Didaktika

Didaktika

Pradinė mokykla ,jos bruožai.

Pradinė mokykla švietimo sistemoje yra pradinė( pirmoji) grandis.Švietimo įstatymo pakeitimo įstatyme sakoma, kad pradinio ugdymo paskirtis yra suteikti

Asmeniui * dorinės ( sąžiningumas, pasisveikinimas, tvarkingumas) ir* socialinės brandos pradmenys,* kultūros,* etninius pagrindus, * elementarų raštingumą, padėti jam pasirengti mokytis pagal pagrindinio ugdymo programą.

Socialinė branda tai vaikų nemokėjimas susitarti, išklausyti, vaikai vienas kitą pertraukinėja , rėkia.

Etninė kultūra tai papročiai.

Elementarus raštingumas. Pradinio ugdymo mokytojas turi padėti pagrindus.

Vėliau turimos spragos tai pradinio ugdymo trukumai.

Pradinę mokyklą ( I klasę ) vaikai pradeda llankyti , kai jiems sukanka 7 metai.

Taip yra nurodyta įstatyme. Aišku, kai kurie tėvai atveda į mokyklą 6 metų vaiką ir jeigu jį priima tai jis ir mokosi. Pradinis ugdymas anksčiau gali būti teikiamas tėvų prašymu jeigu vaikas pakankamai subrendęs.

Priešmokyklinis amžius yra 5 metų, o mokyklinis-6 metai.

4 metų pradinio ugdymo programą vykdo mokyklos – darželiai.Pradinį ir tolesnį mokymą vykdo pradinės, pagrindinės, vidurinės mokyklos.

Pradinis išsilavinimas įgyjamas , baigus pradinio ugdymo programą. Pradinėms klasėms skirta programa nurodo, kad pagrindinės mokyklos ttikslas padėti vaikui

įsitraukti į visuomenės ir tautos kultūrinį, socialinį ir politinį gyvenimą.

Šis tikslas grindžiamas svarbiausiu demokratinės visuomenės principu-asmenybės laisve ir atsakomybe.Remiantis šiuo principu pradiniam mokymui skiriami tokie bendrieji tikslai:

 Visapusiškas vaiko ugdymas:

a) Jo auginimas ir fizinės bei psichinės sveikatos saugojimas , sstiprinimas.

b) Kultūros pradmenų suteikimas.

c) Mokinio asmenybės puoselėjimas visais atžvilgiais.

d) Emocijų ie pažinimo sričių plėtimas( ugdyti savitvardą, kylantį pavydo jausmą, žmonės nemoka pralaimėti).

e) Racionalaus , kritiško ir kūrybiško mąstymo ugdymas( mokyti pozityviai mąstyti).

f) Vertybinių nuostatų formavimas.

 Vaiko ugdymas demokratiškam sambūviui:

a)atvirumas kitoms kultūroms , saugant savają.

b)mokymas gerbti kitus žmones ir jų pažiūras.

c)mokymas bendrauti ir bendradarbiauti.

Specifiniai pradinės mokyklos tikslai.

1.Harmoningas vaiko perėjimas iš šeimos į mokyklos aplinką.

2. Atskirų dalykų mokymosi pagrindų kūrimas, jų stiprinimas ir tęsimas( dalykų integravimas – pasirenkama viena tema ir pereinama per visus dalykus).

3. Mokymosi nuostatos – ugdymas visą gyvenimą( permanentinis , tęstinis mokymas).

Pradinukas turi:

 Įsisavinti individualaus ir kolektyvinio darbo metodus ( vaikas turi mokėti dirbti ir individualų ir kolektyvinius darbus).

 Norėti stebėti ir tyrinėti. Suvokti tikrovę , prie jos taikytis ir kiek nuo jos priklauso ją keisti.Mokymosi motyvacijos ppradžia – vaiko noras.

 Gebėti suvokti informaciją ir pagal galimybes mokėti ją perduoti kitiems.

 Ugdyti sąvokinį mąstymą , suvokimą,dėmesį, atmintį kalbą( visus psichinius procesus reikalingus žmogui.)

Ugdymo spragų nustatymas ir koreagavimas , kuo anksčiau numatant

problemas , kurias sprendžiant būtų šalinamos jų atsiradimo priežastys , o ne pasekmės.

Pradinėi mokyklai keliamus tikslus įgyvendinti turėtų padėti mokymo dalykai, bendravimas ir kita veikla.

Mokymo dalykai apima keletą vienodai svarbių sričių:

1. Pasaulio pažinimą

2. Lietuvių kalbą

3. Matematiką

4. Dailę

5. Muziką

6. Darbelius

7. Kūno kultūra.

Tačiau 6-10 metų vaikų pasaulio suvokimas yra vientisas – nesuskaidytas ir šis

mokymo turinio sskirstymas į dalykus – sąlygiškas,tik padedantis susivokti tam tikrų žinių gebėjimų , įgūdžių ir vertybių struktūroje ir sistemoje Mokant vaiką reikia siekti pateikti jam visybišką žmogaus ir kultūros vaizdą, tai yra atskirų struktūrų žinias, kuo natūraliau priimant jos dorovines pilietines ir kitas nuostatas.Tai padėtų vaikui apčiuopti visumos ryšius , skatinti jį šią visumą analizuoti , suvokti faktų ir reiškinių santykį su aplinka, juos luginti , daryti išvadas, apibendrinti. Tokiu būdu vaikas mokytųsi mastyti ir jausti. Taip atsiranda mokymo dalykų integravimo arba mokymo sistemos elementų suderinimo problema. Labai svarbus kiekvieno dalyko vidinis integravimas: atskiri reiškiniai , požymiai, sritys turi būti siejamos.

Mokytojas gali pats pasirinkti dalykų integravimo ašis.Jos gali būti bendros:

dorovinis, estetinis, kultūrinis aspetas bei specifinės ( kalbos, gamtos ir pan.)

Pradinės mokyklos ugdymo kryptis

Senosios mokyklos Reformuotos mokyklos

Nuo akademinės : tai yra perdėtai teorinės, mokslinės, atitrūkusios nuo praktikos.

Nuo scholastinės *– t.y. dogmatiškos , grįstos absoliučiomis tiesomis ir autoritetais .

Nuo unifikuotos *– niveliuojančios mokinius ir mokytojus.

Nuo totalitarinės – grįstos griežta kontrole ir admonistravimu prie savivaldžios , save reguliuojančios sistemos. Į humanistinę –atliepiančią žmogaus ir vaiko amžiaus tarpsnių psichologinias ypatybes, jo pareikius interesus.Įprasmintą , t.y. prasmingą mokymosi turinį.

Į demokratinę –t.y. laisvą, leidžiančią rinktis ir spręsti , patiems ieškoti tiesos.

Einamas prie lanksčios , atsinaujinančios, kūrybiškos.

**Unifikuotos – niveliuotos – padaryti visus vienodus( nieko keisti negalima).

Etosas – pedagogo kultūra, elgesys, elgesio normų laikymąsis.

*Scholastinė- dogmatiška- nesikeičianti, ta pati, rutina.

Kad mokykla taptų tokia, labai svarbu pakeisti ugdymo prioritetus: mokykla turėtų pagrindinį demėsį kreipti į vertybes , gebėjimus , žinias . Anksčiau kreipė demesį į žinias , mokėjimą, įgūdžius.T.y. turėtų būti keičiamos ugdymo turinys,programos, vadovėliai.

Gyvenimo mokykloje specifika – p. 22- 35 iš ,, Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos” V. 1997 I – X kl. “.( ž. Atskirai nukopijuotą medžiagą).

1. Mokyklos erdvės organizavimas

2. Mokyklos ūkinė ir estetinė tvarka

3. Tvarkaraštis.

4. Visos mokyklos individualus planas.

5. Sveikata.

6. Darbas.[ Sąžiningo darbo atstatymas].

7. Kūrybiškumas.[ vaizduotės puoselėjimas].

8. Valia.[ savikontrolė svarbiau už išorinę kontrolę].

9. Bendravimas ir bendradarbiavimas.

10. Mokytojo ir mokinio santykiai.[ abipusė pagarba, humoro jausmas].

11. Mokytojų tarpusavio bendradarbiavimas ir bendravimas.

12. Klasės vadovo veikla it atsakomybė.

13. Mokinių tarpusavio santykiai

14. Koedukacinės- bendros mokyklos[ berniukų ir mergaičių].

15. Mokykla – namai.

16. Vadovavimas mokyklai.

17. Savivalda ir kitos struktūros.

18. Biblioteka.

19. Mokykla ir visuomenė.

20. Pramogos.

21. Mokyklos veidas.

Efektyvios mokyklos bruožai.Veiksmingi, kūriantys , duodantys reikiamus rezultatus.Tobulėjant visuomenės santykiams tobulėja ir mokykla.

1986 metais efektyvumas prasidėjo projektu.

Efektyvių mokyklų bruožai:

Bendra misija

( tai bendra visiems žinoma mokyklos tikslų ir prioritetų vizija. Pagr. Vaidmuo tenka direktoriui , kuris skatina mokytojus , tėvus ir moksleivius jausti atsakomybę ir pareigą siekti šios vizijos.) 1. Mokomasis vadovavimas.

2. Aiškūs tikslūs tikslai.

3. Bendros vertybės ir pažiūros.

Daugiausia dėmesio – mokymuisi.

( demesį rodo mokytojai , dedantys į savo mokinį daug vvilčių. T. P. Mokytojai imasi įvairių mokymo ir kontrolės strategijų, kad sukurtų mokomąją programą, kad atitiktų mokyklos tikslus.) 1. Dažnas mokinių rezultatų tikrinimas.

2. Didelės viltys.

3. Mokytojų kolegiškumas ir tobulėjimas.

4. Dėmesys mokymui ir mokomajai programai.

Mokymuisi palankus klimatas.

(reiškia gerą dvasinę moksleivių būklę, savo vertės suvokimą, kadangi jie dalyvauja mokymosi procese, yra pripažistami ir skatinami, su jais elgiamąsi tinkamai draugiškai. Mokymosi aplinka- patraukli . Rūpinamąsi , kad visiems būtų patrauklu dirbti. T. P. Stengiamąsi `, kad tas klimatas būtų malonus tėvams ir bendruomenės nariams , dalyvaujantiems mokyklos gyvenime.) 1. Tėvų bei bendruomenės pasitelkimas , parama.

2. Teigiamas mokslrivių elgesys.

3. Pripažinimas ir skatinimas.

4. Fizinė aplinka.

5. Moksleivių įtraukimas į veiklą ir jų atsakomybė.

Efektyvios mokyklos reforma vyksta gana lėtai.efektyvių mokyklų esmė – besikeičiantis mokyklų gyvenimas. Daugelis specialistų teigia, kad visi moksleiviai gali gerai mokytis, pagal savo galimybes.Mokykla vadinama efektyvia , jei ji siekia visų moksleivių pažangos, nepaisydama aplinkos veiksnių. Užtikrina , kad kiekvienas mokinys pasiektų galimą lygį , skatina visokeriopą moksleivių tobulėjimą, metai iš metų tobulėja.

Sammons ( šios lentelės autorius).

1. Profesionalus vadovavimas. 1. Ryžtas ir tikslingumas.

2. Kolegialus požiūris.

3. Vadovas kartu it profesionalas.

2. Bendra vizija ir tikslai. 1. Visų vienas tikslas.

2. Nuosekli veikla.

3. Kolegialumas ir bendradarbiavimas.

3.Mokymosi aplinka. 1. Drausmės laikymąsis.

4. Dėmesys mokymui ir mokymuisi. 1. Mokymosi laiko maksimalizavimas.

2. Dėmesys laimėjimams . Sekmės džiaugsmas.

5. Didelės viltys. 1. Dideli lūkesčiai.

2. Lūkesčių demonstravimas, skatinimas protauti.

6. Teigiamas skatinimas. 1. Aiški ir teisinga disciplina, grįžtamasis ryšys.

7. Pažangos

tikrinimas. 1. Mokinių žinių tikrinimas, mokyklos veiklos įvertinimas.

8. Moksleivių teisės ir pareigos. 1.Aukštas moksleivių savęs vertinimas, atsakomybės prisiėmimas, darbo kontrolė( tai būna tuomet, kai vaikas jaučia pažangą).Atsakomybę vaikas jaučia tuomet, kai jam duodamas laisvas pasirinkimas.

9. Tikslingas mokymas. 1.Kvalifikuotas darbo organizavimas, aiškus tikslas, tinkama pamokų struktūra, praktinis žinių taikymas.

10. Mokymosi organizavimas. 1. Personalo ugdymas.

11. Namų ir mokyklos bendradarbiavimas. 1. Tėvų įtraukimas.

Šie veiksniai priklauso vienas nuo kito.Mokytojai yra mokyklos augimo ir tolesnės reformos pamatas, šaknys, maitinančios šakas ir palaikančios jų gyvybę.

Kadangi kiekviena mokykla yra unikali ji pati gali nnuspręsti kokiu metu, kokia tvarka siekti efektyvumo.Šio proceso niekas negali nei primesti nei vadovauti jam iš šalies.Jo nuoseklumaą lemia mokyklos poreikiai ir kiekviena mokykla tai daro savaip.

Moksleivių saviraiška mokykloje.(L. Jovaiša. Edukologijos pradmenys. P. 73-78).

Saviraiškos rūšys Saviraiškos galimybės mokykloje Mokytojo pagalba.

1. Savivalda.

2. Saviaukla. 1.Būreliai , klubai, meno mokslo kabinetai, muziejai, vakarėliai, klasės savivalda.

2. Laisva nuo pedagogikos diktato. 1.Padėti asmenybės kryptingumo, veiklos būdų ir gabumų diagnostikai, veiklos laisvei

Pagalbos pedagogika tai meilės pedagogika.

2. Ugdyti gerus santykius su artimaisiais.

Mokymo programos.

Mokymo turinį atskleidžiantys dokumentai.Bet kurios mokymo įstaigos mokymo turinys išdėstomas sspecialiame valstybės dokumente- mokymo plane.

Čia išvardinti visi mokomieji dalykai, nurodyta , kuriose klasėse jie dėstomi, kiek skiriama pamokų per savaitę. Per pirmus 4 metus vaikams suteikiama elementarių žinių apie žmogų, gimtąjį kraštą, gamtą, visuomenę formuojamos jų dorovinės nuostatos.

Pažintinė veikla padeda aatskleisti vaikų gebėjimus ir polinkius , jie stiprieja fiziškai.Palengva jaunesnieji moksleiviai sukaupia patirtį mokytis atskirų mokomųjų dalykų.

Sudarant mokymo planą sprendžiama iš kokių disciplinų sudaryti mokymo turinį, o rengiant mokymo programas , kurias mokslo šakos temas skirti į vieną ar kitą mokymo dalyką.Labai svarbu įvertinti jų svarbą, sudėtingumą, atsižvelgiant į moksleivių amžių, mąstymo galimybes.

Mokymo programos yra dokumentas , nurodantis mokymojo dalyko turinį, apibrėžiantis privalomą kiekvienos klasės mokinių žinių mokėjimų bei įgūdžių apimtį.

Pagal mokomosios medžiagos pateikimo būdą mokymosi programos gali būti :

1. koncentrinės.

2. linijinės.

3. kompleksinės.

4. adaptuotos .

5. modifikuotos.

Koncentrinėse programose viena ir ta pati tema nagrinėjama kelis kartus: siauriau -žemesnėse klasėse, plačiau ( visaapimančiai)– aukštesnėse.Taip elgiames dėl eilės priežasčių: maži vaikai nepajėgūs išmokti visą reikiamą medžiagą, o be to aukštesniųjų klasių moksleiviams temą išmokti lengviau , jeigu žžino bent dalį medžiagos. Koncentrinių programų trūkumai: reikia daugiau laiko, be to kai dalis mokomosios medžiagos jau žinoma daugeliui nuobodoka tą patį dalyką mokytis pakartotinai.

Linijinės programos . Čia tema nagrinėjama vieną kartą, pateikiama visa medžiaga, suformuluojami reikalingi mokėjimai , įgūdžiai. Prie temos grįžtama tik kartojant žinias, semestro ar mokslo metų pabaigoje.Šiuos programos yra ekonomiškesnės . sunkesnės, ypač mažesniems moksleiviams.

Kompleksinės programos plačiai taikomos užsienio pradinėse mokyklose. Ta pati tema nagrinėjama per pamokas.Taip dirbdami moksleiviai įgyja visą kompleksą žinių, apie kurią nors ttikrovės dalį.

Išvada. Programų , kaip dokumentų struktūra yra panaši: 1. išdėstyti bendri reikalavimai, 2. pateikiamos temos ( numatyta per kiek pamokų išnagrinėti).

Adaptuotos ir modifikuotos programos.Jos taikomos neįgaliems vaikams. Šie vaikai turi pritapti prie kitų. Vis daugiau vaikų su negalia integruojama į sveikųjų klases.Labai svarbu , kad mokytojas sugebėtų įvertinti individualius vaiko pojūčius Humanistinis požiūris čia labai svarbu, nes vaikai turi mokymosi negalių. Labai svarbu ugdyti vaikų pasitikėjimą savimi ir savo gebėjimus.Klasėje vaikui turi būti teikiama pagalba ir įtraukiamas į bendrą darbą.Pedagogai turėtų susilaukti kvalifikuotos pagalbos iš mokyklos psichologo ir t.t.

Respublikoje yra juridiškai įteisinta neįgaliųjų integracija į sveikųjų tarpą. Bendrojo lavinimo mokyklų klasėse pradėjo mokytis ne tik specialiųjų mokyklų

neįgalūs moksleiviai, bet ir protiškai atsilikę, turintys judėjimo negalių, klauso , regos sutrikimų moksleiviai.Todėl mokytojai turi išmokti modifikuoti , adaptuoti bendrojo lavinimo programas.

Programos modifikavimas suprantamas, kaip nežymus turinio keitimas, bet iš semės kitų mokymo būdų taikymas. Modifikuota programa suteikia galimybę įgyti valstybinius standartus atitinkantį išsilavinimąžemiausiame lygyje.

Adaptavimas tai žymus mokymo turinio prastinimas , siaurinimas pritaikant jį mokinio gebėjimams ir realiam mokymosi pasiekimų lygiui. Jeigu reikia – keičiant ir mokymo būdus.Ji rengiama vaikams aiškiai nepajėgiantiems įsisavinti vieno ar kito dalyko bendrosios programos.

Programų modifikavimo ir adaptavimo bendrieji principai:

1. Mokinio tėvaimįtraukiami į jo gebėjimų ir pasiekimų pprocesą, modifikuotų ir adaptuotų programų kūrimo ir įgyvendinimo eigą.Kas geriau turi pažinti vaiką, negu tėvai.

Pedagogai ir kiti specialistai konsultuoja dėl vaikui rekomenduojamų mokymo metodų taikymo, informuoja apie užduotis , skiriamas darbui namuose, komentuoja , skatina emociškai paremti vaiką.

2. Programos rengiamos remiantis vaiko raidos ypatumų vertinimų duomenimis, apie mokymosi sunkumus ir potencines mokymosi galimybes.

3. Derinama mokymosi kryptis klasėje ir specialaus pedagogo , logopedo , korekcinio darbo kryptis.

4. Moksleivio mokymosi rezultatai vertinami atsižvelgiant į modifikuotoa ar adaptuotos programos įsusavinimo kokybę.

Vaiko su negalia negalima lyginti su kitais vaikais.

Programos modifikavimo principai, specifinių mokymo negalių turintiems mokiniams. Programų adaptavimo principai, riboto intelekto ,nežymiai protiškai atsilikusiems mokiniams , turintiems labai žymią ar kompleksinę mokymosi negalią.

Sprendimą apie programos modifikavimo būtinumą priima mokyklos ugdymo komisija arba pedagoginė – psichologinė tarnyba. Tėvai parašu patvirtina savo sutikimą modifikuoti vaiko programą.Modifikuotos prigramos pagrindas yra tos pačios klasės , kurioje mokosi vaikas , dalyko bendroji programa, planyojanti , kad mokinys įsisavins nors jos minimumą. Modifikuota programa paprastai rengiama 1 semestrui , po to koreaguojama ir plėtojama toliau. Modifikuojant programą būtina išbandyti alternatyvius mikymosi metodus ir atrinkri efektyviausius. Programos modifikavimo kryptis tampa egzamino modifikavimo pagrindu. Adaptavimo būtinybę priima pedagogų- psichologų taryba ar centras drauge su vaiko mokytojų ar tėvais arba mokyklos specialaus ugdymo komisijos nariais. Šį sutikimą tėvai ppatvirtina savo parašu.Adaptuotos programos pagrindu gali būti žemesnės klasės supaprastinta dalyko bendroji programa.Adaptuota programa renkama vienam mėnesiui.Kilus abejonėms , kad programą pakaktų tik modifikuoti moksleivis nukreipiamas į spec. ugdymo komisiją.Adaptuojant programą svarbu prastinti , siaurinti, konkretinti jos turinį ir ieškoti alternatyvių mokymo mrtodų. Toks moksleivis nelaiko pagrindinių mokyklos baigimo egzaminų. Jam įrašoma , jog išklauso šio dalyko kursą.

Drausmės palaikymo problemos ir galimybės.

Šiuolaikinėje mokykloje drausmė labai aktuali. Pirmokėliai jau po pusmečio pasijunta mokyklos šeimininkais , kadangi iš pat pradžių taisyklės nenustatomos.Vaikai skirtingi , todėl ir jų suvokimas skirtingas, mąstymas ir gebėjimai skirtingi. Dažniausia mokytojo pateiktos užduotys atliekamos skirtingu tempu, o tai sudaro sąlygas kilti šurmuliui , vieniems ailikus užduotį, o kitiems dar jos tinkamai nesupratus.

Mokytojas turi save tausoti. Iš pat pradžių vaikams nenusileisti, kad nereikėtų dirbti papildomai su nesukaupiančiais dėmesį mokiniais. Šiuolaikiniai auklėjimo metodai atveria naujas galimybes , tik reikia jais naudotis. Susidomėję , užsiėmę mokiniai neturės kada triukšmauti ir mokytojas neturės problemų.Vienas iš būdų palaikyti drausmę klasėje- kruopštus mokytojo pasiruošimas pamokai.Erik Jensen savo knygoje ,, tobulas mokymas “ rašo, jog labai svarbų vaidmenį vaidina paties mokytojo asmenybė.Jo sugebėjimas prisiimti atsakomybę už tai kas vyksta klasėje. E. Jensen didelį dėmesį kreipia į mokytojo asmenybę- jis turi suprasti , kad mokiniai ir

nusižengę yra geri, tik jų elgesys nepriimtinas. Įprastiniai metodai patiria nesėkmę, nes nesuteikia mokytojui galimybės rinktis : 1. stato į kampą, 2.išvaro už durų- tai jau neefektyvu.E. J siūlo:

1. Dažnai keisti veiklos pobūdį,

2. Kreipti dėmesį į tai , ką jie laimės tą , ar kitą veiklą veikdami.

3. Suskirstyti į komandas ir tų komandų atsakomybę skatinti.

4. Per 5 pirmas minutes užmegsti kontaktą.

5. Klasę tobulinti.

6. Numatyti mokinių būsenas ( jeigu kažaą monotoniško daro , tai jau vaikas pavargęs, pvz.: kaklą žnaibo).

7. Lavinti pastabumą.

Labai svarbu klasėje iš anksto suplanuoti taisykles iir procedūras , kuriomis galima iš anksto užkirsti kelią daugeliui galimų problemų ir nesklandumų. Mokytojas sugalvoja taisykles , o pateikia kaip vaikų.Priėmus taisykles jos surašomos , paaiškinamos , paskelbiamos. Taisyklės ir procedūros ne daug ko vertos , jeigu neišmokstamos ir nepriimamos . Pamokos metu mokiniai gali gaišinti atlikti akademines užduotis.Svarbi – pamokos pradžia ( tai nestabilus metas), nes vaikai ateina iš kitos aplinkos , kur veikia kitos elgesio normos.

Pereinant nuo visos grupes darbo ar individualaus darbo , nuo klausymo prie ssavarankiško darbo dažnai kyla šurmulys. Čia mokytojai gali padėti išankstinis darbo planavimas ir užduočių panaudojimas. Neretai pamokos pabaiga t.p. būna nestabili, todėl geras mokytojas pamokos pabaigoje panaudoja įvairias įdomias užduotis arba palieka pakankamai laiko baigiamiesiems darbams.

Mokinių netinkamo elgesio priežastys dažniausia yyra šios.

Mokiniai mokymąsi laiko nesvarbiu ir bando nuo jo išsisukti.Gyvenimas už mokyklos ribų kelia mokiniams psichologinių ir emocinių problemų, kurias jie išreiškia mokykloje. Autoritarines mokyklos nuostatos verčia juos maištauti. Mokinių maištingumas ir pastangos atkreipti į save dėmesį yra dalis jų brendimo proceso.

Nereikėtų ypač daug laiko skirti netinkamo elgesio priežasčių analizei, bet visą demesį sutelkti į netinkamą elgesį ir rasti būdų jam pakeisti.

Galimi įvairūs drausminimo būdai:

 Pareikalauti , kad liautųsi netinkamai elgtis. Čia mokytojo kontaktas su mokiniu turėtų tęstis tol , kol šis nepradeda tinkamai elgtis.

 Kontaktuoti akimis su mokiniu , kol jis vėl ims elgtis tinkamai. Dar kartą priminti tinkamą taisyklę ar procedūrą.

 Jeigu negalima paveikti reikia keisti veiklą.

Vadovaudamas klasei mokytojas turi vadovautis ir savo stiprybe, o ne tik procedūromis, noru ppajėgumu daryti įtaką žmonėms. Labai dažnai geras elgesys linkęs silpti ir išnykti , todėl būtina skatinti elgesį ¨pagirti.Jis turi būti nuoširdus T. P. Skatinti galima apdovanojant arba suteikiant privilegijų, tačiau mokytojas neturėtų pamiršti:

 Tai kas vienam mokiniui apdovanojimas , kitam – ne.

 Pernelyg didelis demėsys apdovanojimams gali trukdyti mokiniui, skatinti mokytis dėl paties mokymosi ir padėti mokiniams ir patiems susidrausminti ir vadovautis.

Vaiko adaptacija ir jo kompetencijų raiška.

Adaptaciniu laikotarpiu reikia siekti, kad vaikas įgytų kasdieniam gyvenimui ir sėkmingam ugdymui ir ugdymuisi mokyklai būdingų kkompetencijų.

Šiuo laikotarpiu siekiama , kad vaikas sėkmingai pereitų nuo ugdymo(si) šeimoje ir ikimokyklinėje įstaigoje , prie ugdymo(si) mokykloje.

Sąlyginai skiriamos 5 kompetencijų grupės.

1. Socialinė kompetencija.7 metų vaikas tampa mokiniu. Čia (pereinamuoju laikotarpiu ) išryškėja paslėptos vaiko galimybės , kur svarbu laiku suvokti ir palaikyti. Daugelis asmenybės psichologinių pagrindų padedami ir ugdomi jaunesniame amžiuje.

Socialinė kompetencija apibūdina vaiko:

*siekį puoselėti savo orumą, pasitikėjimą savimi, savo gebėjimais artimumą grupės draugams bei suaugusiems.

*gebėjimą suvokti savo jausmus , suprasti, išreikšti tenkinti svarbiausius poreikius , plėtoti pomėgius bei interesus.

*norą išsakyti ar kitaip išreikšti savo jausmus ar kt. nuomonę, teises, sumanymus, siekius, suprasti ir įvertinti kas gera ir kas bloga.( saviraiškos dalis).

*gebėjimą tapti atsakingesniu , savarankiškesniu, kūrybiškesniu, ilgiau išlaikyti dėmesį ugdyti savikontrolės įgūdžius.

*gebėjimą parodyti bendravimo , bendradarbiavimo problemų sprendimo taikių ginčų, kasdienių sunkumų įveikimą.

Vaikui peržengus mokyklos slenkstį žaidimai po truputėlį netenka vyraujančio vaidmens jo gyvenime, nors ir toliau užima jo gyvenime svarbią vietą.Pagrindine jo veikla tampa mokymasis.Jis iš esmės keičia elgesio motyvus , atskleidžia bendravimo privalumus, būtinumą girdėti kalbantįjį, gebėti atsakyti į klausimus. Nuo pat pirmų dienų klasėje vaikas turi stengtis susikaupti, netrukdyti kitiems, dalytis patirtimi.Žinodamas elgesio normas, tėvų , pedagogų lūkesčius, pamokytas tinkamų elgesio būdų, vaikas stengiasi atsisakyti nepriimtino elgesio įpročių. Užmezgamas artimas ryšys:

 vaikas- vaikai

 vaikas- tėvai- mokytojai

 vaikas- bendruomenė.

Viena problemiškiausia ssritis – vaikų socialiniai gebėjimai.Dar sunkiai užtikrinamas vaikų saugumas , nes eidami į mokyklą jie gali pasiklysti , pasimesti.

2. Pažinimo kompetencija.Tai noras tyrinėti pasaulį. Mokytojai dažnai ugdomąją veiklą adaptaciniu laikotarpiu stengiasi organizuoti taip, kad vaikai bendradarbiautų , ieškotų sprendimų , panaudotų draugų patirtį, išsiaiškintų savo pareigas bei teises.Pedagogas šiuo laikotarpiu turėtų stengtis:

 Skatinti natūralų vaiko domėjimąsi aplinka, bendruomene, gyvenimo būdu, darbais, technika ir technologijomis, gamta.

 Siekti , kad vaikas susivoktų , jog jis – gamtos dalis, perprastų žmogaus , jo veiklos ir gamtos ryšį, pajustų pagarbą Gyvybei ir Žemei.

 Padėti atrasti savęs, socialinės aplinkos ir gamtos pažinimo būdus.

 Ugdyti pastovumą, mąstymą, skatinti kasdienę pažintinę veiklą.

 Ugdyti kalbą, turtinti žodyną.

Adaptaciniu laikotarpiu tyrinėdami aplinką turime atkreipti dėmesį į tokius svarbius jų gyvenimo dalykus: klasės taisykles, orus, paros ritmą, saugų elgesį žmogui pavojingose situacijose.

3. Sveikatos saugojimo kompetencija.

 Sveikai gyventi, saugiai judėti ir veikti.Svarbiausi uždaviniai : saugoti ir stiprinti vaiko sveikatą, didinti socialinį saugumą. Mokytojas turėtų : palaikyti ir gerinti gerą vaiko savijautą( per teigiamas emocijas).

 Puoselėti ir stiprinti savęs teigiamą vertinimą.

 Meno priemonėmis kurti palankią emocinę atmosferą.

 Ugdyti gebėjimą sutelkti jėgas, valią, ištvermę.

 Skatinti glaudesnį vaiko ir gamtos ryšį.

 Tobulinti gebėjimą orientuotis naujoje socialinėje aplinkoje, ugdant saugaus elgesio įpročius.

 Plėsti vaiko supratimą apie sveikatą ir jos tausojimą.

 Skatinti fizinį aktyvumą.

4. Komunikacinė kompetencija.

Klausytis, kalbėti, skaityti, rašyti.Tai viena iš svarbiausių raiškos ffunkcijų. Mokytojas turėtų:

 Turtinti ir plėtoti socialinę- kultūrinę vaiko patirtį, bendraujant su bendraamžiais ir kitais žmonėmis.

 Pratinti naudotis kalba, kaip universalia saviraiškos priemone.

 Ugdyti taisyklingą , raiškią sakytinę vaiko kalbą.

 Sistemingai ir kryptingai stebėti ir vertinti kalbos pokyčius , pažangą ir visaip ją skatinti.

 Skatinti vaiką laikytis kalbinio bendravimo etikos.

 Ugdyti gebėjimą klausytis ir girdėti įvairius aplinkos garsus, pasakojimus, tautosakos , grožinės ir pažintinės literatūros kūrinius

5. Meninė kompetencija

Įsivaizduoti, pajausti, grožėtis kurti.Meninė raiška yra universali vaiko visuminio ugdymo priemonė.Ji padeda vaikui pažinti ir išreikšti save pačiomis įvairiausiomis meno priemonėmis bei formomis- vaidinant, šokant, muzikuojant. Meninis vaikų ugdymas pasižymi raiškos rūšių įvairove. Meninė raiška lavina vaikų kūrybines galias , padeda ugdytis ir atsiskleisti gabumams, turtina emocijas, turi lemiamą įtaką vaiko intelekto raidai.

Kompetencijų palengvinimui pradedama ruoštis jau darželyje.Auklėtoja nuveda į mokyklą, pristato mokytojai ir t.t. Pradinių klasių mokytojai reiktų nueiti į artimiausią darželį Darželyje auklėtiniai žaidžia mokyklą.

Didaktika – mokymo ir mokymosi mokslas.

Kiekvienas mokslas turi mokymo tikslus, mokymo turinį ir didaktikai visą tai nustato: jo organizavimo formas ir metodus. Terminą ,,didaktika”įtvirtino čekų mokslininkas Janas Amosas Komenskis. 1637 metais išleidęs knygą ,, Didžioji Didaktika”.Dabar Didaktika dažniausia apibrėžiama kaip mokymo mokymosi mokslas. Ji nagrinėja visą eilę klausimų:tikslus, turinį, struktūrą, mokymo organizavimą, mokymo principus, formas, metodus, būdus.Trumpai: Didaktika nagrinėja 2 mokymo problemas: ko mokyti

ir kaip mokyti.

Didaktikos mokslo vystymuisi turėjo įtakos: Johanas Heinrichas Pestalocis.(šveicaras).Jis didelį dėmesį skyrė pradinio mokymo teorijai, apimančiai protinį, fizinį, estetinį, dorinį auklėjimą.Vaikus ugdyti jis reikalavo nuo mažų dienų. J. H. Pestalocis sakė: ,, vaiko gimimo valanda- pirmoji jo ugdymo valanda”. Kai vaikas yra įsčiose jau ji reikia lavinti.

Didaktikos ( mokymo) principai.

Mokymo (didaktikos)– principais vadiname pačius bendriausius nurodymus pedagogams: kaip

• organizuoti ugdymo veiklą,

• vertinti žmogų,

• ugdyti asmenybę.

Visi šie principai reglamentuoja mokymo turinį,formas, metodus. Vientisą mokymo principų sistemą pateikė J.A. Komenskis( pedagogikos mokslų kūrėjas).Mokslą jis ggrindė objektyviais gamtos dėsningumais. Remdamasis jais suformulavo visą eilę lengvo ir išsamaus mokymo bei mokymosi taisykles.Iki mūsų išliko visa eilė principų:

 vaizdumo,

 sistemingumo,

 nuoseklumo,

 prieinamumo.

Šie principai remiasi taisyklėmis:

 eiti nuo paprasto prie sudėtingo,

 nuo žinomo prie nežinomo,

 nuo daiktų prie jų pavadinimų,

 nuo pavyzdžių prie taisyklių.

Vėliau J. H. Pestalocis irgi sudarė ne gamta , o logika besiremiančią sistemą.

Pagal V. Jakavičių ir A. Jušką siūlome tokius didaktikos principus:

1. moksliškumo,

2. sistemingumo ir nuoseklumo,

3. teorijos ir praktikos ryšys,

4. sąmoningumo ir aktyvumo,

5. vaizdumo,

6. prieinamumo,

7. žinių tvirtumo.

MOKSLIŠKUMAS. Vaikams perteikiamos žinios turi būti moksliškai teisingos.Perteikti neiškraipytas ,objektyvias mokslo žinias .. Mokymo turinys atitikti mokslo, technikos, kultūros lygį. Ši aplinkybė verčia nuolat peržiūrėti programas, papildyti jas naujausiomis temomis. Be to moksleiviai turi būti supažindinami su moksleivių atradimų istorija, suvokti mokslinio pažinimo sudėtingumą.Pedagogas neturi teisės daryti dalykinių klaidų. Todėl mokykloje turi ddirbti gerai pasirengę pedagogai.

SISTEMINGUMAS IR NUOSEKLUMAS.Šis principas reikalauja jaunajai kartai suteikti svarbiausių mokslų pagrindus,mokslinių žinių sistemą. Sistemingumo ir nuoseklumo principas pirmiausia reglamentuoja mokymo planų ir programų rengimą.Pagrindiniame mokyklos dokumente–ugdymo plane nuosekliai privalo būti išdėstyti humanitarinio,gamtos,matematikos,estetikos ciklų bei bendramoksliniai dalykai.

Kaip mokomoji medžiaga bus paskirstyta dalimis, kokiu nuoseklumu bus pateikta mokiniams, kokios išvados bus suformuluotos,apibendrintos-sprendžia mokytojas.Labai svarbu logiškai perteikti medžiagą.Jeigu žinios nėra sistemingos-

jos labai greitai pamirštamos,būna padrikos(galime palyginti su sandeliu kur viskas išmėtyta).Vyresnio žmogaus logika išvystyta labiau, jauno žmogaus reakcija į neišlaikytą egzaminą būna labai paviršutiniška, jam beveik tas pats.

TEORIJOS IR PRAKTIKOS RYŠYS.Mokymo praktikai šis principas kelia tokius reikalavimus: *atskleisti teorijos reikšmę aiškinant reiškinius, jų raidą,*mokyti moksleivius įgytas žinias taikyti praktikoje.Gana plačiai teorijos ir praktikos santykio problemą nagrinėja filosofija, tačiau visi pripažįsta tteorijos ir praktikos vienovę. Todėl ir mokiniams reikėtų pasidaryti išvadą , kad teorija padeda pažinti ir keisti praktiką, gyvenimą, o praktika stimuliuoja teorijos plėtotę.

SĄMONINGUMAS IR AKTYVUMAS.Nesimokyti to ko nesupranti. Iškalbos, nesąmoningos žinios neduoda jokios pažintinės veiklos prasmės. Perteikdamas naują medžiagą pedagogas turi išskirti svarbiausius teiginius:1. ką atsiminti visą gyvenimą, 2. ką laikyti papildoma medžiaga.

Aiškinant reikia akcentuoti priežasties ir pasekmės ryšį.To reikia reikalauti ir iš atsakinėjančio mokinio.

Kodėl?

Vaikai turi būti mokomi mąstyti vertinti pasaulį, žmones, jų poelgius, daryti išvadas, pamažu įvaldyti loginio mmąstymo operacijas .

Sąmoningos žinios lengvai leidžia susieti skirtingas temas, net skirtingų dalykų duomenis , faktus, įvykius.dažniausia pažintinei veiklai vadovauja pedagogas, tačiau vien jo pastangų nepakanka geriems rezultatams pasiekti, smalsūs turi būti patys moksleiviai. Mokymo(si) procese labai svarbu, kad mokiniai susidarytų savitą nuomonę(išmokyti abejoti).

VAIZDUMAS.Ypač žemesnėse klasėse šis principas labai reikalingas.Vaikai gali pažiūrėti, paliesti, įvertinti(pojūčių pagalba)tai sąlygoja vaiko žinių aiškumą.Vaizdžiai mokyti reikalauja visi didaktikai.J.A. Komenskis sakė: ,, viską pateikti jusliai”.Abstraktus mąstymas prasideda 4-oje klasėje.Joje aiškindami naudojame mažiau vaizdinių priemonių.

Vaizdus mokymas-ne tik gausybė vaizdinių priemonių. Naudojant vaizdines priemones reikia apgalvoti kiek, kokių, kada jas naudoti.Natūralius daiktus keičiame piešiniais, nuotraukas-įvairiomis schemomis. Taip prieiname prie abstraktaus mąstymo, kur operuojama vien apibendrintais simboliais.Per didelis skaičius vaizdinių priemonių gali blaškyti mokinių dėmesį,apsunkinti žinių įgijimą.Demonstruodamas vaizdinę priemonę mokytojas turi komentuoti, skatinti mąstyti, daryti išvadas.T.p. galima ir tokiu būdu:pradžioje duoti teorinę medžiagą, o po to duoti lenteles, nubrėžti schemą, grafiką. Remiantis šiuo principu pedagogas turi įsiminti, jog vaizdumas – ne tikslas, o priemonė tikslui pasiekti.Geras vaizdumas skatina mąstyti.

Vaizdinę priemonę geriau padėti, o nelaikyti rankose.

PRIEINAMUMAS.Šio principo esmė-gerai pažinti kiekvieną vaiką. Mokytojas turi žinoti kiekvieno vaiko pažintines galimybes, kiekvienam pateikti tokias užduotis, kokias įtemptai dirbdamas jis gali įveikti. Jeigu užduotis per sunki-vaikams kyla nepilnavertiškumo pojūtis.jeigu per lengva-neįdomu.tikrą džiaugsmą vaikas patiria tada, kkai įtempia visas jėgas.

ŽINIŲ TVIRTUMAS.Sąlygas lemiančias mokslinės informacijos ilgaamžiškumą apibūdina žinių tvirtumo principas.Tvirtoms žinios įgyti pedagogikos teorija yra nustačiusi 2 būdus:

 vaizdingas, aiškus , logiškas dėstymas. Mokamas jo įtvirtinimas.

 Nuolatinis išeitos medžiagos prisiminimas ir gilinimas.

Vaikui visada reikia priminti svarbiausius temos teiginius, vienų žinių mokėjimus lyginti su kitų žinių mokėjimais, prisiminti pagrindinius dalykus. Kartojimas neturi įgrįsti, kartoti reikia įvairiais būdais. Mechaniškai kartojamos kalbos, tačiau ir čia reikia logikos.

Visa tai: perimamumas ir dalykų ryšio vadovavimas, moksleivių savarankiškumas, jo derinimas su ugdomojo-lavinamojo-auklėjamojo-mokomasis ryšys yra mokymo(si)vienybė.

Didaktikos principai pagal V Jakavičių – A. Jušką ir L. Jovaišą.

V. Jakavičius, A. Juška L. Jovaiša

1. moksliškumo

2. sistemingumo

3. teorijos ir praktikos ryšio

4. sąmoningumo ir aktyvumo

5. vaizdumo

6. prieinamumo

7. žinių tvirtumo 1. mąstymo ir logikos

2. mokymo ir auklėjimo vienovė.

3.sąmoningumo ir kūrybingumo(viskas,ko mokoma, turi būti suprantama).

–

5.vaizdumo

6.grupinio ir individualaus mokymo derinimas.

7.asmenybės aktyvumo mokant principas

PALANKAUS MIKROKLIMATO PAMOKOJE LAIKYMASIS.

Palankų mikroklimatą klasėje, klasės elgesį ir tam tikrą mikroklimatą lemia socialinė ir asmeninė sąveikos. Klasės socialinė sąveika-savų motyvų skatinamų žmonių reaguojančių vienas į kitą socialinėje aplinkoje rezultatas.Būtent ši ,, Aš-kitas” sąveika kuria klasės psichologinį klimatą ir skatina susidaryti tam tiktam mokymo elgesiui. Teigiama, kad klasės klimatą skatina ir mokytojai diegdami mokiniams įgūdžius kaip būti grupėje ir klasei formuoti kaip grupei. Nors giliausi ryšiai tarp žmonių užsimezga šeimoje ir pirmuosius bendravimo įgūdžius gauname namie,mokykla, kur dažnai susitinkami pirmieji draugai, pprabunda pirma meilė vaidina svarbų vaidmenį formuojantis vaiko asmenybei.Tikslinga mokytojo veikla, padedanti vaikams užmegzti tarpusavio ryšius, pagrįstus pagarba, pasitikėjimu, tolerancija gali būti svarbus veiksnys lemiantis žmogaus santykių su kitais žmonėmis kokybę ir sugebėjimą pajusti pasitenkinimą, kylantį , suvokiant esamą artumą su kitais.

Pasitikėjimas užtikrina saugumą, leidžia laisvai bendrauti, nejaučiant įtampos, baimės būti įskaudintam, nuviltam, išduotam.Pasitikėjimas būtinas bendraujant su artimaisiais žmonėmis. Jis svarbus mokykloje, klasėje, ypač ne tik tada kai mokytojai perteikia žinias, bet kai panaudoja mokinių jausmus, vaizduotę, vertybes.Tai teigiamai veikia vaikų asmenybės augimą. Tik pasitikėdamas aplinkiniais vaikas gali atsiskleisti būti autentiškas, tiesus.Vienas iš svarbių veiksnių, sąlygojančių pasitikėjimo atmosferą klasėje-paties mokytojo asmenybė, jo elgesys.Jeigu mokytojas bus teisingas, geras mokiniams, visada laikysis duoto žodžio, nedviprasmiškai reikš savo mintis ar jausmus, mokiniai jausis saugūs, pasitikės savimi ir pedagogu.Pasitikėjimą pedagogu pakerta neprognozuojamas mokytojo elgesys, kai į tuos pačius dalykus skirtingomis situacijomis reaguojama skirtingai.

Labai svarbu tai, kaip mokytojas reaguoja į vaikų elgesį vienas kito atžvilgiu.Jei skatinama savitarpio pagarba, o grubumui, nesąžiningumui atvirai nepritariama mokiniai jaučia, kad mokytojas juos gina ir gali apsaugoti juos nuo skaudinančio draugų elgesio, tokiu būdu skatinama pasitikėti aplinkiniais , jaustis saugiai.

Žmonių,būnančių kartu,interesai neišvengiamai susiduria. Kyla konfliktai. Konfliktus galima spręsti konstruktyviai ( teigiamai, matant perspektyvą), mokyti juos valdyti.mokytojas , stebėdamas vaikų konfliktus

ir elgesį , tuomet kai reikia priimti bendrus sprendimus , gali nustatyti koks elgesio tipas būdingas vienam ar kitam vaikui. Jei mokinio elgesys akivaizdžiai nekonstruktyvus, nepadeda spręsti konflikto, o tik aštrina situaciją, mokytojas turėtų padėti rasti tinkamus elgesio būdus. Iškilus šiai situacijai mokiniams reikėtų padėti įsisamoninti ko kiekvienas jų iš tiesų siekia, kokie motyvai skatina tokį elgesį.Pvz. kokio nors daikto siekia, bet pasirodo reikia ne to daikto, o įrodyti savo viršenybę arba nori pasirodyti.

Mokytojas gali padėti ramiai užduodamas klausymą: dėl kkokios priežasties kilo vaidas.Kuriant psichologinį klimatą klasėje vaikui svarbu būti išklausytam.Kiekvienas norime būti išgirstas ir išklausytas, ypač kai kalbame apie sau reikšmingus dalykus Mūsų nenoras išklausyti kitus yra vienas iš veiksnių, kad būnant tarp žmonių būname vieniši.tik nedidelė dalis to kas pasakoma, yra išgirstama. Kai neišklausoma tai , kas mokiniams tikrai rūpi, kas jiems svarbu, kuo jie gyvena, mokykla negali tapti sava ir artima.Mokinys joje visada bus svetimas.Kiekvienas mokytojas gali apsispręsti: ar išklausyti iki galo leisti išsisakyti ar pertraukti jo kkalbėjimą.Reikia rasti laiko išklausyti, kitaip pas tokį mokytoją nenorės eiti.

Vaikai taip pat turi būti pratinami išklausyti.Labai dažnai vaikai nesugeba išklausyti kitą iki galo. Galima skirti laiko pamokoje mokytis išklausyti. Tai yra organizuoti įvairius pokalbius, veiklą.

Dar vienas teigiamo kūrimo aspektas: dalyvavimas bbendroje veikloje.Vieno tikslo siekimas drauge.Didžiąją dienos dalį vaikai praleidžia veikdami greta, drauge. Gyvenime labai svarbu mokėti bendradarbiauti. Tai reiškia siekti bendro tikslo, kiekvieno grupės nario interesus derinti su bendrais, Optimaliai išnaudoti kiekvieno individo galimybes.Jeigu reikia grupės labui atsisakyti dalies savo interesų. Mokėti konkuruoti ne tik kaip asmeniui, bet kaip ir grupės komandos nariui. Mokytojas gali padėti bendradarbiauti veikdamas 2 kryptimis:

1. į tradicines pamokas galima įtraukti užduotis, kurias atlikdami mokiniai galėtų siekti vieno tikslo.

2. tai specialūs užsiėmimai, skirti mokytis bendradarbiauti.

Pvz. 15 min.piešti piešinį Kelios grupės po 4 vaikus. Pedagogas mato lyderį, stebi veiklą.

Klasė tai savotiška ekologinė ir socialinė sistema, kurioje mokinių ir mokytojo elgesį lemia individualių poreikių ir jų atliekamų vaidmenų sąveikos.Klasėje visada atsiras mokinių, kurie kelia problemų ir mokytojui reikia greitai tas pproblemas įveikti.Nuo to, kaip mokytojas plėtoja ir tvirtina procesus ir struktūras priklauso ar klasės aplinka yra teigiama ir produktyvi.Kiekvienas gali būti ir kūrybingas. Kūrybingumui reikia 1. įgūdžių,2.vaizduotės,3. idėjos.

VEIKSNIAI sąlygojantys gerą mikroklimatą klasėje.

1. Pasitikėjimas.

2. Poreikis būti išklausytam.

3. Mokymasis išklausyti.

4. Dalyvavimas vieno tikslo siekime( bendradarbiavimas).

Mokymo proceso samprata.

Mokymas sudėtingas procesas.Jis neturi laiko ribų. Mokomasi visais amžiaus tarpsniais. Mokymo metu suformuojamas bendrasis pasaulio įvaizdis, pagrindinės moralės nuostatos.Informacija įgyjama ir darbinėje, visuomeninėje, meninėje veikloje, skaitant knygas, spaudą, klausantis radijo, žiūrint televizijos laidas, bendraujant su bendraamžiais ir kitais žmonėmis. Asmenybė ppraturtėja svarbia gyvenimiška patirtimi, suvokia savo vietą visuomenėje.Kalbant apie mokymo procesą švietimo įstaigoje skiriame pedagogo veiklą ir juos jungiantį komponentą mokomąją medžiagą.

Bronius Bitinas kalbėjo taip:,,mokymas- pedagogo organizuota ir vadovaujama ugdomųjų asmenų veikla, kurios dėka jie perima ir įvaldo žmonijos sukurtas mokslines, vertybes,politines ir dorovines idėjas, formuojasi protinės bei praktinės veiklos mokėjimai ir įgūdžiai.”Tai- senosios didaktikos apibrėžimas, kadangi centre yra mokytojas.

Leidinyje ,, pedagogikos pagrindai”yra naujosios didaktikos apibrėžimas.,,Mokymo ir mokymosi procesas yra planingas, sistemingas, ilgalaikis mokymo programų, numatytų dalykų dėstymas ir įsisavinimas ir išmokimas.”,, Mokymo procesas ilgalaikė mokytojų ir mokinių sąveika.”L. Jovaiša.,,Edukologijos pagrindai”P.79.,, Mokymas yra pagalba mokymuisi”.

Trumpi senosios ir moderniosios didaktikos tendencijų bruožai.

Senoji Naujoji

1.Mokytojas-pagrindinis ugdymo proceso veikėjas. 1.Mokinys-pagrindinis ugdymo proceso veikėjas.

2.Į vaiką ir ugdymą žiūrima diferencijuotai. 2.Ugdymas integruotas.Į asmenybės vystymą žiūrima kaip į integralią visumą.

3.Žinių perdavimas ir perėmimas apie gyvenimą, aplinką ir jos reiškinius suprantamas kaip reprodukcija ir atkartojimas. 3.Perdavimas ir perėmimas suprantami kaip kūrybos ir savikūros veiksniai.

4.Perduodamos žinios- neginčijama tiesa. 4.Žinių perdavimas , perėmimas, perleidimas per savo prizmę-kaitos suvokimas, interpretacija.

5.Mokinio veikla pagrįsta loginio mąstymo plėtojimu. 5.Mokinio veikla pagrįsta kūryba, intuicija, organizavimu, logika, žinių mokėjimo taikymas praktikoje yra kūrybiškas lankstus veiksmas.

6.Metodų taikymas ugdomojoje veikloje-siauras(darbas su vadovėliu). 6.Sąmoningas įvairių metodų taikymas-skiriamas mokytojo.

7.Mokytojas savo dalyko žinovas, 7.Mokytojas besirūpinantis bendra kultūra, psichologijos ugdymo dalykų žinojimu. Mokytojui svarbu mąstymo savarankiškumas(į viską žiūri kritiškai)ir aasmens elgesio kultūra.

Platesnė senosios ir moderniosios didaktikų tendencijų bruožų lentelė.

SENOJI NAUJOJI

1.Orientuojasi į mokytoją kaip pagrindinį veikėją, viską žinantį ir formuojantį vaiką ateičiai. 1.Orientuojasi į vaiką kaip unikalų, autonomišką asmenį, laukiantį kompetentingos, suprantančios sąveikaujančios suaugusio paramos, kad galėtų pats veikdamas ugdytis pagal savo prigimtį.

2.Asmens plėtotę suvokia diferencijuotai:a)jo psichofizinės galios hierarchizuotos;pagrindinis vaiko formavimo kelias-intelekto lavinimas, žinios laikomos žmogaus formavimo pamatu;b) sociokultūrinė kompetencija formuojama atskirai. 2.Asmens plėtotę suvokia kaip integralią visumą(holistiškai), kurioje esama glaudžios sąveikos tarp psichofizinių galių ir sociokultūrinės kompetencijos:visapusiškas šių galių ir kompetencijų ugdymas skatina įvairią ir pramingą veiklą teikia tikimybę vaikui išaugti žmogumi.

3.Kultūrą suvokia fragmentiškai, be aiškesnio visuminio vaizdo.Dalykui griežtai atskirti vieni nuo kitų, linkstama į siaurą specializaciją.Kultūros perdavimas ir perėmimas mokykloje suprantamas kaip reprodukcijos procesas. 3.Kultūrą suvokia kaip nuolat kintančią visumą.Pripažįstant atskirų kultūros sričių teikiamo žinojimo specifiškumą, drauge ieškoma ryšių tarp jų siekiant sukurti visuminį pasaulio vaizdą. Todėl išskirtinis dėmesys skiriamas vidinei dalyko integracijai, dalyko sampratai bendrosios kultūros kontekste, tarp dalykiniams ryšiams.Kultūros perėmimą ir perdavimą suvokia kaip sudėtingą interpretavimo-kūrybos ir savikūros-veiksmą.

4.Vyrauja reprodukcinės tendencijos, operuojančios sąlygiškai pastoviais dydžiais(kultūra, mokslas, mokytojo išmokti metodai, formuojamas vaikas)ir laukiančios pastovių rezultatų. 4.Vyrauja interpretacinės tendencijos, operuojančios kintančiais dydžiais(kintanti kultūra, kintantys mokytojo ir mokinio mentalitetai ir t.t.),laukiančios numatomų, bet tiksliai neapibrėžtų rezultatų.

5.Mokinio veikla pagrįsta daugiausia loginio mąstymo plėtojimu,nukreipta į kuo tiksliausią ggaunamų žinių atgaminimą, jų pritaikymą stabilioje situacijoje. 5.Skatinama visokeriopa mokinio veikla, apimanti ne tik loginio mąstymo, bet ir intuicijos, organizavimo ir kūrybos-performavimo sritis, leidžianti patirti prasmingumą ir džiaugsmą.Įsisavintos informacijos ir susidarytų nuostatų bei gebėjimų taikymas praktikoje suvokiamas kaip lankstus, kūrybingas, daugiamatis veiksmas.

6 Mokinių metodinis akiratis suvokiamas siaurokai ( darbas su vadovėliu, informacijos rinkimas ne vadovėlyje, atkuriamojo pobūdžio namų darbai).. 6.Akcentuojamas lankstus , sąmoningas įvairių mokymosi, saviugdos metodų naudojimas, atveriantis kelią savarankiškam, kritiniam ir konstruktyviam mąstymui.

7.Mokytojas pirmiausia orientuojamas į gerą dalyko žinojimą, jo metodikos pažinimą ir tinkamiausių mokymo metodų pasirinkimą. 7.Mokytojas, be bendrojo pasirengimo, orientuojamas į nuolatinį savo bendrosios kultūros horizonto plėtimą, pažinimo teorijos, kognityvinės,socialinės bei humanistinės psichologijų ir ugdymo metodologijos pažinimą. Drauge jis skatinamas susidaryti visą ugdymo būdų komplektą ir lanksčiai bei kūrybiškai juos nuolat modeliuoti.Gerą mokytojo metodinį darbą laiduoja jo mąstymo savarankiškumas ir asmens etosas.

Gana įdomus samprotavimas yra šveicaro J.Piaget ( Piažė), kuris aiškina, jog žmogus, kad galėtų egzistuoti turi tenkinti savo poreikius( valgyti , gerti, turėti būstą).Gyvenimas deja ne visiems būna palankus ( netenka darbo, bankrutuoja) patiria eilę kitų nesėkmių. Todėl absoliuti žmonių dauguma nuolat jaučia nerimą, netikrumą. Tą įveikti galima tik gerai pažįstant gyvenimą, įgijus pakankamai aukštą kvalifikaciją, išlavinus savo intelektą.

,, Mokymas- specifinė žmogaus veikla , mažinanti netikrumo būklę”(J. Piaget).Mokymo

proceso sudėtingumą atskleidžia 4 jo struktūriniai elementai:

 Mokymas

 Mokymasis

 Išmokimas

 Žinių ir įgūdžių kontrolė , vertinimas

MOKYTOJO VEIKLA MOKINIO VEIKLA

1.Mokymas

2.Kontrolė ir vertinimas. 1.Mokymasis.

2.Išmokimas.

Besimokydamas vaikas turi viską suprasti.Mokymasis turi būti sąmoningas ne tik klasėje, o ir namuose.Vienas vaikas nesupranta ir daugiau nieko nedaro, kad suprastų.Kitas vaikas atsisėda ir atranda.Bet tokių – mažuma, vienetai.Vaikai apkrauti ir mokytojas klasėje turi labai gerai išaiškinti.

Kontrolė turi būti geranoriška.Ne mokytojui jos reikia, o vaikams.Kontrolės metu mokymosi procesas vyksta, kadangi tai galima aptarti.Vaikas dirba aktyviai ir 2,3 kartus girdi ir dar kartą pakartoja.

Neretai kkeliamas klausimas-kas lemia mokymo proceso veiklą:kūrybinga pedagogo veikla ar rūpestingas pedagogo darbas ir rūpestingas moksleivio darbas?. Abi grandys svarbios.

Tvirtos, sąmoningos žinios įmanomos tik tada, kai vienodai gerai dirba ir mokytojas ir mokiniai.

Mokymo ir mokymosi tikslai.

1. Pažinimo tikslai:

a) Žinojimas.Informacija yra dvejopa: 1)episteminė(aprašomoji, aiškinamoji, metodologinė).2)praktinė(technologinė, taikomoji).3)vertinamoji(vertybinė, aksiologinė).

b) Supratimas.Vaizdinis ir abstraktus, diskursinio mąstymo rezultatas, kuris pasiekiamas atskleidus daiktų ir reiškinių ryšius, jų sąveiką ir prasmę.

2.Lavinimo tikslai:

a) Mokėjimas. Teorinių , praktinių ir vertinamųjų veiksmų lavinimo rezultatas, rodantis praktinę mokinių kompetenciją.

b) Gebėjimai.Gabumų lavinimo rezultatas čia yra kaip mokymosi tikslas.Gabumai-įgimti ppradmenys, įgalinantys lengvai,greitai ir kokybiškai veikti.Lavinant gabumus ilgainiui diferencijuojasi sugebėjimai.Intelektinių sugebėjimų ugdymo tikslas-kūrybiškumas.

3.Auklėjimo tikslai:

a) Įsitikinimai, motyvacija.Tiesos apie pagrindinius gamtos, kultūros, žmogaus ir žmonių santykių dvasinio gyvenimo žinojimo ir supratimo rezultatas.

b) Dorovė.Mokymo procesas-pagrindas doroviniam elgesiui formuoti, kitoms asmenybės savybėms brandinti.

Mokymo turinys.

Manoma, kad senosios mmokyklos 2800-2500 pr. m.e. buvo Egipte prie faraono rūmų, o vėliau ir prie šventyklų.Jos ruošė valstybės raštininkus. Buvo mokoma hieroglifais užrašyti tekstą.Čia buvo apibendrintos ir perteiktos žinios apie pasaulį, būdingos to meto moralės nuostatos.Valstybės vyrai perimdavo žinias.Kinijoje , Indijoje, Babilone, Spartoje mokėsi tik vyrai, Atėnuose mokėsi ir mergaitės.

Sudaryti optimalų mokymosi turinį nėra paprasta.Tai lemia veiksniai:

1.Turinys priklauso nuo bendrojo mokslo, technikos ir kultūros plėtotės lygio. Kuo daugiau mokslinės informacijos visuomenė yra sukaupusi, ko aukštesnė jos kultūra, tuo daugiau žinių ir moralinių vertybių turi perimti jaunoji karta.

2.Moksleivių galimybės perimti vis didesnį kiekį informacijos nėra begalinės.

3.Mokymo turinį apibrėžia visuomenės pasirinktas tikslas, todėl turi būti gerai apgalvoti mokomieji dalykai-ypač pradinukams.

4.Nustatant mokymo turinį reikia suderinti kelis esminius dalykus : pagrindinę mokyklą ir vidurinę gimnaziją baigiantys mmoksleiviai privalo įgyti mokslo žinių sistemą t.y. turi būti mokiesi visų pagrindinių disciplinų. Turi būti susiformavę tam tikras moralines, estetines nuostatas, parengti rimtam darbui.Kuo platesnis mokymo turinys, tuo ilgesnė privalomo mokymo trukmė.

Iki 16 metų mokyklą gali mokyti vaiką(kiek klasių jis baigs-nesvarbu: gali būti baigęs tik porą klasių).Po 16 metų ,eina dirbti, jeigu mokytis nėra pajėgus, mokykla jo nelaiko.

Vadovėliai.

Knyga ,atskleidžianti mokymosi turinį.Labai svarbu , kad vadovėlyje faktai būtų išdėstyti tiksliai ir suprantamai. Jie turi būti vaizdūs, ryškūs. Mokomoji medžiaga turi ugdyti mmoksleivio pažintinius interesus, sieti su gyvenimo praktika. Labai svarbu parinkti tinkamą šriftą. Išryškinti pavadinimus, apibrėžimus, taisykles ir pan.

Vadovėlio vertinimo kriterijai.

1. Vadovėlio kalbos stiliaus atitikimas moksleivių ypatumus.

2. Ar pateikta medžiaga orientuota į moksleivio gyvenimišką patirtį.

3. Ar vadovėlyje numatytos savarankiškos darbo su juo galimybės(reikalaujama, kad būtų aprašytos taisyklės, kaip mokinys gali mokytis savarankiškai.

4. Ar vadovėlyje sudaryta galimybė diferencijuoti mokymąsi.

5. Ar tinkamai ir visapusiškai panaudojama vaizdinė medžiaga.

6. Ar dera šis vadovėlis su kitų dalykų vadovėliais.

Mokymo metodai ir būdai.

Mokymo metodai –tai pedagogo ir jo vadovaujamų moksleivių pažintinės veiklos būdai, įgalinantys ugdytinius įgyti žinių mokėjimo įgūdžių lavinti sugebėjimus ir formuoti reikšmingas socialines nuostatas.Juos taikyti pradėjo J.A. Komenskis, tačiau vienovės iki šiol nepasiekta.Remsimės Juškos ir Jakavičiaus darbais.Iki šiol neturime moksliškai pagrįstos mokymo metodų klasifikacijos. Buvo siūloma grupuoti metodus pagal etapus ( žinių perteikimo,mokėjimo ir įgūdžių formavimo, žinių įtvirtinimo ir t.t.).Taip pat pagal loginį mąstymą : indukcines ir dedukcines mokymo metodų grupes.Kai kurie siūlo klasifikuoti pagal kelis požymius :* žodinius, *praktinius, *vaizdinius.

Žodiniai metodai.Šiai grupei priklauso:pasakojimo, aiškinimo, mokyklos paskaitos ir pokalbio.Tai populiariausi , ekonomiškiausi dėstymo būdai, tačiau yra trūkumai:

 Sunku užtikrinti vaikų aktyvumą, sulaikyti jų dėmesį.

 Žinios įgyjamos pasyviu klausymu ir įsiminimo būdu, todėl jos neilgalaikės. Be to mokytojas nežino ar viską moksleiviai suprato ar sugebės taikyti teoriją praktikoje.

Pasakojimo metodas dažnai naudojamas per literatūros, istorijos, ggeografijos, gamtos pamokos.Pasakojimas neturi tęstis ilgiau 12-15 min.Šiuo metodu perteikdamas medžiagą mokytojas privalo skatinti vaikus formuluoti išvadas, išskirti, akcentuoti svarbiausius temos dalykus, keisti kalbos ritmą, intonaciją.Pravartu ir stabtelėti, išsiaiškinti, kaip mokiniai suprato vieną ar kitą dalyką.Pasakojimą pagyvina grožinės literatūros ištraukos paskaitymas, literatūros paskaitymas, vaizdinės priemonės pademonstravimas.Kuo moksleiviai jaunesni, tuo pasakojimas yra vaizdesnis, trumpesnis.

Aiškinimo metodas pagrindinis tiksliųjų bei gamtos mokslo dalykų mokymo metodas. Ir šiuo atveju, mokomą medžiagą perteikia mokytojas, tik jis nepasakoja , o logiškai įrodinėja.Aiškindamas mokytojas privalo neskubėti.Savo samprotavimus grįsti teorijos teiginiais. To paties reikia reikalauti ir iš mokinių. Taip lavinamas moksleivių loginis mąstymas, kruopštumas, atidumas. Įveikti sunkumus padeda pedagogo pateikti konkretūs pavyzdžiai, vaizdinės priemonės. Palyginti su pasakojimo metodu aiškinimas teikia didesnių galimybių aktyvinti moksleivius, skatinti ieškoti įrodymų, taisyklių ir pan.

Mokyklinės paskaitos metodas.Retai mokykloje naudojamas metodas. Nuo pasakojimo jis skiriasi sudėtingesne minčių perteikimo forma, didesniu perteikimu. Ji trunka paprastai 1 pamoką ir taikomas vyresnėse klasėse.

Pokalbio metodas.Tai laukimo metodas čia naują temą pedagogas nagrinėja kartu su moksleiviais, perteikdamas jiems mąstymą skatinančių klausimų. Tokiu būdu moksleiviai patys suranda tiesą, suformuluoja taisyklę, padaro išvadą ir t.t.Jis yra efektyvus, nes verčia galvoti, ugdo savarankiškumą, kūrybiškumą, todėl taip įgytos žinios būna gilios , sąmoningos, ilgalaikės. Tačiau piktnaudžiauti šiuo metodu nevalia.Taip mokant temai išnagrinėti reikia ddaugiau laiko, jis tinka kai vaikai savarankiškai samprotauja.

Praktiniai metodai: spausdinti šaltiniai, referatai, demonstravimo, stebėjimo metodas, pratimų metodas.Tai metodai įgalinantys moksleiviams patiems įgyti žinių, mokėjimo įgūdžių.Ši metodų grupė- priešybė žodiniams mokymo metodams.

Visa eilė darbo su vadovėliu būdų.

Darbas su vadovėliu.Skatina vertinti išdėstytus faktus, paaiškinti juos. Mokytojas gali parengti bendriausius klausimus, kuriuos užrašo lentoje, į juos vaikai atsako remdamiesi vadovėlio medžiaga.Moksleiviai savo atsakymus turi argumentuoti,paaiškinti.

Vadovėlyje išdėstytų faktų lyginimas, apibendrinimas.Šia būdas galimas išėjus 2-3 temas.

Vadovėlio medžiagos planavimas.Moko trumpai, aiškiai dėstyti mintis. Mokiniai turi kiekvieną pamoką dirbti savarankiškai, nes žinios įgytos paties moksleivio pastangomis yra gilesnės. Savarankiškai dirbti reikia žinynais ir enciklopedijomis.

Mokinių referatai.Referatas( lot. Pranešu) tai analizė.Tai toks metodas, kai mokiny remdamasis vadovėliu ir būtinai papildoma medžiaga pasirinktą temą išnagrinėja raštu ir pristato visai klasei.Nepakanka mokiniui tik paskirti temą, mokytojas turėtų padėti parinkti papildomą literatūrą, patarti kaip sudaryti planą, konsultuoti rašantįjį, skatinti reikšti savo nuomonę, skatinti reikšti savo mintis.Išklausyti referatą klasėje reikia aptarti, įvertinti, papildyti.Galima iš anksto paskirti vieną ar kitą mokinius recenzuoti ( nagrinėti tą pačią temą tik naudojant kitus šaltinius ).Šis metodas turi nemažai privalumų. Mokiniai pradeda savarankiškai vertinti medžiagą, mokosi naudoti papildomą medžiagą, kilus ginčui pagrįsti savo nuomonę.Susidaro pirmieji tiriamojo darbo įgūdžiai, tačiau šis metodas reikalauja daug laiko ir pastangų. Numatyta, kad

per mokymo metus turi parašyti 2 referatus. Šis metodas taikomas vyresnėse klasėse.

Demonstravimo ir stebėjimo metodas.Jis naudojamas per praktinius užsiėmimus.Ekskursijos, bandymai,mokomieji filmai, skaidrės, magnetofono įrašai.Šio metodo skiriamasis bruožas-mokslinių žinių įgijimas.Stebint tiriamus objektus, fiksuojant esmines savybes, kartu su mokiniu aptariant ir įvertinant. Šis metodas sudėtingas vien tik daikto ar reiškinio apibrėžimas ir aptarimas dar neužtikrina tvirtų sąmoningų moksleivio žinių.Pedagogas iš anksto turi pasirūpinti, kad visiems vaikams turi būti patogu stebėti.Demonstravimą turi lydėti gerai apgalvotas tikslingas mokytojo aiškinimas. Naudojant šią metodiką pagyvinamas visas mmokomasis procesas, skatinamas vaiko smalsumas, tuo pačiu ir mokymosi interesai.

Pratimų metodas.Jo paskirtis suformuoti mokėjimus ir įgūdžius.Išmokyti teorines žinias taikyti praktikoje.Mokykloje atliekamų pratimų skirstymas yra:

 Pratimai žodžiu.

 Pratimai raštu.

 Eilėraščio prozos kūrinio mokymasis mintinai.

 Pratimai visai klasei.

 Pratimai stipresniems mokiniams.

 Pratimai silpnesniems mokiniams.

Mažai naudos duoda mechaniškai duodamos užduotys.Todėl moksleivius reikia klausti: ką parašė, kodėl ? Reikėtų kuo daugiau skirti pratimų lavinančių vaizduotę, kūrybingumą.Ilgalaikės pratybos įgalina moksleivius atlikti sudėtingas mąstymo operacijas.

Vaizdiniai metodai.Tai grafiniai darbai, praktikos darbai,laboratoriniai darbai. Atsiminti daugybe mokslo žinių yra sunku, ypač greitai pamirštama. Daug svarbiau yyra suprasti pasaulio raidos dėsningumus, gebėti faktus apibendrinti ir mąstyti.

Grafiniai darbai turi paskirti išmokyti vaikus žengti svarbų pažinimo žingsnį nuo konkrečių daiktų ,prie juos reiškiančių abstrakcijų.Šis uždavinys realizuojamas mokant sudarinėti lenteles, braižant brėžinius, diagramas, grafikus, schemas.

Praktikos darbai iš vaizdinių metodų ppagalba vaikai gali sužinoti žinių apie gamtą, visuomenę. Šių žinių vaikai gali įgyti be pedagogo – savarankiškai.Stebint objektyvią tikrovę, jos raidą, pokyčius. Aišku, tokią raidą turi skatinti pedagogas. Jis paaiškina kaip vieną ar kitą darbą atlikti ir yra šio darbo vertintojas, tačiau esminį darbą vaikai atlieka vieni, savarankiškai ir ne pamokų metu.Tradicinis praktinis darbas- gamtos kalendorius.

Laboratoriniai darbai.Tai yra nesudėtingi eksperimentai, matavimai, skaičiavimai.Bendrojo lavinimo mokyklų programos numatė 2 tipų laboratorinius darbus: iliustracinius ir tiriamuosius.Iliustracijos naudojamos žemesnėse klasėse.Jais siekiama patvirtinti vadovėlyje išdėstytas tam tikrus teorinius teiginius.Dažniausia tyrimą atlieka mokytojas, po to jį pakartoja moksleiviai.Laboratoriniai darbai užima nedidelę pamokos dalį.Atlikus laboratorinį darbą mokiniai užfiksuoja rezultatus, apibendrina. Žemesnėse klasėse sniegą tirpiname atsinešę į klasę- žiūrime kaip gaunasi vanduo.Visi metodai susideda iš sąlygiškai savarankiškų komponentų ssąlygiškai vadinamų metodiniais būdais.Atskiri metodai gali atlikti siauresnę funkciją.Metodas gali būti kartais ir metodiniu būdu.

Aktyvieji metodai.I.Susiliejantys ugdymo metodai:

1. vaizduotės panaudojimo,

2. darbas mažose grupėse,

3. piešimas,

4. nebaigti sakiniai.

II.Bendradarbiavimo ugdymo metodai:

1. diskusija,

2. mokymasis komandose.

3. aktyvaus dalyvavimo

4. debatai,kritinio mąstymo.

5. grupių projekto.

Mokymo organizavimo formos.

Pirmoji pati seniausia mokymo forma buvo individualus mokymas: t.y. vaikų lavinimas šeimoje, namuose.Šio lavinimo principas – vienas mokytojas vienos šeimos vaikams.Taip mokslo žinių įgijo Egipto, Graikijos, Romos Imperijos didžiūnų ir turtuolių sūnūs.Neturtingų – laisvų piliečių vaikai įgijo išsilavinimą privačiose ir valstybinėse mokyklose, kur vienas mokytojas mokė kelių šeimų vaikus.Nustatytų programų nebuvo, ttvarkaraščio taip pat.Vaikai neturėjo net pastovios darbo vietos.Sokratas mokė vaikus vedžiodamasis juos po parką.Rašė į pergamentą su nendrine lazdele. Naudojo aktyvius mokymo metodus: pokalbį , diskusiją.

Panašiai buvo mokoma ir viduramžių mokyklose įsteigtose prie bažnyčių ir vienuolynų.Šis mokymas išliko iš 19 a. ir 20 a., kai turtingieji samdydavo guvernantes(us).Jie vaikus išmokydavo sklandžiai kalbėti 1 užsienio kalba, gražaus elgesio, dailių manierų. Tokiu būdu jie parengdavo aukštesnėms studijoms.

Klasinė – pamokinė sistema.Augant miestams,plėtojantys prekybai ir amatams vis daugiau reikėjo mokytų žmonių. 17a.J.A. Komenskis iškėlė visuotino mokymo idėją.Jai realizuoti pasiūlė grupinio mokymo formą – vėliau gavusią klasinės pamokinės sistemos pavadinimą.Jis manė, kad 1 mokytojas gali mokyti 300 mokinių iš karto, jeigu jie bus maždaug vienodo amžiaus ir išsilavinimo.moksleivius jis grupavo klasėmis, nustatė mokymo turinį, pamokos trukmę, mokslo metų pradžią ir pabaigą, pamokų tvarkaraštį.laikė, kad mokyti reikia ir berniukus ir mergaites.Kad vienas pedagogas sugebėtų dirbti su keliais šimtais mokinių, juos siūlė suskirstyti dešimtimis, kiekvienai grupei paskirti vadovauti geresnį mokinį t.y. dekurioną( mokytojo padėjėją).Jie pamokai pasibaigus galėjo dar papildomai padirbėti grupėje.Komenskis net nesvajojo, kad 17 a. jo pasiūlyta sistema išliks iki šių dienų.pagrindinė mokymo organizavimo forma iki šių dienų išliks pamoka.

Kodėl gi yra pagrindinė, todėl , kad palyginti su kt. mokymo formomis 90%laiko , skirta visam mmokymo procesui.Tokią išskirtinę vietą pamoka užima dėl kelių priežasčių: jos struktūra užtikrina geriausias sąlygas :

1. teorinių žinių perteikti,

2. įtvirtinti

3. organizuoti savarankišką veiklą,

4. formuoti įgūdžius,

5. tikrinti , vertinti.

Per pamoką galima kryptingai plėtoti moksleivių:

 intelektą,

 humanistinį intelektą,

 moralines vertybes,

Ši mokymo forma be galo ekonomiška. 1 pedagogas moko 25-30 mokinių.Galima teigti, kad kūrybingiems pedagogams pamoka suteikia realių galimybių kokybiškai dirbti, pasiekti realių rezultatų.

Aišku pamoka turi ir trūkumų:1. Dirbdamas su grupe moksleivių , pedagogas taikosi prie vidutiniųjų lygio, nes tokių daugiausia.Silpni mokiniai nespėja,krenta jų mokymosi motyvacija.Gabiems yra neįdomu-jokio mąstymo dėti nereikia – ugdoma tinginystė, pamokų ruošti nereikia.Kūrybingi pedagogai taiko negabiems ir gabiems atskiras užduotis.2.Aiškindamas naują medžiagą mokytojas ne visada žino ar mokiniai suprato tą medžiagą. Kokie tada iškyla sunkumai? Vaikas paklaustas ko jis nesupranta negali paaiškinti ko jis nesupranta.3. Namų darbai neefektyvūs.N. d. yra pamokos tąsa.Mokytojas juos užduoda neretai paskubomis, suskambėjus skambučiui.Kartais mokytojai skubėdami kruopščiai neišaiškina kaip daryti ( ypač matematikoje).Jeigu yra vaikams skiriamos tradicinės užduotys( pabraukti), tai vaikas tai atlieka be noro.Tada nukenčia vaiko laisvalaikis, jis turi sėdėti ir daryti be reikalo.Pamokos efektyvinimo galimybės yra neišanalizuotos.Ypač aktyvūs mokymo metodai.Pamokų klasifikaciją mokslininkai supranta nevienodai:įvairiuose vadovėliuose išvardinti vis kitokie pamokų tipai:V. Jakavičius ir A. Juška siūlo pamokų klasifikaciją grįsti mokymo struktūra , jos etapais.

1. Įvadinė pamoka ( moksleivių parengimą naujai temai mokytis).

2. Naujos medžiagos pperteikimo pamoka( žinių perteikimą ir išmokimą).

3. Kartojimo pamoka( naujos medžiagos įtvirtinimo).

4. Pratybų pamokos tipas( moksleivių savarankiškas darbas).

5. Kontrolinė pamoka( žinių mokėjimas ir vertinimas).

6. Mišri pamoka. Per vieną pamoką mėginama apimti visus mokymo procesus.

Vyraujantys mokymo metodai. 1. Pamokos- paskaitos.2.Pamokos – pokalbiai.3. Pamokos –disputai.

Pamokos kokybę gerinantys momentai.1. Svarbiausių dalykų išskyrimas,2.Žinių ryšys su gyvenimu.3.Perimamumas ir tarp dalykiniai ryšiai.

Pamokos struktūros tobulinimas.1. Atsižvelgti į mokinių dėmesio ypatybes( pirmas 25-30 min. Dėmesys sutelktas.Per likusias 15-20 min. Dėmesys krinta.2.Mokymo individualizavimas a)į dėstymą įjungti įvairaus sudėtingumo medžiagą, b) savarankiškam darbui skirti įvairaus sunkumo užduočių, kad silpnesni ir vidutiniai mokiniai nuosekliai pereitų prie sunkesnių užduočių.

Savarankiškas mokymasis per pamoką.1. Mokytojas dėsto medžiagą, o mokiniai suvokia ją klasėje ir namie įtvirtina.2.Mokytojas apžvelgia tik esminius dalykus, o mokiniai savarankiškai nagrinėja.3. Mokytojas supažindina su darbo per pamoką turiniu, o mokiniai savarankiškai nagrinėja.4.Naujos medžiagos nagrinėjimas, po to stebėjimai gamtoje.5.mokytojas taiko anksčiau minėtus klausimus,o mokiniai juos papildo ir apibendrina minėtas žinias.Tai daroma , kai naujos žinios susiję su mokinių patyrimu.

Emocinė atmosfera pamokoje. Ją skatina taikomi metodai,mokytojo veiksmai per pamoką, džiugi nuotaika pakelis 30% darbingumo.

Kitos mokymo formos.

 Praktiniai užsiėmimai.Per fizikos, geometrijos, botanikos, chemijos , geografijos, darbų pamokas mergaitėms ir berniukams.

 Mokomosios ekskursijos.

 Seminarai.

 Konferencijos.

 Konsultacijos.

Mokymo proceso etapai

1. Moksleivių parengimas naujai temai mokytis.Pedagogas turi laikytis taisyklės: nepradėti dėstyti , kol moksleiviai neparengti suprasti naują medžiagą, ją mokytis

. Vaikų parengimas apima kelis momentus : pirmiausia reikia sužadinti vaikų susidomėjimą pačia tema, parodyti kuo ji įdomi, reikšminga. Nesupratus šito vaikui nekyla noras valingai dirbti.Mokinių parengimas naujai temai apima ir anksčiau išeitų, bet būtinų naujai temai suprasti žinių pažinimą.

2. Žinių perteikimas ir jų valdymas.Tai pats sudėtingiausias mokymo etapas Paprastai pažinimas prasideda nuo stebėjimo( remiamės pojūčiais).Po to – suvokimas Tai labai svarbi grandis, nes ką giliai suvokiame, tą ilgai atsimename.Mąstyme( atmintyje ) lieka suvokimas ir jis įsitvirtina kaip vaizdinys.Po to vaizdinys.Tai ppaskutinė jutiminio pažinimo grandis.Vaizdinius galima žiūrint TV, klausant kitų, skaitant knygas.Kuo vaikas turi daugiau vaizdinių , tuo jo vaizduotė lakesnė, vaikas kūrybingesnis.Vadinasi yra trys jutiminio pažinimo grandys: stebėjimas, suvokimas, vaizdinys.Tačiau jutiminis pažinimas ne visada suteikia pilnutinį nagrinėjamų dalykų vaizdą neatskleidžia reiškinių esmės.Reiškinių esmę atskleidžia abstraktus mąstymas.

Abstraktaus mąstymo grandys:1. Kalba. Žinios apie nagrinėjamą dalyką perteikiamos žodžiais. Mokiniai gilinasi ne į konkrečius daiktų požymius, o į juos nusakančių , apibūdinančių žodžių prasmę. Čia lemiamą reikšmę turi žodžiais aiškinamo dalyko adekvatus supratimas ( oo ten buvo suvokimas).Mokytojas turi vienaip aiškinti naują medžiagą, jeigu jos nagrinėjimas yra jutiminio pažinimo tąsa, kitaip jei dėl vienų ar kitų priežasčių tos pakopos buvo atsisakyta.Bet kuriuo atveju dėstymas turi būti logiškas.

2.Interiorizacija( vidinis)-žinių įsisavinimas.Šiuo terminu apibūdinimas proto veiksmas, kai mmokytojo žodžiai , žinios apie kurį nors reiškinį tampa vidiniu individo sąmonės ar mąstymo komponentu.Iš esmės čia vyksta senų ir naujų samprotavimų ,vaizdinių ryšių formavimas.Įsisavintų , interiorizuotų žinių pagrindu formuojamos mokslinės sąvokos.Jomis vadinamos specifinės žinojimo formos , išreiškiančios bendrus, esminius daikto ar reiškinio požymius.Būdingiausia sąvokų savybė yra ta, kad ji atitrūksta nuo konkrečių daiktų, apima , apibendrina visos klasės daiktų savybes. Suformuluoti mokslines sąvokas nėra lengva ypač žemesnėse klasėje, kur dar sunkiai suvokiama abstrakcija.Mąstymo seka paprastai yra:iš pedagogo aiškinamos sąvokos turinio mokinys išskiria kurį nors jo manymu esminį bruožą, tai įgalina sąvoką įtvirtinti atmintyje.Pvz. ,,Veiksnys” vaikui yra pirmas sakinio žodis.Sukonkretintų daiktinių savybių išskyrimas palengvina vaikams suprasti sąvoką.Labai svarbu, kad šios sąvokos būtų koreaguojamos, papildomos išskirtiniais bruožais.Įsisavintos mokslinės sąvokos įgalina mokinį žžengti dar vieną žingsnį:išmokti protauti.Žodis, supratimas, interiorizacija, mokslinės sąvokos, išprotavimas.Šioje mokslinio proceso grandyje paaiškėja nagrinėtų daiktų ar reiškinių savybės.Išprotavimai- žinių įgijimo, abstrahuoto mąstymo pakopa.

3. Naujų žinių įtvirtinimas.Jos įtvirtinamos prisiminus senas žinias Pedagogikos mokslas siūlo kelią:1)padėti moksleiviams išskirtis svarbiausias žinias,2) jas tikslingai įtvirtinti.Vėliau prie jų grįžti pakartotinai.Pirmieji du uždaviniai sprendžiami tuojau po medžiagos išdėstymo. Galima pateikti apibendrinančių klausymų į kuriuos įmanoma atsakyti tik pasirėmus 1) svarbiausiais naujos temos teiginiais,2) pačiam apibendrinti, įspėjant ką labiausia reikia atsiminti, 3) liepti mokomąją medžiagą suplanuoti,4)pademonstruoti šios ttematikos skaidres filmą, paveikslą, 5) pratimų atlikimas- kur reikia remtis išaiškinta taisykle ar dėsniu.Šiame etape svarbu perteiktas žinias nuolat prisiminti, kartoti: tikrinimo ir vertinimo metu.Labai svarbu nustatyti kiek žinių: 1)taisyklių,2) datų,3)įvykių ir jų vertinimų mokinys turi atsiminti. Galima prisiminti ir mažiau , bet svarbu žinoti , kur ieškoti medžiagos ir kaip panaudoti.

4. Savarankiškas darbas.Jis turi papildyti įgytas žinias.Skiriami namų darbai. Jie realizuoja tokius uždavinius:1) gilinti per pamoką įgytas žinias,2) ugdyti mokinių valią, savikontrolę, tvarkingumą, kt. charakterio bruožus,3) formuoti mokėjimus ir įgūdžius , o žinias pritaikyti praktikoje.Svarbu n.d. neužduoti šabloniškų darbų , reikia kūrybiškumo ir n.d. reikia tikrinti.

5. Mokinių žinių tikrinimas ir vertinimas.Vertinimui mokiniai jautrūs dėl priežasčių:1) pagal vertinimą tėvai ir kt. Šeimos nariai sprendžia apie vaiko gebėjimus vienai ar kitai profesijai . Be to geras mokymasis įgalina užimti garbingą vietą klasės bendruomenėje.Blogas vertinimas sukelia neigiamas emocijas ir nenorą mokytis ( motyvacijos praradimą).

Tikrinimo principai.

1. N.d. tikrinami ir vertinami kiekvieną dieną.Tikrinimo metu pedagogas sužino ko mokinys nesuprato, kokios spragos dažniausios ir kokios būdingos.

2. Tikrinimo objektyvumas Pradinėse klasėse pažymiais nevertinama( ideografinė sistema).Vertinant vaiko žinias , įgūdžius, mokėjimus pedagogas turi būti teisingas , objektyviai nustatyti kaip mokinys moka temą, ar jo žinios sąmoningos ar sugeba jas taikyti praktikoje.Kartais sutinkame asmeniškumą vertinant.

3. Individualizacijos principas.Atsižvelgti į mokinio individualias savybes, pastebėti jo ggerą valią pastangas.

Potemė.Tikrinimo rūšys.1. Parengiamasis.2. Einamasis.3) Baigiamasis.

Parengiamasis turi tikslą nustatyti mokinių žinių lygį, kai lie susirinko po vasaros atostogų. Naudojamas ir gavus naują klasę.Einamasis lydi visą mokymosi procesą.Baigiamasis organizuojamas mokslo metų pabaigoje užbaigus semestrą, platesnį vadovėlio skyrių.

Potemė.Tikrinimo metodai.1. Individuali apklausa. Problema užima daug laiko, kiti vaikai triukšmauja.Liepti recenzuoti, pateikti papildomų klausimų.2) Frontali apklausa> Klausimai pateikiami visai klasei, daroma porą sekundžių, pauzė ir klausiamas bet kuris mokinys.3) Apklausa raštu ( iš karto tikrinama daug moksleivių. Klausimai turi būti skirtingi.4) Viktorina ( pagyvina apklausą).5) vyresnėms klasėms- įskaitos.6) rašomasis darbas( kartais išskiriamas kaip metodas).

Teigiamo požiūrio į mokymąsi ugdymas.

Kiekvienas žmogus turi gyvenime tam tikrus tikslus, kurių svarbiausi yra užsitikrinti duonos kąsnį, normalų egzistavimą ir prideramą vietą visuomenėje.Dėl šito kiekvienas žmogus rengiasi būsimam savarankiškam gyvenimui.Ši būtinybė išugdė žmogaus pažintinius interesus pastebimus dar kūdikystėje.Jie pasireiškia smalsumu ( ne be reikalo mažas klausia kodėl).Smalsumas yra noro mokytis pagrindas.Noras mokytis yra natūrali , įgimta žmogaus savybė pamažu virstanti poreikiu.Pastarųjų dešimtmečių įvykiai rodo, kad vaikai gerai auklėjami šeimoje ateina į mokyklą su gerai išreikštu noru dirbti.Juos vilioja rimtas intelektinis darbas. Papratai į 1 klasę vaikas ateina įsirikinęs, kad mokslas jam seksis, kad jis bus giriamas, tačiau tikrovė daugelį nuvilia.Didėjant reikalavimams sunkėja mokymo turinys , vaikas mokykloje patiria vis mažiau mmalonumo akimirkų.Neretai jis mokykloje baramas,o namuose baudžiamas.Neigiamas vertinimas neišvengiamai mažina norą mokytis pasitikėjimą savo gabumais.Paauglystėje todėl prasideda problemos.

Nustatyta , kad dažniausia mokinių noras mokytis keičiasi 3 klasėje, bet kaip negaila jau 1 klasėje daug vaikų nenori mokytis.Kyla klausimas ar paaugliams įgimtas smalsumas , žinių poreikis išnyko, ar jis yra per menkas stimuluoti valingą mokinio darbą 4-5 ir vėlesnėse klasėse.Tuo labiau tada, kai reikalavimai didėja ir aplinkui daug pramogų.Mokinys mokosi, bet varomosios jėgos yra kitos.pakinta mokymosi motyvai: tai tėvų raginimas, mokytojų bausmės vengimas.Įgimtas vaiko smalsumas , žinių poreikis turi virsti įpročiu dirbti , noru sistemingai mokytis.Kaip poreikis virsta įpročiu yra pakankamai išnagrinėta. Poreikį su įpročiu sieja malonumo, pasitenkinimo jausmas.Žmogus atsipalaiduoja nuo ,, motyvų kovos”.Jis nebesvarsto kaip reaguoti į reikalavimą atlikti vieną ar kitą užduotį: kas būtų jeigu užduotį įvykdytum reikalavimus ir kas būtų, jei neįvykdytum.Įvairių trukdymų reikšmė mažėja, jie atmetami.darbas dirbamas skatinant vidiniam būtinumui.Praktika rodo, kad tokį įprotį suformuoti sunku.Tai todėl,kad mokydamasi asmenybė sutinka daugybę kliūčių.Reikia daug nervinės energijos mąstymo operacijoms atlikti,sutelkti valiai.Mokymasis visada buvo ir liks veikla reikalaujanti didelių protinių ir fizinių pastangų. Neįveiktos kliūtys, nuolatinės nesėkmės , mokymosi proceso sunkumai yra svarbiausios neigiamo požiūrio į mokymąsi susiformavimo priežastys.Šias kliūtys gali įveikti tik tie , kurie kelia sau tikslą ir

jo valingai siekia.Mokyklai reikia kelti tokią užduotį , kad kiekvienas mokinys mokydamasis patirtų sėkmę.Pedagogas turi suprantamai perteikti mokymo medžiagą,mokyti:* vaikus racionalių mokymosi būdų,*formuoti jų pažintinius interesus,* ugdyti valią ir kt.,ypač svarbu ugdyti *pasitikėjimą savo jėgomis.

Mokytojas turėtų tikėti vaiku, įtikinti, kad vaikas sugebės, tik reikia stengtis Tokio principo turėtų laikytis mokytojas it tokiais santykiais turėtų būti pagrįstas jo bendravimas su menkesniu gebėjimų mokiniais. Svarbu pastebėti net menkiausius vaiko laimėjimus ir sunkinti užduotis.labai svarbu pritaikyti mokymo programas. Teigiamo požiūrio į mokymąsi formavimas yyra mokyklos pareiga, tačiau jos galimybės nėra beribės.Daug lemia ir kiti veiksniai: 1) apmokėjimas mokytojui turi būti didesnis,2)mokiniai nevienodi: * talentingi,*vidutinių gebėjimų,* intelektinė veikla neįmanoma. Reikalauti iš žmogaus to, ko jis neįstengia, nelogiška.Bet visuomenei reikia ir tokių ir tokių. Visuomenė turi tinkamai įvertinti intelekto veiklą ir labiausiai rūpintis tokiais žmonėmis

Gabių vaikų ugdymas.

Vienas vaikas siekia mokslo be jokių pastangų, jam sekasi, o kitas vaikas siekia su labai didelėmis pastangomis.Čia pedagogas turi nustatyti optimalius ( geriausius ) ugdymo būdus, kurie įgalintų visiškai rrealizuoti vaiko potencines galimybes.Iki šiol , deja, yra atskleisti tik bendrieji gabių vaikų mokymo principai.Iki šiol neturime specialiųjų , moksliškai pagrįstų metodikų gabių vaikų ugdymui

Gabumais mokslininkai vadina tam tikras , individualias asmenybės psichines ir fizines savybes, sudarančias palankias sąlygas sėkmingai ppažintinei ir darbinei veiklai . Gabumai yra bendrieji:

1.Nuovokumas.

2Fenomenali atmintis.

3.Kūrybiškumas.

4.Pastabumas.

5.Originalumas.

Specialieji gabumai:1. Jautrumas spalvoms. 2. Jautrumas formai. Jautrumas muzikos garsams.Bendrieji gabumai būdingi mokslo žmonėms. Specialieji gabumai – meno žmonėms.Gabumai turi gradaciją: talentas ir genialumas.

Talentingu žmogumi laikomas toks , kurio mokslinės, meninės ar praktinės veiklos rezultatai išsiskiria naujumu, tobulumu, visuomenine reikšme.

Genialumas- aukščiausia talento išsivystymo forma, įgalinanti mokslininką, kūrėją, pasiekti didžiausių savo srities laimėjimų.

Mokslininkai tyrę gabius vaikus nurodo, kad jie labai individualūs , nepanašūs nei vienas į kitą, nei į tipišką vienmetį.Jie skirtingi savo mąstymo būdu, interesais bei polinkiais, charakteriu , elgsena. Vieni jų daugiau matematikai, kiti – literatai, dar kiti – dailininkai, muzikai.Jų bendra savybė- polinkis protinei veiklai(skaityti, kurti eiles).Toks mąstymo procesas jiems teikia pasitenkinimo.

Normalūs vaikai turi be pažintinių interesų ir kitų pomėgių.Talentingi vvaikai turi1 troškimą- dirbti protinį darbą.

Vidutinių gabumų vaikų interesai keičiasi , gabių vaikų interesai ryškiai nesikeičia.Neretai jų noras užsiimti kūrybine veikla dar labiau stiprėja.Kadangi gabus vaikas daug laiko praleidžia sėdėdamas jie dažnai nerangūs, per kūno kultūra jie bejėgiškai atrodo.Vienmečiai su jais sunkiai bendrauja.Kiekvienai visuomenei labai svarbu laiku pastebėti talentą ir sudaryti visas sąlygas jiems atskleisti.Labai svarbu, kad kiekvienas žmogus dirbtų savo darbą.Kitos šalys mūsų talentus išvilioja.

Ar vaikas turi išskirtiniu gabumu, ypatumų atskleidžia jo specifiniai polinkiai, žaidimų turinys, daiktai , kuriais jjis domisi.Prancūzas A. Binet yra sudaręs skalę kokius vaikas turi turėti gabumus , kad nustatyti ,kad jis gabus.1 žingsnis yra pastebėti gabumus,2 žingsnis kryptingai ugdyti( tai daug sunkiau negu nustatyti).Tėvai turi būyi suinteresuoti Mokytojai visokeriopai skatinti intelektinę veiklą.Labai svarbu surasti laiko ir lavinti vaiko protą( galvosūkiai, testai, kūryba).Reikia galvoti pratimų protui miklinti.Gabiuosius vaikus reikia skatinti lankyti fakultatyvus,sudaryti galimybę peršokti klasę, pereiti į kitą mokyklą, kur sustiprintas vieno ar kito dalyko mokymas.Nuo vaiko darbo, pedagogo pastangų priklauso ar bus realizuotos gabumų užuomazgos ar susiformuos ryški talentinga asmenybė.

Mokymas maža komplektinėje mokykloje

Darbo specifika. Nedidelėse kaimo vietovėse vaikų skaičius būna mažas, todėl čia steigiamos maža komplektinės mokyklos, kuriose vienu metu dirba mokytojas su keliomis klasėmis.Tokio pobūdžio mokyklos gali būti vieno iš dviejų komplektų . Vieno komplekto mokykloje mokytojas dirba vienu metu su visomis IV klasėmis.Imamos I- III ir II – IV klasės.( I klasės vaikai- nesavarankiški, IV klasės- savarankiški).Nuo mokinių amžiaus priklauso darbo trukmė.Jeigu komplekte yra 15 vaikų mokykla, dirbama 1 pamaina, kai komplekte 30 vaikų – steigiami 2 komplektai.Tada būna vienos temos pamokos, tačiau užduotys būna skirtingos.Ypatingą dėmesį reikia skirti I klasei.Yra ir 3 komplektų mokyklos( kur daugiau vaikų)- dirba trys mokytojai.Vienas su I klase, antras su II- III klasėmis, trečias su IV kklase.

Pedagoginio proceso ypatumai.Mokslas vyksta pagal bendras bendrojo lavinimo mokyklų programas.Yra specialių ypatumų, kurie it padeda ir apsunkina realizuoti mokumo programas.Kai mokytojas dirba su viena klase, pagrindiniai tikslai ir pedagogui ir mokiniams yra vienodi.Maža komplektinėje mokykloje šio vienodumo nelieka, nes pamokos turinys, tikslai kiekvienai klasei skirtingi,nors visi vaikai dirba tuo pačiu metu.Mokytojui tokia pamoka susideda pamokų- pamokoje.Tokia pamoka , kuri vedama su kai kuriomis klasėmis vadinama didžiąja, o kiekviena jos dalis mažąja.

Mažoji p.

Mažoji pamoka.

Didžioji pamoka.

Mokytojas rūpinasi didžiosios pamokos logika, jos dalių derinimu, stengiasi visas klases įtraukti į darbą laiku joms padėti.Mokiniai atvirkščiai į didžiąja pamoką nekreipia jokio dėmesio. Jiems visai nesvarbu kokios užduotys duodamos kitai klasei.Mokytojas rūpinasi tik mažos pamokos logika, mokomąja veikla,konkrečiomis savo klasei skirtomis užduotimis.Iš čia kyla vienas svarbiausių mokytojo uždavinių: kruopščiai išanalizuoti kiekvienos pamokos sudėtines dalis, kad ne tik didžioji pamoka, bet ir kiekviena mažoji būtų logiškai darni ir metodiškai tikslinga.

Kitas ypatumas:mokytojų ir mokinių sąveika.Dirbant su keliomis klasėmis gana sunku gauti grįžtamą informaciją apie mokinio pažintinės veiklos procesą, nes vienu metu vyksta 2-3 skirtingi pažintiniai procesai.Mokytojas turi žinoti visų klasių turimus sunkumus, neprarasti ryšio su kita klase, net tuo metu, kai tiesiogiai dirbo su kita.

Dar vienas ypatumas: tiesioginis mokytojo darbas su klase logiškai veda prie savarankiško mokinių darbo, kkiekvieną kartą dirbdamas su klase mokytojas ne tik perteikia naujas žinias, bet ir paruošia vaikus savarankiškam darbui.

Teigiama pusė: kai vienoje klasėje 2-3- mokiniai. Esant nedideliam vaikų skaičiui klasėje mokytojas gali greitai ir gerai pažinti kiekvieną vaiką,be to galima dažniau klausinėti , stebėti jų darbą, greitai nustatyti spragas žiniose.

Dar viena teigiama pusė, kad mokytojas mažai laiko taiso sąsiuvinius.Mokytojas žino kiekvieno vaiko nesėkmes.

Teigiamos pusės mokiniams. Mokinys mokomas dirbti savarankiškai. Gerai organizuojamas darbas stiprina vaikų valią, ugdo organizaciją,pareigingumą, moko sparčiai imtis darbo, patikrinti savo veiklos rezultatus.

Maža komplektinėje mokykloje mokytojas susiduria su tokiais sunkumais , kurių neturi pedagogas dirbdamas su didele klase.

1. Jis turi vesti didelę ir mažą pamokas.

2. Įgyvendinti jų dalis.

3. Vienu metu vadovauti kelioms klasėms.

4. ruoštis didesniam pamokų skaičiui.

5. Taip pat derinti, kad gautų optimalų pedagoginį efektą.

Visa tai reikalauja iš pedagogo tik dalykinių, metodinių žinių, bet ir didžiulės įtampos, susikaupimo, visų dvasinių jėgų mobilizavimo.

Tvarkaraštis Labai svarbu derinti mokymo dalykus, nes vaikų savarankiškas darbas turėtų kaitaliotis su betarpišku mokytojo vadovavimu.Pvz. gramatika derinama su skaitymu, gamtos pažinimas su matematika.Tik kūno kultūros ir muzikos pamokos derinamos tik tarpusavyje.Dailė ir darbeliai derinami.Pamokų planavimas maža komplektinėje mokykloje yra kompleksinis.Mokytojas planuodamas turi gerai suskirstyti pamoką į etapus ir numatyti jiems laiką.Skirstymo pagrindas:tos klasės pamoka, kurioje bus nagrinėjama pati sunkiausia medžiaga.Su ja derinami kitų

klasių pamokų etapai.Daugiau laiko skiriama tiesioginiam darbui su žemesnių klasių mokiniais ir su tomis klasėmis, kuriose nagrinėjama nauja medžiaga. Sudarydamas planą mokytojas seka kaip kaitaliojasi jo darbas su klasėmis ir savarankiška mokinių veikla.Svarbu, kad baigus vieną darbo etapą su klase , kita klasė baigtų savarankišką darbą.Kai kada vieną pamokos etapą galima skirti visų klasių savarankiškam darbui, o pamokos pabaigoje jį galima būtų įvertinti.Mokytojas turi būti pasiruošęs tam, jeigu mokiniai savarankišką darbą baigtų anksčiau . Sunkiausia pamokoje –pamokos pradžia.

Mokytojas vienas , oo klasių keletas.Išeitis viena- gerai organizuotas pamokos pradžioje savarankiškas darbas.Lentą dalinti per puse- kiekviena klasė žino , kuri pusė yra jos .

Papildomo ugdymo grupės buvo panaikintos, po vėl pradėjo atsikurti.

Prailgintos grupės.

Jos yra vienos klases ar kelių klasių. Vienos klasės yra geriausia.Organizuojant prailgintos dienos grupę reikia nepamiršti vietos sąlygų , kuriomis dirba mokykla. Mokyklos dirba dviem pamainomis, todėl praliginta dienos grupė neturi vietos. Prailgintoje dienos grupėje auklėtojui iškyla uždavinys išmokyti vaikus mokytis.Taip pat labai svarbu tarp asmeniniai santykiai, kurie turi būti ggrindžiami pagarba, geranoriška pagalba. Daug vaikų žino savo teises, bet nežino kaip derinti savo interesus su kitų žmonių interesais.Prailgintos grupės darbo sėkmė priklauso nuo1) tinkamai organizuojamo režimo ir 2) planuojamo darbo.Planuojant režimą reikia žinoti amžiaus ypatumus Nustatyti režimo momentų kaitaliojimąsi. RRacionaliai paskirstyti laiką: mokymuisi, valgymui, poilsiui, rengimuisi. Sudaryti sąlygas kuo daugiau būti lauke.Padėti tinkamai organizuoti vaikų darbą. Darbingiausias laikas: 8-11, 16-18.Siekiant stiprinti organizmą reikia sumaniai organizuoti vaikų aktyvų poilsį. Manoma, kad 7-10 metų vaikai lauke turi išbūti ne mažiau kaip 3,5 valandos.Vaikai, turintis sąlygas judėti geriau vystosi, moka geriau kvėpuoti.Krūvis lauke turėtų būti saikingas.Judrūs žaidimai turėtų derintis su ramiais žaidimais.Organizuojamos ekskursijos, pasivaikščiojimai.Žinoma, idealu, jeigu pamiegotų dieną, miego metu atsistato nervų ląstelės.Pamokų ruoša paprastai pradedama praėjus 1,5 –2 valandoms po pamokų.Jai skiriama iki 1,5 valandos eilė nuomonių sako, kad prailgintoje grupėje auklėtojai negali taisyti darbų, kad pamokų ruošą reikia pradėti nuo sunkesnių darbų.Interiorizavimas( žinių įsisavinimas) turi vykti geranoriškai.Kiekvienas vaikas pradeda namų ruošą skirtingai: vienas pradžioje atlieka raštu, kitas – žodžiu.Nuo kokių ddalykų pradėti ruošti pamokas ar žodžiu, ar raštu priklauso nuo kiekvieno vaiko.Prailgintos dienos grupėje daugiausia būna pirmos klasės mokinių.nors skaitoma, kad pirmokams neužduoda pamokų , tai jam duodama piešti , karpyti. Labai svarbu, kad prailgintos dienos auklėtojai įpratintų vaiką prie savikontrolės.Norint pasiekti gerų rezultatų prailgintos dienos grupės auklėtojas būtinai turi bendradarbiauti su klasių mokytojais Prailgintos dienos mokytojas ar auklėtojas turėtų lankytis pamokose, stebėti savo grupės vaikus , išsiaiškinti su mokytoju į ką labiausia reikia atkreipti dėmesį.Prailgintos dienos auklėtojas kviečiasi mokytojus įį įvairius renginius. Režimas prailgintos dienos grupėje turi būti maždaug toks: pietūs, laisvalaikis lauke, pamokų ruoša, įvairūs būreliai, ramūs žaidimai,renginiai, ėjimas namo. Dabar numatoma už apmokėti, be to yra supažindinama su darbų saugos atmintine.

Įvairios ugdymo sistemos pradinėse klasėse

1. ,,Geros pradžios”į vaiką K. B. Walsch sistema.

2. Humanistinis ugdymas. Susiliejantis ugdymas N. Lepeškienė.

3. Mokytis tai atrasti. N.M. Grenštat.

4. M. Montesori sistema.

5. ,,Viskas per gamtą” ( Valdorfo) R. Štainerio sistema.

6. Atradimų metodas į vaiką.

7. Mokymasis bendradarbiauti. Teresevičienė ir Gedvilienė.

Pagalba mokiniams turintiems mokymosi sunkumų.

Mokymosi sunkumus sudaro objektyvios ir subjektyvios kliūtys, kurios reikalauja fizinių ir psichinių jėgų įtampos joms įveikti.Tos kliūtys ir yra mokymosi sunkumų priežastys.

Objektyvios mokymosi kliūtys priklauso ne nuo mokinio,o nuo artimos aplinkos, mokymo turinio, mokymo organizacijos. Artimiausia aplinka būna neįveikiama kliūtis, kai yra užterštas oras, stiprus triukšmas ir t.t.Mokymo turinys tampa mokymosi kliūtis , kai per didelė mokomosios medžiagos apimtis, nepatrauklumas ir pan.Mokymosi organizacija šeimoje , kur greitai pavargstama arba internatinėje mokykloje kur turi būti gerai organizuotas darbas.Perkrova nereikalingais dalykais.Grupinio mokymosi problemos.Taikymasis prie grupės nuostatų- konformizmas.Mokytojas dažnai žemina mokinį, o save aukština, grubumas, prievartos elementai. Mokytojas nesilaiko didaktinių reikalavimų.

Subjektyvios priežastys kyla dėl mokinių sveikatos, psichinės veiklos, asmenybės trūkumų.Vaikai būna hiperaktyvūs ir hipoaktyvūs( nerangūs).

Psichinės veiklos trūkumai:

1. Intereso dalykui ir mokymuisi nebuvimas.

2. Valingo dėmesio trūkumai( negali susikaupti).

3. Valios trūkumai( neryžtingumas).

4. Užmiršimas.

5. Žinių trūkumas, spragos.

6. Analitinio sintetinio mąstymo įįgūdžių stoka apsunkina visų dalykų mokymąsi.

7. Abstraktaus apibendrinimo mąstymo įgūdžių stoka – kliūtis visiems dalykams mokytis.,, Nesuprantu”- tai rodiklis, kad reikia padėti įveikti mąstymo sunkumus.

8. Nesugebėjimas taikyti žinias praktikoje.

9. Charakterio trūkumai: perdėtas ambicingumas, infantiliškumas,silpna valia , vengimas bendrauti.

Idiografinis vertinimas.

Idiografinis vertinimas – tai toks moksleivio pažangos vertinimo būdas, kai stebima ir vertinama asmenybės daroma pažanga, lyginant to paties moksleivio dabartinius pasiekimus su ankstesniaisiais.

I V. Būdas( principas ) atsirado drauge su humanistinio ugdymo teorija, teigiančia nelygstama asmens vertę, akcentuojančią kiekvieno individo unikalumą, neigiančią bet kokį individų lyginimą vienų su kitais , skirstymą į ,,gerus’’ ir ,,blogus.”

Sekant humanistine asmenybės teorija , kiekvienas žmogus yra integrali įvairiausių – ir teigiamų ir neigiamų ir labai , ir menkai išplėtotų – bruožų , savybių , gebėjimų, talentų- visuma, todėl vertinant individo raidą, galima jį lyginti tik su juo pačiu , o ne su kitais , kitokiais individais.

Idiografinis V.orientuotas į visybiškos , integralios asmenybės savybių diagnozavimą bei kokybinių darinių atskleidimą. Tradiciškai( pagal standartus)kriteriniai, įprastai vertinama nesigilinant į žmogaus elgesį besikeičiančiose situacijose.Visi žmonės kurioje nors srityje gabūs, kūrybingi, talentingi. Tai nebūtinai turi būti akademinė , mokymosi sritis.

Vertinimas PR. MOK.( V. Jonyniene).

Ugdymo pažangos vertinamas turi padėti vaikui:1) atskleisti asmenybę.2) kurti ir įtvirtinti vertybes.3)plėtoti gebėjimus. 4)kelti mokymosi motyvaciją.5) stiprinti savivoką.Vertinimo metodika:1) ugdytų , oo ne slopintų,2)fiksuotų individualią pažangą, o ne lygintų.3) neskirstytų mokinius į ,, gerus” ir ,, blogus”.4) nerūšiuotų vaikus pagal prigimties galias.Vertinimo procedūros ir metodai turi remtis:1)amžių tarpsnių psichologijos žiniomis.2) individualiu priėjimu.3) ugdymo tikslų specifika.Vertinimo sprendimai daromi remiantis:1)stebėjimu,2)klausimais,3)klasės ir namų darbais, 4) klausymų testais 5) mokinių darbų aprašais.6) mokinių darbų aplankais.7) garso įrašais.

Vertinimo metodai:1) aplankai, 2)aprašai( vaiko stebėjimo ir veiklos rezultatų fiksavimas),3)pasiekimų knygelės.

Vertinimo aplankų rūšys: 1)darbų aplankai,2) darbų pavyzdžių aplankai, 3)vertinimo aplankai.