Mokytojų ir mokinių bendravimo problemos ugdymo tikrovėje (empirinio tyrimo rezultatai)
IV. Mokytojų ir mokinių bendravimo problemos ugdymo tikrovėje
(empirinio tyrimo rezultatai)
Santrauka
Nesunku suprasti, kad šilti mokytojo ir mokinių tarpusavio santykiai,
pagrįsti abipuse meile, pagarba, išklausymu, įsijautimu, supratimu
besąlygišku priėmimu yra mokymo ir mokymosi sėkmės pamatai. Šiame tyrime
analizuosiu pradinių trečių klasių mokytojų ir mokinių bendravimo ypatumus.
Siekiama atskleisti bendravimo ypatumus tarp mokytojo ir mokinio. Mokytojų
ir mokinių bendravimo įgūdžių raiška, kaip vaikai vertina savo mokytoją.
Pedagogų ir mokinių ryšiai yra reikšmingas asmenybės vertybės puoselėjimo,
socialinio ugdymo veiksnys.
Pagrindinės sąvokos: ugdymas, bendravimas, pedagogas, mokinys,
mokytojo- mokinio bendravimo ypatumai.
Įvadas
Viena pagrindinių ugdymo tikslų ir uždavinių realizavimo sąlygų yra
mokytojų ir mokinių bendravimas ugdymo procese. Mokytojo profesiogramoje
dažniausiai siekiama: bendravimo, organizavimo, kūrybiškumo, ekspresijos,
sugestijos gebėjimai. Gebėjimas bendrauti daug kuo lemia mokytojo veiklos
sėkmę. Pedagogams bendravimas yra lyg „įrankis‘, kurį naudodami jie daro
poveikį ugdytiniams, įgyja jų pasitikėjimą. Mokytojo ir mokinio bendravimas
yra vienas pagrindinių mechanizmų, keičiančių individo sąmonę. Geras
pedagogas yra tas, kuris sugeba sukurti darnius, humaniškus ir partneriškus
santykius su savo mokiniais, abipusiu pasitikėjimu grindžiamą klasės
bendruomenės teigiamą psichologinį klimatą, palaikyti darbingą pamokos
atmosferą.
Pedagoginio bendravimo dėsningumai ir turinys domina daugelį
mokslininkų. J. Vabalas- Gudaitis iškėlė konstrukcines sąveikos svarbą
ugdymo procese. Pastaruoju metu Lietuvoje pedagoginio bendravimo klausimus
nagrinėja B. Bitinas (1987), V. Jakavičius (1998), L. Jovaiša (1995; 2001),
G. Butkienė (1993) ir kt. Šių autorių darbų analizė parodė, kad bendravimas
tarp mokytojo- mokinio yyra pagrindinė ugdymo dalis. Tačiau visi vieningai
laikosi nuomonės, kad ugdytojo ir ugdytinio santykiai neįmanomi, jei nėra
pedagoginio susitikimo ir bendravimo. Pripažįstamas bendravimo
reikšmingumas ugdymo procese, netgi teigiant, kad ugdymas ir yra
bendravimas.
Tyrimo tikslas: Mokytojų ir mokinių bendravimo problemos ugdymo tikrovėje.
Tyrimo uždaviniai:
• Atskleisti ką reiškia bendravimas vaiko gyvenime;
• Ištirti mokytojų ir mokinių bendravimo ypatumus.
• Išsiaiškinti bendravimo stilių poreikius.
• Nustatyti mokytojų bendravimo su mokiniais klaidas.
Tyrimo metodai: anketavimas, apklausa, tyrimo duomenų apdorojimas.
Tyrimo subjektai: 112 Klaipėdos miesto „Vitės pagrindinės“ ir „Aukuro“
vidurinių mokyklų trečių klasių moksleivių.
Rezultatai ir jų interpretacija
“Individo vystymasis sąlygojamas vystymusi kitų individų, su kuriais
jis tiesiogiai ar netiesiogiai bendrauja“( K. Marksas).
Mokytojo bendradarbiavimas su mokiniais – tai mokyklinio gyvenimo
demokratizacija ir toks mokymo ir auklėjimo proceso organizavimas, kuriame
mokytojas ir mokinys užsiima bendra kkūrybine veikla, pagrįsta lygiateisės
partnerystės santykiais.
Reliatyvus požiūris į ugdymą bei jo aprėpiamas sritis rodo šio proceso
reikšmingumą šių dienų visuomenėje. Visi požiūriai iš esmės gali būti
laikomi teisingais, nes atspindi ugdymo tikrovę, nors kartais tik vieną
kurį jos aspektą. Tokiu atveju, matyt, tikslingiausia būtų ieškoti požiūrių
sintezės. Pavyzdžiui, A. Leontjevas, laikydamas veiklą pagrindiniu žmogaus
būties pasireiškimo būdu, joje pastebi bendravimą kaip sudėtinę veiklos
dalį. B. Lomovas pirmaujančią reikšmę teikia bendravimui kaip esminei
žmogaus socialinės būties formai, prie jos priskirdamas veiklą, kurios
neįmanoma organizuoti ir vykdyti be bendravimo. Kadangi ugdymas yra
socialinė žmogaus būties funkcija, tikslinga esminiu jos požymiu laikyti
bendravimą, inkorporuojantį veiklą. Jame glūdi žmogaus santykiai ir
sąveika.
Ugdymo analizė leidžia pastebėti, kad jame dalyvauja žmonės – ugdymo
dalyviai: mokiniai ir mokytojai, tėvai ir vaikai, kitaip tariant, ugdytojai
ir ugdytiniai. Ugdymo nėra be kultūros vertybių, be valdymo ir vadovavimo,
tam tikrų priemonių bei jų taikymo būdų. Apžvelgiant visus ugdymui būdingus
minėtus požymius, galime teigti, kad ugdymas yra vadovaujamas žmonių
bendravimas kultūros vertybių pagrindu. Vaiko gyvenime tokia ugdymo
sampratos forma gali pasireikšti gana įvairiai.
Ugdymas kaip sąveika gali būti apibūdinamas kaip veikla vienas į
kitą, skirta kažką keisti, tobulinti vienas kitame, atlikti bendrai
koordinuojantį darbą, arba kaip sąveika, kaip veikimas vienas į kitą,
sukeliant psichines reakcijas. Pirmoji yra pedagoginė, antroji
psichologinė, kurios pavyzdys galėtų būti toks: per pamoką mokytojas,
klausydamas mokinio atsakinėjimo gauna grįžtamąją informaciją apie tai, ką
mokinys sužinojo iš mokytojo aiškinimo. Ta informacija mokytojo sąmonėje
perdirbama, sukelia tam tikras reakcijas, vertinamuosius sprendimus apie
mokinio išmokimo kokybę. Tai psichologinė sąveika, nes mokinio veiklos
(atsakinėjimo) tikslas nėra ugdyti mokytojo asmenybę. Tačiau mokytojas
remdamasis gauta iš vaiko informacija, gali įvertinti tiek jo tiek savo
kompetentingumo lygį.
Ugdymas kaip bendravimas žvelgiant per vaiko socialinės būties
pasireiškimą per veiklą (pažintinę, praktinę) ir bendravimą (žodinį ir
nežodinį), vyksta keičiantis informacija, patirtimi. Taip kaupiama
patirtis, ji tobulinama, o tai – asmenybės socialinio vystymosi pagrindas.
Tai dar kartą akivaizdžiai patvirtina K. Markso žodžius:“ Individo
vystymasis sąlygojamas vystymusi kitų individų, su kuriais jis tiesiogiai
ar netiesiogiai bendrauja“.
Ugdomasis bendravimas gali pasireikšti ir santykiavimo forma.
Pedagoginiame susitikime ugdymo dalyvių kontaktai visada esti subjektyvūs.
Juos sąlygoja subjektyvus vienas kito suvokimas, vertinimas, darantis
didelę, kartais ir lemiamą įtaką bendravimo pobūdžiui. Čia percepcija, t.
y. ankstesnė patirtis, subjekto nuostatos ir vertybinės orientacijos, taip
pat asmenybės lūkesčiai, o kartais ir atsitiktinė informacija apie mokinį
ar mokytoją, lemia santykių vertingumą, nuo kurių priklauso bendravimo
nuoširdumas ir sąveikos glaudumas. Antra vertus, bendravimo stilius turi
įtakos santykių klimatui, gali juos reguliuoti. Taigi ugdymą lydi
tarpasmeniniai ir kolektyviniai santykiai. Jie būtinas, dėsningas ugdymo
komponentas, tačiau reguliuojamas. Bendravimas – jų reguliavimo
instrumentas.
Bendravimo kultūros ugdymas gali būti suprantamas ir kaip konkretus
mokytojų ar auklėtojų darbas, turintis tikslą, atitinkamas priemones ir jų
taikymo būdus. Visos rekomendacijos ugdymui tobulinti jiems ir skiriamos.
Tik humanizmo epochoje susidomėta mokinių veikla, mokiniu kaip veiklos
subjektu. Šiuo metu daugelis autorių pabrėžia, kad ugdomoji bendravimo
reikšmė – dvipusis procesas, kurio rezultatai – ugdytojų ir ugdytinių
lygiagretumas, nors ir skirtingos veiklos suderinamumas.
Ugdomasis bendravimas šiuolaikinių pedagogų akimis gali būti
traktuojamas kaip kibernetinis – įvairių sistemų valdymo procesų mokslas,
jo pritaikymas ugdymo praktikai. Mokinio ir mokytojo bendravimas
suprantamas kaip vieninga dinaminė atvira sistema, kur mokytojas –
valdančioji, mokinys – valdomoji sistema. Mokytojas ir mokinys perima
vienas kito ar savo veiklos signalus (žinias, vertybes ir pan.), juos
įvertina ir koreguoja. Vadinasi, sistemos tobulėjimą užtikrina grįžtamasis
ryšys bei su juo gauta informacija tuo atveju, jei ta informacija teigiama.
Kai informacija yra negatyvaus pobūdžio, atliekami korekciniai veiksmai,
kuriems nepadėjus, sistema griūva.
1. Ugdomoji bendravimo reikšmė vaiko gyvenime
| |„Vitės pagrindinė“ |„Aukuro“ vidurinė mokykla|
| |mokykla | |
|Labai patinka|49.1% |40.2% |
|Nepatinka |4.5% |6.2% |
1 pav. Mokinių atsakymai į klausimą „Ar patinka kalbėtis su savo mokytoja?“
Tyrimas parodė, kad 89.3% trečios klasės mokinių noriai bendrauja su
savo mokytoja, nes pasak vaikų ji yra švelni, gera, miela, linksma bei
draugiška. 10.7% parodė, jog mokiniams nepatinka bendrauti su savo
mokytoja, nes pasak vaikų ji yra pikta, griežta, reikli.
Galima teigti, kad dauguma trečios klasės mokinių mielai bendrauja bei
pasidalina įvairiausiais įspūdžiais su savo mokytoja.
Pastebėjau, kad dauguma trečios klasės mokiniai labai gerbia savo
mokytoją už dėmesingumą, gerumą, nuoširdumą bei aktyvų dalyvavimą įvairioje
veikloje. Svarbu tai, jog neigiamo mokytojo elgesio su vaikais nepastebėta.
Be to, nustatyta, kad savo auklėtiniams pedagogės yra dėmesingos (išklauso
juos), taip dažniausiai ir gali suteikti jiems pagalbą.
Taip pat trečios klasės mokiniai pamokoje noriai bendrauja su savo
mokytoja, pasak vaikų ji sugeba sudominti mokomąja medžiaga, o tai
įpareigoja pedagogą dirbti kūrybiškai, vengti monotoniškumo, eiti
nestandartizuoto mokymo keliu. Kaip žinome vaiką patrauks tik tokios
pamokos, kuriose bus sudarytos sąlygos įdomesnei ir vežlesnei jo gyvenimo
raidai.
Vaikams labai
svarbu, kai mokytojas juos išklauso, pataria ar net
pagiria.
| |„Vitės pagrindinė“ |„Aukuro“ vidurinė mokykla|
| |mokykla | |
|Išklauso |50.9% |41.9% |
|Neišklauso |2.7% |4.5% |
2 pav. Ar mokytojas
išklauso mokinį.
Rezultatai leidžia manyti, kad 92.8% trečių klasių mokinių nuomonė,
kad pedagogas išklauso jų pasakojimus, o 7.2% mano, kad mokytoja neišklauso
jų pasakojimų. Vaikai teigia, kad mokytojai yra neįdomu ką jie pasakoja,
jaučia ar išgyvena. Tačiau didesnis procentas leidžia manyti, jog dauguma
mokytojų išklauso mokinį, o tai skatina gerus santykius tarp mokytojo ir
mokinio.
Pradinių klasių mokiniams mokytoja- vienintelis žmogus, pasižymintis
išmintingumu ir teisingumu. Kiekvienas vaikas nori būti mokytojos mylimas,
suprastas gerbiamas. Tačiau, mano nuomonė, mokytojas negali visai klasei
skirti tam tikro dėmesio. Galbūt vieniems dėmesys šiek tiek didesnis nei
kitiems.
Aptarkime, trečios klasės mokinių nuomonės, kaip su jais turi
bendrauti mokytojas.
[pic]
Anketos duomenimis galima teigti, kad 100% mokinių nori, jog mokytoja
patartų. Jokiu būdu ne nurodyti ar įsakyti. Kaip žinome, vaikams nepatinka,
kai jiems kas nurodo ar įsako, tuomet pasak mokinių jie jaučiasi
nepasitikintys savimi, praranda savarankiškumą ir pan. Mokytojas
turi būti tarpininku tarp mokomojo dalyko ir mmokinio. Manau pedagogas turi
patarti mokiniui būtiniausiais klausimais, nukreipti jį teisinga linkme,
kad vaikas pats orientuotųsi ko jam reikia ištiktųjų. Kadangi bendravimas
apibūdinamas kaip pedagogo ir ugdytinių komunikacija, kai keičiamasi
informacija ir kaip ugdymo dalyvių sąveika, t.y. vienas kito suvokimu,
supratimu.
Tyrimo duomenimis dauguma vaikų nnoriai bendrauja su savo mokytoja,
myli ir gerbia ją. Pastebėta, kad mokiniai būtų labai patenkinti, jei
pedagogas dažniau ateitų į svečius. Pasak vaikų, tai jiems būtų malonu ir
įdomu su savo mokytoja pabendrauti namuose, o ne klasėje. Galima
konstatuoti, kad nuoširdus mokytojo elgesys lemia pačių mokinių elgesį bei
puikius tarpusavio santykius.
2. Bendravimo stilių poreikis
Visas pedagoginis darbas prasideda ir baigiasi bendravimu:
– žvilgsnio ir šypsenos kontaktais,
– pasisveikinimu,
– lengvais – sunkiais ar maloniais – skaudžiais santykiais,
– betarpišku ar tarpiniu keitimusi žiniomis,
– skatinimu kaupti pažintinę ar praktinę patirtį,
– grįžtamąja informacija – kontrole,
– kontrolės padarinių bendru išgyvenimu,
– palaikymu nesėkmės atvejais ir kt.
Pedagogo pasirinktas bendravimo stilius veikia mokinį, jo asmenybės
tapsmo procesą. Netaktiškumas, šiurkštumas, netinkamas elgesys žeidžia
mokinio asmenybę, kelia priešiškumą. Jeigu mmokytojas pedagoginiame procese
daugiau vadovaujasi skatinimo metodais, o ne formaliai vykdomomis
instrukcijomis ir žinių kontrole, tokio mokytojo pamokose vyrauja gera
darbinė aplinka, nuoširdūs santykiai.
[pic]
Tyrimų duomenimis galima teigti, kad trečios klasės mokiniai
nemėgsta, kai pedagogas su jais bendrauja griežtai, piktai ar grubiai.
Šitoks mokytojos bendravimas skatina vaikus neigiamai žiūrėti į pedagogę
bei jos mokamus dalykus.
Esant nuoširdžiam bendravimui tarp mokytojo ir mokinio, tuomet galima
tikėtis abipusio pasitikėjimo ir pagarbos vienas kitam. O tai teigiamai
veikia mokinius mokytojo asmenybė: jo vertybės orientacijos, kurias
mokiniai greitai perpranta, išmintis ir elgesys. Tokiu atveju ir visa
gaunama iš mokytojo informacija mokiniai dažniausiai laiko reikšminga ir
būtina, nes pasitiki mokytoju.
Mokymas- dvipusis procesas, todėl auklėja ir pats bendravimas,
mokytojo ir mokinių sąveika mokymo procese. Kadangi tais santykiais
siekiama pedagoginių tikslų, svarbu plėsti teigiamus kontaktus, kuo daugiau
pasitikėti vienas kitu. Todėl, mokytojai norint kuo geriau panaudoti mokymo
galimybes auklėjimui, būtina atsisakyti, bet kokio diktato autoritariškumo,
prievartos, komandavimo. Sakoma, kad prievarta mielas nebūsi.
Mano manymu vaikui būtina jausti psichologinį komfortą ne tik
bendraujant su mokytoja, bet ir santykiuose su klase, todėl pedagogas
privalo padėti vaikui spręsti įvairias iškilusias problemas, kartais
atlikti psichologo- konsultanto funkcijas.
Mokių galimybės dalyvauti bendravime su mokytojais padėjo
išsiaiškinti jų atsakymai į klausimą: „Ar norėtum patarti savo mokytojai?“
Pažvelkime į (5 lentelę), kurioje yra pateikta tyrimo rezultatai.
[pic]
Tyrinėta mokinių bendradarbiavimo su mokytoju patirtis, teikiant
mokytojui patarimus nustatyta, jog 90.1% trečios klasės mokinių norėtų
patarti savo mokytojai, 3.6% mokinių nežino ką norėtų patarti savo
pedagogei ir 6.3% teigia, kad visai nenorėtų patarti savo mokytojai.
Patarimų dėl mokytojo asmenybės bruožų: mokiniams itin reikšmingos
mokytojo dorovinės savybės:
• geras,
• draugiškas,
• švelnus,
• nuoširdus,
• suprantantis mokinius,
• linksmas.
Mokinių patarimai dėl žinių vertinimo:
• kuo objektyvesnis mokinių vertinimas;
• vertinti pradėti jau nuo trečios klasės;
• mokinių žinių vertinimas 10 balų sistema.
Patarimai dėl užklasinės veiklos: mokiniai dažniausiai mokytojams
siūlo organizuoti ddaugiau išvykų į gamtą, ekskursijų į kitus miestus.
Mokiniai pageidauja, kad mokytoja vengtų kuo neigiamos savo emocinės
būsenos: nebūtu pikta, grubi, griežta, liūdna, be nuotaikos. Kad
bendraujant su mokiniais nepažeistų etiketo: kalbėdama su mokiniu nešauktų
ant jo, neįžeidinėtų prie kitų vaikų.
Mokinių patarimai apie mokymo(si) tobulinimą turinys:
• įvairesnės veiklos pamokose organizavimas;
• žaidybinių elementų pamokose naudojimas;
• mokymo turinio papildymas naujomis temomis;
• namų darbų apimties mažinimas;
• pamokų trukmės sumažinimas;
• tam tikrų mokomųjų dalykų skaičius sumažinimas.
Taigi platus mokinių patarimų spektras leidžia teigti, kad trečios
klasės mokiniai yra nusiteikę įsijungti į mokymo proceso tobulinimą savo
patarimais ir norėtų jaustis esantys mokytojo bendradarbiais galintys
išreikšti savo nuomonę ugdymo proceso organizavime, jaustis mylimi ir
gerbiami pedagogo. 90.1% mokinių mano, jeigu būtų galimybė su mielu noru
patartų savo mokytojai, įvairiausiais klausimais, bet bijo būti nesuprasti,
o tai jiems trukdytų siekti geresnių rezultatų. Galima teigti, kad tai
sudaro sąlygas mokiniui labiau suvokti savo funkcijas tik kaip mokytojo
spendimų vykdytojo, o ne kaip partnerio, galinčio dalyvauti mokytojo
pedagoginiuose sumanymuose. Kaip jau minėjau kiekvienas mokinys nori būti
mylimas bei gerbiamas savo mokytojos, tuomet ir pedagogo dėstomi dalykai
vaikui yra labiau priimtinesni, mielesni ir įdomesni. Pastebėta, kad 6.3%
trečiokų nenori nieko patarti savo mokytojai. Tuomet galima teigti, kad
mokiniai mokymosi mokykloje metais nepakankamai bendradarbiavę su savo
mokytoja.
3. Mokytojų bendravimo su mmokiniais klaidos
Pedagogo netaktiškumas, šiurkštumas, netinkamas elgesys žeidžia
mokinio asmenybę, kelia priešiškumą. Mokytojo įžeidimus vaikas labai
sunkiai išgyvena, tuomet jis jaučiasi nemylimas, atstumtas. Kiekvienas
pedagogas turi siekti, kad jo auklėtiniai gyventų turiningą, dorą ir grąžų
gyvenimą. Aptarkime (6 lentelės) tyrimo duomenis ar dažnai pedagogas
įžeidinėja savo auklėtinius.
[pic]
Tyrimas atskleidė, jog 88% mokinių nėra įžeisti savo mokytojų, tai
parodo puikius rezultatus pedagogų darbe. 12% trečiokų teigia, kad
mokytojas yra įžeidęs juos. Galima teigti, kad pedagogas nėra
suinteresuotas sudaryti darnius santykius tarp mokinių. Įžeistas mokinys
praranda norą lankyti mokyklą, vengia tiesioginio kontakto su mokytoja,
prastėja mokymosi rezultatai. Labai svarbu klasėje sukurti darnų mokytojų
ir mokinių kolektyvą, iš kurio mokiniai galėtų semtis draugiško bendravimo,
tikėtis tarpusavio pagalbos, paramos ir reikalavimų normas. Matydami tokį
pavyzdį, mokiniai mokosi bendrauti, siekti bendrų tikslų.
Tyrimo rezultatai atskleidė, kad 88% trečiokų nėra įžeisti savo
mokytojų. Tai reiškia, kad mokytojas vertina mokinio jausmus, jo nuostatas,
jo asmenybę, juo rūpinasi, laiko jį atskiru asmeniu, tiki, kad jis iš esmės
vertas pasitikėjimo. Toks mokytojas neatmeta ir tų mokinio jausmų ir
nuostatų, kurios ne tik padeda, bet ir trukdo išmokti.
Kiekvienam mokiniui labai svarbu, kad mokytojas būtų švelnus, geras,
supratingas. Pedagogas turi parodyti mokiniams, kad supranta, ką jie sako,
įsiterpti, kai mokiniai neaiškiai reiškia savo mintis. Tuomet bus lengviau
bendrauti, kai mokytojas moka klausyti, pakartoti, patikslinti, klausinėti
ir ieškoti pavyzdžių.
Besimokant bendrauti su
kitais ir išreikšti save padaroma daug klaidų.
Į šias vaikų savybes mokytojai turėtų reaguoti su humoru ir lengvu
priminimu, ką reikia daryti, o ne drausmės priemonėmis, kurios dažnai
parodo, kad mokytojai nesupranta vaikų motyvacijos. Mokytojų ir mokinių
bendravimo eiga turėtų nesukelti psichinės įtampos ar baimės jausmo. Jeigu
mokytojas priims kiekvieno mokinio elgesį tokį, koks jis yra, leis jam
individualiai reikšti savo požiūrius ir jausmus, parodys, kad supranta jo
poreikius, tada ir mokiniai jį gerbs. Mokytojas kaip auklėtojas, turi
žadinti ir skatinti vaikų norą mokytis ir geriau pažinti save, aplinką.
Plėtoti mokinių iniciatyvą ir saviauklą geriausiai skatina tie mokytojai,
kurie yra tikri auklėtojai, gerbiantys vaikus ir branginantys jų
individualumo pasireiškimus.
Aptarkime (6 lentelės) tyrimo rezultatus, trečiokų nuomonės kokia yra
jų mokytoja.
[pic]
Lentelėje pateikti duomenys atskleidė, kad 92% trečios klasės mokytojai
yra draugiški, 35% švelnūs, 85% geri, 76% griežti ir 21% pikti Galima
teigti, kad mokytojos ir mokinio bendravimas yra paremtas draugiškumu, tai
parodo puikius santykius tarp mokytojo ir mokinio.
Aptardamas pozityvų mokytojų ir mokinių bendravimą, A. Šerkšnas pažymi
mokytojo sugebėjimą įsijausti į mokinio išgyvenimus, kas jo nuomone padeda
su mokiniu užmegzti dvasinį ryšį. Jo nuomone, mokytojas turi sugebėti
savyje suderinti dvi pajėgumo rūšis: „pajėgumą toje specialybėje, kurią jis
dėsto“ ir pedagoginį pajėgumą. Nesuderinus šių dviejų veiksnių, neįmanoma
pasiekti optimalių rezultatų bendravimo su mokiniais procese.
Pedagogai taip pat labai yra susidomėję bendravimu. Pastaraisiais
dešimtmečiais sparčiai plėtojantis informacijos laimėjimams ir socialinei
pedagogikai, jaučiama jų įtaka ir pedagogikos mokslui. Ch. Lyimetsas
paskelbė darbų apie keitimąsi dvasinėmis vertybėmis bendraujant, J.
Azarovas sukūrė pedagoginio meistriškumo sistemą, pagrįstą bendravimo
kultūra, A. Murikas parengė bendravimo kaip auklėjimo veiksnio metodiką.
Vis dėlto pedagoginiai tyrimai ir gausi patirtis rodo, kad bendravimas
suprantamas kaip izoliuotas nuo ugdymo esmės, savarankiškas fenomenas,
veiksnys, sąlygojantis lavinimo ir auklėjimo sėkmę. Tuo tarpu bendravimas
turėtų būti mąstomas kaip ugdymo pamatas, jo vyksmo esminis komponentas, ne
tik kaip ugdymo sėkmę gerinanti priemonė. Iki šiol pedagogai teoretikai ir
praktikai daugiau domėjosi mokytojų ir mokinių santykių kultūra, vaikų
gražiu elgesiu.
Nė viena pamoka nevyksta be bendravimo. Gerą pamoką daro tiktai geras
bendravimas. Jis reikalauja rūpintis ne vien asmeniniais ryšiais.
Svarbiausia taip tvarkyti ugdymo vyksmą, kad jis užtikrintų lengvą ir
pilnavertį keitimąsi programiniais kultūros llobiais: žiniomis, mokėjimais,
įgūdžiais, pažiūromis, vertinimais, kad užtikrintų bendravimą.
Nors nebūna pamokų be vienokio ar kitokio bendravimo, bet nemažai
laiko prabėga nebendraujant – mokiniai sprendžia uždavinius, rašo
kontrolinius darbus, vyksta nesuvokiamas, nesuprantamas monologas.
Keitimasis mokslo pagrindų informacija galimas tik tuo atveju, jeigu ji
prieinama, suprantama abiem pusėms (mokytojui ir mokiniui): kitaip
mokslinis (dalykinis) bendravimas sutrinka, ir to priežasčių reikia ieškoti
dalyko suvokime, ryšių ir santykių supratime, t.y. bendravimo klaidose.
Visa tai rodo, kad pedagoginis vyksmas iš esmės skleidžiasi prasmingo
bendravimo pamatu, tiksliau sakant, ugdymo vyksmo šerdis ir yra
bendravimas.