Krikštynos ir jų papročiai

Kūdikio gimimas buvo džiaugsminga visos bendruomenės šventė. Apie įvykį greitai sužinodavo visas kaimas, o moterys ruošdavosi būtinai nueiti į radynas.

Radynos – kūdikio ir jo motinos lankymas. Lankydavo tik ištekėjusios moterys, giminaitės ir kaimynės. Netekėjusių merginų ir vyrų į radynas nekviesdavo. Liaudis buvo įsitikinusi, kad lankyti gimdyvę yra būtina. Kai ji pakankamai sustiprėdavo po gimdymo, apylinkės moterys susitardavo (dažniausiai sekmadienio popietę, nes tuomet jos buvo laisviausios nuo darbų) nueiti į radynas. Nei viena neidavo tuščiomis rankomis: neatnešus dovanų gimdyvei iir kūdikiui, galima suardyti visą ateities laimę.

Į radynas moterys atsinešdavo savo vaišes, tarp kurių svarbią vietą užimdavo kiaušinienė. Viešnios dar nešdavosi sūrių, blynų, pyrago ir kitoikių užkandžių. Atsigėrimu pasirūpindavo naujojo kūdikio tėvas, vaišindamas viešnias vynu, gira, o kartais ir saldžia degtine. Jeigu gimdyvė nesijausdavo per daug stipri, stalas būdavo protraukiamas prie jos lovos, kad ir ji galėtų vaišėse dalyvauti. Viešnios radynose praleisdavo visą popietę.

Krikščionių krikšto sakramentą galima apibūdinti kaip ritualinį veiksmą reiškiantį krikštijamojo apvalymą nuo gimtosios bei kitų nnuodėmių ir priėmimą į tikinčiųjų bendruomenę. Krikštas – tai pirmutinis krikščionių sakramentas. Jo apeigose esminė dalis yra vandens užpylimas ant krikštijamojo. Jono evangelijoje Kristus yra pasakęs Nikodemui: „Tas, kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“. Krikščioniškas krikštas iir yra dvasinis gimimas iš vandens ir iš šv. Dvasios.

Per krikštą įeidamas į krikščionių bendruomenę, žmogus priima moralinius įsipareigojimus, kurie liaudies papročiuose interpretuojami savaip.

Svarbiausias bažnytinio krikšto elementas yra pats krikštas. Apie jį išsidėstę kitos apeigos. Įdomu, koks gi yra ritualinio vaiko nuplovimo ir bažnytinio krikšto santykis. Iki šiol Dzūkijoje dar žinomas įsitikinimas, kad bažnytinis krikštas negalioja, jei prieš jį neatliekamas ritualinis vaiko nuplovimas namuose. Kūdikio nuplovimo ritualas buvo žinomas dar prieš krikščionybę. Pasaulyje vanduo nuo seno turėjo magiškų savybių. Buvo tikima jo apvalomąja, apsaugomąja galia.

Be apeiginio kūdikio maudymo krikštynų papročiuose aptinkama ir daugiau vandens apeigų, kurios praradę pirminę prasmę, vėlesniais laikais įgavo žaidybinius elementus, t.y. virto pokštais. Tai ir naujagymio apipurškimas vandeniu, kad nedžiūtų vaikui veidelis, ir ssvečių šlakstymas, kurį atlikdavo bobutė prie vaišių stalo. Visos šios apeigos ir pokštai turėjo skatinti vaisingumą, sveikatingumą, gyvybingumo ir atsinaujinimo jėgas. Taigi vandens mitologinis aspektas buvo išlaikytas, tik naujai interpretuotas krikščionybės krikštijimo simbolikoje.

Seniau žmonės stengdavosi kūdikį pakrikštyti kaip galima greičiau: po savaitės ar dviejų. Kai kuriose Lietuvos vietovėse buvo tikima, kad krikštynas reikia kelti jauname mėnesyje, tada žmogus ilgai bus jaunas, jaunai atrodys. Kitur buvo manoma, kad žmogaus išvaizda priklauso nuo to, kokioje mėnulio atmainoje jis gimęs: jauname mėnesyje vvisuomet atrodys jaunai, sename mėnesyje gimęs, bus senos išvaizdos, bet turtingas. Apie jaunai atrodantį žmogų buvo sakoma: „Matyt, jis (ar ji) jauname mėnesyje gimęs.

Didžiausia priežastis, dėl kurios žmonės skubėdavo kūdikų pakrikštyti, buvo ta, kad senaisiais laikais labai daug naujagimių mirdavo. Liaudis tikėjo, kad nekrikštyta vėlė neina į dangų, todėl stengėsi kūdikį „padaryti krikščioniu“ kaip galima greičiau.

Krikštynų papročiuose svarbus elementas yra kūdikio vardo parinkimas. Vardas suteikė daug informacijos apie žmogų. Naujagimio tikrasis vardas buvo slepiamas iki krikšto. Toks kūdikis vienur buvo vadinamas nekrikštu, kitur – žyduku ar eretiku. Tėvai net pribuvėjai nesakydavo tikrojo vaiko vardo, kad ji nepakrikštytų kūdikio „iš vandens“. Kūdikio vardas kūmams buvo pasakomas prieš pat vaiko išvežimą į krikštą. Buvo tikima magine žinojimo galia – „moki žodį – žinai kelią“. Jei žinai žmogaus vardą, tu jam gali pakenkti.

Tėvai vaikui rinko senelio, tėvo, brolio ar mėgstamo žmogaus vardą. Gimus mergaitei, vardą skiria tėvas, o berniukui – motina. Taip daro, kad vaikai būtų gabūs. Jei kaime tuo pat vardu jau pakrikštytas žmogus pasižymėjo blogomis savybėmis, tai vaikui to vardo neduodavo. Dažnai skirdavo vardą, kokį pats kūdikis atsinešė, t.y. tos dienos šventojo.

Jei tas vardas buvo negražus, tai paprastai duodavo tokį šventojo vardą, kurio diena artimiausia atsineštinei vardo ddienai. Tėvai stengėsi parinkti šventojo vardą, kad vaikas turėtų globėją, kad galėtų sekti jo dorybėmis. Jau parenkant vardą buvo formuojamas būsimojo žmogaus dorovinis auklėjimas.

Labai svarbus krikštynose ir kūmų parinkimas. Į krikštynas kūmus paprastai kviesdavo tėvas. Kūmus rinkdavo iš artimų giminių ar kaimynų. Seni žmonės ir šiandien tiki, kad vaikas būna panašus į savo krikšto tėvus, todėl į kūmus buvo kviečiami garbingi, dori, tikintys žmonės. Sakydavo „Kūmas buvo išgeriantis, ir vaikas jo pėdom nuėjo“ arba „kūma labai mokėjo tą darbą dirbti, tai ir vaikas moka“. Su žmonėmis, kurie vaiką pakrikštydavo, susikūmuodavo visam gyvenimui.Krikštatėviai tapdavo vaiko antraisiais tėvais, jų dvasiniais globėjais. Mirus tėvams, kūmai rūpinosi našlaičio globa. Nėra baisiau, sakydavo, kaip su kūmais pyktis. O ir vaikui kūmų pareigos nesibaigdavo su krikštynom. Iki gyvos galvos savo krikštavaikiu turėjai rūpintis. Visuose gyvenimo sunkumuose, varguose paguosti, patarti, padėti, o kokiai nelaimei atsitikus, vaikui likus našlaičiu, jį priglausti ir auginti. Kūma per kiekvienas Velykas dovanodavo krikštavaikiui kiaušinių. Kūmus būtinai kviesdavo į vestuves svotais.

Kvietimas kūmu buvo laikomas garbe. Sakoma, kad jei prašomas į kūmus žmogus atsisako, tai toks vaikas bus be dalios – ne tik gyventi nemokėtų, bet ir numirti negalėtų. Apie tokius pasakodavo: bando kartis – virvė nutrūksta, bando skandintis – į dugną nnegrimzta. Tad atsisakyti kūmavimo galima tik labai rimtą priežastį turint, kaip antai, laukiantis kūdikio. Jei nėščia eis krikštyti, gali vienam iš vaikelių pakenkti. Buvo ir dar viena priežastis, dėl kurios ypač jaunimas galėjo atsisakyti kūmauti – jei porininkas (kūmas ar kūma) nepatikdavo. Jaunus kūmus poruodavo, sako kad jie kartais net susituokdavo. Papročių ištakose tarp kūmų būta ir kūniškų, erotinių santykių.

Tikima, kad mergvaikis kūmams atneša laimę: kūmui seksis arkliai, važiuodamas krikštan jis tuo tikslu po apsiaustu apsijuosia kamanomis, o kūmai – kiaulės ar linai – ji užsikiša pajuostėn saują linų. Šiuo tikėjimu buvo ginamas vargšas, nekaltas vaikas.

Krikšto drabužėlius įtaisydavo krikšto motina arba abudu krikštatėviai kartu. Jei krikštamotė neatneštų krikšto marškinėlių ir vaikutis mažas mirtų, tai aname pasaulyje vaikščiotų nuogas. Kas krikšto marškinėlius laiko visą gyvenimą, tas bus laimingas ir turtingas.

Pagrindiniai ir svarbiausieji krikštynų veikėjai yra krikšto tėvai ir krikštyjamasis kūdikis, arba krikštavaikis. Tikrieji kūdikio tėvai ir kiti šeimos nariai lieka tarytum nuošaliai. Seniau tėvai net į bažnyčią nevažiuodavo kūdikį krikštijant, o pasilikdavo namie laukti krikštatėvių su pakrikštytu vaikeliu. Kūdikį krikšto tėvams atiduodavo namuose: „Apkrikštykit mūsų kūdikėlį, parinkite jam Angelą Sargą, kad jis visą amželį jį saugotų ir keliu einantį, ir namie sėdintį, ir vandeniu plaukiantį, nuo piktų nuotykių, nuo

skaudžių ligų, nuo žiaurių žmonių, kad jis keliu eidamas nepaslystų, vandeniu plaukdamas nenuskęstų“. Krikšto tėvai nuveždavo vaiką į bažnyčią, laikydavo per krikštą, parnešę namo atiduodavo tėvams sakydami „Štai parnešėm vaiką kataliką“. Tėvai priimdami vaikelį nusilenkdavo, padėkodavo, ir kviesdavo visus prie stalo. Krikštynų vaišes malda pradėdavo krikšto tėvas. Alkį numarinus, iškalbingesnė kūma kuo išsamiausiai papasakodavo visą kūdikio kelionę į bažnyčią, ką sutikę, matę, kaip vaikelis elgęsis. Iš visų tų detalių bandydavo nuspėti, koks bus naujagimio gyvenimas. Jeigu, vaiką vežant krikštyti, pralenkei vvežamą laidoti numirėlį, tai tas kūdikis užaugęs matys vėles. Prie bažnyčios durų reikia kūdikį prašnekinti tuo vardu, kuriuo jis bus krikštijamas, tai jis greitai pradės kalbėti. Grįžus iš bažnyčios, vyriausia amžiumi giminaitė turėdavo spėti kūdikio vardą. Jeigu ji iš anksto vardą ir būtų žinojusi, turi atspėti tik iš trečio karto, kad vaikas užaugęs nebūtų plepys. Kūdikis ir gėrimo kaušas keliaudavo kartu. Vienas iš pačių seniausių krikštynų papročių, tinkamas atlikti prie stalo ar ant gražaus kalno, buvo paminėtas dar XVII amžiuje. VVyriausiasis kūmas, laikydamas kūdikį vienoje rankoje, o kaušelį su gėrimu kitoje, nuliedavo gėrimo žemėn ir prašydavo Žemynėlės, kad būtų vaikui maloninga, kad padarytų jį laimingu. Po to užsveikindavo šalia stovintį ir perduodavo jam kaušelį ir kūdikį. Taip leisdavo vaikelį ir kkaušelį iš rankų į rankas, kol galiausiai jie apkeliaudavo visus susirinkusiuosius. Paskutinis savo vaiką palaimindavo tėvas. XX amžiuje šis paprotys kiek pasikeitė: svečiai leisdavo vaikelį iš rankų į rankas pasūpuodami, ,,paaugindami“, sakydami jam savo linkėjimus.

Manoma, kad kūmų elgesys per krikštynas lemdavo kūdikio ateitį, jo būdą, todėl krikštatėviai turėjo laikytis įvairių draudimų. Kai veža krikštyti berniuką, tada kūmas visą laiką turi būti labai kalbus, – tada ir berniukas užaugęs bus šnekus ir jo tarsena bus aiški. Vežant krikštyti mergaitę, taip elgtis turi kūma. Yra ir priešingų nuomonių: išvežus vaiką krikštyti, reikia kūmams nesikalbėti, kitaip vaikas bus rėksnys. Kūmai turėjo duoti dovanų kelyje sutiktiems, nes kitaip vaikas būtų užaugęs šykštus. Rytinėje Lietuvos dalyje per krikštynas išgerdavo alaus ir į viršų išpildavo, kkad vaikas augtų didelis, kad šoktų aukštyn, kad laimingas ir linksmas būtų. Šiame krašte sakydavo: jei per krikštynas daug dainuoja, tai vaikas bus linksmas, turės gražų balsą. Per krikštynų vaišes visi linkėjimai buvo skirti naujagimiui, kad jis augtų geras, didelis, doras, protingas žmogus. Galbūt krikštynose pasakyti tostai ir linkėjimai tariamai galėję nulemti kūdikio likimą, jo ateitį, būdą. Svečiai prisigalvodavo visokių linksmybių. Vaikai ant išvažiuojančiųjų į bažnyčią vežimo nemačiom prikabindavo krepšių. Grįžę iš bažnyčios kūmai visus krepšius turėjo „parvežti pilnus“. Kūmams pprie stalo užsimiršus, pavogdavo vaiką, jo vietoje pakišę šuniuką, kačiuką ar pliauską, stebėdavosi, koks negražus kūmų krikštavaikis. Kūmai vaiko neradę turėdavo išsipirkti. Kartais grįžę iš bažnyčios rasdavo stalą apsišaukėlių kūmų užsėstą. Derėdavosi, kol savo vietą atkovodavo.

Gimus pirmajam anūkui, „į bočelius pakeldavo“ senelį, pirmai mergaitei – senelę. „Naują“ senelį ar senelę sodindavo ant suolo ir keldavo aukštyn kartais vieną, kartais tris kartus. Už pakilnojimą šie atsidėkodavo sūriu, pyragu ar buteliu.

Švęsdavo, linksmindavosi, dainas dainuodavo. Krikštynų dainos nelabai rimtos, kai kurios gal kiek blevyzginės. Dainuojant erotinio turinio dainas, bei atliekant panašius žaidimus, buvo tikima, kad tai užtikrins tolesnį tėvų vaisingumą. Krikštynų šokių ir ratelių užrašyta nedaug. Vieni iš jų tai yra „Ėjo kūmas“ (ratelis) ir „Rasodėlė“ (šokis).

Prikepdavo pyragų, sūrio, mėsos pripjaustydavo. Beje, svečiai tuščiomis rankomis niekada neidavo, kiekviena šeimininkė ką nors savo atsinešdavo. Stengėsi savo vaikui iškelti krikštynas kuo smagesnes, kuo iškilnesnes. Sakydavo, kokios krikštynos, toks ir visas gyvenimas. Svarbu, kad būtų linksma, kad visi „pauliotų“, pašėltų. Kad kiekvienas į krikštynas pakviestas gautų naujai gimusį vaikelį rankose paturėti, jo gležnumą ir šilumą pajusti, palaiminti jį, kad vaikelis būtų priimtas į artimiausių žmonių tarpą. Būti pakviestam į krikštynas – garbė, malonumas ir visam gyvenimui išliekanti atsakomybė, rūpestis tuo, kurio „pirmajame baliuje“ krupniką ggėrei.

Su senaisiais reliktais susijęs vienas iš labiausiai visoje Lietuvoje paplitusių krikštynų papročių – tai vadinamasis ,,kūmų spaudimas“. „Reik kūmus spaust, o tai bus reti vaiko dantys“. „Kūmai kūmas nepatiko, sėdėjo atstu, tai dabar gali tarp dantų degtuką įkišti“. Krikšto tėvus pasodindavo suolo viduryje. Kiti svečiai susėsdavo iš šonų.

Duodavo kraštiniams su kultuvėm per kojas, jei šie pamažu nesislinkdavo link suolo vidurio. Kuo kraštiniai labiau slenkasi, tuo kūmams ankščiau.

Neiškentę kūmai ištraukdavo, pavyzdžiui, pusę saldainio. „Spaudikai“ kiek atlyždavo, bet nieko daugiau negavę, vėl spausdavo. Taip gaudavo daugiau saldainių, butelį, o galų gale sūrį. Spaudimas pokštaujant, derantis, pakeliant didžiausią triukšmą kaip čigonai miške, trukdavo porą valandų. Jeigu vaišių metu kūmai išgeria, tai būtinai turi gerti dvi taureles, kad vaikas nebūtų šlubas.

Antrąją krikštynų dieną būdavo vadinami kūmos pietūs. Svarbiausias čia būdavo kūmos pyragas, gera kūma iškepdavo jį pusės metro aukštumo ir dailiai išpuošdavo. Jei kūma labai puiki, tai pati ne tik pyragą duodavo, bet ir stalą savom staltiesėm užklodavo, valgiais nukraudavo. Krikštynoms einant į pabaigą, kūma dovanodavo kūmui baltą skarelę ir liepdavo veidą apsišluostyti, kad krikštavaikis nebūtų „apsiseiliojęs“. Atsidėkodamas kūmas meiliai kūmą pabučiuodavo. Kuo šaunesni kūmai, tuo linksmesnės krikštynos, tuo mielesnė kūmystė tėvams ir visą gyvenimą palankiau vaikui.

Liaudis bbuvo įsitikinusi, kad kūdikio gimimo laikas turi daug įtakos jo charakteriui, išvaizdai ir gyvenimo būdui.

– Sekmadienį gimęs vaikas bus labai gudrus, laimingas ir turtingas; bus geras ir dosnus; pamaldus; niekam nepavydės, bus geras darbininkas ir paklusnus.

– Pirmadienį gimęs bus nelaimingas; jam seksis prekiauti; bus turtingas ponas arba tinginys.

– Antradienį gimęs bus muzikantas; bus pirklys.

– Trečiadienį – pikčiurna; tinginys; iškalbus, nuolankus, gero būdo.

– Ketvirtadienį – riebus; geras ir laimingas.

– Penktadienį – liesas; gražus, seksis vilioti priešingos lyties asmenis; bus piktas; priešgina.

– Šeštadienį – mėgstąs tvarką ir švarą; nuolankaus ir gero būdo; labai greitas.

Žmogaus atėjimas į pasaulį nuo pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikų buvo nepaprastas įvykis. Ilgus šimtmečius jį supo įvairi magija, burtai, turintys apsaugoti naujagimį nuo blogio ir užtikrinti laimingą bei gerą gyvenimą.

Krikštynos seniau buvo labai mėgiama ir laukiama šventė, kurioje dalyvaudavo ne vien šeimos nariai, bet taip pat giminės, artimieji ir kaimynai.

Naudota literatūra:

Angelė Vyšniauskaitė „Lietuvių šeimos tradicijos“, Vilnius, 1967 m.

A. Vyšniauskaitė, P. Kalnius, R. Paukštytė „Lietuvių šeimos papročiai“, Vilnius, 1995 m.

Juozas Kudirka „Lietuvių Liaudies Papročiai“, Vilnius, 1991m.

Danutė Brazytė – Bindokienė „Lietuvių papročiai ir tradicijos“, Čikaga, 1989 m.

Jūratė Čapaitė „Šalavijo Rūtelė“, Klaipėda, 1994 m.