Šiuolaikinės didaktikos problemos
TURINYS
1. Įvadas……………………2
2.Šiuolaikinės didaktikos problemos………….3
2.1. Mokymo turinys – labia aktuali ir sudėtinga problėma..3
2.2. Mokymo diferencijavimas – būtinybė……….4
2.3. Mokymo tobulinimas, jo ugdomosios įtakos didinimas – vi-
suotinė, aktuali kiekvieno visuomenės raidos etapo didaktikos
problema…………………..5
3. Mokinių žinių vertinimas…………….6
3.1. Vertinimo reikšmė, jo būdai…………6
3.2. Vertinimo sistema…………….7
3.3. Kaupiamasis vertinimas…………..8
4. Išvados…………………..10
5. Literatūra…………………..11
ĮVADAS
Gyvenimui sparčiai žengiant į priekį, plėtojantis visuomenės kultūrai (gamybai, mokslui, technikai, menui ir pan.), ir visuomenė, ir jos poreikiai visą laiką kinta. Todėl ir mokykla, jos organizuojamas mokymo procesas neišvengiamai turi būti visą laiką pertvarkomas. Galime ttvirtinti, jog šiuolaikinėmis sąlygomis mokyklos reforma — nuolatinis procesas. Šis procesas galės sėkmingai vykti, jei bus remiamasi didaktika, jei bus toliau plėtojamas mokslinis tiriamasis darbas, nuolatos apibendrinama teigiama ir perspektyvi patirtis. Sprendimai kabinetuose, kai nesiremiama teorinėmis išvadomis, nesiskaitoma nei su tos srities specialistais mokslininkais, nei su patyrusiais pedagogais, kai nenorima girdėti kitų nuomonių, neišvengiamai turės užleisti vietą kompetentingoms, visapusiškai apgalvotoms ir daugiau ar mažiau praktikoje patikrintoms išvadoms, ypač tobulinant pagrindinę mokyklos veiklą — mokymą.
ŠIUOLAIKINĖS DIDAKTIKOS PROBLEMOS
1.Mokymo turinys – labai aktuali iir sudėtinga problema.
Šiuo metu viena iš aktualiausių yra mokymo turinio problema (ko mokyti?). Viena vertus, mokymo turinys turi atspindėti svarbiausius žmonijos laimėjimus, visuomenės išsivystymą, t. y. atitikti mokslo, technikos, gamybos, meno, kultūros raidos lygį, net orientuotis į tam tikrą visuomenės rraidos perspektyvą. Kita vertus, mokymo turinys turi būti mokiniams prieinamas, pagal jų jėgas. Vadinasi, mokomosios medžiagos atrinkimo problema darosi vis sudėtingesnė. Kad ši problema būtų sėkmingai sprendžiama, didaktika turi suformuluoti mokslinius mokymo turinio sudarymo principus, kuriais būtų galima vadovautis, atrenkant svarbiausias, reikalingiausias žinias, mokėjimus ir įgūdžius, paskirstant mokymo turinį pagal mokinių amžių ir pan. Labai svarbu numatyti, kaip iš mokymo turinio išmesti pernelyg sudėtingą, antraeilę ir neaktualią medžiagą, kaip mokymo programose ir vadovėliuose geriau išskirti svarbiausias sąvokas ir idėjas, išryškinti integracinius ryšius, didinti auklėjamąją įtaką.
Pirmiausia kyla mokymo plano problema, t. y. ar visi mokymo dalykai, kurie dėstomi šių dienų bendrojo lavinimo mokykloje, yra reikalingi, ar nėra svarbesnių, ar pakankamai objektyviai paskirstomos valandos, ar neperkraunami mokiniai privalomaisiais mokymo dalykais ir pan. PPavyzdžiui, mokomųjų dalykų sąraše (projekte) V—X klasėms numatoma nuo 10 iki 14 privalomų dalykų. Ar ne per daug? O gal kai kuriuos dalykus reikėtų dėstyti koncentruočiau? Ar netikslinga būtų parengti keletą mokymo planų variantų, kad mokyklos galėtų pasirinkti?
Iš esmės naujai siūloma spręsti mokymo programų problemą. Jau paskelbti Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrųjų programų projektai (16). Jos ateityje taps individualių programų pagrindu. Labai gerai ir tai, kad numatoma skelbti ir alternatyvias programas (16, p. 8).
Ypač sudėtingas vadovėlių ir kitų mokymo priemonių rrengimo klausimas. Čia reikia pedagogiškai kryptingai dirbti — rengti alternatyvius vadovėlius, vengti perkrauti mokinius faktine ir kt. medžiaga, formuoti kuo tobulesnį metodinį aparatą. Juk jeigu nebus alternatyvių vadovėlių ir kitų mokymo priemonių, ar pajėgsime sėkmingai rengti ir įgyvendinti individualias programas?
Mokymo turinio perkrovimas — sudėtinga problema, nes kiekvieno dalyko programų sudarytojai ir vadovėlių autoriai pa¬prastai siekia kuo daugiau aprėpti klausimų, menkai žino, kaip tvarkomas giminingo dalyko mokymo turinys. Taigi privalome ieškoti būdų kuo efektyviau derinti mokymo turinio rengimą, siekti atsisakyti perkrovimo, spręsti integravimo klausimus. Ga¬lima tokia išeitis: sudaryti aukštos kvalifikacijos mokslininkų-didaktų ir patyrusių švietimo vadovų (mokyklų direktorių) tarybas, gvildenančias bent jau humanitarinius dalykus ir tiksliuosius mokslus, rimtai recenzuojančias, teikiančias pasiūlymus, ap¬robuojančias ir pan. tos srities mokymo turinį.
2.Mokymo diferencijavimas – būtinybė.
Visi žmonės yra skirtingi, nes turi skirtingas vystymosi prielaidas, arba įgymius, vis kitokią aplinką. Todėl skirtingi žmonių gebėjimai, interesai ir polinkiai, ne visi vienodai gabūs vienai ar kitai veiklai. Atėję į mokyklą vaikai skiriasi ne tik bendruoju išsivystymu, bet ir žiniomis, gebėjimais, darbingumu, drausmingumu ir pan. Ir kuo aukštesnė klasė, tuo šie skirtumai labiau ryškėja. Todėl privalu sudaryti sąlygas plėtoti kiekvieno polinkius, atsižvelgti į kiekvieno interesus.
Diferencijuoto mokymo reikalauja ir toks svarbus šių dienų uždavinys, kaip pastebėti ir ugdyti gabius, talentingus žmones,sudaryti visas ssąlygas jų talentams atsiskleisti. Juk talentas — tai ne tik jį turinčios asmenybės, bet ir visos tautos vertybė.
Svarbi ir ta aplinkybė, kad mokymo medžiagos apimtis ne tik didėja, bet toji medžiaga tampa sudėtingesnė, nes kyla reikalavimai specialistą parengimui. Todėl darosi ne tik neįmanoma, bet ir netikslinga visus mokinius daugelį metų vieno ir to paties mokyti. Pernelyg sudėtingas kai kuriems mokiniams mokymo turinys tiesiog atgraso juos nuo mokymosi, — toks mokinys stengiasi nelankyti mokyklos; tuo tarpu gabesniesiems, tam tikrų polinkių ir interesų mokiniams, kai pernelyg lengva, neįdomu, slopinamas jų intelektas, gebėjimų plėtra. Įrodyta, kad tik tada galima sudaryti palankiausias sąlygas intensyviai plėtotis gebėjimams, kai kiekvienas gali dirbti didžiausių reikalavimų lygiu. Vadinasi, lygiavos tendencijos intelektinės veiklos srityje yra netoleruotinos, — tai seniai pastebėta ir praktiniame mokyklų darbe, ir mokymo teorijoje.
Reikia skirti vidinę ir išorinę diferenciaciją. Vidinė diferen¬ciacija yra tada, kai mokymo procese (pamokos metu) skirtingai dirbama su mokinių grupėmis atsižvelgiant į jų žinias, gebėjimus, darbingumą ir pan. Šitaip neretai dirba patyrę, ieškantys pedagogai. Išorinė diferenciacija yra tada, kai mokiniai, atsižvelgiant į jų individualias savybes, skirstomi į specialias grupes bei mokyklas (čia turimas galvoje būtent šis diferencijavimo būdas).
Svarbiausia diferencijuoto mokymo problema — nuo kurios klasės (arba nuo kurio amžiaus tarpsnio) ir kokiu pagrindu aatrinkti ugdytinius į diferencijuoto mokymo įstaigas.
Svarbiausias dalykas siekiant tikslingiau, greičiau ir plačiau įgyvendinti diferencijuotą mokymą — atitinkamų mokymo planų ir viso mokymo turinio parengimas. Reikia įvairių lygių (atsižvelgiant į diferencijuoto mokymo šaką), alternatyvių mokymo programų, vadovėlių ir mokymo priemonių. Tik tada mokyklos turės realią galimybę pasirinkti ir klasę, nuo kurios pradėti diferencijuoti, ir diferencijuoto mokymo šaką.
3.Mokymo tobulinimas jo ugdomosios įtakos didinimas – visuotinė, aktuali kiekvieno visuomenės raidos etapo didaktikos problema.
Mokymui tobulinti didelės reikšmės turi ką tik nagrinėti klausimai, visų pirma — mokymo turinys, jo prieinamumas. Labai svarbus ir mokymo diferencijavimas — kaip ypatinga mokymo proceso sėkmingo organizavimo sąlyga, siekiant kuo geriau atsižvelgti į kiekvieno mokinio galimybės, norus, polinkius ir interesus.
Pirmiausia reikia pabrėžti, jog spartaus mokslo ir technikos potencialo raidos, ypač greito informatikos priemonių plėtojimosi sąlygomis susidaro naujos mokymo proceso tobulinimo galimybės. Todėl šiuo metu ypač aktualūs technikos, visų pirma kompiuterių tikslingo naudojimo, įvairių techninių mokymo priemonių bei įrengimų kūrimo ir efektyvaus taikymo mokymo procese klausimai.
Daug diskutuojama mokymo metodų, pamokos ir kitų mokymo organizavimo formų klausimais. Dar nėra moksliškai pa¬grįstos mokymo metodų klasifikacijos, nauji mokymo metodai, pavyzdžiui, didaktiniai žaidimai, nepakankamai analizuojami, per mažai dėmesio skiriama mokiniams aktyvinti taikant įvairius mokymo metodus. Kita vertus, nors tie mokymo metodai, kurių esmę ir turinį
sudaro savarankiškas mokinių darbas, vis plačiau taikomi, tačiau savarankiško darbo vieta, jo pobūdis mokant skirtingų dalykų, įvairūs taikymo aspektai nėra pakankamai išnagrinėti; ypač trūksta savarankiškam mokinių darbui įvairios pagalbinės medžiagos. Tuo tarpu šiai mokymo formai reikia ypatingo dėmesio, — savarankiška veikla rengia jaunimą permanentiniam mokymuisi, moko savarankiškai papildyti žinias, orientuotis gausioje įvairių šaltinių teikiamoje informacijoje.
Ieškant kuo tobulesnio mokymo organizavimo, svarbu nepamiršti kolektyvinio, grupinio ir individualaus mokinių darbo taikymo galimybių mokymo procese. Čia privalu numatyti, kaip siekti mokymo visuotinumo, t. y. mmokant visus, kartu mokyti ir kiekvieną mokinį atskirai, kaip geriau remtis individualiais kiekvieno mokinio gebėjimais, skatinti kiekvieno saviraišką.
Mokymo integracija ir perimamumas aprėpia ir mokymo turinį, ir mokymo organizavimą, — šiais aspektais taip pat svarbu tirti, kaip formuojasi praktiniai bei protiniai mokėjimai ir įgūdžiai. Keičiantis mokymo turiniui, ši didaktikos problema turi būti naujai sprendžiama.
Daug klausimų kelia mokinių žinių lygis, jų mokymosi rezultatų tikrinimas bei vertinimas. Apie tai esama įvairių nuomo¬nių, pasiūlymų, įdomios patirties, tačiau mažai atliekama mokslinių didaktinių tyrimų.
Mokymo procese reikia iiš esmės naujai žvelgti į mokytojo ir mokinių santykių problemą, kuri atkūrus Lietuvos nepriklauso¬mybę visuotinai akcentuojama. Tai labiau praktinė, organizacinė problema. Mokslinis įvairių jos aspektų tyrimas padėtų akivaizdžiau išryškinti šių santykių įtaką mokymo rezultatyvumui, suformuluoti moksliškai pagrįstas išvadas ir pasiūlymus, rreglamentuojančius mokytojo elgesį, jo veiksmus.
MOKINIŲ ŽINIŲ VERTINIMAS
1.Vertinimo reikšmė, jo būdai.
Mokymo rezultatų vertinimas — tai žinių, mokėjimų ir įgūdžių, kuriuos apibrėžia atitinkamos mokymo programos, taip pat mokinių asmenybės raidos lygio nustatymas tam tikrais simboliais (pažymiais, balais), vertinamaisiais sprendimais ir kitais būdais.
Mokymo rezultatų vertinimui bet kurio amžiaus mokiniai nėra abejingi, todėl šiam klausimui reikia skirti ypatingą dėmesį. Nuo seno pedagoginėje literatūroje reikalaujama, kad vertinti reikia kuo objektyviau, vertinimą grįsti kuo nuodugnesniu mokinio individualybės pažinimu, padėti mokiniui suvokti savo mokymosi rezultatus, skatinti tobulėti.
Vertinimas yra ir procesas, ir rezultatas. Kaip procesas, jis būtinai įeina į tikrinimą (juk mokytojo vertinimas formuojasi laipsniškai, tikrinant tai, ką mokinys išmoko); kaip rezultatas, jis užbaigia tikrinimą. Vadinasi, tikrinimas yra vertinimo pagrindas.
Nuolatinį mokytojo reagavimą viso mokymo proceso metu, įvairiai bbendraujant su mokiniais ir stebint jų mokymąsi, jų pastangas atlikti įvairias užduotis, tikslinga vadinti n e f o r m a1 i u vertinimu. Šiuo atveju gaunamos tik bendriausios žinios apie mokinį, mokytojas dažniausiai nieko neužsirašo, informaciją laiko atmintyje. Šitaip jis susidaro nuomonę apie mokinius, jų gebėjimus, darbingumą ir pan., kuri nėra išsami ir visapusiška, todėl negali būti nuolatinė.
Tačiau ir tokio vertinimo nepakanka. Reikia vertinimų, kurie būtų fiksuojami dokumentuose ir parodytų bendrą mokinių laimėjimų kokybę — jų žinių, mokėjimų bei įįgūdžių, jų asmenybės raidos lygį. Juos turi žinoti ne tik mokiniai, bet ir jų tėvai, — jiems reikia informacijos, kiek sėkminga individuali jų vaiko raida ir kiek jo išsilavinimas atitinka bendruosius valstybinius standartus. Vadinasi, privalu mokymo rezultatus vertinti pažymiais (balais). Tai formalusis vertinimas. Taikant šį vertinimą naudojamasi įvairiais mokymo rezultatų tikrinimo metodais. Pažymiai, kaip tam tikri vertinimo simboliai, įrašomi į klasės žurnalus, mokinių pažymių knygeles ir kitus dokumentus, todėl jie ilgam išlieka. Per ilgesnį laiką gauti pažymiai parodo mokinio mokymosi rezultatų dinamiką, kuri leidžia spresti ir apie jo intelekto raidą.
Taigi neformalusis vertinimas gali būti reiškiamas vertinamuoju sprendimu, emociškai, o formalusis — pažymiu (balu).
Šie abu vertinimo būdai yra reikšmingi, susiję, todėl kūrybingas, gera linkintis ir kartu principingas jų taikymas turi pa¬dėti visapusiškai ugdyti mokinius.
Vertinimas, ypač formalusis, efektyviausias tada, kai jis sutampa su pačių mokinių savęs vertinimu, kai jam pritaria visa klasė, kai mokiniai jaučia mokytojo rūpestį mokymosi sėkme. Vertinimo teisingumo jutimas ugdo mokinio pagarbą mokytojui, pasitikėjimą, o tai savo ruožtu skatina mokinį siekti geresnių mokymosi rezultatų, ugdo teigiamą požiūrį į mokymąsi. Tačiau objektyviai įvertinti mokymo rezultatus ir parašyti teisingą pažymį — ypač sudėtinga problema ir labai atsakingas mokytojo uždavinys. Mokinys kaip ir bet kuris kitas asmuo nėra abejingas savo veiklos vertinimui iir nori būti kuo geriau įvertintas. Todėl mokytojas vertindamas privalo giliai suvokti tikrinimo ir vertinimo principus, kurių reikalavimų esmės supratimas padeda kuo objektyviau vertinti.
2.Vertinimo sistema.
Vertinimo sistema — tai mokinių mokymo rezultatų išreiškimo ir įforminimo tvarkos organizavimas. Vertinimo sistemą turi suprasti ne tik mokytojai ir mo¬kiniai, bet ir tėvai, visuomenė.
Pažymių sistema nėra tobula. Todėl kai kurių pedagogikos krypčių atstovai, pavyzdžiui, „laisvojo auklėjimo“, Valdorfo mokyklos šalininkai siūlo arba visai, arba iš dalies atsisakyti mokymo rezultatų kontrolės ir jų vertinimo. Tvirtinama, kad šie pedagoginiai reiškiniai dar ir slopina mokinių kūrybiškumą, iniciatyvą.
Tačiau apskritai mokymo rezultatų pažymiais (balais) vertinimo sistema pasiteisina. Daugiausia diskutuojama, nuo kurios klasės tikslinga mokinių mokymosi rezultatus vertinti pažymiais. Įrodinėjama, jog pažymys sukelia stiprią emocinę įtampą, kuri mokymosi pradžioje mokiniams yra per ankstyva. Todėl siūloma pirmųjų ir antrųjų klasių mokinių mokymosi rezultatų ne¬vertinti pažymiais, juo labiau kad jie neretai dar nesuvokia pažymių reikšmės, o neigiamus vertinimus netikslinga rašyti. Šiose klasėse, kaip manoma, geriau mokymosi rezultatus vertinti paskatinamosiomis pastabomis (kaip gerai, labai puiku, aš džiau¬giuosi), simboliais (nupiešiama saulutė, šypsenėlė ir pan.). Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintame dokumente „1997—1998 m. m. bendrąjį lavinimą teikiančių mokyklų mokymo planai“ pasakyta: „Mokyklos tarybos sprendimu visų pradinių klasių moksleivių pasiekimai gali būti nevertinami pažymiais. Apie vaikų ssėkmę ir pasiekimus mokytojas turi nuolatos informuoti moksleivių tėvus. Baigiant ketvirtąją klasę, visų dalykų moksleivių pasiekimai įvertinami“.
Bendrieji išsilavinimo standartai itin daug dėmesio skiria ideografiniam, t.y. vaiko individualios mokymosi dinamikos vertinimui. Pagal ideografinę vertinimo sistema, vaiko pasiekimai vertinami lyginant jį ne su kitais grupės nariais, bet su juo pačiu, orientuojantis į jo daromą pažangą. Taip galima spręsti mokinių motyvacijos problemas, t.y. keliant reikalavimus, atitinkančius vaiko sugebėjimus, galima tikėtis mokymosi motyvacijos gerėjimą. Programa „Vizualinio mąstymo strategijos“ pas mus pasirodė tuo metu, kai itin aktuali tapo pedagoginio vertinimo tema. Programos autoriai ne tik akcentuoja labai panašius ir šiandien mums taip aktualius vertinimo aspektus, bet ir pateikia konkrečių vertinimo būdų, kaip gauti informaciją ir gretinant lyginti gaunamus duomenis. VMS siūlomi vertinimo būdai leidžia mokytojams praktiškai patirti ir įvertinti mokinių gebėjimus bei žinias, kurių paprastai negalima įvertinti tradicinėmis procedūromis. Šia prasme programą „VMS“ galima laikyti novatorišku žingsniu pedagoginėje praktikoje.
3.Kaupiamasis vertinimas
Moksleivių vertinimas dešimtbale sistema kelia daug klausimų, nes nėra visai aiškūs vertinimo kriterijai ir procedūra. Manome, kad keičiantis ugdymo turiniui ir metodams, būtina keisti dabartinę dešimtbalę vertinimo sistemą.
Kaupiamojo vertinimo esmė: pusmečio pradžioje moksleivis sužino, kiek ir už kokius rodiklius gali gauti taškų, kiek taškų reikia surinkti, kad gautum norimą įvertinimą. Tai leidžia moksleiviui planuoti savo
veiklą atsižvelgiant į ketinimus ir galimybes.
Kaupiamojo vertinimo tikslai:
• skatinti moksleivius bendradarbiauti, ieškoti sprendimų, drąsiai mąstyti ir nebijoti pažymių;
• ugdyti siekti, kad moksleiviai dirbtų per visas pamokas, o ne tik stengtųsi gerai parašyti tikrinamuosius bei kontrolinius darbus ar atsiskaitymus;
• tvirtas vidinio vertinimo nuostatas.
Pagrindiniai kaupiamojo vertinimo principai:
• apibendrinamasis moksleivių vertinimas vykdomas pagal Bloomo pažinimo ugdymo tikslų taksonomiją- hierarchinę gebėjimų ir įgūdžių klasifikaciją;
• moksleiviams rašomi tik trimestriniai pažymiai. Su kiekvienu atskirai aptariama, kaip dirbta per pamokas, kaip atliktos savarankiškos užduotys, tikrinamieji, kontroliniai, praktikos ir projektiniai darbai, rreferatai;visi moksleivių darbai recenzuojami, nu¬rodant, kas padaryta gerai, kas blogai, ko dar reikia pasimokyti;
• mokytojas sudaro išankstinius atsiskaitymų (tikrinimų) grafikus, numato referatų temas,praktines užduotis ir supažindina su jomis mokinius, dėl to sumažėja mokinių nerimas, baimė,susijusi su vertinimu;
• mokytojas raštu pateikia vertinimo kriterijus (ką privalai išmokti ir ką gali išmokti);.
• mokinys, nepatenkintas mokymosi rezultatų įvertinimu, per 7 dienas gali pakartotinai vieną kartą atsiskaityti (rašyti apeliaciją);
• taškai keičiami į balus, kurie surašomi pusmečio ataskaitoje.
Kaupiamojo vertinimo pranašumai:
• nelieka neigiamo įvertinimo – įvertinamos mažiausios moksleivio pastangos;
• moksleivis privalo dirbti per visas pamokas;
• diferencijuojama moksleivio atlikto darbo vertė;
• praplečiamos vertinimo ribos, išnyksta +ir -, 1. 2. 3 – teigiamas įvertinimas;
• moksleivis skatinamas planuoti, kaip įgyti reikiamą įvertinimą – jis tampa vertinimo dalyviu;
• padidėja vertinimo objektyvumas,pritaikius valstybinių egzaminų vertinimo instrukciją;
• ši vertinimo sistema aktuali esant srautiniam mokymui;
• moksleiviai sskatinami papildomai dirbti;
• skatinamas moksleivių savarankiškumas ir kūrybiškumas;
Naudojantis naujausiomis vertinimo sistemomis mūsų mokykloje sprendžiamos mokinių žinių vertinimo problemos.
IŠVADOS
Paminėję kai kurias didaktikos problemas, matome, kokie sudėtingi mokymo teorijos klausimai, kaip reikšmingai ji gali padėti mokymo praktikai. Šiuolaikinėmis sąlygomis šios problemos turėtų būti sprendžiamos ir studijuojant didaktiką kaip mokymo teoriją, ir ieškant įvairių praktinių mokymo tobulinimo formų praeityje bei dabar, ir organizuojant specialų eksperimentinį darbą, ir moksliškai tiriant bei apibendrinant geriausių pedagogų patirtį.
Literatūra
1.V. Rajeckas „Mokymo organizavimas“, Kaunas 1999.
2. Žvirblių takas, 20015
3. Mokykla 20008
4. ŠPC Projektai, Vilnius 2003
