Roko muzikos stiliai

8-ajame deš. roko muzika plėtojosi įvairiais stiliais, kurių sparčiai

daugėjo. Tačiau daugelis jų buvo sukurti muzikos komercinimo tikslais ir

dažnai nieko ypatingo nereiškė. Kai kuriuose stiliuose išryškėjo ir rimti

roko muzikos reiškiniai. Šalia folkroko, acid roko, džiazroko, galima būtų

paminėti tokius nemažiau svarbius roko stilius, kaip hardrokas, “metalo”

rokas, artrokas, pankrokas, njuveivas, avangardinis rokas, speisrokas ir

roko opera.

Hardrokas

Hard – išvertus iš anglų kalbos reiškia “kietas”. Tai viena pagrindinių

roko muzikos krypčių. Ji pasižymi griežta akcentuacija, agresyvia dainavimo

maniera, garsumu. Pats apibūdinimas ir stilius susiformavo Didžiojoje

Britanijoje 7-ojo deš. pabaigoje ir 8-ojo deš. pradžioje. Ryškiausi

hardroko atstovai yra britų grupės “Led Zeppelin” (“Švino dirižablis”;

jaunuolių slengu posakis “leistis kaip švino dirižablis” reiškė nesėkmę);

“Deep Purple” (“Tamsusis purpuras” – džiazo dainos pavadinimas); “Black

Sabbath” (“Juodasis sabatas”, arba “Juodasis šeštadienis”). Visos trys

grupės susikūrė 1968 m. Jų muzika kupina bliuzo ir liaudies muzikos

elementų, kurie susijungia su aštriu ir “sunkiu” skambesiu. Daugelis roko

muzikantų ir gerbėjų ypač 8-ajame deš. buvo įsitikinę, kad būtent

hardrokas, vienintelis iš daugelio to meto roko stilių, atstovauja tikram,

bekompromisiniam rokui. Garsiausios anglų roko ggrupės turėjo didelės įtakos

tolesnei pasaulio roko muzikos evoliucijai, tarp jų ir Jungtinėse Amerikos

Valstijose.

“Metalo” rokas

Anglų kalba jis paprastai vadinamas heavy metal – “sunkusis metalas”. Ši

stilistinė kryptis kaip hardroko modifikacija atsirado 8–9 deš. Jam būdinga

dar aštresnė ir “sunkesnė” akcentuacija, agresyvumas iir triukšmingumas. Kai

kurie specialistai mano, kad minėtosios hardroko grupės jau pirmuosiuose

plokštelių albumuose išplėtojo šį stilių. “Metalo” roko grupės pagrindą

sudaro elektrinės gitaros – solinė, ritminė, bosinė, kurių maksimaliai

sustiprintas garsas tampa tarytum savotiška akustinė siena (jaunimo

“akustiniu prieglobsčiu”) nuo suaugusiųjų, fiziškai neįstengiančių kęsti

šios muzikos intensyvumo, aštrumo ir garso.

Amerikos “metalo” roko šaknys ieškotinos tiek britų hardroke (be jau

minėtųjų grupių svarbus legendinis trio “Cream” (“Grietinėlė”) –

“išrinktieji”, su garsiuoju gitaristu Eriku Kleptonu), tiek amerikiečių

gitaristo Džimio Hendrikso muzikoje.

Apie “metalo” roką imta kalbėti jau antrojoje 8-ojo deš. pusėje, kai

išgarsėjo anglų grupės “Motorhead” (“Motorizuota galva”) ir “Iron Maiden”

(“Geležinė mergelė” – viduramžių kankinimo įrankis – įdubusi statula su

geležiniais spygliais, į kurią dėdavo auką). Tarp amerikiečių metalo roko

atstovų galima paminėti grupę “Metallica”, susikūrusią 1982 m., kuomet

maždaug ir suklestėjo “metalo” rrokas.

“Metalo” rokas padėjo jaunimo subkultūroje plisti ryškiai negatyviam

požiūriui į pasaulį, žmogaus gyvenimą, religiją ir pan. Tai atsiskleidė ne

tik dainų tekstuose, bet ir vizualiniuose efektuose koncertuojant,

muzikantų drabužiuose bei elgesyje, plokštelių grafiniame apipavidalinime.

“Metalo” roko gerbėjai gatvėse ir visuomeninėse vietose rodėsi apkaustytais

juodos odos drabužiais, sunkiais batais, apsikarstę metalinėmis

grandinėmis. Tiek “metalinė” simbolika – karstai, kryžiai, žaibai, tiek

prakeikimo pabrėžimas, “forsuoti” instrumentų garsai, isteriški dainininkų

riksmai, specialus jų elgesys, šėtono garbinimo elementai dainų tekstuose

ir pasirodymuose iš dalies buvo sutirštinimas, norint šokiruoti miesčionį

ar pakutenti nervus abejingam ir ppasyviam jaunuoliui.

Artrokas

Art – išvertus iš anglų kalbos reiškia “menas”. Tai roko muzikos kryptis,

kuriai būdingas meninis subtilumas, dažnai naudojami Europos klasikinės

muzikos elementai bei instrumentai. Šis roko muzikos stilius taip pat

atsirado Didžiojoje Britanijoje ir didžioji šiuo stiliumi grojančiųjų dalis

buvo britų roko grupės. Žymiausios – “Emerson, Lake and Palmer” (įkurta

1970 m.), “Genesis” (1969 m.), “King Crimson” (1968 m.), “Pink Floyd” (1966

m.), “Yes” (1968 m.), “Jethro Tull” (1968 m.).

Visų pirma reikia pasakyti, kad šių grupių muzikantai dažniausiai turėjo

profesionalų muzikinį išsimokslinimą ir puikiai žinojo įvairius klasikinės

muzikos istorinius stilius bei žanrus. Į roko muziką jie įvedė įvairesnes

muzikines formas, subtilesnį tembro ir garsų niuansų pojūtį bei gebėjimą

ypač artistiškai koncertuoti.

Šio stiliaus roko muzikoje galima rasti aukštąjai kultūrai būdingo

intelektualumo, paradoksalaus šmaikštumo, filosofinės gelmės. Neretai

artroko grupių pavadinimas liudijo priklausomybę aukštajai kultūrai.

Pavyzdžiui, pavadinimas “Genesis” aiškintinas ne tik žodynuose esančia

reikšme – “kilmė”. Krikščioniškosios kultūros kontekste šis žodis susijęs

su pirmąja Biblijos knyga.

Pavadinimas “Jethro Tull” – tai XVIII a. anglų agronomo vardas. Šios

grupės muzikoje džiazo ir bliuzo intonacijos susilieja su viduramžių anglų

liaudies muzikos elementais. Anachronizmu pavadinime turbūt norėta pabrėžti

šios muzikos nepaprastąjį koloritą. “Pink Floyd” (pavadinimas sudarytas iš

dviejų amerikiečių bliuzo atlikėjų Pinko Andersono ir Floido Kaunsilo

vardų) ir “King Crimson” (Tamsiai raudonas karalius) susikūrė savotiškame

Londono menininkų pogrindyje. Tai buvo boheminė aplinka, kurioje roko

muzika buvo tarytum gyvenimo būdas. Artrokas – tai drąsi ir kartu naivoka

to meto roko muzikos pretenzija į visą praeities kultūros paveldą. Taip

elektroninei avangardo muzikai būdingą skambesį galėjo pertraukti buities

bei industrinis triukšmas, o choralai galėjo skambėti kartu su laisvojo

(angl. free) džiazo garsais.

Grupės “King Crimson” – tikros anglų roko scenos novatorės – centrinė

figūra buvo Robertas Fripas (g. 1946) – gitaristas, klavišinių instrumentų

atlikėjas bei kompozitorius. Vienas originaliausių artroko pasiekimų yra

grupės “King Crimson” albumas konceptualiu pavadinimu “Vyturių liežuvėliai

drebučiuose” yra sukurtas remiantis muzikantų virtuozinėmis

improvizacijomis. Po ansamblio iširimo, 1974 m., Robertas Fripas įsigilino

į avangardinį eksperimentavimą elektroninįje muzikoje, bendradarbiavo su

žymiu avangardistu Brajenu Eno ir naujesniosios muzikos superžvaigžde

Piteriu Geibrielu.

Artroko pavidalu roko muzika atvirai susilietė su elitine kultūra.

Pankrokas

Punck – išvertus iš anglų kalbos reiškia “pūvantis”. Tai roko muzikos

kryptis, 8-ojo deš. viduryje atsiradusi kaip reakcija į roko muzikos

sudėtingėjimą bei subtilėjimą. Jai būdingas ryškus socialinės kritikos

aspektas, sąmoningai grubi, “neteisinga”, “nešvari” muzika. 8-ojo deš.

pabaigoje roko muzika prarado savo bekompromisį būdą ir neretai ėmė

pataikauti masinio vartotojo skoniui. Didžiojoje Britanijoje atsirado

naujas judėjimas, kuris išreiškė idealistinį priešinimąsi šiam roko muzikos

pagrindų komercializavimui. Ir vėl, kaip rašė muzikos kritikai, britai

išgelbėjo muziką, besirengiančią griūti po savo pasiekimų našta.

8-ojo deš. viduryje susiformavo panaši situacija, kaip ir 7-ojo deš.

pradžioje, kai atsirado britų bigbitas bei “The Beatles”. Vėl padaugėjo

jaunuolių, kurie neturėjo nei darbo, nei pinigų, kurie piktinosi “sistema”,

sukūrusia socialinį nelygiateisiškumą bei politinę veidmainystę. Jie taip

pat niekino turtuose paskendusias roko žvaigždes, jau priklausančias šiai

“sistemai”. Šie maištingi jaunuoliai buvo įsitikinę perversmo visuomenėje

būtinybe, kad pasaulyje būtų geriau gyventi. Būtent tokios pažiūros

atsispindėjo jų dainose.

Kaip rašo kritikai, 1976 m. pradžioje sąžiningiems anglams atrodė, kad

britų jaunimas išsikraustė iš proto. Gatvėse plūdo minios bjaurios

išvaizdos jaunuolių. Odinėmis striukėmis ir tyčia per kelius suplėšytais

džinsais, su žiogeliais ausyse ir žiedais nosyse, skustomis galvomis arba

spalvingomis plaukų sruogomis, dažytais veidais ir per pečius permestomis

klozetų grandinėmis jie okupavo pavartes, vietos alaus barus bei kavines.

Jie akiplėšiškai elgėsi kino teatruose, iššaukiančiai bendravo su

policininkais ir priekabiavo prie praeivių. Taip buvo protestuojama prieš

pasaulį, kuriame gimė ir užaugo. Kitos protesto formos neatrodė pakankamai

efektyvios. Pankų filosofija – tai tam tikra prasme supaprastinta

“paprastosios kartos” filosofija: kiaulidėje geriausia pačiam būti kiaule.

Toks jaunimo maištas bei naujoji muzika buvo pavadinta “pank”. Šis žodis

turėjo ilgą ir įdomią istoriją. XVII a. Anglijoje šiuo žargono žodžiu buvo

vadinamos prostitutės, bet XX a. pradžioje JAV kalėjimuose taip

pravardžiuodavo kalinių pakalikus. Dabartinėje kasdienėje kalboje punck

reiškia nešvarumus, puvėsius ir šiukšles.

Be šio socialinio ir moralinio patoso, pankrokas ryškiai skyrėsi ir

muzikos prasme. Vienas garso įrašų koncerno atstovas yra pasakęs:

“Muzikalumo prasme tai paprasčiausiai nemuzikalu”. Taip ir

buvo. Daugelis

pankroko atlikėjų išties neturėjo jokių muzikinių gabumų ir net nemokėjo

groti muzikos instrumentais. Pankai sukūrė savąjį alternatyvųjį roko

muzikos pasaulį, kuriame nereikėjo dešimties tūkstančių kainuojančios

aparatūros, kontraktų su solidžiomis garso įrašų kompanijomis. Pankai

nesidomėjo milijonine plokštelių rinka. Viskas, kas buvo reikalinga – tai

pora pigių gitarų ir mušamųjų instrumentų komplektas. Kiekvienas savo

namuose galėjo suburti ansamblį.

Pankrokas taip stipriai paveikė roko muzikos ir populiariosios muzikos

raidą, kad jo atsiradimas laikomas antrąja roko revoliucija (pirmoji –

rokenrolo atsiradimas). Ši antroji roko muzikos revoliucija prasidėjo 1975

m. lapkričio 6 ddieną, kai įvyko grupės “Sex Pistols” (“Sekso pistoletai”)

pirmasis viešas pasirodymas, virtęs didžiuliu skandalu. Jo metu taip

šokiravo dainų tekstai, skambesys, muzikantų išvaizda ir elgesys, kad po

dešimties pasirodymo minučių buvo išjungta elektros srovė.

Štai grupės “Sex Pistols” dainos provokuojančiu pavadinimu “Dieve,

laimink karalienę” (Didžiosios Britanijos himno pavadinimas) tekstas:

|Dieve, laimink |Dieve, laimink |Bet jei nėra |

|karalienę. |karalienę, |ateities, |

|Tai juk fašistų |Toji juk nėra gyva|Ar gali egzistuoti |

|režimas |būtybė. |nuodėmė? |

|Padarė iš tavęs kvailį|Nėra ateities |Mes – šiukšliadėžės |

|– |Anglų svajonėse. |žiedai, |

|Potencialia |Neturi aateities, |Mes – žmonijos |

|vandeniline bomba. |neturi – tu. |nuodai. |

| | |Mes esame ateitis – |

| | |Jūsų ateitis. |

Jau 1976 m. rugsėjį Londone įvyko pankroko festivalis. Daugelis ansamblių

– festivalio dalyvių ir mėgino mėgdžioti “Sex Pistols”. Jų dainos,

atliekamos greitu rokenrolo ritmu, tęsėsi ne ilgiau dvi minutes,

monotoniška boso partija tyčia skambėjo aštriai ir nemelodingai.

Dainininkai kriokė, springo, rėkė, spiegė į mikrofoną. Dažnai pasirodymai

kėlė neužbaigtumo įspūdį.

1977 m. Didžiojoje Britanijoje pankroko grupių jau buvo tūkstančiai.

Greitai formavosi nauja – vadinamoji “nepriklausoma” roko industrijos

sistema. Atsirado mažutės privačios garso įrašų firmos, vadinamos indie

(sutrumpinimas iš anglų kalbos žodžio independent – nepriklausomas), imta

leisti pačių sumanytus informacijos apie roką žurnalus. Netrukus

pankrevoliucija susilaukė atgarsio. Paleidus pankroko muziką į

popindustrijos konvejerį. Pankų sąskaita imta kurti naują verslą. Jų

atributika tapo madinga. Didieji muzikos žurnalai savo populiariausių dainų

paradų stulpeliuose indie plokštelėms skyrė specialių skyrių. Niekas

nebedraudė pankų grupių koncertų, nebesulaikė paruoštų plokštelių tiražų.

Pankus imta rodyti per televiziją. Taip pankrokas ėmė deformuotis, keistis.

Atsirado šimtai naujų stilių, kurie vieni nuo kitų skyrėsi muzikinėmis bei

estetinėmis ypatybėmis, politine orientacija. Prasidėjo naujoji roko

muzikos banga.

Njuveivas

New Wave (“Naujoji banga”) – roko muzikos kryptis, atsiradusi 8-ojo deš.

pabaigoje Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Ji pasirodė kaip mėginimas roko

muzikai įkvėpti naujos gyvybės. Njuveive pasireiškia ankstyvojo roko,

Jamaikos ir kitų trečiojo pasaulio kraštų populiariausios, disko muzikos

elementai, taip pat elektroninės muzikos pasiekimai. Njuveivas nuo pat

pradžių atrodė labai “margas”. Bet be muzikinės ir estetinės įvairovės jame

įmanoma įžvelgti ir bendrų bruožų. Vienas jų – aiškumo, paprastumo

siekimas. Skirtingai nuo pankroko, njuveivas neatsisakė pramoginės

nuotaikos ir dažnokai tyčia naudodavo šokių muzikos elementus. Visi šios

krypties atlikėjai labai rūpinosi savo išvaizda, kartais net specialiai

siekdavo ekstravagantiškumo. Būtent vizualioji njuveivo muzikos pusė tapo

labai reikšminga. Koncertuose daug dėmesio buvo skiriama scenografijai,

atlikėjų judesių plastikai bei drabužiams. Šios krypties stiliai skirstomi

į pagrindines grupes, kurios viena nuo kitos skyrėsi: 1) orientacija į jau

esančius muzikos stilius, tarp jų ir trečiojo pasaulio populiariąją muziką;

2) polinkiu eksperimentuoti elektronika; 3) ankstyvojo roko atgaivinimu; 4)

pramoginių elementų vyravimu.

Pirmajai njuveivo stiliaus grupei priskirtini “ska”, “pankfankas”,

“hardrokas”, “pankdžiazas”. Šioms atmainoms būdinga “skolinta” iš kitų

muzikos kultūros sferų stilistinių elementų sintezė.

Antrąją grupę sudaro “jokia banga”, “alternatyvioji kryptis”,

“sintezpop”, ir “njueidžas”.

Prie trečiosios njuveivo grupės, kuri deklaruoja sugrįžimą į praeitį,

galima paminėti “neorokabiliją”, “neomadą”, “pauerpopą”.

Ketvirtoji stiliaus grupė labiau tinka popmuzikai; prie jos priskirtini

“elektropopas” ir “naujieji romantikai”.

Ansamblis “Police” (“Policija”), įkurtas 1976 m. ir yra turbūt vienas

žymiausių njuveivo atstovų. Daugelio žinovų nuomone, šiam ansambliui kaip

idealiai popgrupei arba roko grupei labiau nei kitiems britų njuveivo

atlikėjams pavyko maksimaliai priartėti prie “The Beatles” statuso. Šis

statusas – tai kūrybinės nuovokos ir aukšto meninio lygio koegzistavimas su

masiniu populiarumu. Šiai grupei pavyko pankroko paprastumą ir staigmenas

sujungti su spalvingu regio melodiškumu ir egzotinėmis intonacijomis.

“Police” muzika pasižymi subtiliu intelektualumu ir nepriekaištingu skoniu.

Kiekvienas iš penkių plokštelių albumų buvo parduoti daugiau nei 10

milijonų tiražu. Šios grupės pagrindinis solistas ir daugelio dainų

autorius Gordonas Samneris (g. 1951 m.), išgarsėjo vardu Stingas. Grupei

iširus (1984 m.) jis tęsė karjerą kaip plokštelių albumų autorius,

dainininkas, kino bei teatro aktorius.

Yra dar viena njuveivo grupė – airių “U2”. Vakaruose visiems žinoma, kad

taip 7-8 deš. vadinosi greičiausias pasaulyje amerikiečių žvalgybinis

lėktuvas. Grupę 1977 m. įkūrė vieno koledžo studentai. Pirmasis šios grupės

turnė po Didžiąją Britaniją 1980 m. ir pirmasis albumas paskatino kritikus

pavadinti “U2” “britų 9-ojo deš. roko muzikos viltimi”. Šios viltys

visiškai pasiteisino. Tolesniuose grupės albumuose turinio gelmė, emocinė

jėga, žavus muzikalumas susivienijo su socialinėmis ir net politinėmis

temomis. Muzikoje jaučiamos airių folkloro intonacijos. Savo dainomis ir

kalbomis spaudoje bei televizijoje grupės nariai reagavo į pilietinį karą

Centrinėje Amerikoje, rėmė kovą prieš aparteidą Pietų Afrikoje, lenkų

Solidarumo judėjimą. Bendradarbiavimo su žymiuoju muzikantu ir prodiuseriu

Brajenu Eno (1948 m.) rezultatu tapo albumas “The Joshua Tree” (“Džošua

medis” – Kalifornijos kaktusų porūšis), kuris įsitvirtino pirmosiose

populiariausių dainų vietose. Grupės atliekamų dainų tekstai atspindi

nerimą dėl narkotikų platinimo, dėl žmogaus teisių pažeidimų, regioninių

konfliktų.

Njuveivas paplito ne tik Europoje, jis pasiekė ir JAV. Ši muzika surado

savo nišą tarp Niujorko intelektualų. Žinomesnė amerikiečių grupė, grojusi

komplikuotą ir net keistoką muziką, buvo ansamblis “Talking Heads”

(“Kalbančios galvos”), susikūręs 1977 m. Šią grupę pradėjo globoti Brajenas

Eno, kuris kaip prodiuseris keletą metų dirbo su šiuo ansambliu. Kurdami

kompozicijas koncertinėms programoms bei aalbumams “Talking Heads” įkvėpimo

sėmėsi Lotynų Amerikos karnavaluose, Afrikos ritualų muzikoje ir

avangardinėje poezijoje. Albumo “Fear Of Music” (“Muzikos baimė”, 1979 m.)

dėka grupė išpopuliarėjo. Grupės lyderis Deividas Bairnas (g. 1952 m.),

turintis menininko išsilavinimą, dirbo konceptualiojo meno srityje. Todėl

nėra ko stebėtis, kad “Talking Heads” kai kuriuose savo projektuose labai

priartėjo prie avangardinio roko. Deivido Bairno bendri įrašai su brazilų

ir afrikiečių muzikantais savo koncepcija artimi world music (“Pasaulio

muzika”) krypčiai.

Avangardinis rokas

Avant-garde (išvertus iš prancūzų kalbos reiškia “priekinis pulkas”). Tai

roko muzikos kryptis, atsiradusi 8-ojo deš. viduryje. Muzikantai tarsi

tyčia kreipia klausytojų dėmesį į tai, kas paprastai sąmoningai nebūdavo

pabrėžiama, pavyzdžiui, į garso atsiradimo procesą arba kokios nors roko

krypties stiliaus specifines ypatybes. Muzikantai tarsi žaidžia jau

žinomomis muzikos raiškos priemonėmis, neretai išreikšdami ironišką požiūrį

į viską, kas yra roko muzika. Bene pagrindinė avangardinio roko pirmtakė

buvo amerikiečių grupė “The Velvet Underground” (“Aksominis pogrindis”).

Grupė egzistavo tiktai nuo 1966 iki 1970 m., bet šios truputės veiklos ir

dviejų lyderių Lu Rydo (g. 1944 m.) bei Džono Keilo (g. 1940 m.) dėka

atsirado daugelis šiuolaikinio avangardinio roko krypčių. Ypač ryški

asmenybė buvo amerikiečių gitaristas, kompozitorius ir grupės lyderis

Frenkas Zapa (1940 – 1993), kuris pajuokė ir parodijavo beveik visus roko

ir popmuzikos stilius bei kryptis. 7-ajame deš. jis taip drąsiai

eksperimentavo įvairių muzikinės raiškos būdų srityje, kad didžioji dalis

to, ką jis

sukūrė tuo laiku, iki šiol yra laikoma neprilygstamais

avangardinio roko kūriniais.

Amerikiečių arba galbūt net tarptautinė grupė “Residents” (grupės

pavadinimas “Rezidentai”, be abejo, reiškia nuolatinius žvalgybinių tarnybų

atstovus svetimoje šalyje ir priešiškoje aplinkoje) ilgiau nei 20 metų yra

avangardinio roko siela. Visą šį laiką grupę gaubia paslaptis ir mistika, –

niekas iki šiol dorai nežino, kas groja šiame ansamblyje. Retų pasirodymų

metu grupės dalyviai slepia savo veidus po milžiniškomis kaukėmis. Visi

kontaktai su išorės pasauliu patikėti nedidelei firmai, pavadintai

“Paslaptingoji korporacija”. Plokštelių viršeliuose nėra nė vienos

pavardės. Savo kkompozicijose “Rezidentai” pajuokia viską, kas egzistuoja

roko ir popmuzikos pasaulyje. Bet tai daroma taip šmaikščiai, taip puikiai

ir kartais taip žavingai, jog daugelis kritikų mano, kad šioje grupėje

dalyvauja patys garsiausi pasaulio roko muzikantai.

Speisrokas

Space – išvertus iš anglų kalbos reiškia “erdvė, kosmosas”. Speisrokas,

arba elektroninis rokas, – roko muzikos kryptis, kuriai būdingas įvairių

elektroninių klavišinių instrumentų naudojimas, orientacija į meditaciją.

Šis roko muzikos krypties pavadinimas vartojamas nuo 8-ojo deš. Vienas iš

speisroko komponentų yra psichodelinė muzika, kaip antrąjį variantą būtų

galima paminėti džiazroką su jam būdingu elektrifikuotu skambesiu. Prie

viso to prisijungė susižavėjimas Rytų misticizmu bei klasikine Indijos

muzika. Plėtojantis speisrokui vis dažniau imta remtis “rimtos”

avangardinės elektroninės muzikos pasiekimais.

Vienas įdomiausių ir kūrybingiausių šios krypties ansamblių buvo

“Tangerine dream” (“Mandarino sapnas”). 1970 m. ansamblio vadovas,

gitaristas, klavišinių bei elektroninių instrumentų žžinovas Edgaras Frezas

ir Kristoferis Frankas, grojęs sintezatoriumi, išleido pirmąjį albumą,

pavadintą “Elektroninės meditacijos”, kuriame laisvosios improvizacijos

Džimio Hendrikso stiliumi susijungia su garso deformacijomis, be to, yra

jaučiama “akademinio” avangardisto Karlhainco Štokhauzeno įtaka. Albumo

muzikoje galima jausti Frezo ir įžymiojo menininko siurrealisto Salvadoro

Dali draugystės atšvaitus. Vėlesniųjų albumų muzikoje panaudoti sudėtingi

sintezatoriai ir kitokia elektronika. Tai leido kurti labai ilgas lėtos

pulsacijos ir keistų, neįprastų tembrų kompozicijas, retkarčiais

panaudojant gamtos garsus (vandenyno šniokštimą, paukščių balsus), tarytum

perkeliant klausytoją į kitus erdvėlaikius. Geriausi grupės albumai yra

“Atem” (1973 m.), “Rubycon” (1975 m.), “Ricochet” (1975 m.).

“Tangerine Dream” muzika turėjo didelės įtakos ne tik tolesnei

elektroninio roko raidai, bet ir tokių popmuzikos krypčių kaip space music

(“erdvės muzika”), electro/techno ir New Age (“naujųjų laikų muzika”)

formavimuisi.

Roko opera

Roko opera – roko muzikos žanras, muzikinio teatro pporūšis. Ji susideda

iš sceninio veiksmo bei roko muzikos. Roko opera artima miuziklui.

Skirtingai nuo minėtųjų roko muzikos rūšių, kai dainos egzistuoja

savarankiškai, roko operoje jas jungia tam tikras siužetas. Be dainų gali

skambėti ir grynai instrumentinės kompozicijos.

Žymiausią roko operą “Jesus Christ Superstar” (“Jėzus Kristus

Superžvaigždė”) sukūrė anglų kompozitorius Endriu Loidas Vėberis (g. 1948

m.). 1970 m. ši roko opera buvo įrašyta į plokštelę, pirmą kartą pastatyta

Niujorke 1971 m., nufilmuota 1973-iaisiais. Ji visame pasaulyje turėjo

milžinišką pasisekimą. Londone spektaklis buvo atliekamas kiekvieną vakarą

aštuonerius metus iš eilės. DDėl šių pasiekimų susidarė įspūdis, kad roko

opera yra revoliucinis roko muzikos žanras, turintis puikias perspektyvas.

Atsirado daug panašaus pobūdžio kūrinių, kuriuose roko muzikos elementai

vienijosi su operos dramaturgijos principais. Vis tik net pačios

“Superžvaigždės” muzika labiau yra roko imitacija nei tikrasis rokas.

Naudota literatūra:

Pasaulio muzika

Leidykla “KRONTA” 2000

Boriss Avramecs ir Valdis Muktupavels