Jazas

Turinys

Džiazo istorija lietuviškai 3

Lietuviškojo džiazo meka 5

Kaunas Jazz – ne vien festivalis 6

Vilnius Jazz 10

Naudota literatūra: 12Džiazo istorija lietuviškai

Pagaliau sulauksime lietuviškos džiazo istorijos knygos. Šalyje, kuri pretenduoja vos ne į džiazo tėvynės (bent jau europietiškos sub – tėvynės) vardą, tai galėjo įvykti gerokai anksčiau. Na, bet kaip jau yra, taip yra. Geriau vėliau, nei niekada. Ypač, jei, kaip žadama, ji bus vadovėliu muzikos mokykloms ir konservatorijoms. Bet tuomet dar svarbiau, kokia tai bus knyga, ką joje ras būsimas skaitytojas. Bent man, iškilo du kausimai. Pirmiausia, vversti ar rašyti naują knygą? Ir antra, jei rašyti naują knygą, tai ar gali joje būti kažkas, pateisinančio sprendimą išdėstyti seniai žinomus faktus naujai?

 

Dauguma pažįstamų, išgirdę apie šį džiugų įvykį, reaguodavo klausimu „O ką, argi negalima išversti kokią gerą pripažintą vakarietišką džiazo istoriją?“. Čia yra bent keli argumentai. Pirma, visos garsios džiazo istorijos parašytos jau gana seniai – prieš 20-30 metų. Nors kažkokių ryškių, revoliucinių pakitimų per tą laiką džiaze neįvyko, muzikos prigrota ganėtinai nemažai. Džiazo panteonas nepasipildė Miles Davis’o aar John Coltrane’o rango žvaigždėmis, bet gerų, originalių muzikantų per šiuos kelis dešimtmečius tikrai buvo. Beje, svarbi ne vien naujų faktų ar asmenybių gausa. Per 30 metų turėjo pasikeisti ir požiūris į džiazo istoriją. 

Kita priežastis – tai galimybė pasaulio džiazo iistoriją papildyti skyriumi apie lietuvišką sceną, juolab egzistuoja gana populiari (ir neblogai argumentuota) teorija apie Vilniaus džiazo fenomeną. Gal tokį skyrių galima bandyti „prikabinti“ ir prie kokios verstinės džiazo biblijos, pavyzdžiui kanonizuotų Collier’o arba Berendt’o veikalų? Atrodytų keistokai. Nekalbant apie tai, kad reikėtų autorių leidimo, o čia šansai išvis nuliniai. Beje, pabandęs atsekti, kokie gi yra Lietuvos džiazo istoriografijos pasiekimai, pamačiau, kad situacija šioje srityje yra labai keista. Džiazo fanai gerai žino kelis neblogus straipsnius apie Lietuvos džiazą. Tai visų pirma labai įžvalgios Olego Molokojedovo „stebėtojo pastabos“, publikuotos žurnaluose „Vilnius“ Vol.3, No.5, 1996 ir „Jazz Quadrat“ No.2 (4), 1998 bei jo essė „Dvi kultūros“, skirtas „Vilniaus mokyklos“ fenomeno analizei. Lietuvos džiazo entuziastas Bernd’as Jahnke straipsnyje „Jazz in Lithuania“ labiau akcentuoja nnūdienos aktualijas. Jūratės Kučinskaitės straipsniuose taip pat rasime istorinių ekskursų, bet ją labiau domina ryškiausių Lietuvos džiazo kūrėjų – GTČ (V.Ganelino, V.Tarasovo ir V.Čekasino), P.Vyšniausko, V.Labučio kūrybos analizė. Yra dar Aušros Listavičiūtės „Lietuvos džiazo muzikantų katalogas 1961-1996″ su begale faktų – detaliom diskografijom, koncertų sąrašais ir t.t. Bet tai – ne istorijos knyga, o savotiška duomenų bazė, kurios vertę labai mažina daugybė klaidų, įsivėlusių pirmą kartą renkant tokį didžiulį informacijos kiekį. Tokio projekto vieta – internete, kur galima be triukšmo iištaisyti klaidas ir operatyviai papildyti ją naujais faktais. Bet kokiai duomenų bazei svarbiausia yra aktualumas, o tokio operatyvumo, kaip internete, neįmanoma pasiekti niekur kitur. Be šio katalogo, praktiškai visi čia minimi straipsniai, išskyrus O.Molokojedovo „Džiazo Lietuvoje“ santrauką „Lietuvos ryte“ ir kai kuriuos J.Kučinskaitės straipsnius yra parašyti ne lietuviškai. Taigi, džiazo istorijos knygos atsiradimas būtų tikrai gera proga pateikti melomanams kad ir ne super išsamų, bet sistemišką ir nuoseklų Lietuvos džiazo vystymosi aprašymą.

Jei originalios lietuviškos džiazo istorijos knygos reikalingumas jau nekelia abejonių, tai klausimas, kokia ji turėtų būti, yra labai aktualus. Visgi, pirma džiazo istorija. Ir, ko gero, turinti perspektyvą labai ilgai išlikti vienintele tokia knyga lietuviškai. Aišku, kad geriausia būtų turėti dvi knygas – vieną skirti pasaulio džiazo istorijai, o kitą – tik Lietuvos džiazui. Na, bet laikai, kaip žinia, sunkūs ir reikia džiaugtis jau tuo, kad bus bent viena knyga. Sudarytojai nusprendė suskirstyti ją į tuziną skyrių (vieni jų apibrėžti pagal laiką, kiti – pagal žanrus, plius, kaip jau minėjau, bus skyri.ai apie džiazą Lietuvoj ir apie specifinius džiazo muzikos elementus). Skyrių rašymas patikėtas žmonėms, kurie turėtų geriausiai išmanyti apie tai, ką juose reikia rašyti. Bendra redakcijos nuostata – neišradinėti dviračio. Kam iš naujo kurti tai, kas jau yra ggerai padaryta. Mokymo priemonė – ne vieta naujoms teorijoms ir diskusijoms. Bet kokia tuomet naujos knygos rašymo prasmė? Jei jos skyriai bus autorizuotais, bet nesankcionuotais atitinkamų klasikinių knygų dalių konspektais? Tas Lietuviškas apendiksas? Abejoju. Naujos knygos išleidimas pateisinamas tik tuomet, kai joje yra kažkas, ko dar nebuvo senesniuose analoguose. Ir vien tik papildymas naujais faktais nėra pakankamai svarus argumentas, net jei, kaip kad šiuo atveju, tai turi būti mokymo priemonė. Paprastai, vadovėlių autorių nuostata yra „griežta“ – besimokantys yra absoliutūs debilai, jiems reikia viską pateikti supaprastintai, pageidautina dviskiemeniais ar triskiemeniais žodžiais. Čia jokiu būdu neturi būti nieko naujo ar originalaus, nieko, kas dar netapo kartų pripažinta ir patvirtinta tiesa. Tai yra, vadovėlis privalo mažiausiai per metrą trenkti pelėsiais. Bet džiazas dar ne toks senas, kaip barokinė muzika ar „Kalevala“. Dar daugelis džiazo reiškinių nėra dorai suprasti ir paaiškinti. Taigi, ar mes nesugebam pateikti jokios naujos teorijos, ar vengiam reikšti skirtingą nuo autoritetų nuomonę, bijodami pasirodyti nepakankami kompetentingais ar, neduok dieve, apsijuokti. Tokiu atveju, aišku, saugiausia yra prisidengti vadovėlio pilkumų ir pakartoti (išversti) „klasiką“.

Nesigilindamas į detales, norėčiau čia pat trumpai panagrinėti, ar labai sudėtinga yra šiais laikais rasti naują džiazo istorijos matymo kampą ir ar įmanoma šiandien pateikti naują, geriau atitinkančią ffaktus, jo vystymosi teoriją (na, jei ne išsamią visapusišką teoriją, tai bent kažkokias naujas idėjas).

Akivaizdu, kad geriausi šio garbaus žanro laikai liko praeityje. Bet iš didesnio atstumo geriau matyti kas buvo svarbu, o kas – nelabai, daugiau šansų objektyviai įvertinti atskirų fenomenų ir asmenybių vaidmenį. Išgyvenęs nerūpestingą vaikystę New Orlean’e, svaigią jaunystę svingo šokių aikštelėse, be-bop’inius brandos amžiaus ieškojimus ir auto destrukciją 60-jų verpete, džiazas pasibaigė. Tai, kad aktyvaus džiazo vystymosi laikas jau praeityje, 70-jų dešimtmečio džiazo kritikai puikiai nujautė. Bandydami nuvyti nemalonias mintis apie džiazo galą, jie kaip išmanydami šlovino tuo metu populiarų džiazroką ir trimitavo apie fantastiškas džiazo sąjungos su roku, egzotišku folkloru ar dar kažin kuo perspektyvas. Daugumai kritikų jau tada buvo aišku, kad po free toliau džiazo vystymuisi kelio nėra. Neseniai net mūsiškis P.Vyšniauskas šokiravo vietinę džiazo visuomenę, pareikšdamas, kad jam džiazas pasibaigė kartu su John’u Coltrane’u (suprask, su free).

Tai, ką galima buvo skelbti 70-jų dešimtmetyje, dabar skamba tikrai prastai. Bet, panašu, kad užsispyręs kritikų nenoras peržiūrėti džiazo istorijos aiškinimą tiesiog dangsto vengimą pripažinti nemalonias, bet šiandien jau nenuginčijamas išvadas. Kitą vertus, išvados bus visai kitokios, jei naudosime lankstesnę, ne tokią tiesmuką („kol buvo – buvo, kai pražuvo – nebėr“) metodologiją. Pakanka atkreipti dėmesį į tai,

kad džiazas, kaip ir bet kuris kitas muzikos žanras, ar, aplamai, meno fenomenas, gali vystytis ne tik imanentiškai, t.y. naudodamas vidinius resursus, bet ir sintezėje su kitais, išoriniais objektais. Tokiu būdu visus džiazo stilius galima suskirstyti į dvi grupes. Sąlyginai galime pavadinti jas evoliuciniais stiliais ir sintetiniais. Tuomet pasidaro aišku, kad pasibaigė tik savaiminio džiazo vystymosi etapas. Deja, tai neišvengiamai reiškia ir įdomiausio, kūrybiškiausio periodo pabaigą, tačiau lieka begalinės džiazo jungimo su kitais muzikos žanrais galimybės. Nors tokių „fusion“ variantų pprigalvota jau labai daug, atsiranda vis naujų, pačių netikėčiausių muzikinių stilių. O džiazas yra labai lankstus, jo adaptacinės galimybės yra p.raktiškai beribės. Tai įrodo ir tokie, atrodytų, neįmanomi junginiai, kaip techno arba acid džiazas. Taigi, ypatingai sielotis nėra reikalo – džiazas gyvens, net jeigu tai, tam tikra prasme, yra gyvenimas po mirties.Lietuviškojo džiazo meka

Birštone jau tryliktą kartą sušvito pavasarinis džiazo fejerverkas – šio mažo miestelio dovana Lietuvai bei užsienio svečiams.

Nuo 1980–ųjų kas dvejus metus į šį jaukų kurortą iš vvisos Lietuvos, ir ne tik iš jos, traukia džiazo ”piligrimai”: seniausią šalies džiazo šventę kaskart aplanko apie keturis tūkstančius žmonių – tiek gyventojų yra ir Birštone. Festivalį sudėtingais laikais mažoje gyvenvietėje, neturėjusioje nei džiazo muzikantų, nei publikos, sumanė šviesaus atminimo mmuzikologas Liudas Šaltenis ir Birštono kultūros centro (anuomet – kultūros skyrius) vadovas Zigmas Vileikis, organizuojantis jį iki šiol.

Sovietmečiu tai buvo tikra laisvės oazė. Dabar jau anekdotais virtę pasakojimai apie pirmųjų Birštono festivalių ideologines dedikacijas, padėjusias išlikti šiam renginiui, apie spekuliavimą deficitiniais festivalio bilietais, ”pankų” gaudynes su šunimis. Dalis festivalio publikos įsikurdavo su miegmaišiais namų laiptinėse, pušyne ir parke. Jie veržėsi į Birštoną dėl muzikos, pavasario, tyro oro, ten tvyrojusio laisvės pojūčio.

Šiandien sunku būtų surasti Lietuvoje džiazo muzikantą, negrojusį Birštono džiazo festivalyje. Ši šventė – savotiškas lietuvių džiazo veidrodis. Čia nuolat naujus savo darbus bei kolektyvus pristato įvairių kartų šalies muzikantai, debiutuoja džiazo jaunimas, kiekviename festivalyje įteikiamas meniškas Didysis prizas daugiausiai per dvejus metus džiaze nuveikusiam kūrėjui. Birštono scena ttapo tramplinu į tarptautinį pripažinimą ne vienam Lietuvos džiazo meistrui.

Šis festivalis ne tik seniausias, bet ir demokratiškiausias Lietuvos džiazo forumas, atveriantis įvairiausius šios muzikos aspektus, pateikiantis spalvingą džiazo žanrų bei stilių paletę: nuo diksilendų ir bigbendų muzikos iki radikalių laisvojo džiazo eksperimentų. Nuo pirmų šventės gyvavimo metų joje groja ir užsienio džiazo kūrėjai.

Per tris dienas renginys pristato daugiau kaip 20 projektų; dauguma jų – premjeros. Birštono festivalio išskirtinę aurą kuria ir meniniai akcentai – unikali koncertų scenografija (šiemet iilgametį šventės scenografą Algimantą Lapienį pakeitė jauna dailininkė Irma Mickevičiūtė), šviesų efektai (Norvydas Birulis), žaisminga atributika (grafikas Rimvydas Kepežinskas), džiazo fotoparodos festivalio rezidencijoje – Birštono kultūros centre.  Kaunas Jazz – ne vien festivalis

Kaunas Jazz tradicijos tarsi pačios save gausina, tęsia bei puoselėja. Jau įprasta, kad kasmet per festivalio pradžios iškilmes simbolinį miesto raktą Kauno meras įteikia Jonui Jučui, o festivalio mecenatas „Kraft Foods Lietuva” skelbia konkursą profesionalams ir mėgėjams fotografams „Džiazas ir miestas”. Konkurso rengėjai kviečia įamžinti įdomiausias, originaliausias, šilčiausias Kaunas Jazz akimirkas.

Restoranų tinklas „Pizza Jazz” kasmet įsteigia „Jazz Eaters Award” – originalias Lietuvos skulptorių statulėles, kurias įteikia žiūrovų, žurnalistų ir nepriklausomų ekspertų atrinktoms ryškiausioms Kaunas Jazz žvaigždėms. Šiuos apdovanojimus jau pelnė Richard Bona, Barbara Dennerlein, „The Earth Wind & Fire Experience „lyderis Al McKay”.

Kiekvienais metais Kaunas Jazz rengėjai išleidžia puošnius kalendorius, kuriuose įamžinti efektingi festivalio dalyvių fotoportretai.

Kaunas Jazz – ne tik kiekvieną pavasarį vykstantis tarptautinis festivalis, bet ir džiazo gyvenimą nuolat veikiantis bei aktyvinantis reiškinys.

2002–ųjų pabaigoje Vilniaus kongresų rūmuose pirmą kartą buvo surengtas Metų koncertas. Tąkart scenoje viešpatavo vokalinis džiazas, gospel stiliui artima muzika, kurią meistriškai atliko grupė Take 6. Po metų šią tradiciją tęsė vokalinis kvartetas New York Voices, o šį gruodį klausytojų laukia ddar viena Kaunas Jazz rengėjų dovana – The James Carter Organ Trio.

2003 metų spalį džiazo mėgėjus nudžiugino kiek netikėta, tačiau maloni staigmena – koncertų ciklas Kaunas Jazz ruduo. Ir čia festivalio rengėjai liko ištikimi tradicijai kviesti pasaulinį pripažinimą pelniusius atlikėjus, tad publika turėjo galimybę išgirsti Victor Bailey Group ir Mezzoforte, o trečiajame koncerte – įspūdingą tarptautinį projektą, kurį atliko klavišininkas Bugge Wesseltoft (Norvegija), kontrabosininkas Lars Danielsson (Švedija) ir violončelininkas Vytautas Sondeckis (Lietuva). Pastarasis ne tik griežė, bet ir dirigavo solistams talkinusiam Lietuvos kameriniam orkestrui.

2004 m. spalio 2 d. ir 3 dienomis Kaunas Jazz ruduo vyko jau antrąjį kartą. VDU koncertų salėje pasirodė Ryo Kawasaki Trio (Japonija, Estija, Suomija), Bob Shepard Quartet (JAV) ir legendinė grupė Spyro Gyra (JAV). Koncertų ciklas tapo savotišku minifestivaliu, tęsiančiu būdingiausias Kaunas Jazz tradicijas – vėlų vakarą duris ką tik atvėrusiame klube „Naktinė Oazė” publiką audrino prancūzų grupė no Jazz, o Vytauto Didžiojo bažnyčioje skambėjo sakraliniam džiazui artimas kontrabosininko Eugenijaus Kanevičiaus ir saksofonininko Jano Maksimowicz projektas „O, ruduo!..”

Kauno festivalis nuosekliai bei rūpestingai puoselėja savo gausias tradicijas, bemaž kasmet kuria naujas. Kai kurios jų – išskirtinės, būdingos tik „Kaunas Jazz”. Viena tokių – Karo muziejaus sodelyje „Kaunas Jazz” pradžią skelbiantys „carillon jazz” projektai.

1992–aisiais šios tradicijos uužuomazga tapo kauniečių varpininkų (karilionininkų) Juliaus Vilnonio ir Raimundo Eimonto nemokamas koncertas, kuriame skambėjo džiazo standartai bei originalios improvizacijos. 3–ajame festivalyje 32 chromatiškai suderintus kariliono varpus papildė grupės RAA narių muzikavimas. Dar po metų buvo atliktas R.Eimonto kūrinys „Improvertiūra 4: Griūvančio bokšto bliuzas”, kuriuo autorius siekė atkreipti visuomenės dėmesį į apgailėtiną varpų bokšto būklę. 1995–aisiais estafetę perėmė didžiausią patirtį turintis Kauno varpininkas bei kompozitorius Giedrius Kuprevičius, improvizavęs džiazo ir akademinės muzikos klasikų temomis. 6–ajame „Kaunas Jazz” skambėjo Maurice’o Ravelio garsiojo kūrinio įkvėpta to paties autoriaus kompozicija „Blues – Bolero”, kurią kompozitorius atliko kartu su saksofonininku Petru Vyšniausku. „Kaunas Jazz’97” introdukcija tapo kompozitoriaus Vidmanto Bartulio ir Juliaus Vilnonio projektas „Himnai”, kuris inspiravo Lietuvos ir užsienio įvairių žanrų atlikėjų spontaniškas improvizacijas, Panašus muzikinis vyksmas pasikartojo ir 8–ajame festivalyje, atliekant J.Vilnonio „Samplaikas”. G.Kuprevičiaus kūrinys. „Kreida ir varis”, kurį autorius atliko su trimitininku Valerijum Ramoška, tapo vaikų piešinių akcijos „Kaunas Jazz” ant grindinio“ pamatu (1999), o 10–ąjį festivalį ženklino G.Kuprevičiaus ir J.Vilnonio „Atvelykis” – kiek netikėta varpų ir kompiuterinės muzikos jungtis

Dar viena neatsiejama, Justino Krėpštos inicijuota, „Kaunas Jazz” tradicija – nemokami sakralinio džiazo koncertai Kauno bažnyčiose. 1993–aisiais pirmą kartą po maldos namų skliautais skambėjo sakraline švara dvelkiantis, atgaivą teikiantis Petro Vyšniausko ir Tomo Kutavičiaus

projektas, kuriame debiutavo garsiojo Lietuvos saksofono virtuozo sūnus Dominykas Vyšniauskas. Džiazo kritikė, muzikologė Jūratė Kučinskaitė rašė: „Ypatingas koncertas įvyko Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje. (.) Apskritai džiazas bažnyčioje nėra naujas reiškinys: pasaulyje ne viena bažnyčia po pamaldų tampa koncertų (t. p. ir džiazo) sale, kaip ir ne viena bažnyčia, kurioje mišių metu skamba džiazas. Buvo bandyta džiazo muziką bažnyčioje atlikti ir Panevėžyje „Sing Group Jazz” festivalio metu. Tačiau tai tebuvo „džiazas bažnyčioje”. Dabar gi mes galime šnekėti apie bažnytinį (ar sakralinį) ddžiazą”.

4–ajame festivalyje šią tradiciją tęsė Giancarlo Nicolai vadovaujamas trio „Acroasis” (Šveicarija), kuriam būdingas netradicinis instrumentarijus: vibrafonas, violončelė ir elektrinė gitara. Po metų meditacines nuotaikas bei improvizacijų laisvę įkūnijo penkių žymių Lietuvos džiazo muzikų projektas „Džiazo nublokšti – 2”, o vienas įtaigiausių bei brandžiausių buvo Eugenijaus Kanevičiaus ir Dainiaus Pulausko „Amžių knyga” (1996). J.S.Bacho, kitų klasikų kūriniai ir džiazo improvizacijos darniai derėjo Petro Vyšniausko bei vargonininko Balio Vaitkaus projekte „In memoriam Liudui Šalteniui” (1997). Intriguojantį šveicarų fleitininko Romano Glaserio kūrinį „Hidden CCreatures” atlikti autoriaus vadovaujamam ansambliui padėjo Kauno styginių kvartetas (1998). 9–ajame „Kaunas Jazz” skambėjo „Saksofonai” – P.Vyšniausko ir jo mokinio Jano Maksimavičiaus improvizacijos, o 10–ajame – E.Kanevičiaus „Velykinė siuita”. Tik pastarasis projektas buvo realizuotas Vytauto bažnyčioje, o visi ankstesnieji – ŠŠv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčioje.

Penkerių savo gyvavimo metų jubiliejaus proga „Kaunas Jazz” pradėjo dar vieną unikalią tradiciją. Tai festivalio pagrindinėje scenoje atliekami iškilmingi, efektingi (neretai – monumentalūs) pradžios koncertų projektai, kuriems būdinga jungtis su akademinės muzikos kūrėjais bei atlikėjais. 5–ajame festivalyje skambėjo „bevardis” kauniečio džiazo pianisto Kęstučio Lušo kūrinys, kurį atliekant autoriui talkino P.Vyšniauskas, iš Izraelio specialiai atvykęs Arkadijus Gotesmanas ir prof. Petro Bingelio vadovaujamas Kauno valstybinis choras. 1998 m. festivalio pradžios koncertą ženklino „Pasaulio sutvėrimas XX amžiaus pabaigai” (M.K.Čiurlionio paveikslų ciklas džiazo ir kompiuterinės grafikos sandūroje). Tai G.Kuprevičiaus kūrinys, kurį atliko autorius, P.Vyšniauskas ir Kauno valstybinis choras. Klausydamiesi žiūrovai regėjo originalią Egidijaus Vaškevičiaus sukurtą kompiuterinę animaciją – nuoseklias moduliacijas iš vieno paveikslo į kitą. 9–ajame festivalyje skambėjo bendras Lietuvos iir Norvegijos projektas – Edvardo Griego, Espeno Selviko bei kitų autorių kūriniai, kuriuos savitai interpretavo norvegų gitaristas Madsas Eriksenas, jo pastovus muzikavimo partneris Frankas Hovlandas (bosinė gitara), Linas Būda (būgnai) ir Kauno simfoninis orkestras (pučiamųjų instrumentų grupe papildytas Kauno kamerinis orkestras). Dirigavo Espenas Selvikas (Norvegija). Ypač didingas buvo 10–ojo „Kaunas Jazz 2000” pradžios koncertas, kuriame skambėjo George’o Gershwino „Rhapsody in Blue” (solistas Petras Geniušas) ir G.Kuprevičiaus „Decaphonia”. Pastarasis opusas – tai didelės apimties simfonija dešimčiai geriausių Lietuvos džiazmenų ir orkestrui. AAbu šiuos kūrinius atliekant, Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui dirigavo kolektyvo meno vadovas Gintaras Rinkevičius.

„Jokiam kitam f.estivaly nemačiau tokios iš proto einančios pabaigos! Kaifuoja publika, muzikantai, rengėjai.” Šį žiniasklaidos pastebėtą reiškinį galime vadinti „šalutine” festivalio tradicija. Iki 1994–ųjų „Kaunas Jazz” nekvietė atsipalaiduoti bei pasiausti. Tačiau 4–ąjį festivalį užbaigti organizatoriai patikėjo šveicarų grupei „Mentalities”, kurios programa „Latin Adventure Part II” įkūnijo liepsningą afrokubietiškų tradicijų ir improvizacijų laisvės aljansą. Publikos reakcija pranoko visus galimus lūkesčius. Nuo tol „Kaunas Jazz” baigiamieji akordai tapdavo geros nuotaikos garantu, prilygdavo tikrų tikriausiems šou.

5–ąjį festivalį užbaigė Magda Vogel ir grupė „Jick the Rapper” (Šveicarija), kurių polistilistiniame muzikavime galėjai įžvelgti ir provokaciją, ir parodiją. 1996–aisiais „Shuffle Demons” (Kanada) šėlsmas scenoje buvo dar viena mįslė bei kantrybės testas grynojo džiazo tradicijų sergėtojams. Anot pačių kanadiečių, tai buvo „cyber – jazz”. Per pastaruosius ketverius metus „Kaunas Jazz” užbaigti tenka amerikiečių džiazo žvaigždėms. „Spirit of Life Ensemble” muzika skirta ne tik ausims, bet ir kojoms, tačiau niujorkiečiai pareiškė: po Charleso Lloydo į sceną įžengti nedrįsta nė vienas džiazo atlikėjas. Tad įvyko neplanuota rokiruotė – finale skambėjo gilus ir dvasingas legendinio saksofonininko garsynas (1997). O 1999 – 2000 metais baigiamuosiuose koncertuose grojo Bela Fleck ir „The Flecktones”, „Yellowjackets”, „David Sanborn Band”. Tai buvo ffinalai, verti tapti bet kurio prestižinio džiazo festivalio puošmena.

Jau 1–ajame festivalyje išryškėjo tendencija plėsti „Kaunas Jazz” auditoriją. Nuo tada festivalio svečiai nuolat koncertuoja ne tik Kaune, bet ir kituose Lietuvos miestuose. 10–ojo „Kaunas Jazz” paskutinis koncertas įvyko Lietuvos sostinėje Vilniuje, Kongresų rūmuose. Dera manyti, kad ir tai taps tradicija. Kasmet festivalis „užkariauja” vis didesnę Kauno teritoriją. Koncertai rengiami ne tik pagrindinėje scenoje, bet ir Karo muziejaus sodelyje, maldos namuose, Kauno filharmonijoje, klubuose, restoranuose, lauko scenose. Muzikuojama miesto gatvėse ir aikštėse. Akivaizdu, kad tai festivalio siekis būti patraukliam ne vien džiazo mylėtojams. Eitynės grojant pučiamųjų orkestrui „Ąžuolynas”, „Kaunas Jazz” vėliavos iškėlimo ceremonialas, fotoparodos, madų demonstravimas, oro balionų skrydžiai, šventiniai fejerverkai – visa tai vilioja net ir džiazą menkai teišmanančią publiką. 2000–aisiais lauko scenoje vykusiuose koncertuose festivalį sveikino ne tik džiazo bei jam giminingos muzikos atlikėjai, bet ir populiarios grupės, vokalistai, pateikę originalias standartų interpretacijas. Tai byloja apie toliaregišką festivalio organizatorių strategiją – „Kaunas Jazz” ne tik tampa viso miesto švente, bet ir nuosekliai realizuoja edukacinę programą, ugdo būsimuosius klausytojus. Gaila, kad tradicija netapo vos kelerius metus rengtos meistriškumo pamokos, tačiau rengėjai tikisi jas atnaujinti, jeigu šią iniciatyvą rems švietimo ir mokslo ministerija.

Kiekvienais metais „Kaunas Jazz” vyksta balandžio pabaigoje, tik keliskart „įlinkterėjo“ llink gegužės pradžios. Neretai šmaikštaujama, esą festivalį globoja Visagalis – orai būna itin šilti. Tiesa, būta šiai tradicijai „oponuoti” mėginusių oro išdaigų, tačiau tai tėra nereikšmingi epizodai.

Iki 1998 metų festivalio pagrindinėje scenoje galerijos AL savininkas Albertas Stankevičius įteikdavo muzikams vertingas dovanas: meno kūrinius, gintaro dirbinius. Mecenatui mirus graži tradicija nenutrūko – privačios iniciatyvos estafetę perėmė Irenos Mikuličiūtės galerija.

XI – tasis festivalis išsaugojo visas pagrindines savo tradicijas bei pradėjo kelias naujas. Jau balandžio 19 – 21 ir 25 d. Vilniuje vyko „Džiazo galerijos” bei „Kaunas Jazz” surengtas jaunųjų džiazo atlikėjų konkursas, kurio laureatai vėliau pasirodė festivalio lauko scenoje. Pirmą kartą „Carillon Jazz” koncertą surengė ne lietuviai, bet užsieniečiai varpininkai – Sjoerdas ir Jorritas Taminga. Svečiai iš Olandijos atliko. originalią programą „New Bells From Holland”. Sakralinio džiazo koncerte pirmą kartą skambėjo vien vokaliniai kūriniai, kuriuos dainavo jaunų švedžių sekstetas „Plysh”.

Tais metais „Kaunas Jazz” rado dar vieną erdvę – Kauno sinagogą, kurioje nuo tol sėkmingai puoselėja naują tradiciją – „Žydiškąją temą džiaze”. Vienuoliktajame festivalyje jos užuomazga buvo pianisto Tomo Kutavičiaus ir būgnininko Arkadijaus Gotesmano projektas „New Art Visions”. Vilniuje festivalio finaliniu akordu tapo koncertas „Klausytojams pageidaujant”. Tąkart Kongresų rūmų scenoje viešpatavo „Kaunas Jazz” publikos numylėtinio, britų saksofonininko Courtney Pine’o grupė. Tai dar viena

nauja tradicija – kasmet festivalį užbaigia klausytojus sužavėję ankstesniųjų „Kaunas Jazz” svečiai.

2002–aisiais „Kaunas Jazz” pradėjo kelias naujas tradicijas. Kauno rotušėje buvo surengtos festivalio pradžios iškilmės, kurių metu skambėjo Alfredo Kukaičio projektas „Ataidos”. Penkioms dienoms Kauno meras E.Tamašauskas įteikė festivalio meno vadovui Jonui Jučui simbolinį miesto raktą.

12–ajame „Kaunas Jazz” pirmą kartą buvo renkamas labiausiai patikęs atlikėjas. Rinkimus organizavo bei publikos simpatijų prizą – „Jazz Eaters Award” – įsteigė restoranų tinklas „Pizza Jazz”. V. Čepkausko sukurtą statulėlę pelnė Richardas Bona.

Kiekvienais mmetais, festivalio organizatorių užsakymu, kuriami filmai apie „Kaunas Jazz”, kuriuos vėliau mato ne vien Lietuvos žiūrovai. Filmų pristatymai vyksta birželio pradžioje ir „atsitiktinai” sutampa su meno vadovo Jono Jučo bei saksofonininko Petro Vyšniausko gimtadieniais. Beje, Petras tebėra vieninintelis džiazo muzikas, dalyvavęs visuose „Kaunas Jazz”, nors ištikimų bičiulių festivalis turi ne vien Lietuvoje – Kauno džiazo fiestoje dar ir dar kartą dalyvauti panorusių užsieniečių sąrašas būtų gana įspūdingas. Verta pastebėti, kad, anot Lietuvos džiazo kritikų, būtent Kaune vyksta geriausi ir įdomiausi „„jam sessions”. Tai dar viena svarbi tradicija.

Kurį laiką po kiekvieno „Kaunas Jazz” Jonas Jučas ištardavo tradicine tapusią frazę: „Daugiau jokių džiazų!”. Regis, šiuo pareiškimu patikėta tik 1–ajam festivaliui baigiantis, o vėliau tai reiškė tradicinį atsisveikimą iki kito pavasario. „Kaunas Jazz” ttradicijų apžvalgą baigiant, būtina paminėti esminį festivalio ideologo veiklos bruožą – atkaklų nuoseklumą, siekiant prisivilioti akiratin patekusias žvaigždes. Kelerius metus jis „medžiojo“ norvegų saksofonininką Janą Garbareką, trejus – amerikiečių bandžos virtuozą Bela Flecką, o brazilų vokalistei bei pianistei Tania Maria „importuoti“ prireikė net devynerių metų! Šie vardai jau tapo „Kaunas Jazz” istorijos savastimi. Kuo gi dar stebins ir džiugins tradicijoms ištikimas, tačiau nuolat intriguojantis „Kaunas Jazz”?Vilnius Jazz

15–tąjį „Vilnius Jazz” festivalį simboliškai pradeda Skirmanto Sasnausko kvartetas – būtent S.Sasnausko kvarteto koncertas 1987 m. Mokslų akademijos salėje atvertė įžanginį puslapį „Vilnius Jazz” festivalių istorijoje. Per tuos 15 metų kvarteto lyderis, bei trombonininkas pagarsėjo kaip eksperimentinio džiazo atstovas, vienas ryškiausių etnodžiazo kūrėjų bei vokalistas. Šiemet S.Sasnauskas išmėgina naują stilistinę spalvą, festivalio klausytojams pateikdamas ssavitą džiazo, liaudies ir akademinės muzikos lydinį. Tam tikslui jis subūrė netikėtą kvartetą, anot paties lyderio „margą, kaip gyvenimas”, kur šalia džiazo muzikų, improvizatorių, netgi tokių ekstremistiškų, kaip gitaristas Juozas Milašius, yra ir akademinės muzikos atlikėjai fagotininkas Šarūnas Kačionas bei valtornininkas Zigmantas Augaitis. Tiesa, abiems „klasikams” nesvetima ir džiazo kalba – jie V.Tarasovo Lithuanian Art Orchestra (LAO) nariai. Šis Skirmanto Sasnausko kvartetas suburtas specialiai Frankfurto knygų mugės kultūrinei programai „Džiazas Lietuvoje”. Tačiau jis jau spėjo pasirodyti Tarptautiniame konkurse The Shortest NNight ‘2002 (Pärnu, Estija), kur jų atlikta lopšinė buvo įvertinta trečiąja vieta.

Kvarteto lyderis trombonininkas, dūdmaišininkas ir vokalistas Skirmantas Sasnauskas – Lietuvos džiazo senbuvis, aktyviai dalyvaujantis Lietuvos džiazo scenoje nuo 1986 m. Jis grojo bemaž su visais garsiausiais Lietuvos džiazo muzikais, muzikavo daugelyje Europos šalių, o jo kolektyvuose kūrybinę mokyklą praėjo ir kūrybinę brandą ugdė ne vienas šiandien garsus Lietuvos džiazo atlikėjas. S.Sasnauskas – universalus muzikas, jo kūrybiniame akiratyje – įvairiausi džiazo stiliai: tradicinis džiazas, free, fusion, džiazo ir folkloro bei džiazo ir akademinės muzikos sintezė bei avangardiniai eksperimentai. S.Sasnauską galima vadinti multiinstrumentininku – jo arsenale be trombono yra ir senieji lietuvių liaudies instrumentai (kanklės, lumzdelis, ožragis, dūdmaišis), pastaraisiais metais vis dažniau papildomi ir vokalo. Ypatingo pripažinimo sulaukė savitas S.Sasnausko stilius, išradingai eksploatuojantis lietuviško folkloro elementus ir tembrus. 1992 m. toks jo projektas su folkloriniu ansambliu Vydraga buvo įvertintas Birštono džiazo festivalio Grand Prix. S.Sasnauskas – LRT bigbendo solistas, V.Tarasovo LAO, D.Praspaliauskio diksilendo, ansamblio Ex Tempore narys, LMA dėstytojas.

ilgametė kūrybinė draugystė sieja S.Sasnauską ir Juozą Milašių, kadaise savo muzika kėlusį aistringas diskusijas. Išbandęs ir totalųjį free, ir triukšmo galimybes, ir alternatyvius garso išgavimo būdus, tuo provokuodamas tiek beatodairiškas simpatijas, tiek ir kategorišką opoziciją, pagarsėjęs kaip bekompromisiškiausias Lietuvos džiazmenas, ppastaruoju metu jis girdimas nedažnai. Lietuvos džiazo scenoje pasirodęs 1986 m. su P.Vyšniausko kvartetu, gitaristas, kompozitorius ir įvairių performansų autorius J.Milašius dalyvavo V.Čekasino, V.Labučio, V.Tarasovo, T.Kutavičiaus ir kituose ansambliuose, grojo solo ir eksperimentavo įvairiuose žanruose (netgi sceniniuose) su būgnininku D.Naujokaičiu. Tarp daugybės jo savitų projektų būtina paminėti ansamblį Gitarmanija, įkurtą 1989 m. Šiemet savo instrumentarijų papildęs ir kompiuteriais, gitaristas pristatė pirmą solinę kompaktinę plokštelę j.m.eilė. Su įvairiais ansambliais J.Milašius yra grojęs daugybėje Europos džiazo scenų.

Akademinį polių kvartete atstovaujantis fagotininkas Šarūnas Kačionas muzikos mokėsi M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje, Šiaulių konservatorijoje, Lietuvos muzikos akademijoje, vėliau – privačiai, o taip pat studijavo Zalcburge Mozarteum vasaros kursuose. Fagotininkas – respublikinių (1977, 1979) ir sąjunginių (1983, 1987) konkursų laureatas ir diplomantas. Nuo 1983 m. jis Nacionalinio simfoninio orkestro muzikantas, nuo 1988 m. – Valstybinio simfoninio orkestro fagotų grupės koncertmeisteris, nuo 1993 m. – LMA dėstytojas. 1993–iaisiais Š.Kačionas įkūrė medinių pučiamųjų kvintetą, 1995 – fagotų kvarte.tą Vilniaus fagotynas, 1999 suorganizavo analogų neturintį tarptautinį projektą Fagotissimus. Š.Kačionas – Lietuvos šiuolaikinės akademinės muzikos atlikėjas ir populiarintojas.

Valtornininkas Zigmantas Augaitis muzikos mokėsi M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje, N.Rimskio – Korsakovo konservatorijoje (Peterburge). Po studijų kurį laiką dirbo Klaipėdos Liaudies operoje (vėliau – muzikiniame teatre), grojo Klaipėdos varinių pučiamųjų kvintete. Nuo 1990 m. –– Valstybinio simfoninio orkestro valtornų grupės koncertmeisteris, Vilniaus medinių pučiamųjų kvinteto narys. Jis – sąjunginių bei tarptautinių konkursų laureatas, 1984 m. varinių pučiamųjų atlikėjų konkurse Alma – Atoje pelnęs II, 1988 m. vario kvintetų konkurse Saratove – III vietas, o 1989 m. tarptautinio varinių pučiamųjų ansamblių konkurse Barče (Vengrijoje) apdovanotas diplomu.Naudota literatūra:

http://jazz.birstonas.lt

http://www.kaunasjazz.lt

http://www.vilniusjazz.lt

http://www.lbanga.lt