lietuviu liaudies dainos integracija

Šiaulių universitetas

Edukologijos fakultetas

Edukologijos katedra

Rašto darbas:

Lietuvių liaudies dainų integravimas pasaulio pažinimo pamokoje

Atliko: Rūta Rimaitė ( pu ir Iu; 3 kursas, 5 gr.)

Tikrino: D. Martinaitienė

Šiauliai

2007

Klasė: 3 Mėnuo: lapkritis

Pamokos tema: Baltai. Lietuvos etnografinis žemėlapis.

Priemonės: vadovėlis, pratybų sąsiuvinis, žemėlapis, spausdinta medžiaga, žemaičių liaudies daina.

Pamokos tikslai:

1. Supažindinti su mūsų protėviais Baltais.

2. Prisiminti Lietuvos etnografines dalis, lietuvių kalbos tarmes.

3. Puoselėti meilę mūsų etnokultūrai.

4. Užtvirtinti žinias parodant Lietuvos etnografines skiltis žemėlapyje.

Pamokos uždaviniai:

1. Skirs Lietuvos tarmes.

2. Sužinos, keliomis pagrindinėmis tarmėmis žmonės kalba Lietuvoje.

3. Mokės žemėlapyje parodyti Aukštaitiją, Žemaitiją, Suvalkiją ir Dzūkiją.

Įvadinė pamokos dalis.

Mokytojas primena apie kką kalbėjo praeitoje pamokoje. Primena Lietuvos regionus ( Aukštaitiją, Žemaitiją, Dzūkiją ir Suvalkiją). Įveda į pamoką klausdamas vaikų ar jie žino kaip buvo vadinami mūsų protėviai gyvenę prie Baltijos jūros? ( Baltai). Supažindina su pamokos tikslais ir apie ką bus kalbama šiandien. Šioje pamokos dalyje taikomas pasakojimo metodas.

Pagrindinė pamokos dalis.

Mokytojas paprašo vaikų atsiversti vadovėlius nurodydamas puslapį. Paskaito vaikams apie baltus. Baigęs paklausia, kokie baltų bruožai į akis krito svetimšaliams. Naudojami metodai: pasakojimas, aiškinimas, pokalbis.

Norėdamas pereiti prie kitos pamokos dalies, mokytojas ppasako sakinį: „mes kalbame viena kalba, bet skirtingai, kodėl?“. Taip siekiama išsiaiškinti ar kasnors iš vaikų žino apie tarmes. Papasakojama, kad pagrindinės yra dvi ( aukštaičių, žemaičių). Aukštaičių tarmė dar yra skirstoma į smulkesnes tarmes, kurios taip pat viena nuo kkitos skiriasi.

Baigus dainuoti, mokytojas paklausia vaikų ar jie žino kokia tarme dainavo. Vaikai tūrėtų žinoti, kad tai yra žemaičių daina, nes muzikos pamokoje tai buvo pabrėžta. Žemėlapyje mokytojas parodo Žemaitiją.

Palaipsniui mokytojas supažindina su tarmėmis, pateikdamas pavyzdžių.

Rytų Aukštaitija. Pasakoma, kad čia gyvenantys žmonės ilgina trumpuosius balsius ir trumpina ilguosius. Pateikiama pavyzdžių: Vidutė – Vydutė, Vytukas – Vitukas. Baigus kalbėti apie šią tarmę, būinai parodoma žemėlapyje kur taip kalbama, kad vaikai suvoktų kur yra Rytų Aukštaitija.

Mokytojas pereina prie kitos etnografinės dalies, tai yra Vakarų Aukštaitija, kitaip dar vadinama Suvalkija. Paaiškinama, kurioje dalyje taip kalbama ( Marijampolėje). Mokytojas pasakoja, kad iš vakarų aukštaičių išsivystė bendrinė kalba. Aiškinama, kad bendrine kalba kalbame mokykloje, kitose įstaigose, o tarmiška kalba galima kalbėti su šeimos nariais aar draugais. Moktyjas pateikia pavyzdžių kaip kalbama suvalkijoje: kap, tep, gieras, maišielis ir pan. Parodo žemėlapyje, kur yra Vakarų Aukštaitija.

Baigus kalbėti apie šias dvi tarmes, mokytojas paklausia, kokias dvi etnografines dalis mums liko aptarti. Vakai greit atsako, jog liko dzūkų ir žemaičių tarmės. Mokytojas paklausia, gal kas norėtų parodyti žemėlapyje kur yra Pietų Aukštaitija, kitaip tariant Dzūkija. Jei norinčių neatsiranda, mokytojas pats rodo žemėlapyje ir aptaria kas būdinga dzūkų kalbai. Pasakoja, kad čia gyvenantys žmonės priebalsius „t“ ir „d“ keičia įį „c“ ir „dž“. Dievas – dzievas, naktį – nakcį ir pan. Moktojas paklausia ar vaikai neturi giminaičių kalbančių dzūkiškai ir prašo pateikti pavyzdžių dzūkiška tarme.

Likus paskutinei tarmei, mokytojas bando priminti vaikams, nuzikos pamokoje dainuotą dainą „Pamačiau kukutį“. Vaikams prisiminus, mokytojas paprašo, kad visi padainuotų kartu.

Pamačiau kukutį Aš kiaušuti pjuoviejams,

Lauka gali tuponti. Pjuovieje mon – šina.

– Oi kukuti, kukuti, Aš ton šina – karvelė,

Padūk sava kiaušuti. Mon karvelė – peina.

Aš ton pėina – močiutei,

Mon močiuti – sūri

Aš ton sūri trupinau,

Visus vaikus vadinau.

Padainavus dainą, vaikai geriau suvokia kuom žemaičių tarmė skiriasi nuo kitų. Daugelis įvardina, kad tai yra pati sunkiausiai suprantama ir ištariama tarmė. Mokytojas paprašo norinčiųjų, žemėlapyje parodyti Žemaitiją.

Pagrindinėje pamokos dalyje naudojami metodiniai būdai: aiškinimas, pasakojimas, demonstravimas, „minčių lietus“.

Baigiamoji pamakos dalis

Pamokos įtvirtinimas. Mokytojas paklausia apie ką šiandien mes kalbėjome, ką naujo sužinojome. Kiek Lietuva turi pagrindinių tarmių. Paprašoma, kad kas nors iš vaikų žemėlapyje parodytų visas etnografines dalis.

Namų užduotis. Kiekvienai tarmei parinkti pavyzdžių, gali būti dainos, gali būti žodžiai kuriuose atsispindi tarmių bruožai. Mokėti parodyti žemėlapyje etnografines dalis.