Piršlybos ir jų papročiai

Piršlybos visais laikais buvo būtina sudėtinė kiekvienų vestuvių dalis. Jos visoje Lietuvoje vykdavo dažniausiai baigiantis lauko darbams, rudenį arba žiemą, per mėsiedą. XIX a. antrojoje pusėje paruošiamoji piršlybų dalis buvo vadinama atklausais, sanvedybomis. Piršlys – tai viena iš spalvingiausių figūrų lietuvių liaudies vestuvėse. Piršlys vadovauja vestuvėms, jis išsiskiria dideliais vaidybiniais, improvizaciniais bei retoriniais gebėjimais. Piršlį jaunikis pasirinkdavo iš savo giminių ar pažįstamų, vyresnį vedusį apsukrų ir sąmojingą vyrą. Piršliui už pripiršimą jaunikis turėdavo atlyginti – dovanodavo aulinius batus, duodavo ppinigų.

Nužiūrėjęs merginą, piršlys kartais siųsdavo vyresnį moterį arba paauglį (piemenį) atklausams – sužinoti, ar bus šiuose namuose laukiamas. Toks pasiuntinys buvo vadinamas maršalgiene (Ignalina), tulkininke (Pasvalys), atklaustuoju (Molėtai). Neretai į tolimesnius kaimus piršlys su jaunikiu vykdavo pas nepažįstamą merginą iš anksto neįspėję.

Maždaug iki XIX a. vidurio piršliai jodavo. Vėlesniais laikais važiuodavo vienkinkiu vežimu arba važiu, užkabinę arkliui ant kalo skambalą arba žvangučius, kad iš tolo būtų girdėti. Neturtingų valstiečių piršliai kartais kaimyninius kaimus eidavo pėsti.

Aukštaitijoje per pažintuves –– pirmąjį piršlio apsilankymą, piršlys vaišindavo tėvus savo degtine ir klausdavo, ar žada išleisti dukterį. Kartais per pažintuves piršlys sakydavo tradicinę oraciją,kurioje nurodydavo,kad jis ieškąs verpėjėlės, audėjėlės, rugių pjovėjėlės ir rišėjėlės. Taigi valstiečių tarpe išliko šimtmečiais nepakitusi pažiūra į nuotaką, kkaip į gerą darbininkę.

Piršliai pagal tradiciją stengdavosi slėpti atvykimo tikslą. Juos atpažindavo iš simbolinių ženklų, atributų, alegorinių kalbų. Pasak M.Pretorijaus, Rytų Prūsijoje piršlys atjodavo su žalia lazdyno šaka, prie kurios būdavo pririšta rūtų. Aukštaičių piršliai pririšdavo arklius prie rūtų darželio, kartais surišdavo mazgu arklio uodegą, kurią mergina, sutinkanti tekėti, atmegzdavo. Įvairiose Žemaitijos vietovėse piršliai dar jodavo persirišę per pečius ir nugarą languotas skaras. Aukštaičių, dzūkų piršlys užsikabindavo barsuko ar lapės kailio krepšį, kuriame veždavosi degtinės butelį.

Užnemunėje, Dzūkijoje pirmą kartą atvykę piršliai apsimesdavo pirkliais, klausdavo ar neturi telyčios, ožkutės ar žąsies parduoti. Aukštaitijoje kartais sakydavosi esą medžiotojai ar paklydėliai, prašydavosi į vidų sušilti. Priklausomai nuo piršlio iškalbingumo ir samojaus, atvykimo priežastis buvo nusakoma įvairiai.

Piršlių pastangos nuslėpti atvykimo tikslą sseniau turėjo dar ir kitą reikšmę. Tai buvo maginė priemonė, susijusi su senaisiais liaudies tikėjimais. Taip buvo stengiamasi suklaidinti namų dievus ar demonus, kad jie nesupyktų ir nekeršytų.

Vėliau keitėsi piršlybų pobūdis. Dažnai piršlys su jaunosios tėvais aptardavo pasogos dydį. Piršlys girdavo jaunikį ir jo ūkį, kad išsiderėtų iš nuotakos tėvų kuo didesnę pasogą pinigais, gyvuliais, daiktais.

Žemaitijoje piršlybose ryškėjo piršlio, kaip ekonominio sandėrio vykdytojo vaidmuo, būdavo mažiau sakoma alegorinių kalbų,mažiau laikomasi apeiginių momentų. Rytų ir Pietryčių Lietuvoje piršlybos išsaugojo aarchaiškesnes formas. Čia plačiai žinomas paprotys piršliui atsivežti degtinės butelį, papuoštą rūtomis, ir dėti jį ant stalo, patiesus baltą skarelę. Piršlio degtinės užgėrimu buvo sutvirtinama piršlybų sutartis. Sutinkanti tekėti mergina piršlio vaišinama turėjo truputį išgerti, ir nuo tada ji buvo laikoma pažadėta. Dzūkijoje, sutikus tėvams leisti dukterį, piršlys prašydavo merginą nuimti nuo butelio rūtas, kurias ji įsisegdavo į kasas. Po to piršlys užgerdavo merginos tėvą, šis – motiną, motina – jaunikį, o jaunikis – merginą. Pagal paprotį po sėkmingų derybų piršlys, pripylęs į butelį rugių ir užkimšęs rūtomis, parveždavo jį jaunikio tėvams. Susitarimui iširus, jaunosios tėvai išgertą degtinę turėdavo gražinti piršliui.

Piršlybų pabaigoje, piršlys prašydavo dovanos jaunikiui. Žemaičių piršlys prašydavo nuotakos kvietkos – šilkinės skarelės su rūtų šakele, ir nuo tada mergina būdavo vadinama jaunąja, o vaikinas – jaunuoju. Dzūkijoje mergina, sutikdama tekėti, apdovanodavo piršlį ir jauniki stuomeniu ir rankšluoščiu, taip pat įduodavo tėvams po stuomenį. Šis senas paprotys buvo žinomas XVII a. Rytų Prūsijos lietuvių tarpe: piršlys iš nuotakos kaip pažadą tekėti, gaudavo juostą ar rankšluostį. Panašaus papročio buvo laikomasi ir kaimyninėse tautose. Kupiškio apylinkėse iki XX a. pradžios išliko toks atomainų paprotys: piršlys atsiveždavo alaus statinaitę ir duonos kepalėlį. Išgėrę alų, nuotakos tėvai pripildavo į statinaitę savo alaus iir įduodavo savo duonos.

XIX a. vestuvių apeigose piršlys ne tik supiršdavo jaunuosius. Kai kur buvo išlikęs paprotys, kad jam vadovaujant, jaunieji pasikeisdavo rūtų vainikais. Tai senųjų naminių jungtuvių atspindys.

Vyresniosios kartos žmonės atsimena apie Panevėžį buvusį sužadėtuvių paprotį, pagal kurį susirinkus kaimynams ir giminėms, piršlys pasodindavo jaunąją prie jaunojo, liepdavo jiems pasikeisti žiedais, rūtų vainikais. Nuotaka dovanodavo jaunikiui raštuotas vilnones pirštines, jis – šilkinę skarelę. Po to jie pasibučiuodavo. Panašiam sužadėtuvių papročiui piršlys vadovaudavo M. Valančiaus aprašytose žemaičių vestuvėse. Tačiau didėjant komercinei piršlio funkcijai, jau praėjusiame šimtmetyje menkėjo jo vaidmuo per sužadėtuves. Antai apie Tauragę po žvalgų patys jaunieji pasikeisdavo dovanomis ir žiedais.

Pamažu piršlyboms netenkant apeiginio pobūdžio, jau XIX a. pabaigoje sužadėtuvės sutapatinamos su anksčiau minėtomis sutartuvėmis, o pasikeitimas vainikais perkeliamas į bažnytinių jungtuvių dieną.

Vidurio ir Vakarų Lietuvoje jaunikį, atvykusį su savo pulku pas nuotaką prieš jungtuves, sutikdavo nepalankiai. Piršlys turėdavo visų vardu įsiprašyti į vidų. Žemaičių piršlys, radęs duris užrakintas, aiškindavo, iš kur atvykę ir kas esą. Jaunosios pusės vestuvininkai jį ilgai kamantinėdavo, užduodavo įmantrių, sąmoningų klausimą, į kuriuos piršlys turėdavo greitai ir šmaikščiai atsakyti. Kartais piršlys prašydavosi į vidų, sakydamas, kad duotų jiems kokio nors darbo. Nenorėdami įsileisti, Kelmės apylinkėse jaunosios pusės vestuvininkai dainuodavo:

Piršlys, ssako, melagis –

prašė, melavo, mane jauną apgavo.

Piršlį plaks, piršlį kars,

piršlio kraują šunys laks.

Praėjusio šimtmečio antrojoje pusėje jungtuvių išvakarėse žemaičių piršlys, kaip jaunikio pusės vyriausiasis, turėdavo išpirkti nuotaką iš jos artimųjų, įteikti jai vainiką. Šis paprotys buvo atliekamas įvairiai. Papilėje (Akmenės raj.) pintuvių vakarą piršlys įpildavo į stiklinę alaus, jį nugerdavo ir įdėdavo monetą. Po to į stiklinę dėdavo pinigų jaunikis ir jo vedliai. Surinktus pinigus atiduodavo pamergėms. Apie Žagarę piršlys duodavo nuotakos motinai pinigų ir po to pasodindavo jaunąją prie jaunojo.

Žemaitijoje į piršlio pareigas įeidavo apeiginis jaunosios tėvų šokdinimas. Šis paprotys taip paat turi regioninių savitumų. Alsėdžių, Platelių apylinkėse per pintuves piršlys paduodavo jaunosios motinai pinigą ir, išvedęs ją į trobos vidurį, muzikai griežiant kelis kartus apsukdavo asloje. Po to panašiai šokdavo su jaunosios tėvu ir jo seserimis. Apie Užventį piršlys turėdavo pašokdinti jaunosios motiną, įteikęs jaunąjai vainiką. Raseinių rajone piršlys šokdindavo nuotaką jaunikio namuose apie šiaudinį kūlį. Pastarasis paprotys, matyt, yra sakralinės kilmės. Šiaudų kūlis, ant kurio nuotaka po šokio uždėdavo rankšluostį, kadaise tikriausiai simbolizavo antropomorfišką namų dievybę, su kuria buvo siejamos nuotakos įvedimo į naują šeimą apeigos.

Liaudies tautosakoje yra daug dainų, žaidimų, ratelių piršlybų tematika. Dainuojama apie piršlių laukimą, išjuokiamas

netikęs piršlys – melagis, senas jaunikis ir kiti.

Naudota literatūra:

Irena Čepienė „Lietuvių Liaudies Vestuvių Veikėjai“, Vilnius, 1977 m.