Mikčiojimas ir jo šalinimas

TURINYS

ĮVADAS 3

1. MIKČIOJIMAS IR JO ATSIRADIMO PRIEŽASTYS 4

1.1. Mikčiojimo simptomatika 6

2. MIKČIOJIMO ŠALINIMO BŪDAI 8

2.1. Korekcinis logopedo darbas su mikčiojančiais vaikais 9

IŠVADOS 11

LITERATŪRA 12ĮVADAS

Vaikų kalbvos sutrikimai esti įvairūs. Jie skiriasi sunkumo laipsniu, pobūdžiu, struktūra ir pašalinimo galimybėmis. Vienas iš sudėtingiausių kalbos sutrikimų yra mikčiojimas.

Mikčiojimas – sudėtinga psichogeninė kalbėjimo ir bendravimo problema. Nepaisant daugelio mokslininkų ir praktikų tyrimų mikčiojimo mechanizmas nėra aiškus, priežastys tik numanomos. Mikčiojimas gali būti rimtu sutrikimu, turinčiu poveikį tiek vaiko gebėjimui bendrauti, tiek jo socializacijos procesui.

Tai kalbos tempo ir ritmo sutrikimas. Mikčiojančiam aasmeniui išsakant mintis, kartojami atskiri garsai ir žodžiai. Šis kalbos sutrikimas trukdo bendravimui bei normaliam gyvenimui, nes išsivysto baimė, nepasitikėjimas savimi, priklausomybė nuo aplinkinių. Dėl tos priežasties patiriami dideli išgyvenimai, kurie vėliau tampa kankinančiais. Bandymas nugalėti šį kalbos sutrikimą dažnai tik dar labiau sustiprina patį mikčiojimą. Tokie žmonės tampa emociškai dirglūs, nervingi arba labai kuklūs ir tylūs.

Mikčiojimą pašalinti yra labai sunkus ir sudėtingas darbas, todėl lengviau yra išvengti mikčiojimo atsiradimo, nei jį pašalinti.

Šiame darbe plačiau bus nagrinėjamos mikčiojimo aatsiradimo priežastys, bei korekcinis darbas su mikčiojančiais vaikais. Mikčiojimo šalinimo būdus plačiai analizavo ir tyrinėjo J. Ušinskis, R. Ivoškuvienė, M. Fraser ir kt.

Darbo tikslas: Išanalizuoti mikčiojimą, jo šalinimą, bei korekcinį darbą su mikčiojančiais vaikais.

Darbo uždaviniai:

1. paanalizuoti mikčiojimo atsiradimo priežastis.

2. patyrinėti mikčiojimo šalinimo būdus.

3. paanalizuoti korekcinį logopedo darbą su mikčiojančiais vaikais.

Metodai:

o mokslinės literatūros analizė.1. MIKČIOJIMAS IR JO ATSIRADIMO PRIEŽASTYS

Mikčiojimas – sunkus kalbos sutrikimas. Jis dažnai prasideda ikimokykliniame amžiuje ir tada lengviausiai pašalinamas. Nepaisant daugelio mokslininkų ir praktikų tyrimų mikčiojimo mechanizmas nėra aiškus, priežastys tik numanomos. Mikčiojimas gali būti rimtu sutrikimu, turinčiu poveikį tiek vaiko gebėjimui bendrauti, tiek jo socializacijos procesui.

Mikčiojimas – tai kalbos komunikacinės funkcijos sutrikimas. Mikčiojant sutrinka žodinis bendravimas su aplinkiniais žmonėmis. Nesant pašnekovo, pavyzdžiui, žaidžiant, kalbant su savimi, vaikas gali nemikčioti. Vadinasi, mikčiojimas nėra pastovus sutrikimas, jis priklauso nuo bendravimo situacijos sudėtingumo.

Išorinis mikčiojimo požymis yra nesklandi kalba. Iš pradžių mikčiojantys vaikai nevalingai kartoja atskirus skiemenis ar garsus. Vėliau išsivysto sunkesnė mikčiojimo forma, kai vaikas spazmiškai įtempia kalbos padargus prieš kurį nnors garsą, darydamas įvairaus ilgumo pauzę (kartais iki keliasdešimties sekundžių). Šie spazminiai traukuliai būna tik kalbant ir tik prieš kai kuriuos garsus. Dažniausiai užsikertama prieš dusliuosius priebalsius p, t, k, rečiau prieš b, d, g ir dar rečiau prieš balsius. Tardamas sunkesnius žodžius, mikčiojantis bando padėti sau rankų, kojų ir net liemens judesiais, nevalingai iškraipo veidą. Neretai pakinta vaiko balsas ir kalbos intonacija. Mikčiojantys vaikai greitai suvokia savo trūkumą, dėl to vengia ir bijo kalbėti, labai jautriai reaguoja į vienmečių ppajuoką. Visa tai žalingai veikia psichinį vystymąsi.

Mikčiojančiam asmeniui sunku išsakant mintis, kartojami atskiri garsai ir žodžiai, atsiranda kalbos organų (lūpų, liežuvio, liežuvėlio, gomurio) traukuliai, spazmai veido ir kaklo srityse, papildomi judesiai ir kt. Mikčiojimas trukdo bendravimui bei normaliam gyvenimui, nes išsivysto baimė, nepasitikėjimas savimi, priklausomybė nuo aplinkinių. Dėl tos priežasties patiriami dideli išgyvenimai, kurie vėliau tampa kankinančiais. Bandymas nugalėti šį kalbos sutrikimą dažnai tik dar labiau sustiprina patį mikčiojimą. Tokie žmonės tampa emociškai dirglūs, nervingi arba labai kuklūs ir tylūs.

Mikčiojimo priežastys, kaip ir jo dinamika, tebelieka beveik nežinomos, tačiau šį daugiafaktorinį sutrikimą bandoma diferencijuoti pagal galimus priežastinius veiksnius.

Mikčiojimo priežastys:

Genetiniai veiksniai. Dažnai kalbama apie mikčiojimo paveldėjimo ir įgimto mikčiojimo galimybę. Tačiau čia turi būti pabrėžiama, kad kalba eina NE apie mikčiojimo paveldėjimą, o tik apie įgimtą polinkį jam: priklausomai nuo gyvenimo aplinkybių, toks polinkis gali realizuotis arba ne. Visas tėvų dėstomas “priežastis, dėl ko vaikas pradėjo mikčioti” (“išsigando šuns”, “iškrito iš lovytės”, “buvo paliktas vienas ir labai išsigando” ir pan.) reikia priskirti rizikos faktoriams, t.y., poveikiams, kurie paleido polinkio mikčioti realizavimąsi. Jie suveikė ten, kur buvo silpnoji žmogaus vieta – pas šiuos žmones tai yra kalba.

Organiniai veiksniai. Dažnai pasirodo pranešimai, kad mikčiojimui atsirasti ir vystytis turi įtakos organiniai, ppirmiausia – smegenų, faktoriai. Mikčiojimo simptomai sustiprėja po ankstyvoje vaikystėje patirtų galvos smegenų pažeidimų (gimdymo traumos, ligos) , esant minimaliai cerebralinei disfunkcijai arba po kaukolės/smegenų traumos.

Psichogeniniai veiksniai. Ryšys tarp mikčiojimo ir psichogeninių veiksnių yra tikrai tamprus. Krinta į akis tai, jog dažnai mikčioti pradedama tais gyvenimo periodais, kai vaikai ar paaugliai išgyvena stiprias psichines perkrovas.

Dažniausiai vaikai mikčioti pradeda 2- 5-erių metų, intensyvių nervų sistemos ir kalbos vystymosi laikotarpiu, kiti pradeda mikčioti pirmoje klasėje ir lytinio brendimo pradžioje. Berniukai dažniau mikčioja nei mergaitės. Daugumai vaikų šis sutrikimas yra laikinas, vaikui augant jis natūraliai išnyksta. Apie 80% vaikų, sureguliavus vaiko dienos rėžimą ir aplinkos sąlygas, pamažu nustoja mikčioti. Tačiau tam tikrai daliai vaikų jis tampa nuolatiniu ir išlieka visą gyvenimą.

Nustatyt.a, kad mikčiojimas atsiranda persirgus įvairiomis ligomis, ypač tuo atveju, jei dažnos ligos išsekina organizmą. Mikčioti dažniau pradeda greitakalbiai ir labai plepūs vaikai. Jei šeimoje ar aplinkoje yra mikčiojančiųjų, tai, pamėgdžiodamas juos, vaikas gali pradėti mikčioti. Mikčiojimas taip pat atsiranda dėl nervų sistemos silpnumo, jos pervargimo, įvairių psichinių traumų, sekinančių vaiko nervų sistemą. Daugelis tėvų galvoja, kad vaikai pradeda mikčioti išsigandę. Išgąstis nėra vienintelė priežastis, jis tik išprovokuoja mikčiojimą. Mikčiojimui atsirasti turi įtakos kalbos raidos tempai, jos mokymo ypatybės ir pan.

Pastebėta, kkad mikčiojimas atsiranda intensyvaus išplėstinės kalbos formavimosi metu, būtent tada, kai pažeidžiamas kalbos vystymosi laipsniškumas. Nustatyta, kad vaikas sudėtingų kalbėjimo įgūdžių įgyja dviem svarbiais etapais. Pradžioje jų kalba būna susijusi su konkrečia, vaizdžia situacija. Vadinasi, vaikai visų pirma kalba apie tai, ką mato, jaučia, veikdami su daiktais, esančiais jų akivaizdoje (situacinė kalba). Šiuo metu vaiko kalbą suprantame tik būdami toje situacijoje, kurioje yra vaikas.

Vėliau vaikai kalba apie daiktus, nesančius prieš akis, apie praėjusius įvykius, savo ketinimus ir pergyvenimus. Jiems išreikšti naudojasi sudėtingesne kalba: pasako išplėstinius sakinius, plačiau paaiškina ir papasakoja. Svarbu tai, kad kalbos turinys dabar paaiškėja jau pačiame žodiniame kontekste (kontekstinė kalba). Vaikai tada siekia pasakyti kiek galima daugiau. Jie daug supranta, dar daugiau trokšta sužinoti, bet negali to išreikšti žodžiais. Dėl to kalbėdami dažnai sustoja, ima kartoti žodžius ir skiemenis. Tokiu tūpčiojimu vietoje tarytum siekia laimėti laiko, kad prisimintų tinkamą žodį ar išsireiškimą. Toks kartojimas pranyksta, kai tik vaikai įgyja išplėstines ir rišliosios kalbos įgūdžių, sudarius tinkamas bendravimo sąlygas. Šiuo atveju reikia rodyti geros kalbos pavyzdį, dėl to turėtume kalbėti su vaiku nesudėtinga, aiškia ir lėta kalba. Geriau kalbėti apie konkrečius, vaikui žinomus dalykus, nes abstraktesni ir platesni samprotavimai vaikui pavojingi. Negalima griežtai reikalauti iš vaiko sklandžiai kalbėti,

jį barti ar net bausti. Blogai kai tėvai be perstojo seka pasakas, moko sunkių eilėraščių ir pan. Kitaip tariant, vaikas perkraunamas kalba, išsekinama jo nervų sistema, o tai jau reali priežastis mikčiojimui.

Kai kuriais atvejais vaikams būdingas žodžių ar jo dalių kartojimas (fiziologinė iteracija) užsitęsia ir virsta užsikirtimu, būdingu mikčiojimui. Taip įvyksta dėl to, kad vaikas ne palaipsniui pereina į sudėtingesnės kalbos etapą. Toks peršokimas gali įvykti dėl individualių vaiko savybių: padidėjusio dirglumo, perdėto plepumo arba dėl netinkamo suaugusiųjų vadovavimo vaiko kkalbos raidai.

Kartais mikčiojimas turi įtakos ir vaikų mokslui: intensyvaus vaiko kalbos plėtojimo laikotarpiu atsiradusios psichinės traumos sukelia vadinamąjį neurozinį mikčiojimą, kurio dažnumas tiesiogiai susijęs su žmogaus psichikos būkle. Kai mikčiojimas esti neurozinis, vaikų sakytinė ir rašomoji kalba nesiskiria nuo normaliai kalbančių bendraamžių. Tik retkarčiais rašant gali pasitaikyti raidžių pakartojimas. Tokie vaikai tiksliai ir aiškiai sugeba vartoti įvairias kalbos raiškos priemones. Kur kas sudėtingiau mokytis yra tiems, kurių mikčiojimas yra organinis, atsirandantis dėl galvos smegenų pažeidimų. Esant tokiam mikčiojimui, psichinė branda ggali būti lėtesnė. Neretai taip mikčiojantiems moksleiviams sunkiau sekasi skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Dažnai jie nesugeba gerai mokytis, bet tai dar nerodo jų intelekto nevisavertiškumo..1.1. Mikčiojimo simptomatika

Yra pirminė ir pagrindinė simptomatika. Priklausomai nuo kalbos tėkmės pertraukimo tipo, kalbos nesklandumai skirstomi įį toninius ir kloninius.

o Toninis mikčiojimas pasižymi santykinai ilgai trunkančiais kalbos muskulatūros spazmais. Dažnai pasireiškia nebilūs bandymai išspausti, t.y., blokados, pvz., “_ _ _ _ pirštas”,arba “poli _ _ _ tika”.

o Kloninis mikčiojimas, atvirkščiai, pasižymi trumpesnėmis, greitai viena po kito sekančiomis kalbos muskulatūros kontrakcijomis (susitraukimais). Tai veda prie garsų, skiemenų ir žodžių pakartojimo, pvz., “k-k-k-kriaušė”.

o Mišraus mikčiojimo atveju dominuoja viena iš aukščiau minėtų spazminių būklių. Tada sakoma, kad yra klono-toninis arba tono-kloninis mikčiojimas.

Antrinė simptomatika: Normaliu atveju kalbant artikuliacija, fonavimas, kvėpavimas, palydinti mimika yra tarpusavyje koordinuoti. Pas žmogų, turintį kalbos tėkmės sutrikimų, šios fiziologinės funkcijos gali pakisti, pvz., artikuliacijos pakitimas, pažeista kalbos intonacija, pakitimai sakinio sudėtyje: atsiranda įterptiniai garsai, žodeliai, tokie kaip “hmm”, “o”, “na”, “nu”, “taigi”, o taip pat “starteriai” – lengvai ištariami žžodžiai sakinio pradžioje, kvėpavimo pakitimas: neįprastas įkvėpimas ir iškvėpimas, kalbėjimas įkvėpimo metu, parakinezė – neįprasti veido ir kaklo raumenų, galūnių ar viso kūno judesiai: pirminiai – pirmiausia burnos srityje, pvz., grimasos, burnos perkreipimas, o taip pat pliauškėjimo [liežuviu], pakštelėjimo [bučiavimo] garsai,ir antriniai – sąmoningi ar nesąmoningi bandymai išeiti iš kalbos raumenų spazmų.

Palydintieji psichiniai reiškiniai: Mikčiojimą paprastai lydi ir neurovegetatyviniai simptomai (padidintas širdies plakimas, išraudimas, delnų prakaitavimas, kūno virpėjimas), o taip pat baimės, depresinės nuotaikos, nepilnavertiškumo jausmai iki minčių apie savižudybę.

Psichosocialinės ppasekmės: Socialinės atsitraukimo tendencijos, mokymosi sunkumai, bet kokių su kalba susijusių situacijų vengimas, autoritetų baimė – tai tik keletas dalykų, prisidedančių prie to, kad mikčiojantiems žmonėms dažnai sunku užmegzti normalius socialinius kontaktus, išreikšti idėjas, o taip pat teisintis ir prasimušti. Tačiau dažniausiai dominuoja baimė kalbinėje situacijoje išgyventi bejėgiškumą, taip pat matyti bejėgišku pašnekovą. Nes dažnai “normaliai kalbantys” mikčiojantį pertraukia, įsiterpia arba bando (iš gailesčio, užjausdami) užbaiginėti jo žodžius, mintis. Tada mikčiojantysis priverstas perimti tokį socialinį vaidmenį, kokį jam primeta kontaktuojantis su juo asmuo.2. MIKČIOJIMO ŠALINIMO BŪDAI

Mikčiojimą bandoma šalinti įvairiais metodais: chirurginiu, ortopediniu, didaktiniu, psichoterapiniu, perėjimo nuo situacinės prie kontekstinėsk ir pan. Mikčiojimui šalinti naudojamos ir techninės priemonės: I. Denė korektofonas, Barani terkšlė, B. Adamčiko aido tipo magnetofonas, AIR-2 aparatas. Kai kurie iš paminėtų metodų yra pridėtinės kompleksinio mikčiojimo šalinimo metodo dalys.

Lietuvoje tradiciškai tai daro logopedai, besispecializuojantys mikčiojimo terapijoje. Pasaulyje specialistai būna skirtingi, pvz., šalia logopedų yra kalbos terapeutai ir t.t.

Mikčiojimo šalinimas apima ne tik tiesioginį darbą su mikčiojančiaisiais, bet ir jo prevenciją. Lengviau mikčiojimo vengti negu pašalinti. Normali centrinės nervų sistemos veikla vaiko kalbos plėtotė, bendro ir kalbinio režimo laikymasis, vaiko sveikata, aplinkinių santykiai su juo ir sekimas intensyviais augimo bei psichikos formavimosi tarpsniais sudaro sąlygas asmenybės plėtotei ir padeda iišvengti daugelio nepageidautinų reiškinių, o taip pat ir mikčiojimo.

Mikčiojimo terapijos gali būti skirstomos į dvi grupes. Viena jų priklauso tokioms, kurios bando kalbėjimo tėkmę taip pakeisti, kad mikčiojimo daugiau nebūtų. Kitos bando išmokyti mikčiojantįjį geriau reaguoti į mikčiojimą.

Pirmą terapijų grupę galima vadinti orientuota į dažnumą. Jos esmė – mikčiojimo dažnumą sumažinti iki nulio. Paprastai tai vyksta, naudojant tam tikrą kalbėjimo techniką, ir tai visiškai atleidžia mikčiojantįjį ir terapeutą nuo būtinybės užsiiminėti mikčiojimu.

Antrąją terapijų grupę tiktų vadinti orientuota į sunkumą. Jos pagrindinė mintis – jei mikčiojantysis vienąkart išmoko lengvai ir be pastangų mikčioti, jis taip pat rečiau mikčios, nes kalbėdamas jaus mažesnę įtampą. Kadangi čia didžiausias vaidmuo tenka mikčiojimo keitimui, šias terapijas galima vadinti “nevengimo terapijomis”.

Pagal tai, į ką nukreiptas gydymas, terapijos skirstomos į tiesiogines (nukreiptas į žmogaus kalbos sklandumo gerinimą, tam tikrų kalbos technikų pagalba keičiančias mikčiojančiojo kalbą) ir palaikančiąsias (nukreiptas ne tiesiogiai į kalbą, o į žmogaus nervų sistemą, psichiką, asmenybę ir t.t. ir turinčias tikslą per sisteminio poveikio priemones – psichoterapines, hipnoterapines, fizioterapines, jogą, įtaigą ir t.t. – pašalinti giliai smegenyse slypinčius funkcinio mikčiojimo pagrindus). Geriausius rezultatus gali duoti kelių terapijų taikymas vienu metu, tačiau tam reikalinga puikiai suderinta aukštos klasės specialistų komanda ir didelės paties mikčiojančiojo ppastangos.2.1. Korekcinis logopedo darbas su mikčiojančiais vaikais

Paprastai logopedai taiko kompleksinį mikčiojimo šalinimo metodą, kurį sudaro gydymas raminamaisiais vaistais, psichoterapija ir darbas su mikčiojančiųjų tėvais. Taikant psichoterapiją, mikčiojančiajam padedama sudaryti teigiamą požiūrį į aplinką, į save, į santykius su kitais žmonėmis. Ypač svarbu pakeisti žmogaus požiūrį į savo kalbos sutrikimą. Šis metodas veiksmingiausias tada, kai mikčiojimas yra neurozinis. Psichoterapijos metu logopedas paprastai su mikčiojančiuoju užmezga draugiškus santykius ir padeda jam suprasti pagrindines priežastis, įvykius, kurie sukėlė arba paaštrino neurozę, dėl kurios išsivystė mikčiojimas. Labai svarbu mikčiojantį žmogų išmokyti nusiraminti, susikaupti ir atpalaiduoti kūno raumenis, padėti jam įsitikinti, jog tas trūkumas – įveikiamas. Išimtiniais atvejais suaugusiesiems, kurių mikčiojimas yra labai įsisenėjęs, taikoma ir hipnozė.“

Pagrindinis logopedinių pratybų tikslas – sudaryti normalios, sklandźios kalbos įgūdžius. To pasiekiama taikant atitinkamus darbo būdus priklausamai nuo mikčiojimo rūšies taip pat nuo mikčiojančiųjų amžiaus.

Mikčiojimui šalinti labai svarbus tinkamas bendras ir kalbinis režimas. Dienos režimas nustato žmogaus gyvenimo ritmą, numato miego, poilsio, darbo ir kitas veiklos rūšis. Tinkamas dienos režimas padeda normalizuoti nervų sistemos veiklą, o kartu garantuoja viso organizmo normalią veiklą. Dienos režime mikčiojantiems būtina numatyti tinkamą laiką organizuotam poilsiui, pagal galimybes mikčiojančių mokinių neapkrauti darbu pamokose ir užklasinėje veikloje. Dienos režime reikėtų numatyti įvairias veiklos formas.

Jau pats pakeitimas vienos veiklos kita (mokomosios žaidybine, žaidybinės darbine) gali būti aktyvus poilsis. Atsižvelgiant į vaikų psichikos ir motorikos ypatumus, parenkami tam tikro emocionalumo ir judrumo žaidimai. Priklausomai nuo mikčiojančiojo staigumo ar lėtumo atliekant įvairias užduotis, keliami reikalavimai, kurie lėtus vaikus skatintų greičiau atlikti užduotis, o judrius slopintų.

Norint padėti vaikui pašalinti mikčiojimą, būtiną, kad aplinkiniai su juo kalbėtų maloniai, lėtai, vaikui suprantamai, raiškiai, sklandžiai. Vaikas girdėdamas taip kalbant aplinkinius, pats ims mėgdžioti jų kalbą. Ir nebijos kalbėti.

Logopedinėse mokymo įįstaigose laikytis kalbinio režimo yra pagrindinis mokytojų ir auklėtojų uždavinys. Auklėtojas, pradėdamas pamokų ruošą, mokiniams nurodo, kurias pamokas mokytis pirma, iš anksto numato užduočių atlikimo sunkumus, juos išaiškina. Sunkiausia laikytis apribotos kalbos bei tylėjimo režimo išvykose ir per pasivaikščiojimus.

Visoje logopedinio darbo sisternoje su mikčiojančiaisiais svarbi yra logopedinė ritmika. Tai gydomosios gimnastikos šaka. Jos tikslas – sujungti gimnastikai keliamus reikalavimus su uždaviniu šalinti kalbos sutrikimą. Ritmikos pratybų medžiaga parenkama atsižvelgiant į mikčiojančiųjų amžių ir mikčiojimo rūšį. Per pratybas gimnastikos pratimų aatlikimo tempas ir kalbos tempas priklauso nuo vaiko tipo. Stengiamasi judesius ir kalbos tempą priartinti prie normos.

Atliekant kalbinius pratimus tariami eiliuoti tekstai. Zodžiai tariami be judesių ir su jais. Ritminga kalba kartu su judesiais lengvina mikčiojimą. Ne visi kalbiniai pratimai aatliekami siejant žodžius su judesiais (gali sutrikti kvėpavimas). Tuomet vaikai suskirstomi į rupes: vieni taria frazes, o kiti atlieka judesius.

Mikčiojančiuosius aktyvinti ir taisyklingos kalbos įgūdžius įtvirtinti padeda funkcinės pratybos – tikslinga kalba įvairiose situacijose. Funkcinėms pratyboms pasiruošiarna logopediniame kabinete. Per pratybas kabinete suformuluojami klausimai ir atsakymai, pasirengiama pokalbio temos pasikeitimui ir pan. Logopedinių pratybų sistemingumas ir nuoseklumas yra efektyvaus darbo pagrindas.

Visas logopedinis-korekcinis procesas skirstomas į du etapus

o Parengiamajame etape mikčiojantysis išsamiai tiriamas, numatomas tausojantis bendras ir kalbinis režimas, mikčiojantysis ruošiamas intensyvioms logopedinėms pratyboms, r.engiami tėvai, kad aktyviai prisidėtų šalinant vaiko kalbos trūkumą.

o Pratybų etape numatomas perėjimas nuo paprastos, mikčiojantiems prieinamos be užsikirtimų kalbos prie savarankiškos. Kai sutrikimas sunkus, darbo pradžioje gali būti taikomas kalbėjimas šnabždesiu.

Mikčiojimas sumažėja ir kalbant pašnibždomis. JJis pradingsta kada žmogus kalba ritmiškai, nes bet koks pasisakymas susideda iš įvairaus ilgumo žodžių bei skiemenų, kuriuos tariant duodamas tam tikras impulsas. Jei žodžio ištarimo impulsai eina vienas po kito, ritmiškai, žmogus pradeda kalbėti sklandžiai, be jokių sutrikimų ir užsikirtimų. Todėl mikčiojantieji gali dainuoti, deklamuoti arba skanduoti neužsikirsdami.

Kartais mikčiojimas sumažėja ir kalbą palydint judesiu, pavyzdžiui, barbenant pirštais į stalą. Tai sumažina įtampą. Taip pat mikčiojimui gydyti taikomas ir tylėjimo režimas. Tada vaiko bendravimas keletą savaičių sumažinamas iki minimumo. TTėvai skatinami kuo mažiau versti vaiką kalbėti. Tai padeda išvengti logofobijos – baimės kalbėti.IŠVADOS

1. Mikčiojimo priežastys, kaip ir jo dinamika, tebelieka beveik nežinomos, tačiau šį daugiafaktorinį sutrikimą bandoma diferencijuoti pagal galimus priežastinius veiksnius: genetinius, organiius ir psichogeninius. Nors yra nustatyta, kad mikčiojimui atsirasti įtakos gali turėti įvairios ligos, greitakalbystė, plepumas, pamėgdžiojimas mikčiojančiuosius, dėl nervų sistemos silpnumo ir pan.

2. Mikčiojimas yra šalinamas įvairiais metodais: chirurginiu, ortopediniu, didaktiniu, psichoterapiniu, perėjimo nuo situacinės prie kontekstinėsk ir pan. taip pat mikčiojimui šalinti naudojamos ir techninės priemonės.

3. Pagrindinis logopedinių, korekcinių pratybų tikslas – sudaryti normalios, sklandźios kalbos įgūdžius. Korekcinių pratybų metu logopedai taiko kompleksinį mikčiojimo šalinimo metodą, kurį sudaro gydymas raminamaisiais vaistais, psichoterapija ir darbas su mikčiojančiųjų tėvais.LITERATŪRA

1. Daniels E., Stafford K. (2000) Atvirų visiems vaikams grupių kūrimas. Specialiųjų poreikių vaikų integravimas. Alma litera.

2. Unčiurys J. (1988) Vaikų kalbos trūkumai ir jų šalinimas. Kaunas

3. Specialiųjų poreikių vaikai. (1997) Šiauliai

4. Carl W. Dell, Jr. (2000) Mokinių mikčiojimo šalinimas : vadovas logopedams. Šiauliai

5. Ivoškuvienė R. (2000) Mikčiojimas – kompleksinė problema // Specialusis ugdymas Nr.2. Mokslo darbai. – Šiauliai,

6. Fraser M. (1998 )Mikčiojančių saviterapija. Šiauliai

7. Žutautienė N. (1998) Padėkime mikčiojančiam vaikui.