Muzika ir daile

MUZIKA IR DAILĖ

Muzika yra meno šaka. Kiekviena meno šaka tarpusavyje turi vienokią ar kitokią sąveiką. Muzika ir judesys – tai šokis, muzika ir žodis – daina, giesmė. Meno istorija žino daug dailės kūrinių, kurie pagrįsti muzika. Tapant ar piešiant skambanti muzika sukuria atitinkamą nuotaiką, sužadina kūrybingumą, dažnai tampa įkvėpimo šaltiniu. Tai užsiėmimas, kurio metu galima klausytis ir stambios apimties kūrinius ir juos geriau pažinti. Kalbant apie muzikos ir dailės sąvoką reikėtų paminėti M. K. Čiurlionį. Jam talentingai pasisekė suvienyti muziką ssu daile. Knygoje apie Čiurlionį rašoma, „ieškodamas naujų išraiškos priemonių savo laikotarpio fortepijoninėje muzikoje, Čiurlionis ieškojo jų ir tapyboje. Siekdamas dviejų meno šakų – muzikos ir dailės – sintezės, jis savo turtinga fantazija kuria paveikslus ir duoda jiems muzikos formų ( preliudas, fuga) pavadinimus. (Bruveris, 1973., p.42). Tačiau tai ne vienintelis kompozitorius, kuris sugebėjo suvienyti muziką ir dailę. Savo straipsnyje V. Sezemanas teigia, „apieskirtingų meno šakų sintezę svajojo jau romantikai. Ir Čiurlio laikais, kai kurie dailininkai abstrakčiai ir ornamentika paišysena bbandė išeiti iš siužetinės tapybos ribų ir išgauti muzikai bei lyrikai giminingų efektų“ ( 1970).

E. Velička , kalbėdamas apie kitą kompozitorių O. Mesesianą sako, jog jam „spalvos buvo svarbus kūrybinio įkvėpimo šaltinis. Savo partitūrų nuorodose atlikėjams jis užrašydavo, kokiomis spalvomis vviena ar kita kūrinio vieta turi skambėti.“ (1995, p. 47)

Gal sunku suvokti , kaip galima pasinaudoti E. Veličkos mintimi, kad galima piešti, tapyti klausant muzikos. Tačiau piešti nori visi, tačiau ne visi turi gabumų. Piešti paprastai vaikai pradeda pirmiau nei rašyti. Piešti išmokstama, tik svarbu, kaip žmogus sugeba ta ar kita technika naudotis ir kiek jis į tą darbą įdeda savo fantazijos.

D. Narvydaitė teigia, kad „Vienas svarbiausių bendrojo lavinimo mokyklos užduočių – ugdyti kūrybinius mokinių sugebėjimus. Mokyklos auklėtiniai – tai būsimieji mokslo ir technikos darbuotojai, kuriems, be kitų charakterio savybių, reikalinga fantazija, vaizduotė. Ji padeda atskleisti naujas gamtos paslaptis, geriau ir giliau suprasti tikrovę.“ ( 1975)

Didžiulis vaidmuo muzikos ir dailės jungtyje tenka vaizduotei, nes jokia kūryba – meninė, mokslinė ar ttechninė negali išsiversti be vaizduotės. „Vaizduotė, tai realaus pasaulio galingas meninio vaizdinio pažinimo ir vaizdavimo instrumentas, kuriam padedant tarsi iš naujo sukuriamas pasaulis“ ( Velička ,1995). Jasikevičius mano, kad vaizduotės procesai skiriasi priklausomai nuo sąmoningų pastangų dalyvavimo vaizdinių sudarymo procese. Vienais atvejais žmogus kelia sau tikslą ką nors sukurti, sąmoningai renka medžiagą, įveikia savo pasyvumą, vaizduojasi būsimą kūrinį, daug kartų pats jį vertina, tariasi su draugais, koreguoja , kol gauna norimą variantą. Tai aktyvios, kitaip dar vadinamos valingos, vaizduotės pasireiškimas.

Pasyvi aar nevalinga vaizduotė, gali pasireikšti tada, kai žmogus pats neturi tikslo kurti kokius nors vaizdus, neketina realizuoti vaizdinius kūriniuose, o nauji vaizdiniai formuojasi lyg savaime. Pasyvi vaizduotė pasireiškia suvokiant meno kūrinį.

Būtų galima pridurti, kad „būtent aktyviąja vaizduote klausant muzikos siekiam įsivaizduoti ir nupiešti piešinį, atitinkantį muzikinį paveikslą“ ( Jasikevičius, 1986). Pasyvioji vaizduotė klausant muzikos pasireiškia tuo, kad savaime kyla vaizdiniai, kuriuos žmogus gali pavaizduoti turėdamas minimalių piešimo įgūdžių.

Atkuriamoji ir kuriamoji vaizduotė taip pat turi daug reikšmės kūrybingumui. Šios vaizduotės rūšys skiriamos pagal naujų vaizdinių kūrimo savarankiškumą. Atkuriamąja vaizduote vadinamas nesuvoktų vaizdinių susidarymas pagal kokią nors informuojančią medžiagą: verbalinius reiškinius, objektų schemas, fotografijas, muzikos ženklus.

Kuriamoji vaizduotė yra savarankiškas naujų vaizdinių sudarymas. Ryškiausiai tai atsiskleidžia įvairiose kūrybinės veiklos srityse: rašytojas iš anksto vaizduojasi romano personažą, dailininkas – paveikslo siužetą, muzikas – būsimo kūrinio girdimų vaizdinių sąskambius ir jų dinamiką. „Kuriamoji vaizduotė pasireiškia kiekvieno žmogaus veikloje, kai reikia numatyti savo veiksmų rezultatus, suprasti kito žmogaus asmenybės vidinės psichinės veiklos ypatybes „ (Jasikevičius, 1986).

Daugelis gali sakyti, kad neturi vaizduotės, kad tai sugeba kiti, o ne jis. Tačiau atskirų žmonių vaizduotė gali skirtis dominuojančiomis atmintyje ir vaizduotėje vaizdinių rūšimis. Dažniausiai svarbiausią padėtį vaizduotėje užima regėjimo ir girdėjimo vaizdiniai. Vaizduotės turinio skirtumai priklauso nuo asmenybės patirties sskirtumų, nuo kūrybinės veiklos pobūdžio, nuo konkrečios profesijos ypatumų.

Galima klausytis daug įvairios muzikos, pradedant viduramžių, baigiant šiuolaikine muzika. Ir visa ši muzika gali skirtingai veikti vaizduotę. Ir net tas pats kūrinys gali skirtingus vaizdinius sukelti atskirų žmonių vaizduotėje. Tačiau pradėjus kurti programinę muziką, jos poveikis vaizduotei pasidaro vienodesnis.

„Kompozitorius norėdamas, kad klausytojas geriau suvoktų kūrinio turinį, kartais parašo programą arba suteikia kūriniui vaizdų pavadinimą. Tokią muziką priimta vadinti programine“ (Velička). Programinė muzika praplėtė instrumentinio meno galimybes. Muzika, sujungta su pavadinimu, su žodžiu, kuris nukreipia klausytojo fantaziją konkrečia vaga, tapo pajėgi atskleisti siužetus, charakterius, situacijas ir net peizažus. Toks konkretumas, E. Veličkos nuomone, padeda geriau suvokti ir suprasti muziką.

Tokia pat muzikos suvokimo įvairovė egzistuoja tarp vaikų, tačiau vaikams ypač didelę reikšmę turi regimoji vaizduotė, nes jų estetiniai jausmai, abstraktus mąstymas dar neišvystyti. Jie mąsto konkrečiai, mąstyti jiems padeda vaizduotė. Tai būdinga ir muzikos suvokimui: klausydami muzikos , vaikai jos grožį daug lengviau pajaučia tada, kai muzika siejama su žinomais jiems išgyvenimais, įvykiais, vaizdais. Todėl žemesnėse klasėse Balčytis rekomenduoja klausytis ryškios programinės muzikos, atspindinčios paprastus, konkrečius tikrovės reiškinius: gamtą, pasakų pasaulį, liaudies buitį ir panašius.

Tačiau ir čia gali kilti sunkumai. Kaip lenkų menotyrininkas I. Vico yra pasakęs, jog „ kompozitoriaus sukurtas paveikslas toli ggražu ne kiekvienam sukels tuos pačius vaizdinius, kuriuos turėjo omeny autorius“ (Ragauskienė, 2002). Todėl suvokiant muzikos kūrinius, neišvengiama daugybė klausytojų traktuočių, kūrybinio suvokimo laisvė, kurio nors vieningo charakterio ar nuotaikos ribose. Ypač tai būdinga, suvokiant simfonines ar kamerines pjeses, neturinčias konkretaus pavadinimo. Kiekvienas žmogus yra individualus, ir, šis individualumas pasireiškia klausant muzikos.

Po keleto autorių nuomonių apžvalgos galima pamatyti, kad dailėje ir muzikoje vyrauja vaizdinė vaizduotė. Juk klausant muzikos kyla vaizduotėje įvairūs vaizdiniai. Piešiant taip pat reikalinga vaizduotė. Juk pirma susikuriamas vaizdas, o po to jis perkeliamas ant popieriaus. Vaizduotė ir yra jungtis, suvienijanti šias dvi meno šakas: muziką ir dailę.

Muzikos ir dailės jungtis pedagoginėje prizmėje

Vienas iš galimų menų jungimo metodų – muzikos ir dailės kūrinių lyginimas, vertinimas. Svarbus ryšys yra garso ir spalvos. Nemažai mokytojų savo pamokose naudoja paveikslų reprodukcijas, dailės albumus. Skaidrių demonstravimas. Juos naudojant ieškoma bendrų ryšių su muzika. Jau nekalbant apie lietuvių kompozitoriaus ir dailininko M. K. Čiurlionio palikimą.

Vidurinės mokyklos baigiamojoje pakopoje dailės pamokose veiklos sritį mokiniai renkasi individualiai, pagal interesus ir gebėjimus. Galima rinktis tapybą. Grafiką. Modeliavimą ir kitus. Šiose klasėse pratęsiama įgyta regimojo pasaulio estetinio pažinimo ir vaizdavimo įvairiausiais aspektais patirtis. Tai kuo puikiausiai galima pritaikyti muzikos pamokose. Kalbant apie bet kurios epochos

muziką, mokinys, susikūręs bendrą vaizdą, visa tai perteikia ant piešinio lapo. Tokiame piešinyje atsispindi ne tik muzikinės, bet ir istorinės bei literatūros žinios.

Muzika gali būti iliustratyvi. Mokantis 11 klasėje impresionizmą dailėje, galima sieti impresionizmą muzikoje, parenkant tokius kompozitorius K. Debiusy, M. Ravelis ir ieškoti esminių ryšių. Gamtos vaizdavimas dailėje gali E, Velička mano, „ kai kurie žmonės turi sinestetinių pojūčių – garsai bei jų dariniai kelia jiems spalvines asociacijas. Garsai ir spalvos išties turi daug bendro – tai potyriai, aatsirandantys virpesiams dirginant mūsų jusles“ (Velička, 1995).

Dailės žinios gali būti demonstruojamos klausimų pateikimo ar disputo metu. Pavyzdžiui klausantis kūrinio, galima išreikšti spalvomis jausmus, kuriuos sukelia muzika. Įvertinus piešinius, diskutuojant svarbu atskleisti spalvų žmogaus gyvenime reikšmę, prasmę ir simboliką.

Galima išsiaiškinus mokinių žinias apie kiekvienos epochos architektūros savitumus išsiaiškinti, kaip formos ar linijos įtakoja muziką. Formos gali būti aptakios, banguojančios formos ir linijos – tai rami, monotoniška muzika. Kampuotos, smailios, aštrios linijos – griežta, pikta ir skausminga muzika. Įvairios formos, zigzagai, spiralės –– veržli, audringa, įnirtinga muzika. Mokiniai, klausydamiesi muzikos kūrinio, piešia įvairiausias grafines linijas, formas, išreiškia tos epochos kūrinio charakteristiką.

Populiariausias dailės ir muzikos suartinimo būdas – yra piešimas skambant muzikai. Organizuojant tokią pamoką reikia pasirinkti stambesnės apimties kūrinį, kurį galėtume išklausyti nnuo pradžios iki galo.

Dailės kūriniai gali būti parenkami atsižvelgiant į pamokos temą. „ Jie gali būti suderinti šiais aspektais : turinio, stiliaus, išraiškos priemonių analogijų“ (Trevijonienė, 2006). Erlanda Trevijonienė, Klaipėdos Vyturio vidurinės mokyklos muzikos mokytoja, nurodo turinio susietumo principą, kai parenkami instrumentinės muzikos programiniai kūriniai ir analogiško turinio dailės paveikslai. Stiliaus susietumo principas – kai muzikos ir dailės kūriniai parenkami tos istorinės epochos ar stilistinės krypties, o taip pat to paties autoriaus muzikos ir dailės kūriniai., kaip pavyzdį autorė pateikia M. K. Čiurlionio styginių kvartetas c- dur ir paveikslų ciklas „Pavasario sonata“. Pamokos apie šį kompozitorių be jo paveikslų reprodukcijų neįsivaizduojamos. Jose labai tiktų lyginimo metodas.

Ji siūlo dar vieną muzikos ir dailės išraiškos priemonių analogijos principas. Jam priskiria ttokius muzikos kūrinius, kuriuose labiausiai atsispindėtų muzikos ir dailės alegorijos. Ieškant alegorijų tarp tokių sąvokų kaip „ melodija – linija“, „linija – tembras“ ir panašiai, skatinant vizualines menines asociacijas, muzikos klausymui tikslinga pasirinkti „ tapybišką“ muziką. Erlanda Trevijonienė pateikia tokį pavyzdį. Klodo Debiusi „ tapybiška“ muzika. Jei kūrinys atliekamas fortepijonui – analogijų galima ieškoti tarp spalvos ir dailėje ir dermės. Tonacijos muzikoje.

Viena iš muzikos – dalyko sričių yra muzikos klausymas. A. Katinienė yra sudariusi priešmokyklinio ugdymo programą. Joje ji kalba aapie piešimo taikymą muzikinio ugdymo procese. „Ši programa skiriama penkerių metų vaikams, kurie po metų pradės lankyti pirmąją klasę, tačiau gali tikti ir šešiamečiams, anksčiau neturėjusiems sistemingo muzikinio lavinimo“ (Katinienė, 2002). Ši programa orientuota ne vien į muzikinį, bet ir visuminį vaikų ugdymą. Autorė siūlo muzikinę veiklą organizuoti pasitelkus įvairių epochų, žanrų, profesionalią, ir liaudies muziką, plėtojant ir gilinant estetinę ir dorinę vaiko pasaulėjautą, aplinkos ir gamtos pažinimą, bendravimo kultūrą, savęs suvokimą ir vertinimą, kalbinę, fizinę vaikų raidą. Tokio visuminio lavinimo pedagogai gali siekti jungiant muziką su įvairia veikla, kuriai autorė kelia tokius tikslus „Žadinti estetines emocijas, gebėjimą patirtus įspūdžius reikšti judesiais, mimika, spalvomis, kalba, vaidyba“ (2002). A. Katinienė programoje tiesiogiai nesiūlo dailės jungti į muziką, tačiau įvardindama tikslus parodo spalvos ir muzikos jungimo svarbą visuminiam vaiko vystimuisi.

Tų pačių dalykų kartojimas skirtingų menų kalbomis pagilina suvokimą. Klausytis renesanso muzikos yra viena, o žiūrėti Renesanso tapytojų reprodukcijas ar skaidres skambant Renesanso muzikai – visai kas kita.

Skirtingi menai, būdami kartu, vienas kitą papildo, sustiprina.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Balčytis E. Muzikos mokymas IV –V klasėje. K. 1973.

2. Bruveris J. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. K. 1973

3. Jacikevičius A. ir kiti. Bendroji psichologija. V. 1986.

4. Narvydaitė D. Piešimo mokymas I – III klasėje. K. 1975

5. Katinienė A. Priešmokyklinio ugdymo muzikos programa.//Žvirblių ttakas“. Nr. 1. 2002.

6. Ragauskienė J. Netradicinė vaiko dailė darželio erdvėje ir gamtoje.//Žvirblių takas. Nr. 1. 2002

7. Sezemanas V. Estetika. V. , 1970

8. Tverijonienė E. Dalinamės patirtimi[http://www.lmma.ku.lt]

9. Velička E. Garsų ir tylos paslaptys. Muzika I-IV klasėje. K. 1995