Referatas Pyktis,agresija- susivaldymas

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

EDUKOLOGIJOS FAKULTETAS

EDUKOLOGIJOS KATEDRA

**********

Edukologijos programos

I kurso studentė

[pic]

Referatas

Darbo vadovė:

Lekt. V. Lukavičienė

Šiauliai

2004

Turinys

Įvadas……………………

…………………….3

I. Pykčio samprata ir jo

ypatumai……………………

………..3

1. 1. Pykčio

apibūdinimas………………….

…………….3

1. 2. Pykčio

priežastys………………….

………………4

1. 3. Pykčio išreiškimo būdai, esminiai jų

požymiai……………………

..5

1. 4. Pateisinamas, nepriimtinas ir bergždžias

pyktis……………………

6

1. 5. Vaikas ir

pyktis……………………

………………7

1. 6. Kaip padėti vaikui nugalėti (valdyti)

pyktį?……………………

…8

1. 7. Kaip valdyti savo pyktį ir įveikti

kitų?…………………….

……9

II. Teoriniai agresijos

ypatumai……………………

…………11

2. 1. Agresijos

apibūdinimas………………….

…………..11

2. 2. Agresyvaus elgesio

priežastys………………….

……….11

2. 3. Agresijos

signalai……………………

……………..12

2. 4. Pasyvi agresija, jo ypatybės,

pasekmės……………………

……13

2. 5. Agresyvūs vaikai, jų

elgesys…………………..

………..14

2. 6. Agresyvių vaikų

gydymas…………………..

…………16

III. Tyrimo

aprašymas…………………..

……………..17

IV.

Išvados…………………..

………………….21

V.

Literatūra………………….

…………………..22

V.

Priedai…………………..

………………….23

Įvadas

Visi tam tikrais gyvenimo momentais susiduriame su pykčio, agresijos

apraiškomis. Vieni daugiau, kiti – mažiau, tačiau visi tai patiriame.

Kiekvienas esame ne vieną kartą supykę. Tai vienas iš blogųjų jausmų, kuris

užvaldo mus norime mes to ar ne. Pyktis yra pasikartojanti bėda: mes galime

jo nemėgti, bet negalime jo ignoruoti. Šiandien bauginamai padaugėjo

nevaldomo pykčio padarinių tarp vaikų ir jaunuolių. Smurtas skverbte

skverbiasi į šeimas ir visuomenę. Kodėl gi įvyksta tokios tragedijos kaip

vaikų susimušimas įvairiose vietose (mokykloje, gatvėje ir t.t), pradėjimas

reikšti nepagarbą autoritetams, žiaurus elgesys su tėvais. Todėl, kad

neišmokstama tinkamai valdyti pykčio. Tai neateina natūraliai. Pykčio

brandaus tvardymo reikia jau pradėti mokyti namuose. Deja, šiandien tai

retai daroma. Tėvams labai svarbu išgirsti, jog vaikui visą gyvenimą

pirmiausia kelia grėsmę jo paties pyktis. Tačiau, jei su pykčiu tvarkomasi

gerai, jis gali ttapti pozityvia jėga vaiko gyvenime. Vaikas turi būti

lavinamas valdyti pyktį

Pyktis kaip emocija žmonių suprantamas prastai – kodėl jis

jaučiamas, kaip jis reiškiamas ir kaip galima keisti jo frustacinį pobūdį.

Jei tėvai nežinos kas yra pyktis ir kokiais tinkamais būdais jį tvardyti,

nesugebės išmokyti ir savo vaikų, ką jiems daryti supykus.

Nedaugeliui vaikų teko laimė augti šeimose, kuriose pyktis buvo

išreiškiamas priimtinu būdu. Ir atvirkščiai – dažnam yra tekę tapti

taikiniu, į kurį nukrypdavo pyktis. Vaikai periima irzlumą, piktumą.

Neigiamos asociacijos įrodo, kad tik nedidelė tėvų dalis mokėsi teisingai

reikšti pyktį, bet juk mokytis niekada nevėlu.

Šiame referate siekiau atskleisti: pykčio, agresijos, susivaldymo

sąvokų ypatumus, kodėl vaikai yra tokie pikti?, kodėl jie savo pyktį

išreiškia agresyviu elgesiu, panaudoja jėgą ir pan.?, kaip reikėtų valdyti

vaikų pyktį?, ką tėvai turi daryti? ir pan. Pateikiau skirtingų autorių

apmąstymus šia tema.

I. Pykčio samprata ir jo ypatumai.

1. 1. Pykčio apibūdinimas.

H. G. Ginott: pyktis – tai reakcija į tai, kas nutiko. Pyktis –

sudėtinė depresijos dalis. Pyktis – vienas iš stipriausių jausmų. Pyktis,

kaip garai iš arbatinuko, kažkaip turi išeiti į išorę. Niekas, taip pat ir

mažas vaikas, negali užslopinti pykčio ir laikyti savyje. Pyktis yra

logiškas tam tikrų aplinkybių rezultatas, tačiau jis visada atrodo staigus

ir netikėtas.

Pyktis – tai stiprus nemalonus jausmas, kuris kyla, kai patiriame

frustraciją, nnegalime pasiekti norimo tikslo.

Harriet Goldhor Lerner: pyktis – tai signalas, kurį verta išgirsti.

Jei pykčio jausmas praneša apie problemą, išliejus pyktį, ji neišsispręs.

Ross Campbel: Gali pasirodyti keista, bet pagrindinis pavojus, kuris

gresia vaikui visą gyvenimą, – tai jo pyktis. Nevaldomas pyktis gali labai

pakenkti vaikui ar net jį pražudyti. Autorius išskiria 3 vaikiško pykčio

išraiškos formas:

✓ Agresyvumą.

✓ Nesąmoningas išsišokimas.

✓ Emocijų proveržis.

Visos jos būdingos nesubrendusiai asmenybei.

Leonas Jovaiša teigia, kad pyktis – iš nepasitenkinimo kilęs griežtas

kito asmens įspėjimas, neturintis tendencijos įžeisti ar daryti žalos.

Pedagogo pyktis – natūralus reiškinys. Jis neišvengiamas dėl

pasikartojančių, įkyrėjusių nederamų auklėtinio poelgių. Šis turi pajusti,

kad tie poelgiai skaudina pedagogą. Auklėtinio pyktis mokytojui pasireiškia

negryno pykčio forma – afekto, gynymosi, keršto ir kitokiomis formomis.kai

pedagogo atžvilgiu kyla tokie jausmai, susidaro rimta konfrontacijos

situacija, kurios išvengti galima tik protingomis pastangomis.

Pykčio tikslas – suteikti mums ginklą, kurio padedami galėtume keisti

aplinkinį pasaulį. Ypač tuos, kurie priverčia mus sielotis ir bijoti. Jei

mes negalėsime susidoroti su šiuo uždaviniu, tai visą laiką jausimės

bejėgiai.

1. 2. Pykčio priežastys.

Kodėl vaikai tokie pikti? Kodėl jie tampa piktais suaugusiais?

Svarbiausia vaikiško pykčio priežastis – mažylis neužtikrintas, jog yra

mylimas. Vaikas instiktyviai jaučia, kad jam reikia meilės. Jis taip pat

žino, kad tą meilę turi suteikti tėvai.

Kadangi vaikai instinktyviai suvokia, jog mmeilės dovana turi ateiti

iš tėvų, tai, negavę tos dovanos, jaučia pyktį. Žinoma, vaikui pyktį,

įniršį gali sukelti ir kitos priežastys: nusivylimas, konfliktai, blogas ar

žiaurus elgesys, baimė, netektis ir t.t.

Daugelyje net pačių geriausių šeimų vaikai nesijaučia mylimi. Tėvai

sunkiai tai supranta – juk iš tikro jie nuoširdžiai myli savo vaikus. Kaip

paaiškinti tokį skirtingą suvokimą? Priežastis ta, jog nedaug tėvų moka

savo meile pasiekti vaiko širdį. Dauguma mano, jog visiškai užtenka jam

pasakyti: ,,Aš tave myliu” ir taip perduoti savo meilę, bet tai netiesa.

Vaikai reaguoja į elgesį, todėl tėvų meilė turi būti reiškiama elgesiu. Jei

vaikas nesijaučia mylimas, sulėtėja jo asmenybės raiška, o to rezultatas –

besitęsiantis pyktis tėvams. Šis pyktis trukdo vaiko raidai, o vėliau, kai

jis suaugs, atsispindės jo elgesyje.

Dažniausiai sukeliančios vaiko pyktį priežastys yra šios:

1) menkas savęs vertinimas;

2) nesėkmės;

3) izoliacija šeimoje;

4) nesugebėjimas bendrauti su vaikais;

5) pernelyg griežtas vaiko kontroliavimas;

6) besąlygiškas priklausymas nuo kitų;

7) skriauda;

8) gėda dėl tėvų elgesio;

9) liūdesys.

1. 3. Pykčio išreiškimo būdai, esminiai jų požymiai.

1. Pasyviai agresyvus elgesys yra blogiausias būdas išreikšti pyktį.

2. Šiek tiek geresnis būdas – visiškai nekontroliuoti savo elgesio-

kai žmogus, apimtas įniršio priepuolio, daužo daiktus, išlieja įtūžį ant

kito žmogaus, nes su įtūžusiu elgesiu daug lengviau kovoti negu su pasyviu

agresyviu elgesiu.

3. Kitas geresnis būdas išreikšti pyktį yra būti apimtam įniršio

priepuolio, bet išlaikyti pakankamai savitvardos. Pykčio protrūkis

apsiriboja šaukimu, klyksmu. Pyktis išliejamas ne tik ant to asmens, ant

kurio esi supykęs, bet ant visų, kas arti.

4. Nekontroliuojamai išlieti pyktį žodžiais, bet nesiekiant ką nors

žodžiais įskaudinti. Pyktis būna nukreiptas ne tik į pykčio šaltinį, bet ir

į viską, kas aplink pasitaiko.

5. Dar geresnis būdas yra išlieti pyktį nemaloniai šaukiant ir

klykiant, bet apribojant pastabas vien pyktį sukėlusia tema ir, jei

įmanoma, vien pyktį sukėlusiam asmeniui. Žinoma, ar pykčio išreiškimas

asmeniui, kuris supykdė, yra tinkamas, priklauso nuo konkrečios situacijos.

6. Geriausias būdas išreikšti pyktį – padaryti tai kuo maloniau ir

protingiau ir vien tam asmeniui, ant kurio esi supykęs. Išspręsti problemą

reiškia, kad abi pusės racionaliai ir logiškai ištirs ginčytiną klausimą,

aptars, supras viena kitos poziciją ir prieis sutarimo, ką daryti. Tai

pareikalaus nemaža brandumo iš abiejų. Labai mažai žmonių savo gyvenime

pasiekia tokio brandumo.

Pykčio išraiškos būdai pagal daktarą Ross Campbell:

✓ Pykčio išvėdinimas – tai žodinė pykčio išraiška. Šiuobūdu norima

atsikratyti pykčio. Ši pykčio raiškos forma kaitaliojasi nuo

garsių, pilnų įtūžio klyksmų iki tylių keiksmų ir burbėjimo, nuo

skundų ir ginčų iki isteriškų tiradų. Pykčio išvėdinimas yra

nemalonus kitiems. Jis mums parodo, kad turime išugdyti vaikų

sugebėjimą tinkamai

valdyti pyktį. Kol pyktis liejamas žodžiais,

jis nesireiškia elgesiu. Kuo daugiau tėvai blokuoja šį kanalą, tuo

didesnė tikimybė, kad pyktis pasireikš elgesiu.

✓ Priekabės ir atsisakymai – artimos pykčio išliejimui. Jį

naudojame ne tik tam, kad atsikratytume pykčio. Mes kabinėjamės,

kai jaučiame savo bejėgiškumą, nesugebame paveikti bei kontroliuoti

kito žmogaus ar situacijos. Šis būdas yra žalingas ir būtinai

sukels neigiamą vaiko požiūrį į autoritetus. Pavojinga, kai įpykę

tėvai tampa vaikui nebešvelnūs ir nebendraujantys. Tuo jie moko

vaiką klastingumo. Vaikas nebebus švelnus, paklusnus ir

geranoriškas, nebeklausys, viską darys atžagariai, blogai mokysis

ir gali nueiti klystkeliais.

✓ Tylėjimas ir pasitraukimas – neleistini pykčio išraiškos būdai,

kuriais slepiamas pyktis. Tylėdami ir pasitraukdami mes visiškai

atsisakome ir tarpusavio santykių. Tylėjimas ir pasitraukimas labai

žaloja vaiką, nes tai visiškai priešinga besąlygiškai meilei.

Dažnai „meilė su sąlyga“ yra didžiausias vaiko įniršio ir pykčio

tėvams šaltinis. Pasekmės labai žalingos.

✓ Pykčio nukreipimas. Jo taikiniu tampa visiškai nekalti žmonės.

Toks pyktis labai dažnai užgriūva vaikus. Kai tėvus erzina

nebrandus vaiko elgesys, jie kartais nesusivaldo. Jie nepamoko

vaikų deramai elgtis, tiesiog išpila ant jo savo priešiškumą,

kilusį dėl kitų priežasčių. Vaikai negali pakelti tėvų pykčio, nes

neturi nuo jo apsaugos. Jiems kenkia bet koks pyktis. Tėvams

pirmiausia reikia išmokti kontroliuoti save, o tada sugebės

pozityviai kontroliuoti ir savo vaikus.

✓ Besaikis pykčio slopinimas ir atsvara pykčio išliejimui. Pernelyg

didelis pykčio slopinimas pasąmonėje gali sukelti įvairių problemų,

tarp jų – psichikos sutrikimus ir pasyviai agresyvų elgesį. Tačiau

pykčio išliejimas irgi nėra geras būdas. Jis gali sustiprinti

įniršį.

✓ Savęs kaltinimas gali tapti nevilties ir depresijos priežastimi,

sukelti bejėgiškumo ir beviltiškumo pojūtį. Linkę pyktį slėpti

savyje žmonės dažnai pakliūna į šiuos spąstus, situaciją jie laiko

nepataisoma. Svarbus genetinis polinkis: tam tikri asmenybės tipai

daugiau linkę pyktį slėpti. Savęs kaltinimas stiprinamas pasyviai

agresyviomis nuostatomis. (didėjant depresijai ir kylant pykčiui,

atsiranda noras keršyti), galų gale tai gali baigtis net mintimis

apie savižudybę ar bandymais nusižudyti.

1. 4. Pateisinamas, nepriimtinas ir bergždžias pyktis.

Kai kkada pyktį galima pateisinti. Esame teisūs, kai pykstame, regėdami

neteisybę, gąsdinimus, matydami, kaip žiauriai elgiamasi su vaikais arba

gyvūnais ir pan. Tokiu atveju pyktis turi skatinti mus, kad ko nors imtumės

situacijai pakeisti.

Pyktis, ypač brendimo metais, gali būti tinkamas būdas išlieti įtampą

ir tam tikras emocijas. Tai netgi sveika. Turime išmokti, kaip išreikšti ir

valdyti pyktį, kai esame saugūs, mylimi, kai mumis rūpinamasi. Nežinodami,

kaip protingai įveikti pyktį, elgiamės priešingai negu reikia. Viešai

rodydami, kad pyktis mums nepriimtinas, galų gale tiesiog sprogstame, imame

klykti ir daužytis. Tačiau kkažko nepasiekiame – niekas dėl šio protrūkio

nepradeda elgtis kitaip. Atsakydami mums, žmonės gūžčioja, irgi prededa

šaukti arba pataria subręsti. Niekas nesupranta, nesugebame paaiškinti

priežasčių. Aiškiai neparodydami savo pykčio, tiksliai jo neišreikšdami,

sukeliame tik kitų nekantrumą, bet jokiu būdu nebūname suprasti.

Bergždžias pyktis – tai ne pyktis, kuris apima sužinonojus neteisybę.

Nepadeda jis mums ir išlikti. Tai tik energijos eikvojimas ir beprasmiai

jausmų pliūpsniai, nes nesiekiame nieko reikalingo ir būtino. Mes dažnai

supykstame, kai manome, kad į mus žiūri iš aukšto, mus ignoruoja arba

blogai elgiasi. Jeigu žmonės nerodo mums dėmesio ir pagarbos, kurių tikimės

nusipelnę, galime tiesiog pašėlti. Jeigu mums atrodo, kad tokiu atveju vis

tiek reikia kažką daryti, geriau nukreipti energiją kita linkme ir

pasirodyti atkakliems, bet susivaldantiems. Kad ir kaip pasielgtume tokiose

situacijose, vis tiek turime susivaldyti ir nesijausti auka. Tai nuostabus

jausmas. Įveikti bergždžią pyktį galima tik vienu būdu: turime suprasti,

jog tai – beprasmis energijos eikvojimas.

Pyktis gali tapti įpročiu. Kai kurie žmonės supyksta beveik dėl visko,

kas jiems nepalanku. Pikčiurnoms tai atrodo vienintelė išeitis, bet retai

dėl to norimų padarinių., tikslą galbūt ir galime pasiekti, bet lieka

apkartę jausmai. Niekas mielu noru nesiima vykdyti pykčiu paremtų nurodymų

arba įsakymų.išeikvotume daug mažiau energijos ir pasiektume kur kas

daugiau, jeigu elgtumės maloniai ir apgalvotai, bet ryžtingai. Kai esame

įpykę, atrodo, jog kiti žmonės atsakingi už mūsų poelgius, aplaidumą ir

pan. Tuomet neverta net mėginti pakeisti savo charakterį arba įveikti

pykčio protrūkį. Geriausia tą daryti ramybės ir susiklausymo valandėlėmis.

1. 5. Vaikas ir pyktis.

Bet kuri problema, iškylanti ar iškilsianti vaikui, – pradedant

blogais pažymiais bei pašlijusiais tarpusavio santykiais ir baigiant galima

savižudybe, – tiesiogiai susijusi su nebrandžia pykčio išraiška. Tėvai turi

padaryti viską, ką gali, kad apsaugotų vaiką dabar ir ateityje.

Smurtas skverbte skverbiasi į šeimas ir visuomenę. Tik tėvai gali

išmokyti savo vaikus valdyti pyktį. Bet daugumoje šeimų to nedaroma. Dėl to

vaikai perima neleistinus pykčio išraiškos būdus. Tėvai patys nemoka

valdyti savo jausmų ir perduoda vaikams neteisingą supratimą.

Vaikai yra silpni, todėl ieško būdų, kaip valdyti savo pasaulį.

Vaikui bręstant, stiprėja jo nepriklausomybės poreikis. Noras valdyti kai

kurias sritis ir būti iki tam tikro lygio nepriklausomam nėra blogai, bet

kiekviename amžiaus tarpsnyje jis turi būti įgyvendintas atitinkamais

būdais.

Jei norima išugdyti vaikuose pagarbą kitiems žmonėms ir autoritetui,

tai jie turi išmokti tinkamai elgtis konflikto metu tiek ankstyvajame

amžiuje, tiek suaugę, kada problemas ir keblius klausimus reikės spręsti

savarankiškai. Tinkamas auklėjimas – vienintelis būdas padėti vaikui

valdyti savo pyktį. Tėvų gebėjimas suvaldyti jų pačių pyktį bus pavyzdys,

kuriuo vėliau jis seks. Deja, visuomenėje ir per televiziją mes paprastai

nematome brandžios pykčio išraiškos pavyzdžių.

Vaikai, kaip ir mes, niršta susidūrę su situacija ar žmogumi, kuris

juos nuvilia, kelia grėsmę arba žeidžia. Vaikas priklauso nuo savo tėvų,

jis mylimas, saugomas, juo rūpinamasi, bet, kita vertus, jam uždrausta

klausinėti suaugusius, todėl jis pats turi rasti būdą išlieti susikaupusią

įtampą. Bijodamas netekti meilės, vaikas nedrįsta pažeisti tvarkos, bet

pyktis ir frustacija turi rasti progą išsilieti. Paauglys galbūt nežiebs

tėtukui į akį, bet spirs į duris., gali viską iš stalčių išsvaidyti ant

grindų., gali sudaužyti tėvų vertinamą daiktą (jo vertę jis puikiai žino),

– tegul dabar jie ima ir suklijuoja! Atžagariai elgdamasis vaikas, tarsi

pamalonina kažką, tūnantį jų viduje. Žinoma, vėliau ima graužti sąžinė:

„Kaip aš galėjau taip padaryti?“. Jausmai smelkiasi gilyn.

1. 6. Kaip padėti vaikui nugalėti (valdyti) pyktį?

Pykčio jausmas pats savaime nėra blogas ar geras. Pyktis yra normalus ir

kyla kiekvienam žmogui. Svarbu ne pats pyktis, bet kaip jį suvaldyti. Vaiko

pyktis paprastai iššaukia neteisingą pedagogų ir tėvų reakciją. Žmonės

linkę eiti mažiausio pasipriešinimo keliu ir į pyktį atsakyti agresyviu

elgesiu. Kitaip tariant, piktą vaiką bausti. Dažniausiai suaugusieji

leisdavo suprasti, kad būti piktam, reiškia būti blogam, o blogas visada

kaltas. Taip vaikams įskiepijamas kaltės jausmas. Vaikas baudžiamas, tačiau

nubaustas jis jaučiasi kaltas, o tada jau pyktis niekur nedingsta:jis auga

ir tarpsta vaiko viduje.

Pedagogų ir tėvų uždavinys – ne slopinti ir represuoti vaiko pyktį,

bet išsiaiškinti jo priežastis, o po to padėti nukreipti tą

pyktį

konstruktyvia linkme.

Vaikystėje pyktis ir liūdesys yra labai arti vienas kito. Štai kodėl

svarbu nepamiršti, kad tai, ką suaugusieji išgyvena kaip liūdesį, vaikai

išreiškia pykčiu.

Pedagogams ir tėvams privalu:

a) mokėti skirti pyktį nuo agresyvumo (pyktis yra laikina emocinė

būsena, kurios priežastys išvardintos aukščiau; agresyvumas yra

noras pažeisti kitą asmenį ar suanaikini materialines vertybes);

b) žinoti, kad pyktis ir agresyvumas patys savaime ne visada yra

tikrasis blogis(jie gali pasireikšti ir normaliuose vaikuose, tačiau

gali būti ir didelių simptominių problemų išraiška).

Gydytojas Ross Campbell ragina tėvus būti atsargiems, bausti tik

kraštutiniu atveju ir stengtis nelieti savo pykčio ant vaiko. Vaikai links

išreikšti pyktį nebrandžiai, kol neišlavinsime jų daryti kitaip. Negalima

tikėtis, kad vaikas automatiškai išreikš savo pyktį geriausiu, brandžiausiu

būdu. Bet kaip tik to tikisi tėvai, kai jie tiesiog liepia savo vaikui

neširsti. Tėvai turi ugdyti vaiką žengti po vieną žingsnį mokantis kovoti

su pykčiu. Siūlo į pagalbą pasitelkti į pagalbą PYKČIO KOPĖČIAS (žr.

priedai), kurios skirtos pavaizduoti skirtingiems brandumo žingsniams arba

lygiams, išreiškiant pyktį, ir padėti tėvams suprasti, jog vaiką reikia

lavinti žengti nuo vienos brandumo pakopos prie kitos, kad jis išreikštų

pyktį vis tinkamiau ir teisingiau.

Pedagogai ir tėvai turi akivaizdžiai, t.y. atvirai ir tieisiai

parodyti vaikui, kad jo tokį elgesį mato, nors neslopina. Pasakyti vaikui

“aš išklausiau tavo rėkimą, aikštijimąsi, protestus, bet tai nepriimtinas

elgesys” – nepakanka.

Reikia surasti būdą išaiškinti vaikui, kokio jo elgesio laukiama.

Pvz.: “Dabar, kai žinau, kodėl tu pyksti, aš tau pasakysiu, ką darytų tokiu

atveju kiti vaikai”. Stenkitės vaiką keletą kartų pagirti už jo objektyviai

gerus veiksmus, juk vaikai elgiasi ne tik blogai. Pvz., jeigu pagirsime

įpykusio vaiko tvarkingumą ir švarumą, jis nušvis ir nuo šiol visada

prisimins, kad tvarka ir švara – svarbūs dalykai, o pyktis išgaruos.

Jeigu pagirsite vaiką už tai, kad jis, kilus grupėje konfliktui,

gynė silpnesnį, vaikas pajus, kad būti teisingu ir geru – būtina, jo pyktis

sunyks.

Jeigu pasakysite piktam vaikui, kad jis šauniai padirbėjo ir jūs

tiesiog žavitės jo pastangomis, vaikas nukreips savo dėmesį į darbštumą ir

daugelis jo pykčio priežasčių nublanks.

Kiekvienas vaikas yra perpildytas energija. Pyktį naikina fizinis jo

aktyvumas, todėl pedagogų pareiga – rūpintis fizine mankšta, sportu,

turizmu, fizine veikla.

Vaikams būtina sudaryti sąlygas fiziniam judėjimui. Kaip

suaugusiųjų, taip ir vaikų pasaulyje pernelyg daug neaiškumų. Vaikai dažnai

nežino ribos, kurią peržengti nevalia. Geras pedagogas moka vaikams

pasakyti “ne”. Jiems priklauso laisvė, bet vaikai turi žinoti, kad tai

laisvė tam tikroje erdvėje. Elgesys už tos erdvės ribų yra nenormalus ir

nepriimtinas.

Privalu visiškai atvirai ir labai aiškiai pasakyti vaikams, kur yra

riba, kurios peržengti negalima. Vaiko pyktį visada reikia priimti.

Užgniaužtas pyktis išsilies kitu pavidalu: muštynėmis, liga, įžūliais

išpuoliais uuž mokyklos ar namų ribų.

1. 7. Kaip valdyti savo pyktį ir įveikti kitų?

Praradę savitvardą mes elgiamės lyg netekę proto. Mes priekaištaujame,

žeidžiame ir smūgiuojame „žemiau juosmens“. Kai mūšio trimitai nutyla,

jaučiame kaltę ir tyliai nusprendžiame niekada daugiau taip nesielgti. Bet

netrukus pyktis vėl sukyla, nušluodamas gerus mūsų ketinimus. Ir vėl

puolame tuos, kurių gerovei esame skyrę savo gyvenimą ir likimą.

Pasiryžimas nesupykti yra daugiau nei bergždžias. Jis tik įlieja

žibalo į ugnį. Taikūs namai, kaip ir pasaulis be karų, nepriklauso nuo

staigaus geranoriško žmogaus prigimties pasikeitimo. Tai priklauso nuo

apgalvotų procedūrų, kurios metodiškai sumažina įtampą anksčiau, nei ji

sukelia sprogimus.

Tėvų pyktis auklėjant vaikus visai suprantamas.tie, kurie rūpinasi

kitais, negali visiškai išvengti pykčio.tai reiškia, kad vaikai gali

pakęsti ir suprasti pyktį, sakantį:“Mano tolerantiškumas turi ribas“.

Tėvų pyktis neturi būti naudojamas tuščiai, išreiškiamas pyktis

neturėtų augti. Pyktis turi būti išleidžiamas lauk taip, kad tėvams sukeltų

tam tikrą palengvėjimą, vaikams – tam rikrą supratimą ir neturėtų jokių

žalingų šalutinių padarinių nei vieniems, nei kitiems.

Trys laipteliai į išsigelbėjimą:

Mes pripažįstame tai, kad vaikai verčia mus pykti.

Mes turime teisę pykti, nejausdami kaltės ar gėdos.

Jei tik nedarome akivaizdžios žalos, mes turime teisę išreikšti savo

jausmus. Mes galime reikšti savo pyktį, jei tik neužsipuolame vaiko

asmenybės ar charakterio.

Pirmasis žingsnis suvaldant audringus jausmus – tai garsiai juos

įvardyti. Tai įspėja ttuos, kuriems šie jausmai skirti, kad jie pasitaisytų

arba imtųsi tam tikrų atsargumo priemonių:

– Aš jaučiuosi nepatenkintas.

– Aš jaučiuosi suerzintas.

Jei mūsų teiginiai nesuteikia mums palengvėjimo, pyktį išreiškiame vis

stipriau:

– Aš esu piktas.

– Aš esu labai, labai supykęs.

– Aš esu įsiutęs.

Kartais paprastas jausmų išsakymas sustabdo nederamą vaiko elgesį.

Kitais atvejais gali reikėti paaiškinti pykčio priežastį, išsakyti, kas su

mumis darosi ir ką norėtume daryti.

Kai žmogus įniršęs, neverta jam nieko įrodinėti arba tikinti, kad jis

pats esąs kaltas. Jis tik jus iškeiks, ir turėsite visą dėmesį skirti jo

ilgai slopintiems jausmams. Tokie žmonės dažniausiai jau nebemąsto.

Išmintingiausia tokiu atveju pripažinti kaltę: „Atleiskite.,

apgailestauju., nenorėjau jūsų nuliūdinti ir t. t.“. turite tai padaryti be

jokių išlygų.

Nusikaltimų tyrinėtojų padaryti tyrimai parodė, kad menkesnės

savigarbos žmonės daug dažniau tampa aukomis negu vidutiniškai kiti žmonės.

Savimi pasitikintys, tvirti žmonės kelia priešingus jausmus, jie natūraliai

reikalauja dėmesio ir pagarbos.

II. Teoriniai agresijos ypatumai.

1. Agresijos apibūdinimas.

Agresija – tai:

1. frustacinė puolamoji reakcija į neįveikiamas kliūtis.

2. įprotis žodžiais ar veiksmais priešiškai reaguoti į kitų žmonių

veiksmus, į daiktinę aplinką ar net save.

3. poreikis puolant gintis.

4. pykčio išraiškos būdas.

5. prigimties ir patirties sąveikos rezultatas.

Agresijos tikslas – kenkti žmogui, daiktui ar žmonių grupei. Ji gali būti

išreikšta žžodžiais arba fiziškai. Pavyzdžiui: vaikas gali pulti ginklu,

rankomis ir kojomis arba žodžiais. Dažniausiai agresija sugadina tarpusavio

santykius. Bet kokią pergalę galų gale persveria žalingos pasekmės.

Agresyvus elgesys nukreiptas prieš kitus. Juo tarsi sakoma: „Aš turiu teisę

tave globoti, tave žeminti ir engti, kad gaučiau tai, ko noriu“. Agresyvus

žmogus praktiškai neturi vidinių apribojimų ir beveik nepripažįsta išorinių

rėmų. Agresija gali pasireikšti fiziškai, žodžiais, taip pat ypatinga

savo forma, vadinama pasyvia agresija.

2. 2. Agresyvaus elgesio priežastys.

Agresyvus elgesys turi daug priežasčių:

Agresyvūs ir nevaldomi vaikai būna dėl stresų, impulsyvumo,

hiperaktyvumo ir silpnų savikontrolės įgūdžių.

Nevaldomas tėvo temperamentas, nervingumas ir per didelis aktyvumas,

žodžiu, paveldėti polinkiai. Kaip rodo tyrimai, agresyvus ir asocialus

elgesio būdas perduodamas iš kartos į kartą.

Svarbus tėvo elgesio modelis. Apskritai tėvų elgesio būdų perėmimas

atlieka svarbų vaidmenį vaikų elgesio vystymesi. Su tuo glaudžiai susiję

tėvų auklėjimo įgūdžiai bei visa namų atmosfera.

Agresyvių vaikų šeimose dažnai patys tėvai nesutvarko savo gyvenimo,

ir dėl ilgalaikio nedarbo, psichinės ligos, alkoholio arba narkotikų

vartojimo, o neretai ir dėl kriminalinių nusikaltimų atsiduria už

visuomenės ribų.

Šeimose nėra darnos, kasdien vyrauja barniai, tokie namai negali

apginti vaiko, negali sukurti jokių elgesio ribų. Tokiose šeimose

agresyvumą skatina ir išoriniai faktoriai, kaip ribota erdvė, didelis

triukšmingumas.

Dar kitose šeimose dažnai keičiasi asmenys, prižiūrintys vaikus.

Pastarieji turi prie jų iš naujo priprasti, o jų auklėjimo

stilius

skirtingas.

Dar kiti tėvai mano, kad vaikų nereikia auklėti. Jie suteikia jiems

visas laisves ir teises, nepratindami vykdyti pareigų. Taip auga

egocentriški, negailestingi žmonės.

Pagaliau ir lytis gali būti agresyvaus elgesio rizikos faktoriumi.

Daugiausiai agresyvių vaikų yra berniukai. Dar neįrodyta, ar tai lemia

biologiniai skirtumai, ar tradicinis visuomeninis vaidmenų pasiskirstymas.

Norėdami suprasti pačią agresiją ir jos prigimtį, turime atsigręžti į

tuos laikus, kai „buvome beždžionės“, t. y. į savo gyvūniškąją prigimtį.

Nustebsite pamatę, kad nuo gyvūnų mes beveik nesiskiriame.

Pasak žymaus psichologo Desmond Morris, gyvūnai kaunasi vieni su

kitais dėl šių priežasčių: arba jie nori užimti dominuojančią vietą

socialinėje hierarchijoje, arba nori įgyti teises į kokį nors plotą. Mes

vietoj vienos ar dviejų agresijos formų, būdingų kitoms gyvūnų rūšims,

turime tris. Trečioji forma – tai šeimos teritorijos gynimas.

Kyla klausimas, kas skatina agresiją? Gyvūnų ir žmonių smegenyse yra

sritys, kurias dirginant sukeliamas agresyvus elgesys. Tai dvi priešingos,

viena kitą atsveriančios nervų sistemos dalys – simpatinė ir parasimpatinė.

Pirmosios srities užduotis – pulti. Tuo tarpu parasimpatinė bando išlaikyti

ir atstatyti kūno rezervus. Kai pirmoji ragina pulti, antroji bando

atkalbėti ir nuraminti. Tarp šių dviejų sričių nusistovi pusiausvyra, bet

kai agresyvumas sužadinamas nejuokais, svarstyklės nusvyra puolimo naudai.

Gyvybinės sistemos suaktyvinamos, įvyksta didžiulių pokyčių, akimirksniu

dingsta nuovargis, užplūsta energija – žmogus ar gyvūnas yra

pasiruošęspulti. Tačiau yra vienas “bet”. Kyla vidinis konfliktas tarp

baimės būti nugalėtam ir agresyvumo. Dažniausiai išprovokuotas kautis

gyvūnas beatodairiškai nepuola priešininko, iš pradžių jis tik grasina

pulti. Tvyrant tokiai įtampai, prieštaravimams tarp “taip” ir “ne”, tarp

simpatinių simptomų švysteli parasimpatiniai. Pvz:. išbalęs žmogaus veidas

staiga gali išrausti. Reikėtų saugotis išbalusio veido, nes raudonis ne

toks pavojingas. Raudonis parodo, kad veikti – pulti skatinanti sistema yra

nuslopinta.

2. 3. Agresijos signalai.

Grasindami mes rodome įvairius signalus: trepsime kojomis, daužome

lėkštes, grūmojame kumščiais, spiriame į sieną ir t. t.

Svarbią reikšmę turi veido išraiška. Kai ruošiamės pulti, veido

išsiveržia į priekį (suraukiame antakius), ir atvirkščiai, kai išsigąstame,

mūsų bruožai traukiasi atgal. Kai mus užvaldo baimė, kakta susiraukšlėja,

burna prasižioja (neteisinga manyti, kad prašiepti dantys ir suraukta kakta

– rūstybės požymiai). Tačiau turime ir platų raminamųjų ženklų diapazoną.

Rodydami nuolankumą gūžiamės, kad atrodytumėme kuo mažesni “išsipūtusiam”

varžovui.

Taipogi svarbus nudelbtų akių vaidmuo. Agresijai būdingas įtemptas,

piktas žvilgsnis į priešo akis. Kiek ilgėliau spoksoti į akis gali tik

išties agresyvus individas. Akiniai (t. p. ir nuo saulės) daro veidą

agresyvesnį, nes dirbtinai paryškina žvilgsnį, jis tampa skvarbesnis.

Įdomu, kad nuolankesni individai nesąmoningai renkasi akinius plonais

rėmeliais, taip nekeldami agresyvios reakcijos. Kai kurie žmonės, šnekėdami

su nepažįstamuoju, dažniau mirksi, nei įprastai šnekėdami su draugais.

Galbūt jis stengiasi išvengti “grasinanančio” nepažįstamojo artumo ar

stengiasi pernelyg atvirai nespoksoti.

Agresijai gresiant mes dažnai imamės įvairių veiksmų, taip norėdami

išlieti susikaupusius jausmus. Prieštaringų veiksmų apimti mes pradedame

rūkyti, tvarkyti ką tik sutvarkytą kambarį, dirsčiojame į laikrodį, net

nefiksuodami laiko, kasomės galvą. Dominuojantį individą galima atpažinti

iš to, kad tokių judesių jis beveik nedaro.

2. 4. Pasyvi agresija, jos ypatybės, pasekmės.

Pasyvi agresija – tai subtili agresijos forma. Tai paslėptos veiklos

prieš kitus ar manipuliavimo jais, norint pasiekti savo, būdas. Apie

žmones, kurių elgesys apibūdinamas kaip pasyvi agresija, kalbama, kad jie

“stiprūs savo pasyvume”, nes naudojasi aplinkiniais keliais, kad pasiektų

savo, suvestų sąskaitas arba išreikštų tai, apie ką tiesiai nenori kalbėti.

Apibrėžti pasyviai agresyvų elgesį ne taip sunku, bet jį išreikšti

nelengva. Reikia atminti, kad ne kiekvieną kartą blogas elgesys yra

pasyvios agresijos išraiška.

Yra trys pasyvios agresijos ypatybės:

1. Pasyvi agresija yra iracionali ir nelogiška. Didžiąja dalimi

nesąmoninga, o pasąmonė retai orientuojasi į išorinį pasaulį arba

vadovaujasi logišku mąstymu. Žmogus elgiasi priešingai, negu iš jo

tikimasi.

2. Pasyvios agresijos tikslas – suerzinti tėvus ar kitus žmones, kurie

vaikui yra autoritetas. Kuo labiau tėvai stengiasi ištaisyti situaciją, tuo

tvirtesnis vaiko ryžtas išvesti juos iš pusiausvyros. Kuo labiau tėvai

karščiuojasi, tuo daugiau vaikas jaučia, kad laimėjo. Ir jis dar labiau

stengiasi suerzinti tėvus. Dažniausiai konfliktai kyla dėl pažymių

mokykloje ir gyvenimiškų vertybių traktavimo.

3. Nesąmoningos pasyvios agresijos tikslas – išvesti iš pusiausvyros

žmones, kurie vaikui įkūnija valdžią, bet galiausiai vaikai daugiausia

pakenkia sau. Nepažangaus mokymosi dėl užsispyrimo rezultatus neišvengiamai

patirs visą likusį gyvenimą.

Jei pasyviai agresyvus elgesys pasireiškia rimtesnėmis formomis, jauni

žmonės gali pražudyti save narkotikais, alkoholiu, liga, nuskursti ir net

nusižudyti (aukščiausia pasyvios agresijos forma).

Kai pyktis slopinamas ilgus metus, o neigiama nuostata į autoritetus

išlieka, vaikui suaugus formuojasi pasyviai agresyvi asmenybė, kuri moka

gerai slopinti pyktį, o po to jį išlieti netinkamais būdais.

“Normali” pasyvi agresija. Yra tik vienas žmogaus gyvenimo periodas,

kai pasyvią agresiją galima laikyti “normalia”: tai paauglystės amžius, 13

– 15 metai, jei tas elgesys niekam nekenkia ir nieko negriauna, jis yra

normalus. Normaliai pasyvi agresija pasireiškia maždaug nuo 10 – 11 metų.

Šiame amžiuje vaikas niekina įprastus namų darbus, tinginiauja ar nuolat

išveda tėvus iš kantrybės. Jei tėvai žino, kad toks elgesys normalus, jie

gali teisingai reaguoti, nors tai erzina ir kartais tęsiasi kelis metus.

Yra daug geriau maksimaliai apriboti pasyvios agresijos išraiškas šeimoje.

Svarbu atsiminti, jog, vaikams pasiekus aukščiausią paauglystės raidos

pakopą, jie gali prieiti iki kraštutinumų, kad tik elgtųsi priešingai

tėvams.

Pykčio akimirkomis patariama:

✓ sakinio pabaigoje toną paaukštinti, tada vaikas priims frazę ne

kaip grasinančią, bet kaip drąsinančią ir švelnią.

✓ sulaikyti savo pyktį, nes vaikai be galo dėkingi, ypač jei tėvai

žino, kad yra dėl ko pykti.

✓ sugebėti palaikyti su vaiku akių kontaktą, išreiškiant savo meilę

žvilgsniu. Bet vien kontakto neužtenka. Kai kurie tėvai susiraukia ir

žiūri piktai, taip reikšdami nepritarimą. Toks žvilgsnis gali vaikui

sukelti tokią reakciją kaip rėkimas.

✓ Priimti vaiką tokį, kos jis yra.

✓ Išreikšti savo pyktį, kaip tinka subrendusiam žmogui.

2. 5. Agresyvūs vaikai, jų elgesys.

Nervingi, agresyvūs vaikai iš karto visų pastebimi. Kad ir kur jie

pasirodytų – žaidimų aikštelėje, mokykloje ar pas draugus, – ten tuoj pat

kyla ginčai, peštynės. Todėl jų niekas ir nemėgsta. Dažniausiai tokie

vaikai mano, kad tik rankomis ir kojomis galima įveikti kitus vaikus. Todėl

jie visada būna įsitempę ir greit pavargsta.

Agresyviems ir nesivaldantiems vaikams patinka valdyti ir kontroliuoti

per pykčio iškrovas. Jų negraužia sąžinė. Nejaudina, kaip jų elgesys veikia

kitus. Jie dažnai ieško ką apkaltinti dėl kilusios problemos. Jiems

būdingas nenoras prisiimti atsakomybę. Dažniausiai jie blogai mokosi.

Tačiau, kaip tyrimai rodo, tokių vaikų būna aukštesnis, negu jų gaunami

pažymiai. Jie neįsisavina dėstomos medžiagos dėl per didelio aktyvumo,

dėmesio stokos ir begalinio išsiblaškymo. Bet dalis vaikų tiesiog nenori

paklusti bei stengtis. Jie neįgyvendina iki galo savo interesų, o kiti vis

labiau nusigręžia nuo jų.

Agresyviems vaikams sunku normaliai prieiti prie kito ir imti kalbėti.

Jie įtaria kitą turint priešiškų kėslų, todėl yra įsitikinę, jog turi

reaguoti agresyviai, o ne draugiškai. Konfliktinėse situacijose jie neranda

alternatyvių sprendimų. Užuot

nuraminę žodžiais, jie linkę greičiau spręsti

betarpiškai. Ir visada jie yra įsitikinę savo agresyvaus elgesio teisėtumu

ir įgyvendinimu.

Lengvai supyksta dėl mažmožių, susierzinę nesiklauso, ką kiti sako,

patys kalba neapgalvotai, beveik visada piktai. Tai galima paaiškinti tuo,

kad agresyvūs vaikai tikriausiai kitaip suvokia aplinkinį pasaulį, todėl ir

jų reakcija kitokia.

Jų elgesys darosi vis sudėtingesnis, nes bendraamžiai nenori su jais

turėti jokių reikalų, nežinodami, kaip jie reaguos.

Dar vienas svarbus momentas – jie negerbia savęs. Pirmiausia tai

liečia tuos vaikus, kurie agresyviai elgiasi su kitais iš bailumo ir

nepasitikėjimo savimi. Jie tikisi taip užsitarnauti pagarbą. Kadangi jiems

baimę sumažina agresyvumas, tai jie ir naudojasi ta nevykusia savęs

realizavimo forma.

Pasitaiko vaikų, kurie elgiasi labai žiauriai ir nejaučia dėl to

nerimo ar apgailestavimo.jie stokoja gebėjimo užjausti ir visai nesirūpina

kitų gerove. Draudimai ir priekaištai mažai ką teduoda, tarsi jie būtų

abejingi tam, ką kiti apie juos galvoja. Net bausmės ir skausmas

nepriverčia jų pasitaisyti.

Kai kurie vaikai būna agresyvūs tik dalį laiko. Jų agresyvus elgesys

pasireiškia tik namie, bet ne kitur, arba atvirkščiai, mokykloje, bet ne

namie. TTai vadinama reaktyviuoju priešiškumu. Peštynės, žiaurumas, pamokų

vengimas arba bendras destruktyvumas yra vaikų reakcija į blogą tėvų elgesį

su jais, relų arba įsivaizduojamą. Jausdami, kad tėvai nesirūpina jais, šie

vaikai nepasitiki visais suaugusiais. Jie bijo suaugusiųjų, netiki maloniu

jų elgesiu ir atstumia jų palankumą. NNėra lengva užmegsti ryšį su tokiais

vaikais.

Štai tipiškos situacijos, tampančios agresyvaus vaiko pykčio protrūkio

“paleidžiamuoju mechanizmu”:

Kai kyla grėsmė jo statuso ir valdžios sumenkinimui.

Kai jis klasės, sporto komandos, šeimos ar bendraamžių grupės akyse

pasirodo nevykėlis.

Jei kas nors pasikėsina į jo valdžią arba ja suabejoja, t. y. kai jis

negali pasiekti savo, turi laikytis mokyklos taisyklių ar atlikti nuobodžią

užduotį.

Normalūs vaikai taip pat kartais elgiasi destruktyviai. Didžioji tokio

elgesio dalis yra susijusi su smalsumu arba didele energija. Dalis tokio

elgesio susijusi su frustacija ir protestu. Jie gali laužyti savo pačių

žaislus smalsaudami arba supykę, bet su kitų vaikų nuosavybe elgiasi

atsargiau. Normalus vaikas nėra linkęs pernelyg nerimauti dėl savo daiktų.

Pažaidęs jis gali juos padėti į vietą arba palikti ten, kur žaidė. Sulaužęs

žaislą, jis nenuliūsta: gūžteli pečiais ir ieško kito žžaislo.

2. 6. Agresyvių vaikų gydymas.

Sunku pakeisti agresyvų elgesį. Be individualių sąlygų čia ypatingas

vaidmuo tenka ir visuomenei su nūdienai būdingomis tendencijomis. Žinoma,

geriau profilaktika negu gydymas. Tėvai privalo kuo anksčiau įvertinti savo

santykius su vaikais ir suderinti asmeninį bei profesinį gyvenimą su vaikų

globa. Sunkaus vaiko išvargintiems tėvams būtina padėti.

Su tėvais yra nagrinėjamos jų situacijos, siūlomos alternatyvios

reakcijos ir treniruotės. Tam pasitelkiamos į pagalbą vaizdajuostės, kurias

stebėdami atpažįsta savo įsisenėjusias klaidingas reakcijas. Tokiu būdu

tėvai įgyja tikrumo ir pasitikėjimo savimi, išdrįsta vaikui ką nors

paliepti, nneprarasdami savitvardos net agresyvių atakų metu, dalykiškai ir

ramiai kontroliuoti, užuot ėmus iš karto nesivaldant kritikuoti. Su

terapeuto pagalba tėvai mokosi tokių reakcijų, kokių vaikas gali tikėtis.

Kadangi agresyvūs vaikai blogai mokosi, tėvai turėtų visą laiką

tikrinti jų namų užduotis. Pagal galimybę turėtų būti surandami

kompromisai. Vaikas turėtų iš karto atlikti visas užduotis, nereikalaujant

iš jo kartoti nepasisekusių darbų.

Tėvai ramiai ir aiškiai turi pareikalauti iš impulsyvaus, užsispyrusio

vaiko išeiti iš kambario ir nesirodyti jame, kol nenusiramins. Stipresniu

turi būti suaugusysis, kad vaikai šalia jo jaustųsi saugūs.

Jei vaikas pasielgia neagresyviai, reikia jį pagirti ir prideramai

apdovanoti. Svarbu teigiamai įtvirtinti pageidaujamą elgesį, tuomet geriau

seksis mokytis.

Efektyviausias vaikų gydymas pasiekiamas elgesio treniruočių būdu, ir

tai nepriklauso nuo priežasčių. Kuo vyresnis vaikas, tuo labiau privalo jis

pats išmokti valdyti savo elgesį. Pradžioje su vaikais nagrinėjamas jų

elgesys pavieniui, vėliau – grupėse. Vaikai rašo dienoraštį, atspindintį

svarbiausius momentus santykiuose su tėvais, broliais ir seserimis bei su

klasės draugais. Situacijas galima suvaidinti. Kol padeda terapeutas,

vaikas pastebi, kaip jo veiksmus vertina kiti. Todėl jis gali bandyti juos

koreguoti.

Siekiant išugdyti ramias, apgalvotas reakcijas, mokomasi

atsipalaidavimo technikos. Šios terapijos sėkmė priklauso nuo to:

– kokie vaiko motyvai.,

– kiek jam padeda tėvai .,

– kaip tvarkingai tėvai laikosi terapeuto paskirtų terminų.

Labai žymių sutrikimų atveju galima rekomenduoti ilgalaikį

psichoterapinį gydymą stacionare, nes tik tokiomis sąlygomis galima

intensyviau įtakoti bendrą vaiko elgesį. Tuo pačiu laikinas išsiskyrimas su

artimais asmenimis visiems atneš palengvėjimą bei geresnes aplinkybes

naujai pradėti tarpusavio santykius.

III. Tyrimo aprašymas.

Tyrimas atliktas Rokiškio raj. Obelių vidurinėje mokykloje. Tyrimo

tikslas – išsiaiškinti mokinių supratimą apie pyktį, agresiją ir

susivaldymą. Tyrime dalyvavo 12 mokinių, besimokančių 11 klasėje. Jų amžius

16 – 17 metų. Mokiniams buvo pateiktos anketos (žr. Priedai ), kurias

sudarė 12 klausimų.

Iš vaikų atsakymų į I klausimą, galiu teigti, kad mokiniai pakankamai

supranta sąvokas, aišku, ne pedagogine prasme. Dauguma jų atsakymų buvo

tokie: pyktis – tai, kai tėvai rėkia., kai draugai sunervina., kai

nesiseka., kai kažkas gauna didesnį pažymį nei jis., kai neklauso jo

nuomonės., agresija – kai yra panaudojamas smurtas., kai mušasi supykęs.,

kai nekontroliuoja savo veiksmų.

Iš apklausos matome, kad mokiniai pyksta dažnai (9), aišku, neatsirado nė

vieno, kuris nepyktų, juk visi turime jausmus, kurie anksčiau ar vėliau

prasiveržia vienokia ar kitokia forma. Dažniausiai pykčio objektu būna

tėvai (5), po to mokytojai (4) ir tik paskutinėje vietoje draugai(3).

Manau, kad pykčiai su tėvais ir mokytojais gali būti dėl to, kad šie

mokiniai išgyvena paauglystės laikotarpį, nepakenčia kritikos, nori, kad

viskas būtų „pagal juos“.

1 diagrama

[pic]

Apklausoje dauguma dalyvavusių (7) atsakė, kad savo pyktį išreiškia

aprėkdami pykčio objektą, keletas mokinių (3) savo pyktį išlieja gestų ir

mimikos pagalba, oo likusieji – ilgai nesikalba su pykčio objektu.

2 diagrama

[pic]

Galiu drąsiai teigti, kad dauguma mokinių nemoka valdyti savo pykčio ir

„išsilieja“ ant kitų. Tai jau veda link agresijos, nes kai nesugebama

valdyti savo pykčio, atsiranda puikios sąlygos plėtoti agresijai. Tačiau

nėra gerai ir tai, kad mokiniai pykčio metu tyli, nes užslėptas pyktis veda

į pasyvią agresiją.

Pasirodo, mokiniai žino ir kitokių pykčio išraiškos būdų, tokių kaip:

pasakau, dėl ko pykstu., stengiuosi, kad tas asmuo neegzistuoja., reikia į

ką nors išlieti pyktį – sudaužyti lėkštę, garsiai rėkti ir pan. Kai

kuriuose atsakymuose vėlgi galima įžvelgti agresyvias vaikų mintis ir

veiksmus, nes jeigu jie taip mąsto, vadinasi – taip elgiasi realiame

gyvenime.

Kai kurie mokiniai pykčio metu leidžia išreikšti save, parodyti savo

susikaupusias emocijas (3), tarp respondentų pasitaikė ir tokių, kuriems

paprasčiausiai patinka pyktis (2). Šis jausmas manau, yra atsineštas iš

namų, nes daugumos namuose barniai yra dažni (8), o tai ką jie mato ir

patiria namuose, yra atsinešama į mokyklą. Pyktis, kuris susikaupia namuose

yra išliejamas ant klasės draugų, mokytojų. Tai, ką vaikai patiria namuose,

po to neigiamos emocijos yra išliejamos už namų slenksčio.

3 diagrama

[pic]

Gerai yra tai, kad daugumai mokinių pyktis sugadina nuotaiką. Manau po

tokių dalykų vaikai apmąsto savo poelgius ir pasistengia koreguoti savo

elgesį.

Daugelis respondentų yra agresyvūs ir nesivaldantys. Viena

iš

priežasčių gali būti, kad vaikai šeimoje yra per daug varžomi, jie neturi

galimybės išmokti bendrauti su kitais ir savo emocijas, problemas išreiškia

pyktumu, agresyviu elgesiu. Negalėdamas kitaip pasireikšti, jis elgiasi

blogai. Kita priežastis – vaikas nežino jokių apribojimų, jei tėvai

suteikia jam per daug laisvės, kuria jis nemoka naudoti. Kartais gali būti

ir tai, kad tokį pat elgesį jis yra pats patyręs, todėl kitaip elgtis jis

jau nebemoka. Gali būti ir noras pasirodyti prieš vyresnius draugus.

4 diagrama

[pic]

5 diagrama

[pic]

Pasirodo, mokykloje dirbantys ppedagogai taip pat ne visada susivaldo, kai

mokinia juos supykdo. Į pyktį jie atsako pykčiu. Pykčio protrūkio metu

šaukia ant mokinių, į dienyną rašo blogus pažymius, į pažymių knygeles –

pastabas, išsikviečia tėvus, veda pas direktorių. Po tokių mokytojo

veiksmų, moksleiviams pyktis ir agresija vis labiau plėtojasi, kuriami

keršto planai, ypač tokiame amžiuje.

Mokiniai mokytojams siūlo pykstančius ir agresyvius mokinius nuraminti,

leisti išeiti iš klasės, pasikalbėti su jais individualiai, išsiaiškinti,

dėl kokios priežasties jie taip elgiasi.

Iš apklaustųjų atsakymų matyti, kad vaikai yra kupini pykčio, agresijo

apraiškų. Manau, kkad didelę įtaką tokiam elgesiui daro netinkamas tėvų,

pedagogų pavyzdys, netinkamų draugų pasirinkimas. Mokiniai nėra tinkamai

mokomi, kaip valdyti savo pyktį., nėra supažindinami su tinkamais pykčio,

agresijos reiškimo būdais.

IV. Išvados.

Pyktis – vienas iš stipriausių jausmų. Pasklaidykime laikraščius ir

apsčiai prisiskaitysime apie nevaldomo pykčio padarinius: vaikų mušimas,

suluošinimai, turto niokojimas, karai ir mirtys – vis tai šio jausmo

padariniai. Jis visiškai užvaldo žmogų, poelgiai tampa nekontroliuojami ir

nenuspėjami. Nesustabdo ir grėsmė būti įkalintam iki gyvos galvos,

atsidurti psichiatrinėje ligoninėje arba net susilaukti mirties. Žmonės

būna „pykčio apakinti“. Baisiausia, kad šis jausmas gali užvaldyti

kiekvieną iš mūsų. Net ir uoliausiai įstatymų besilaiką žmonės gali pašėlti

ir padaryti tai, ko iš jų niekas niekada nesitiki. O ką jau kalbėti apie

vaikus, kai juos supanti aplinka daro neigiamą įtaką. Vaikai jaučia mūsų

pamišusio pasaulio spaudimą.Jiems tenka susidoroti ne tik su savo

problemomis, bet ir su kitais įvairiais dalykais.

Galime daryti išvadą, jog vaiko pykčiui susidaryti daug lemia šeima,

pedagogai, aplinka. Todėl reikia vaikus pradėti mokyti valdyti pyktį jau

namuose ir tai yra pagrindinė tėvų užduotis. Pirmiausia tėvai patys turėtų

išmokti valdyti pyktį, nes jie yra pavyzdys savo vaikams. Tėvai turi vaikui

suteikti meilę, nes jei vaikas negauna pilnavertės meilės jis pyksta.

Žinoma, ne mažiau vaiko pykčiu turi rūpintis ir pedagogai, kurie lygiai

taip kaip ir tėvai turi išsiaiškinti vaiko pykčio priežastis ir jam padėti.

Pedagogui reikia pažinti vaikus, mokėti perteikti žinias, nuolat būti

nauju, įdomiu, taktišku, sugebančiu susivaldyti, neturi į pyktį atsakyti

tuo pačiu. Negalima leisti, jog vaiko pyktis taptų muštynėmis, netinkamu

elgesiu, įžuliais išpuoliais mokykloje ir už namų ribų.

Retai gebame pakeisti kitus žmones, bet ggalime pakeisti savo požiūrį į

juos ir į jų žodžius arba veiksmus, tačiau visų pirma, turime patys

kontroliuoti pykčio eigą ar kilmę, patys turime ieškoti galimybių kitaip

elgtis. Juk kaltindami kitus, rodome į juos pirštu, bet trys pirštai rodo

atgal – į save. Vadinasi, kad, paliautume kaltinę, turime permąstyti ir

suvokti savo jausmus, suprasti vaiką, išklausyti jį ir įsiklausyti. Juk ne

veltui sakoma „Dievas davė dvi ausis ir vieną burną“. Kiekvienas vaikas yra

skirtingas, ne visada tinka tos pačios priemonės, bet nereikia kaltinti

aplinkos. Juk vieni toje aplinkoje išlieka pozityvūs, o kitus ta aplinka

sugadina.

Referatą norėčiau užbaigti žymių žmonių žodžiais:

Publilijus Siras:„ Žmogus ypač piktas, kai dedasi geru.“

„Pyktis, kad skaudžiau įžeistų, apsimeta gerumu“.

„Niekas nekyla taip greitai kaip priešiškumo jausmas“.

„Niekada nėra taip naudinga delsti kaip pykstant“.

Lie Dzi: „Kai džiaugsmas savo viršūnę pasiekia, pakrypsta pykčio link.

Kai pyktis savo viršūnę pasiekia, linksta į džiaugsmą. O taip yra tam,

kad abiem atvejais būtų išlaikyta pusiausvyra“.

Antuanas de Sent Egziuperi: „Pyktis yra trumpa beprotybė“.

V. Literatūra.

1. Campbell R. (1999). Kaip iš tikrųjų mylėti savo paauglį. Vilnius.

2. Campbell R. (1998). Vaikai pavojuje. Kaip padėti vaikui nugalėti

pyktį. Vilnius.

3. Chomentauskienė R. (1995). Pažinkime agresiją // Psichologija Tau. Nr

1.

4. Dapkienė S. (2003). Klasės auklėtojas ir tėvai –– partneriai. Šiauliai.

5. Ginott H. G. (1999). Tarp tėvų ir vaiko. Nauji senų problemų

sprendimai. Vilnius.

6. Grant W. (1997). Ar sugebate valdytis?. Kaunas.

7. Jovaiša L. (1993). Pedagogikos terminai. Kaunas.

8. Lerner H. G. (2000). Pykčio šokis. Vilnius.

9. Mielke U. (1997). Geriau supraskime sunkius vaikus. Vilnius.

10. Rosenberg M. B. (2000). Bendraukime be pykčio. Nuoširdus kalbėjimas.

Kaunas.

VI. Priedai.

Priedas Nr. 1

[pic]

Pratimas

1. Patogiai įsitaisykite ir atsipalaiduokite. Pasirinkite kurį nors

daiktą prieš save ir įdėmiai į jį žiūrėkite. Neatitraukite žvilgsnio,

kol pajusite, kad imate svajoti. Žvilgsnis pasidaro išsiblaškęs,

atrodo, kad žiūrite į erdvę. Kai tik šitai pajusite, ramiai

užsimerkite ir sutelkite dėmesį į savo fizinius pojūčius. Įsigilinkite

į signalus, rodančius, kad visiškai atsipalaidavote.

2. Mąstykite, kas jus verčia (arba vertė) pykti. Pyktis, ypač kai

pykstate ant artimiausių žmonių, perspėja, kad jaučiatės įskaudinti.

3. Nustatykite tikrąją pykčio priežastį: dėl ko iš tikrųjų pykstate? Ar

dėl to, kad kažkas su jumis blogai elgiasi ir tai laiko savaime

suprantamu dalyku? Gal jus negarbingai supeikė? Gal buvo sutrikdyta

jūsų ramybė? Gal jūs arba jūsų šeima buvo neteisingai apkaltinti arba

apšmeižti? Kodėl iš tikrųjų pykstate?.. (pyktis gali slėpti ir kai ką

daug esmingesnio).

4. išsiaiškinę pykčio priežastį, paklauskite savęs: “Ar aaš galiu dėl to

pykti?” Mintyse atkurkite situaciją. Pradėkite suprasti, kodėl

pykstate. Paprašykite pasąmonės parodyti geriausią būdą pykčiui

įveikti. Ką norėtumėte pakeisti? (geriausias būdas pykčiui išsklaidyti

– visiems kartu pasijuokti).

5. įsivaizduokite, kad pasakojate apie savo problemą ir savo jausmus

žmogui arba žmonėms, kurie nėra visiškai pašaliniai. Gali būti, kad

jei nuoširdžiai nustebs, sužinoję, jog savo elgesiu jus nuliūdino.

Jeigu įmanoma, galvokite, jog nesupratote arba neteisingai supratote.

Įsivaizduokite, kad reaguojate jau visiškai kitaip, todėl pykčio

daugiau nebelieka. Būkite pasirengę atleisti – niekas nėra tobulas,

visi kartais galime suklysti, neapgalvotai pasielgti.

6. pabūkite keletą minučių apimti ramybės ir mėgaukitės tuo, ką

sužinojote, džiaukitės, kad naujai pažinote save ir savo jausmus.

7. jeigu jūsų pyktis susijęs su žmogumi, pamąstykite, kaip geriausiai

galėtumėte nukreipti savo energiją. Kartais valdžios sugalvotos

taisyklės gali jus įsiutinti, bet jeigu nieko negalite pakeisti, tai

ir pyktis ne geriausias patarėjas. Nukreipkite dėmesį į tai, kas gali

padaryti jums gerą poveikį.

8. Nuo šiol prieš supykdami pasirūpinkite akimirką stabtelėti ir

pasvarstyti, ar pyktis padės ką nors pasiekti. Gal yra geresnis būdas

parodyti savo jausmus? Taip ir elkitės, kad pasiektumėte norimų

tikslų.

9. Lėtai skaičiuokite nuo penkių iki vieno, po to atsimerkite ir grįžkite

į realybę, jausdamiesi pailsėję ir ramūs.

Priedas Nr.

Gerbiamas, moksleivi!

Man labai reikalinga Tavo pagalba.

Šiame lape rasi klausimus, į kuriuos turėsi atsakyti.

1. Apibūdink sąvokas:

Pyktis –

……………………..

……………………

Agresija –

……………………..

………………….

2. Ar dažnai tenka supykti?

a) dažnai., b) retai., c) beveik niekada.,

3. Ant ko dažniausiai pyksti?

a) tėvų., b) mokytojų., c) draugų.,

4. Kaip išreiški (parodai) savo pyktį?

a) aprėkiu pykčio objektą., b) gestais ir mimika., c) keikiuosi., d)

ilgai nesikalbu su pykčio objektu.

5. Gal žinai kitų pykčio išraiškos būdų? (parašyk)

……………………..

……………………..

……………………..

……………………..

……

6. Kaip tavo pyktis veikia tave?

a) sugadina nuotaiką., b) mėgstu pyktis., c) leidžiu išreikšti save,

parodyti emocijas.

7. Ar jūsų namuose dažni barniai?

a) dažni., b) reti., c) niekada nebūna.

8. Ar supykęs būni agresyvus (-si)?

a) taip., b) ne., c) kartais.

9. Ar manai, kad esi susivaldantis?

a) taip., b) ne., c) nežinau.

10. Ar yra tavo klasėje draugų, kurie pikti ir agresyvūs?

a) yra., b) nėra.

11. Kaip susivaldymo savybė yra ugdoma namuose ir mmokykloje?

……………………..

……………………..

…

12. Kaip galėtum pasiūlyti klasės auklėtojai ugdyti susivaldymo savybę?

……………………..

……………………..

…