Tevų ir vaikų konfliktai

Konfliktai

Tai priešingų požiūrių interesų, motyvų, tikslų susidūrimas, kuris sukelia nemalonius išgyvenimus. Tai kasdieninė mūsų gyvenimo dalis. Jie kyla dėl to, kad esame individualūs ir nuolat susiduria mūsų interesai, poreikiai, skoniai, vertybės ir kt.

Konfliktų rūšys:

1. Pagal trukmę: ilgalaikiai ir trumpalaikiai. Kuo ilgiau tęsiasi, tuo sunkiau jį išspręsti.

2. Pagal dalyvaujančius asmenis: asmeniniai konfliktai, kurie kyla žmogaus viduje; tarpasmeniniai konfliktai, kelių asmenų konfliktai; grupių konfliktai, kurie kyla grupėje žmonių ir grupė skyla į dvi ir daugiau grupių; kkonfliktai tarp asmens ir grupės – šeimoje; grupių konfliktai – socialiniai, kurie kyla dėl bendrų visuomeninių reikalų.

3. Pagal pačio konflikto eigą: destruktyvūs – tai tokie konfliktai, kurių metu nelabai gražiai elgiasi vienas kito atžvilgiu ( kaltina, šmeižia ). Turi tendenciją plėstis ir gylėti. Baigiasi taip, kad konfliktuojantys asmenys neranda sprendimo arba viena pusė laimi. Konstruktyvūs – žmonės elgiasi bendradarbiniu principu. Siekia, kad priimtas sprendimas tiktų abiem pusėm ( neturi noro pažeminti, užgožti kitą pusę ). Vienas kitą laiko lygiu ssau. Konfliktuojančios pusės linkę daryti nuolaidas, vienas kito atžvilgiu. Konflikto pabaigoje iškilusi priežastis būna pašalinama, randamas bendras sprendimas. Šie konfliktai netgi pageidaujami, kadangi žmonės tampa artimesni kurį laiką, tobulėja, kažką naujo atranda.

Konfliktų priežastys:

1. Aplinkai keliami nerealūs reikalavimai.

2. NNesugebėjimas pažvelgti lanksčiai į situaciją.

3. Tam tikros asmenybės būdo savybės: aklas užsispyrimas, konfliktiškumas – siekia dominavimo.

Daugiausia konfliktinių situacijų kyla šeimose. Nesutarimai tarp vyro ir žmonos, tarp vaikų ir senelių, tarp tėvų ir vaikų. Tokie konfliktai yra dažniausi, jie atsiranda vos šeimoje gimsta vaikutis. Kai tiktai kūdikis iš aplinkos pradeda skirti artimųjų veidus, jį džiugina kiekvienas žmogus.Jis atvirai šypsosi, patikliai tiesia rankutes. Paskui jis pradeda skirstyti į savus ir svetimus, į mėgiamus ir nemėgiamus. Prie vienų jis veržiasi, nuo kitų traukiasi. Mažasis pilietis renkasi draugus. Pagal tai, kaip su juo elgiasi artimieji mažasis pradeda jausti pasitikėjimą, prisirišimą ar baimę. Todėl suaugusiųjų elgesys, jų kalba turi didelę auklėjamąją reikšmę net tuo laikotarpiu, kai pats kūdikis dar nemoka kalbėti ir vargu aar supranta kitų žodžius.

Mama, negalėdama atsidžiaugti kūdikiu, ištisas dienas sėdi prie jo. Vaikas įpranta matyti motinos veidą, girdėti jos balsą, jausti švelnius jos rankų prisilietimus.Kai motina pabando palikti vaiką vieną, ji sulaukia didžiausio protesto. Mėgina nusileisti: atsisėda prie lovelės, bet pasiima skaityti ar ką nors dirbti. Vaikas nesutinka, jis nori, kad motinos dėmesys būtų skiriamas tik jam. Jis niurzga, blaškosi, pradeda verkti. Motina jį piktai subara. Nepadeda. Pritrūkusi kantrybės, ji papurto lovutę. Vaikas nustebęs ir išsigandęs, valandėlei nutyla, bet netrukus vvėl kartojasi tas pats. Mamytei pagailus mažylio, ji viską meta ir vėl migdo vaiką senu papratimu. Taip pirmasis tarp motinos ir kūdikio kilęs konfliktas baigiasi mamos nusileidimu. Į mamos ir vaikučio tarpusavio bendravimo nenaudą.

Toliau seka konfliktai „galima – negalima“. Žodį „negalima“ vaikas pradeda suprasti labai anksti ir klauso jo tada, kai jis griežtai, bet saikingai vartojamas. Tačiau jei šis žodis nuolat tik kartojamas, bet nereikalaujama ir nesudaromos sąlygos jo klausyti, tai natūralu, kad vaikas to žodžio nepripažįsta. Tai viena iš didžiausių priežasčių kylantiems nesutarimams šeimoje.

Pasitaiko, kad suaugusieji baudžia mažąjį už nesąmoningus jo nusikaltimus, moko vaiką kumščiu kovoti prieš visas negeroves. Ko nors nedavė – mušti, kas nors subarė – keršyti, kas nors netyčia užgavo – neatleisti. Nuo jo tenka ne tik broliukams, tėvams, seneliams. Jis nepalenkia stalo, į kurio kampą neatsargiai pokštelėjo galvute, nepraleidžia pasipainiojusios katytės, bežaidžiančio šuniuko. Vėliau jam užkliūva praskrendantis paukštis, praeinantis žmogus. Pradžioje – kumštis, vėliau pagalys, akmuo. Taip jau nuo pat mažens vaikas yra mokomas bendrauti, spręsti konfliktus ne bendru susitarimu, ne bandymu pasiekti kompromisą, o kaip tik atvirkščiai kuo daugiau ir žiauriau konfliktuoti su aplinkiniais. Toks tėvų požiūris labai kenkia vaiko bendravimui, paaugęs ji ne tik kad nemokės, nežinos kaip reikia bendrauti su kitais, bbet ir nuolat papuls i konfliktines situacijas, kurios ne tik kad neišeis jam i naudą, bet nemokant jų darniai spręsti, ir baigsis jo nenaudai.

Vaikus reikia pratinti pasitikėti vyresniaisiais, juos gerbti, jų klausyti. Jis turi priprasti padėkoti už duotą saldainį, suteiktą pagalbą, paskolintą pažaisti žaisliuką. Su tokiais, nuo mažens įpratusiais paklusti vyresniųjų reikalavimams, nebūna vargo, kai jie tampa paaugliais bei jaunuoliais. Teisingai auklėjant vaiką, jis išmoksta vengti nereikalingų konfliktų bei bendrauti su aplinkiniais.

Dažniausiai tėvai auklėjimo klaidas supranta pavėluotai – vaikas jau būna atitrūkęs nuo tėvų įtakos, jo santykiai su tėvais šalti (jeigu ne priešiški), nebėra abipusio pasitikėjimo.

Vaikas ateina į mokyklą mokytis, bet pamažu atsiranda asmeninė gyvenimo sfera ir interesai. Mokymasis nėra vienintelis vaiko psichinės veiklos turinys. Nuo III – IV klasės labai paveikūs darosi socialiniai motyvai, noras bendrauti ir veikti su vienmečiais, rasti tarp jų sau vietą. Kaip pavyksta vaikui įsijungti į klasės kolektyvą ir kokias pozicijas jis ten užima, priklauso nuo daugybės sąlygų. Pirmiausia turi reikšmės ikimokykliniai vaiko metai, jo auklėjimas šeimoje ir vaikų darželyje.

Šeima yra pirmoji grupė, kurioje vaikas iš arti ir praktiškai susiduria su socialiniais vaidmenimis ir pats atlieka atitinkamą (vaiko, sūnaus, dukters, brolio, sesers) vaidmenį. Čia formuojasi jo pirmosios pažiūros į tikrovės reiškinius. Vaikas net gerai nesuprasdamas vvertinamųjų reiškinių, pagal šeimos susidaro palankią ar neigiamą savo nuomonę apie juos ir pagal tai elgiasi, susidūręs su atitinkamais reiškiniais. Kaip ir šeimoje, taip ir darželyje vėliau ir mokykloje vaikas dažnai atsiduria konfliktinėse situacijose, kuriose jam reikia savarankiškai nuspręsti , kaip pasielgti. Nepaprastai didelį protinį ir emocinį krūvį vaikui reikia pakelti tada, kai jis įtraukiamas į mokyklos ir šeimos konfliktą.

Atsidūręs konfliktinėje situacijoje, vaikas stebi aplinkos įvykius, ieško argumentų apsispręsti. Per pirmuosius kelerius metus jam didelis autoritetas yra mokytojas, jo nurodymai ir pageidavimai. Pirmosiose klasėse jis nesigilina sąmoningai į gal būt iškilusius šeimos ir mokyklos konfliktus, jeigu būna nedaug, ir nereikalaujama pareikšti savo nuomonės. Vaikas stebi tėvų elgesį, bendravimą, jų įtaiga gali paveikti ir vaiką. Absoliutus mokytojo autoritetas ima mažėti jau trečioje klasėje. Daugelis vaikų pradeda bodėtis mokinio pareigomis, darosi ne tokie stropūs. Mokytojas nebėra pagrindinis veiksnys klasėje, galintis lemti vaiko elgesį ir tarpusavio santykius. Formuojasi atskira mokinių gyvenimo sfera, jų santykiai. Reikšmės įgyja ne vien mokytojo nuomonė apie vaiką, bet ir jo draugų pažiūros.

Pradėjus lankyti mokyklą vaiką veikia mokytojai ir vienmečiai. Patekus į didesnę žmonių grupę, vaiko elgsena, bendravimas ir atskiri poelgiai pradedami objektyviau vertinti. Jis nebėra dėmesio centras, kaip yra buvę šeimoje, neišvengiamai turi bendrauti su klasės kolektyvu,

pripažinti kitų teises, atsižvelgti į kitų norus ir pretenzijas. Kuo didesnė vienmečių grupė, su kuria vaikas bendrauja arba nuolat susiduria, tuo didesnė tikimybė, kad jis kukliau vertins savo vietą tarp kitų.

Atsidūręs konfliktinėje situacijoje ir ieškodamas iš jos išeities, vaikas stengiasi pritaikyti kurį nors žinomą panašios situacijos išsprendimo modelį. Nuolat bendraudamas su vienmečiais ir svarstydamas buvusius nesklandumus jų santykiuose su suaugusiais (tėvais, mokytojais), vaikas gali surasti tokį modelį. Vaiko vidaus pasaulis tolsta nuo tėvų ar kitų suaugusiųjų susikurto jo vaizdo.

Yra ir ddaugiau šaltinių, kurie duoda vaikui gatavų sprendimų, kaip pasielgti tam tikroje konfliktinėje situacijoje. Pradėjus lankyti mokyklą, labai prasiplečia vaiko erdvės spindulys. Jis nebesitenkina savo kiemu ar keliu į mokyklą, bet išnaršo vietovės apylinkes ir miesto gatves. Nuolat susiduria su suaugusiųjų tarpusavio santykiais gatvėje, troleibuse, parduotuvėje, kine ir kitur. Jau ikimokyklinukas gerai pastebi ir suvokia suaugusiųjų tarpusavio santykius, o mokyklinio amžiaus vaikas – juo labiau. Jis suvokia kaip tam tikromis situacijomis elgiasi suaugusieji, iš jų mokosi ir susikuria sau modelį, kaip ppanašiomis situacijomis pasielgti, nors jo elgesys ir nesiderintų su visuomenės priimtomis elgesio normomis.

Konfliktų esti ir tarp pačių vaikų mokykloje arba kieme. Jie prasideda pirmosiomis mokyklos lankymo dienomis. Iš pirmųjų dienų klasėje prasideda naujos pažintys, o drauge kristalizuojasi tarpusavio santykiai. Konfliktų kkyla dėl to, kad tuojau atsiranda norinčių kitiems vadovauti ir įsakinėti. Kai įsakinėjama vienam kitam, šie kenčia, bijodami smurto. Bet kai koks nors smarkuolis pradeda terorizuoti ištisas vaikų grupes, jos pradeda gintis. Vaikai atstumia taip pat apgavikus, ir trukdančius žaisti. Nemėgstami ir skundėjai, su jais nebendraujama, o šie tik ir laukia kol kas nors nusikals, kad galėtų paskųsti mokytojui, kurio įsikišimas gali greitai santykius tarp tokių vaikų ir kolektyvo išlyginti. Daugumas vaikų panašiai elgiasi ir su viską išmanančiais kritikais bei pašaipūnais. Kritika dažnai yra pagrįsta, bet užgauli jos forma įpykdo, atsakyti belieka agresyviais veiksmais. Tokiais atvejais tarp vaikų kyla gana nemaži konfliktai, kurių jie spęsti dar nėra visiškai pajėgūs, tad ir čia neapsieinama be mokytojo įsikišimo.

Mokykloje vaikai tampa sumanesniais, ddidėja jų fizinis pajėgumas, vikrumas, jie pamėgsta judriuosius žaidimus. 8- 9 metų berniukai mėgsta žaisti kamuoliu, plaukti, važinėti dviračiu, kiek vėliau čiužinėti ar slidinėti, slapstosi, žaidžia karo žaidimus. Mergaitės šokinėja per virvutę, žaidžia vadinamaisiais „namais“. Daugelis šio amžiaus vaiko žaidimų įmanomi tiktai grupėje, todėl susidaro vaikų būriai, kurios suartina bendras tikslas ir jungia bendra nuolatinė gyvenamoji teritorija. Tokiuose vaikų bendravimuose neišvengiamai kyla konfliktų ir bendravimo nesutarimų. Tokiu atveju mokytojai jau nepadės, tad vaikams tenka patiems išspręsti atsiradusias problemas. Kaip jie ttai sprendžia, prieina bendro susitarimo ar ne, parodo jų išauklėjimą ir tai, kaip ateityje jie elgsis iškilus panašiam konfliktui.

Su didelėmis paauglio fizinių jėgų potencijomis ir judrumu yra susiję jo išdykavimai šeimoje, kieme, mokykloje. Jausdamas savo fizinių jėgų augimą, jis darosi vikrus, drąsus ir įžūlus. Tačiau jo išdykavimai neturi apgalvoto piktumo ra klastos. Nenumatydami padarinių žalingumo, paaugliai pridaro suaugusiems nemažai rūpesčių, dėl ko kyla įvairiausių nesusipratimų ir konfliktų su tėvais, mokytojais ir draugais. Suaugusieji linkę vaiko išdykavimuose įžvelgti piktus kėslus, kurių iš tikrųjų nėra, todėl nereikšmingi įvykiai kartais vertinami su perdėtu įtarumu. Tokiais atvejais kilę nesusipratimai gali peraugti į didelį konfliktą ir turėti labai rimtų padarinių.

Dėl šių ir kitų priežasčių (blogai mokosi, nepaklūsta drausmei, išdykauja, mušasi, nesugyvena su klase ir pan.) nutrūksta geri vaiko santykiai su kitais klasės vaikai, ir mokytojais. O kai mokykla pasiskundžia dėl vaiko elgesio tėvams, atsiranda bendravimo sunkumų ir su jais, nes tėvai ne visados tinkamomis priemonėmis tuos konfliktus sprendžia. Vaikas lieka atskirtas, izoliuotas artimiausių žmonių. Tai sukelia jam sunkių išgyvenimų, turinčių įtakos jo elgesiui, padidina jo agresyvumą ir dar labiau sustiprina buvusius konfliktus.

Vaikai, kurie nuolat konfliktuoja su savo tėvais, mokytojais bei draugais ir nemoka konstruktyviai spręsti konfliktų, yra nuolatinėje įtampoje. Dažnai, norėdami atsipalaiduoti, jie pradeda rūkyti, ggerti alų, vyną, degtinę, tikisi užsimiršti narkotikų pagalba.

Nekonstruktyvūs konfliktų sprendimo būdai:

• Pozicija „laimėti/pralošti“. Neretai santykiai tarp tėvų ir jų paauglių atrodo kaip imtynės „kas – ką“. Tėvai turi labai didėlį ir „kietą“ priemonių arsenalą: jie šaukia, barasi, apsivardžiuoja, baudžia draudimais, o neretai ir fizinėmis bausmėmis. Vaikai tokioje situacijoje ginasi, o dažnai jų gynyba pereina i puolimą ir jie „leidžia sau“ įžeidinėti, tyčiotis iš suaugusiųjų ir panašiai. Abi pusės jaučiasi paniekintos, pažemintos ir pyksta viena ant kitos.

• Vengimas. Pasitaiko, kad tėvams nepatinka ar nėra priimtina tai, ką daro, kaip elgiasi ar kalba jų vaikai, bet norėdami išlaikyti gerus santykius arba „dėl šventos ramybės“, jie net nebando išsakyti savo pozicijų. Išoriškai visi atrodo laimingi. Toks elgesys yra nepriimtinas, nes nemalonūs jausmai neišreiškiami, įtampa kaupiasi, ir laikui bėgant „sprogsta“. Tai visiems būna netikėta ir nesuprantama. Kai suaugę neišreiškia savo tikrųjų poreikių ir interesų, santykiai su vaikais nėra atviri ir nuoširdūs. Vaikai taip pat tada nemoka ir nemato reikalo, išreikšti savo tikrųjų norų, nuomonių, interesų. Tarpusavio supratimas mažėja, vaikai ir tėvai tolsta vieni nuo kitų.

• Atsitraukimas. Būna, kad konfliktas tarp tėvų ir vaikų yra aiškus, žinomas, bet nesprendžiamas. Tėvai demonstratyviai pasitraukia, nekalba, ignoruoja savo vaiką, tai yra baudžia tyla. Santykiai pereina į „grynai dalykinius“, tėvai atrodo aabejingi dėl savo vaikų, nereiškia meilės, šilumos susidomėjimo, kuo jie gyvena. Kartais iš pradžių vaikams tokia pozicija atrodo netgi patogi, bet ilgainiui tai žeidžia ir tampa nepakeliama.

Konstruktyvus konflikto sprendimo būdas

Priimtiniausias konflikto sprendimas yra toks, kai abi pusės iš susidariusios padėties išeina ne pralaimėjusios, o dar geriau – laimėjusios. Tai įmanoma, to galima išmokti.

Konstruktyvus konflikto sprendimas – tai procesas, ėjimas žingsnis po žingsnio.

• Svarbu kuo anksčiau įsisąmoninti ir pripažinti, kad tarp tėvų ir vaiko atsirado įtampa, suprasti kad yra konfliktas.

• Visų pirma tėvai turi pasakyti sau, kaip jaučias, kokius jausmus išgyvena. Toliau pranešti apie tai vaikui, naudojant kuo paprastesnius žodžius. Išreiškus jausmus, jų intensyvumas atslūgsta. Tuomet tėvai gali kontroliuoti save ir situaciją. Tėvai turi nurodyti savo vaikui, kokie yra jų poreikiai, ir ko jie iš tikrųjų nori iš vaikų.

• Tėvai privalo paskatinti vaiką išreikšti, ką šioje situacijoje jaučia jis, kokie yra jo tikrieji poreikiai ir norai. Turi nepamiršti efektyvaus klausymo ypatybių. Stengtis išklausyti ramiai ir su pagarba. Tikėtina, jog pradžioje tokias tėvų pastangas, vaikas vertins su nepasitikėjimu ir nenorės to aptarinėti. Tėvai turi nenuleisti rankų, atkakliai, bet neįkyriai grįžti prie to vėl ir vėl, parodydami savo vaikui, kad jie nori išsiaiškinti ir išspręsti konfliktą, o ne pasmerkti ar nubausti jį.

• Toliau tėvai turi bandyti

įžvelgti, kur jų ir vaiko poreikiai ir interesai sutampa, tai yra atrasti bent minimalius sąlyčio taškus. Svarbu siūlyti įvairius problemos sprendimo būdus. Galiausiai visi turi priimti bendrą sprendimą, kuris padėtų išspręsti kilusį konfliktą. Natūralu ,kad dažniausiai optimalus abiem pusėm konfliktuojančiom pusėms yra kompromisinis variantas, tai yra kiekvienas turi kažko atsisakyti. Bendrai priimtas sprendimas sąlygoja, kad jo laikytis turi tiek paauglys, tiek tėvai.

Konstruktyviu konflikto sprendimu lieka patenkinti abu, nes šioje situacijoje jie geriau pažįsta vienas kitą, o kartu ir save. Tėvai iir vaikai suartėja ir sukaupia naują patirtį. Kartu jie visai neatsisako savo poreikių ir interesų.

Tėvams konfliktuojantiems su savo vaikais svarbu žinoti :

• Konfliktinėje situacijoje svarbi yra nuostata, kad tėvai ir vaikas yra partneriai, kurie turi išspręsti iškilusią problemą, o ne priešininkai, kuriem reikia nugalėti vienas kitą.

• Tėvai turi atminti, kad jie yra pavyzdys, vaikai mokosi iš jų.

• Aiškinantis santykius, reikia vengti monologo. Daug produktyvesnis yra dialogas.

• Net ir audringai reikšdami savo nemalonius išgyvenimus, tėvai turi stengtis neužgauti ir nepažeminti vaiko. Vengti skaudžių pravardžių, etikečių kkabinimo. Nenaudoti griežtų vertinimų, pašaipos, neiškreipti vaiko sakomų minčių.

• Tėvai privalo nekaltinti ir nepulti vaiko dėl jo pažiūrų, interesų ir poreikių. Juk žinoma, kad kiekvienas žmogus yra individualybė. Be to kiekvienas amžiaus tarpsnis ir kiekvienas laikmetis turi savo madą, prioritetus, pasaulėžiūrą iir pasaulėjautą.

• Tėvai turi nepamiršti, kad ir jie gali išreikšti savo jausmus, pažiūras, norus, bet negali priversti paauglio elgtis taip, kaip nori jie.

• Konflikto metu išsakant priekaištus, tėvai turi kalbėti apie nepasitenkinimą konkrečiu poelgiu, o ne vaiko asmenybę.

• Tėvai turi vengti apibendrinimų „visi“, „niekas“, „visada“, „niekada“, „visur“, „niekur“ ir panašiai. Savo priekaištus turi formuluoti tiksliai ir konkrečiai: kas, kada ir kur.

• Jeigu ginčijantis, audringos emocijos paėmė viršų, ir tėvai prišnekėjo skaudžių dalykų, įžeisdami vaiką, jie turi nepamiršti atsiprašyti.

Vaiko nesutarimai su tėvais būna ilgalaikiai ir trumpalaikiai. Dažnai jie pastebimi vienoje, o kartais daugelyje gyvenimo sričių. Nesutarimai taip pat skirtingi: nenorima būti drauge, atstumiama pagalba, priešinamasi tėvų nurodymams pasiūlymams. Kai vaiko santykiai yra nenormalūs, nutrūkęs ryšys su tėvais ra kitais šeimos nariais, būtina ieškoti būdų jjuos pakeisti, kol įmanoma. Reikia mėginti rasti santykių sutrikimo priežastis, išsiaiškinti, ar dideli nesutarimai, kokia jų trukmė, pobūdis. Tokius konfliktinius tėvų ir vaikų santykius, dažniausiai formuoja neigiamos suaugusiųjų savybės, nepedagoginis auklėjimas šeimoje, neharmoninga tėvų meilė ir globa, netinkamas jų elgesys (alkoholizmas, neištikimybė, nusikaltimai), nesantaika, tėvų užimtumas, nepakankamas jų išsimokslinimas, kultūrinis lygis.

Visi tėvai nori suprasti savo vaiką, nori teisingai jam vadovauti, ugdyti asmenybę. Bet kaip padėti vaikui, jeigu jis nesuvokia savęs, nežino, kokius charakterio bruožus puoselėti, kokius slopinti. Todėl pirmiausia tėvai tturi padėti jam teisingiau suvokti savo individualias savybes, sugebėjimus, padėti atskleisti savo charakterį. Pažinęs savąjį „aš“, jaunuolis sąmoningai suvoks save tarp kitų žmonių, mąstys apie vietą gyvenime, teisingai pasirinks gyvenimo tikslą, išvengs daug ateityje gresiančių rimtų konfliktų ir išmoks bendrauti su aplinkiniais, jų neįžeisdamas, nežemindamas ir bereikalingai nekritikuodamas.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1.A. Obolienė, Dėmesio – žmogus!, Kaunas, 1967.

2.A. Gučas, Vaiko psichologija, Kaunas, 1981.

3.L. Bulotaitė, R. V. Pivorienė, N. Sturlienė, Drauge su vaiku., Vilnius, 2000.