Mokytojų ir mokinių bendravimo problemos ugdymo tikrovėje (empirinio tyrimo rezultatai)

IV. Mokytojų ir mokinių bendravimo problemos ugdymo tikrovėje

(empirinio tyrimo rezultatai)

Santrauka

Nesunku suprasti, kad šilti mokytojo ir mokinių tarpusavio santykiai,

pagrįsti abipuse meile, pagarba, išklausymu, įsijautimu, supratimu

besąlygišku priėmimu yra mokymo ir mokymosi sėkmės pamatai. Šiame tyrime

analizuosiu pradinių trečių klasių mokytojų ir mokinių bendravimo ypatumus.

Siekiama atskleisti bendravimo ypatumus tarp mokytojo ir mokinio. Mokytojų

ir mokinių bendravimo įgūdžių raiška, kaip vaikai vertina savo mokytoją.

Pedagogų ir mokinių ryšiai yra reikšmingas asmenybės vertybės puoselėjimo,

socialinio ugdymo veiksnys.

Pagrindinės sąvokos: ugdymas, bendravimas, pedagogas, mokinys,

mokytojo- mokinio bendravimo ypatumai.

Įvadas

Viena pagrindinių ugdymo tikslų ir uždavinių realizavimo sąlygų yra

mokytojų ir mokinių bendravimas ugdymo procese. Mokytojo profesiogramoje

dažniausiai siekiama: bendravimo, organizavimo, kūrybiškumo, ekspresijos,

sugestijos gebėjimai. Gebėjimas bendrauti daug kuo lemia mokytojo veiklos

sėkmę. Pedagogams bendravimas yra lyg „įrankis‘, kurį naudodami jie daro

poveikį ugdytiniams, įgyja jų pasitikėjimą. Mokytojo ir mokinio bendravimas

yra vienas pagrindinių mechanizmų, keičiančių individo sąmonę. Geras

pedagogas yra tas, kuris sugeba sukurti darnius, humaniškus ir partneriškus

santykius su savo mokiniais, abipusiu pasitikėjimu grindžiamą klasės

bendruomenės teigiamą psichologinį klimatą, palaikyti darbingą pamokos

atmosferą.

Pedagoginio bendravimo dėsningumai ir turinys domina daugelį

mokslininkų. J. Vabalas- Gudaitis iškėlė konstrukcines sąveikos svarbą

ugdymo procese. Pastaruoju metu Lietuvoje pedagoginio bendravimo klausimus

nagrinėja B. Bitinas (1987), V. Jakavičius (1998), L. Jovaiša (1995; 2001),

G. Butkienė (1993) ir kt. Šių autorių darbų analizė parodė, kad bendravimas

tarp mokytojo- mokinio yyra pagrindinė ugdymo dalis. Tačiau visi vieningai

laikosi nuomonės, kad ugdytojo ir ugdytinio santykiai neįmanomi, jei nėra

pedagoginio susitikimo ir bendravimo. Pripažįstamas bendravimo

reikšmingumas ugdymo procese, netgi teigiant, kad ugdymas ir yra

bendravimas.

Tyrimo tikslas: Mokytojų ir mokinių bendravimo problemos ugdymo tikrovėje.

Tyrimo uždaviniai:

• Atskleisti ką reiškia bendravimas vaiko gyvenime;

• Ištirti mokytojų ir mokinių bendravimo ypatumus.

• Išsiaiškinti bendravimo stilių poreikius.

• Nustatyti mokytojų bendravimo su mokiniais klaidas.

Tyrimo metodai: anketavimas, apklausa, tyrimo duomenų apdorojimas.

Tyrimo subjektai: 112 Klaipėdos miesto „Vitės pagrindinės“ ir „Aukuro“

vidurinių mokyklų trečių klasių moksleivių.

Rezultatai ir jų interpretacija

“Individo vystymasis sąlygojamas vystymusi kitų individų, su kuriais

jis tiesiogiai ar netiesiogiai bendrauja“( K. Marksas).

Mokytojo bendradarbiavimas su mokiniais – tai mokyklinio gyvenimo

demokratizacija ir toks mokymo ir auklėjimo proceso organizavimas, kuriame

mokytojas ir mokinys užsiima bendra kkūrybine veikla, pagrįsta lygiateisės

partnerystės santykiais.

Reliatyvus požiūris į ugdymą bei jo aprėpiamas sritis rodo šio proceso

reikšmingumą šių dienų visuomenėje. Visi požiūriai iš esmės gali būti

laikomi teisingais, nes atspindi ugdymo tikrovę, nors kartais tik vieną

kurį jos aspektą. Tokiu atveju, matyt, tikslingiausia būtų ieškoti požiūrių

sintezės. Pavyzdžiui, A. Leontjevas, laikydamas veiklą pagrindiniu žmogaus

būties pasireiškimo būdu, joje pastebi bendravimą kaip sudėtinę veiklos

dalį. B. Lomovas pirmaujančią reikšmę teikia bendravimui kaip esminei

žmogaus socialinės būties formai, prie jos priskirdamas veiklą, kurios

neįmanoma organizuoti ir vykdyti be bendravimo. Kadangi ugdymas yra

socialinė žmogaus būties funkcija, tikslinga esminiu jos požymiu laikyti

bendravimą, inkorporuojantį veiklą. Jame glūdi žmogaus santykiai ir

sąveika.

Ugdymo analizė leidžia pastebėti, kad jame dalyvauja žmonės – ugdymo

dalyviai: mokiniai ir mokytojai, tėvai ir vaikai, kitaip tariant, ugdytojai

ir ugdytiniai. Ugdymo nėra be kultūros vertybių, be valdymo ir vadovavimo,

tam tikrų priemonių bei jų taikymo būdų. Apžvelgiant visus ugdymui būdingus

minėtus požymius, galime teigti, kad ugdymas yra vadovaujamas žmonių

bendravimas kultūros vertybių pagrindu. Vaiko gyvenime tokia ugdymo

sampratos forma gali pasireikšti gana įvairiai.

Ugdymas kaip sąveika gali būti apibūdinamas kaip veikla vienas į

kitą, skirta kažką keisti, tobulinti vienas kitame, atlikti bendrai

koordinuojantį darbą, arba kaip sąveika, kaip veikimas vienas į kitą,

sukeliant psichines reakcijas. Pirmoji yra pedagoginė, antroji

psichologinė, kurios pavyzdys galėtų būti toks: per pamoką mokytojas,

klausydamas mokinio atsakinėjimo gauna grįžtamąją informaciją apie tai, ką

mokinys sužinojo iš mokytojo aiškinimo. Ta informacija mokytojo sąmonėje

perdirbama, sukelia tam tikras reakcijas, vertinamuosius sprendimus apie

mokinio išmokimo kokybę. Tai psichologinė sąveika, nes mokinio veiklos

(atsakinėjimo) tikslas nėra ugdyti mokytojo asmenybę. Tačiau mokytojas

remdamasis gauta iš vaiko informacija, gali įvertinti tiek jo tiek savo

kompetentingumo lygį.

Ugdymas kaip bendravimas žvelgiant per vaiko socialinės būties

pasireiškimą per veiklą (pažintinę, praktinę) ir bendravimą (žodinį ir

nežodinį), vyksta keičiantis informacija, patirtimi. Taip kaupiama

patirtis, ji tobulinama, o tai – asmenybės socialinio vystymosi pagrindas.

Tai dar kartą akivaizdžiai patvirtina K. Markso žodžius:“ Individo

vystymasis sąlygojamas vystymusi kitų individų, su kuriais jis tiesiogiai

ar netiesiogiai bendrauja“.

Ugdomasis bendravimas gali pasireikšti ir santykiavimo forma.

Pedagoginiame susitikime ugdymo dalyvių kontaktai visada esti subjektyvūs.

Juos sąlygoja subjektyvus vienas kito suvokimas, vertinimas, darantis

didelę, kartais ir lemiamą įtaką bendravimo pobūdžiui. Čia percepcija, t.

y. ankstesnė patirtis, subjekto nuostatos ir vertybinės orientacijos, taip

pat asmenybės lūkesčiai, o kartais ir atsitiktinė informacija apie mokinį

ar mokytoją, lemia santykių vertingumą, nuo kurių priklauso bendravimo

nuoširdumas ir sąveikos glaudumas. Antra vertus, bendravimo stilius turi

įtakos santykių klimatui, gali juos reguliuoti. Taigi ugdymą lydi

tarpasmeniniai ir kolektyviniai santykiai. Jie būtinas, dėsningas ugdymo

komponentas, tačiau reguliuojamas. Bendravimas – jų reguliavimo

instrumentas.

Bendravimo kultūros ugdymas gali būti suprantamas ir kaip konkretus

mokytojų ar auklėtojų darbas, turintis tikslą, atitinkamas priemones ir jų

taikymo būdus. Visos rekomendacijos ugdymui tobulinti jiems ir skiriamos.

Tik humanizmo epochoje susidomėta mokinių veikla, mokiniu kaip veiklos

subjektu. Šiuo metu daugelis autorių pabrėžia, kad ugdomoji bendravimo

reikšmė – dvipusis procesas, kurio rezultatai – ugdytojų ir ugdytinių

lygiagretumas, nors ir skirtingos veiklos suderinamumas.

Ugdomasis bendravimas šiuolaikinių pedagogų akimis gali būti

traktuojamas kaip kibernetinis – įvairių sistemų valdymo procesų mokslas,

jo pritaikymas ugdymo praktikai. Mokinio ir mokytojo bendravimas

suprantamas kaip vieninga dinaminė atvira sistema, kur mokytojas –

valdančioji, mokinys – valdomoji sistema. Mokytojas ir mokinys perima

vienas kito ar savo veiklos signalus (žinias, vertybes ir pan.), juos

įvertina ir koreguoja. Vadinasi, sistemos tobulėjimą užtikrina grįžtamasis

ryšys bei su juo gauta informacija tuo atveju, jei ta informacija teigiama.

Kai informacija yra negatyvaus pobūdžio, atliekami korekciniai veiksmai,

kuriems nepadėjus, sistema griūva.

1. Ugdomoji bendravimo reikšmė vaiko gyvenime

| |„Vitės pagrindinė“ |„Aukuro“ vidurinė mokykla|

| |mokykla | |

|Labai patinka|49.1% |40.2% |

|Nepatinka |4.5% |6.2% |

1 pav. Mokinių atsakymai į klausimą „Ar patinka kalbėtis su savo mokytoja?“

Tyrimas parodė, kad 89.3% trečios klasės mokinių noriai bendrauja su

savo mokytoja, nes pasak vaikų ji yra švelni, gera, miela, linksma bei

draugiška. 10.7% parodė, jog mokiniams nepatinka bendrauti su savo

mokytoja, nes pasak vaikų ji yra pikta, griežta, reikli.

Galima teigti, kad dauguma trečios klasės mokinių mielai bendrauja bei

pasidalina įvairiausiais įspūdžiais su savo mokytoja.

Pastebėjau, kad dauguma trečios klasės mokiniai labai gerbia savo

mokytoją už dėmesingumą, gerumą, nuoširdumą bei aktyvų dalyvavimą įvairioje

veikloje. Svarbu tai, jog neigiamo mokytojo elgesio su vaikais nepastebėta.

Be to, nustatyta, kad savo auklėtiniams pedagogės yra dėmesingos (išklauso

juos), taip dažniausiai ir gali suteikti jiems pagalbą.

Taip pat trečios klasės mokiniai pamokoje noriai bendrauja su savo

mokytoja, pasak vaikų ji sugeba sudominti mokomąja medžiaga, o tai

įpareigoja pedagogą dirbti kūrybiškai, vengti monotoniškumo, eiti

nestandartizuoto mokymo keliu. Kaip žinome vaiką patrauks tik tokios

pamokos, kuriose bus sudarytos sąlygos įdomesnei ir vežlesnei jo gyvenimo

raidai.

Vaikams labai

svarbu, kai mokytojas juos išklauso, pataria ar net

pagiria.

| |„Vitės pagrindinė“ |„Aukuro“ vidurinė mokykla|

| |mokykla | |

|Išklauso |50.9% |41.9% |

|Neišklauso |2.7% |4.5% |

2 pav. Ar mokytojas

išklauso mokinį.

Rezultatai leidžia manyti, kad 92.8% trečių klasių mokinių nuomonė,

kad pedagogas išklauso jų pasakojimus, o 7.2% mano, kad mokytoja neišklauso

jų pasakojimų. Vaikai teigia, kad mokytojai yra neįdomu ką jie pasakoja,

jaučia ar išgyvena. Tačiau didesnis procentas leidžia manyti, jog dauguma

mokytojų išklauso mokinį, o tai skatina gerus santykius tarp mokytojo ir

mokinio.

Pradinių klasių mokiniams mokytoja- vienintelis žmogus, pasižymintis

išmintingumu ir teisingumu. Kiekvienas vaikas nori būti mokytojos mylimas,

suprastas gerbiamas. Tačiau, mano nuomonė, mokytojas negali visai klasei

skirti tam tikro dėmesio. Galbūt vieniems dėmesys šiek tiek didesnis nei

kitiems.

Aptarkime, trečios klasės mokinių nuomonės, kaip su jais turi

bendrauti mokytojas.

[pic]

Anketos duomenimis galima teigti, kad 100% mokinių nori, jog mokytoja

patartų. Jokiu būdu ne nurodyti ar įsakyti. Kaip žinome, vaikams nepatinka,

kai jiems kas nurodo ar įsako, tuomet pasak mokinių jie jaučiasi

nepasitikintys savimi, praranda savarankiškumą ir pan. Mokytojas

turi būti tarpininku tarp mokomojo dalyko ir mmokinio. Manau pedagogas turi

patarti mokiniui būtiniausiais klausimais, nukreipti jį teisinga linkme,

kad vaikas pats orientuotųsi ko jam reikia ištiktųjų. Kadangi bendravimas

apibūdinamas kaip pedagogo ir ugdytinių komunikacija, kai keičiamasi

informacija ir kaip ugdymo dalyvių sąveika, t.y. vienas kito suvokimu,

supratimu.

Tyrimo duomenimis dauguma vaikų nnoriai bendrauja su savo mokytoja,

myli ir gerbia ją. Pastebėta, kad mokiniai būtų labai patenkinti, jei

pedagogas dažniau ateitų į svečius. Pasak vaikų, tai jiems būtų malonu ir

įdomu su savo mokytoja pabendrauti namuose, o ne klasėje. Galima

konstatuoti, kad nuoširdus mokytojo elgesys lemia pačių mokinių elgesį bei

puikius tarpusavio santykius.

2. Bendravimo stilių poreikis

Visas pedagoginis darbas prasideda ir baigiasi bendravimu:

– žvilgsnio ir šypsenos kontaktais,

– pasisveikinimu,

– lengvais – sunkiais ar maloniais – skaudžiais santykiais,

– betarpišku ar tarpiniu keitimusi žiniomis,

– skatinimu kaupti pažintinę ar praktinę patirtį,

– grįžtamąja informacija – kontrole,

– kontrolės padarinių bendru išgyvenimu,

– palaikymu nesėkmės atvejais ir kt.

Pedagogo pasirinktas bendravimo stilius veikia mokinį, jo asmenybės

tapsmo procesą. Netaktiškumas, šiurkštumas, netinkamas elgesys žeidžia

mokinio asmenybę, kelia priešiškumą. Jeigu mmokytojas pedagoginiame procese

daugiau vadovaujasi skatinimo metodais, o ne formaliai vykdomomis

instrukcijomis ir žinių kontrole, tokio mokytojo pamokose vyrauja gera

darbinė aplinka, nuoširdūs santykiai.

[pic]

Tyrimų duomenimis galima teigti, kad trečios klasės mokiniai

nemėgsta, kai pedagogas su jais bendrauja griežtai, piktai ar grubiai.

Šitoks mokytojos bendravimas skatina vaikus neigiamai žiūrėti į pedagogę

bei jos mokamus dalykus.

Esant nuoširdžiam bendravimui tarp mokytojo ir mokinio, tuomet galima

tikėtis abipusio pasitikėjimo ir pagarbos vienas kitam. O tai teigiamai

veikia mokinius mokytojo asmenybė: jo vertybės orientacijos, kurias

mokiniai greitai perpranta, išmintis ir elgesys. Tokiu atveju ir visa

gaunama iš mokytojo informacija mokiniai dažniausiai laiko reikšminga ir

būtina, nes pasitiki mokytoju.

Mokymas- dvipusis procesas, todėl auklėja ir pats bendravimas,

mokytojo ir mokinių sąveika mokymo procese. Kadangi tais santykiais

siekiama pedagoginių tikslų, svarbu plėsti teigiamus kontaktus, kuo daugiau

pasitikėti vienas kitu. Todėl, mokytojai norint kuo geriau panaudoti mokymo

galimybes auklėjimui, būtina atsisakyti, bet kokio diktato autoritariškumo,

prievartos, komandavimo. Sakoma, kad prievarta mielas nebūsi.

Mano manymu vaikui būtina jausti psichologinį komfortą ne tik

bendraujant su mokytoja, bet ir santykiuose su klase, todėl pedagogas

privalo padėti vaikui spręsti įvairias iškilusias problemas, kartais

atlikti psichologo- konsultanto funkcijas.

Mokių galimybės dalyvauti bendravime su mokytojais padėjo

išsiaiškinti jų atsakymai į klausimą: „Ar norėtum patarti savo mokytojai?“

Pažvelkime į (5 lentelę), kurioje yra pateikta tyrimo rezultatai.

[pic]

Tyrinėta mokinių bendradarbiavimo su mokytoju patirtis, teikiant

mokytojui patarimus nustatyta, jog 90.1% trečios klasės mokinių norėtų

patarti savo mokytojai, 3.6% mokinių nežino ką norėtų patarti savo

pedagogei ir 6.3% teigia, kad visai nenorėtų patarti savo mokytojai.

Patarimų dėl mokytojo asmenybės bruožų: mokiniams itin reikšmingos

mokytojo dorovinės savybės:

• geras,

• draugiškas,

• švelnus,

• nuoširdus,

• suprantantis mokinius,

• linksmas.

Mokinių patarimai dėl žinių vertinimo:

• kuo objektyvesnis mokinių vertinimas;

• vertinti pradėti jau nuo trečios klasės;

• mokinių žinių vertinimas 10 balų sistema.

Patarimai dėl užklasinės veiklos: mokiniai dažniausiai mokytojams

siūlo organizuoti ddaugiau išvykų į gamtą, ekskursijų į kitus miestus.

Mokiniai pageidauja, kad mokytoja vengtų kuo neigiamos savo emocinės

būsenos: nebūtu pikta, grubi, griežta, liūdna, be nuotaikos. Kad

bendraujant su mokiniais nepažeistų etiketo: kalbėdama su mokiniu nešauktų

ant jo, neįžeidinėtų prie kitų vaikų.

Mokinių patarimai apie mokymo(si) tobulinimą turinys:

• įvairesnės veiklos pamokose organizavimas;

• žaidybinių elementų pamokose naudojimas;

• mokymo turinio papildymas naujomis temomis;

• namų darbų apimties mažinimas;

• pamokų trukmės sumažinimas;

• tam tikrų mokomųjų dalykų skaičius sumažinimas.

Taigi platus mokinių patarimų spektras leidžia teigti, kad trečios

klasės mokiniai yra nusiteikę įsijungti į mokymo proceso tobulinimą savo

patarimais ir norėtų jaustis esantys mokytojo bendradarbiais galintys

išreikšti savo nuomonę ugdymo proceso organizavime, jaustis mylimi ir

gerbiami pedagogo. 90.1% mokinių mano, jeigu būtų galimybė su mielu noru

patartų savo mokytojai, įvairiausiais klausimais, bet bijo būti nesuprasti,

o tai jiems trukdytų siekti geresnių rezultatų. Galima teigti, kad tai

sudaro sąlygas mokiniui labiau suvokti savo funkcijas tik kaip mokytojo

spendimų vykdytojo, o ne kaip partnerio, galinčio dalyvauti mokytojo

pedagoginiuose sumanymuose. Kaip jau minėjau kiekvienas mokinys nori būti

mylimas bei gerbiamas savo mokytojos, tuomet ir pedagogo dėstomi dalykai

vaikui yra labiau priimtinesni, mielesni ir įdomesni. Pastebėta, kad 6.3%

trečiokų nenori nieko patarti savo mokytojai. Tuomet galima teigti, kad

mokiniai mokymosi mokykloje metais nepakankamai bendradarbiavę su savo

mokytoja.

3. Mokytojų bendravimo su mmokiniais klaidos

Pedagogo netaktiškumas, šiurkštumas, netinkamas elgesys žeidžia

mokinio asmenybę, kelia priešiškumą. Mokytojo įžeidimus vaikas labai

sunkiai išgyvena, tuomet jis jaučiasi nemylimas, atstumtas. Kiekvienas

pedagogas turi siekti, kad jo auklėtiniai gyventų turiningą, dorą ir grąžų

gyvenimą. Aptarkime (6 lentelės) tyrimo duomenis ar dažnai pedagogas

įžeidinėja savo auklėtinius.

[pic]

Tyrimas atskleidė, jog 88% mokinių nėra įžeisti savo mokytojų, tai

parodo puikius rezultatus pedagogų darbe. 12% trečiokų teigia, kad

mokytojas yra įžeidęs juos. Galima teigti, kad pedagogas nėra

suinteresuotas sudaryti darnius santykius tarp mokinių. Įžeistas mokinys

praranda norą lankyti mokyklą, vengia tiesioginio kontakto su mokytoja,

prastėja mokymosi rezultatai. Labai svarbu klasėje sukurti darnų mokytojų

ir mokinių kolektyvą, iš kurio mokiniai galėtų semtis draugiško bendravimo,

tikėtis tarpusavio pagalbos, paramos ir reikalavimų normas. Matydami tokį

pavyzdį, mokiniai mokosi bendrauti, siekti bendrų tikslų.

Tyrimo rezultatai atskleidė, kad 88% trečiokų nėra įžeisti savo

mokytojų. Tai reiškia, kad mokytojas vertina mokinio jausmus, jo nuostatas,

jo asmenybę, juo rūpinasi, laiko jį atskiru asmeniu, tiki, kad jis iš esmės

vertas pasitikėjimo. Toks mokytojas neatmeta ir tų mokinio jausmų ir

nuostatų, kurios ne tik padeda, bet ir trukdo išmokti.

Kiekvienam mokiniui labai svarbu, kad mokytojas būtų švelnus, geras,

supratingas. Pedagogas turi parodyti mokiniams, kad supranta, ką jie sako,

įsiterpti, kai mokiniai neaiškiai reiškia savo mintis. Tuomet bus lengviau

bendrauti, kai mokytojas moka klausyti, pakartoti, patikslinti, klausinėti

ir ieškoti pavyzdžių.

Besimokant bendrauti su

kitais ir išreikšti save padaroma daug klaidų.

Į šias vaikų savybes mokytojai turėtų reaguoti su humoru ir lengvu

priminimu, ką reikia daryti, o ne drausmės priemonėmis, kurios dažnai

parodo, kad mokytojai nesupranta vaikų motyvacijos. Mokytojų ir mokinių

bendravimo eiga turėtų nesukelti psichinės įtampos ar baimės jausmo. Jeigu

mokytojas priims kiekvieno mokinio elgesį tokį, koks jis yra, leis jam

individualiai reikšti savo požiūrius ir jausmus, parodys, kad supranta jo

poreikius, tada ir mokiniai jį gerbs. Mokytojas kaip auklėtojas, turi

žadinti ir skatinti vaikų norą mokytis ir geriau pažinti save, aplinką.

Plėtoti mokinių iniciatyvą ir saviauklą geriausiai skatina tie mokytojai,

kurie yra tikri auklėtojai, gerbiantys vaikus ir branginantys jų

individualumo pasireiškimus.

Aptarkime (6 lentelės) tyrimo rezultatus, trečiokų nuomonės kokia yra

jų mokytoja.

[pic]

Lentelėje pateikti duomenys atskleidė, kad 92% trečios klasės mokytojai

yra draugiški, 35% švelnūs, 85% geri, 76% griežti ir 21% pikti Galima

teigti, kad mokytojos ir mokinio bendravimas yra paremtas draugiškumu, tai

parodo puikius santykius tarp mokytojo ir mokinio.

Aptardamas pozityvų mokytojų ir mokinių bendravimą, A. Šerkšnas pažymi

mokytojo sugebėjimą įsijausti į mokinio išgyvenimus, kas jo nuomone padeda

su mokiniu užmegzti dvasinį ryšį. Jo nuomone, mokytojas turi sugebėti

savyje suderinti dvi pajėgumo rūšis: „pajėgumą toje specialybėje, kurią jis

dėsto“ ir pedagoginį pajėgumą. Nesuderinus šių dviejų veiksnių, neįmanoma

pasiekti optimalių rezultatų bendravimo su mokiniais procese.

Pedagogai taip pat labai yra susidomėję bendravimu. Pastaraisiais

dešimtmečiais sparčiai plėtojantis informacijos laimėjimams ir socialinei

pedagogikai, jaučiama jų įtaka ir pedagogikos mokslui. Ch. Lyimetsas

paskelbė darbų apie keitimąsi dvasinėmis vertybėmis bendraujant, J.

Azarovas sukūrė pedagoginio meistriškumo sistemą, pagrįstą bendravimo

kultūra, A. Murikas parengė bendravimo kaip auklėjimo veiksnio metodiką.

Vis dėlto pedagoginiai tyrimai ir gausi patirtis rodo, kad bendravimas

suprantamas kaip izoliuotas nuo ugdymo esmės, savarankiškas fenomenas,

veiksnys, sąlygojantis lavinimo ir auklėjimo sėkmę. Tuo tarpu bendravimas

turėtų būti mąstomas kaip ugdymo pamatas, jo vyksmo esminis komponentas, ne

tik kaip ugdymo sėkmę gerinanti priemonė. Iki šiol pedagogai teoretikai ir

praktikai daugiau domėjosi mokytojų ir mokinių santykių kultūra, vaikų

gražiu elgesiu.

Nė viena pamoka nevyksta be bendravimo. Gerą pamoką daro tiktai geras

bendravimas. Jis reikalauja rūpintis ne vien asmeniniais ryšiais.

Svarbiausia taip tvarkyti ugdymo vyksmą, kad jis užtikrintų lengvą ir

pilnavertį keitimąsi programiniais kultūros llobiais: žiniomis, mokėjimais,

įgūdžiais, pažiūromis, vertinimais, kad užtikrintų bendravimą.

Nors nebūna pamokų be vienokio ar kitokio bendravimo, bet nemažai

laiko prabėga nebendraujant – mokiniai sprendžia uždavinius, rašo

kontrolinius darbus, vyksta nesuvokiamas, nesuprantamas monologas.

Keitimasis mokslo pagrindų informacija galimas tik tuo atveju, jeigu ji

prieinama, suprantama abiem pusėms (mokytojui ir mokiniui): kitaip

mokslinis (dalykinis) bendravimas sutrinka, ir to priežasčių reikia ieškoti

dalyko suvokime, ryšių ir santykių supratime, t.y. bendravimo klaidose.

Visa tai rodo, kad pedagoginis vyksmas iš esmės skleidžiasi prasmingo

bendravimo pamatu, tiksliau sakant, ugdymo vyksmo šerdis ir yra

bendravimas.