Lietuvos ir Alžyro švietimo sistemos

TURINYS

ĮVADAS…………………………2

1. LIETUVOS GEOGRAFINĖ PADĖTIS…………………..3

2. GEOGRAFIJA…………………………4

2.1.Didžiausi atstumai…………………………4

2.2. Miestai…………………………4

2.3. Lietuvos reljefas…………………………4

3. LIETUVOS KRAŠTOVAIZDIS……………………..5

4. ISTORIJA…………………………6

4.1. Lietuvos vardo kilmė………………………..6

4.2. Vėliava…………………………6

4.3. Tautinis himnas…………………………6

4.4. Valdžia…………………………6

4.5. Politinė sistema…………………………7

4.6. Tautiniai skirtumai…………………………7

4.7. Religija…………………………7

4.8. Piniginis vienetas…………………………8

5. LIETUVOS VALSTYBĖS ISTORIJA…………………..8

6. LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMA…………………….9

7. DABARTINĖ LIETUVOS ŠVIETIMO SITUACIJA…………..18

8. ALŽYRAS. ALŽYRO GEOGRAFINĖ PADĖTIS…………….22

9. ALŽYRO GAMTA…………………………24

9.1. Reljefas…………………………24

9.2. Klimatas…………………………25

9.3. Vidaus vandenys…………………………25

9.4. Dirvožemiai…………………………25

9.5. Augalija…………………………25

9.6. Gyvūnija…………………………26

10. ALŽYRO GYVENTOJAI………………………..26

10.1. Alžyro gyventojų religija……………………..26

11. ALŽYRO VALSTYBĖ………………………..27

11.1 Alžyro herbas…………………………27

11.2. Alžyro vvėliava…………………………27

11.3. Alžyro valdžia…………………………27

11.4. Alžyro pinigai…………………………28

11.5. Alžyro architektūra………………………..28

12. ALŽYRO ŠVIETIMO SISTEMA…………………….29

13. LIETUVOS IR ALŽYRO ŠVIETIMO SISTEMŲ PALYGINIMAS…….37

14. IŠVADOS…………………………39

15. LITERATŪRA…………………………40

ĮVADAS

Lietuva ir Alžyras, dvi skirtingos, toli viena nuo kitos, net skirtinguose žemynuose, valstybės. Skirtingi žmonės, skirtinga gamta, visiškai skirtingas klimatas ir geografinė padėtis. Įdomu, ar turi šios dvi valstybės kokių nors panašumų? Ar tik didžiuliai skirtumai tarp žmonių, jų politikos, ekonominės padėties ir švietimo? Išsikėliau sau daugybę klausymų. Šiame darbe pasistengsiu išanalizuoti abiejų šalių geografinę padėti, jų istoriją. Plačiau ppanagrinėti abiejų šalių švietimo sistemas. Ir atsakyti į sau iškeltus klausymus: kokios yra abiejų šalių švietimo sistemos? Kaip jos vystėsi? Kuo skiriasi ir kokius panašumus turi šių abiejų šalių švietimo sistemos?

1. LIETUVOS GEOGRAFINĖ PADĖTIS

Lietuva yra rytinėje Baltijos jūros ppakrantėje ir užima 65 300 kvadratinių kilometrų. Lietuvos pajūrio pakrantės ilgis – 99 km. Šiaurėje šalis ribojasi su Latvija (610 km), rytuose ir pietuose su Baltarusija (724 km) ir Lenkija (110 km) bei pietvakariuose su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi (303 km). Lietuvos teritorija yra rytų Europos lygumos vakariniame pakraštyje.

2. GEOGRAFIJA

Laukai ir pievos užima 57 procentus, miškai ir krūmai – 30 procentų, pelkės – 3 procentus, vidaus vandenys – 4 procentus, kitos žemės – 6 procentus teritorijos.

Lietuvoje klimatas yra vidutiniškai šiltas vidutinių platumų, iš jūrinio pereinantis į žemyninį.

2. 1. DIDŽIAUSI ATSTUMAI

Iš Rytų į Vakarus – 373 kilometrai, iš Šiaurės į Pietus – 276 kilometrai.

2. 2. MIESTAI

Didžiausi Lietuvos miestai:

1. Vilnius – Sostinė

2. Kaunas

3. Klaipėda

4. Šiauliai

5. Panevėžys

2. 3. LIETUVOS RELJEFAS

Reljefą sudaro:

 Pajūrio žemuma,

 Žemaičių aaukštuma,

 Ventos vidurio žemuma,

 Sūduvos aukštuma,

 Dzūkų aukštuma,

 Aukštaičių aukštuma,

 Pietryčių lyguma,

 Dalis Švenčionių – Naročiaus ir Ašmenos aukštumų.

3. LITUVOS KRAŠTOVAIZDIS

Lietuvos kraštovaizdis yra įvairus – trys aukštumos ir trys lygumos. Aukščiausias Lietuvos taškas – Juozapinės kalnas (294 m), esantis netoli Vilniaus. Čia taip pat yra daugiau nei 4000 ežerų ir 722 upės. Ilgiausia upė – Nemunas, kuris yra 937 km ilgio. Jo ilgis Lietuvos teritorijoje – 475 km.

4. ISTORIJA

4. 1. LIETUVOS VARDO KILMĖ

Yra manoma, kad Lietuvos vardas yyra kilęs nuo Lietuvos (Lietaukos) upės, Neries intako. Ji teka apie 25 km. nuo mažo miestelio – Kernavės, labai svarbaus politinio senovės Lietuvos centro esančio rytinėje Lietuvos dalyje. Pirmą kartą Lietuva paminėta Kvedlinburgo Analuose. Lietuvos raitelis, vadintas Vyčiu, yra vienas iš seniausių valstybės herbų Europoje. Jis sukurtas anksčiau nei 1366 metais, kai Lietuvą valdė Didysis kunigaikštis Algirdas, ir tapo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės herbu 15 amžiaus pradžioje. 1819 Vytis tapo svarbiausiu Lietuvos valstybingumo simboliu.

4. 2. VĖLIAVA

Valstybinė vėliava buvo sukurta 1918 m. Jos spalvų simboliai: geltona – saulė, šviesa ir gerovė; žalia – Lietuvos kraštovaizdis, viltis ir džiaugsmas; raudona – žemės, gyvenimo ir kraujo. Tai simbolizuoja tautos drąsą, atkaklumą ir kovą dėl nepriklausomybės.

4. 3. TAUTINIS HINAS

Lietuvos tautinio himno, taip pat žinomo kaip Tautinė Giesmė, žodžius ir muziką parašė Vincas Kudirka. Jis pirmą kart buvo išleistas 1898m, ir pirmą kart viešai atliktas Vilniuje 1905m. 1918m Tautinė giesmė tapo oficialiu Lietuvos Respublikos himnu. Per Sovietų okupaciją jis buvo uždraustas.

4. 4. VALDŽIA

Seimas yra aukščiausia Lietuvos institucija. Ją sudaro 141 seimo narys, kuris yra renkamas ketveriems metams. Prezidentas yra renkamas atskiru balsavimu penkeriems metams. Šiuo metu Lietuvos Prezidentas yra Valdas Adamkus.

Valdžia sudaryta iš ministro Pirmininko ir dar 14 ministrų. Ministras ppirmininkas yra paskiriamas arba atleidžiamas su Prezidento ir seimo sutikimu. Šiuo metu Lietuvos ministras pirmininkas Algirdas – Mykolas Brazauskas.

4. 5. POLITINĖ SISTEMA

Prezidentas formuoja Lietuvos užsienio politiką.

Įstatymų leidžiamoji valdžia: Seimas (vadovauja Seimo Pirmininkas).

Vykdomoji valdžia: Vyriausybė (vadovauja Ministras Pirmininkas).

Valdymo sistema: parlamentinė respublika.

Įstatimų leidžiamoji valdžia yra vienerių rūmų Lietuvos parlamento (Seimo) rankose. Pusė ( 71 ) Seimo narių išrenkama tiesiogiai, kiti 70 pagal partijų sąrašus (proporcine rinkimų sistema). Tik daugiau nei 5 proc. surinkęs partinis sąrašas gauna vietas Seime.

4. 6. TAUTINIAI SKIRTUMAI

Pagal kultūrinius ir kalbos skirtumus Lietuva yra skirstoma į regionus: Žemaitija (vakarinė Lietuva), Aukštaitija (vidurinė ir rytinė Lietuva), Suvalkija (žemiau Nemuno) ir Dzūkija (pietinė Lietuva). Oficiali valstybinė kalba – Lietuvių. Tačiau pas mus gyvena ir kitataučiai žmonės: rusai – 8,2 procentų, lenkai – 6,9 procentų, baltarusiai – 1,5 procentų, kitų tautybių dar – 2,1 procentų ir lietuvių dauguma – 81,3 procentų.

4. 7. RELIGIJA

Vyrauja Romos Katalikai. Kitos religijos – Rusijos Ortodoksų, Evangelikų Liuteronų, Judėjų, Chrišnaitai ir t.t.

8. PINIGINIS VIENETAS – LITAS

5. LIETUVOS VALSTYBĖS ISTORIJA

Lietuva pirmą kartą rašytinuose šaltiniuose buvo paminėta 1009 metais ir 13 – 14 a. išaugo į stambią valstybę.

Lietuvos kunigaikščių vienijimasis į bendrą valstybę prasidėjo 12 a. pabaigoje – 13 a. pradžioje, o galiausiai 113 a. viduryje lietuvių ir kitas baltų gentis suvienijo pirmasis Lietuvos kunigaikštis, o vėliau ir Lietuvos Karalius Mindaugas. Per 13 – 14 a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išaugo į didelę viduramžių valstybę, kurios teritorija apėmė didžiąją dalį Rytų Europos. Iki Žalgirio mūšio (1410m. liepos 15 d.) pagrindinę grėsmę Lietuvai sudarė nuolat puldinėjantis Teutonų ordinas (iš Vakarų) ir Livonijos arba Kalavijuočių (iš Šiaurės) ordinas.

1387 m. didysis kunigaikštis Jogaila tapo Lenkijos Karaliumi bei Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu. Personalinė valstybių unija peraugo į glaudesnę valstybių sąjungą, turėjusią bendrą Karalių ir Seimą. Vėliau ši sąjunga lėmė tai, kad Lietuva pateko Lenkijos įtakon, o po trijų padalinimų 18 a. pabaigoje didžioji Lietuvos dalis pateko į Rusijos imperijos sudėtį.

1918 m. vasario 16 d. paskelbta apie Lietuvos valstybės atkūrimą. Lietuva tapo nepriklausoma, jos ribos rėmėsi etnografiniu principu, nors didelė šalies dalis buvo okupuota Lenkijos. Lietuva nepriklausoma buvo iki , 1940 m. ją okupavo ir aneksavo Tarybų Sąjunga. Nepriklausomybę Lietuva atgavo 1990 m. kovo 11 d. Šių laikų Lietuva siekia integracijos į vakarietiškas karines bei ekonomines sąjungas – 2004 m. kovo 29 d. Lietuva tapo NATO nare, o 2004 m. gegužės 1 d. tapo visateise Europos Sąjungos nare.

6.LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMA

Lietuvos mokyklų vystimosi raida. Mokyklos

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradėtos steigti 14 a. pabaigoje. Iki tol didikų vaikai buvo mokomi namų mokytojų. Į Lietuvą krikščionybė atėjo labai negreitai. Bažnyčia turėjo nuo seno nusistovėjusių mokymo organizacijų – mokyklų – sistemą. Pirmąsias mokyklas steigė dvasininkai prie bažnyčių ir vienuolynų. Mokymo turinys buvo: mokyti maldų, giesmių, bažnytinių apeigų, kai kur rašymo, skaitymo, skaičiavimo. Skaityta lotynų kalba ir mokyti tik berniukai. Kylant kultūrai imta mokyti ir retoriką, dialektiką, muziką. 16 a. pradėjus plisti reformacijai, buvo spausdinama religinė literatūra lietuvių kalba. IIšplito mokyklų tinklas. Pagal bažnyčių nuostatus dvasinė vyresnybė prie parapinių bažnyčių turėjo steigti mokyklas. Tokia švietimo padėtis sudarė sąlygas lietuviams studijuoti užsienio universitetuose. 16 a. kintant ekonominėms ir socialinėms sąlygoms, visuomenei tapo aktuali spartesnė kultūros pažanga. Kadangi parapinių mokyklų buvo daugiausia, iš esmės jos ir formavo elementariojo švietimo turinį. Parapinės mokyklos buvo kurtos kaip bažnytinės institucijos, tačiau veikė kaip švietimo įstaigos ir ne tik ugdė, bet ir skleidė raštą, platino tautai raštingumą. Po 17 a. karų, beveik iš naujo reikėjo aatkurti mokyklas.

16 a. antroje pusėje imta kurti kolegijas, kaip vidurinio mokslo įstaigas, kartais jos buvo vadinamos gimnazijomis. Jose jaunimas buvo rengiamas ir universitetų studijoms. Mažesnės jėzuitų kolegijos turėjo tris pirmąsias klases, didesnės penkias klases.

1579 m. Vilniaus kkolegija buvo pakelta į universiteto lygį ir įkurta Vilniaus aukštesnioji mokykla. Vilniaus universitetas nuo laikmečio Europos universitetų skyrėsi tuo, kad jame vietoj 4 fakultetų tebuvo 2: filologijos ir teologijos. Mokymas vyko tik lotynų kalba, ir dalykai buvo dėstomi ne keli iš karto, o vienas po kito.

Lietuvoje po Šiaurės karo (1700 – 1721) stiprėjo politinė anarchija. Valstybė per karą buvo taip nuniokota, kad net kilo badas, kurį lydėjo maras. Tuomet išmirė net trečdalis Lietuvos gyventojų. Vėliau sutriko ne tik ekonomika, bet ir lėtai plėtojosi kultūra bei švietimas. Didelis procentas valstybės gyventojų buvo iš vis neraštingi. Ypač sumažėjo pradinių mokyklų, o vidurinių mokyklų – padaugėjo.

Pijorų vienuolija turėjo atskirą mokymo programą. Jų programose kreipta daugiau

dėmesio į gimtąją kalbą, kkrašto teisę ir santvarką, gamtos mokslus, matematiką, istoriją ir praktikos dalykus. Pijorų pradinės m-klos buvo 3 kl. kolegijos – 6 arba 7 kl. Tuo tarpu jėzuitų mokyklos išgyveno aiškų nuopolį. Jose tebegaliojo beveik nepakeista 16 a. pabaigos mokymo programa, dar vyravo kai kurie scholastiniai metodai ir visa scholastinio mokymo ir auklėjimo sistema.

Šviečiamasis amžius iškėlė nacionalines kalbas ir įsileido jas į mokslą, pamažu į visų rūšių mokyklas. Šis lėtas procesas Lietuvoje vėlavo ir buvo labai sudėtingas. Didėjo matematikos mokslo rreikšmė, netrukus ėmė plėtotis gamtos mokslas, keitėsi visuomenės mokslų sampratą. Lietuvių kalbos padėtis pradinėje mokykloje iš esmės nesikeitė. Kolegijose iki 18 a. vidurio viešpatavo lotynų kalba, bet pamažu ėmė skverbtis gyvoji lenkų kalba. Lietuvių kalbą, kaip dalyką, pradėta dėstyti 18 a. pirmoje pusėje.

Švietimo reformų pradžia. 1773 m. buvo panaikintas Jėzuitų ordinas iki tol tvarkęs švietimo reikalus. Švietimo organizavimas ir kontrolė perėjo į valstybės rankas. Edukacinė komisija pradeda kurti vientisą švietimo sistemą. Pirmą kartą iškyla nacionalinės mokyklos įdėja. Edukacinė komisija pertvarkė visą mokyklų tinklą, padalydama jį apygardomis ir apygardėlėmis. Lenkiją suskirstė į 6 apygardas, Lietuvą – į 4. Be šio tinklo mokyklų liko dar privatinės vienuolynų mokyklos. Tačiau visos mokyklos turėjo priimti Edukacinės komisijos programą ir ją peržiūrėti. Išskyrus kunigų seminarijas ir ne katalikų mokyklas. Edukacinės komisijos vykdytas pradinių mokyklų pertvarkymas daugiausiai palietė valstiečių ir nepriviligijuotų žmonių luomą. Pradinėse mokyklose pradėta mokyti skaičiavimo ir rašymo. 18 a. pabaigoje etnografinėje Lietuvoje buvo apie 195 pradinės mokyklos. Gana plačiai Lietuvoje buvo paplitęs namų mokymas. Edukacinė komisija rimtai užsibrėžė įvesti visuotinį pradžios mokslą 7 – 12 metų vaikams. Dėl lėšų stokos, savo plano neįstengė įvykdyti.

I. Masalskis 1775 m. įsteigė Vilniuje pirmąją mokytojų seminariją. Dėl lėšų stokos 1780 m. ji užsidarė. Edukacinė kkomisija labai rūpinosi vidurinėmis ir aukštosiomis mokyklomis.

Lietuvos švietimas carinės Rusijos valdžioje. 1795 m. visa Lietuva priklausė Rusijos caro valdžiai. Rusija švietimo srityje buvo netoli pažengusi. Lietuvoje

veikė Vilniaus Akademija ir daug aukštesniųjų mokyklų, o Rusija tenkinosi mažytėmis

cerkvių mokyklėlėmis. Lietuvoje imta mokyti rusų kalba ir nuo 1874 m. paskelbtas privalomas rusų kalbos mokymas. Suvaržyta akademinė laisvė. Dėl lėšų stokos ir vėl sumažėjo mokyklų. Kol rusų valdžia vienuolių nevaržė, vienuolynai telaikė didelę daugumą mokyklų. Visų mokyklų priežiūra iki 1832 m. priklausė Vilniaus švietimo apygardai ir universitetui.

Vilniaus universitetas; jo kultūrinis vaidmuo. Vilniaus universitetas gyvavo tik 29 m. Po 1831 metų sukilimo, 1832 m. jis buvo uždarytas. Prieš uždarymą, Vilniaus universitetas buvo iškilęs kaip vienas pirmaujančių rytinėje Europoje. Lietuvos švietimo reikalai itin pablogėjo po 1831 ir 1863 metų sukilimų. Po universiteto uždarymo buvo uždrausta lietuviška spauda, uždarytos lietuviškos mokyklos, net vaikams tarpusavyje buvo uždrausta kalbėti lietuviškai. Aukštesniosios mokyklos buvo prieinamos toli gražu ne visiems norintiems. Dėl šių įvykių prasidėjo judėjimas už lietuvišką mokyklą. Imta kurti slaptąsias mokyklas. Šiuo Lietuvai sunkiu metu, tik knygnešių ir slaptų daraktorių dėka, švietimas Lietuvoje buvo pasiekęs aukštą lygį. 1905 metų revoliucija teigiamai paveikė lietuvišką mokyklą. Susikūrė lietuvių mokslo draugija. Lietuvos švietėjų ir draugijų dėka lietuviškų mmokyklų vis daugėjo. 1916 metais vien Rusijos teritorijoje buvo 78 lietuviškos mokyklos, besimokančių jose mokinių skaičius sparčiai augo.

Lietuvos švietimas Nepriklausomos Lietuvos metais (1918 – 1940). Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, sudarant pirmąją Lietuvos vyriausybę, viena iš šešių ministerijų buvo skirta švietimo reikalams. Pagrindinis jos rūpestis buvo organizuoti pradžios ir vidurines mokyklas. Tuo metu Lietuvoje buvo 8 gimnazijos, 11 progimnazijų ir 1036 pradinių mokyklų. Tačiau ne visos jos veikė normaliai. Lietuvos pradžios mokyklų koncepcija pradedama kurti Skandinavijos šalių pagrindu. Mokyklas steigė ir jas išlaikė savivaldybės ir visuomeninės organizacijos. Steigiamasis seimas 1920 metais išleido Pradžios mokyklų įstatymą. Šiuo įstatymu patvirtinta 4 metų pradžios mokykla. Šiuo pirmuoju pradžios mokyklų įstatymu vadovautasi iki 1925 metų. Pradžios

mokyklos savo dydžiu skirstėsi į vienkomplektes, dvikomplektes ir daugiakomplektes. Komplektu buvo vadinamos vienos klasės mokykla, kurioje dirbo vienas mokytojas. Tokių mokyklų buvo daug kaimuose. Didėjant mokytojų ir statant naujas mokyklas, padaugėjo dvikomplekčių mokyklų. Mokytoju darbas buvo tikrinamas vieną kartą per metus ir vertinimai buvo pranešami švietimo ministerijai.

Nuo 1933 metų pradėta steigti aukštesniojo laipsnio 6 metų pradžios mokyklas. Naujojo tipo mokyklomis norėta sustiprinti bendrąjį lavinimą ir su laiku privalomąjį mokslą pratęsti dar dvejus metus. Vidurinių mokyklų grandį sudarė progimnazijos ir gimnazijos. Nuo 1936 metų pradžios mokyklose buvo

mokoma: tikybos, gimtosios kalbos, skaičiavimo, tėvynės pažinimo, istorijos, geografijos, gamtos mokslo pradmenų, dailės ir rankų darbelių, muzikos ir dainavimo, kūno kultūros. Baigę šešis skyrius, be egzaminų buvo priimami į aukštesniąją mokyklą.

Iki 1936 metų reformos visi mokytojai buvo lygūs ir vienodai atlyginami. Po naujojo įstatymo jie buvo suskirstyti į jaunesniuosius mokytojus, mokytojus ir vyresniuosius mokytojus. Lietuvos valstybei atsikuriant, mokytojų labai truko. Pirmoji mokytojų seminarija pradėjo veikti 1918 metais Kaune. Daugiausia seminarijų buvo 1930 – 1931 metais: 6 valstybinės ir 44 privačios. Seminariją baigę įgydavo mokytojo teises ir abitūros diplomą, galėjo stoti į aukštąsias mokyklas. 1936 metais įvykusi reforma seminarijų sumažino. Pradžios mokyklų mokytojai, be tiesioginio savo darbo, vadovavo įvairioms kultūrinėms organizacijoms ir suaugusiųjų švietimui.

Aukštesniosios mokyklos. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje buvo apie 30 įvairių aukštųjų mokyklų. Karo metu beveik visos buvo iškeltos į Rusiją. Lietuvos vyriausybė pirmąjį aukštesniųjų mokyklų įstatymą paskelbė 1919 m. rugpjūčio 20 d. Nustatyti 5 gimnazijų tipai. Labiausiai buvo paplitęs humanistinės gimnazijos tipas su pprivalomąją lotynų kalba, kuri buvo reikalinga aukštojo mokslo studijoms. Mokymų reforma 1936 metais visas gimnazijas suvienodino ir mokymo laiką sutrumpino iki 7 metų, tuo būdu bendrojo lavinimo laikas pailgėjo vieneriais metais (žr. Lietuvos švietimo sistemos schemą 1 paveiksle). Reformuotoje gimnazijoje bbuvo privalomoji lotynų kalba, šiek tiek realinio pobūdžio ir platesnė lituanistikos programa. Gimnazijoje buvo ryški humanitarinių dalykų persvara.

1 pav. Lietuvos švietimo sistemos schema (1936).

Mokestis už mokslą gimnazijose ir progimnazijose buvo ne vienodas. Buvo šelpiami neturtingų šeimų vaikai. 2 paveikslėlyje pateikiamos statistinės žinios apie gimnazijų ir progimnazijų skaičių 1939 – 1940 mokslo metais.

2 pav. Statistinės žinios apie gimnazijų skaičius 1939 – 1940 m.

Specialiosios mokyklos. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą specialiųjų mokyklų buvo nedaug. Daug specialiųjų mokyklų buvo įsteigta Nepriklausomos Lietuvos metais. Taip pat buvo steigiamos prekybos ir amatų mokyklos. Specialiųjų mokyklų baigimas nesuteikdavo teisės stoti į aukštąsias mokyklas.

Vaikų darželiai ir suaugusiųjų švietimas. Pirmieji vaikų darželiai steigėsi prie vaikų prieglaudų ir globos namų. Kai kur vaikų ddarželius steigė patys tėvai ir atskiri asmenys, vėliau ir savivaldybės. Darželiuose vadovautasi Frobelio, Montessori

Nepriklausomo gyvenimo metais daug suaugusių žmonių nemokėjo skaityti ir rašyti. Jie nebuvo išvis lankę jokių mokyklų. Todėl suaugusiųjų švietimas buvo labai reikalingas ir svarbus. Suaugusiųjų švietimo uždavinys buvo mažinti neraštingumą ir kelti bendrąjį išsilavinimą. Liaudies universitetus iš pradžių ėmė steikti mokytojai, šaulių būriai ir vietoje sudaryti komitetai.

Aukštosios mokyklos. Carinei Rusijai uždarius Vilniaus universitetą, Lietuva liko be aukštosios mokyklos. Visuomenės jėgomis, Kaune, buvo įsteikti Aukštieji kkursai. Vėliau, 1922 m., Kaune atidarytas universitetas. O 1930 metais universitetui suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. Rengiant mokslo personalą, jauni dėstytojai buvo siunčiami specializuotis į Vakarų Europą, todėl vakarietinė orientacija universitete nuolat stiprėjo. Nepriklausomybės metais universitetas paruošė pusketvirto tūkstančio diplomuotų specialistų, įsitraukusių į valstybinį, visuomeninį ir laisvąjį profesinį darbą.

Antrasis universitetas pradėjo veikti Vilniuje 1940 metais, jis buvo perorganizuotas iš lenkiškojo. Tuo metu Kaune dar veikė Meno mokykla, Vytauto Didžiojo aukštoji karo mokykla, konservatorija, Aukštieji kūno kultūros kursai, Veterinarijos akademija, Dotnuvos – Žemės ūkio akademija, Klaipėdoje – Prekybos ir Pedagogikos institutai.

Švietimas Antrojo Pasaulinio karo metu. Gražinus Lietuvai Vilnių, į sostinę kėlėsi kai kurios mokyklos ir mokslo įstaigos. Lietuvos mokykloms prasidėjo sunkūs nelaisvės metai.

Sovietų Sąjungos nelaisvėje 1940 – 1941 metais. Sovietų Sąjunga nuo pat pirmųjų dienų ėmėsi Lietuvos švietimo. Tuojau pat buvo uždrausta dėstyti tikybą. Netrukus uždarytas VDU teologijos – filologijos fakultetas , atleisti fakulteto profesoriai ir lektorius. Iš bibliotekų, skaityklų ir įstaigų pašalinta patriotinė, religinė ir kita literatūra, nesuderinama su Sovietų Sąjungos ideologija. Vasarą nebuvo leista rengti jokių kursų nei paskaitų. Iš visų mokyklų pašalinti visi tautiniai ir religiniai simboliai ir net paveikslai. Visos mokyklos suvalstybintos. Žydų mokyklos iš vis uždarytos. Lietuvos švietimo sistema buvo keičiama Sovietų SSąjungos pavyzdžiu. Mokymosi laikas mokyklose buvo sumažintas keliais metais. Naujoje rusiško modelio sistemoje sudarytos trys grupės laipsniškų mokyklų: 4 metų pradinė, 7 metų nepilna vidurinė ir 10 metų pilnoji vidurinė.

Labiausiai sužalotas Lietuvos istorijos ir geografijos kursas. Studentams pradėtas dėstyti marksizmo – leninizmo kursas. Buvo labai ideologizuotos visos vidurinės ir aukštosios mokyklos. Visiems dėstytojams įsakyta vadovautis marksistine doktrina.

Trėmimo metais iš Lietuvos buvo ištremta labai daug mokytojų, daugiausia pradžios mokyklų.

Vokiečių nacių priespaudoje 1941 – 1944 metais. Laikinajai vyriausybei pavyko atkurti buvusią nepriklausomos Lietuvos švietimo tvarką. Pirmais vokiečių okupacijos metais mokymas buvo organizuojamas pagal 1936 m. programą. Vėliau parengtos naujos programos. Pradžios mokykla, privaloma lankyti, padaryta penkiametė (1 – 5). Aukštesnė, papildoma jo grandis (6 – 7 skyriai) buvo labiau specializuota. Tuo būdu bendrasis lavinimas iki aukštosios mokyklos turėjo trukti 12 metų vietoj Sovietų Sąjungos įvestų 10 metų. Mokyklų programose įvestas pilietybės mokymas 5 – 7 skyriuose ir žemės ūkio ir prekybos mokslas 6 – 7 skyriuose, o gimnazijoje visuomeninis ugdymas, skirtas mokytojų pokalbiams su mokiniais.

Okupacinė valdžia pareikalavo: Lietuvos mokyklas priartinti prie vokiškos tvarkos ir skirti daugiau laiko vokiečių kalbai, sumažinti gimnazijų ir panaikinti jose paralelines klases, steigti daugiau amatų ir prekybos mokyklų. Prekybos ir amatų mmokyklos buvo noriai steigiamos. Mokytojams rengti įsteigtas Amatų mokytojų institutas Vilniuje. Aukštesniąsias mokyklas sunkiau sekėsi išlaikyti. Gimnazijoje mokslas buvo pailgintas

iki 8 metų. Vokiečių okupacijos pradžioje abu universitetai – Kauno ir Vilniaus – pradėjo

savo darbą sena tvarka. Studijuoti buvo leista tik dirbantiems įstaigose, kurios buvo laikomos reikšmingomis karui ir tiems studentams, kurie prieš studijas buvo atlikę darbo prievolę.

Buvo suimta daug žmonių tarp jų – inteligentų ir mokytojų ir išvežti į koncentracijos stovyklas. Buvo uždarytos aukštosios mokyklos. Tačiau neoficialiai studentams buvo skaitomos paskaitos butuose, kai kuriose universiteto patalpose, laikomi egzaminai. Kartu su aukštosiomis mokyklomis buvo uždarytos ir 4 mokytojų seminarijos (iš 8).

Švietimas Sovietų okupuotoje Lietuvoje. Lietuvoje buvo įvesta 1934 metų Sovietų Sąjungos liaudies švietimo sistema, susidedanti iš trijų bendrojo lavinimo

laipsnių: keturmetės pradžios mokyklos, septynmetės nepilnos vidurinės ir dešimtmetės

vidurinės mokyklos.

1949 – 1950 mokslo metais buvo pridėti vieneri metai lietuviškai vidurinei mokyklai. Tuo metu Lietuvoje vidurinės mokyklos buvo vienuolikmetės. 1954 – 1955 metais buvo įvesta koedukacija: berniukų ir mergaičių mokymas toje pačioje klasėje. 1960 – 1961 metais pereita į dvylikametį mokslą. Nauja švietimo sistema turėjo paruošti jaunimą politechninės gamybos dvasia. Buvo sukurtos „ateities mokyklos“, kuriose mokiniai mokėsi, gyveno ir leido laisvalaikį. Visą laiką juos prižiūrėjo

pedagogai. Tuo laikotarpiu buvo dar įsteigtos trys pirmosios internatinės mokyklos.

Okupuotos Lietuvos vidurinės mokyklos buvo trijų laipsnių: pradinė – 7-10 metų vaikams, aštuonmetė arba nepilnoji vidurinė mokyklos – 7-14 metų vaikams, vidurinė mokykla – 7-17 metų amžiaus vaikams. Lietuvoje buvo trijų kalbų bendrojo lavinimo mokyklos: lietuvių, lenkų ir rusų.

1949 m. įvestas privalomasis septynmetis mokymas.

1953 m. pilnasis vidurinis mokymas mieste.

1966 m. pradėta pereiti prie visuotinio vidurinio mokymo.

Bendra mokyklų padėtis buvo gana skurdi. Pirmaisiais sovietinės ookupacijos metais įkurtos vakarinės darbo ir sodžiaus vakarinės bendrojo lavinimo mokyklos, neatitraukiant jaunimo nuo darbo. Mokymo kursas buvo sumažintas, nes mokslo metai buvo trumpesni. Dauguma specialiųjų mokyklų buvo vidurinės mokyklos lygio.

Aukštojo mokslo padėtis sovietinio rėžimo metais buvo problemiška ir nevienareikšmė. Iš dviejų universitetų paliktas tik vienas. Kadangi aukštųjų mokyklų dėstytojai turėjo labai didelį pedagoginį krūvį, jie nepajėgė dirbti mokslinių darbų. Dėl to stipriai nukentėjo studijų kokybė.

3 pav. Lietuvos

Švietimo sistema

1986 metais

Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos švietimo sistema. Atkūrus vvalstybingumą, iškilo reikalas pertvarkyti visą švietimo sistemą. Dar 1988 m. Lietuvoje buvo paskelbtos Tautinės mokyklos idėjos. Jas atspindėjo bendrojo lavinimo mokyklos. Išryškėjo dideli švietimo sistemos trūkumai. Švietimo sistemos pamatu pasirinkta tautinė kultūra. Lietuvos tautinės mokyklos idėja buvo grindžiami mokyklos pertvarkymo pprincipai, struktūra, mokymo ir auklėjimo proceso reforma. Atkūrus Nepriklausomybę, švietimo įstatyme švietimas įteisintas kaip prioritetiška valstybės remiama Lietuvos Respublikos raidos sritis. Nutarta skirti dvi pagrindines švietimo sistemos grandis: pirmoji – ikimokyklinis ugdymas, mokyklinis ir papildomas mokymas, antra – studijos. Buvo grysta dviem pagrindiniais aspektais – jaunuomenės ugdymui ir studijų sistemą priartinti prie mokslinės – kūrybinės veiklos. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas dviejų posistemių reformavimui: vidurinės mokyklos ir aukštojo mokslo. Lietuvos mokyklos reformavimą tikslinga būtų analizuoti, remiantis bendraisiais socialinės sistemos reformavimo veiklos principais.

Mokyklų reformavimo žingsniai:

 Pirmasis – problemų išryškinimas.

 Antrasis – tikslus nustatymas pradinės sistemos padėties.

 Trečiasis – konceptualinis projektavimas.

 Ketvirtasis – programinis projektavimas.

Dabartinėje Lietuvos švietimo sistemoje vyraujanti valdymo sistema gali būti apibudinama kaip centralizuota su ryškiais savivaldos elementais. Valdymo decentralizacija ir autonomiškumas mokyklose pasireiškia per ssavivaldos formas, veikia mokyklų, pedagogų, moksleivių tarybos, kurių teisės ir veikla yra apibrėžti Švietimo įstatyme ir poįstatyminiuose dokumentuose.

7. DABARTINĖ LIETUVOS ŠVIETIMO SITUACIJA.

Kokia Lietuvos švietimo situacija?

Švietimo sistemą sudaro formaliojo ir neformaliojo švietimo struktūros.(žr. 4 pav.)

4 pav. Lietuvos švietimo sistemos struktūra.

Formalusis švietimas – valstybės reglamentuojamas ir kontroliuojamas. Mokymąsi baigus egzaminais, gaunamas valstybės pripažįstamas diplomas arba pažymėjimas.

Neformalusis švietimas – asmens ar visuomenės interesų sąlygojama savišvieta,

apimanti valstybės švietimo registro neapibrėžtą lavinimąsi.

Formalųjį švietimą sudaro:

 Nuosekliojo švietimo sistema, apimanti ikimokyklinio uugdymo įstaigas, vaikų ir jaunimo bendrojo lavinimo mokyklas, profesiniais aukštesniąsias ir aukštąsias mokyklas.

 Nenuosekliojo švietimo dalis, apimanti suaugusiųjų formaliąsias mokymosi įstaigas.

Suaugusiųjų švietimas. Tokį švietimą gali teikti ir formaliosios ir neformaliosios švietimo sistemos įstaigos: bendrasis ir profesinis lavinimas, aukštasis ir aukštesnysis mokslai.

Papildomasis ugdymas. Tam skirtos nuosekliojo ir nenuosekliojo švietimo institucijos: muzikos, dailės, sporto, technikos mokyklos, įvairūs lavinimosi būreliai, studijos, klubai, draugijos ir t.t. Švietimo įstaigos yra valstybinės ir nevalstybinės. Pedagogus rengia pedagoginio profilio aukštesniosios ir aukštosios mokyklos. Pedagogų rengimas yra keturių pakopų:

1. – studijos aukštesniojoje pedagoginėje mokykloje.

2. – studijos aukštojoje mokykloje (bakalauro laipsniui gauti).

3. – magistratūra.

4. –doktorantūra.

1. pakopoje – mokslas trunka 3-4 metai, priimami asmenys turi turėti bendrąjį vidurinį išsilavinimą. Baigę gali dirbti pedagogais arba tęsti mokslą aukštojoje mokykloje.

2. pakopoje – mokslas trunka 4-5 metus, priimami asmenys baigę vidurinę mokyklą. Baigę gali dirbti pedagogais (bet turi didesnę kvalifikaciją nei baigę 1pakopą) arba tęsti mokslus magistratūroje.

3. pakopoje – mokslas trunka 1-2 metai, priimami visų specialybių pedagogai, turintys aukštąjį išsilavinimą, pageidautina bakalauro laipsnį. Studijas baigia magistro darbo gynimu. Įgyja teisę tęsti studijas doktorantūroje.

4. pakopoje – rengiami aukščiausios kvalifikacijos pedagogai – mokslininkai. Įstojimo sąlygos, studijų trukmė ir tvarka reguliuojama įstatymų.

Nepedagoginio profilio aukštųjų mokyklų absolventai norimą pedagoginį išsilavinimą gali įgyti aukštosiose mokyklose turinčiose teisę rengti pedagogus. Pedagogo profesinio pasirengimo lygi nustatomas ssuteikiant kvalifikacinę kategoriją atestacijos metu.

Bendrojo lavinimo programos ir jų realizavimas. Ugdymo programų pagrindas yra ugdymo tikslai. Labai ryškūs pokyčiai švietimo sistemoje susiję su Bendrųjų programų rengimu bei jų įgyvendinimu. Bendrosios programos privalomos visoms mokykloms.

Iki mokyklos ugdoma namuose, lopšeliuose ir darželiuose

Ikimokyklinėse įstaigose vadovaujamasi Švietimo ir mokslo ministerijos bendrosiomis programomis.

Mokyklinis ugdymas vyksta vidurinėse bendrojo lavinimo mokyklose. Skiriamos trys pakopos:

1. pradinė (1 -5 klasės)

2. pagrindinė (5 – 10 klasės)

3. vidurinė (10 – 12 klasės)

Atitinkamai naujai bendrojo lavinimo mokyklos struktūrai skiriami keturi ugdymo turinio koncentrai: 4+4+2+2. Baigęs vidurinę mokyklą, mokinys gauna pažymėjimą, kuriame nurodytas mokomųjų dalykų sąrašas ir jų mokymosi įvertinimai. Abiturientas, norėdamas įgyti brandos atestatą, laiko valstybinius egzaminus. Bendrąjį išsilavinimą galima įgyti ir gimnazijoje. Gimnaziją sudaro 9 – 12 klasės. Pagrindinės ir vidurinės moksleiviai, nepritapę bendrojo lavinimo mokykloje, gali mokytis jaunimo mokykloje.

Aukštasis mokslas. Aukščiausia nuosekliojo švietimo sistemos grandis. 1997 metais Lietuvoje veikė 15 aukštųjų mokyklų. Jos skirstomos į profilius ir lygius. Aukštosios mokyklos turi įstatymų apibrėžtą autonomiją. Į aukštąsias mokyklas studijuoti priimami asmenys atitinkamos aukštosios mokyklos nustatyta tvarka.

Aukštosiose mokyklose organizuojamos 1, 2, 3 pakopos studijos:

1. Studijos organizuotos į bazinį išsilavinimą. Trunka iki 4 metų. Suteikiamas bakalauro kvalifikacinis laipsnis arba profesinė kvalifikacija.

2. Trunka iki 3 metų, magistratūroje iki 22 metų. Suteikiamas magistro kvalifikacinis laipsnis.

3. Trunka ne daugiau 4 metus. Tikslas parengti aukščiausios kompetencijos mokslininkus ir pedagogus. Apsigynusiems disertaciją, suteikiamas daktaro mokslo laipsnis.

Edukaciniai tyrimai. Atliekami Lietuvos aukštosiose mokyklose: septynios jų turi edukologijos doktorantūros teisę. Tyrimai atliekami ir įvairiuose centruose. Nors ir nemažai padaryta reformuojant Lietuvos švietimo sistemą, tačiau išryškėjo ir problemos.

8. ALŽYRO GEOGRAFINĖ PADĖTIS.

Valstybė Afrikos šiaurės vakaruose. Rytuose ribojasi su Tunisu ir Libija, pietryčiuose – su Nigeriu, pietuose su Maliu ir Mauritanija, vakaruose su Maroku ir V. Sachara. Šiaurėje prieina prie Viduržemio jūros (kranto linijos ilgis 998 km). Plotas 2 381 741 km2. 2001 m. gyveno 31,79 mln. gyventojų.

9. ALŽYRO GAMTA.

9. 1. RELJEFAS.

Paviršiaus vidutinis aukštis 900 m. Apie 85 procentus užima Sacharos dykuma.

Pietryčiuose yra Achaggaro kalnynas (didžiausias aukštis 2918 m, Tahato kalnas), jį juosia laiptuotos Adžero, Achaggaro, Muidiro plynaukštės. Viduryje yra Tademaito plynaukštė (845 m). Aplink ją plyti smėlėtosios dykumos. Š. rytuose yra Šott Merlhiro lyguma: žemiausia vieta – 26 m. žemiau jūros lygio. Alžyro šiaurinėje dalyje taip pat stūkso didžiuliai kalnai (aukštis apie 1800 – 2300 m).

Kalnų masyvus skiria tarpukalnių lygumos, įdubos, pakrantės lygumos: Sigas, Oranas, Šeliffo upės slėnis. Gausu nenuotakių įdubų – šotų.

2. KLIMATAS

Alžyre klimatas tropinis žemyninis, Viduržemio jūros pakrantėje – subtropinis jūrinis. Žiemos pakrantėje šilta ir drėgna, vidutinė temperatūra 11 – 140 C, tarpukalnių lygumose 5 – 70 C. Vasaros karštos, pakrantėje liepos mėn, vidutiniška temperatūra 23 – 260 C, dykumose apytiksliai – 300 C. Sacharos dykumoje būna karščių iki 550 C. Per metus iškrenta vidutiniškai 1400 mm kritulių.

9. 3. VIDAUS VANDENYS

Dauguma upių vadės. Tel Atlaso šiaurės šlaitų upės teka į Viduržemio jūrą, kitos – į nuotakius vidaus baseinus. IIlgiausios vadės – Šeliffas (700 km). Sacharos ir tarpukalnių įdubose yra druskingų, vasarą išdžiūstančių ežerų. Sacharos dykumoje yra artezinių šaltinių.

9. 4. DIRVOŽEMIAI

Pajūryje rudieji karbonatiniai, išplauti , Tel Atlaso šlaituose – miškų rudieji ir pilkieji, pusdykumėse – pilkai rudi. Sacharoje – skaldingi subtropinių dykumų dirvožemiai, tarpukalnių įdubose, aplink sebchus – druskožemiai.

9. 5. AUGALIJA

Pajūryje auga mediteraniniai kietalapiai miškai ir krūmynai. Kalnų papėdėse – iki 800 – 1000 m aukščio žemaūgiai medžiai ir krūmynai (kamštiniai ir akmeniniai ąžuolai, pušys, lapus mmetantys lapuočiai, alyvpalmės, pistacijos, mirtos). Aukščiau, ant kalnų – kadagiai, tujos, atlasiniai kedrai. Pusdykumių augalai – varpinės žolės, kiečiai.

9. 6. GYVŪNIJA

Alžyro šiaurėje veisiasi makakos, šernai, kiškiai, triušiai. Sacharos šiaurėje – hienos, genetos, šakalai, fenekai, gazelės. Kalnyne – mmuflonai. Gausu graužikų ir roplių: šoklių, smilkpelių, gyvačių, vėžlių ir skorpionų, šikšnosparnių ir plėšriųjų paukščių.

10 ALŽYRO GYVENTOJAI

Dauguma gyventojų – arabai, apie 80 procentų tautiečių, berberai – 20 procentų, kabilų – 13 procentų, šavijų – 6 procentai. Arabai daugiausia gyvena lygumose ir miestuose, berberai – kalnuose ir Sacharoje. Berberų gentis tuaregai ir kai kurios arabų gentys – klajokliai ir pusiau klajokliai. Valstybinė kalba – arabų (80 procentų). Gyventojai kalba arabiškai, berberiškai ir prancūziškai. Vidutinis gyventojų tankumas – 13,4 žm./km2. Tankiausiai gyvenama pajūryje.

10. 1. ALŽYRO GYVENTOJŲ RELIGIJA

7 amžiuje įsigalėjo islamas. Gyventojų dauguma (99,1 procentų) musulmonai sunitai. Veikia patariamoji Aukščiausia islamo taryba. 0,8 procentų katalikai (prancūzai, Artimųjų Rytų pabėgėliai; arkivyskupija, 3 vyskupijos). Yra ir protestantų.

11. ALŽYRO VALSTYBĖ

11. 1. ALŽYRO HERBAS. 11. 22. ALŽYRO VĖLIAVA.

11. 3. ALŽYRO VALŽDIA.

Pagal 1976 metų konstituciją, Alžyras Liaudies Demokratinė respublika. Sostinė – Alžyras. Valstybės vadovas prezidentas – Abdulazizas Buteflika. Jis renkamas tiesioginiuose visuotinuose rinkimuose 5 metams, eina ir Aukščiausiosios saugumo tarybos pareigas. Aukščiausioji Valstybės Taryba – administracinių teismų veikla. Aukščiausiojo magistrato teismo pirmininkas – prezidentas.

Prezidentas skiria ministrą pirmininką, kuris formuoja ministrų kabinetą. Vyriausybė atskaitinga parlamentui. Parlamente dirba 144 deputatai, išrinkti 6 metams.

11.4. ALŽYRO PINIGAI

Alžyro piniginis vienetas – Dinaras.

11.5. ALŽYRO ARHITEKTŪRA.

20 amžiuje ppradėti statyti gyvenami daugebučiai namai, administracinės įstaigos, rūmai, kotedžai, prekybiniai pastatai. Statiniams būdinga gilios lodžijos, grotelės, fasadų skaidymas karnizais. Gyvenami namai 2 – 3 aukštų su vidaus kiemeliais, galerijomis, lodžijomis, dažnai dekoruoti glazūruotomis plytelėmis, stiuko kompozicijomis.

12. ALŽYRO ŠVIETIMO SISTEMA

Švietimo raidos apžvalga. 1830 metais Alžyre švietimo sistema buvo tokia pati, kaip ir kitose islamo valstybėse. Nemažai buvo pradinių, vidurinių mokyklų ir aukštojo mokslo įstaigų, kuriose mokėsi daugiausia žemdirbyste ir gyvulininkyste besiverčiantys gyventojai. Tuo metu neraštingi žmonės sudarė apie 20 – 30 procentų visų gyventojų. Kolonijiniu šalies laikotarpiu buvo sudarytos sąlygos pirmiausia mokytis Europos kolonistų vaikams. 1830 -1890 laikotarpiu alžyriečių mokymo sistema sunyko.

Vėliau šalyje veikė net dvi švietimo sistemos: A ir B. A sistema buvo skirta europiečiams, o B sistema skirta vietiniams gyventojams. 1949 metais abi sistemos suvienytos. Iki sistemų suvienijimo, mažai alžyriečių tegalėjo patekti į mokyklas. Mokyklas lankė 3 kartus daugiau berniukų, nei mergaičių (25000 berniukų ir 8000 mergaičių). Mokyklos dažniausiai buvo steigiamos pakrantės zonoje ir miestuose. Privatus mokymas buvo finansuojamas pačių alžyriečių, tačiau egzistavo kartu su valstybine mokymo sistema ir buvo valdžios griežtai kontroliuojamos. Nors privačios mokyklos nepajėgios buvo aptarnauti daug vaikų, tačiau manoma, kad vienintelės galėjo pasiūlyti mokymą, atitinkantį šalies kultūrines reikmes. Kolonistų mokymo sistema buvo ttokia pati, kaip Prancūzijoje. Kolonistų sistema siekė asimiliuoti vietinius gyventojus, atmetė Alžyro istoriją, alžyriečių gimtąją kalbą, kultūrą.

Alžyro švietimo sistema turėjo tuos pačius trūkumus, kurie buvo smerkiami ir Prancūzijoje: per daug didelė centralizacija, elitizmas, pirmumo suteikimas metodinėms problemoms, o ne nuodugniam filosofiniam švietimo sistemos problemų svarstymui.

1962 metais atkūrus Nepriklausomybę, Alžyras paveldėjo užsieniečių sumanytą ir kruopščiai suorganizuotą mokymo sistemą. 1965 metais nepriklausomo Alžyro švietimo ministras išdėstė švietimo tikslus, kurie aktualūs dar iki šiandienos:

• Arabizavimas

• Alžyrizavimas

• Demokratizavimas

• Mokslo ir technikos plėtotė.

Suformuluoti trys švietimo idealai:

 Būti savimi

 Būti savo tautos dalimi

 Atitikti laiko dvasią.

Šie principai – tarsi santrauka visų problemų, su kuriomis susidūrė Alžyras. Jie siekė sustiprinti savo tautos šaknis, pasiekti autentiškumo ir tapti modernia šalimi.

Po nepriklausomybės įvestas privalomas pradinis mokymas, nuo 1976 metų privalomas devynmetis (vaikams nuo 6 iki 15 m.)

Arabizavimas vyko sklandžiai ir laipsniškai. Po truputį prancūzų kalbą pakeitė arabų kalba. Vėliau arabų kalba tapo dėstomąja kalba. 1982 metais visi arabų kalbos mokytojai jau buvo alžyriečiai. Alžyrizavimas apima mokymo programų, švietimo struktūrų, mokymo metodų kūrimą, net ir mokyklų pastatų statybą. Nacionalinis pedagoginis institutas šiuo metu rengia bei išleidžia visą mokomąją medžiagą mokykloms. Nuo 1982 metų švietimą tvarko dvi ministerijos.

Didelis dėmesys skiriamas technikos mokslams. Tai suprantama, nes bbūtinas šalies industrializavimas. Iki 1962 metų Alžyras buvo žemės ūkio šalis, daugiausia auginanti grūdines kultūras ir priklausoma nuo Prancūzijos pramonės.

Po ilgo kolonijinio rėžimo laikotarpio šiuolaikinis švietimas siekia atkurti ryšius su arabiškąja islamo kultūra ir dėl to ypatingą dėmesį skiria nacionaliniai kalbai. Arabizavimo politika neužkerta kelio užsienio kalbų mokymuisi. Šiuo metu 4 milijonai vaikų pradinėse mokyklose mokosi prancūzų kalbos. Vidurinėse mokyklose galima mokytis anglų, rusų, vokiečių, italų ir ispanų kalbų.

Švietimo sistemos struktūra. Alžyre iki šio amžiaus 9 – jo dešimtmečio pradžios veikė senos švietimo sistemos struktūra, kurios pagrindas – 6 metų pradinė mokykla, o nuo 1980metų buvo pradėta įvesti nauja švietimo struktūra, kurios pirmoji grandis – devynmetė bazinė mokykla. Alžyre didelę įtaką turi senoji švietimo struktūra. Ją sudarė 6 metų pradinė mokykla, 4 metai nepilnojo vidurinio (tarpinio) mokymo ir 3 metai mokymosi vidurinėje mokykloje (žr. 5 paveiksle).

5 pav. Alžyro švietimo sistema.

Pradinė mokykla ir pagal seną, ir pagal naują sistemą pradedama lankyti vaikams esant 6 metų amžiaus.

Senosios sistemos visas pradinės mokyklos mokymo kursas buvo suskirstytas į tris fazes, kurių kiekviena truko 2 metus:

a) Dviejų metų parengiamasis kursas, dėstomas išimtinai arabų kalba; tikslas – išugdyti pagrindinius skaitymo, rašymo ir aritmetikos įgūdžius.

b) Dviejų metų pradinis kursas, kuriame

nacionalinės kalbos dėstymas užėmė 2/3 tvarkaraščio (20 val. per savaitę), šis laikas buvo skiriamas svarbiausių įgūdžių įtvirtinimui; prancūzų kalba šiame mokymo etape dėstyta kaip užsienio kalba ir tvarkaraštyje užėmė 10 val; užsienio kalbos pratybas vaikai įgydavo skaitymo ir rašymo užsienio kalbų pradmenis, pagrindinius įgūdžius.

c) Dviejų metų tarpinis kursas, kur 16 val. buvo dėstomos disciplinos arabų kalba, o 14 val. – prancūzų kalba. Ši paskutinė fazė siekė, kad vaikai visiškai įsilietų į jų kultūrinę aplinką, kad jiems atsivertų durys į išorinį pasaulį.

Dauguma pradinę mokyklą baigusių vaikų tęsė mokymąsi 4 metų nepilnoje vidurinėje mokykloje. Buvo siekiama, kad mokymas šioje tarpinėje mokykloje būtų vientisas,

nedeferensijuotas pagal lavinimo turinį, užtikrintų lygias tolesnio mokymosi galimybes. Humanitariniai, gamtos ir tikslieji mokslai dėstyti dviem kalbomis. Tačiau daug dėmesio buvo skiriama, kad vaikai įprastų vartoti arabų kalbą. Baigdami šią mokyklą, vaikai laikydavo egzaminą, kurį išlaikę gaudavo nepilnojo vidurinio išsilavinimo diplomą (buvetą). Tada galėjo pradėti mokytis arba bendro lavinimo vidurinėse mokyklose (3 metai), arba vienerių metų parengiamuosiuose kursuose, prieš sstojant į technologinės pakraipos mokymo įstaigas.

Kuriant naują švietimo sistemą, buvo akcentuojama fundamentali bazinė mokykla, kuriai būtų būdinga vientisas ugdymo turinys, efektyvus nacionalinės kalbos mokymas, akcentas arabų ir islamo vertybėms, pilietiškumo ugdymas.

Mokymo kursas tokiose mokyklose dėstomas trimis pakopomis, kurių kkiekviena trunka 3 metus:

I. – įgyjami pagrindiniai skaitymo, rašymo, kalbos, aritmetikos, religijos, visuomenės, etikos mokslų ir fizinio lavinimo įgūdžių.

II. – siekiama įtvirtinti svarbiausius įgūdžius, įgytus pirmame mokymo etape. Be to mokiniai mokosi gamtos mokslų, braižybos, istorijos, geografijos užsienio kalbos, studijuoja gamtinę bei socialinę aplinką.

III. – mokiniai įgyja elementarių fizikos bei kitų tiksliųjų technikos mokslų žinių, studijuoja aplinką ir jos įvairius socialinius ir ekonominius bei kultūrinius aspektus.

Vidurinis mokslas įgyjamas licėjuose. Čia galima pasirinktinai mokytis šešiose kryptyse: dailės, matematikos, informatikos, civilinės inžinerijos, taip pat įgyti sekretoriaus kvalifikaciją. Mokymo kursas trunka 3 metus. Po to laikomas valstybinis egzaminas; išlaikiusiems suteikiamas bakalaureto laipsnis, leidžiantis moksleiviams pasirinkti atitinkamą mokymo kursą aukštojoje mokykloje. Su bakalauro laipsniu, moksleiviai įgyja teisę be egzaminų stoti į aukštąją mokyklą. Realizuojant naujas iidėjas, labai rūpinamasi pedagoginio proceso tobulinimui.

1971 universitetas buvo perorganizuotas, įgavo sudėtinės aukštosios mokyklos formą, studijų laikas padidintas. Studentų priėmimas glaudžiai susietas su perspektyviu specialistų poreikiu. Įvesta modulinė mokymo sistema. Studentai vertinami visų studijų metu. Universitetai turi universitetinius centrus ir technologinius koledžus, skirtus suaugusiems mokyti. 1999 metais veikė 17 aukštųjų mokyklų. Svarbiausios aukštosios mokyklos Alžyre: Alžyro, Tlemseno ir al Annabos universitetai, Alžyro Nacionalinė politechnikos ir Nacionalinė inžinerinė mokyklos. Pagrindiniai mokslinių tyrinėjimų centrai: Astronomijos, astrofizikos ir geofizikos, Taikomųjų mokslų, Technologijų, SSocialinė ir kultūrinė antropologija. Įsteigti komitetai studijų veiklai koordinuoti. Čia dažnai susitinka studentai ir dėstytojai drauge aptarti, kaip organizuojamos vieno ar kito dalyko studijos, jų vertinimo sistema. Universitetas yra įgaliojamas visų institutų ir skyrių vardu sudaryti mokslinių tyrimų kontraktus su įvairiomis visuomenės organizacijomis.

Administravimas ir finansai. Nuo 1982 metų švietimui vadovauja 3 ministerijos:

1. atsakinga už pradinį ir vidurinį mokymą

2. atsakinga už aukštąjį mokslą

3. atsakinga už profesinį rengimą.

Nacionalinė tėvų asociacija padeda administracinėms struktūroms. Universitetui vadovauja rektorius. Kiekvieno instituto padalinius ir fakultetus kontroliuoja pedagogų kolektyvai. Alžyre egzistuoja bendra valstybinio švietimo sistema. Mokslas visose pakopose nemokamas.

Pedagoginiai kadrai ir jų rengimas. Senojoje kolonijinėje švietimo sistemoje pradinių ir nepilnų vidurinių mokyklų mokytojai bei profesinių kursų dėstytojai buvo rengiami Edukacinės technologijos institutuose, kur jų mokymas truko vienerius metus. Prieš gaudami diplomą, jie turėjo atlikti vienerių metų pedagoginę praktiką. Prieš stojant studijuoti į Edukacinės technologijos institutus buvo keliami nevienodi reikalavimai. Dabar dar vis laikomasi šios prancūziškos sistemos, nors ją siekiama pakeisti.

Egzaminai. Kuriant naująją švietimo sistemą, mokyklose panaikinti kasmetiniai perėjimo į aukštesnę klasę egzaminai, tačiau tebėra laikomi egzaminai, pereinant iš vieno mokymo lygio į kitą. Laikomi pradinės, nepilnos vidurinės ir vidurinės mokyklos baigimo egzaminai.

Aukštosiose mokyklose studijų metu laikomi egzaminai iš studijuojamų dalykų. Norint gauti uuniversitetinį bakalauro laipsnį, reikia parengti darbą ir jį žodžiu apginti; aukštosiose studijose (magistratūroje ir doktorantūroje) reikia pademonstruoti mokslinius tiriamuosius sugebėjimus. Mokyklose mokytojai patys vertina savo mokinius, bet egzaminams yra sudaromos anoniminės egzaminų kolegijos. Universitetiniame lygyje tokias tarybas sudaro universiteto taryba. Užsienyje įgytos kvalifikacijos ekvivalentiškumą nustato ir tvirtina Aukštojo mokslo ministras.

Edukaciniai tyrimai. Iš pradžių už juos buvo atsakingas Nacionalinis pedagoginis institutas. 1981 metais įkurtas Nacionalinis dokumentacijos ir pedagoginių tyrimų centras, perėmęs atsakomybę už mokslinį tiriamąjį švietimo darbą. Siekiama, kad mokslinis tiriamasis darbas būtų pragmatiškas, akcentuotų tokį rezultatą, kaip vadovėlių parengimas. Švietimo vadybos specialistai užsiima švietimo sistemos planavimu ir tobulinimu. Universitetuose tyrinėjami Alžyro švietimo istorijos bei ugdymo filosofijos klausimai.

Švietimo problemos. Svarbiausia problema – mokymo kokybės problema. Ją sprendžiant siekiama:

 mažinti mokinių skaičių klasėse

 stiprinti dalykų (ypač matematikos) dėstymą

 stiprinti vidurines technikos mokyklas, ypač rūpinantis kokybišku profesinio rengimo programų sudarymu

 suderinti vidurinių technikos ir aukštųjų mokyklų veiklą, kad šių vidurinių mokyklų absolventai be kliūčių galėtų stoti į aukštąsias mokyklas

Aukštojo mokslo srityje ypatingas dėmesys skiriamas technikos mokslams ir studijoms, optimaliam universitetų išdėstymu šalyje; tobulinama įvairių lygių profesinio rengimo sistema.

Švietimui svarbios įstaigos. Dauguma svarbių įstaigų įsikūrusios sostinėje – Alžyro mieste. Čia įsikūrusi nacionalinė biblioteka, turinti savo istorijos muziejų.

Knygomis prekiaujama knygynuose, tačiau nneretai prekiaujama įvairiose mokymo įstaigose. Taip pat Alžyre yra keletas didelių muziejų: antikos (seniausias visoje Afrikoje), etnografijos ir archeologijos, Alžyro nacionalinis dailės, taikomosios dailės, vaikų ir keletas mažiau žinomų muziejų.

13.

LIETUVA ALŽYRAS

Mokyklos pradėtos kurti 14 a. pabaigoje.

Mokyklos pradėtos kurti 11 a.

Okupacijos metais buvo naikinamos tautinės m-klos, lietuviškas švietimas. Okupantai Lietuvoje įvedė savo švietimo sistemą, pradėjo mokyti mokinius ne lietuvių kalba. Okupacijos-kolonistiniais metais (1830-1890m.)alžyriečių mokymo sistema sunyko. Prancūzai organizavo ir taikė ttokią pačią švietimo sistemą, kaip ir prancūzijoje.

Dauguma valstiečių buvo neraštingi. Bajorų-apie 44 procentus buvo neraštingi. Neraštingi buvo apie 20-30 procentų viso Alžyro gyventojų.

Pirmos mokyklos kurtos prie bažnyčių. Jas išlaikė ir rūpinosi klebonas. Buvo steigiamos mokyklos pakrantės zonoje, atokesni kraštai nepaliesti švietimo.

Mokyti tik berniukai. Mokyti berniukai ir mergaitės ( berniukų 3 k.daugiau)

Programos nebuvo griežtai nustatytos, tačiau veikė kaip švietimo įstaigos. Mokymo programos buvo griežtai kontroliuojamos valdžios.

Viena švietimo sistema Dvi švietimo sistemos: A ir B (senoji ir naujoji).

Pradinėse mokyklose mokslas trunka 6 metus A B

Pradinė-6 metai —————-

Progimnazija – 3 metai Nepilnas vidurinis – 4 metai Bazinė mokykla – 7 metai

Gimnazija – 7 metai Vidurinis – 3 m. ————-

—————————————–

——————— Bendrasis ir technologijų liciejus – 4 metai

Aukštoji mokykla ———————- Universitetas

PO NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO.

Atgavo nepriklausomybę 1990 metais. Atgavo nepriklausomybę 1965 metais.

Ikimokyklinis ugdymas – šeima, lopšeliai vaikams iki 3 m.,

darželiai iki 6/7 metų. Ikimokyklinis ugdymas pagrinde šeimose. Darželiai vaikams – 4 – 6 metų, neprivalomas.

Ikimokyklinis ugdymas nemokamas. Ikimokyklinis ugdymas nemokamas.

Vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos:

3 pakopos – pradinė 4 metai

pagrindinė 5 metai

vidurinė 2 metai. Vidurinis mokymas:

2 metai – pradinė

4 metai – nepilnas vidurinis.

Laikomas egzaminas ir išlaikius, tęsiamas mokslas – 3 metai vidurinės mokykloje. Arba 1 metai parengiami kursai.

Aukštasis neuniversitetinis mokslas – 3 – 4 metai, įgyjama specialybė. Apsigynus baigiamąjį darbą, išduodamas aukštosios diplomas. Baigę licėjų pasirinktinai pasirenka mokslą 3 m. ššešiose kryptyse. Baigę, laiko egzaminą ir gauna bakalaureato laipsnį.

Aukštasis mokslas:

4 metai bazinis išsilavinimas (bakalauras)

3 metai magistratūra

Ne daugiau 4 m. doktorantūra. Turi teisę stoti i aukštąją mokyklą.

Universitetas, pirmąjį laipsnį teikiančios studijos.

Universitetas – magistratūra.

Universitetas – doktorantūra.

Suaugusių švietimas: bendrasis ir vidurinis, aukštasis ir aukštesnysis. Suaugusių švietimas: sudarytos sąlygos studijuoti aukštosiose m-klose.

Pedagogų paruošimas:

3-4 m. ikimokyklinis ugdymas, pradinių ir pagrindinių m-klų mokytojai.

4-5 m. bendrojo lavinimo vidurinių, profesinio rengimo mokytojai.

1-2 m. mokytis gali visi pedagogai, baigę gali tęsti mokslą doktorantūroje. Pedagogų paruošimas:

3-4 m. profesinių kursų dėstytojai.

5-6 mm. pradinių klasių mokytojai

6-7 m. nepilnų vidurinių mokytojai.

Busimieji licėjų mokytojai turi baigti specialia mokyklą, 3 m. studijuoti ir 1 m. praktikuoti.

Švietimui vadovauja švietimo ministerija. Švietimui vadovauja 3 ministerijos:

1-atsakinga už pradinį ir vidurinį mokymą

2-atsakinga už aukštąjį mokslą

3-atsakinga už profesinį rengimą.

14. IŠVADOS

Lietuvos švietimas prasidėjo nuo mažų mokyklėlių, įsikūrusių šalia bažnyčių ir vienuolynų. Vėliau imta kurti mokyklas miestuose ir miesteliuose. Visos mokyklos buvo tautinio pagrindo. Didelę įtaką Lietuvos švietimui turėjo ilgi okupacijos metai. Tačiau nors ir sunkiai, bet nuolat buvo stengtasi išlaikyti mokyklose tautiškumą. Pasitraukus okupantams ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Lietuvai teko pertvarkyti švietimo sistemą. Prasidėjo švietimo sistemos reformos. Vienu metu moksleiviai vos pabaigę vidurinę mokyklą išeidavo mokytis specialybių. Studijuoti aukštosiose mokyklose likdavo nedidelis procentas abiturientų. Šiuo metu švietimo sistema sudaro palankias sąlygas, studijas tęsti daugeliui studentų. Nes kuo toliau, tuo daugiau šaliai reikalingi geri ir kvalifikuoti specialistai. Tuo tarpu, lyginant su Lietuva, Alžyro švietimo sistema taip pat turi ilgą savo istorijos kelią. Nors Alžyre mokyklos susikūrė anksčiau nei Lietuvoje, jų švietimo ssistema nėra taip toli pažengusi, kaip Lietuvos. Dar ir šiandien nemažą procentą sudaro neraštingi vaikai, o dar daugiau suaugusių žmonių. Tai lemia jų geografinė padėtis ir mažai pažengusi pramonė. Dauguma gyventojų pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu laiko savo gyvulių bandas ir žemės sklypus. Mokslas lengviau pasiekiamas gyvenantiems pakrantės zonose. Tačiau pastaruoju metu švietimo sistema stengiasi gerinti sąlygas, kad Alžyre mokslas visiems būtų prieinamas ir kad daugiau žmonių paruoštų kvalifikuotais specialistais, o ne tik išmokyti rašyti ir skaityti. Kadangi Alžyre biudžetas švietimui išskiria nnemažai lėšų, tai šioje šalyje mokslas nemokamas.

15. LITERATŪRA

1. Visuotinė lietuvių enciklopedija, 1 tomas, Vilnius 2001 m.

2. P. Jucevičienė. Lyginamoji pedagogika, Kaunas 1997 m.

3. http://www.wkipedia.org

4. http://www.lietuvosgamta.com/

5. http://www.algerialinks.com/

6. http://www.survivalig.com/