Smurtas

Įvadas

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis pripažįsta žmogaus teisę į asmens neliečiamybę: draudžiama žmogų žeminti, žaloti, kankinti, žiauriai su juo elgtis. Joje akcentuojama viena svarbiausių prigimtinių vaiko teisių- gyventi be prievartos ir pažeminimo. Todėl Lietuva dar 1995 m. liepos 5 dieną ratifikavo Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją , kurios 34 straipsnis teigia, kad valstybės dalyvės įsipareigoja ginti vaiką nuo visų prievartos ir smurto formų. Deja, įvairių prievartos ir smurto apraiškų Lietuvoje iki šiol yra apstu, o pastangos pažaboti smurtą nėra labai ssėkmingos, nes kovojama tik su smurtu viešose vi etose, o ne šeimose. Dažniausiai pasireiškia smurtas prieš vaikus, moteris ir pagyvenusius žmones.

Smurtas – tai šiurkšti prievarta, fizinės ir emocinės kančios, kurios siekia priversti savo auką kentėti ir taip įgyti jos atžvilgiu ypatingą galią.

Smurto formos

Smurtas prieš vaiką gali būti įvairiopas. Dažniausios formos yra šios:

1. Fizinis smurtas. Tai fizinė prievarta, slopinanti asmenybę. Fizinis

smurtas lietuvių šeimose vartojamos gana dažnai. Moksliniai tyrimai rodo, kad

mušamų vaikų šeimose yra 8 proc., kartais mušamų – 56 proc. Ne mmažiau fizinio smurto yra prieš moteris (ypač patiriančias smurtą nuo sugyventinio) ir pagyvenusius žmones.

Fizinis smurtas tai- mušimas apdeginimas, skandinimas, stumdymas, nuodijimas, skausmo sukėlimas.

Prie fizinės prievartos taip pat priskiriamas vaikų pratinimas prie narkotikų, o kartais net per stiprus kūdikio vvystymas.

2. Psichologinis smurtas. Gali būti įvairių tipų:

• Socialinė izoliacija – draudimas vaikui su bet kuo bendrauti, draugauti, nutraukimas normalios socialinės patirties. Taip diegiamas įsitikinimas, kad be smurtininko daugiau niekas neegzistuoja.

• Nesiskaitymas – negarbingas tėvų elgesys: motina ar tėvas atplėšia vaiko laiškus, skaito dienoraštį, išduoda vaiko paslaptis, tyčiojasi iš ko nors ir pan.

• Atstūmimas – vaiko nevertinimas, nepripažinimas: neleidžiama vaikui pajusti savo vertės, nepripažįstamas jo reikšmingumas, ir auka yra tik jo priklausinys. Vaikas tarsi „gauna žinią“, kad jis nepageidaujamas, nemylimas, nereikalingas, blogas.

• Menkinimas – nuolatinis vaiko ar sutuoktinio, jų poelgių, pomėgių, darbų neigiamas vertinimas (esi netikęs, mažai uždirbi, nieko nemoki, nepadarai karjeros, per tave tik nemalonumai). Nuolatinis kitų žmogaus poreikių negerbimas, tyčiojimasis iš jų, menkinimas didina smurtaujančio asmens pranašumą, jo tteisę įžeidinėti ir pan.

•Teorizavimas — nuolatinis vaiko ar sutuoktinio gąsdinimas (neduosiu, neleisiu, išvysiu), pravardžiavimas, baimės aplinkos sukūrimas, manipuliavimas neigiamomis emocijomis, dėl to atsiranda suvokimas, kad pasaulis blogas ir pavojingas.

•Ignoravimas – vaiko nepaisymas: priėjo neprieinama, su juo nesikalbama, nesitariama, neklausiama jo nuomonės ir pan.

• Pavyduliavimas — kankinamas abejojimas, liguistas įtarinėjimas: vaikas laikomas ne žmogumi, o daiktu. Tai absoliutus kito žmogaus interesą; nepaisymas, vaiko jausmų, psichinės būsenos nuolatinė, įkyri kontrolė.

• Izoliavimas – pedantiška kontrolė: be paliovos kontroliuojama, ką vaikas skaito, ką daro, ssu kuo kalba, kur eina, ką žiūri ir pan. Taip žmogus paliekamas izoliuotas ir negauna jokio psichologinio stimulo.

3. Seksualinis smurtas.

Tai sunkiausia smurto prieš vaikus forma, turinti skaudžiausių padarinių vaiko raidai. Seksualinė prievarta dažniausiai suprantama, kaip bet koks lytinis kontaktas tarp suaugusiojo ir vaiko, suaugusiajam siekiant seksualinio pasitenkinimo, ar bet koks lytinis kontaktas su vaiku, vartojant jėgą, grasinimus, meluojant, kad vaiko dalyvavimas toje veikloje yra nekenksmingas. Taigi seksualinė prievarta yra ne tik lytiniai santykiai įsiskverbiant (vaginaliai, analiai, oraliai), bet ir tokie veiksmai:

• seksualinio pobūdžio kalbos vaikui, nepadorių gestų demonstravimas, norint šokiruoti vaiką ar sukelti jo susidomėjimą;

• vaiko įtraukimas į pornografinę veiklą ar prostituciją;

• lyties organų demonstravimas vaikui, kartais tuo pat metu masturbuojantis;

• pornografinių leidinių ar filmų rodymas vaikui;

• vertimas arba siūlymas vaikui nusirenginėti arba masturbuotis asmens akivaizdoje;

• vaiko glostymas ir lietimas, turint seksualinių tikslų-

• prašymas ar vertimas glostyti suaugusiojo lyties organus, kūną ar masturbuoti suaugusįjį;

• liepimas bučiuoti, čiulpti, kandžioti lytinius organus ar išangę .

4. Ekonominis smurtas tarp šeimos narių:

• visiškas nesirūpinimas šeimos narių (žmonos, vaikų, senų tėvų, šeimos narių,invalidų) materialiniu aprūpinimu, išlaikymu, jų maitinimu, pailsim, į gydymu ir pan.);

• smulkmeniškas šeimos išlaidų kontroliavimas ir nuolatinis terorizavimas dėl netaupumo;

• šeimos nario išvijimas iš namų ir bet kokios finansinės paramos nutraukimas;

• neleidimas žžmonai dirbti ir nuolatinis prikaišiojimas jai, kad ji yra išlaikytinė ir pan.

Smurtininkas imasi prievartos, norėdamas priversti auką kentėti ir taip įgyt jai ypatingą galią. Smurtaudamas jis jaučiasi aukos-šeimininkas. Seniau toki: elgesio aukos buvo vergai, baudžiauninkai, kuriuos parduodavo, pirkdavo,] mainydavo, prievartaudavo, mušdavo ar net užmušdavo. Visais laikais aukomis paprastai tapdavo silpnesni šeimos nariai – vaikai, moterys, nusenę tėvai, negalinus savarankiškai gyventi ar pabėgti nuo savo kankintojų.

Smurto priežastys

Kai vaikai paklausia, kodėl vyksta karai, tėvai dažnai atsako: „Tokie jau yra žmonės“. Įsitikinimas, esą žmogus iš prigimties agresyvus ir negali sutramdyti šio įgimto potraukio, yra labai populiarus ir keliauja iš kartos į kartą. Žmogaus silpnumas prieš tariamai įgimtą fenomeną yra taip stipriai įsitvirtinęs žmonių sąmonėje, kad tik nedaugelis bando suprasti, ką psichologai jau daug metų teigia, kad tvirtinimai yra netiesa. Iš tikrųjų nėra nė vieno rimto įrodymo, kad žmogus iš prigimties būtų pasmerktas būti smurtininku.

Žmogus visada turi teisę pasirinkti. Žinoma, gyvenime žmogus gali elgtis netinkamai, būna labai žiaurus ir negailestingas gamtai, gyvūnams, kitiems žmonėms net artimiems savo šeimos nariams. Tačiau toks elgesys nėra užkoduotas genuose ir nėra paveldimas. Žmonės negimsta agresyvūs, žiaurūs, priešiškai nusiteikę. Viso to žmogus išmoksta įvairiais savo gyvenimo amžiaus tarpsniais ir toks elgesys daugiau ar mažiau įsitvirtina žmogaus sąmonėje. Pagrindinės ssmurto ir prievartos priežastys:

/. Išmoktas smurtas. Smurtą dažniausiai pagimdo smurtas. Smurto galima akti, ir jis gali pasidaryti nuolatiniu elgesio būdu. Vaikas iš savo patirties gali būti įsitikinęs, kad agresyviai elgtis yra naudinga- kiti ima tavęs bijoti, tampi svarbus savo ir kitų akyse. Smurtas gali būti ir spontaniška pykčio išraiška dėl patirto pažeminimo, skriaudos, prievartos. Pavyzdžiui, savo vaikus dažniausiai peikia ir iš jų tyčiojasi, juos žemina tie tėvai, kurie patys vaikystėje patyrė tokį elgesį. Taigi paties smurto padariniai gali būti jaučiami visą žmogaus gyvenimą ir perduodami iš kartos į kartą. Žmogus gali nukentėti dėl to, kad skriaudėjas buvo skriaudžiamas ir negebėjo savo nuoskaudos išreikšti kitu būdu. Vaikai tampa agresyvūs, kai šeimose vartojamos žiaurios fizinės bausmės. Tokiose šeimose įtaikai į jėgą bando atsakyti jėga: spardosi, kandžiojasi, grasina ir pan. Nepajėgdami vieni įveikti stipresniųjų, tokie vaikai skriaudžia silpnesniuosius, laužo medelius, gadina visuomeninį turtą, kankina gyvūnėlius. Pasitaiko, kai tėvai muša savo vaikus, taip [keistai reikšdami globą ir meilę („Tėtukas muša, nes tave myli ir nori tau gero"). Ryšys tarp fizinių bausmių ir vėlesnio asocialaus elgesio ypač būdingas liukams, kurie fiziškai baudžiami dažniau negu mergaitės. Pradėję lankyti mokyklą, tokie mušimo patirtį turintys berniukai paprastai pradeda daryti nusikaltimus, nevengia vartoti jėgos. Nereikia pamiršti, kad žiauraus elgesio

su vaikais padariniai pasireiškia gerokai vėliau, kada jau ką nors pakeisti būna sunku.

2. Išsiugdytas priešinimasis. Kartais šeimose vaikas tampa „atpirkimo ožiu". Stengdamiesi atsikratyti per didelės psichinės įtampos, nepasitenkinimo,

sutuoktiniai ieško „atpirkimo ožio", kuriam gali parodyti susikaupusį pykt: „-Vaikas – parankus objektas išlieti susikaupusias neigiamas emocijas, ką neatsikirs – bijos tėvų, kita vertus, visada galima rasti priežasčių. Vaikas, jausdamas nuolatinį tėvų nepasitenkinimą, spaudimą, savotiškai pripranta prie tokių tarpusavio santykių ir po truputį išmoksta priešintis. Su tėvais jie pradeda elgtis vis agresyviau, vis mmažiau klauso, nepaiso tėvų nuomonės, tampa šiurkštus. Galų gale ateina laikas, kada patys smurtininkai – tėvai – tampa aukomis. Skriaudžiami nuo mažens vaikai moka tik du vaidmenis – aukos skriaudėjo.

3. Netinkamas bendravimas. Glaudus bendravimas su savo vaiku vertinga gyvenimo mokykla. Bendraujant ugdoma vaiko asmenybė, vaikas gali įvertinti santykius ir poelgius, sužino moralines normas, jas patikrina ir praktiškai, susikuria savo elgesio moralines nuostatas, kurių laikosi gyvenime. Bendraujant išsiugdomi tokie vertingi dorovinės brandos bruožai: pareigingumas, principingumas, jautrumas, darbštumas, sąžiningumas. Tėvai turi pastebėti iir suprasti savo vaikų poelgius, kad savo į juos reaguotų, ir taip grandinė tęstųsi toliau. Tėvai privalo būti jautri poelgiams, nuolat domėtis, kaip vaikai suprato vieną ar kitą dalyką. Kokios vienokio ar kitokio poelgio priežastys.

4. Žiniasklaidos poveikis. Pastaraisiais metais televizijos llaidose, kino teatruose rodoma vis daugiau smurto, vis atviresnės jo apraiškos. Televizijos laidos supažindinančios su įvairiomis smurto rūšimis, dažnai vadinamos pramoginėmis- tai animaciniai filmai apie nenugalimus antžmogius, apie tai, kad blogį galima įveikti blogiu (žudymu, naikinimu), kokios nors dramos apie žudiką psichopatą ar maniaką, detektyvai, dokumentiniai reportažai „iš įvykių vietos", kur atkasami lavonai, telkšo kraujo klanai ir pan. Televizijos laidų vedėjai ta pačia veido išraiška skaito žinias apie orą, apie futbolo rungtynių rezultatą ir apie tai, kad sūnus nudūrė tėvą, žmona – vyrą, iškrypėlis išprievartavo mažametį. Žiniasklaidoje vis dažniau vartojami anksčiau negajūs arba visai nauji žiaurumą įvardijantys žodžiai: vaikžudys, tėvažudys, maniakas, reketas, mafija, išmušinėtoj ai ir kt.

Žiniasklaidoje mažiau rašoma ar kalbama apie gražius, kilnius poelgius, pasiaukojimą, altruizmą, patriotizmą. Vis daugiau ddėmesio skiriama nusikaltimams ir nusikaltėliams. Periodinių leidinių puslapiai perpildyti sensacijų, prievartos ir smurto scenų, nusikaltimų aprašymų, sekso, net pornografijos ir pan.

Prievartos ir siaubo juostos pavojingos dar ir dėl to, kad režisieriai neretai griebiasi neleistinų efektų. Siekdami kuo tikriau pavaizduoti smurtą jie, pavyzdžiui, lėtai ir iš arti rodo sudarkytą, paplūdusį kraujais kūną. Filmo populiarumą tarp paauglių lemia aplinkybė, kad „viskas atrodo čia labai tikra". Daugelis žmonių jaudinasi dėl to, kad žmonės, ypač jauni, nuolat veikiami smurto, praranda jautrumą, nustoja skyrė, tikrovę nnuo fantazijos, pradeda nevertinti gyvybės. Žmonės pradeda laikyti smurtą visuotinai priimtu elgesio būdu ir pamiršta, kad jis sukelia skausmą, kančią ir grėsme, gyvybei.

5. Savigriova. Smurtavimas gali pasireikši kaip kitų kankinimas, tačiau gali būti nukreiptas ir į save. Save griaunantys žmonės yra linkę į anoreksiją (nenormalų nevalgumą, savęs marinimą badu), priklausomybę nuo nervų sistemą slopinamųjų vaistų, narkotikų, alkoholio. Prieš save smurtą vartojantys žmonės neretai būna paklusnūs, nuolankūs, mandagūs, bijo pasakyti „ne", todėl sukaupę daug neišreikštų neigiamų jausmų, nerimo, baimės, nemoka valdyti savo gyvenimo, nepasirengę permainoms, savarankiškam gyvenimui ir toliau kankina save, o kartais ir kitus, tarsi keršydami už savo nevykusį gyvenimą.

6. Socialinė-ekonominė padėtis. Tai tėvų nedarbas ar nenoras dirbti, skurdas, nuolatiniai nepritekliai, labai žema bendroji ir pedagoginė kultūra, neigiamos asmens savybės (nepakantumas, isteriškumas, psichopatija ir kt). Tokiose šeimose vaikai neprižiūrimi, jų mokymasis nekontroliuojamas, jiems nepadedama, nepatariama. Tokiose šeimose pagrindinis bendravimo būdas -rėkimas, priekaištai, barimasis, o pagrindinė pedagoginio poveikio priemonė – kumštis

Mokslininkai sociologai nupiešė tokį tipinį smurtininko paveikslą:

• vaikystėje pats patyrė smurtą;

• vaikui arba sutuoktiniui kelia neįgyvendinamus reikalavimus;

• neatsparus stresams;

• gyvena izoliuotai;

• nemoka bendrauti ir prašyti, kreiptis pagalbos;

• turi rimtų gyvenimiškų problemų

Smurtas prieš vaikus

Smurto yra ne tik asocialiose, bet ir kitose šeimose. Tai ne tik Lietuvos fenomenas. Smurtaujama ir išsilavinusių žmonių šeimose. NNebūtinai ten yra skriaudžiami, mušami vaikai. Smurto yra įvairiausių formų. Šiandien Lietuvoje kiekviena šeima patiria tam tikrą įtampą, spaudimą ir tėvams vis sunkiau neprarasti savitvardos. Kada yra įtampa darbe, kada yra bedarbystė, kai reikia sukti galvą iš kur prasimanyti pinigų, kaip išlaikyti šeimą, tas susikaupęs pyktis neviltis atnešamas į namus ir išliejamas ant visiškai nekaltų šeimos narių. Pareina šeimininkas namo ir apspardo tuos, kurie pasitaiko po kojomis, pasitaikė vaikas ir tas gavo. Didėjant skyrybų skaičiui, ekonominei krizei, tuo pačiu vyksta švietimo kokybės smukimas. Nebepasitikima vadovais, o tai atsiliepia ir dirbančiųjų emocinei sferai. Kai tėvai jaučiasi vis labiau išsekę fiziškai, emociškai ir dvasiškai, tampa nepakenčiamai sunku auklėti ir vaikus. O vaikai, kaip silpniausi šeimos nariai, ir nukenčia daugiausiai. Taip pat labai svarbu mokykloje atpažinti tuos vaikus, kurie patiria smurtą savo šeimose, mokykloje ir pastebėti elgesio pasikeitimus. Mokytojas irgi yra žmogus ir jis ateina iš tam tikros savo socialinės aplinkos ir turi vienas ar kitas nuostatas. Nereikia manyti, kad mokytojai savo vaikų nemuša, neterorizuoja. Mokytojas pirmiausia turi pamatyti tą nuliūdusį, nusiminusį vaiką ir pastebėti tuos bruožus, kurie turėtų kelti susirūpinimą. Ar jis nepaprastai tylus, ar užsisklendęs, nežaidžiantis, nedraugaujantis su kitais. Pagaliau pats mokytojas nežino kaip reaguoti, kaip tą vaiką prakalbinti ir kaip ppadėti ir kaip įvertinti permainas. Kiekvienas turime stogą virš galvos ir jeigu mums iškyla grėsmė, mes slepiamės po savo stogu, savo namuose. Vaikui irgi reikia namų, kuriuose jis jaustųsi saugus, bet ne kiekvienuose namuose vaikas jaučiasi saugus. Smurtas ir prievarta nėra naujas reiškinys. Jis egzistavo visose visuomenėse, visose šeimose visame pasaulyje. O prievarta yra vaiko, jo šeimos, draugų ir visos visuomenės problema. Bet kokio amžiaus berniukai ir mergaitės gali tapti prievartos aukomis ir aukai gali būti padaryta tiek fizinė, tiek psichinė žala. Žinia, kad yra prievarta prieš mylimą vaiką, tėvams kelia didelį nerimą ir skausmą. Tai liečia tuos tėvus, kurie prievartos netoleruoja. Prievarta sutrikdo visos šeimos gyvenimą, gali išprovokuoti kitus nusikaltimus, sukelti kūno ir sielos ligas. Be to gali atvesti ir prie savižudybės. Bet įdomiausia, kad prievartautojais tampa artimiausios aplinkos žmonės: giminaičiai, broliai, seserys. Yra šeimų, kur tėvai per vėlai sužino apie savo skriaudžiamus vaikus ir ilgai nepastebi pakitusio savo vaiko elgesio. Kažkodėl vaikai yra linkę slėpti prievartos faktus. Kad vaikas patiria mokykloje prievartą, patyčias gali liudyti įvairios kūno žymės, randai, mėlynės, suplėšyti rūbai, sutrikęs vaiko miegas, apetitas. Ypač sunku save įtvirtinti klasėje naujokui. Kaip ir suaugusieji bando savo kolegas, įvairiais būdais aiškina savo tarpusavio santykius, taip ir vaikai. Turi

įrodyti, ką tu gali, ko tu vertas. O po to būsi ar nebūsi priimta į klasės grupę. Vaikai labai greitai pamato silpnas kitų vietas ir tuo naudojasi, veikia į tas silpnąsias grandis. Jie mato kur vaikas yra labiausiai pažeidžiamas. Čia susipina psichologinė ir fizinė prievarta. Jos kaip taisyklė eina lygiagrečiai. Nebūna taip, kad priėjo ir trenkė kažkam į veidą. Viskas prasideda nuo psichologinio smurto: erzinimo, tyčiojimosi ir t. t. Ne kiekvienas vaikas pasiskundžia mokytojui ar prisipažįsta, kad klasėje yra skriaudžiamas, sstumdomas ar iš jo tyčiojamasi. Mokytojui nėra lengva padėti skriaudžiamam vaikui. Nepriglausi jo po savo sparnu, nepatalpinsi po gaubtu. Jis klasės narys, jis turi būti tarp vaikų. Visą laiką stebėti erelio akim ar jo neskriaudžia mokytojas nepajėgus, negali. Jis turi tūkstančius kitų rūpesčių. Tai kaip tam vaikui padėti? Silpnesnieji vaikai sunkiai apsigina prieš skriaudėjus. Paprastai terorizuojami silpnesni vaikai. Jie yra linkę pasitraukti, užleisti kelią negu duoti atkirtį tokiam skriaudėjui. Lengviau prievartą įveikti, jai užkirsti kelią pačioje pradžioje, vos pastebėjus pirmuosius bbruožus. Tą ir turi daryti mokytojai, pedagogai. Turi įsikišti tėvai. Prievartą patiriantys vaikai yra vadinami rizikos grupės vaikais. Tai vaikai su įvairiom negaliom, vaikai su fiziniais ar psichiniais skirtumais, hiperaktyvūs, sergantys nutukimu, gimę neįprastose situacijose ar aplinkybėmis (pvz. iš trynukų ššeimos), tamsiaodžiai, nelaukti, nenorimi. Jei tėvai laukė gimstant berniuko, bet gimė mergaitė, tai gali būti, kad su ja elgsis kaip su berniuku. Šiais laikais mokyklose muštynės, pinigų prievartavimas tapo įprasta mūsų visuomenės liga. Vaikai gąsdina vieni kitus, gadina kitų daiktus, tiesiog juos sunaikina. Dėl šio reiškinio nėra kalta mokykla arba, pavyzdžiui, šeima. Šiandien jaunimo agresyvumą skatina ir visuomenės informacijos priemonės. Televizija rodo siaubo, smurto filmus, kovinius trilerius. Įvairios kovos formos, kur gausu smurto scenų. kad ir tie automatiniai žaidimai, kiek ten pabaisų iš kitų pasaulių, baisesnių ir vis naudojančių rafinuotesnius smurto variantus, naikinimo būdus. Vaikai mėgsta tuos žaidimus ir kompiuterinius žaidimus. Jie daug ko prisižiūri, o po to ir išmoksta, po to bando pritaikyti praktikoje. Matydami tai jie siekia tai ppakartoti ir savo gyvenime. Smurto problemų negali išspręsti vien tik mokykla. Čia reikalinga aktyvi tėvų pagalba. Iš smurtaujančių šeimų atėję vaikai susikaupusį pyktį išlieja ant savo draugų. Agresyvesni yra berniukai nei mergaitės. Nors šiandien iš aprašymų spaudoje, šiaip pastebėjimų galima pamatyti, kad mergaičių tarpe yra labai rafinuotų smurto būdų. Mergaitės smurtauja prieš mergaites iki nužudymų. Kaip taisyklė tų agresyvesnių vaikų tėvai savo šeimose turi neišspręstų psichologinių problemų. Alkoholizmas, skyrybos, pinigų stygius šeimoje, nedarbas. Todėl mokyklai kartu su tėvais iškyla bendra pproblema kovoti prieš smurtą, bet rasti kontaktą su tokių šeimų nariais yra nepaprastai sunku. Nors sunku, bet reikia jį užmegzti. Tik kartu sprendžiant šią problemą galima nugalėti smurtą. Įvairiose mokyklose susiklosto įvairios netikėtos situacijos. Nepriklausomai nuo vaikų amžiaus, lyties, tautybės, odos spalvos, nei nuo to kaip ir kur jie mokosi, net ir pradinėse klasėse smurtas yra ne mažesnis už smurtą paauglių klasėse. Agresyviai nusiteikę vaikai jaučia poreikį valdyti ir pasitenkinimą gauna tik skriausdami, žemindami, kankindami kitus. Pagrindinis skriaudėjas turi pora, trejetą jį palaikančių. Nors kiti tiesiogiai neprisideda prie prievartos, bet jie paskatina pagrindinį skriaudėją. O kai turi atramą, visada jautiesi drąsesnis. Jie patys bijo to skriaudėjo, neišduoda jo veiksmų ir nepasakoja jų nei tėvams, nei mokytojams. Liudytojų paprastai nelieka. Kodėl? Todėl, kad jie bijo atsidurti aukos vietoje. Viskas gali atsisukti prieš juos. Todėl iš tos baimės jie ir palaiko pagrindinį skriaudėją. Aukomis gali tapti kiekvienas vaikas, kuris yra nejudrus, neryžtingas, bailus, fiziškai silpnesnis už kitus. Ypač fizinė jėga yra aktuali berniukams. Kuo aukštesnis, petingesnis, stipresnis už kitus, tuo mažiau šansų, kad būsi skriaudžiamas. Taip, kaip ir gyvūnijos pasaulyje išlieka tik stipriausi. Jie kitus nustumia, jie būna bandos vedliais, jie diktuoja. Mergaitės savo konfliktus sprendžia daugiau žodžiais arba naudodamos psichologinį spaudimą. JJautresnes klasės drauges tai labai žaloja. Mokytojų ir tėvų pareiga suteikti vaikui dvasinę paramą. Šiandien paaugliai skundžiasi, kad tėvai nesugeba jiems perduoti moralinių ir etninių standartų sistemos, kuri jiems padėtų pereinamajame paauglystės amžiuje. Vieni paaugliai teigia, kad jiems būtina gyvenimo prasmė, kiti nori turėti pavyzdį, pagal kurį galėtų modeliuoti savo gyvenimą. Turbūt mūsų visuomenėje, mūsų laikais nelengva sutikti jauną žmogų, kuris suvoktų savo gyvenimo tikrąją prasmę, darniai pritaptų prie besikeičiančio pasaulio ir suprastų, kad gyventi šitame keistame pasaulį reikia pagaliau išmokti. Iš pradžių vaikas visada laukia tėvų pagalbos. po to mokytojų pagalbos. O ar sulauks tos pagalbos priklauso nuo dviejų sąlygų: 1. Ar tėvai turi savo gyvenimo kryptį ir 2. Ar jų vaikai gali priimti jų šeimos vertybes kaip savas, nes dažnai vaikų vertybės skiriasi nuo šeimos vertybių. Ypač tai pastebima pastarojo meto šeimose. Ir sunkiausia yra tiems vaikams, kurie yra nemylimi savoje šeimoje.

Vaiką žalojanti skalė yra labai plati. Ji apima veiksmus nuo mušimo ranka ar kokiais nors daiktais, spardymo, stumdymo, tyčiojimosi, orumo žeminimo iki aplaidumo ir nepriežiūros, iki negebėjimų tenkinti pagrindinių vaiko norų. Ir tos asocialios šeimos, kuriose amžinas pinigų stygius, jie vykdo savotišką prievartą prieš vaikus. Į ją įeina emocinė, fizinė, seksualinė prievarta ir nesirūpinimas. Tai pagrindinės keturios vvaiką žalojančios elgesio rūšys. Jas visas smulkiau ir panagrinėsiu. Šios prievartos rūšys gali sukelti žymius fizinės bei psichinės sveikatos sutrikimus ir žlugdyti normalų asmenybės vystymąsi. Tėvų fizinis smurtas prieš vaikus dažnai būna labai netikėtas vaikui. Tai įvyksta, Pavyzdžiui, parnešus į namus blogą pažymį, neatlikus tėvų pavedimų, paskyrimų, neišplovus indų, neišnešus šiukšlių, ne vietoje palikus batus, ištepė drabužius, sudaužius indus ar pan. Ir kaip taisyklė prievarta ne visada kyla iš blogo vaiko elgesio. Ją daugiau iššaukia suaugusio žmogaus asmeninės ypatybės, jo savijauta, kintančios nuotaikos. Mes žinome, kad tėvai ne visada imasi prievartos. Jeigu jam gera nuotaika, jis gali vietoj to, kad pabartų, tiesiog pajuokauti ar išviso nekreipti dėmesio. Tai priklauso nuo jo savijautos, nuo nuovargio, nuo blaivumo. Jau nuo mažų vaikų tėvai šeimose turėtų kalbėti apie žmonių skirtumus, jų bendrumus, parodyti šių skirtumų privalumus, ugdyti benadražmogiškąsias savybes.

aktyvūs ir terorizuodami kitus bando atrasti save. Jie nebūna tiek jautrūs, kad civilizuotai ieškotų kontakto su kitais vaikais, būtent per savo jausmus, jų išraiškos būdus. Turbūt neteisingai galvoja tie tėvai, kad jei mano vaiką skriaudžia, vienintelė išeitis jį perkelti į kitą mokyklą. Deja, tas vaikas kitoje mokykloje irgi bus skriaudžiamas. Auka bus auka visur ir visose aplinkybėse. Ir palaipsniui tam vaikui, kad jį skriaudžia ir terorizuoja, tai taps jo gyvenimo norma. Pagaliau tų šeimų vaikai, kuriuos muša tėvai, jie kaip ttaisyklė sako: „Tai ir reikia mušti! Argi aš išaugsiu žmogumi?" Jie taip sako, nes jų tėvai jiems taip sakydavo. Taigi matome, kad jiems taip įskiepyta. „Aš gi noriu, darau tai iš meilės." Reikia suprasti, kad žeminamo, skriaudžiamo vaiko padėtis yra visgi labai sunki. Nežiūrint to, kad jis ir perkeltas į kitą mokyklą, ten jis palaipsniui vėl tampa skriaudžiamo vaidmenyje, vėl jis toliau terorizuojamas. Todėl jam reikalinga specialisto parama, psichologo konsultacija. Jei nekonsultuos psichologas, labai didelė tikimybė, kad ir kitur perkeltam vvaikui lauks tie patys pažeminimai ir vargai. Vaikai yra žiaurūs. Jie visada patikrins iki kokio laipsnio tu gali leistis terorizuojamas ir išnaudojamas. Vienus išnaudoja fiziškai, kitus ir finansiškai. Aukai dar gali padėti tėvai. Tėvams, kurių vaikai mokykloje terorizuojami galima patarti vvisaip stiprinti vaiko pasitikėjimą savimi, išmokyti atsikirsti skriaudėjui žodžiais, patart pasirinkti tokias sporto šakas, kur lavina fizinę jėgą, miklumą, nes sportinis aktyvumas stiprina ir fizinį atsparumą. Dažnai aukomis tampama dėl bailumo, fizinio silpnumo. Mokykloje prievarta yra traktuojama kaip socialinė visuomenės liga, nes muštynės ir pinigų prievartavimas šiandien įprastas reiškinys. Tarpusavyje vaikai naudoja visas smurto rūšis: prasivardžiuoja, vagia pinigus, daiktus, gąsdina, niokoja.

Skriaudžiami vaikai pasižymi menku savęs vertinimu, labai yra atsargūs suaugusiųjų atžvilgiu, krūpčioja po netikėtų, staigių suaugusio žmogaus judesių, sunkiai sutelkia dėmesį per pamokas, apatiški, abejingi, pasyvūs, per pertraukas ir fizinio lavinimo pamokas šalinasi draugų, stengiasi likti nuošalyje, bijo eiti namo (kai šeimoje gali tikėtis smurto), nešioja neatitinkančią oro sąlygų aprangą (į ją pažiūrėjus atrodo, kad su ja ir miegojo), kaip ttaisyklė nepažangūs, kai kurie save žaloja (bando persipjauti venas ar pervėrinėja daiktus virbais, įsisega auskarus ir kt). Visi šie požymiai rodo vaiko psichologinę kalbą arba psichinę būseną. Tas ir leidžia atpažinti kenčiantį vaiką.

Prievartos poveikis skirtingo amžiaus vaikams

Vaikai į fizinę prievartą reaguoja įvairiai ir tai priklauso nuo jo amžiaus. Iki mokykliniame amžiuje pradeda formuotis elgesys, vystosi mąstymas, intelektas. Vyksta savojo „aš" formavimasis. Vaikas jau kalba apie save suprasdamas skirtumus tarp berniukų ir mergaičių, skirtumus tarp vaikų ir suaugusiųjų ir šeimos eemocinė darna yra pagrindas sveikai tolimesnei vaiko raidai. Ikimokyklinuko reakcija į fizinę prievartą, pirmiausia, yra baimė. Ir jai įsišaknijus gali formuotis nepasitikinti, blogai save vertinanti asmenybė. Tai įtakoja tolimesnę vaiko fizinę raidą ir baimės išraiška būna labai stipri. Labai keičiasi vaiko mąstymas. Jis tampa chaotiškas, prislopintas, nenuoseklus. Iš šių požymių galima spręsti apie vaiko psichologines problemas. Antra, vaikas praranda lankstumą. Jis būna susikaustęs, visa, kas nauja vertina labai nepasitikėdamas, įtariai. Toliau gyvenant baimės atmosferoje sutrinka pažintinė raida, sutrinka kalba, gali atsirasti mikčiojimas, atsiranda miego sutrikimai, miegas paviršutiniškas, neramus. Per miegą kalbama, vaikštoma, kamuoja naktiniai košmarai, kurie irgi gali įtakoti kalbos sutrikimus. Gali atsirasti naktinis šlapinimasis į lovą. Todėl reikia žinoti tikrąsias miego sutrikimo priežastis. Ir nuvedus pas gydytoją nereikia slėpti, kad tas vaikas patiria fizinę prievartą. Tiesiog nežinant tų priežasčių yra neįmanoma arba visiškai neveiksmingas šių negalių gydymas. Pradinių klasių vaikams reakcija į prievartą dažniau reiškiasi įvairiomis protesto reakcijomis. Gali pasireikšti pabėgimais iš namų ar mokyklos, atsisakymu daryti tai, ką liepia suaugusieji, mėgdžiojimu (pvz, rūkymas, išgėrinėjimai) ir kt. Jis gali vėliau formuoti ir asocialaus elgesio pradžią. Patirdami prievartą vaikai išgyvena nepilnavertiškumo jausmą. Jie mintyse susikuria įvairius personažus, kurie jiems, tarytum, suteikia psichologinę atramą. Ir tada pradeda juos vaidinti. Mes žinome vvisokius personažus iš filmų, iš žaidimų automatų ir vaikai bando juos įsivaizduoti ir elgtis taip, kaip matė tuose filmuose.

Paauglystės metais tokių fizinės prievartos atvejų sąlyginai mažėja, nors ji būna labai iškreiptom ir aštriom formom. Tačiau patirta prievarta daugiau reiškiasi elgesio sutrikimais, t. y. asocialiu elgesiu: vagiliavimu, prievartavimu, savęs žalojimu (autoagresija). Kartais mokytojai įtaria arba pastebi vaiko intelekto mažėjimą. Tiesiog užsidaroma labai siauram rate, siaurėja akiratis, mažiau domėjimosi sričių, dingsta smalsumas. Tai gali atsispindėti paauglių mąstyme. Pavyzdžiui, jie sunkiau nustato ryšius tarp loginių reiškinių, tokiems vaikams sunkiau socialiai adaptuotis, susirasti draugų, jie tampa uždaresni, užsisklendę.

Vaiko auklėjimas arba ugdymas yra labai sudėtingas procesas, kurį turi vykdyti specialistai. Tuo pačiu tai yra ir labai rizikingas procesas. Šeimos turi daug sunkumų, sunkiau susidoroja su savo patiriamomis problemomis. Todėl nepaklusnų vaiką baudžia fizinėmis ir kitokiomis bausmėmis. Žinoma, fiziškai nubausti yra lengviausia ir greičiausia, negu pasisodinus tą vaiką su juo kalbėti, kalbėti, jam aiškinti, šviesti. Taigi ta prievarta yra labai paplitęs reiškinys. O prievartą patiriantys vaikai jaučia skausmą, neapykantą, nusivylimą. Todėl suaugusiems yra svarbiausia išsiaiškinti vaiko poreikius ir atrasti būdus juos tenkinti. Svarbiausia vengti tokio savo elgesio, kuris provokuotų pasyviai agresyvų vaiko elgesį. Tai yra tas elgesys neatsispindi tokiu labai ryškiu prieštaravimų gynybiškumu, bet jis nueina įį sąmonę ir vėliau tampa iškreipto elgesio formomis net vėliau po daug metų. Kodėl blogi santykiai paauglystėje? Todėl, kad vaikystėje tėvai ėmėsi tokių ugdymo priemonių, kurios buvo neleistinos, kurios žalojo vaiko psichiką, vaiko psichinę raidą ir vėliau tai atsiliepia neapykanta savo tėvams. Ji buvo užslėpta, bet atsiradus sąlygoms ji pasireiškia tokiom lygtai nekaltom formom. Bet to priežastis yra netinkamas suaugusiųjų elgesys su vaiku jo vaikystėje arba ikimokykliniame amžiuje, pradinio mokymo amžiuje.

Buitinio smurto sąvoka vartojama kalbant apie smurtą, kuris gali pasireikšti stumdymu, žnaibymu, spjaudymu, spardymu, mušimu, smaugimu, deginimu, badymu, daužymu ir kitomis formomis. Šio smurto pasekmės gali būti labai įvairios: nuo sumušimo iki žmogžudystės. Buitinis smurtas, prasidėjęs kaip lengvi išpuoliai, gali sustiprėti, padažnėti. Jis dažniausiai reiškiasi šeimoje ir visose socialinėse klasėse, kultūrose, rasėse. Tokios prievartos aukos dažnai būna suparaližuotos iš siaubo, įsitempusios dėl nuolatinės užpuolimo grėsmės, linkusios į depresiją ir polinkį nusižudyti.

Smurto prieš vaikus padariniai

Seniai pastebėta, kad vaikams taikomos įvairios smurto formos neugdo ir neauklėja vaikų, o priešingai – žaloja juos morališkai ir fiziškai, turi ilgalaikių neigiamų pasekmių ateities gyvenime. Pagrindiniai smurto padariniai:

Ikimokykliniame amžiuje:

• Sutrinka mąstymas. Jis darosi chaotiškas, nenuoseklus, prislopintas, nelogiškas.

• Sutrinka kalba. Vaikas pradeda mikčioti, negali nuosekliai išdėstyti savo minčių, pati kalba tampa nerišli.

• Sutrinka miegas. Vaikas per miegus

pradeda kalbėti arba rėkti, sunkiai užmiega, dažnai prabunda.

• Pradeda šlapintis į lovą. Šlapinimasis – viena iš tėvų smurto protrūkio priežasčių. Jeigu tėvai ar kiti šeimos nariai dėl to dar ima pravardžiuoti („mižnius"), mažas vaikas tai labai skaudžiai išgyvena.

• Darosi išsiblaškęs, baikštus. Pablogėja atmintis, vaikas negali susikaupti, ilgiau išlaikyti dėmesį arba jį paskirstyti, prarandamas pasitikėjimas suaugusiaisiais. Nepaisoma asmens higienos.

Mokyklinio amžiaus vaikai atsiliepia į smurtą tokiomis reakcijomis:

• Išgyvena ne visaverti pilnavertiškumo jausmą- stigmatizaciją (gr. stigma – dėmė, ženklas) (Esu nevisavertis, antrarūšis, atstumtas, bblogesnis už kitus, nes mane muša, neatjaučia, neatsižvelgia į mano norus, nuomonę, neišklauso mano pasiteisinimų nuolat gėdija).

• Vaizduotėje sukuria psichologinės apsaugos situacijas (sumeluosiu, pabėgsiu, pagrasinsiu, atkeršysiu, nusižudysiu).

• Padidėja jautrumas (nuo menkiausio tėvų judesio vaikas pasitraukia, prisidengia, pasilenkia ir pan.).

Atsiranda polinkis delinkventiškam (lot. delinąuens – nusižengiantis), asocialiam elgesiui, kuria arba ieško asocialios grupės (Aš ar taip, ar taip blogas, o grupėje įdomu, geriau, mane labiau vertina; Lupikaudamas, valkataudamas, vogdamas, reketuodamas aš prasimanau pinigų, gražiu daiktu^).

Gali pasireikšti autoagresija. Vaikas isterijos priepuolio metu ggali daužyti ranką į stalą, galvą į sieną, trypti kojomis ar kitaip save kankinti. Išgyvena depresiją, beviltiškumo jausmą, susilpnėja valia. Pastebimos žiauraus elgesio atmainos. Pirmiausia jos pasireiškia kitų žeminimu, prievartos vartojimu, ypač prieš silpnesnį, grėsmingų situacijų kūrimu kitiems. Užuojautą ar mmeilės kitiems rodymą vaikas suvokia kaip silpnumą. Stengiasi kitus pažeminti, užvaldyti, pavergti. Krinta pažangumas, susiaurėja interesų ratas, vaikas neskaito knygų, laikraščių, nesidomi net sportu.

Pradeda rūkyti, vartoti narkotikus, alkoholį, įžūliai ieškoma seksualinių ryšių.

Kova su smurtu šeimose

Šeimos specialistai, pedagogai mano, kad buitinis smurtas nėra neišvengiamas. Jie taip pat įsitikinę, kad šeimos nariams įmanoma gyventi vieniems su kitais taikiai, be smurto. Tačiau kovoti su buitiniu smurtu yra sudėtinga, nes toks smurtas daugeliu atvejų yra toleruojamas. Kai kuriose valstybėse yra leidžiamos ir pateisinamos fizinės bausmės vaikams. Be to, daugelyje teisinių sistemų seksualinis smurtas prieš žmoną nėra laikomas kriminalinės teisės objektu. Tokiu būdų neišvengiama buitinio smurto padarinių nukentėjusiajam, kaltininkui ir kitiems šeimos nariams. Pasitaiko ir kraštutinių reiškinių, kai dėl smurto šeimoje kaltomis laikomos pačios moterys, kkurios esą provokuoja, toleruoja ir netgi trokšta tam tikros savo vyrų prievartos.

Išgyvendinant buitinį smurtą, susiduriama su dviem problemomis: kaip sustabdyti smurtą šeimose, kuris vyksta, ir kaip sustabdyti smurtą, kuris gali įvykti. Padėčiai taisyti paprastai tinka tokios priemonės:

• leisti įstatymus, stiprinančius lyčių lygybę, draudžiančius fizines bausmes;

• šalinti žiniasklaidos stereotipus;

• stiprinti ekonominį šeimos savarankiškumą (lengvatinis aprūpinimas gyvenamaisiais būstais, pašalpomis ir kt.);

• tobulinti socialinę politiką;

• plėsti visuomenės švietimą.

Reikėtų išskirti visuomenės švietimo uždavinius:

• išplėsti visuomenės supratimą apie buitinio smurto gyvavimą ir paplitimą, ugdyti nepakantumą ssmurtui;

• skiepyti įgūdžius, reikalingus apsisaugoti nuo smurto;

• pasiūlyti veikimo būdus, pateikti naudingą informaciją apie šeimos įstatymus, organizacijas, teikiančias paramą.

Patarimai, kaip elgtis, jeigu vaikas jums pasakoja, kad kažkas atsitiko, kad jis patyrė smurtą:

• Neneikite. Išklausykite viską, ką vaikas nori pasakyti, būkite atidūs.

• Išgirdę blogas naujienas, nepraraskite savitvardos, nesiraukite plauku. nes galite labai išgąsdinti vaiką.

• Nekaltinkite, nesmerkite ir negėdinkite vaiko. Padrąsinkite ir pasakykite, kad jis nekaltas dėl to, kas atsitiko.

• Pažadėkite vaikui, kad jį apginsite ir apsaugosite, įtikinkite, kad jis saugia. jam nieko blogo neatsitiks dėl to, kad papasakojo apie šį atvejį.

• Sužinokite kuo daugiau apie šį įvykį, kas vyko prieš tai ir po to, kas buvo i skriaudikas -pažįstamas ar svetimas žmogus.

• Jeigu reikia, suteikite pirmąją pagalbą ir nuveskite vaiką pas gydytoją. praneškite policijai.

• Kreipkitės į tarnybą, kuri rūpinasi vaiko teisių apsauga. Šios tarnybas j darbuotojai gali suteikti psichologinę pagalbą aukai arba j oš šeimai. Jie j taip pat gali padėti skriaudikui, jei jis yra draugas ar šeimos narys.

Vaiko saugumo taisyklės

Tėvų pareiga yra nustatyti ir išaiškinti tam tikras saugumo taisykles vaikams, kurias šie privalo besąlygiškai vykdyti. Svarbiausios turėtų būti šios:

1. Jeigu vaikas namie vienas, lauko durys turi būti užrakintos. Negalima JŲ atverti nepažįstamiems žmonėms, net jei tai policininkas, paštininkas, j santechnikas aar pan.

2. Eiti į mokyklą, pas draugus ar į parduotuvę galima tik iš anksto nustatyta i maršrutu. Niekada nesėsti į svetimą automobilį, neiti su dėde, jeigu jis nori „ką nors parodyti", neiti į svetimus namus „kam nors padėti" .

3. Negalima sakyti telefonu, kad tėvelio ar mamytės nėra namie. Geriausias j atsakymas: „Jie dabar užimti".

4. Sugalvokite savo šeimos slaptažodį, išsirinkite lengvai įsimenamą žodį kuris, ištikus nelaimei, galėtų pakeisti žodžius: „Man pavojus, padėkite"

5. Vaikas turi žinoti, kam ir kur reikia paskambinti, jeigu kilo koks pavojus.

6. Vaikas visada turi tiksliai pranešti, su kuo išeina, kur eina ir kada grįš.

7. Įtikinkite vaiką, kad esant pavojui, jis turi klykti, rėkti, muštis, kandžioto, meluoti ir pan.

Naudota literatūra

1. B. Bitinas " Pedagogika” , 1981 m. Vilnius.

2. L. Jovaiša, J. Vaitkevičius " Pedagogikos pagrindai " 1 dalis, 1987 m., Kaunas.

3. L. Jovaiša, J. Vaitkevičius " Pedagogikos pagrindai” 2 dalis, 1989 m., Kaunas.

4. R. Adamonienė ir kt. " Profesinio ugdymo psichologija ir pedagogika” , 2003 m., Utena.

5. K. Miškinis " Šeima žmogaus gyvenime” , 2003m. , Kaunas.

Įvadas

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis pripažįsta žmogaus teisę į asmens neliečiamybę: draudžiama žmogų žeminti, žaloti, kankinti, žiauriai su juo elgtis. Joje akcentuojama viena svarbiausių prigimtinių vaiko teisių- gyventi be prievartos ir pažeminimo. Todėl Lietuva dar 1995 m. lliepos 5 dieną ratifikavo Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją , kurios 34 straipsnis teigia, kad valstybės dalyvės įsipareigoja ginti vaiką nuo visų prievartos ir smurto formų. Deja, įvairių prievartos ir smurto apraiškų Lietuvoje iki šiol yra apstu, o pastangos pažaboti smurtą nėra labai sėkmingos, nes kovojama tik su smurtu viešose vi etose, o ne šeimose. Dažniausiai pasireiškia smurtas prieš vaikus, moteris ir pagyvenusius žmones.

Smurtas – tai šiurkšti prievarta, fizinės ir emocinės kančios, kurios siekia priversti savo auką kentėti ir taip įgyti jos atžvilgiu ypatingą galią.

Smurto formos

Smurtas prieš vaiką gali būti įvairiopas. Dažniausios formos yra šios:

1. Fizinis smurtas. Tai fizinė prievarta, slopinanti asmenybę. Fizinis

smurtas lietuvių šeimose vartojamos gana dažnai. Moksliniai tyrimai rodo, kad

mušamų vaikų šeimose yra 8 proc., kartais mušamų – 56 proc. Ne mažiau fizinio smurto yra prieš moteris (ypač patiriančias smurtą nuo sugyventinio) ir pagyvenusius žmones.

Fizinis smurtas tai- mušimas apdeginimas, skandinimas, stumdymas, nuodijimas, skausmo sukėlimas.

Prie fizinės prievartos taip pat priskiriamas vaikų pratinimas prie narkotikų, o kartais net per stiprus kūdikio vystymas.

2. Psichologinis smurtas. Gali būti įvairių tipų:

• Nesiskaitymas – negarbingas tėvų elgesys: motina ar

tėvas atplėšia vaiko laiškus, skaito dienoraštį, išduoda vaiko paslaptis, tyčiojasi iš ko nors ir pan.

• Atstūmimas – vaiko nevertinimas, nepripažinimas: neleidžiama vaikui pajusti savo vertės, nepripažįstamas jo reikšmingumas, ir auka yra tik jo priklausinys. Vaikas tarsi „gauna žinią", kad jis nepageidaujamas, nemylimas, nereikalingas, blogas.

• Menkinimas – nuolatinis vaiko ar sutuoktinio, jų poelgių, pomėgių, darbų neigiamas vertinimas (esi netikęs, mažai uždirbi, nieko nemoki, nepadarai karjeros, per tave tik nemalonumai). Nuolatinis kitų žmogaus poreikių negerbimas, tyčiojimasis iš jų, menkinimas didina smurtaujančio aasmens pranašumą, jo teisę įžeidinėti ir pan.

•Ignoravimas – vaiko nepaisymas: priėjo neprieinama, su juo nesikalbama, nesitariama, neklausiama jo nuomonės ir pan.

• Izoliavimas – pedantiška kontrolė: be paliovos kontroliuojama, ką vaikas sskaito, ką daro, su kuo kalba, kur eina, ką žiūri ir pan. Taip žmogus paliekamas izoliuotas ir negauna jokio psichologinio stimulo.

3. Seksualinis smurtas.

Tai sunkiausia smurto prieš vaikus forma, turinti skaudžiausių padarinių vaiko raidai. Seksualinė prievarta dažniausiai suprantama, kaip bet kkoks lytinis kontaktas tarp suaugusiojo ir vaiko, suaugusiajam siekiant seksualinio pasitenkinimo, ar bet koks lytinis kontaktas su vaiku, vartojant jėgą, grasinimus, meluojant, kad vaiko dalyvavimas toje veikloje yra nekenksmingas. Taigi seksualinė prievarta yra ne tik lytiniai santykiai įsiskverbiant (vaginaliai, analiai, oraliai), bet ir tokie veiksmai:

• seksualinio pobūdžio kalbos vaikui, nepadorių gestų demonstravimas, norint šokiruoti vaiką ar sukelti jo susidomėjimą;

• vaiko įtraukimas į pornografinę veiklą ar prostituciją;

• lyties organų demonstravimas vaikui, kartais tuo pat metu masturbuojantis;

• pornografinių leidinių ar filmų rodymas vaikui;

• vertimas arba siūlymas vaikui nusirenginėti arba masturbuotis asmens akivaizdoje;

• vaiko glostymas ir lietimas, turint seksualinių tikslų-

• prašymas ar vertimas glostyti suaugusiojo lyties organus, kūną ar masturbuoti suaugusįjį;

• liepimas bučiuoti, čiulpti, kandžioti lytinius organus ar išangę .

4. Ekonominis smurtas tarp ššeimos narių:

• visiškas nesirūpinimas šeimos narių (žmonos, vaikų, senų tėvų, šeimos narių,invalidų) materialiniu aprūpinimu, išlaikymu, jų maitinimu, pailsim, į gydymu ir pan.);

• smulkmeniškas šeimos išlaidų kontroliavimas ir nuolatinis terorizavimas dėl netaupumo;

• šeimos nario išvijimas iš namų ir bet kokios finansinės paramos nutraukimas;

• neleidimas žmonai dirbti ir nuolatinis prikaišiojimas jai, kad ji yra išlaikytinė ir pan.

Smurtininkas imasi prievartos, norėdamas priversti auką kentėti ir taip įgyt jai ypatingą galią. Smurtaudamas jis jaučiasi aukos-šeimininkas. Seniau toki: elgesio aukos buvo vergai, baudžiauninkai, kuriuos parduodavo, ppirkdavo,] mainydavo, prievartaudavo, mušdavo ar net užmušdavo. Visais laikais aukomis paprastai tapdavo silpnesni šeimos nariai – vaikai, moterys, nusenę tėvai, negalinus savarankiškai gyventi ar pabėgti nuo savo kankintojų.

Smurto priežastys

/. Išmoktas smurtas. Smurtą dažniausiai pagimdo smurtas. Smurto galima akti, ir jis gali pasidaryti nuolatiniu elgesio būdu. Vaikas iš savo patirties gali būti įsitikinęs, kad agresyviai elgtis yra naudinga- kiti ima tavęs bijoti, tampi ssvarbus savo ir kitų akyse. Smurtas gali būti ir spontaniška pykčio išraiška dėl patirto pažeminimo, skriaudos, prievartos. Pavyzdžiui, savo vaikus dažniausiai peikia ir iš jų tyčiojasi, juos žemina tie tėvai, kurie patys vaikystėje patyrė tokį elgesį. Taigi paties smurto padariniai gali būti jaučiami visą žmogaus gyvenimą ir perduodami iš kartos į kartą. Žmogus gali nukentėti dėl to, kad skriaudėjas buvo skriaudžiamas ir negebėjo savo nuoskaudos išreikšti kitu būdu. Vaikai tampa agresyvūs, kai šeimose vartojamos žiaurios fizinės bausmės. Tokiose šeimose įtaikai į jėgą bando atsakyti jėga: spardosi, kandžiojasi, grasina ir pan. Nepajėgdami vieni įveikti stipresniųjų, tokie vaikai skriaudžia silpnesniuosius, laužo medelius, gadina visuomeninį turtą, kankina gyvūnėlius. Pasitaiko, kai tėvai muša savo vaikus, taip [keistai reikšdami globą ir meilę („T[keistai reikšdami globą ir meilę („Tėtukas muša, nes tave myli ir nori tau gero"). Ryšys tarp fizinių bausmių ir vėlesnio asocialaus elgesio ypač būdingas liukams, kurie fiziškai baudžiami dažniau negu mergaitės. Pradėję lankyti mokyklą, tokie mušimo patirtį turintys berniukai paprastai pradeda daryti nusikaltimus, nevengia vartoti jėgos. Nereikia pamiršti, kad žiauraus elgesio su vaikais padariniai pasireiškia gerokai vėliau, kada jau ką nors pakeisti būna sunku.

2. Išsiugdytas priešinimasis. Kartais šeimose vaikas tampa „atpirkimo ožiu". Stengdamiesi atsikratyti per didelės psichinės įtampos, nepasitenkinimo,

sutuoktiniai ieško „atpirkimo ožio", kuriam gali parodyti susikaupusį pykt: „-Vaikas &– parankus objektas išlieti susikaupusias neigiamas emocijas, ką neatsikirs – bijos tėvų, kita vertus, visada galima rasti priežasčių. Vaikas, jausdamas nuolatinį tėvų nepasitenkinimą, spaudimą, savotiškai pripranta prie tokių tarpusavio santykių ir po truputį išmoksta priešintis. Su tėvais jie pradeda elgtis vis agresyviau, vis mažiau klauso, nepaiso tėvų nuomonės, tampa šiurkštus. Galų gale ateina laikas, kada patys smurtininkai – tėvai – tampa aukomis. Skriaudžiami nuo mažens vaikai moka tik du vaidmenis – aukos skriaudėjo.

3. Netinkamas bendravimas. Glaudus bendravimas su savo vaiku vertinga gyvenimo mokykla. Bendraujant ugdoma vaiko asmenybė, vaikas gali įvertinti santykius ir poelgius, sužino moralines normas, jas patikrina ir praktiškai, susikuria savo elgesio moralines nuostatas, kurių laikosi gyvenime. Bendraujant išsiugdomi tokie vertingi dorovinės brandos bruožai: pareigingumas, principingumas, jautrumas, darbštumas, sąžiningumas. Tėvai turi pastebėti ir suprasti savo vaikų poelgius, kad savo į juos reaguotų, ir taip grandinė tęstųsi toliau. Tėvai privalo būti jautri poelgiams, nuolat domėtis, kaip vaikai suprato vieną ar kitą dalyką. Kokios vienokio ar kitokio poelgio priežastys.

4. Žiniasklaidos poveikis. Pastaraisiais metais televizijos laidose, kino teatruose rodoma vis daugiau smurto, vis atviresnės jo apraiškos. Televizijos laidos supažindinančios su įvairiomis smurto rūšimis, dažnai vadinamos pramoginėmis- tai animaciniai filmai apie nenugalimus antžmogius, apie tai, kad blogį galima įveikti blogiu (žudymu, naikinimu), kokios

nors dramos apie žudiką psichopatą ar maniaką, detektyvai, dokumentiniai reportažai „iš įvykių vietos", kur atkasami lavonai, telkšo kraujo klanai ir pan. Televizijos laidų vedėjai ta pačia veido išraiška skaito žinias apie orą, apie futbolo rungtynių rezultatą ir apie tai, kad sūnus nudūrė tėvą, žmona – vyrą, iškrypėlis išprievartavo mažametį. Žiniasklaidoje vis dažniau vartojami anksčiau negajūs arba visai nauji žiaurumą įvardijantys žodžiai: vaikžudys, tėvažudys, maniakas, reketas, mafija, išmušinėtoj ai ir kt.

Žiniasklaidoje mažiau rašoma ar kalbama apie gražius, kilnius poelgius, pasiaukojimą, altruizmą, ppatriotizmą. Vis daugiau dėmesio skiriama nusikaltimams ir nusikaltėliams. Periodinių leidinių puslapiai perpildyti sensacijų, prievartos ir smurto scenų, nusikaltimų aprašymų, sekso, net pornografijos ir pan.

Prievartos ir siaubo juostos pavojingos dar ir dėl to, kad režisieriai neretai griebiasi neleistinų efektų. Siekdami kuo tikriau pavaizduoti smurtą jie, pavyzdžiui, lėtai ir iš arti rodo sudarkytą, paplūdusį kraujais kūną. Filmo populiarumą tarp paauglių lemia aplinkybė, kad „viskas atrodo čia labai tikra". Daugelis žmonių jaudinasi dėl to, kad žmonės, ypač jauni, nuolat veikiami smurto, praranda jautrumą, nnustoja skyrė, tikrovę nuo fantazijos, pradeda nevertinti gyvybės. Žmonės pradeda laikyti smurtą visuotinai priimtu elgesio būdu ir pamiršta, kad jis sukelia skausmą, kančią ir grėsme, gyvybei.

5. Savigriova. Smurtavimas gali pasireikši kaip kitų kankinimas, tačiau gali būti nukreiptas ir į save. SSave griaunantys žmonės yra linkę į anoreksiją (nenormalų nevalgumą, savęs marinimą badu), priklausomybę nuo nervų sistemą slopinamųjų vaistų, narkotikų, alkoholio. Prieš save smurtą vartojantys žmonės neretai būna paklusnūs, nuolankūs, mandagūs, bijo pasakyti „ne", todėl sukaupę daug neišreikštų neigiamų jausmų, nerimo, baimės, nemoka valdyti savo gyvenimo, nepasirengę permainoms, savarankiškam gyvenimui ir toliau kankina save, o kartais ir kitus, tarsi keršydami už savo nevykusį gyvenimą.

Mokslininkai sociologai nupiešė tokį tipinį smurtininko paveikslą:

• vaikystėje ppats patyrė smurtą;

• vaikui arba sutuoktiniui kelia neįgyvendinamus reikalavimus;

• neatsparus stresams;

• gyvena izoliuotai;

• nemoka bendrauti ir prašyti, kreiptis pagalbos;

• turi rimtų gyvenimiškų problemų

Smurtas prieš vaikus

Smurto yra ne tik asocialiose, bet ir kitose šeimose. Tai ne tik Lietuvos fenomenas. Smurtaujama ir išsilavinusių žmonių šeimose. Nebūtinai ten yra skriaudžiami, mušami vaikai. Smurto yra įvairiausių formų. Šiandien Lietuvoje kiekviena šeima patiria tam tikrą įtampą, spaudimą ir tėvams vis sunkiau neprarasti savitvardos. Kada yra įtampa darbe, kada yra bedarbystė, kai reikia sukti galvą iš kkur prasimanyti pinigų, kaip išlaikyti šeimą, tas susikaupęs pyktis neviltis atnešamas į namus ir išliejamas ant visiškai nekaltų šeimos narių. Pareina šeimininkas namo ir apspardo tuos, kurie pasitaiko po kojomis, pasitaikė vaikas ir tas gavo. Didėjant skyrybų skaičiui, ekonominei krizei, tuo pačiu vyksta švietimo kokybės smukimas. Nebepasitikima vadovais, o tai atsiliepia ir dirbančiųjų emocinei sferai. Kai tėvai jaučiasi vis labiau išsekę fiziškai, emociškai ir dvasiškai, tampa nepakenčiamai sunku auklėti ir vaikus. O vaikai, kaip silpniausi šeimos nariai, ir nukenčia daugiausiai. Taip pat labai svarbu mokykloje atpažinti tuos vaikus, kurie patiria smurtą savo šeimose, mokykloje ir pastebėti elgesio pasikeitimus. Mokytojas irgi yra žmogus ir jis ateina iš tam tikros savo socialinės aplinkos ir turi vienas ar kitas nuostatas. Nereikia manyti, kad mokytojai savo vaikų nemuša, neterorizuoja. Mokytojas pirmiausia turi pamatyti tą nuliūdusį, nusiminusį vaiką ir pastebėti tuos bruožus, kurie turėtų kelti susirūpinimą. Ar jis nepaprastai tylus, ar užsisklendęs, nežaidžiantis, nedraugaujantis su kitais. Pagaliau pats mokytojas nežino kaip reaguoti, kaip tą vaiką prakalbinti ir kaip padėti ir kaip įvertinti permainas. Kiekvienas turime stogą virš galvos ir jeigu mums iškyla grėsmė, mes slepiamės po savo stogu, savo namuose. Vaikui irgi reikia namų, kuriuose jis jaustųsi saugus, bet ne kiekvienuose namuose vaikas jaučiasi saugus. SSmurtas ir prievarta nėra naujas reiškinys. Jis egzistavo visose visuomenėse, visose šeimose visame pasaulyje. O prievarta yra vaiko, jo šeimos, draugų ir visos visuomenės problema. Bet kokio amžiaus berniukai ir mergaitės gali tapti prievartos aukomis ir aukai gali būti padaryta tiek fizinė, tiek psichinė žala. Žinia, kad yra prievarta prieš mylimą vaiką, tėvams kelia didelį nerimą ir skausmą. Tai liečia tuos tėvus, kurie prievartos netoleruoja. Prievarta sutrikdo visos šeimos gyvenimą, gali išprovokuoti kitus nusikaltimus, sukelti kūno ir sielos ligas. Be to gali atvesti ir prie savižudybės. Bet įdomiausia, kad prievartautojais tampa artimiausios aplinkos žmonės: giminaičiai, broliai, seserys. Yra šeimų, kur tėvai per vėlai sužino apie savo skriaudžiamus vaikus ir ilgai nepastebi pakitusio savo vaiko elgesio. Kažkodėl vaikai yra linkę slėpti prievartos faktus. Kad vaikas patiria mokykloje prievartą, patyčias gali liudyti įvairios kūno žymės, randai, mėlynės, suplėšyti rūbai, sutrikęs vaiko miegas, apetitas. Ypač sunku save įtvirtinti klasėje naujokui. Kaip ir suaugusieji bando savo kolegas, įvairiais būdais aiškina savo tarpusavio santykius, taip ir vaikai. Turi įrodyti, ką tu gali, ko tu vertas. O po to būsi ar nebūsi priimta į klasės grupę. Vaikai labai greitai pamato silpnas kitų vietas ir tuo naudojasi, veikia į tas silpnąsias grandis. Jie mato kur vaikas yra llabiausiai pažeidžiamas. Čia susipina psichologinė ir fizinė prievarta. Jos kaip taisyklė eina lygiagrečiai. Nebūna taip, kad priėjo ir trenkė kažkam į veidą. Viskas prasideda nuo psichologinio smurto: erzinimo, tyčiojimosi ir t. t. Ne kiekvienas vaikas pasiskundžia mokytojui ar prisipažįsta, kad klasėje yra skriaudžiamas, stumdomas ar iš jo tyčiojamasi. Mokytojui nėra lengva padėti skriaudžiamam vaikui. Nepriglausi jo po savo sparnu, nepatalpinsi po gaubtu. Jis klasės narys, jis turi būti tarp vaikų. Visą laiką stebėti erelio akim ar jo neskriaudžia mokytojas nepajėgus, negali. Jis turi tūkstančius kitų rūpesčių. Tai kaip tam vaikui padėti? Silpnesnieji vaikai sunkiai apsigina prieš skriaudėjus. Paprastai terorizuojami silpnesni vaikai. Jie yra linkę pasitraukti, užleisti kelią negu duoti atkirtį tokiam skriaudėjui. Lengviau prievartą įveikti, jai užkirsti kelią pačioje pradžioje, vos pastebėjus pirmuosius bruožus. Tą ir turi daryti mokytojai, pedagogai. Turi įsikišti tėvai. Prievartą patiriantys vaikai yra vadinami rizikos grupės vaikais. Tai vaikai su įvairiom negaliom, vaikai su fiziniais ar psichiniais skirtumais, hiperaktyvūs, sergantys nutukimu, gimę neįprastose situacijose ar aplinkybėmis (pvz. iš trynukų šeimos), tamsiaodžiai, nelaukti, nenorimi. Jei tėvai laukė gimstant berniuko, bet gimė mergaitė, tai gali būti, kad su ja elgsis kaip su berniuku. Šiais laikais mokyklose muštynės, pinigų prievartavimas tapo įprasta mūsų visuomenės liga. Vaikai gąsdina vieni kitus,

gadina kitų daiktus, tiesiog juos sunaikina. Dėl šio reiškinio nėra kalta mokykla arba, pavyzdžiui, šeima. Šiandien jaunimo agresyvumą skatina ir visuomenės informacijos priemonės. Televizija rodo siaubo, smurto filmus, kovinius trilerius. Įvairios kovos formos, kur gausu smurto scenų. kad ir tie automatiniai žaidimai, kiek ten pabaisų iš kitų pasaulių, baisesnių ir vis naudojančių rafinuotesnius smurto variantus, naikinimo būdus. Vaikai mėgsta tuos žaidimus ir kompiuterinius žaidimus. Jie daug ko prisižiūri, o po to ir išmoksta, po to bando pritaikyti praktikoje. Matydami tai jjie siekia tai pakartoti ir savo gyvenime. Smurto problemų negali išspręsti vien tik mokykla. Čia reikalinga aktyvi tėvų pagalba. Iš smurtaujančių šeimų atėję vaikai susikaupusį pyktį išlieja ant savo draugų. Agresyvesni yra berniukai nei mergaitės. Nors šiandien iš aprašymų spaudoje, šiaip pastebėjimų galima pamatyti, kad mergaičių tarpe yra labai rafinuotų smurto būdų. Mergaitės smurtauja prieš mergaites iki nužudymų. Kaip taisyklė tų agresyvesnių vaikų tėvai savo šeimose turi neišspręstų psichologinių problemų. Alkoholizmas, skyrybos, pinigų stygius šeimoje, nedarbas. Todėl mokyklai kartu su ttėvais iškyla bendra problema kovoti prieš smurtą, bet rasti kontaktą su tokių šeimų nariais yra nepaprastai sunku. Nors sunku, bet reikia jį užmegzti. Tik kartu sprendžiant šią problemą galima nugalėti smurtą. Įvairiose mokyklose susiklosto įvairios netikėtos situacijos. Nepriklausomai nuo vaikų aamžiaus, lyties, tautybės, odos spalvos, nei nuo to kaip ir kur jie mokosi, net ir pradinėse klasėse smurtas yra ne mažesnis už smurtą paauglių klasėse. Agresyviai nusiteikę vaikai jaučia poreikį valdyti ir pasitenkinimą gauna tik skriausdami, žemindami, kankindami kitus. Pagrindinis skriaudėjas turi pora, trejetą jį palaikančių. Nors kiti tiesiogiai neprisideda prie prievartos, bet jie paskatina pagrindinį skriaudėją. O kai turi atramą, visada jautiesi drąsesnis. Jie patys bijo to skriaudėjo, neišduoda jo veiksmų ir nepasakoja jų nei tėvams, nei mokytojams. Liudytojų paprastai nelieka. Kodėl? Todėl, kad jie bijo atsidurti aukos vietoje. Viskas gali atsisukti prieš juos. Todėl iš tos baimės jie ir palaiko pagrindinį skriaudėją. Aukomis gali tapti kiekvienas vaikas, kuris yra nejudrus, neryžtingas, bailus, fiziškai silpnesnis už kitus. Ypač fizinė jjėga yra aktuali berniukams. Kuo aukštesnis, petingesnis, stipresnis už kitus, tuo mažiau šansų, kad būsi skriaudžiamas. Taip, kaip ir gyvūnijos pasaulyje išlieka tik stipriausi. Jie kitus nustumia, jie būna bandos vedliais, jie diktuoja. Mergaitės savo konfliktus sprendžia daugiau žodžiais arba naudodamos psichologinį spaudimą. Jautresnes klasės drauges tai labai žaloja. Mokytojų ir tėvų pareiga suteikti vaikui dvasinę paramą. Šiandien paaugliai skundžiasi, kad tėvai nesugeba jiems perduoti moralinių ir etninių standartų sistemos, kuri jiems padėtų pereinamajame paauglystės amžiuje. Vieni paaugliai teigia, kad jjiems būtina gyvenimo prasmė, kiti nori turėti pavyzdį, pagal kurį galėtų modeliuoti savo gyvenimą. Turbūt mūsų visuomenėje, mūsų laikais nelengva sutikti jauną žmogų, kuris suvoktų savo gyvenimo tikrąją prasmę, darniai pritaptų prie besikeičiančio pasaulio ir suprastų, kad gyventi šitame keistame pasaulį reikia pagaliau išmokti. Iš pradžių vaikas visada laukia tėvų pagalbos. po to mokytojų pagalbos. O ar sulauks tos pagalbos priklauso nuo dviejų sąlygų: 1. Ar tėvai turi savo gyvenimo kryptį ir 2. Ar jų vaikai gali priimti jų šeimos vertybes kaip savas, nes dažnai vaikų vertybės skiriasi nuo šeimos vertybių. Ypač tai pastebima pastarojo meto šeimose. Ir sunkiausia yra tiems vaikams, kurie yra nemylimi savoje šeimoje.

Vaiką žalojanti skalė yra labai plati. Ji apima veiksmus nuo mušimo ranka ar kokiais nors daiktais, spardymo, stumdymo, tyčiojimosi, orumo žeminimo iki aplaidumo ir nepriežiūros, iki negebėjimų tenkinti pagrindinių vaiko norų. Ir tos asocialios šeimos, kuriose amžinas pinigų stygius, jie vykdo savotišką prievartą prieš vaikus. Į ją įeina emocinė, fizinė, seksualinė prievarta ir nesirūpinimas. Tai pagrindinės keturios vaiką žalojančios elgesio rūšys. Jas visas smulkiau ir panagrinėsiu. Šios prievartos rūšys gali sukelti žymius fizinės bei psichinės sveikatos sutrikimus ir žlugdyti normalų asmenybės vystymąsi. Tėvų fizinis smurtas prieš vaikus dažnai būna labai netikėtas vaikui. Tai įvyksta, PPavyzdžiui, parnešus į namus blogą pažymį, neatlikus tėvų pavedimų, paskyrimų, neišplovus indų, neišnešus šiukšlių, ne vietoje palikus batus, ištepė drabužius, sudaužius indus ar pan. Ir kaip taisyklė prievarta ne visada kyla iš blogo vaiko elgesio. Ją daugiau iššaukia suaugusio žmogaus asmeninės ypatybės, jo savijauta, kintančios nuotaikos. Mes žinome, kad tėvai ne visada imasi prievartos. Jeigu jam gera nuotaika, jis gali vietoj to, kad pabartų, tiesiog pajuokauti ar išviso nekreipti dėmesio. Tai priklauso nuo jo savijautos, nuo nuovargio, nuo blaivumo. Jau nuo mažų vaikų tėvai šeimose turėtų kalbėti apie žmonių skirtumus, jų bendrumus, parodyti šių skirtumų privalumus, ugdyti benadražmogiškąsias savybes.

Ne tik skriaudžiamam vaikui, bet ir skriaudėjui taip pat reikalinga psichologinė parama. Ar laimingesni tie tėvai, kuriems mokytoja mokykloje pasako, kad jūsų vaikas smurtauja prieš kitus? Deja, ne. Sunkiau, jei jų vaiką skriaudžia, jeigu jis yra kenčiančiojo pozicijoje. Bet nė kiek nelengviau, jei žinai, kad tavo vaikas taip elgiasi prieš kitus. Vaikui dažnai prireikia ir psichologo pagalbos. Skriaudikai visada turi psichologinių problemų, bet jie yra aktyvūs ir terorizuodami kitus bando atrasti save. Jie nebūna tiek jautrūs, kad civilizuotai ieškotų kontakto su kitais vaikais, būtent per savo jausmus, jų išraiškos būdus. Turbūt neteisingai galvoja tie tėvai, kad jei mano vaiką skriaudžia, vienintelė išeitis jjį perkelti į kitą mokyklą. Deja, tas vaikas kitoje mokykloje irgi bus skriaudžiamas. Auka bus auka visur ir visose aplinkybėse. Ir palaipsniui tam vaikui, kad jį skriaudžia ir terorizuoja, tai taps jo gyvenimo norma. Pagaliau tų šeimų vaikai, kuriuos muša tėvai, jie kaip taisyklė sako: „Tai ir reikia mušti! Argi aš išaugsiu žmogumi?" Jie taip sako, nes jų tėvai jiems taip sakydavo. Taigi matome, kad jiems taip įskiepyta. „Aš gi noriu, darau tai iš meilės." Reikia suprasti, kad žeminamo, skriaudžiamo vaiko padėtis yra visgi labai sunki. Nežiūrint to, kad jis ir perkeltas į kitą mokyklą, ten jis palaipsniui vėl tampa skriaudžiamo vaidmenyje, vėl jis toliau terorizuojamas. Todėl jam reikalinga specialisto parama, psichologo konsultacija. Jei nekonsultuos psichologas, labai didelė tikimybė, kad ir kitur perkeltam vaikui lauks tie patys pažeminimai ir vargai. Vaikai yra žiaurūs. Jie visada patikrins iki kokio laipsnio tu gali leistis terorizuojamas ir išnaudojamas. Vienus išnaudoja fiziškai, kitus ir finansiškai. Aukai dar gali padėti tėvai. Tėvams, kurių vaikai mokykloje terorizuojami galima patarti visaip stiprinti vaiko pasitikėjimą savimi, išmokyti atsikirsti skriaudėjui žodžiais, patart pasirinkti tokias sporto šakas, kur lavina fizinę jėgą, miklumą, nes sportinis aktyvumas stiprina ir fizinį atsparumą. Dažnai aukomis tampama dėl bailumo, fizinio silpnumo. Mokykloje prievarta yra traktuojama

kaip socialinė visuomenės liga, nes muštynės ir pinigų prievartavimas šiandien įprastas reiškinys. Tarpusavyje vaikai naudoja visas smurto rūšis: prasivardžiuoja, vagia pinigus, daiktus, gąsdina, niokoja.

Skriaudžiami vaikai pasižymi menku savęs vertinimu, labai yra atsargūs suaugusiųjų atžvilgiu, krūpčioja po netikėtų, staigių suaugusio žmogaus judesių, sunkiai sutelkia dėmesį per pamokas, apatiški, abejingi, pasyvūs, per pertraukas ir fizinio lavinimo pamokas šalinasi draugų, stengiasi likti nuošalyje, bijo eiti namo (kai šeimoje gali tikėtis smurto), nešioja neatitinkančią oro sąlygų aprangą (į ją pažiūrėjus atrodo, kad su ja iir miegojo), kaip taisyklė nepažangūs, kai kurie save žaloja (bando persipjauti venas ar pervėrinėja daiktus virbais, įsisega auskarus ir kt). Visi šie požymiai rodo vaiko psichologinę kalbą arba psichinę būseną. Tas ir leidžia atpažinti kenčiantį vaiką.

Prievartos poveikis skirtingo amžiaus vaikams

Vaikai į fizinę prievartą reaguoja įvairiai ir tai priklauso nuo jo amžiaus. Iki mokykliniame amžiuje pradeda formuotis elgesys, vystosi mąstymas, intelektas. Vyksta savojo „aš" formavimasis. Vaikas jau kalba apie save suprasdamas skirtumus tarp berniukų ir mergaičių, skirtumus tarp vaikų ir ssuaugusiųjų ir šeimos emocinė darna yra pagrindas sveikai tolimesnei vaiko raidai. Ikimokyklinuko reakcija į fizinę prievartą, pirmiausia, yra baimė. Ir jai įsišaknijus gali formuotis nepasitikinti, blogai save vertinanti asmenybė. Tai įtakoja tolimesnę vaiko fizinę raidą ir baimės išraiška būna labai sstipri. Labai keičiasi vaiko mąstymas. Jis tampa chaotiškas, prislopintas, nenuoseklus. Iš šių požymių galima spręsti apie vaiko psichologines problemas. Antra, vaikas praranda lankstumą. Jis būna susikaustęs, visa, kas nauja vertina labai nepasitikėdamas, įtariai. Toliau gyvenant baimės atmosferoje sutrinka pažintinė raida, sutrinka kalba, gali atsirasti mikčiojimas, atsiranda miego sutrikimai, miegas paviršutiniškas, neramus. Per miegą kalbama, vaikštoma, kamuoja naktiniai košmarai, kurie irgi gali įtakoti kalbos sutrikimus. Gali atsirasti naktinis šlapinimasis į lovą. Todėl reikia žinoti tikrąsias miego sutrikimo priežastis. Ir nuvedus pas gydytoją nereikia slėpti, kad tas vaikas patiria fizinę prievartą. Tiesiog nežinant tų priežasčių yra neįmanoma arba visiškai neveiksmingas šių negalių gydymas. Pradinių klasių vaikams reakcija į prievartą dažniau reiškiasi įvairiomis protesto reakcijomis. Gali pasireikšti pabėgimais iš namų ar mokyklos, atsisakymu ddaryti tai, ką liepia suaugusieji, mėgdžiojimu (pvz, rūkymas, išgėrinėjimai) ir kt. Jis gali vėliau formuoti ir asocialaus elgesio pradžią. Patirdami prievartą vaikai išgyvena nepilnavertiškumo jausmą. Jie mintyse susikuria įvairius personažus, kurie jiems, tarytum, suteikia psichologinę atramą. Ir tada pradeda juos vaidinti. Mes žinome visokius personažus iš filmų, iš žaidimų automatų ir vaikai bando juos įsivaizduoti ir elgtis taip, kaip matė tuose filmuose.

Paauglystės metais tokių fizinės prievartos atvejų sąlyginai mažėja, nors ji būna labai iškreiptom ir aštriom formom. Tačiau patirta prievarta ddaugiau reiškiasi elgesio sutrikimais, t. y. asocialiu elgesiu: vagiliavimu, prievartavimu, savęs žalojimu (autoagresija). Kartais mokytojai įtaria arba pastebi vaiko intelekto mažėjimą. Tiesiog užsidaroma labai siauram rate, siaurėja akiratis, mažiau domėjimosi sričių, dingsta smalsumas. Tai gali atsispindėti paauglių mąstyme. Pavyzdžiui, jie sunkiau nustato ryšius tarp loginių reiškinių, tokiems vaikams sunkiau socialiai adaptuotis, susirasti draugų, jie tampa uždaresni, užsisklendę.

Vaiko auklėjimas arba ugdymas yra labai sudėtingas procesas, kurį turi vykdyti specialistai. Tuo pačiu tai yra ir labai rizikingas procesas. Šeimos turi daug sunkumų, sunkiau susidoroja su savo patiriamomis problemomis. Todėl nepaklusnų vaiką baudžia fizinėmis ir kitokiomis bausmėmis. Žinoma, fiziškai nubausti yra lengviausia ir greičiausia, negu pasisodinus tą vaiką su juo kalbėti, kalbėti, jam aiškinti, šviesti. Taigi ta prievarta yra labai paplitęs reiškinys. O prievartą patiriantys vaikai jaučia skausmą, neapykantą, nusivylimą. Todėl suaugusiems yra svarbiausia išsiaiškinti vaiko poreikius ir atrasti būdus juos tenkinti. Svarbiausia vengti tokio savo elgesio, kuris provokuotų pasyviai agresyvų vaiko elgesį. Tai yra tas elgesys neatsispindi tokiu labai ryškiu prieštaravimų gynybiškumu, bet jis nueina į sąmonę ir vėliau tampa iškreipto elgesio formomis net vėliau po daug metų. Kodėl blogi santykiai paauglystėje? Todėl, kad vaikystėje tėvai ėmėsi tokių ugdymo priemonių, kurios buvo neleistinos, kurios žalojo vaiko psichiką, vaiko psichinę raidą ir vėliau ttai atsiliepia neapykanta savo tėvams. Ji buvo užslėpta, bet atsiradus sąlygoms ji pasireiškia tokiom lygtai nekaltom formom. Bet to priežastis yra netinkamas suaugusiųjų elgesys su vaiku jo vaikystėje arba ikimokykliniame amžiuje, pradinio mokymo amžiuje.

Smurto prieš vaikus padariniai

Ikimokykliniame amžiuje:

• Sutrinka mąstymas. Jis darosi chaotiškas, nenuoseklus, prislopintas, nelogiškas.

• Sutrinka kalba. Vaikas pradeda mikčioti, negali nuosekliai išdėstyti savo minčių, pati kalba tampa nerišli.

• Sutrinka miegas. Vaikas per miegus pradeda kalbėti arba rėkti, sunkiai užmiega, dažnai prabunda.

Mokyklinio amžiaus vaikai atsiliepia į smurtą tokiomis reakcijomis:

• Išgyvena ne visaverti pilnavertiškumo jausmą- stigmatizaciją (gr. stigma – dėmė, ženklas) (Esu nevisavertis, antrarūšis, atstumtas, blogesnis už kitus, nes mane muša, neatjaučia, neatsižvelgia į mano norus, nuomonę, neišklauso mano pasiteisinimų nuolat gėdija).

• Vaizduotėje sukuria psichologinės apsaugos situacijas (sumeluosiu, pabėgsiu, pagrasinsiu, atkeršysiu, nusižudysiu).

• Padidėja jautrumas (nuo menkiausio tėvų judesio vaikas pasitraukia, prisidengia, pasilenkia ir pan.).

Gali pasireikšti autoagresija. Vaikas isterijos priepuolio metu gali daužyti ranką į stalą, galvą į sieną, trypti kojomis ar kitaip save kankinti. Išgyvena depresiją, beviltiškumo jausmą, susilpnėja valia. Pastebimos žiauraus elgesio atmainos. Pirmiausia jos pasireiškia kitų žeminimu, prievartos vartojimu, ypač prieš silpnesnį, grėsmingų situacijų kūrimu kitiems. Užuojautą ar meilės kitiems rodymą vaikas suvokia kaip silpnumą. Stengiasi kitus pažeminti, užvaldyti, pavergti. Krinta pažangumas, susiaurėja interesų ratas, vaikas neskaito knygų, laikraščių, nesidomi net sportu.

Pradeda rūkyti, vartoti narkotikus, alkoholį, įžūliai ieškoma seksualinių ryšių.

Kova su smurtu šeimose

Šeimos specialistai, pedagogai

mano, kad buitinis smurtas nėra neišvengiamas. Jie taip pat įsitikinę, kad šeimos nariams įmanoma gyventi vieniems su kitais taikiai, be smurto. Tačiau kovoti su buitiniu smurtu yra sudėtinga, nes toks smurtas daugeliu atvejų yra toleruojamas. Kai kuriose valstybėse yra leidžiamos ir pateisinamos fizinės bausmės vaikams. Be to, daugelyje teisinių sistemų seksualinis smurtas prieš žmoną nėra laikomas kriminalinės teisės objektu. Tokiu būdų neišvengiama buitinio smurto padarinių nukentėjusiajam, kaltininkui ir kitiems šeimos nariams. Pasitaiko ir kraštutinių reiškinių, kai dėl smurto šeimoje kaltomis llaikomos pačios moterys, kurios esą provokuoja, toleruoja ir netgi trokšta tam tikros savo vyrų prievartos.

• leisti įstatymus, stiprinančius lyčių lygybę, draudžiančius fizines bausmes;

• šalinti žiniasklaidos stereotipus;

• stiprinti ekonominį šeimos savarankiškumą (lengvatinis aprūpinimas gyvenamaisiais būstais, pašalpomis ir kt.);

• tobulinti socialinę politiką;

• plėsti visuomenės švietimą.

Reikėtų išskirti visuomenės švietimo uždavinius:

• išplėsti visuomenės supratimą apie buitinio smurto gyvavimą ir ppaplitimą, ugdyti nepakantumą smurtui;

• skiepyti įgūdžius, reikalingus apsisaugoti nuo smurto;

• pasiūlyti veikimo būdus, pateikti naudingą informaciją apie šeimos įstatymus, organizacijas, teikiančias paramą.

Patarimai, kaip elgtis, jeigu vaikas jums pasakoja, kad kažkas atsitiko, kad jis patyrė smurtą:

• Neneikite. Išklausykite viską, ką vaikas nnori pasakyti, būkite atidūs.

• Išgirdę blogas naujienas, nepraraskite savitvardos, nesiraukite plauku. nes galite labai išgąsdinti vaiką.

• Nekaltinkite, nesmerkite ir negėdinkite vaiko. Padrąsinkite ir pasakykite, kad jis nekaltas dėl to, kas atsitiko.

• Pažadėkite vaikui, kad jį apginsite ir apsaugosite, įtikinkite, kad jis saugia. jam nieko blogo neatsitiks dėl to, kad papasakojo apie šį atvejį.

• Sužinokite kuo daugiau apie šį įvykį, kas vyko prieš tai ir po to, kas buvo i skriaudikas -pažįstamas ar svetimas žmogus.

• Jeigu reikia, suteikite pirmąją pagalbą ir nuveskite vaiką pas gydytoją. praneškite policijai.

Vaiko saugumo taisyklės

Tėvų pareiga yra nustatyti ir išaiškinti tam tikras saugumo taisykles vaikams, kurias šie privalo besąlygiškai vykdyti. Svarbiausios turėtų būti šios:

1. Jeigu vaikas namie vienas, lauko durys turi būti užrakintos. Negalima JŲ atverti nepažįstamiems žmonėms, net jei tai policininkas, paštininkas, j santechnikas ar pan.

3. Negalima sakyti telefonu, kad tėvelio ar mamytės nėra namie. Geriausias j atsakymas: „Jie dabar užimti".

4. Sugalvokite savo šeimos slaptažodį, išsirinkite lengvai įsimenamą žodį kuris, ištikus nelaimei, galėtų pakeisti žodžius: „Man pavojus, padėkite"

5. Vaikas turi žinoti, kam ir kur reikia paskambinti, jeigu kilo koks pavojus.

6. Vaikas visada turi tiksliai pranešti, su kuo išeina, kur eina ir kada grįš.

7. Įtikinkite vaiką, kad esant pavojui, jis turi klykti, rėkti, muštis, kandžioto, meluoti ir pan.

Naudota literatūra

1. B. Bitinas " Pedagogika” , 1981 m. Vilnius.

2. L. Jovaiša, J. Vaitkevičius " Pedagogikos pagrindai " 1 dalis, 1987 m., Kaunas.

3. L. Jovaiša, J. Vaitkevičius " Pedagogikos pagrindai” 2 dalis, 1989 m., Kaunas.

4. R. Adamonienė ir kt. " Profesinio ugdymo psichologija ir pedagogika” , 2003 m., Utena.

5. K. Miškinis " Šeima žmogaus gyvenime” , 2003m. , Kaunas.

Anglų kalba