Mokyklos kultūros kaita

Įžanga

IMETEC‘o mokyklos tobulinimo programa nuo 1976 metų, kai buvo patvirtinta, vadinama Institucinio ugdymo programa (IUP). Iš pat pradžių buvo žinoma, kad dėl praktinio pedagoginio darbo pokyčių mokykloje, dažnai keisis mokytojų ir švietimo vadovų nuostatos bei poelgiai, o gal ir mokyklos kultūra.

Pradinis taškas yra mokykla. Prieš imantis „inovacijų“ ji turi išsiaiškinti, ko jai reikia. Aštuntajame XX a. dešimtmetyje „inovacijų bangos“ ritosi viena paskui kitą. Mokyklos dažnai buvo įtraukiamos į veiklą, atsižvelgiant į kaitą, tačiau retai tobulėjo. Todėl vienas iš pirmųjų svarbiausių pplėtros uždavinių, kuriuos numatė IMTEC, buvo sukurti diagnozės „instrumentą“ (IMI), kuriuo organizacija galėtų nustatyti savo privalumus ir trūkumus.

Atnaujinti mokyklos praktiką buvo daug sunkiau nei tikėtasi. Nelengva buvo priversti mokyklas nusistatyti diagnozę. Antra, dar sunkiau buvo nuo diagnozės pereiti prie veiklos. Trečia, kai kuriose mokyklose šis procesas dažnai nutrūkdavo dėl ribotų gebėjimų ką nors keisti. Dėl to buvo nutarta imtis dvejų metų konsultacinio ugdymo programos. Ši praktinio mokymo programa, prižiūrima tiesiog mokyklose, davė progų prasmingai keistis patirtimi. Ja remdamasi, buvo galima ppradėti galvoti apie IUP.

Institucinio ugdymo programa (IUP) visada turėjo daug užmojų. Mus kankino daugybė abejonių. Bandyta sieti teoriją su praktika. Norėta dirbti ir trumpai, ir ilgai. Sudaryta išsamių mokymo programų konsultantams ir vadybininkams. Norėta IUP išbandyti įvairių kultūrų sąlygomis.

Svarbiausi darbo oorientyrai buvo kaitos teorija ir organizacijos teorija. Šioje srityje per pastaruosius dešimt metų be galo daug pokyčių. Rūpėjo sukurti tokią darbo praktiką, kurią būtų galima tolydžio vertinti ir keisti.

Kaitą suprantame kaip mokymąsi, vieną iš natūraliausių žmogaus veiklos būdų. Mokymasis sudaro dalį mūsų gyvenimo iki mums gimstant. Jam reikia daug jėgų, tačiau už pastangas gerai atsilyginama. Gyvenime jis labai svarbus. Jei nesimokytume neaugtume.

Keisti mokyklas irgi reiškia mokytis. Toks procesas apima ir individus, ir grupes; tiesą sakant, kiekvieną organizacijos narį. Tai mestas iššūkis, bet atpildas vertas pastangų. Tai labai svarbu.

Mokymosi mokykloje ateitis

Juo ilgiau dirbta su persitvarkančiomis mokyklomis, juo tvirčiau ėmėme įsitikinti, jog dalinių su priešokiais daromų pokyčių nepakanka. Reikia sisteminės kaitos, kuri būtų ir esminė kultūros kaita. Ta galima nusakyti šešiais punktais:

1.Paradigmos kkaita. Pasaulis smarkiai keičiasi; mes dabar esame pagrindinės

paradigmos pokyčių viduryje, todėl taisomųjų keitimų dabartinėse mokyklose

neužtenka. Prasmingai švietimo kaitai reikia naujų perspektyvų ir esminių mokyklos kultūros pokyčių. Mūsų visuomenėje mokymosi vaidmenį mokykloje keičia keletas veiksnių, kaip pavyzdžiui, namai, visuomenė vis labiau įsitraukia auklėjant vaikus ir sprendžiant konfliktus namie. Įsivyrauja jaunimo bendraamžių kultūra, atimanti iš tėvų, mokytojų ir kitų suaugusiųjų vadovaujamąjį vaidmenį. Žiniasklaida, šiandien jaunuoliai prie televizorių leidžia daugiau laiko nei mokykloje. Galima sakyti, kad dabar vyksta kultūrinė ideologinė kova tarp žžiniasklaidos „vaizdinės“ kultūros ir rašytinės mokyklos vadovėlių kultūros.

2.Mokykla kaip kaitos vienetas. Mokykla – kaitos vienetas, nes ji vienintelė vieta, kur susikertas visuomenės reikalavimai, moksleivių bei mokytojų lūkesčiai ir mokymosi poreikiai. Kiekviena mokykla unikali. Ji turi mokytis, kaip mokytis. Tik rimtai žiūrint į mokyklas kaip kaitos vienetus, esančius sudėtingoje ir painioje aplinkoje, galima tikėtis tikrų pokyčių klasėje ir mokykloje. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje mokykla nėra pajėgi duoti moksleiviams mokymosi galimybių. Be glaudaus namų ir bendruomenės bendradarbiavimo mokyklos negali sudaryti mokymosi sąlygų. vadinasi mokyklai reikia „atsiverti“, „adaptuotis ir ugdytis“ drauge su namais ir bendruomene. Tačiau tai reikia pradėti nuo mokyklos, ir mes iki šiol žiūrime į mokyklą kaip į mokymosi centrą bei kaitos vienetą.

3.Centrinė valdžia kaip partneris. Mokykla – nacionalinis kūrinys. Jis nėra vienišas. Mokyklai reikia centrinės valdžios paskatų. Daugelis ateities problemų yra visuotinės, su jomis bus galima susidoroti tik jei mokykla ir centrinė valdžia glaudžiai bendradarbiaus. Keletas svarbiausių prielaidų, esančių už kaitos strategijos, kuri grindžiama sistemine iniciatyva.

a) sisteminė kaitos strategija (dėl mokyklos naujos programos) remiasi prielaida, jog visose mokyklose numatyta kaita bus suprasta kaip naujovė. Kitaip sakant, centriniame lygmenyje esama žinių, kad, nepaisant visų skirtingų sąlygų pavienėse mokyklose ir vietos mokyklų sistemose, ši naujovė paspartins visų mokyklų tobulinimą.

b) Įmanoma vadovauti kaitai, numatyti protingų tikslų, ppasiekti konsensusą, kuris būtų suprantamas ir priimtinas visai sistemai, teikti būtiną kvalifikuotą paramą kaitos procesui ir diegti įsipareigojimo jausmą laukiamiems politikos pokyčiams.

c) Į mokyklas žiūrima kaip į kaitos objektus, o į mokytojus – kaip į naujų idėjų ir produktų vartotojus. Iš esmės mokykla vertinama kaip tiekimo mechanizmas. Todėl daroma prielaida, kad mokyklos priims sprendimus, parengtus sistemos lygmeniu.

4.Tikrieji poreikiai. Mokyklos tobulinimas, kad būtų veiksmingas, turi tenkinti tikruosius moksleivių poreikius. Norint tokį tikslą pasiekti, kiekvienoje mokykloje reikia sudėtingo proceso, kuriame plėtotųsi asmeninė atsakomybė už trumpalaikius ir ilgalaikius tikslus, o drauge plėstųsi ir bendra tokių tikslų vizija. Kaitos procesas dažnai prasideda inovacine idėja, dar aiškiai nesuprantant „kliento sistemos“ poreikių ir nežinant, kaip toji idėja paveiks mokyklos kultūrą. Vienas iš sunkiausių procesų yra nustatyti poreikius, nes jie keičiasi mokyklai sprendžiant kaitos dilemas. Vartotojų tikruosius poreikius reikia nustatyti iš pat pradžių. Tačiau dar svarbiau struktūrizuoti mokymą dirbant ugdomąjį darbą, kad dalyviai „atrastų“ poreikį imtis atnaujinimo.

5.Kaita kaip mokymasis. Į pokyčius, kurie daro poveikį moksleivių gyvenimui, įeina atidusis mokymasis, kuris įveikiamas tik tiems mokytojams ir vadovams, kurie patys mokosi grupėmis, skatinančiomis visų jų narių talentus, arba mokosi mokykloje, kaip organizacijoje, ir pritraukia visus jos narius. Kaitos procesas mokyklose plėtosis labai skirtingai:

• Fragmetinėse, ar „padrikose“, mokyklose. Tai tokios mokyklos, kurios „„netvirtai suręstos“, „padrikos“, kurių personalas turi mažai bendros inovacinės patirties, nelabai suvokia bendrus poreikius, kuriose retai kas svarstoma ir dažniausiai kaip norma tvyri nuostata, jog kiekvienas žmogus žiūri tik savęs.

Fragmetinėse mokyklose svarbiausia iniciatyva keisti mokyklą paprastai atsiranda dėl aplinkos spaudimo, dažnai ji kyla iš vietos švietimo skyrių ar mokyklų inspekcijos. Iniciatyva gali kilti ir pakeitus vadovybę, tačiau viso personalo pastangomis jų retai atsiranda.

• „Projektų mokyklose“. Tai tokios mokyklos, kurios tam tikrą laiką buvo įsitraukusios į atsinaujinimo projektus, prie kurių drauge dirbo mokytojų grupės ir kuriose dalyvavo vadybininkai, inicijuodami ir koordinuodami tobulinimo programas, paprastai turi daugiau projektų, negu spėja su jais susidoroti. Į išorinius poreikius atsižvelgiama tiek, kiek jie gali paremti kilusią iniciatyvą. Atrodo, jog svarbiausia paskata pokyčiams kyla iš personalo ir mokyklos vadybos grupių.

Pagrindinis reikalavimas „projektų mokykloms“ yra kurti bendrus tikslus ir normas. Vadybininkai bei kiti mokyklos vadovai bando telkti ir koordinuoti žmonių išgales ir fizinius išteklius, tad atsiranda gerų progų jungtiniam mokymuisi pagal projektus, o iš to ir bendras poreikių svarstymas bei naujų tikslų formulavimas.

• Organinėse mokyklose. Trečią mokyklos tipą IMTEC dažnai vadina organine mokykla. Tačiau tai yra mokykla, veikianti kaip organizacija, kuri mokosi; mokykla, kurioje vyksta ugdymo procesas, o į jį įtraukta dauguma mokytojų (dažnai ir moksleivių, tėvų). Čia kuriamos

normos, aptariami, keičiami metodai ir procedūros, kinta net santykiai bei elgesys. Nauji tikslai apibendrinami, o naujos praktikos rūšys institucionalizuojamos.

Kaitos iniciatyva gali kilti mokykloje, taip pat ir aplinkoje. Mokykla yra atvira tobulinimui, aiškinasi savo pranašumus ir trūkumus, turi motyvaciją ir gebėjimų tvarkyti tobulinimo procesus.

6.Organizacija, kuri mokosi. Tikslas yra sukurti tokią organizaciją, kuri pati mokytųsi ir būtų pajėgi kūrybingai reaguoti į aplinkos pokyčius. Tai būtų organizacija, kuri tvirtai gebėtų keisti mokykloje nustatytą programą, ugdyti ir prižiūrėti personalą bei grupes, plėtoti vadybinius bbei organizacinius pradus ir pagaliau kuri institucionalizuotų nepertraukiamą mokyklos vertinimo procesą. Organizaciją, kuri mokosi, mes suvokiame kaip mokyklos viziją, kaip tikslą, kurio niekada negalima pasiekti, bet kaip ateitį, kurios verta siekti. Tikslas yra sukurti mokyklų, gebančių geriau tenkinti jaunimo ir visuomenės poreikius pasaulyje, kuris tolydžio susiduria su naujais reikalavimais. Vienintelis būdas mokykloms ateityje išlikti – tapti kūrybingomis organizacijomis, kurios mokosi. Geriausias būdas moksleiviams sužinoti, kaip ateityje gyventi, yra mokytis mokykloje, kuri mokosi.

`

Mokyklos kultūros kaita

Institucinio ugdymo programa (IUP) grindžiama keliomis prielaidomis ddėl mokyklų kaip organizacijų, dėl mokyklų kaitos būdo, taip pat dėl suaugusiųjų ir jaunuolių mokymosi būdo. Drauge IUP turi mokykloms ilgalaikių tikslų – priartinti jų kultūrą prie mokymosi kultūros, taigi prie tokios kultūros, kuri galėtų tenkinti moksleivių ir suaugusiųjų poreikius, ttiek išorės, tiek vidaus.

IUP veikia keliais etapais. Šiame proceso etape mokykla įsitraukia į veiklą, kad eksperimentiniais projektais įgyvendintų svarbiausius tikslus. Atsakingas už- tai organizacinis komitetas, o keletas grupių dirba pagal pageidaujamus projektus.ar galima sakyti jog mokykla keičiasi? Tai reiškia, jog ji daro kažką nauja, tačiau nebūtinai toji mokykla kaip organizacija keičiasi. Keisti vieną praktiką kita, nauja, gali paprasčiausiai reikšti tai, kad atsisakoma vienos sustabarėjusios schemos dėl kitos. Kad mokykla pakeistų funkcionavimo būdą, ji turi keisti savo kultūrą.

Nors pagal IUP mokykla yra kaitos vienetas, negalima sakyti, kad remiamės prielaida, jog kaita prasideda organizaciniame lygmenyje. Organizacijos kultūra ima keistis nuo žmonių: nuo mąstymo būdo, nuo to, ar veikiame pavieniui, ar drauge. IUP pripažįsta dvi vienodai svarbias strategijas, pagal kurias reikia vienu laiku ddirbti:

1. Pokyčiai individualiu lygmeniu, padedant pavieniui mokytojui įveikti tuos mokyklos kultūros aspektus, kurie trukdo jam asmeniškai augti, mokytis ir ugdyti naują mokytojo vaidmenį.

2. Pokyčiai grupės ir tarpgrupiniu lygmeniu, kad individai galėtų veikti drauge operatyvinio darbo padaliniuose ir tarp darbo padalinių.

Kultūros samprata

Mokyklos kultūra yra sudėtingas reiškinys, pagal Hodgkinson, ji reškiasi trimis skirtingais lymenimis.

1. Transracionalusis lygmuo; vertybės suvokiamos kaip metafizinės ir pagrįstos tikėjimais, etikos kodeksu bei moralinėmis idėjomis.

2. Racionalusis lygmuo; vertybes suprantamos ir grindžiamos tam tikrame normų, papročių, lūkesčių bei standartų kontekste ir priklauso nuo kolektyvo ppatvirtinimo.

3. Subracionalusis lygmuo; vertybės suvikiamos kaip asmeninės simpatijos ir jausmai; jos glūdi emocijose, jos labai svarbios, tiesioginės, afektinės ie bihevioristinės. Iš esmės jos asocialios ir amoralios.

Reta mokykla žino savo transracionaliojo lygmens vertybes. Išskyrus kelias privačias mokyklas, mažai jų šiame lygmenyje turi aiškių duomenų. Tačiau racionaliojo lygmens aiškias vertybes dauguma mokyklų atskleidžia savo suformuluotuose tiksluose, normose, taisyklėse, mokyklos programoje, kasdienėje praktikoje, papročiuose ir ceremonijose. Praktiškai analizuodami vertybes, nustatėme, kad subracionalusis lygmuo daugelyje mokyklų vaidina labai svarbų vaidmenį, ypaš todėl, kad mokykla nėra įpratusi reikštis racionaliuoju lygmeniu, ir dėl valdžios, kurią turi tam tikri mokytojai. Asmeninės simpatijos turi tendenciją dominuoti.

Vertybės ir normos iškyla šiuose lygmenyse: individo, grupės, organizacijos, subkultūriniame ir visuomenės.

Kultūros apibrėžimas rodo, kad individai ir jų santykiai yra svarbus mokyklos kultūros veiksnys. Užtat labai svarbu daryti poveikį individo ir grupės lygmeniu, jei vis dėl to norime bandyti keisti mokyklos kultūrą.

Standartinė praktika

Mokymo – mokymosi procesas yra sudėtingas. Mokymo tyrimai palyginti naujas mokslas. Daugelis mokytojų yra prastos nuomonės apie tai, jog tyrimai prisideda prie mokymo tobulėjimo. Mokytojai pasirinko patogią poziciją: tik aš, kaip praktikuojantis mokytojas, ir mano kolegos išmano, kas vaikams labiausiai tinka. Todėl didžiuma mokytojų linkę pasitikėti tradicine, saugia ir „standartine“ mokymo praktika.

Autonomiškas mokytojas

Nors mokytojų bendradarbiavimas daugelyje mokyklos sistemų plečiasi, o tradicinė mokymo kklasių organizacija palengva keičiama lankstesne, didžiumoje šalių norma yra tradicinė „vieno mokytojo – vienos klasės“ organizacija.

Flinders (1988) tvirtina, kad mokytojai labai stengiasi turėti laiko, kad galėtų „susidoroti su darbu“, dažnai į bendradarbiavimą žiūri kaip į gaišatį, jėgų atitraukimą nuo pagrindinių užduočių.

Rolff (1991) tvirtina, kad „autonomiškas mokytojas“ atsirado dėl konflikto, kilusio tarp tikimybės, jog mokyklos sistemoje mokytojas bus funkcionierius, atsakingas už tam tikrus tikslus, ir fakto, jog niekas nėra apibendrinęs gero mokymo.

Mechanistinė organizacija

Mokyklose grupės retai jungiamos, nes jos yra optimalaus darbo organizacijos. Moksleivių klasė – pati svarbiausia mokymosi grupė mokykloje – yra paprasčiausiai atsitiktinė to paties amžiaus individų grupė. „Produkcijos vadovas“ – mokytojas – nerengiamas, kaip įprasta, vadovauti klasei. Kiekvienos klasės kokybė ir našumas susiklosto atsitiktinai.

Mokyklos vertybės ir „santykiai“

Jei siekiama kaitos proceso nuosavybės ir mokytojų bendradarbiavimo, labai svarbūs mokykloje pasidaro ryšiai, grindžiami pasitikėjimu bei atvirumu. IUP remiasi ilgalaikiu aukštesnio lygio mokymosi tikslu. Tokiam mokymuisi reikia pasitikėjimo ir saugumo. Siekiant gerų rezultatų, reikia naudotis ne tik oficialiais mokyklos vadovais, bet ir neoficialiais (iš mokytojų ir moksleivių). Kitaip sakant, naujoji mokymosi organizacija reikalauja iš pagrindų keisti normas ir vertybes, kurios daro tiesioginį poveikį žmonių santykiams.

Mokyklos vertybės ir „aplinka“

Vis dažniau mokyklos susiduria su pokyčiais ir aplinkos reikalavimais. Žiniasklaida, pokyčiai jaunimo kultūroje ir namų aplinkoje „„išjudina“ tradicines mokymosi mokykloje formas. Nauji vyriausybiniai potvarkiai, biudžeto problemos ir nauji programų reikalavimai verčia mokyklas imtis kaitos. Dideli technikos taikymo pokyčiai verčia abejoti mokyklos metodais ir praktika. Mokykla, nors ji ir kaitos vienetas, nėra kokia atskira sala. Ji atsakinga ir atskaitinga tėvams, švietimo skyriui ir visuomenei. Ji turi skelbti savus sprendimus ir juos apginti.

Grupių ugdymas

Organizacinio komiteto ugdymas šiaip niekuo nesiskiria nuo kitų darbo grupių mokykloje ugdymo, tačiau jis atlieka modelio vaidmenį, nes nu9o jo prasideda mokyklos ugdymas.

Kaita yra mokymosi procesas. Čia susiduriame su žmonėmis, kurie bando nežinomus dalykus, pirmą kartą atlieka tam tikrus veiksmus ir dirba su naujais žmonėmis sunkiomis, konfliktinėmis aplinkybėmis. Pažanga dažnai pasiekiama tik per vidinę kaitos dinamiką. Svarbu veiksmingai tobulinti žmonių vidaus procesus, dirbti su mažomis grupėmis ir personalu kaip visuma. Juo daugiau dirbama su mokyklomis, juo labiau aiškėja, jog tikroji „gamyba“ vyksta mažose grupėse. Šios grupės yra sudedamosios mokyklos darbo organizacijos dalys. Nuo jų praktinio darbo kokybės ir santykių labai priklausys mokyklos našumas.

Viena iš svarbių kiekvienos mokyklos vadybos, ypač tos, kuriai rūpi vadovauti kaitai, užduočių yra kiekvienai veikiančiai grupei sudaryti optimalias darbo sąlygas. Iš tikrųjų mokyklos tobulinimo programoje daugelis užduotis atliekančių jėgų, keletas klasių, keletas skyrių ir organizacinis komitetas sudaro „operatyvines grupes“, siekiančias kaitos tikslų.

Vadinasi, mokyklos ugdymo programos kokybė ir priimtinumas gerokai priklausys nuo tų grupių kokybės.

Individo vertybių ir normų kaita

Kai mokykla stipriai įsitrauks į projektus, kaitą ims veiki keli veiksniai. Pasikeitęs praktiko elgesys dažnai yra esminis kaitos požymis. Smulkių pokyčių mokymo praktikoje ima rastis dėl savęa vertinimo. Mokytojas reaguoja į asmeninius sprendimus, sėkmės bei klaidos nuojautą, įvykius klasėje, kasdienybės spaudimą. Kai šis procesas vyksta metų metais, mokytojas randa vis mažiau galimybių tobulėti, pamažu ima grimzti į vis didesnę rutiną, darbas darosi neįdomus, nepatrauklus, iir mokytojas pradeda jaustis dirbąs izoliuotai. Pamažu gyvenimas „ už klasės durų“ tampa :privačia teritorija“.

IUP stengiasi pateikti kitokių perspektyvų mokytojui vertinti save. Daugeliui profesionalų, kurie nejaučia kitų profesionalų reikalavimų, tas procesas baigiasi stagnacija ir rutina. Per bendras diskusijas ir tikrųjų poreikių analizę visi mokytojai kviečiami „atverti savo klasių duris“, dirbti su kolegomis ir pervertinti kasdienį darbą. Pirmas žingsnis atvirumo link paprastai būna konstruktyvus kolegiškas darbas mažomis dėstomojo dalyko grupėmis. Jei tokios grupės yra veiksmingos mokymosi grupės, kurioms būdinga atvirumas ir ppasitikėjimas, galima neabejoti, kad mokytojas ims dalytis patyrimu, o kartais ir kviestis kitus mokytojus aptarti savo praktikos arba net stebėti ją. Tai didelis žingsnis individui, kuris dažnai jaučiasi esąs izoliuotas praktikas. Tokių pokyčių nepatirs tas, kuris nejaučia poreikio ir mano, jjog jo darbas naudingas. Mokytoją su kolegomis, be to, turi sieti pasitikėjimas. Netgi žengiant šį pirmą žingsnį, mokymosi vertybių ir normų svarba būna akivaizdi. Pradeda aiškėti, jog be atvirumo ir pasitikėjimo mažose darbo grupėse nedaug kas pasikeis.

Kai mokytojas įsitraukia į IUP procesą ir ima glaudžiai dirbti su vienu ar daugiau kolegų, jo mokymo darbe atsiranda naujų perspektyvų, noras keisti darosi aiškesnis, užtat ir noras tobulėti bei koordinuoti darbą skatina kolegas planuoti drauge.

Kai vis daugiau grupių mokykloje ima dirbti pagal savus IUP projektus, kai organizacinis komitetas padeda toms grupėms našiai dirbti, kai iškyla vis daugiau naujos praktikos elementų, ima aiškėti būtinybė pervertinti tikslus. Svarbu ne vien drauge planuoti, bet ir turėti bendrų ugdymo planų.

Išvados:

IUP šerdį sudaro mokyklos kultūros kaita. Pasirodžiusi 11974 metais, ši programa iš esmės žymėjo naujos švietimo praktikos plėtotės ir įgyvendinimo strategiją. buvo manoma, kad ji drauge keis dalyvių nuostatas ir elgesį. Tačiau gerai nenutuokėme, jog ji turėtų kelti daugybę reikalavimų mokyklos kultūrai, jei naujoji praktika būtų institucionalizuota. Ilgainiui buvo suvokta, kad mokyklos labai skirtingai pasirengusios keistis, pradedant gan „fragmentiškomis mokyklomis“, baigiant gan pažangiomis organizacijomis, kurios mokosi. Buvo suprasta ir patirta iš praktikos, kad mokyklos kultūra skiriasi ir įvairių tipų mokyklose, nors esama tam tikrų bendrų elementų. Kitas uužmojis buvo nustatyti, kas tose mokyklose, kuriose dirbome kultūros kaitai gali daryti poveikį. Buvo nustatyta, kad vieno būdo nėra; vienas kuris būdas negali veikti tik vienu kokiu aspektu, bet reiškiasi drauge visais lygmenimis: individo, grupės ir organizacijos.

Literatūra

1. Per Dalin, Hans – Gunter Rolf, Bab Kleekamp. Mokyklos kultūros kaita. XX a. pedagogikos klasika. 1999 m. Vilnius.

2. www.smm.lt/ projektai

3. http://np.ipc.lt/projektai