PRANCŪZIŠKI DŽIAZO IR GYVENIMO AKIRAČIAI

Eglė Kačkutė

[skaityti komentarus]

Strasbūre vykstantis džiazo festivalis „Jazzdor“ („Džiazo auksas“), leidinio „Jazz Magazine“ korespondento Thierry Quenumo nuomone, geriausias Prancūzijoje, yra vienas iš 800 džiazo festivalių Prancūzijoje. Jis vyksta ne vasarą, kaip dauguma džiazo festivalių, ir ne pavasarį, o vėlų rudenį, pasibaigus Vendanges tardives (vėlyvo vynuogių derliaus nuėmimo šventei), bet dar neprasidėjus Kalėdų mugėms. Šie renginiai į Strasbūrą sutraukia minias turistų, kurių festivalio organizatoriai, ko gero, vengia. Festivalio datos parinkimas neatsitiktinis būdamas trisdešimt du Prancūzijos džiazo festivalius vvienijančios asociacijos AFIJMA (Association des Festivales innovants en Jazz et Musiques actuelles Inovacinių džiazo ir šiuolaikinės muzikos festivalių asociacija) narys, „Jazzdor“ laikosi tam tikrų nuostatų. Pasak festivalio meno direktoriaus Philippeo Ochemo, dauguma vasaros ir pavasario festivalių esą komerciniai šou renginiai. Jų programose puikuojasi žymių amerikiečių muzikantų pavardės, o jų tikslas sutraukti kuo daugiau publikos. „Jazzdor“ rengėjai taip pat siekia pripildyti sales, tačiau tai daro ne pataikaudami skoniui, o pristatydami klausytojams naujausią Europos džiazo muziką (Louis Sclaviso Trio, „Der rote Bereich“, GGebhardo Ullmanno „Basement Research“, Keno Vandemmarko Trio, Jessicą Constable su „Soul Reactive“ ir kt.), nors girdėjome ir improvizacinės džiazo muzikos senbuvių (Evaną Parkerį, Peterio Brötzmanno Trio, Joachimą Kühną ir kt.) bei amerikiečių, kurių koncertai, mano ir Philippeo Ochemo manymu, buvo vvertingiausi (Carlą Bley su „The Lost Chords“, Lee Konitzą bei Elleryo Eskelino Trio). Festivalio atmosfera kamerinė, tačiau to negalima pasakyti apie jo apimtį. Tai dvi savaites trunkantis renginys keturiasdešimt du koncertai, aštuoniolika salių, esančių dešimtyje miestų, bei šimtas devyniasdešimt atlikėjų iš penkiolikos šalių. Kiekybė ne visada garantuoja kokybę, tačiau šiuo atveju išlaikytos deramos proporcijos. Todėl smalsu žvilgtelėti į šio renginio organizacinę ir finansinę mašineriją.

Festivalis siūlo meniniu požiūriu reiklią programą, nebijo rizikuoti, kviečia ir mažai žinomus, bet įdomius bei perspektyvius muzikantus, taip pat parodo originalius projektus, kurie nerastų vietos pelno siekiančių festivalių scenose. Būdamas džiazo pianistas, festivalio meno direktorius pabrėžia, kad laukia muzikantų iniciatyvos bei jų sumanymų. Įspūdingiausias šiame festivalyje buvo renginį atidaręs prancūzų ir vokiečių koncertas (prancūzai Louis Sclavisas, DDominiqueas Pifarély ir Vincentas Courtois, vokiečiai grupė „Der rote Bereich“). Jau klausydamasi pirmos kompozicijos, supratau, ką Philippeas Ochemas turėjo omenyje sudarytą programą vadindamas nekompromisine. Thierry Quenumas šį koncertą apibūdina taip: „Energija, išradingumas, subtilumas, humoras, garsų, atmosferos ir ritmo įvairovė (.) Po vos dvi dienas trukusių repeticijų rizikingai popieriuje atrodęs dviejų trio susitikimas skambėjo kaip senų draugų susigrojimas“. Mano neįgudusiai ausiai pritrūko dermės ir tęstinumo, o ritmą sekiau žiūrėdama į įspūdingus muzikantų kojų manevrus. Pažįstami koncerte buvę profesionalūs džiazo muzikos atlikėjai iir žinovai juo žavėjosi, todėl daryčiau išvadą projektas geras ir nekompromisinis. Jis svarbus ir tuo, kad yra jau dvejus metus „Jazzdor“ rengiamų prancūzų ir vokiečių vakarų dalis. Prisiminus geopolitinę Strasbūro padėtį, aišku, kad tai puiki mintis. Kai kurie koncertai net rengiami pasienio Vokietijos miesteliuose, į kuriuos už nedidelę kainą nuvykti ir parvykti galima festivalio autobusais. Projekto sumanytojas klarnetininkas Louis Sclavisas, daugelio premijų laureatas, į „Jazzdor“ kviečiamas beveik kasmet. Jis laikomas vienu įdomiausių ir svarbiausių džiazo muzikantų Europoje.

Philippeas Ochemas mano, kad šiuo metu svarbiausi džiazo įvykiai iš Amerikos yra persikėlę į Europą. Kai kurie amerikiečiai muzikantai nori gyventi ir dirbti, pavyzdžiui, Prancūzijoje, o ne JAV. Šių metų festivalyje pristatytas Prancūzijoje gyvenantis Amerikoje gimęs ir augęs pianistas Ericas Watsonas. Jo daugiau nei valandą trukęs fortepijono solo buvo vertas dėmesio. Girdėjau atsiliepimų, esą, stengdamasis „tęsti laiką“, jis grojęs per daug nereikalingų natų, buvęs „plepus“, tačiau aš nenuobodžiavau. Tai buvo nuostabus meistriškumo, turiningų emocijų, sudėtingos, bet nuoširdžios muzikos benefisas.

Daugelis įsimintinų festivalio projektų transatlantiniai. Svarbiausi jų Gebhardo Ullmanno „Basement Research“, Lee Konitzo bei Ohado Talmoro „Styginių Projektas“, kamerinis Vincento Courtois ir Johno Greaveso duetas, Vano Vandermarko Trio ir Evano Parkerio „Trio EP3″. Iš muzikos legendų labiausiai įsiminė Lee Konitzo bei Ohado Talmoro fenomenas. PPirmasis senas džiazo vilkas, grojęs su Milesu Davisu bei Charlieu Parkeriu ir viręs nepaprastoje šešto ir septinto dešimtmečio Niujorko džiazo košėje. Antrasis jaunas ir ypač gabus aranžuotojas, saksofonininkas bei klarnetistas. Tai jis parengė šiam projektui meistriškas ir gražias bei išmoningas Satie, Debussy, Ravelio bei Fauré kūrinių aranžuotes. Scenoje Lee Konitzas virtuozas, humoristas, kuriam būdingas geras skonis, lengva ranka, puikus santykis su kitais muzikantais bei publika (ko trūksta daugeliui improvizacinės muzikos asų). Štai kodėl verta džiazo legendų pasiklausyti. Nors groja šių laikų muziką, jie tai daro senoviškai ir nepakartojamai. Dar vienas įspūdingas „tikrojo“ džiazo pavyzdys festivalyje Carla Bley ir jos kvartetas „The Lost Chords“. Iki tol nebuvo tekę girdėti gyvai atliekamo klasikinio džiazo. Tam reikėjo nuvykti į Strasbūrą ir atsidurti Carlos Bley koncerte. Ten ir supratau, kur glūdi džiazo esmė.

Grįždama prie moderniojo džiazo, privalau paminėti Ellery Eskeliną ir jo Trio, kuriame akordeonu ir kompiuteriu groja nepakartojama Andrea Parkins, o būgnais Jimas Blackas. Elleryo Eskelino muzikinių emocijų bei nuotykių paletė plati. Jie abu veda modernybės koridoriais, groja spalvingą pasaulį čia ir dabar.

Kokiomis priemonėmis festivalis kuriamas? Jis prasidėjo nuo nedidelio entuziastų atidaryto džiazo klubelio, įsikūrusio vienoje Strasbūro kavinėje angelišku pavadinimu „Café des Anges“ („Angelų kavinė“). Kadangi Prancūzijoje džiazo klubai nesubsidijuojami, ilgainiui jjį teko uždaryti ir ieškoti kitų būdų džiazo poreikiui Strasbūre patenkinti. Paprasčiausias būdas įgyvendinti idėją Prancūzijoje kurti asociaciją. Asociacijos turi begales finansavimo galimybių, o jas sukurti nieko nekainuoja, tereikia berods penkių žmonių, pasirengusių atlikti administracines pareigas. Sumanymo esmė rengti miesto džiazo festivalį. Sumanymui įgyvendinti įkuriama asociacija „Jazzdor“, ir į festivalio organizavimą įtraukiama savivaldybė, kuriai toks renginys reklama, tačiau viena ji neturėtų lėšų ir galimybių jį surengti. Kitos suinteresuotos instancijos Elzaso bei Žemutinio Reino regionų administracijos bei Kultūros ministerija. Tai nemažas bagažas, kurio užtenka keturių festivalį rengiančių žmonių personalui pasamdyti. Nemažą sumą reikia sužvejoti per kitus fondus ir rėmėjus. Įstatymas draudžia visuomeninį finansavimą gaunančiai asociacijai pelnytis iš veiklos, tad pelno klausimas „Jazzdor“ organizatoriams neaktualus. Svarbu tik neišleisti daugiau pinigų, nei yra, ir nieko neuždirbti. Todėl festivalis gali rizikuoti ir kviestis „nekompromisinius“ projektus, juos siūlyti už prieinamą kainą bei taikyti nuolaidas studentams ir profesionalams. Kaip ir visur, nors finansavimo šaltiniai atrodo ir patikimi, į juos reikia kreiptis kasmet, ir niekada negali žinoti, kada kuris nors iš jų ras kitą prioritetą ir pinigų nebeskirs. Užtat tokios didelės asociacijos kaip AFIJMA užsiima kone lobistine veikla. Festivalio apimtis kasmet keičiasi. Buvo metų, kai jis truko keletą dienų ir pristatė keletą vietos muzikantų, todėl peršasi išvada,

kad dabartinis „Jazzdor“ klestėjimas yra daugiamečio įdirbio padarinys. Festivalio organizatoriai dirba sunkiai, jų algos nėra didelės; nepaisant to, jie supranta, kad turi daug privilegijų. Jie yra finansiškai ir socialiai aprūpinti, dirba mėgstamą darbą, kuris jiems suteikia galimybę įgyvendinti individualius sumanymus. Yra ir dar viena privilegijų paslaptis žmogaus faktorius. „Jazzdor“ kolektyvo nariai, kaip dauguma Prancūzijos gyventojų, siekia gyvenimo kokybės tam tikros gerovės bei emocinio komforto, t.y. privataus ir visuomeninio gyvenimo proporcingumo bei atitinkamos saviraiškos dozės. To pasiekę, jie nurimsta ir mėgaujasi ssusikurtu gyvenimu, užuot norėję pasiekti daugiau finansiškai, socialiai, individualiai. Paklaustas, kuo labiausiai festivalyje didžiuojasi, „Jazzdor“ meno direktorius nustebo ir pasakė, kad tai nėra nei jo, nei festivalio tikslas. Kai prieš šešiolika metų jam paskambino tuometinė festivalio meno direktorė ir paprašė perimti jos pareigas, jis sutiko. Nuo to laiko Philippeas Ochemas dirba mėgstamą darbą. Festivalis viena sudedamųjų jo gyvenimo dalių, kaip jis sako, „entreprise artistique“, meninis sumanymas. Pirmą kartą pajutau, kaip keistai prancūzams turi atrodyti desperatiškos mūsų (ko gero, daugelio Rytų EEuropos gyventojų) pastangos padaryti geriau, uždirbti ir pasiekti daugiau. Atsipeikėjusi po šoko (didžiuotis savo festivaliu nėra prodiuserio tikslas!?), supratau, kad Lietuvos džiazo festivalių organizatorių privilegijos yra tų privilegijų, komforto, ambicijų ribų bei daugelio kitų iš pažiūros gerų dalykų nebuvimas, kuris jjiems suteikia išskirtinumo bei originalumo.