Stimuliavimas doroviniame ugdyme pradinėje mokykloje

Turinys

1. Įvadas.

2. Požiūris į dorovinį ugdymą:

a) psichologų,

b) pedagogų.

3. Stimuliavimas doroviniame ugdyme pradinėje mokykloje.

4. Išvados.

5. Naudota literatūra.

Dorovė – individualios sąmonės forma, atspindinti visuomenės moralę, kuri reguliuoja konvencinius individo santykius su aplinka, žmonėmis, darbu, daiktais ir savimi. Tai visuma pažiūrų ir įsitikinimų, kurie lemia individo elgseną ir tobulėjimą.

Lietuvių kalba turi dvi sąvokas, kurias vertėtų išsiaiškinti tai dorovė ir dora. Paprastai , anot L. Jovaišos jos vartojamos sinonimiškai arba renkamasi viena iš jų. Kyla klausimas, kodėl tada reiktų jas skirti? Yra du skirtingi reiškiniai: dorovė kaip visų žmonių ddvasinė lytis, apimanti vidinių vyksmų visumą, kuri yra dorovinio elgesio pamatas.

Dorovė – tai sąmonės ir pasąmonės parengtis elgtis ar veikti pagal gėrio normas. Šia prasme dorovė atitiktų tarptautinį žodį „moralė“ (lot. mores – papročiai).

Dora – tai realizuota dorovė – doras elgesys. Dora – gyvenimas dorovės vertybėmis.

Dora – tai, kas kuria asmeninę ir visuomeninę laimę. Norint aiškiau ir giliau suvokti dorovės prasmę būtina išsiaiškinti svarbesnes dorovės sąvokas: gėris, blogis, principas, vertybė, norma. Gėris – tai absoliutaus gerumo idėja, kylanti iš ttobulos būties suvokimo. Blogis – gėrio priešybė, nelaimių, nedorumo, nusikaltimų būvis.

Dorovė – tai įsisąmonintų dorovinių normų sistema, nustatanti žmogaus pareigas visuomenėje ir reguliuojanti jo santykius bei elgesį su aplinka. Dorovė – viena iš pagrindinių visuomenės sąmonės formų, sudėtinė žmogiškosios kkultūros dalis. Ji turi vieną ramstį – visuomenės viešosios nuomonės jėgą (3; 205).

Aiškindami mokymo proceso sąvoką, pedagogai teigia, kad mokymas sprendžia labai sudėtingą uždavinį – ne tik rengia žmogų gyventi šiandien, bet ir numato artimos ateities žmogaus modelį bei pagal jį formuoja būsimus visuomenės narius gamybininkus, tarnautojus ir kt., tuo pat metu ugdo ne siaurai, bet visapusiškai išsilavinusius žmones.

Pedagogai teigia, kad svarbiausia yra teikti mokiniams atitinkamų žinių, mokėjimų ir įgūdžių, kartu tobulinti jų gebėjimus, ugdyti valią, charakterį ir kitas psichines savybes bei procesus, formuoti jų įsitikinimus, pasaulėžiūrą, idealus, atitinkamą elgesį ir kitas mums norimas dorovines savybes, o ypač ugdyti jų aktyvią poziciją gyvenime.

Pats mokymas sudaro sąlygas vaiko psichinių procesų raidai. Pradinių klasių mokinių dorovinę poziciją pamokoje daugiausia formuoja: <

a) ugdymo turinys ,

b) mokymosi veiklos organizavimas,

c) auklėjamasis švietimas,

d) sąvokų formavimas,

e) pedagoginis vertinimas,

f) mokytojo ir mokinio bendravimas,

g) emocijų ugdymas,

h) teigiamo pavyzdžio iškėlimas (2; 27).

Ugdymo turinį sudaro informacija apie pagrindines nacionalinės kultūros sritis, žmonijos kultūros patirtis, intelektinių bei praktinių mokėjimų ir įgūdžių sistema, santykių su pasauliu, kitais žmonėmis normų sistema, vertybinės nuostatos ir veiklos būdai.

Pradinės klasės – pirmoji dorovinės pozicijos formavimo pakopa. Kiekvienas mokomasis dalykas savaip padeda ją formuoti. Pradinių klasių programose ir vadovėliuose gausu dorovinės informacijos, nuo kkurios įsisąmoninimo priklauso ir mokinių dorovinės pozicijos tvirtumas.

Pradinių klasių mokinių dorovinės pozicijos pagrindą sudarančias žinias sąlygiškai galima skirstyti į 5 grupes: žinios apie aplinką, visuomenę, gamtą, darbą, žmogų.

Stimuliuoti – tai skatinti, pastūmėti, sukelti, raginti. Nuo pat vaiko gimimo tėvų elgesys formuoja vaiko požiūrį į gėrį ir blogį. Vėliau vaiko požiūris ir elgesys yra formuojamas pradinėje mokykloje. Skatinant vaiką didelį vaidmenį atlieka auklėtojas.

KLASĖS AUKLĖTOJO VEIKLOS KRYPTYS KLASĖS BENDRUOMENĖJE

Mokinių pažinimas : Ši klasės auklėtojo veikla yra nuolatinė, neatsiejama jo planavimo, organizavimo, vertinimo darbo dalis. Pagrindinis jos tikslas – visapusiškas auklėtinio tyrinėjimas tokiomis kryptimis (Laužikas , 1974):

• fizinis išsivystymas,

• auklėtinių materialinė, socialinė, kultūrinė ir pedagoginė aplinka,

• aukštosios nervų sistemos veiklos tipas,

• auklėtinių žinių, mokėjimų ir įgūdžių lygis.

Be to, svarbu išsiaiškinti:

• auklėtinių išsiauklėjimo lygį,

• jų poreikius, interesus, veiklos motyvus,

• šeiminio ugdymo patyrimą,

• sveikatą.

Mokinių ir klasės bendruomenės pažinimo sritis labiausiai susijusi su moraliniu klasės auklėtojo veiklos tikslu – „pagerinti moksleivių gyvenimą, nesvarbu, kokia būtų jų gyvenamoji aplinka, ir padėti ugdyti piliečius, galinčius produktyviai gyventi ir dirbti dinamiškoje ir vis sudėtingesnėje visuomenėje . Kitaip tariant, jie užsiima gerinimu, o gerinti ką nors nuolat besikeičiančiame pasaulyje – tai gerai pažinti ir valdyti nuolat aatsirandančias pokyčių jėgas“.

Auklėjamoji veikla : Šį ugdymo proceso komponentą mes išskiriame į atskirą veiklos kryptį dėl kelių priežasčių. Visų pirma auklėjimui priskiriama tokia ugdytojų veikla kaip globojimas, pagalba, rūpestis (Jovaiša, 1993). Natūralų auklėjimo procesą galima stebėti šeimoje, vaikams žaidžiant, bendraujant tarpusavyje, su tėvais, gamtine ir socialine aplinka. Čia prigimtiniai auklėtojai yra tėvai, o pagrindinė šeimos funkcija vaikų požiūriu – dorovinis auklėjimas, dorinimas. Reguliatyvinė auklėjimo funkcija ypač svarbi socialinėje (visuomeninėje) vaiko raidoje, kai iškyla elgesio kultūros, etikos ir etiketo reikalavimai. Elgesio kultūra apibūdinama kaip asmens santykių su aplinka atitikimas higienos, etiketo ir moralės reikalavimams (Jovaiša, 1993). Vidinės elgesio kultūros apraiškos yra šios: švarumas, etiketo taisyklių paisymas, pakantumas, mandagumas, kuklumas jautrumas, švelnumas, žmoniškumas. Vaiko elgesys evoliucionuoja nuo instinktyvaus (kaip reakcija į įvairius vidinius dirgiklius) iki iš anksto nuspręsto, suvokto, apgalvoto, t.y. iki veiklos, kaip tam tikrų elgesio rūšių, o būtent tų, kurios padeda apgalvotai, sąmoningai siekti tikslo, ir tų, kurios susijusios su būdų, reikalingų tam tikslui pasiekti, pasirinkimu (Jucevičienė, 1998).

Šiame procese elgesio reguliatoriaus funkcijas atlieka draudžiančios ir įpareigojančios dorovės normos: „nemeluok“, „nevok“, „padėk draugui nelaimėje“ ir kt. etiketo reikalavimai. Žmogaus elgesys susideda iš poelgių – vienkartinių veiksmų, turinčių dorovinę prasmę. Skatindamas tokius poelgius, sudarydamas sąlygas juos pakartoti ir išgyventi, klasės aauklėtojas formuoja dorovinį elgesį, kuriam būdingas laisvas, sąmoningas apsisprendimas ir pasirengimas. Šis auklėjimo uždavinys ypač aktualus pradinėje mokykloje ir visada svarbus kaip klasės ir mokyklos kultūros elementas.

Auklėjimas – tai ne tik aiškinimas, pratinimas, skatinimas, draudimas, bet ir santykių su konkrečia socialine aplinka ar reiškiniu kūrimas. Todėl klasės auklėtojas gali konkretinti jo kryptį: estetinis, visuomeninis, dorovinis, dvasinis ir kt. auklėjimas, atskirų charakterio savybių (valingumo, atsakingumo, pareigingumo, tvirtumo, sąžiningumo, ryžtingumo ir kt.) ugdymas. Auklėjimo veikla organizuojama įvairiomis formomis: individualūs ir grupiniai pokalbiai, disputai, renginiai, klasės auklėtojo valandėlės, susirinkimai, susitikimai ir kt. Organizuodamas veiklą klasės auklėtojas siekia auklėtinių vidinio ir visuomeninio gyvenimo pilnatvės ir harmonijos. Iš esmės visos nepamokinės veiklos paskirtis – formų ir santykių įvairove, individualaus veiklos turinio ir vertybių pasirinkimo galimybėmis, pačiu popamokinio gyvenimo klimatu ir kultūra visapusiškai ugdyti mokinius, skatinti individualią kūrybinę jų asmenybės sklaidą ir saviugdą.

Darbas su klase kaip su grupe : Klasės auklėtojo veiklos pobūdis su konkrečia mokinių bendruomene priklausys nuo jos raidos etapo: nuo klasės taisyklių kūrimo iki įvairios užklasinės veiklos organizavimo.

Svarbi veiklos sritis klasėje – teigiamos psichologinės atmosferos, kaip būdų, kuriais mokiniai sąveikauja vienas su kitu, kūrimas. Savo klasės atmosferą klasės auklėtojas galėtų charakterizuoti pagal tokius rodiklius:

• atvirumas – gyvybiškumas,

• drąsa –

baimė,

• priėmimas – atstūmimas,

• priklausomybė – atmetimas,

• pasitikėjimas – įtarumas,

• teigiami lūkesčiai – neigiami lūkesčiai,

• tvarka – chaosas,

• vadovavimas – ardymas.

Ypač svarbi negatyvių grupinių santykių ir jų įtakos atskiriems auklėtiniams ar jų grupei prevencija. Šiuo aspektu didelę reikšmę turi normų kūrimas ir priėmimas, veiklos organizavimas, klasės sutelktumo ir prestižo skatinimas. Psichologinėje literatūroje apibūdinami įvairūs vaidmenys, kuriuos mokiniai prisiima norėdami užimti vietą grupėje.

Paprastai nurodomi tokie vaidmenys:

• teigiamas lyderis, palaikantis darbingą atmosferą klasėje;

• neigiamas lyderis, atitraukiantis draugus nnuo bendro darbo;

• monopolistas – aktyvumu užgožiantis klasės draugus;

• atpirkimo ožys – apkaltinamas dėl susidariusių sunkumų;

• kankinys – ieškantis pagalbos ir kartu atsisakantis jos;

• moralistas – visada teisus;

• numylėtinis – nuolat siekiantis globos;

• klounas – siekiantis klasės dėmesio;

• tylenis – atitrūkęs nuo klasės;

• atstumtasis – su kuriuo niekas nenori bendrauti;

• nesimokantis – nerengiantis namų darbų ir t.t.

Tokių mokinių gali būti vienas ar grupelės. Santykiuose su atskirų dalykų mokytojais vaidmenys gali kkisti. Klasės auklėtojas turėtų padėti auklėtiniams keisti elgesį, santykius, nusimesti vaidmenis, harmonizuoti santykius su mokytojais, kurti bendravimo ir bendradarbiavimo kultūrą, skatinti konstruktyviai elgtis ir dirbti.

Individualus darbas su mokiniais : Kiekvienas auklėtinis – individas. Konkretus individas suprantamas ne kaip paprastas vvienetas, bet „kaip biologinių, psichinių ir socialinių savybių vienetas. vaikas, paauglys, jaunuolis, subrendęs žmogus – kinta konkrečioje istorinėje-kultūrinėje terpėje, įsisavindamas jo egzistencijai būtinas priemones ir išreikšdamas save darbe, santykiuose su aplinka. Taip jis tampa asmenybe“. Vadinasi, kiekvienas mokinys yra individualus, todėl klasės auklėtojo veiklos tikslas – sudaryti optimalias sąlygas saugiam kiekvieno klasės bendruomenės nario individualių galių plėtojimui, t.y. į asmenį orientuotam humanistiniam ugdymui. Auklėtinio individualumą suvokiame kaip jo unikalumą ir nepakartojamumą, jo teisę būti gerbiamam ir priimtam tokiu, koks jis yra. Mokinio individualumas ugdymo praktikoje dažnai pakeičiamas tokiomis sąvokomis:

• specialiųjų poreikių vaikai,

• neįgalieji, arba vaikai su psichine ar fizine negale,

• integruoti mokiniai,

• probleminiai auklėtiniai,

• gabūs, talentingi mokiniai,

• sunkūs vaikai,

• socialiai remtini mokiniai,

• nedarnių šeimų vaikai,

• agresyvūs mokiniai,

• vaikai, patyrę pprievartą, smurtą,

• mokiniai. vartojantys narkotines medžiagas ir kt.

Akivaizdu, kad norint sėkmingai dirbti su bet kuriuo šių grupių mokiniu reikia turėti specialių žinių. Vadinasi, būtina klasės auklėtojo nuolatinė savišvieta ir formalus ar neformalus bendradarbiavimas su atitinkamos srities specialistais. Kartais mokinių skirstymas į tipus yra nepamatuotas ir nulemtas tradiciškai vertinamosios mokyklos aplinkos ir vertinamojo pedagogų požiūrio į savo auklėtinius. Taip patogu mokinius aprėpti, organizuoti savo darbą ir bendravimą su jais. Tokiu būdu dirbtinai sukuriamos auklėtinio raidos ir būties problemos, kurios tėra aasmens ir tėvų šeimos individualumo, savitumo požymis. Individualų darbą su mokiniais reikėtų planuoti tais atvejais, kai klasėje yra:

• Specialiųjų poreikių moksleivių – tai mokiniai su specifiniais pažinimo sutrikimais, t.y. turintys girdimojo suvokimo ir lingvistinių sutrikimų, vizualinių procesų, specifinių atminties, veiklos organizavimo sunkumų. Šiai grupei specialistų priskiriami ir negabūs, lėčiau bręstantys, riboto intelekto moksleiviai. J. Unčiurys , pateikdamas žinias apie specialiųjų poreikių moksleivių mokymą bendrojo ugdymo 5-6 klasėse 1998-1999 mokslo metais, skiria tokias sutrikimų rūšis:

••specifiniai pažinimo sutrikimai – 26.4 %,

••ribotas intelektas – 9.0 %,

••protinis atsilikimas – 2.6 %,

••aklumas,

••silpnaregystė – 27.0 %,

••kurtumas,

••neprigirdėjimas – 2.9 %,

••kalbos ir komunikacijos sutrikimai – 26.0 %,

••fiziniai ir judėjimo sutrikimai – 7.1 %.

Klasės auklėtojui reikėtų suprasti, kad specialiųjų poreikių moksleivio statusas atskirais atvejais yra apibrėžtas konkrečios laiko trukmės (laikinos negalės) arba apskritai kelia abejonių šio statuso priskyrimo moksleiviui tikslingumas, nes ir auklėtinių, ir tėvų požiūriu terminu „specialieji“ yra apibūdinami žymūs negrįžtamieji vaiko raidos sutrikimai. Pvz., vieni dažniausių – kalbos ir komunikacijų sutrikimai – 26 %. Šiai grupei priskiriami „nežymiai švepluojantys moksleiviai, kurie netaisyklingai ištaria garsus. Nepatiria šie moksleiviai žymesnių gimtosios kalbos ir kitų dalykų mokymosi sunkumų“.

• Gabūs talentingi moksleiviai. Tai – tautos intelektualinis, mokslo potencialas.

Gabumai – visų sugebėjimų pagrindas. Tai – „paveldimos ir įgimtos individualiosios psichofiziologinės ypatybės, lemiančios veiklos sunkumą arba lengvumą, produktyvumą bei originalumą. Sugebėjimų sąvoka atspindi individualias psichofiziologines ir psichologines ypatybes, kaip mokymosi, lavinimosi ir darbo pasekmę“.

Psichologai skiria tokias sugebėjimų rūšis:

• Bendrieji, būtini visiems darbams atlikti: sugebėjimas sutelkti dėmesį, įsiminti ir atgaminti. Atskirai išskiriami bendrieji protiniai sugebėjimai: sugebėjimas suvokti, išskirti esminius požymius, sugebėjimas lyginti, apibendrinti, atsirinkti, klasifikuoti, pagrįsti teiginius ir t.t.

• Specialieji, arba grupiniai sugebėjimai – tai mokinio psichofiziologinių ir psichinių ypatybių derinys, lemiantis veiklos sėkmę ir produktyvumą. Pvz., matematiniai, meniniai, kt. sugebėjimai.

• Specifiniai sugebėjimai – tai individo ypatybės, lemiančios didelę sėkmę siauroje veiklos srityje, pvz., fenomenali atmintis, absoliuti muzikinė klausa ir kt. Gabus vaikai savo interesais ir mokymosi rezultatais žymiai pranoksta kitus bendraamžius. Kryptingai mokydamiesi ir lavindamiesi, pasižymėdami aukštu kurios nors veiklos sugebėjimų lygiu – talentai – jie gali užaugti talentingais žmonėmis. Klasės auklėtojas, pastebėjęs, kad moksleivis kurioje nors

srityje veikia lengvai, greitai ir kokybiškai, turėtų pasirūpinti juo, kartu su mokytojais ir tėvais sudaryti sąlygas gabiajam sparčiai tobulėti. Kartu svarbu sukurti ir geranorišką požiūrį į tokį

ugdytinį, nes ugdymo praktikoje pastebimas kartais netoleruotinas bendraamžių ir dalies mokytojų neigiamas požiūris į kitokį mokinį.

Probleminiais, sunkiais auklėtiniai įvardijami tada, kai susiduriame su agresyvumu, akivaizdžiais elgesio, bendravimo ir bendradarbiavimo normų pažeidimais. VVienais atvejais mokiniai gali konfliktuoti, demonstruoti žiaurumą, agresyvumą, reikšti savo nepasitenkinimą žodžiais ir veiksmais, kitais – būti per daug užsisklendę savyje, pernelyg emociškai imlūs ir pan.

Bet koks auklėtinio elgesys turi savo priežastis. Todėl klasės auklėtojas pirmiausia turėtų nustatyti galimas netinkamo elgesio priežastis ir tik po to rengti jo keitimo (transformavimo) programą. Netinkamiausios šio atveju priemonės – psichologinio poveikio (jau nekalbant apie fizines) bausmės. Pedagogas turi suvokti: auklėtinis pasikeisti gali tik pats keisdamas save. Klasės auklėtojo uždavinys – padėti moksleiviui susitvarkyti su savo problemomis, pažadinti jo norą keistis ir tobulėti. Individualus darbas su mokiniais skatins palankius auklėtinių pokyčius, jeigu klasės auklėtojo požiūris į ugdymo problemas bus konstruktyvus, pozityvus, kuriami santykiai humaniški, jo organizuojama veikla ir parama atitiks tokius reikalavimus:

• kvalifikuotai išsiaiškinti ir apibudinti individualizavimo priežastis, terminus, resursus ir numatomus pokyčius;

• veiklą planuoti kartu su specialistu (logopedu, spec. pedagogu, mediku, psichologu ir pan.), tėvais, kolegomis, auklėtinių grupėmis;

• pasitikėti auklėtiniu, jo galiomis ir sėkme;

• sprendžiant psichologines, etnines problemas su auklėtiniu ir tėvais elgtis subtiliai, korektiškai, remiantis specialiomis psichologijos žiniomis. Ypač

nuoširdus ir pagarbus pedagogo elgesys turėtų būti su auklėtiniais, turinčiais raidos ar prigimties trūkumų, kitų kultūrų ir kitų nei mokytojas pažiūrų auklėtiniais.

Mokymasis mokytis, saviugdos skatinimas : Mokymasis – svarbiausia mokinio veikla,

kurios jis turi mokytis. Tai svarbus darbas, reikalaujantis specialiųjų gebėjimų, valios, atitinkamų charakterio savybių. Psichologijoje mokymasis apibūdinamas kaip „aktyvi tikslinga besimokančiojo veikla, sukelianti asmeninius jo psichikos ir elgesio pakitimus“. Mokymosi rezultatas – išmokimas. Svarbiausios tokios žmogaus išmokimo rūšys:

• elementariausias išmokimas (pvz.. seilių išsiskyrimas kt.),

• percepcinis išmokimas, kai pakinta reakcija į stimulų kompleksus (pvz., išmokstama sumažinti jautrumo slenkstį),

• sensomotorinis išmokimas (pvz.: išmokimas plaukti),

• motorinis (vien judesių) išmokimas,

• žodinis išmokimas.

Mokymosi sudėtingumą liudija dešimt jo aspektų: biologinis, fiziologinis, psichologinis, sociologinis. Aksiologinis (vertybinis), kibernetinis, filosofinis, loginis, religinis, pedagoginis. Vaiko sugebėjimas mokytis ir išmokti apibūdinamas kaip mokslumas. Mokinio mokslumą rodo “ne tik jo aktyvaus pažinimo lygis, tai, ką jis gali pažinti ir išmokti savarankiškai, bet ir tai, ką jis gali pažinti ir išmokti padedamas kito žmogaus, jau turinčio atitinkamų žinių ir įgūdžių“. Sėkmingam mokymuisi didelę reikšmę turi mokymosi motyvacija – veiksmų bei elgesio žadinimas ir skatinimas. Psichologai išskiria noro ir nenoro mokytis priežastis.

Ugdytinis nori mokytis, kai:

• klasėje ir mokykloje jis jjaučia saugumą ir psichologinį komfortą;

• mokymosi procesas jo nenuvargina;

• per pamokas patiria sėkmės ir bendradarbiavimo džiaugsmą;

• interesą mokymuisi žadina vis nauja mokymosi medžiaga ir patraukli mokymosi forma.

Nenorą mokytis lemia:

• mokymosi nesėkmės;

• neadekvatūs vertinimai;

• meilės mokiniui stoka;

• didelis mokymosi krūvis;

• protinio darbo higienos nepaisymas ir kt.

Padėti auklėtiniui išmokti mokytis , o šeimai – skatinti ir palaikyti mokymosi režimą, harmonizuoti jo santykius su dalykų, kuriuose mokinys patyrė nesėkmę. mokytojais, stiprinti mokymosi motyvaciją, kurti jo asmeninę socialinę perspektyvą, skatinti saviugdą, padėti pasirinkti profiliuoto mokymosi kryptį, sutelkti mokytojų pastangas mokymosi proceso optimizavimui ir individualizavimui, o ne vertinimui, – tokie abstraktūs klasės auklėtojo uždaviniai. Šiandieną mokytojas nebėra vienintelis informacijos šaltinis. Tačiau jis gali ir privalo individualizuoti mokymosi lygį, sukurti saugų, palankų mokymuisi klimatą, auklėtinio tikėjimą ir pasitikėjimą savimi, kūrybos, atradimo džiaugsmą, skatinti prasmingam mokymuisi. Šių uždavinių sprendimui būtinos klasės auklėtojo, pedagogų ir tėvų geranoriškos pastangos, mokinio – valia ir sąmoningos pastangos mokytis ir tobulėti. <

Mokykla turi tapti mokymosi organizacija, auklėtiniai – mokymosi visuomenės nariais.

Bendradarbiavimas su klasės savivalda : Savivalda funkcionuoja kaip mokyklos mokymo forma, kaip asmenybės ugdymo metodas ir kaip mokinių saviraiškos erdvė. Ji praktiškai organizuotoms priemonėmis plėtoja mokinių. mokytojų ir tėvų demokratinės gyvensenos patirtį (Bendrosios programos, 1997).

Mokyklos savivaldos tikslas – „sukurti demokratinį, humanišką mokyklos gyvenimą. sudaryti galimybes moksleivių savarankiškumui, kūrybiškumui bei iniciatyvai plėtoti“. 0 tai reiškia, kad būtina įtvirtinti:

• tikslingą, vieningą, konkrečią darbo planavimo sistemą.

• kasdieninę ir perspektyvią informaciją mmokytojams ir mokiniams,

• pedagogų ir ugdytinių santykių derinimą, valdymą, kūrimą,

• savalaikį problemų sprendimą,

• kasdienę ir nuoseklią darbo praktikos ir rezultatų analizę,,

• aktyvų moksleivių dalyvavimą mokyklos valdyme,

• materialinės bazės racionalizavimą ir pritaikymą mokyklos reikmėms.

Mokyklos savivaldos esminė grandis – klasės mokinių savivalda, kurios veikla – itin svarbi klasės gyvenimo dalis. Moksleiviai, bendradarbiaudami su klasės auklėtoju ir pedagogais sprendžia drausmės, budėjimo, tarpusavio santykių, tradicijų kūrimo, klasės ir mokyklos interjero, aplinkos tvarkymo ir kt. klausimus. Mokinių taryba ir kitos savivaldos veiklos formos įgalina auklėtinius mokytis visuomeninio darbo, savarankiškai ir atsakingai spręsti savo veiklos ir būties problemas. Taip kuriama demokratiška, humaniška mokinių ugdymo aplinka, kuri apima ir jungia įvairią veiklą: pamokinę, nepamokinę, pramoginę, darbinę, meninę ir t.t. Savivaldos veiklos sritys turėtų būti struktūrizuotos, konkrečios, reglamentuotos tradicijomis, nuostatais, atitinkamomis veiklos formomis. Mokiniai turi aiškiai suprasti savo teises ir pareigas, mokinių tarybos teises, žinoti dalyvavimo klasės ir mokyklos valdyme formas. Ypač tai svarbu pradiniame mokinių savivaldos organizavimo etape. Mokinių aktyvumą ir iniciatyvumą čia turėtų paskatinti klasės auklėtojas. Tačiau, kaip rodo ugdymo ir švietimo vadybos patirtis, mokyklų veikloje pastebime nepakankamą mokinių savivaldos savarankiškų sprendimų priėmimą, jų veiklos inicijavimą, pedagogų pasitikėjimą ir tikėjimą mokiniais, partneryste grindžiamą bendradarbiavimą. Klasės auklėtojas pats dažniau globoja, planuoja, organizuoja, negu kuria paritetu grindžiamą aauklėtojo ir klasės savivaldos sąveiką. Todėl iškyla pedagogų psichologinio persiorientavimo problema, kurią klasės auklėtojui reikėtų spręsti savišvietos ir saviauklos būdu.

Bendradarbiavimas su tėvais : Ši klasės auklėtojo veiklos kryptis aktuali keliais aspektais:

• bendraudamas su tėvais auklėtojas geriau pažįsta savo auklėtinius, suvokia jų mokymosi sėkmių ir nesėkmių priežastis, veiklos ir bendravimo partnerių pasirinkimą;

• gali plėtoti tėvų pedagoginės kompetencijos veiklą, gerinti tėvų ir vaikų bendravimą, sėkmingiau spręsti higieninių mokymosi sąlygų sudarymo klausimus;

• įtraukti tėvus į mokyklos veiklą, įvairiomis formomis užtikrinti tėvų dalyvavimą ugdymo procese.

Klasės auklėtojo individualaus ir grupinio bendradarbiavimo su tėvais metu dažniausiai aptariami tokie klausimai:

• vaikų mokymasis, trimestro rezultatų aptarimas,

• drausmė,

• klasės remontas,

• priemonių renginiams darymas,

• pamokų lankomumas,

• mokinių sveikata,

• pasiruošimas klasės renginiams,

• būrelių propaganda,

• profesinis orientavimas,

• einamieji reikalai,

• klasės finansavimas,

• sveikos gyvensenos propagavimas,

• darbo plano aptarimas.

Akivaizdu, kad klasės auklėtojas neinicijuoja ir neskatina tėvų dalyvauti organizuojant mokymo procesą, aptariant mokomosios veiklos rezultatus, analizuojant auklėtiniu ugdymo(si) pokyčių raidą, mokyklos valdyme. S.Dapkienė aptaria ir kitas mokyklos ir šeimos bendradarbiavimo nesėkmes:29

• neįvairios klasės auklėtojo ir šeimos bendradarbiavimo formos veiklai pagal interesus, gebėjimų plėtojimui, meninės ir dorovinės kultūros ugdymuisi. Veiklos sferos gali apimti ir kitas moksleivių bendravimo sritis. Jų pasirinkimas ir plėtojimas priklausys nuo auklėtinių interesų, aktyvumo ir iniciatyvumo.

Išvados

Mokinių ir kklasės bendruomenės pažinimo sritis labiausiai susijusi su moraliniu klasės

auklėtojo veiklos tikslu – pagerinti moksleivių gyvenimą, nesvarbu, kokia būtų jų gyvenamoji aplinka, ir padėti ugdyti piliečius, galinčius produktyviai gyventi ir dirbti dinamiškoje ir vis sudėtingesnėje visuomenėje . Kitaip tariant, jie užsiima gerinimu, o gerinti ką nors nuolat besikeičiančiame pasaulyje – tai gerai pažinti ir valdyti nuolat atsirandančias pokyčių jėgas

Tačiau jis gali ir privalo individualizuoti mokymosi lygį, sukurti saugų, palankų mokymuisi klimatą, auklėtinio tikėjimą ir pasitikėjimą savimi, kūrybos, atradimo džiaugsmą, skatinti prasmingam mokymuisi. Šių uždavinių sprendimui būtinos klasės auklėtojo, pedagogų ir tėvų geranoriškos pastangos, mokinio – valia ir sąmoningos pastangos mokytis ir tobulėti. Mokykla turi tapti mokymosi organizacija, auklėtiniai – mokymosi visuomenės nariais.

Žmogaus elgesys susideda iš poelgių – vienkartinių veiksmų, turinčių dorovinę prasmę. Skatindamas tokius poelgius, sudarydamas sąlygas juos pakartoti ir išgyventi, klasės auklėtojas formuoja dorovinį elgesį, kuriam būdingas laisvas,

sąmoningas apsisprendimas ir pasirengimas. Šis auklėjimo uždavinys ypač aktualus pradinėje mokykloje ir visada svarbus kaip klasės ir mokyklos kultūros elementas.

Literatūra:

1. Dumčienė A., 2004: Auklėjimo pagrindai. – Kaunas.

2. Dzenuškaitė S., 1990: Dorovinės pozicijos pradmenų formavimas

pradinėse klasėse. – Vilnius.

3. Jakavičius V., 1998: Žmogaus ugdymas. – Klaipėdos universiteto leidykla.

4. Jovaiša L., Vaitkevičius J., 1987: Pedagogikos pagrindai. – Kaunas.

5. Maceina A., 1991: Tautinis auklėjimas. – Kaunas.

6. Žukauskienė R., 2002: Raidos psichologija. – Vilnius.