Vaiko kalbos vystymasis nuo 2 iki 4 metų

Turinys

2-4 metų vaiko egocentrinė ir socializuota kalba

2-4 metų vaiko kalbos žodynas ir gramatika

2-4 metų vaikų kalbos ugdymas

2-4 metų vaiko kalbos pasiekimai

Egocentrinė ir socializuota kalba.

2-4 metų vaiko kalbai būdingas egocentrizmas. R. Žukauskienė (1996) nurodo, kad J. Piaget nustatė, kad beveik pusė ikimokyklinio amžiaus vaiko sakomų sakinių yra egocentriški. Egocentrinė kalba reiškia kalbėjimą kito asmens akivaizdoje, bet neperduodant kitam ir nesikeičiant tarpusavyje informacija ar idėjomis. Vaikai, būdami kartu, dažnai kalba, tačiau kalba jie dažniausiai reiškia tik savo mintis, nereaguodami į tai, ką ssako kiti vaikai. Bendraudami vaikai jaučiasi puikiai ir jiems netrukdo, kad jie vienas kito negirdi. J. Piaget išskyrė tris geocentrinės kalbos rūšis: 1. Pakartojimą ir atkartojimą; 2. Monologą; 3. Kolektyvinį monologą.

„Pakartojimu vadinamas toks kalbėjimas, kai vaikas kartoja žodžius savo malonumui, nes jam patinka tų žodžių skambėjimas. Vaikas, išgirdęs laikrodžio gegutės kukavimą, gali kartoti: .Ku-kū, ku-kū, ku-kū“. Kartais kartoja savo sukurtus žodžius, kurie nėra skirti bendrauti su kitais. Pavyzdžiui, vaikas sako ,,Aš keliuosi uosi, uosi, uosi. “ . Tokių garsų kkartojimą Piaget vadino echolalija (atkartojimu). Toks garsų atkartojimas būdingas sutrikusio intelekto vaikams, kurie nuolat kartoja tą pačią frazę ar žodį.

Monologu yra vadinama vaiko kalba, nukreipta į save, ir padedanti palaikyti tam tikrą jo aktyvumą; vaikas kalbasi su savimi net kkai šalia yra kiras vaikas. Pavyzdžiui, trejų metų vaikas, maudamasis kojinę, sako; „Dabar imu kojinę, maunu ją ta-a-a-a-ip.“. Vaikas kalba sau arba kitiems žmonėms, nelaukdamas atsakymo. Dažnai vaikas taip kalba su savimi žaisdamas, ypač kai šalia yra kitas žmogus.

Kolektyvinis monologas – kalba visi vaikai iškart, nekreipdami dėmesio, ką sako kiti vaikai. Kartais taip kalba net septynerių metų vaikas. Vaikai gali kalbėti net skirtingomis temomis. Net kai taip kalbasi du vaikai, nei vienas nesi klauso, ką sako kiras, ir nereaguoja i kiro mintis. Kad kitas vaikas (taip pat it jis pats) nesiklauso ir neatsako, kalbantysis paprastai nesuvokia ir tai jo neliūdina.“ (Žukauskienė R. 1996, p.175)

Egocenrrizmas pradeda silpnėti, kai vaikas pradeda suprasti, kad kiti žmonės turi kitokią nuomonę ir požiūrį į jam rrūpimus dalykus, kitokią patirti ir kitaip suvokia pasaulį.

Šiame amžiuje tobulėja ir socializuota kalba, kurios pagalba vaikas stengiasi bendrauti su kitais savo bendraamžiais, mėgina aktyviai keistis mintimis, suprasti tai, ką sako kitas. Prie šios kalbos pereinama pamažu. Socializuota kalba – tai pokalbis, kurio metu du ar daugiau žmonių pasako bent tris teiginius ta pačia tema. R. Žukauskienė (1996) teigia, kad J. Piaget nuomone, socializuotai kalbai būdinga:

– Pritaikyta pokalbio temai informacija, kai vaikas naudojasi kitų žmonių pateikiamomis žiniomis. Pavyzdžiui, vienas vaikas sako: „„Aš šiandien daug kartų maudžiausi ežere“. Kitas vaikas: ,,Aš irgi norėčiau kartu su tavimi išsimaudyti“.

– Kritiškas požiūris, kurį dažnai naudoja vaikai savo pranašumo jausmui sustiprinti. Tokie teiginiai, kaip „Mano šuo daug gudresnis negu tavo, nes daug ką moka atlikti“, dažnai sukelia ginčus tarp vaikų.

– Komandos, kai vaikai liepia vienas kitam ką nors atlikti: „Patrauk savo žaislus, jie man trukdo“.

– Klausimai ir atsakymai – dažniausiai naudojami bendraujant su suaugusiaisiais. (Žukauskienė R., 1996, p. 176)

2-4 metų vaiko kalbos žodynas ir gramatika

Vaiko, pradėjusio tarti pirmuosius žodžius, vartojamų žodžių atsargos didėja labai iš lėto. N.L. Gage, D.C. Berliner (1994) nurodo, kad iki 2 metų vaiko kalboje vyrauja vienas-du žodžiai. Antrųjų metų pabaigoje vaikas pradeda žodžius grupuoti. Vėliau atsiranda daugiau nei dviejų žodžių stadija. Pradedamos sudarinėti daugiau nei dviejų žodžių grandinės: pereinama nuo paprasčiausio „eina“ prie „mama eina“ ir prie žymiai sudėtingesnio „mama eina namo“. Šioje stadijoje būdingas žodžių kaitymas: keičiamos žodžių galūnės, rodančias gramatinius santykius. Autoriai, cituodami rusų rašytoją Čiukovskį, Nurodo, kad nuo 2 metų kiekvienas vaikas bent jau trumpam tampa kalbos genijumi. „Šioje stadijoje vaikas gali sakyti „Aš visas basas“ arba „Atsikelsiu taip anksti, kad dar bus vėlu“. Šioje stadijoje vaikai mėgsta absurdo eilėraščius. Čiukovskis domėjosi vaikų pomėgiu „viskas atvirkščiai“ – tam tikra aabsurdo rūšimi, kuri reiškiasi tokiais pasakymais, kaip „Gaidys miauksi“ arba „Karvė šoko per mėnulį“. Tai vaikų linksmos nuotaikos šaltiniai. Tai ir būdas pažaisti pažintiniais pasaulio atspindžiais bei tą pasaulį nusakančiomis kalbinėmis sistemomis. Anot Piaget, tokie žaidimai iš tikrųjų yra vaiko „darbas“, nes jie suteikia patirti, kurios reikia tolimesnei pažangai.” (Gage N.L., Berliner D.C., 1994, p. 110)

Žodynas pradeda sparčiai didėti, kai jis įsisąmonina simbolinį mąstymą. V. Gražienė (2001) nurodo, kad apie antruosius metus vaikas turi sukaupęs apie 50-200 žodžių aktyvųjį šnekamosios kalbos žodyną. Pradeda klabėti sakiniais ir per mėnesį gali pasakyti 100 dvižodžių sakinių. Dviejų metų vaikas gestus jungia su žodžiais, vartoja daugiskaitą, keisdamas gramatines formas, pradeda kurti naujas prasmes. 3 metų vaikas vidutiniškai žino 800 žodžių, tačiau kalba trumpais sakiniais. Ką nors reikšdamas ar norėdamas patikslinti, jis sakinyje žodžius išdėsto tam tikra tvarka. (Gražienė V., 2001, p. 4)

R. Žukauskienė (1996) teigia, kad nuo 2 iki 4 metų vaiko žodynas kas šeši mėnesiai padvigubėja. Vaikas išmoksta po kelis žodžius per dieną. Vaiko žodynas priklauso nuo to, kokius žodžius vaikas girdi savo aplinkoje. Vaiko žodyno didėjimą stabdo priešoperacinis mąstymas, kai vaikas kuria savo žodžius, vieną žodį vartoja daugumai objektų pavadinti, egocentriškai apibrėžia žodžių reikšmę, sudėtingai vartoja palyginimus. Vaiko žodynas esti ribotas ir ddėl to, kad jis linkęs suprasti viską tiesiogiai, sutelkdamas dėmesį į vieną žodžio reikšmę ir negalėdamas pereiti prie kitos.

Vaikas nežino ir nemoka paaiškinti gramatikos taisyklių, kurias naudoja. Dviejų metų vaikas sako ,,Aš noriu“, o ne „Jis norėti“. Trejų metų vaikas gramatiką išmano geriau: gali vartoti daugiskaitą, veiksmažodžio laikus, derinti būdvardžius su daiktavardžiais. Kai kurie ikimokyklinukai ima taikyti naujai išmoktas gramatines žodžių sudarymo taisykles, net ir tada, kai to nereikia. Jie tarsi žaidžia žodžiais, mėgindami sudaryti naujas formas.

Vaiko sugebėjimas aiškiai ir taisyklingai ištarti žodžius atsilieka nuo žodyno didėjimo ir gramatikos žinių. 2-3 metų vaikui yra sunku ištarti 2-3 priebalsius, esančius žodžio pradžioje. Sunkiai ištariamus garsus vaikas gali pakeisti kitais. Jeigu tėvai ar kiti vaiko artimieji žino, kaip vaikas formuoja žodžius: ką praleidžia ar ką keičia, jie gali suprasti, ką sako vaikas, nors ir blogai taria. Nuolat taisydami vaiko kalbą ir primygtinai reikalaudami kartoti žodį tol, kol jis bus ištartas taisyklingai, nepadėsime, bet priešingai, pabloginsime tarimą, sukelsime mikčiojimą. Galima padėti vaikui įveikti jo artikuliacijos problemas tik mokydami jį kalbėti lėčiau, padėdami rasti alternatyvius žodžius vietoj tų, kuriuos ištarti jam sunku, ir kurių aplinkiniai nesupranta.

Kalba gali padėti vaikui prisiminti ir susisteminti informaciją bei patirtį. Tai padeda įveikti abejones, ar mąstyti be kalbos įmanomas

dalykas. Iš pradžių vaiko elgesį kontroliuoja vaiką supančių suaugusiųjų kalba (išorinė). Pamažu vaikas vis mažiau klauso žodinių komandų ir pradeda pats sau sakyti, ką reikia ir ko nereikia daryti. Tai, ką vaikas girdėjo sakant suaugusius, dabar jis tyliai sako pats sau. Kitų žmonių kalba tampa vaiko vidine kalba – tai kalba, tapusi minčių formulavimo priemone. Vidinės kalbos raidos pradžioje vaikas garsiai kalbasi su savimi, vėliau – pašnibždomis, paskui – krutindami lūpas, be garso, ir galiausiai jis ima kalbėti su savimi mmintyse, be jokių išorinių tokio kalbėjimo požymių.

Pamažu įvyksta interiorizacija, kai išorinė veikla (kalba) pereina į vidų ir pašaliniam stebėtojui pasidaro visai nematoma. Vidinė kalba yra tarpininkas tarp mąstymo ir kalbos. Tai leidžia vaikui pagalvoti prieš ką nors veikiant. Vaiką galima išmokyti savo vidinę kalbą panaudoti elgesiui reguliuoti, ypač impulsyvumui stabdyti.

2-4 metų vaikų kalbos ugdymas

R.M. Andriekienė, A. Ruzgienė (2001) nurodo, kad ugdant 2-4 metų vaikų kalbos supratimą, reikia ugdyti gebėjimą klausyti, suprasti kalbą bei kalbėti. Pratinti dėmesingai klausytis neilgo tautosakos, ggrožinės literatūros kūrinio. Skatinti išgyventi vaizduojamus įvykius, veikėjų likimus. Siekti, kad vaikas suprastų kūrinių turinį: sektų veiksmo eigą, pastebėtų veikėjų veiksmus, jų elgesio, išorės ypatybes. Kartoti skaitomus ar deklamuojamus žaidinimus, eilėraščius, deklamuoti neskubant, aiškiai, emocingai. Plėtoti vaiko norą klausytis žaidinimų, eeilėraščių, apsakymų, pasakų, žiūrinėti knygeles, dalyvauti nesudėtingų siužetų inscenizacijose, kartoti veikėjų žodžius.

Šiame amžiaus tarpsnyje vaikai turėtų suvokti neilgus kūrinėlius, perteikiamus žodžiu (be vaizdumo priemonių).

Autorės pažymi, kad ugdant kalbėjimą reikia mokyti taisyklingai tarti garsus, kalbėti taisyklingais sakiniais bei skatinti emociškai raiškų bendravimą su suaugusiaisiais ir bendraamžiais (ugdyti dialoginę kalbą).

Reikia mokyti vaiką aiškiai pasakyti savo norus, pageidavimus, pavadinti savo veiksmus, mandagumo žodžius (ačiū, prašom ir kt), susikaupti stebint daiktus, žiūrinėjant paveikslėlius, žaislus, pasakoti apie juos. Kalba ugdoma visą laiką bendraujant su vaikais (žaidžiant, piešiant, buities darbuose, pasivaikščiojimuose ir pan.).

Šiame amžiuje reikia plėsti vaiko aktyvų žodyną daiktavardžiais, pavadinančiais drabužius (suknelė, paltas ir kt), baldus (stalas, lova, kėdė ir kt), indus (lėkštė, puodelis ir kt), žaislus (lėlė, mašina ir kt), daržoves (morka, kopūstas, pomidoras, aagurkas ir kt), vaisius (obuolys, kriaušė, citrina ir kt), naminius gyvulius (arklys, karvė, šuo, katė ir kt) bei jų jauniklius (kumeliukas, veršiukas, šuniukas, kačiukas ir kt); veiksmažodžiais, pavadinančiais veiksmus (plauti, valyti, virti, kepti, gydyti, statyti, sodinti ir kt); būdvardžiais (baltas, raudonas, mėlynas, juodas, šiltas, šaltas, karštas ir kt); prieveiksmiais (vakar, šiandien, rytoj, arti, toli, aukštai, žemai ir kt).

Reikia pratinti vaikus taisyklingai vartoti daiktavardžių skaičius (ypač daugiskaitą), derinti būdvardžių ir daiktavardžių giminę, skaičių (gražus medis, didelis namas, piktas šuo ir kt.), vvartoti daiktavardžius su prielinksniais (į namus, ant stalo, po lova ir kt.), taisyklingai vartoti veiksmažodžių laiką, tikslinti būtojo ir būsimojo laikų vartojimą. Mokyti vartoti jungtukus ir, o. Siekti, kad vaikai reguliuotų balso intonaciją (klausdami, šaukdami), kalbėtų aiškiai, neskubėdami, pakankamai garsiai, įvairiu garsumu ir greičiu tartų žodžius. Mokyti taisyklingai tarti balsius ir priebalsių poras (p – b, k – g, m – n, t – d).

Mokyti pastebėti ir pavadinti esminius daiktų požymius, pagal juos apibendrintai pavadinti daiktus (didelės lėlės, mažos mašinėlės ir kt.). Skatinti kalbėti keleto žodžių sakiniais, atlikti žodžiu nurodomus veiksmus. Sudaryti situacijas, kad vaikas aktyviai dalyvautų pokalbyje – ir klaustų, ir atsakytų į klausimus; pasakotų apie žaislus, paveikslėlius, apie girdėtus grožinės literatūros kūrinius, deklamuotų neilgus eilėraščius, žaidinimus.

Ketvirtųjų gyvenimo metų pradžioje vaikas turėtų kalbėti aiškiai, neskubėdamas, atsakyti į nesudėtingus klausimus 3-5 žodžių sakiniais; 2-4 sakiniais papasakoti savo įspūdžius, aiškiai išsakyti savo norus, ketinimus.

2-4 metų vaiko kalbos pasiekimai.

A. Ruzgienė, S. Petružienė (2005) nurodo šiuos 2 – 4 metų vaiko kalbos pasiekimus:

2 m. – 2 m. 6 mėn.

1. Supranta kalbos turinį, susijusį su jo patirtimi (vyko praeityje, bus ateityje).

2. Klausinėja “Kas? Kur? Kodėl?”

3. Lengvai pakartoja išgirstas frazes.

4. Sakiniai sudėtingesni, bet ne visada gramatiškai taisyklingi.

5. Emociškai, raiškiai kalba bendrauja su vaikais.

6. Žodžiais nusako savo veiksmus, ketinimus.

2 mm. 6 mėn. – 3 m.

1. Moka eilėraštuką ir dainelių.

2. Vartoja visas kalbos dalis, išskyrus pusdalyvius ir padalyvius.

3. Žodyno apimtis 1000-1300 žodžių.

4. Kalba prijungiamaisiais sakiniais, nors gramatiškai ne visada taisyklingai.

5. Klausinėja “Kam? Kada? Kodėl?”

6. Taisyklingai taria garsus, išskyrus r, l ir pučiamuosius.

7. Dėkoja pavalgęs.

8. Pavadina 4 spalvas, atskiria jas aplinkos daiktuose, spalvina piešinius.

9. Išmoksta daiktų kiekio sąvokas: vienas, du, . daug.

3 m. – 4 m.

1. Kontroliuoja savo veiksmus žodžiais.

2. Sugeba valdyti savo emocijas ir aiškiai reiškia savo jausmus.

3. Vartoja aiškias sakinio konstrukcijas.

4. Moka eilėraštukų ir dainelių.

5. Moka parašyti savo vardą ir atpažįsta parašytą.

6. Vartoja visas kalbos dalis, išskyrus pusdalyvius ir padalyvius.

7. Skiria keiksmažodžius, juos tardamas mėgsta atkreipti kitų dėmesį.

8. Geba suprasti humorą: juokiasi netyčia vieną objektą pavadinęs kitu vardu.

(Ruzgienė A., Petružienė S., 2005, p.102-105)

Išvados

2-4 metų vaiko kalbai būdingas egocentrizmas. Vaikas kalba kito asmens akivaizdoje, tačiau nesiekia perduoti ar pasikeisti informacija su juo. Vaikas kalbėdamas linkęs kartoti žodžius, kalba dažnai yra nukreipta į save, kalba nekreipdamas dėmesio ką sako kiti vaikai. Palaipsniui vystosi socializuoti kalba, kurios metu bendraujant aktyviai siekiama pasikeisti informacija.

Šio amžiaus vaikai kaitalioja žodžius, naudoja daugiskaitą, veiksmažodžio laikus, derina būdvardžius su daiktavardžiais.

2-4 metais vaikas pradeda įsisavina kalbos fonetiką, gramatikos dėsnius, praturtina žodyną, leidžiantį jam laisvai bendrauti su suaugusiais. Kalbėdamas vaikas vis labiau įsigilina į aplinkos reiškinius, geriau išlaiko sukauptą patyrimą ir jį patikslina ssuaugusiojo padedamas.

Šiame amžiaus tarpsnyje vaikai išmoksta eilėraštukų, dainelių. Taisyklingai taria garsus išskyrus r, l ir pučiamuosius, supranta humorą ir skiria keiksmažodžius. Kalba prijungiamaisiais sakiniais, nors ne visada gramatiškai taisyklingai. Savo kalboje nevartoja padalyvių ir pusdalyvių.

Ugdant 2-4 metų vaikų kalbos supratimą, reikia ugdyti gebėjimą klausyti, suprasti kalbą bei kalbėti. Pratinti dėmesingai klausytis, siekti, kad vaikas suprastų kūrinių turinį, skatinti kartoti skaitomus kūrinėlius.

Ugdant kalbėjimą reikia plėsti vaiko aktyvų žodyną daiktavardžiais, pavadinančiais drabužius, baldus, indus, žaislus, daržoves, vaisius, naminius gyvulius bei jų jauniklius; veiksmažodžiais, pavadinančiais veiksmus; būdvardžiais; prieveiksminis. Pratinti vaikus taisyklingai vartoti daiktavardžių skaičius, derinti būdvardžių ir daiktavardžių giminę, skaičių vartoti daiktavardžius su prielinksniais, taisyklingai vartoti veiksmažodžių laiką. Mokyti taisyklingai tarti balsius ir priebalsių poras (p – b, k – g, m – n, t – d). Skatinti kalbėti keleto žodžių sakiniais, atlikti žodžiu nurodomus veiksmus.

Literatūra:

1. Andrikienė R.M., Ruzgienė A. Ankstyvosios vaikystės pedagogika. – Klaipėda, 2001. – p.149-150.

2. Gage N.L., Berliner D.C. Pedagoginė psichologija. – Vilnius, 1994. -p. 110.

3. Gražienė V. Ankstyvojo amžiaus vaikų kalbos raidos ir ugdymo bruožai // Žvirblių takas.- 2001, Nr. 1. – p.2-6.

4. Ruzgienė A., Petružienė S. Vaikas ir aplinka. – Klaipėda, 2005. – p.102-105.

5. Žukauskienė R. Raidos psichologija. – Vilnius, 1996. – p.175.