Aktyviųjų mokymosi metodų panaudojimas kūno kultūros pamokose pradinėje mokykloje

TURINYS

ĮVADAS ………………………… 3

1. AKTYVIŲJŲ MOKYMOSI METODŲ SAMPRATA ………….. 5

1.1. Aktyviųjų mokymosi samprata ir esmė ………………. 5

1.2. Mokymosi metodų įvairovė ……………………. 10

2. FIZINIO UGDYMO ORGANIZAVIMO YPATUMAI

PRADINĖJE MOKYKLOJE ……………………… 16

2.1. Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų fiziniai ypatumai ……….. 16

2.2. Fizinio ugdymo organizavimo ypatumai pradinėje mokykloje…… 18

3. AKTYVIŲJŲ MOKYMOSI METODŲ PANAUDOJIMAS KŪNO

KULTŪROS PAMOKOSE: MOKYTOJŲ NUOMONĖ ………… 29

3.1. Tyrimo metodai, tiriamieji …………………… 29

3.2. Tyrimo duomenų analizė …………………… 30

3.3. Gautų duomenų išvados ……………………. 36

IŠVADOS ………………………… 38

LITERATŪRA ………………………… 40

PRIEDAI ………………………… 42ĮVADAS

Jaunesnysis mokyklinis amžius – tai laikas, kai vaikai sparčiai aauga, bręsta fiziškai ir psichiškai. Šiuo laikotarpiu vaikai itin imlūs, smalsūs, norintys pažinti visą pasaulį. Todėl turime sudaryti palankias sąlygas asmenybei formuotis, fizinėms ir psichinėms vaiko galioms plėtotis, tautos kultūros pradmenims ir dvasinėms vertybėms priimti.

Yra nustatyta, kad laikui bėgant dėl kasdieniniame gyvenime susidarančios įtampos mažėja daugelio vaikų fizinis aktyvumas ir pajėgumas. Kadangi sportas ir kūno kultūra yra vienintelės mankštinimosi formos, reikia atkakliai siekti, kad mokiniai būtų fiziškai aktyvūs, domėtųsi kūno kultūra ir sportu. Tačiau tik išugdžius teigiamą mokinių požiūrį į ffizinį aktyvumą, galima tinkamai plėtoti įgimtą biologinį poreikį judėti.

Kūno kultūra teikia galimybę patirti išlavinto, stipraus ir sveiko organizmo, kūno ir judesių grožio džiaugsmą, sudaro sąlygas asmeniui pažinti save, ugdyti fizinę bei dvasinę savo ištvermę, valią, kurių prireiks kritinėse situacijose, ugdo iindividualumą, skatina gebėjimą prisitaikyti prie nuolat kintančių sąlygų bei reikalavimų.

Jaunesnysis mokyklinis amžius (7-11 metų) yra vienas iš atsakingiausių motorinio aktyvumo formavimosi periodų. Šiame amžiaus tarpsnyje yra grindžiami kūno kultūros bei fizinio ugdymo pamatai, yra įsisavinami nauji iki šiol dar nežinomi pratimai bei jų veiksmų elementai. Šiame amžiaus periode pradeda formuotis asmeniniai interesai ir motyvacija, tam tikras požiūris į kūno kultūros pratybas bei sporto rūšis.

Itin žalingas fizinio aktyvumo apribojimas vaikų organizmui. Daugybė nuovargį keliančių reiškinių aiškinama visų pirma nepakankamu fiziniu aktyvumu. Todėl visoje mokyklos sistemoje vis didesnę svarbą turėtų įgyti teigiamo mokinių požiūrio į fizinį aktyvumą ugdymas. Tai mus paskatino išsiaiškinti mokytojų, dirbančių pradinio ugdymo klasėse, nuomonę apie aktyviųjų mokymosi metodų panaudojimą kūno kultūros pamokose.

Nagrinėjama baigiamojo darbo tema yra aktuali tuo, kkad kūno kultūros pamokos pradinėje mokykloje yra labai svarbios, o aktyvūs mokymo metodai suteikia kūno kultūros pamokoms gyvumo. Aktyvūs mokymo metodai yra vienas iš naujausių mokymo metodų, naudojamų kūno kultūros pamokose, todėl yra būtinybė atlikti tyrimą ir nustatyti mokytojų nuomonę apie aktyviųjų mokymo metodų panaudojimą kūno kultūros pamokose.

Tyrimo tikslas – išsiaiškinti aktyviųjų mokymosi metodų panaudojimą kūno kultūros pamokose.

Tyrimo uždaviniai:

1. Išsiaiškinti aktyviųjų mokymosi metodų sampratą ir esmę.

2. Išsiaiškinti aktyviųjų mokymosi metodų įvairovę.

3. Išstudijuoti fizinio ugdymo organizavimo ypatumus pradinėje mokykloje

4. Ištirti aktyviųjų mokymosi metodų panaudojimą kkūno kultūros pamokose.

Tyrimo objektas – aktyvieji mokymosi metodai kūno kultūros pamokose.

Tyrimo metu buvo iškelta hipotezė: pradinėse ugdymo klasėse naudojant aktyviuosius mokymosi metodus kūno kultūros pamokose, pamokos yra daug įdomesnės, gyvesnės, kad aktyvieji mokymosi metodai yra svarbūs vaikų fiziniam ugdymui.

Atsižvelgiant į problemos aktualumą, šiame baigiamajame darbe bandoma atsakyti į klausimą: ar yra svarbus aktyviųjų mokymosi metodų panaudojimas kūno kultūros pamokose.

Tyrimo metodai:

• Mokslinė literatūros analizė.

• Anketinė apklausa.

Siekiant pagrįsti teorinėje dalyje analizuotą temą, buvo aktualu išskirti pasirinktą tyrimo objektą – aktyviuosius mokymo metodus kūno kultūros pamokose pradinio ugdymo klasėse.1. AKTYVIŲJŲ MOKYMOSI METODŲ SAMPRATA

1.1. Aktyviųjų mokymosi metodų samprata ir esmė

Užsienio literatūros ir Lietuvos mokyklos patirtis atskleidžia, jog daugybė šiuolaikinių metodikos naujovių – tai kartu ir XX a. pradžios pedagoginių ieškojimų, laimėjimų atgarsis, praeities idėjų atspindys dabartyje. Tai ryšku ir Lietuvos švietimo reformos dokumentuose. Bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų Bendrųjų programų įvadinėje dalyje, kalbant apie vaiką, jo pažinimą, bendravimo svarbą, apie mokymo ir mokymosi metodus, formas, t. y. mokymo organizavimą, orientuojamasi į šiuolaikinės modernios mokyklos modelį, kuriame mokytojas – ne vien informacijos šaltinis, bet ir informacijos situacijų organizatorius, keliantis problemas bei nurodantis darbo kryptį, padedantis mokiniams rasti atitinkamus mokymosi šaltinius ir atsakymus.

Tokių sudėtingų švietimo sistemos pokyčių metu, kai iš esmės keičiama mokykla ir ugdymo mmodeliai joje, kai kuriamos naujos technologijos, pakeičiančios tiesioginį mokytojo vadovavimą vaikų veiklai, bandoma interpretuoti mokymo metodų panaudos galimybes.

Ugdytinių mokymo, auklėjimo ir lavinimo sėkmė mokymo procese priklauso nuo daugelio dalykų: mokymo turinio, mokymo proceso organizavimo, mokinių veiklos pobūdžio, mokytojo ir mokinių sąveikos, bet bene svarbiausi šiame procese yra mokymo metodai bei metodiniai būdai.

Mokyklai rūpi ugdyti visapusišką žmogų, o ne vien perteikti jam žinias. Ugdymo metodai yra ne prastesnis pedagoginio darbo veiksnys nei ugdymo turinys. Nėra ir negali būti universalaus, kiekvienam mokytojui ir mokiniui tinkančio metodo. Mokytojas pagal savo prigimtį ir jėgas renkasi tokius metodus, kurie jam padėtų geriausiai pasiekti ugdymo tikslus ir uždavinius. Jei jam pačiam patogus metodas nepadeda skleistis kiekvieno mokinio individualybei, derėtų ieškoti kito arba permąstyti tą patį metodą. Tai pedagogo profesinio pasirengimo, jo pedagoginių pažiūrų bei takto reikalas. Mokytojams, kurie nepasiruošę rinktis ir linkę remtis vienu labiausiai žinomu būdu, gresia pavojus tapti mirtinai nuobodiems. Kaip žinia, įvairesni mokymo būdai sužadina mokinių susidomėjimą, neleidžia nuobodžiauti, turi įtakos mokymosi motyvams. Koks mokymo metodas yra geriausias, galima pasakyti tada, kai tiksliai įvertinamos mokinių savybės (amžius, motyvai, ankstesnis mokymasis ir rezultatai) ir mokymo tikslai. Vieni metodai geriau padeda išmokyti vienus mokinius, kiti – kitus. Kiekvieną mokymo metodą galima naudoti labai įįvairiai, net ir tada, kai mokomojo dalyko turinys yra maždaug toks pat.

Kiekvienas mokytojas siekia, kad jo pamokos būtų įdomios, padėtų mokiniams įsisąmoninti mokomąją medžiagą, ugdytų jų kūrybiškumą ir norą daugiau sužinoti. Šiuos siekius padeda įgyvendinti aktyvaus mokymosi metodai, ne tik įgalinantys geriau įsisąmoninti mokymo turinį, bet ir plėtojantys mokinių gebėjimą kritiškai mąstyti, taikyti įgytas žinias tiek įprastomis, tiek naujomis sąlygomis.

Mokytojas, taikantis aktyvaus mokymosi metodus, privalo turėti teorinį pagrindą, išmanyti metodų įvairovę ir paskirtį. Mokytojui svarbu suvokti, kodėl jis renkasi vieną ar kitą metodą, ar tas metodas atitinka jo darbo stilių, mokinių pasirengimą mokytis aktyviai, dalyko ir pamokos uždavinius. Metodo pasirinkimą taip pat sąlygoja turimos mokymo priemonės arba mokytojo gebėjimas jas sukurti. Mokytojas privalo išmokti planuoti pamokas, kurios kurtų mokymosi aplinką ir padėtų skleistis kiekvieno mokinio asmenybei.

Mokytojas nuolat analizuoja mokymo ir mokymosi procesą, nagrinėja ir vertina užduočių, metodų bei mokymosi aplinkos įtaką mokinių mokymosi rezultatams.

Permainų laikotarpiais mokytojas atlieka labai svarbų vaidmenį. Žinoma, jie padeda mokiniams išmokti svarbių sąvokų, faktų, įgyti įgūdžių, tačiau mokymas turi peržengti šias ribas: to, kad mokiniai išmoksta pakartoti mokytojų pateiktas mintis, tekstus ir veiksmus, nepakanka. Mokytojai turi padėti mokiniams pamėgti mokymąsi, pajusti vidinį ryšį su mokymo .dalykais. Mokytojai privalo padėti mokiniams įgyti naujų

žinių bei įgūdžių, leidžiančių jiems prasmingai tyrinėti ir paaiškinti pasaulį.

Ir mokiniai, ir mokytojai yra atsakingi už tai, kad mokiniai išmoktų. Siekdami nustatyti mokinių mokymosi poreikius bei tikslus, jie kartu tyrinėja žinių ir gebėjimų ribas. Taip pat siekiama nustatyti, kaip skiriasi mokinių žinios, įveikti tuos skirtumus ir skatinti mokinius toliau mokytis.

Mokytojai padeda mokiniams atskirti, ką šie moka ir gali, nuo to, ko nemoka ir negali. Mokiniams mokytojai tampa ne tik pažymių, bet ir tolesnio mokymosi šaltiniu.

Tarptautinių žodžių žžodyne (1985) žodis „metodas“ (gr. methodos – tyrimo kelias) reiškia „veikimo ir reiškinių tyrimo būdą, veiksmą“. Todėl metodas yra privaloma bet kurios žmogaus sąveikos sąlyga, kuri įeina į veiklos turinį.

Lietuvių enciklopedijoje (1959) randame ir tokį apibrėžimą: „Metodas (gr. methodos – tyrinėjimas, sekimas) – planingas elgesys su objektu, kad jį kuriuo nors atžvilgiu galima greičiau, be keblumų ir nuostolių apvaldžius“.

Pedagogikos terminuose (Jovaiša L., 1993) mokymo metodas nusakomas, kaip „vadovavimo mokymuisi veiksmų, būdų visuma konkrečiam mokymo tikslui pasiekti“. Mokymosi mmetodas (ten pat) – „mokinių veiklos būdų sistema įsisavinant žinias ir įvaldant mokėjimus bei įgūdžius. Tai percepciniai (klausymo, skaitymo), mneminiai, mentaliniai, praktiniai metodai“.

Edukologijos, psichologijos krypties literatūroje mokymo metodai apibrėžiami labai įvairiai.

XX a. pirmosios pusės edukologas S. Šalkauskis pateikė ttokį metodo apibrėžimą: „Mokymo metodas yra racionalus, nuoseklus ir visuotinai reikšmingas mokomojo veikimo būdas, nukreiptas į mokymo tikslą ir suderintas tiek su mokinio prigimtimi, tiek su mokomojo dalyko ypatybėmis“.

Jovaiša L., (1989), Jakavičius V., Juška A. (1996), Rajeckas V. (1999) mokymo metodu vadina „tarp savęs susijusių mokytojo ir mokinių veiklos būdų sistemą, kuri padeda įgyti žinių, mokėjimų bei įgūdžių, lavinti sugebėjimus, formuoti pasaulėžiūrą“.

Gage Berliner (1993) mokymo metodą supranta taip: „Tai pasikartojančių mokymo veiksmų modelis, kuris gali būti taikomas dėstant įvairius dalykus, būdingas daugiau ne vienam mokytojui ir svarbus išmokimui“.

Panašiai mokymo metodą apibrėžia Teresevičienė ir kt. (2002) – tai pasikartojančių veiksmų visuma, tinkanti mokytis įvairiems dalykams ir svarbi išmokimui. Autoriai teigia, kad visi metodai yra geri, jei tinkamai panaudojami. VVieni metodai labiau tinkami naujai medžiagai perteikti, kiti individualiam darbui, tretieji mokymuisi grupėse ir socialinių gebėjimų plėtotei. Norint pasiekti gerų rezultatų, mokymosi metodai turėtų būti derinami tarpusavyje. Svarbiausia suprasti, kokioje situacijoje koks metodas pasitarnautų mokymo(si) tikslams (Teresevičienė ir kt. 2002)

Rajeckas V. (1999) pateikia tokį apibūdinimą: „Mokymo metodai – tarp savęs susiję mokytojo bei mokinių veiklos būdai, kuriais mokiniai, mokytojo vadovaujami, įgyja žinių, mokėjimų bei įgūdžių, yra lavinami ir auklėjami. Tai mokinių ugdymo būdai mokymo procese“.

Bendrosios programos skatina rinktis nne žinių perteikimo ir jų iškėlimo metodą, o mąstymo ugdymo metodą. Siūloma galvoti apie probleminį dėstymą, kritinio mąstymo ugdymą, procesų suvokimą ir apie griežtą faktų atranką.

Visame pasaulyje puoselėjamas mokymas, kurio metu bręsta vaiko asmenybė, kuri užaugusi sugebės adekvačiai elgtis, bus iniciatyvi, tolerantiškai bendraujanti ir atsakingai sprendžianti problemas.

Dabar, kintant mokyklos modeliui ir ugdant mąstančią asmenybę, iškyla mokymo metodų pasirinkimo problema. Bendrosiose programose nurodoma, kad ugdymo metodų pasirinkimą lemia:

• asmenybiniai ir sociokultūriniai lūkesčiai;

• ugdymo tikslai ir uždaviniai;

• ugdymo turinys;

• psichologiniai krite.rijai;

• bendras kultūrinis mokytojo išprusimas.

Bendrosiose programose akcentuojama, kad mokykloje taikomi ugdymo metodai turėtų atitikti ugdymo turinio diferencijavimo ir integravimo siekius. Todėl renkantis metodus būtina atsižvelgti į skirtingus mokinių poreikius ir amžiaus ypatybes, nevienodą jų psichofizinę brandą, įvairius žinių ir gebėjimų lygmenis, į mokymo medžiagos turinį ir jo ypatybes, materialinę mokymo bazę.

Kai visuomenė apibrėžia, kas yra gerai, mums tai gali atrodyti lengviau, tačiau tuomet gyvenimas nebūna toks prasmingas. Žmonės, jaučiantys bejėgiškumą, dažnai atiduoda valdžią kažkokiam nesuprantamam likimui, tampa pasyvūs. Gebėjimas mąstyti kritiškai išlaisvina.

Dirbant aktyviais mokymosi metodais, mokytojams ir mokiniams prireiks visiškai kitokių įgūdžių negu tokioje mokymo programoje, kai mokytojai siekia tik perduoti mokiniams informaciją. Mokytojai turi gebėti kelti klausimus, padėti mokiniams išmokti, vesti derybas.

Mokytojai privalo gebėti kontroliuoti klasę. Jie turi mokėti bbendradarbiauti su mokiniais, kai dėl to, ko mokomasi, galima ginčytis. Mokytojai turi būti lankstūs, mokėti apibrėžti mokymosi tikslus ir leisti mokiniams patiems atrasti, kaip mokytis.

Mokymas mokytojams tampa įdomesnis. Visi mokytojai nori skatinti mokymąsi, o čia jie gali matyti, kaip tai vyksta. Jie palaiko grįžtamąjį ryšį su mokiniais ir atsižvelgdami į tai gali koreguoti pamoką. Besidalydami su mokiniais atsakomybe už išmokimą, mokytojai patys mokosi ir tobulėja.

Mokinių gebėjimas taip pat skiriasi. Kartais mokiniai, nors ir turintys puikią atmintį, nesugeba mąstyti. Kadangi mąstymo įgūdžių jiems prireiks ateityje, geriau juos ugdyti dabar. Tačiau mokiniais, turintys nelabai gerą atmintį, kartais puikiai mokosi aktyvesniais būdais.

Mokinių žinojimas turi būti įsisąmonintas, nes priešingu atveju jie nepasinaudos žiniomis. Mokiniai gali atsakyti taip, kaip jie žino, kad mokytojai iš jų tikisi, bet ar jie iš tikrųjų tai supranta ir tuo tiki?

Į aktyvų mokymą įtraukiami ir tėvai. Viename mieste, kuriame pirmą kartą buvo imtasi aktyvaus mokymo, tėvai ateidavo į mokyklą aiškintis, kas joje vyksta, nes vaikai veržėsi į mokyklą net sirgdami, matyt, nenorėjo nieko praleisti.

Labai svarbu, kad mokyklose mokiniai būtų raginami pateikti savo požiūrius, klausinėti ir dalyvauti diskusijose pamokoje gvildenama tema. Ir pamokos metu mokytojai dažnai klausia mokinius jų požiūrio ir ragina užduoti klausimus, tačiau tam, kad mmokiniai aktyviai dalyvautų pamokoje bei nagrinėdami vieną ar kitą problemą turėtų galimybę išsakyti savo požiūrį, galima taikyti darbo grupėmis metodiką.

Pamoka, kurios metu dirbama grupėmis, žymiai skiriasi nuo tradicinės dėstymo forma, prie kurios mokytojai yra labai pripratę.

Daugelis žmonių mano, kad mokykla yra ta vieta, kur mokytojai dirba, o vaikai renkasi jų stebėti.

Aktyvaus mokymo metodai (AMM) – tai pedagogikos įrankiai, kuriais mokytojai naudojasi siekdami padėti mokiniams įsitraukti į kritinį mąstymą.

Aktyvaus mokymosi metodai – tai būdai pasiekti tikslą. Jie padeda mokytojams išdėstyti dalyko turinį taip, kad mokiniai jį lengvai įsisąmonintų. Šiuo atžvilgiu svarbu ne tik žinių suvokimo, bet ir tų žinių panaudojimo aspektas. Mokantis aktyviais mokymosi metodais, įgyjama ir žinių, ir gebėjimų.

Gebėjimas kritiškai mąstyti yra svarbus tam, kad žmonės aktyviai gyventų, veiksmingai dirbtų ir funkcionuotų. besikeičiančioje visuomenėje. Mokiniai kasdien turi rinktis, vertinti, spręsti apie:

1. informaciją, kuri gaunama, panaudojama ir kuria tikima;

2. kuriamus planus;

3. veiksmus, kurių imamasi.

Užaugę mokiniai gyvens sudėtingame pasaulyje, demokratiškoje visuomenėje, kur ir individualūs, ir kolektyviniai sprendimai reikalaus rinktis, perdirbti ir naudoti informaciją.

Mokytojas, naudojantis pamokose aktyviuosius mokymosi metodus, siekia, kad jo pamokos. būtų įdomios, padėtų mokiniams įsisąmoninti mokomąją medžiagą, ugdytų jų kūrybiškumą ir norą daugiau sužinoti.

Apibendrinant galima teigti, kad aktyvaus mokymosi metodai ne tik padeda geriau įsisąmoninti mokymo turinį,

bet ir plėtoja mokinių gebėjimą kritiškai mąstyti, taikyti įgytas žinias tiek įprastomis, tiek naujomis sąlygomis. Mokytojai, taikantys aktyvaus mokymosi metodus, privalo turėti teorinį pagrindą, išmanyti metodų įvairovę ir paskirtį, nuolat analizuoti mokymo ir mokymosi procesą, nagrinėti ir vertinti užduočių, metodų bei mokymosi aplinkos įtaką mokinių mokymosi rezultatams.

Mes gyvename greitai besikeičiančiame ir nenuspėjamame pasaulyje. Kad išliktume ir

klestėtume, mums reikia išmokti tokių mąstymo būdų, kurie nepasentų atsirandant naujoms specialybėms, naujai informacijai. Privalome galvoti ne tik apie save pačius, bet ir apie ddidesnį pasaulį.1.2. Mokymosi metodų įvairovė

Jakavičius V, Juška A. (1996) nurodo, kad bet kurį dalyką dėstydamas, mokytojas turi vartoti įvairius metodus, neapsiribojant keliais paprasčiausiais, pavyzdžius, aiškinimu bei pratimų atlikimu. Skirtingi mokymo metodai skatina moksleivius įtemptai dirbti, padeda ilgiau išlaikyti sukauptą dėmesį, sąmoningiau, giliau išmokti temą.

XX a. pirmosios pusės lietuvių pedagoginėje literatūroje skiriami tetiniai (pateikiamieji) ir euristiniai (atrandamieji) metodai. Tuo pačiu laikotarpiu metodų klasifikacijoje akcentuojamas dar ir kitas aspektas: tai pasyvieji, dažniausiai žodiniai – atgaminamieji (pagrindinis veikėjas yra mokytojas) ir veikdinamieji mmetodai (didesnis vaidmuo skiriamas mokiniui).

Pati seniausia tradicinių mokymo metodų klasifikacija tokia (Rajeckas V., 1999):

1. Monologiniai (pasakojimas, aprašymas, aiškinimas, paskaita);

2. Dialoginiai (katechetinis, euristinis);

3. Loginiai (analizė, sintezė, indukcija, dedukcija).

1.1. pav. Tradiciniai mokymosi metodai (pagal Rajecką, 1999)

XX a. pabaigos pagrindinis naujųjų metodų bruožas – mokytojo iir vaiko sąveika. Šiandien žinomas ir naujas metodų skirstymo pagrindas: tai skirtingas požiūris į mokyklos vaidmenį kultūros raidoje ir į kultūros tradicijos perėjimą. Šiuo aspektu išsiskiria reprodukcinė (skatina rinktis pasyvius, į mechaninį žinių ir įgūdžių perteikimą orientuotus mokymo metodus) ir interpretacinė (siūlo aktyvius ugdymo būdus, padedančius mokiniams savarankiškai aiškintis, vertinti, suprasti pasaulį, spręsti gyvenimo problemas, atsakingai veikti, kurti) nuostatos.

Kaip nurodo Jovaiša (1989), metodų tobulėjimo bei plėtotės tendencija buvo tokia: nuo žodinių (teikiančių informaciją) eita prie praktinių, o nuo jų – prie savarankiškumą bei kūrybingumą ugdančių metodų. Tad ir skiria tris mokymo metodų grupes:

1. informaciniai (pasakojimas, paskaita, pokalbis, demonstravimas, įvairių spausdintų šaltinių naudojimas);

2. praktiniai – operaciniai (pratybos, praktiniai, laboratoriniai darbai);

3. kūrybiniai (euristiniai, probleminiai, tiriamieji).

1.2. pav. Mokymo metodų grupės (pagal Jovaišą, 1989)

Jakavičius (1996), Juška ((1996), Rajeckas (1997,1999) ir kt. siūlo metodus klasifikuoti pagal žinių šaltinį ir informacijos suvokimo būdą:

1. žodiniai metodai (pasakojimas, aiškinimas, pokalbis, paskaita, darbas su spausdintais šaltiniais);

2. vaizdiniai metodai (demonstravimas, stebėjimas, ekskursija);

3. praktiniai metodai (įvairūs pratimai, praktiniai darbai, užduotys raštu ir žodžiu, grafiniai bei laboratoriniai darbai ir t. t.).

1.3. pav. Mokymo metodai (pagal Jakavičių, Jušką)

Metodus bandoma klasifikuoti ir pagal pagrindinius didaktinius tikslus: naujų žinių perteikimo, mokėjimų ir įgūdžių formavimo, žinių įtvirtinimo, jų tikrinimo ir pan.

Ilgai buvo naudojami tradiciniai metodai, nuo kurių nedrįsta nutolti, iir pamokos tapo vienodos, nuobodžios. Mokiniams stengtasi suteikti kuo daugiau žinių. Šiandien atsirado galimybė rinktis programas ir naudoti naujus metodus, kurie skatina mokinių savarankiškumą, loginį mąstymą, pratina aktyviai dalyvauti ugdymo procese.

Pasak Targamadzės (1999), dažniausiai pasirenkami tokie mokymo metodai: klaidų ir bandymų metodas, aprašomasis (aiškinamasis) metodas, demonstracinis metodas, projektinių užduočių metodas.

Arends knygoje (1998) „Mokomės mokytis“ išsamiai rašoma apie dėstymą, sąvokų mokymą, tiesioginį aiškinimą, mokymąsi bendradarbiaujant, mokymą tyrinėti ir klasės diskusijas.

Dar kiti mokslininkai labai įdomiai, neįprastai pateikia mokymo būdų klasifikaciją: žodinis-lingvistinis, muzikinis-ritminis, loginis-matematinis, vizualinis-erdvinis, kūno-kinestezinis, vidinis-asmeninis, bendravimo-visuomeninis.

Galima išskirti tradicinės ir netradicinės pamokos skirtumus:

1. Mokiniai aktyviai dalyvauja pamokoje. Jie nagrinėja ir sprendžia pamokoje keliamas problemas, o ne sėdi .pasyvūs, kol mokytojas atlieka visą darbą.

2. Mokiniai yra įtraukti į darbą, turi galimybę mokytis bendradarbiauti sprendžiant vienokią ar kitokią problemą. Būdami grupės nariais, mokiniai taip pat mokosi bendrauti, diskutuoti bei pagrįsti savo požiūrį vienu ar kitu klausimu. Jei nori susitarti, privalo įsiklausyti į vieni kitų nuomones, o nuomonių būna įvairių. Tai neįkainuojami gebėjimai jaunimui bei bet kurio amžiaus žmonėms demokratinėje visuomenėje.

3. Daugeliui mokinių darbas grupėmis yra naudingas:

a) sumanūs mokiniai turi galimybę atskleisti savo gebėjimus, neatkreipdami visos klasės dėmesio. Jaunimas dažnai nuogąstauja ir neparodo visos savo erudicijos, nes bijo pasirodyti „„mokytojo numylėtiniu“ ar išsiskirti. Darbo grupėmis metodas šią problemą panaikina pačioje pradžioje. Gabūs mokiniai yra kitų vertinami, nes jie yra lyg jų mokytojai, o ne varžovai. Pastebėta, kad taikant darbo grupėmis metodą mokiniai mielai mokosi iš savo draugų. Galite paklausti, kiek čia naudos gabiems mokiniams? Turėtume pagalvoti patys apie save – mokytojus. Ar mokydami netampame savo dalyko meistrais? Ar mokymas neverčia tikrinti savo žinių, kad galėtume jas perteikti kitiems suprantama forma? Gabūs mokiniai dėl tokios patirties turi labai daug naudos;

b) lėtesnio mąstymo bei suvokimo vaikai, taikant darbo grupėmis metodiką lengviau ir suprantamiau įsisavina dėstomą medžiagą. Mokinys, kurio klasėje nematyti, nejausdamas diskomforto, darbo grupėmis dėka, turi galimybes atskleisti savo gebėjimus ir parodyti erudiciją. Tai galima paaiškinti tuo, jog tradicinėje pamokoje mokinys bijo pažeminimo, bijo suklysti ir klaidingai atsakyti. Kartą klasės akivaizdoje sugėdintas, mokinys daugiau niekad nesiryš savo noru atsakinėti į jokį klausimą, nes bijos pasirodyti neišmanėliu. Tuo tarpu dirbdamas mažoje grupėje jis mažiau rizikuoja, spręsdamas vienokį ar kitokį uždavinį. Tokiu būdu mokinys nejaučia diskomforto ir gali atskleisti visus savo gebėjimus bei žinias ir būti grupės narių įvertintas;

c) taikant darbo mažomis grupėmis metodiką, naudos turi ir nedrąsūs klasės mokiniai. Darbas tokioje grupėje sukelia tokiam mokiniui priimtinumo jausmą. 3 – 4 mokinių ggrupėje nedrąsus mokinys jaučiasi laisviau, negu atsakinėdamas visų mokinių akivaizdoje.

Demokratinėje visuomenėje, kurioje mokome gerbti kitų teises ir laisves, darbas grupėmis padeda ugdyti tolerancijos bei individo ir grupės santykio suvokimą.

Taip pat tyrimai rodo, jog darbas šiuo metodu keičia patį mokinių požiūrį į mokyklą bei mokymo procesą, leidžia pasiekti aukštesnių mokymosi rodiklių ir didinti vidinę mokymosi motyvaciją.

Norėčiau panagrinėti, kaip galima taikyti darbo grupėmis metodą.

Sėkmingas darbo grupėmis metodo taikymas tai ne tik 4 mokinių surinkimas, bet ir medžiagos, kurią naudojant turi būti atliktos užduotys, pateikimas. Mokytojas privalo atidžiai ir tiksliai peržiūrėti mokymo programą ir pritaikyti ją mokymo modeliui.

Taikant darbo grupėmis metodiką, labai svarbu yra iš pradžių susipažinti su šaltiniais, ir kritiškai juos peržiūrėjus atrinkti tuos, kuriuos norėtumėte panaudoti pamokoje. Vėliau reikia parengti kiekvienam šaltiniui keletą klausimynų, kurie paskatintų mokinius diskusijai bei lavintų jų kritinį mąstymą. Kiekviena grupė privalo gauti skirtingą tekstų rinkinį. Parenkant tekstus, reikia atkreipti dėmesį į tai, koks yra pamokos tikslas ir, kad kiekviena grupė nagrinėtų tuos klausimus, kurie yra susiję su pamokos tema. Dirbant tokiu metodu, kiekviena mokinių grupė išnagrinėja tam tikrą problemos aspektą ir tampa savo srities specialistų grupe, o vėliau, pristatydama visai klasei savo atliktą darbą, pasidalina žiniomis su kitais klasės mokiniais.

Tuo

metu, kai mokiniai yra užsiėmę darbu grupėse, mokytojas stebi visų grupių darbą, patikslina užduotį, teikia pagalbą tiems mokiniams, kuriems jos reikia ir prižiūri, kad mokiniai produktyviai dirbtų.

Mokytojas, norėdamas, kad mokiniai ge.rai suprastų nagrinėjamą problemą, privalo taip suformuluoti klausimus ir parinkti tokias užduotis, kurios mokinius sudomintų. Mokytojas privalo pats savęs paklausti: kodėl noriu, kad mokiniai to išmoktų? kaip galėčiau sužadinti jų mąstymą?

JAV atlikti tyrimai rodo, jog žmonės turi įvairius mokymosi stilius ir įvairiai įsisavina naują medžiagą. Vieni vaikai geriau mokosi kklausydami paskaitų, kiti skaitydami knygą, treti geriau įsisavina medžiagą ir labiau koncentruoja dėmesį tuomet, kai mokytojas asmeniškai juos paragina.

Todėl mokytojas privalo turėti omenyje, jog dirba su vaikais, kurie labai įvairiai įsisavina žinias, turi nevienodus gabumus ir įgūdžius. Taikant darbo grupėmis metodiką, reikia taip formuoti grupes, kad mokiniai gebėtų atlikti įvairias užduotis, leidžiančias kiekvienam mokiniui atskleisti pačias stipriausias savo gebėjimų puses.

Apibendrinant galima teigti, kad demokratinėje visuomenėje, kurioje mokome gerbti kitų teises ir laisves, darbas grupėmis padeda ugdyti tolerancijos bei iindivido ir grupės santykio suvokimą. Darbas šiuo metodu keičia patį mokinių požiūrį į mokyklą bei mokymo procesą, leidžia pasiekti aukštesnių mokymosi rodiklių ir didinti vidinę mokymosi motyvaciją. Naudojant šį aktyvųjį mokymo metodą, mokiniai mokosi diskusijos meno, kuris yra demokratinės mąstysenos iir gyvensenos pagrindas. Neįmanoma išugdyti vaikų demokratinės visuomenės gyvensenos pagrindų, jei išmokysime juos tik mėgdžioti mokytojų žodžius. Neišplėtosime demokratinio – kritinio mąstymo, jei mokiniai, nagrinėdami vienokią ar kitokią problemą, žinos tik vieną „teisingą“ atsakymą, kurį pateikė mokytojas. Taikydamas savo darbe darbo grupėmis metodiką, mokytojas puoselėja pagarbą kitų teisėms bei laisvėms ir bendram darbui.

Viena vertus, yra įvairių mokymo metodų klasifikacijų, antra vertus, minimi vis tie patys metodai. Kiekviena siūloma klasifikacija turi ir teigiamų, ir neigiamų bruožų. tačiau nė viena iš jų nėra pakankamai pagrįsta nei teoriniu, nei praktiniu požiūriu. Be to, vieni metodai (pvz. dogmatinis) pasitraukia iš pedagogikos, kiti drauge su naujausiomis mokymo priemonėmis, elektronine skaičiavimo technika ateina į mokymo kabinetus (pvz. audiovizualinis).

Kadangi tiek tradiciniai, tiek ir nauji mokymo metodai yra llabai įvairūs, o kiekvienas iš jų dar turi savitą struktūrą, kuri mokymo procese keičiasi atsižvelgiant į mokymo medžiagą, mokytojo ir mokinių santykius, jų veiklos pobūdį, vaizdines mokymo priemones, pagalbinę medžiagą ir kt.

2. FIZINIO UGDYMO YPATUMAI PRADINĖJE MOKYKLOJE

2.1. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų fiziniai ypatumai

Kiekvienas pedagogas, dirbantis su jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikais, turi gerai žinoti

jų morfologinius ir funkcinius ypatumus, fizinį išsivystymą ir pasirengimą, sveikatą ir judėjimo funkcijos ypatumus.

Kiekviename amžiaus tarpsnyje organizmo funkcijų ir sistemų reakcija į išorinius veiksnius yra specifinė. Kad ppasiektų gerų sveikatingumo ir fizinės būklės gerinimo rezultatų, pedagogas turi organizuoti ugdymo procesą atsižvelgdamas į konkrečią ugdytinių fizinę ir psichinę būklę, fizinius gebėjimus.

Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams būdingas vystymosi procesų neužbaigtumas, lemiantis vaiko organizmo specifišką reakciją į išorinius veiksnius.

Pradinėje mokykloje atramos judėjimo aparatas intensyviai formuojasi. Keičiasi visų 206 stuburo kaulų forma, matmenys ir vidinė struktūra. Vaikų kaulai skiriasi nuo suaugusiųjų chemine sudėtimi ir fizinėmis savybėmis. Juose daugiau vandens, organinių medžiagų, didelę dalį skeleto sudaro kremzlinis audinys. Todėl vaikų kaulai yra elastingesni, lankstesni, rečiau lūžta, o lūžę greičiau sugyja, nei suaugusiųjų. Tačiau veikiami įvairių neigiamų veiksnių jie greičiau ir iškrypsta. Ypač linkęs iškrypti stuburas. Dar ir pradinukų stuburas, turintis didelę reikšmę atramos funkcijai, beveik visas suda.rytas iš kremzlinio audinio. Nepaisant higienos reikalavimų, netinkamai parenkant ir normuojant fizinius pratimus, galima iškreipti vaiko laikyseną.

Atliekant saikingo krūvio fizinius pratimus, ilgųjų skeleto kaulų augimo tempai spartėja, o kai skeletas perkraunamas ilgą laiką dirbant įtemptomis jėgomis – lėtėja. Tik 9-11 metais sukaulėja rankų pirštikauliai. Pėda taip pat vystosi labai intensyviai.

Nesaikingi fiziniai krūviai gali traumuoti, pažeisti kaulų sistemos vystymąsi ir augimą.

Sparčiai auga raumenynas, didėja raumenų jėga, vystosi ištvermė. Vaikų pilvo preso raumenys dar labai silpni, negali išlaikyti įtempimo keliant svorį. Stambūs kūno ir galūnių rraumenys, turintys didelę reikšmę taisyklingai stuburo padėčiai išlaikyti, dar silpni. Palyginti silpnai išvystyti ir smulkūs plaštakos raumenys.

Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų raumenys statiškai įsitempę gali būti neilgai. Štai kodėl šio amžiaus vaikai nenustygsta, be paliovos juda, kruta. Jie greit nuvargsta nuo statiškų formų – ilgo sėdėjimo, stovėjimo ta pačia poza ir kt. Todėl rašant, piešiant, atliekant kitus smulkius rankų darbus, jo ranka greitai pavargsta.

Dirbant skeleto raumenims, intensyviau funkcionuoja ir kitos organizmo sistemos. Didėjant skeleto raumenų fiziniam krūviui, didėja ir širdies susitraukimų dažnis, gilėja ir dažnėja kvėpavimas, intensyvėja kitų organų veikla. Atskirų raumenų grupių vystymąsi lemia jų treniravimo sąlygos, t. y. augančio organizmo reikmės ir centrinės sistemos išsivystymas.

Vaikų kvėpavimo organai sandara ir gebėjimu adaptuotis prie fizinio krūvio iš esmės skiriasi nuo suaugusiųjų. Vaikų kvėpavimas yra paviršutinis, negilus, plaučių gyvybinis tūris nedidelis.

Pradinukams būdingas negilus kvėpavimas, dažnas ritmas, trumpos pauzės. Vaikams augant, įkvėpimas trumpėja, o iškvėpimas ir pauzė po jo ilgėja. Berniukų kvėpavimo funkcinės galimybės didesnės: kvėpavimo dažnumas, gyvybinis plaučių tūris didesnis nei mergaičių.

Vadovaujant fizinei veiklai, labai svarbu sudaryti sąlygas, kad vaiko organizmas būtų aprūpintas grynu oru. Vaikus reikia pratinti derinti judesius su kvėpavimu, mokyti taisyklingai kvėpuoti.

Vaikų kvėpavimo aparatui stiprinti reikšmę turi fiziniai pratimai greitumui ir ištvermei ugdyti. PPrie vienodų fizinių krūvių organizmas prisitaiko, pradeda menkai į juos reaguoti. Todėl pratimai turėtų būti įvairūs, atliekami be poilsio pertraukėlių ir kiek pailsint, kaitaliojama jų trukmė.

Vaikų širdies ir kraujagyslių sistemoje vyksta ryškūs morfologiniai ir funkciniai pokyčiai: širdies svoris padidėja nuo 70,8 g iki 92,3 g. Vaiko širdis veikia intensyviai, nes augančio organizmo audiniams reikia pristatyti daugiau deguonies ir maisto medžiagų negu suaugusiojo audiniams. Vaiko širdies masė yra didelė, o kraujagyslių spindis – platus, todėl kraujotaka gera. Pulsas dažnesnis, minutinis širdies tūris vaikui augant didėja. Vaikų širdies raumenys kur kas jautresni negu suaugusiųjų, todėl jų širdis gali pradėti daug dažniau plakti atliekant netgi nesunkų fizinį darbą. Pedagogas turi labai atsargiai normuoti fizinį krūvį, visada reikalaujantį intensyvesnės širdies veiklos.

Kai fizinis krūvis didinamas palaipsniui, tolygiai, širdies ir kraujagyslių sistema suspėja adaptuotis ir aprūpinti dirbančius organus krauju.

Fizinį krūvį reikia didinti palaipsniui, griežtai diferencijuoti atsižvelgiant į kiekvieno ugdytinio fizines galias. Jei fizinis krūvis didesnis, iš pradžių visada daroma pramankšta, o po jos dar atliekami lengvesni pratimai.

Jaunesniame mokykliniame amžiuje padidėja širdies susitraukimų jėga, jos darbingumas. Širdis ir kraujagyslių sistema greičiau prisitaiko prie fizinio krūvio, trumpėja jos atsistatymo laikas. Šiame amžiuje taip pat svarbu parinkti fizinius pratimus, kurie duotų optimalų fizinį krūvį vaiko

organizmui.

Laisvai žaidžiant.is vaikas pats instinktyviai reguliuoja savo širdies darbą, sustodamas trumpam pailsėti arba atlikdamas ne tokius intensyvius judesius. Sistemingas ir saikingas širdies treniravimas stiprina jos raumenis.

Judėjimo veikla padeda vystyti sąlyginius refleksus, kurie savo ruožtu yra mokymosi pagrindas. Sąmoningai atliekant judesius galima lavinti vaikų atminti, kalbą, tobulinti rašymo, skaitymo techniką, rengti organizmą protiniam krūviui arba atitolinti artėjantį nuovargį.

Pagrindiniai jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų motorikos rodikliai yra tam tikri judėjimo įgūdžiai ir mokėjimai, fizinių ypatybių išlavėjimo lygis.

Apibendrinant galima teigti, kad ppedagogai, dirbantys su jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikais, turi gerai žinoti jų morfologinius ir funkcinius ypatumus, fizinį išsivystymą ir pasirengimą, sveikatą ir judėjimo funkcijos ypatumus. Fizinį krūvį reikia didinti palaipsniui, griežtai diferencijuoti atsižvelgiant į kiekvieno ugdytinio fizines galias. Vaikų kvėpavimo aparatui stiprinti reikšmę turi fiziniai pratimai greitumui ir ištvermei ugdyti. Todėl pratimai turėtų būti įvairūs, atliekami be poilsio pertraukėlių ir kiek pailsint, kaitaliojama jų trukmė. Pradinėje mokykloje atramos judėjimo aparatas intensyviai formuojasi. Sparčiai auga raumenynas, didėja raumenų jėga, vystosi ištvermė.

2.2. Fizinio ugdymo oorganizavimo ypatumai pradinėje mokykloje

Pagrindinė fizinės veiklos forma pradinėje mokykloje yra pamoka. Tačiau vien fizinio ugdymo pamokų nepakanka augančio organizmo judėjimo poreikiams patenkinti. Būtinos ir kitos pradinukų fizinės veiklos formos – užklasiniai ir užmokykliniai užsiėmimai. Tik deramai parinktos viena kitą ppapildydamos, jos padėtų plėtoti pradinukų fizines galias, stiprinti sveikatą, išvengti neigiamų hipokinezės pasekmių. Po pamokų rekomenduojama vaikams sportuoti pagal savo pomėgius (lankyti sporto būrelį, treniruotis ar individualiai mankštintis), dalyvauti užklasiniuose renginiuose.

Fizinio ugdymo pamokos. Mokslininkai higienininkai rekomenduoja fizinio ugdymo pamokas organizuoti tada, kai pablogėja mokinių protinio darbingumo rodikliai – po antros ar trečios pamokos. Fiziniai pratimai ir žaidimai, ypač gryname ore, choreografija padeda išlaikyti gerą darbingumą, sudaro sąlygas vaikams pailsėti nuo protinio darbo, pajudėti.

Pamokos – sudėtingiausios pradinukų fizinės veiklos rūšys. Todėl ypač svarbu laikytis higienos ir pedagogikos reikalavimų, žiūrėti, kad vaikai nepervargtų. Pedagogai turi nepamiršti pagrindinių reikalavimų:

1. parinkti fizinius pratimus atsižvelgiant į vaikų sveikatą, fizinį pasirengimą, interesus;

2. sudaryti emocinį foną, sudominti vaikus, taikyti įvairius veiklos organizavimo ir ugdymo metodus, būdus bei priemones;

3. aktyvinti vvaikus, individualiai skirti fizinį krūvį ir užduotis.

Fiziniai pratimai pradinukams parenkamai įdomūs, patrauklūs, ne per daug sunkūs.

Mankštos pertraukėlės per pamokas. Mokymasis yra didelis krūvis, vaiko darbingumą neigiamai veikia vienoda kūno poza, varžomas kvėpavimas. Sumažėjus darbingumui, susilpnėja dėmesys, pablogėja atmintis, sunkiau įsimenama mokomoji medžiaga. Pastebėta, kad trumpalaikės pertraukėlės pašalina nuovargį, nejudrios pozos statinį įtempimą, aktyvina organizmo sistemų darbą, mankština pavargusius raumenis. Po pertraukėlės vaikai geriau susikaupia, atlikdami užduotis būna atidesni. Fiziniai pratimai, keisdami veiklos pobūdį, padeda atpalaiduoti labiausiai apkrautus galvos ssmegenų žievės centrus, gerina nuotaiką, teigiamai veikia sveikatą bei darbingumą. Todėl per pamokas ar ruošiant pamokas namuose, daromos trumpalaikės 2-4 min. pertraukėlės.

Pertraukėlė tyri būti trumpa, kompaktiška. Vaikai visą laiką turi judėti, laisvai jaustis. Paaiškinimai, jeigu jų reikia, turi būti trumpi, konkretūs. Paprastai stengiamasi nestabdyti, nekoreguoti judančių vaikų, neg.aišti laiko jų išrikiavimui. Dažniausiai judesiai daromi šalia suolų (staliukų) arba laisvame klasės ar grupės kambario plote, rečiau – vaikams sėdint. Vaikai gali patys sustoti taip, kad netrukdytų vienas kitam, arba sudaryti ratuką.

Judriosios pertraukos. Tai ilgiau trunkančios aktyvios poilsio pertraukos po ilgesnio protinio darbo: po pamokų mokykloje ir namų darbų. Judriosios pertraukos mažina nuovargį ir palaiko darbingumą. Judriosios pertraukos, per kurias lengvai pasimankštinama, pabėgiojama, pažaidžiama, aktyvina plaučių ventiliaciją, mankština raumenis, skatina medžiagų apykaitą. Po aktyvios judriosios pertraukos vaikai būna žvalesni, darbingesni, atidesni ir aktyvesni.

Per pertrauką reikia sudaryti galimybę vaikams patenkinti norą judėti, sumažinti psichinę ir emocinę įtampą. Tai galima pasiekti organizuota motorine veikla arba leidžiant individualiai mankštintis, žaisti ar paprasčiausiai bėgioti.

Organizuotai motorinei veiklai labiausiai tinka judrieji žaidimai. Judrusis žaidimas turi būti gyvas, nuotaikingas. Pagrindiniai jo judesiai – bėgimas, vikrumo, sėlinimo, perbėgimo pratimai, kurie kaitaliojami su ėjimu, šuoliukais ir kitais judesiais. Dauguma vaikų turi aktyviai veikti.

Judriąją pertrauką mokykloje patartina oorganizuoti lauke. Kai oras blogas, vaikai gali žaisti koridoriuje, salėje, klasėje. Patalpa, kurioje žaidžiama, turi būti gerai išvėdinta. Per pertrauką paliekami atidaryti langeliai.

Organizuojant žaidimus, reikia draugiškai bendrauti su vaikais, sukurti nuotaikingą atmosferą, gerbti vaikų norus ir pageidavimus, neprimesti jiems prievarta organizuotos veiklos. Per pertrauką vaikai turi pailsėti, ir jeigu jie nori individualiai arba grupelėmis žaisti, reikia tenkinti jų poreikius. Nuo to, kiek vaikas tenkina savo poreikius, priklauso jo nuotaika, poilsio efektyvumas.

Savarankiškas aktyvus vaikų judėjimas. Savarankiška vaikų veikla formuoja poreikį, mokėjimus ir įgūdžius savarankiškai mankštintis. Vertingiausia yra tai, kad vaikai patys pasirenka veiklos turinį, mėgstamus pratimus ir žaidimus – pamažu formuojasi sąmoningas požiūris į fizinę veiklą.

Savarankiška aktyvi vaikų fizinė veikla tik tada gali būti ugdymo priemonė, jei pradinėje mokykloje yra tinkamos sąlygos:

1. dienos režime tam skiriama pakankamai laiko;

2. parūpinama kiek reikia geros, vaikų fizines išgales atitinkančios įrangos, inventoriaus, žaislų;

3. sudaromos sąlygos laisvai judėti ir žaisti įvairiais metų laikais;

4. pedagogas skatina vaikus aktyviai judėti ir sugeba vadovauti motorinei veiklai.

Žaidimų aikštelėje turi būti įvairių įrengimų: bėgimams, šuoliams, metimams į tolį, į vertikalų ir horizontalų taikinį, laipiojimo ir pusiausvyros pratimams. Pati aplinka turi skatinti aktyviai judėti. Fizinę veiklą plėtoti padeda ir žaislai, atributika, įvairios gamtinės kliūtys ir medžiaga: kelmai, rąstai, akmenys, kankorėžiai, gėlės.

Fizinė veikla turi tenkinti vaiko poreikius. Jis turi pajusti saikingą fizinį nuovargį.

Pasivaikščiojimai ir išvykos. Pasivaikščiojimai ir išvykos, ypač šaltu oru, yra pirmoji ir paprasčiausia organizmo grūdinimo priemonė. Būdami lauke, vaikai žaidžia, daug juda. Aktyvus judėjimas, vaiko jėgas atitinkantis fizinis krūvis gerina medžiagų apykaitą, apetitą, skatina psichikos vystymąsi. Vaikai mokosi nugalėti įvairias kliūtis, darosi drąsesni, ištvermingesni, vikresni.

Aikštelėje, parke, miške jie patiria daug naujų įspūdžių, stebi įvairius gamtos reiškinius, jų ryšius, pasikeitimus. Visa tai ugdo pastabumą, formuoja aplinkos daiktų ir reiškinių vaizdinius, žadina mintis ir vaizduotę.

Reikia gerai apgalvoti pasivaikščiojimo turinį. Pasivaikščiojimai turi būti turiningi, įdomūs, tenkinti vaikų poreikį judėti.

Pasivaikščiojimo ir išvykos metu organizuojami judrieji žaidimai, estafetės, sporto pratimai ir žaidimai. Šiltu metų laiku galima važinėtis dviratukais, riedučiais, žaisti su kamuoliais, badmi.ntoną, miestučius; žiemą – važinėtis su rogutėmis, slidinėti, čiuožti, žaisti ledi ritulį ir kt.

Išvykų į gamtą turinį sudaro:

1. gamtos reiškinių ir visuomenės gyvenimo stebėjimas;

2. savarankiški ir organizuoti judrieji žaidimai, sporto pratimai ir žaidimai bei pramogos.

Per išvykas vaikams reikia perteikti kuo daugiau ekologijos žinių, ugdyti atsakomybę už savo fizinę sveikatą ir humanišką požiūrį į bendraamžius.

Sveikatos dienos. Sveikatos dienų tikslas – aktyvus poilsis, fizinė reakcija, laisvalaikio ir rūpinimosi savo sveikata sampratos formavimas. Geriausias poilsis vaikams – mėgstamas jų užsiėmimas.

Sveikatos dienos veikla labai įvairi.

Galima organizuoti įvairius žaidimus, darbinę veiklą, saulės vonias, maudymąsi jūroje ar ežere, supažindinti su gamtos reiškiniais, muzikuoti, dainuoti, šokti.

Didelę sveikatos dienos dalį paprastai užima pačių vaikų pasirinkta arba organizuota motorinė veikla. Įvairi, įdomi ir mėgstama fizinė veikla, grynas oras gamtoje skatina mažųjų fizinę

rekreaciją (ypač pradinukų po protinio darbo), stiprina sveikatą, grūdina organizmą, formuoja aktyvaus poilsio įpročius. Vaikų žaidybinė veikla turi vykti ramiai, laisvai.

Į sveikatos dienos programą galima įtraukti judriuosius žaidimus, sporto žaidimų iir pratimų elementus, linksmas estafetes, programas, atrakcionus, įvairių kliūčių įveikimo pratimus.

Vaikai turi pakankamai bėgioti, žaisti, išdykauti, tačiau nepervargti. Nuo fizinio krūvio priklauso jų nuotaika, savijauta. Tik optimalus fizinis krūvis sudaro palankias prielaidas vaikų rekreacijai, gerai savijautai, džiugiai ir žvaliai nuotaikai. Jis turi atitikti vaikų amžių, fizinį pasirengimą, savijautą, individualias savybes. Svarbu tinkamai parinkti aktyvaus ir pasyvaus poilsio pertraukas, kaitalioti judrią veiklą ir įvairias ramias kūrybines užduotis. Intensyvius žaidimus, estafetes reikia kaitalioti su pramogomis, atrakcionais, šokiais, dainomis. Jie patys turi rrodyti aktyvumą, pasirinkti jų poreikius ir interesus atitinkančią veiklą, bendrauti su kitais ar žaisti individualiai.

Sporto pramogos ir judriųjų žaidimų popietės. 1-2 kartus per mėnesį organizuojamos, pradinėje mokykloje – judriųjų žaidimų popietės. Jų tikslas – žadinti teigiamas emocijas, pratinti vaikus nnaudingai praleisti laisvalaikį, ugdyti kūrybiškumą, elgesio kultūrą, formuoti gražius tarpusavio santykius. Judriųjų žaidimų popietės turinį gali sudaryti įvairūs fiziniai pratimai. Jie turėtų būti įdomūs, nuotaikingi, skatinti vaikų kūrybiškumą, iniciatyvą, aktyvumą. Tam tinka ne tik judrieji žaidimai, bet ir kombinuotos linksmos estafetės, įvairūs atrakcionai, sporto pratimai.

Per sporto pramogas ir judriųjų žaidimų popietes vaikai turi aktyviai judėti, rodyti ryžtą, išradingumą, patys kurti naujas judesių kombinacijas, būti aktyvūs veikėjai ir sirgaliai. Ugdytojas skatina vaiko iniciatyvą, kūrybiškumą, o kartu ir atsakingumą leisdamas vaikui pačiam spręsti, rinktis, veikti. Suteikdamas pasirinkimo laisvę dalyvauti ar nedalyvauti žaidimų popietėje, jis kartu orientuoja vaiką kaip turiningai organizuoti savo laisvalaikį, stiprinti sveikatą, rūpintis fizine būkle. Vaikai turi žinoti, nuo ko priklauso gera sveikata, o kas jai kenkia. Ugdoma nuostata llaikytis darbo ir poilsio režimo, formuojami įpročiai fiziniais pratimais stiprinti sveikatą.

Sporto pratimai ir žaidimai. Sporto pratimai bei žaidimai praturtina vaikų judėjimo patirtį nauju turiniu – pačiais įvairiausiais judesiais ir jų deriniais, atliekamais įvairiomis sąlygomis, keičiantis situacijoms. Vaikams atsiveria neribotos galimybės kūrybiškai panaudoti vieno ar kito judesio įgūdžius.

Pagrindinis sporto pratimų ir žaidimų mokymo tikslas – supažinti vaikus su įvairiomis sporto šakomis, praturtinti fizinio lavinimo priemones įdomia žaidybine veikla.

Daugiam.etė mokyklos darbo patirtis, mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad ttik nedidelė tėvų dalis turi pakankamai žinių apie pradinukų fizinį ugdymą. Todėl vienas iš mokytojo, visos mokyklos pedagogų kolektyvo uždavinių yra švietimo veikla sveikatos ir kūno kultūros srityje.

Prieš pradėdamas įgyvendinti šios veiklos programą, mokytojas iškelia tėvams tokį klausimą: jeigu jūs galėtumėte savo vaikui suteikti tai, kas padarytų jį sveiką, laimingą ir pasirengusį būsimam gyvenimui, ar viską atiduotumėte įgyvendinti tokiai galimybei? Mokytojas turi paaiškinti, kad ši galimybė – tai aukštas vaiko psichofizinio pajėgumo lygis, tai dovana, kurią kiekviena šeima gali padovanoti savo vaikui.

Mokyklos ir šeimos bendradarbiavimas turi būti grindžiamas tarpusavio pasitikėjimu ir pagarba.

Bendradarbiavimo su tėvais tikslai:

1. susipažinti su šeimos gyvenimo sąlygomis, būdu, tradicijomis ir ieškoti bendrų sveikatos stiprinimo ir fizinių galių plėtojimo būdų;

2. supažindinti tėvus su vaikų dienos režimu, fizinio ugdymo formomis ir metodais;

3. šviesti tėvus pedagogikos, vaikų psichologijos, fizinio ugdymo ir sveikatos stiprinimo klausimais.

Konkreti įtaka ir pagalba tėvams priklauso nuo ugdytojo pedagoginio meistriškumo, jautrumo, kultūros. Bendradarbiavimas bus sėkmingas tik tada, jei pedagogai gebės subtiliai, taktiškai spręsti problemas. Santykiai su tėvais turėtų būti pagarbūs, nuoširdūs, dalykiški.

Bendradarbiavimo su tėvais formos. Labiausiai paplitusios šios individualaus bendravimo su šeima formos: individualūs pokalbiai, lankymasis namuose, konsultacijos. Jų metu analizuojamos konkrečios vaikų ugdymo, sveikatos stiprinimo, kūno priežiūros problemos.

Pokalbių, apsilankymų namuose, bendravimo atvedus, ar pasiimant vvaiką metu reikėtų:

1. susipažinti su vaikų sveikatos būkle, ugdymo ir laisvalaikio praleidimo būdais šeimoje, gauti informacijos apie vaiko polinkius, interesus;

2. rasti bendradarbiavimo būdą, suvienodinti higienos reikalavimus, dienos režimą;

3. informuoti tėvus apie vaiko fizinį vystymąsi, ugdymą, teikti žinių apie sveikatos stiprinimą ir grūdinimą.

Pradinėje mokykloje vaikas ugdomas atsižvelgiant į jo auklėjimo šeimoje tradicijas, įpročius, nuostatas, siekiant išlaikyti namų ugdymo dvasią, tėvų autoritetą. Ypač glaudūs ryšiai turi būti su tėvais, kurių vaikai yra silpnos sveikatos, dažnai serga ar turi kokių nors vystymosi sutrikimų. Labai naudingos individualios pedagogų, psichologų, gydytojų, fizinio lavinimo specialistų konsultacijos.

Svarbiausios kolektyvinio darbo su tėvais formos: tėvų susirinkimai, vaikų, tėvų ir pedagogų bendros išvykos į gamtą, varžybos, sporto šventės, atvirų fizinio ugdymo pratybų stebėjimas, lektoriumai arba tėvų universitetai.

Rekomenduojama tėvus supažindinti su tokiais svarbiais vaikų fizinio ugdymo klausimais kaip taisyklingos laikysenos formavimas, plokščiapėdystės profilaktika, žaidimų gryname ore, grūdinimosi reikšmė ir pagrindinės taisyklės, traumų profilaktika, vaiko sporto kampelis ir inventorius ir kt.

Konsultacijos. Vieną du kartus per savaitę, po pamokų, sporto salėje ar metodiniame kabinete organizuojamos grupinės ar individualios konsultacijos. Jų metu mokytojas teikia rekomendacijas, demonstruoja įvairius pratimus, individualaus pritaikymo galimybes ir variantus.

Kiekvienos klasės „sportiškiausias“ tėvas koordinuoja kūno kultūros ir sveikatingumo darbą, talkina mokytojui sprendžiant vaikų fizinio ugdymo klausimus.

Mokytojo santykiai su ttėvais bus šilti, neformalūs, vaikų fizinio ugdymo problemos bus sprendžiamos sėkmingai, jeigu jis:

• domėsis vaiku, stengsis jį pažinti;

• užmegs kontaktus su vaiko tėvais, nesulaukdamas jų iniciatyvos;

• vengs neigiamai vertinti vaiką, stengsis labiau pabrėžti jo laimėjimus;

• kartu su tėvais aiškinsis ir numatys būdus, kaip spręsti vaiko fizinio ugdymo problemas;

• supras, kad yra tėvų, gali.nčių patarti kūno kultūros ugdymo klausimais, ir priims jų pasiūlymus, stengsis vaikų labui panaudoti tėvus sportininkus, galbūt pasiekusius itin puikių rezultatų;

• pripažins, kad tėvai turi savo požiūrį ir nuostatas į fizinį vaikų ugdymą;

• vengs išankstinio nusistatymo tėvų atžvilgiu, jeigu jo ir tėvų nuomonės nesutampa;

• su džiaugsmu priims šeimos pagalbą.

Pedagogas turi aktyviai ieškoti ryšių su ugdytinių tėvais, siekti, kad vaikams keliamų reikalavimų būtų laikomasi ir namuose. Jis turi visapusiškai informuoti tėvus apie vaiką, tartis su jais, taktiškai ir pagrįstai kelti jiems savo reikalavimus, bet neužkrauti savo pareigų. reikia gerbti ir vertinti tėvų nuomonę, kantriai išklausyti jų kritiką.

Pirmiausia yra kolega, kuris domisi aktyviaisiais mokymo metodais – darbu grupėse. Pedagogai susitinka ir apmąsto pamokos planą, pasiskirstymo grupėmis būdus bei mokinių darbą grupėse.

darbui grupėse? Juo sudėtingesnė bus užduotis, tuo daugiau mokiniai privalės susitelkti ir pademonstruoti gebėjimus bendradarbiauti. Praeis nemažai laiko, kol mokiniai išmoks bendradarbiaudami dirbti grupėse. Galima paskirti dalį laiko tam, kad mokiniai įsisavintų pagrindinius darbo grupėmis principus. Labai svarbu išmokyti mokinius bendradarbiaujant siekti bendrų tikslų.

Neilgai trunkančiom užduotim atlikti, parankiausia yra suskirstyti mokinius į 4-5 asmenų grupes. Į didesnes grupes tikslinga mokinius skirstyti tuomet, kai numatoma atlikti daug laiko užimančias ir sudėtingas užduotis.

Skirstant mokinius į grupes reikia atsižvelgti į tai, jog jjos būtų heterogeninės mokinių gebėjimų, lyties ir kt. požiūriais.

Skirstyti grupėmis, priklausomai nuo užduočių specifiškumo, gali pats mokytojas arba mokiniai gali patys pasiskirstyti pagal savo pomėgius.

Apibendrinant atliktą darbą grupėmis reikia akcentuoti gebėjimus bendradarbiauti, darbo grupėmis efektyvumą priimant sprendimus rūpimu klausimu. Aptarkite su mokiniais, kokios patirties jie įgijo, dirbdami grupėse.

Darbo grupėmis atlikimo eiga:

• Prieš pradedant pamoką, reikia parenkti klasę darbui grupėse.

• Trumpai pristatyti pamokos temą.

• Suskirstyti mokinius grupėmis.

• Įsitikinti, jog visi mokiniai suprato užduotis.

• Atsakyti į mmokinių klausimus, jei jiems užduotys pasirodytų neaiškios.

• Paskirstyti laiką užduotims atlikti.

• Grupėms atlikus paskirtas užduotis, paprašyti, kad grupių atstovai pristatytų grupės atliktą

darbą.

• Apibendrinti grupių atliktą darbą.

Ką turi daryti mokytojas, kai mokiniai dirba grupėse:

• Padėti mokiniams, kai jie dirba grupėse, nes jie mokosi naujo darbo būdo. Prieiti prie kiekvienos grupės ir pasiteirauti, kaip mokiniams sekasi darbas, ką jau atliko ir su kokiais sunkumais susiduria. Pateikti atvirus bei „užvedančius ant kelio“ klausimus. Galima pasiūlyti naujų idėjų.

• Kontroliuoti dirbančias grupes, tačiau nevadovauti jų darbui. Mokiniai privalo suvokti, jog jie patys yra atsakingi už grupės atlikto darbo kokybę.

• Skatinti mokinius pateikti naujų idėjų bei akcentuoti, jog dirbant grupėmis labai svarbu būti pakantiems kitų nuomonei ir atidžiai stebėti, ką daro ir sako grupės draugai.

Jeigu darbas grupėmis nekontroliuojamas, reikėtų jį nutraukti ir apsvarstyti, nurodant, kokie poelgiai kelia problemas. Atkreipti dėmesį į tuos mokinius, kurie neatlieka jiems paskirtų vaidmenų ir paaiškinti jiems, jog visi grupės nariai yra aatsakingi už kokybišką darbo atlikimą. Jeigu pažeidžiami bendrieji elgesio klasėje principai, reikėtų pradėti diskusiją šia tema ir pasistenkti, jog mokiniai patys rastų sprendimą iš susidari.usios keblios padėties.

Iškilus konfliktui grupės viduje, mokytojas jokiu būdu neturi teisti. Reikėtų paprašyti grupę, kurioje kilo konfliktas, apie jį padiskutuoti ir surasti sprendimą patiems. Po to apibendrnti. Tai užtrunka ilgesnį laiką, tačiau jį verta sutrukdyti tam, kad ateityje darbas grupėmis vyktų sėkmingiau.

Bendradarbiavimo principai.

a) Grupės narių pareigos.

• kiekvienas grupės narys privalo klausyti savo draugų;

• kiekvienas grupės narys privalo įsijungti į darbą;

• kiekvienas grupės narys privalo kreiptis pagalbos, jei jos jam reikia, į kitus grupės narius;

• kiekvienas grupės narys privalo teikti pagalbą, jei jo kas prašo.

b) Kiekvienas grupės narys privalo žinoti savo vaidmenį grupėje.

Reikėtų apsvarstyti ir paaiškinti mokiniams, kokia yra kiekvieno grupės nario vaidmens esmė ir reikšmė. Grupėje gali būti tokie vaidmenys: grupės atstovas, kuris vėliau pristatys grupės atliktą darbą, sekretorius (-ė), kuris privalo užrašyti grupės darbo rezultatus, laiko prižiūrėtojas ir tvarkdarys bei kt.

Paskirstydamas vaidmenis mokytojas privalo atsižvelgti į stipriąsias ir silpnąsias mokinių asmenybės puses.

Mokiniai privalo tiksliai įsisąmoninti, kas kokį vaidmenį atlieka.

Įvairių užduočių metu moksleivių vaidmenys privalo keistis.

Vienas iš būdų, skatinantis mokinius aktyviai dalyvauti pamokoje ir kritiškai mąstyti, yra klausimų, kurie išprovokuotų diskusijas, formulavimas. Diskusija sudaro mokiniams galimybę išdėstyti savo nuomonę vienu ar kitu klausimu. Kokie tai turėtų būti klausimai ir kaip juos reiktų formuluoti? Tradiciškai mokytojas užduodamas klausimus mokiniams siekia pakartoti jau išmoktą medžiagą ir įsitikinti ar mokiniai gerai ją suvokė. Tai irgi yra svarbu, nes mokytojas tokiu būdu sužino mokinių medžiagos įsisavinimo lygį. Tačiau pernelyg dažnas tokio metodo, kuris yra nukreiptas į jau mokiniams žinomos medžiagos pakartojimą, taikymas neskatina mokinių savarankiškumo bei kritinio mąstymo ir vverčia tam tikrą informaciją mokytis atmintinai.

Anot Bennett B., veiksnius, nuo kurių priklauso sėkmingas mokymas ir mokymasis, galima suskirstyti į keturias pagrindines sritis:

• turinio žinios;

• gebėjimas valdyti klasę;

• mokymo įgūdžiai;

• mokymo strategijos.

Mokymo modeliavimo įgūdžiai padeda mokiniams suprasti ir elgtis taip, kaip iš jų reikalaujama. Tai daro įtaką klasės valdymui bei mokinių domėjimuisi taikoma mokymo strategija. Tarkim, mokytojas nutaria vesti bendradarbiavimo pamoką. Modeliuodami procedūras, kuriomis pereinama prie grupių, atitinkamus bendravimo įgūdžius bei užduoties atlikimo veiksmus, mokytojas užtikrina, kad mokiniai žinos, kaip jiems elgtis, ir sėkmingai įsitrauks į šią veiklą. Turinio išmanymas taip pat turi įtakos gebėjimui efektyviai taikyti mokymo įgūdžius ir strategijas, o šie savo ruožtu veikia klasės valdymą. (Bennett B, 2000)

Labai svarbu skatinti mokinius pasakyti savo nuomonę bei dalyvauti diskusijose vienu ar kitu nagrinėjamos temos klausimu. Reikia mokiniams formuluoti ne tik klausimus „ką?“ ir „kaip?“, bet ir „kodėl?“ Mokytojas privalo skatinti mokinius galvoti, o ne tik pakartoti tai, ką jis pasakė pamokos pradžioje ar praeitose pamokose. Moksleivius reikia raginti analizuoti problemines situacijas, prašyti mokinių, kad jie savo požiūrį palygintų su kitų grupių pateiktomis nuomonėmis.

Mokiniai taip pat privalo pagrįsti savo nuomonę, paaiškinti, kodėl jie mano taip, o ne kitaip bei kritiškai ją vertinti. Mokytojas savo ruožtu privalo atidžiai klausyti mokinių pasisakymų bei tturėti omenyje, jog ir pats gali sužinoti ką nors naujo ar išgirsti originalią vienos ar kitos problemos interpretaciją.

Organizuojant vaikų fizinį ugdymą pradinėje mokykloje, reikia atsižvelgti į susiklosčiusias tradicijas, įstaigos materialinę bazę, geografinę padėtį, oro sąlygas.

Organizuojant vaikų fizinį .ugdymą, svarbu atsižvelgti į įstaigos materialinę bazę: vienos įstaigos turi vieną salę, kitos – dvi, trečios – visai neturi. Nevienodai įrengti pradinių mokyklų kiemai. Visa tai lemia fizinio ugdymo turinį, organizavimo formas. Reikia organizuoti fizinę veiklą ten, kur ji naudingiausia vaikų sveikatai, judesių lavinimui. Vaikams patinka, kai yra daug erdvės, įvairios įrangos, įrankių, kai veikla laisva, įvairi. Tikslinga kaitalioti pratybų organizavimo vietą.

Apibendrinant galima teigti, kad Jaunesnysis mokyklinis amžius yra vienas iš atsakingiausių motorinio aktyvumo formavimosi periodų. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams būtina ugdyti domėjimąsi kūno kultūra, savo fizinių ypatybių galimybėmis. Tikslinga orientuoti mokinius pagal fizinius duomenis, asmeninius interesus į atitinkamas sporto šakas. Svarbiausia fizinio ugdymo forma – kūno kultūros pamokos, teikiančios žinių apie sveiką gyvenseną. Fizinis vaikų ugdymas turi būti bendras vaikų, tėvų ir mokyklos rūpestis. Mokyklos ir šeimos bendradarbiavimas turi būti grindžiamas tarpusavio pasitikėjimu ir pagarba.

3. AKTYVIŲJŲ MOKYMOSI METODŲ PANAUDOJIMAS KŪNO

KULTŪROS PAMOKOSE: MOKYTOJŲ NUOMONĖ

3.1. Tyrimo metodai, tiriamieji

Tyrimui buvo pasirinktas anketavimo metodas. Šiuo metodu tikėtasi kuo tiksliau ištirti aktyviųjų mokymosi metodų

panaudojimą kūno kultūros pamokose.

Mūsų pasirinktai darbo temai šis metodas pasirodė reikalingiausias.

Taigi, tyrimui buvo pasirinkta viena tiriamoji grupė. Tai – mokytojų grupė. 2005 metų gegužės mėnesį buvo išdalintos anketos. Dalyvavo 34 mokytojai.

Tyrimo instrumentas. Tiriamųjų apklausai buvo naudota sukurta anketa. Anketa sudaryta iš 13 uždarų ir pusiau atvirų klausimų, siekiant ištirti aktyviųjų mokymosi metodų panaudojimą kūno kultūros pamokose.

Kiekvienas klausimas turi skirtingą atsakymų skaičių. Respondentai, remdamiesi savo asmenine nuomone ir patirtimi, galėjo pasirinkti tinkamiausią atsakymo variantą.

Tyrimo eiga. Anketinė apklausa atlikta Klaipėdos mmiesto S. Dacho vidurinėje mokykloje, Tauralaukio pagrindinėse mokyklose, pradinėje mokykloje „Varpelis“, taip pat anketinėje apklausoje dalyvavo „Vėtrungės“ gimnazijos, „Vitės“ bei Gedminų pagrindinių mokyklų kūno kultūros mokytojai. Tyrimas vyko 2005-05-02 iki 2005-05-20. Prieš tai buvo gauti įstaigų vadovų sutikimai atlikti tyrimą jų vadovaujamose mokymo įstaigose.

Anketas respondentai galėjo užpildyti namuose ir grąžinti. Anketa buvo duodama respondentams atsitiktine tvarka. Iš viso buvo išdalinta 40 anketų, iš jų 34 anketos sugrįžo. Visos jos buvo tinkamos analizei. Anketos anoniminės, todėl etika nepažeista. Respondentams paaiškinta, kkad gauti rezultatai nebus viešai skelbiami.

Kiekvienas klausimas analizuojamas atskirai ir pateikiami gauti rezultatai.

3.2. Tyrimo duomenų analizė

Buvo apklausta 20 (58,8 proc.) vidurinės mokyklos, 10 (29,4 proc.) pagrindinės ir 4 (11,8 proc.) pradinės mokyklos mokytojų.

3.1. pav. Respondentų pasiskirstymas pagal mokyklos tipą

Apklausoje ddalyvavo 7 (20,6 proc.) mokytojai, dirbantys mokykloje nuo 4 iki 9 metų, nuo 10 iki 14 metų darbo stažo mokykloje turi 9 (26,5 proc.) mokytojai, taip pat 15 (44,1 proc.) mokytojų šį darbą jau dirba daugiau kaip 15 metų. Tyrime dalyvavo vienas (2,9 proc.) respondentas, dirbantis mokykloje iki 4 metų. Tyrime dalyvavo 2 (5,9 proc.) pensijinio amžiaus sulaukę mokytojai.

3.2. pav. Respondentų pasiskirstymas pagal darbo stažą (procentais)

Į anketos klausimus atsakė 3 (8,9 proc.) mokytojai, 15 (44,1 proc.) vyresniųjų mokytojų ir 16 (47 proc.) mokytojų metodininkų. Galima daryti išvadą, kad pedagogų, dirbančių pradinėse klasėse, kvalifikacija yra tikrai aukšta.

3.3. pav. Respondentų pasiskirstymas pagal kvalifikacinę kategoriją (procentais)

Visi (100 proc.) respondentai turi aukštąjį išsilavinimą. Doktorantūros studijų nėra baigę.s nė vienas respondentas. Magistrantūros studijas baigę 113 (38,2 proc.) respondentų ir 21 (61,8 proc.) respondentas yra baigęs bakalauro studijas.

3.4. pav. Respondentų pasiskirstymas pagal įgytą išsilavinimą (procentais)

Į anketos klausimus atsakinėjo 10 (29,4 proc.) kultūros mokytojų ir 24 (70,6 proc.) pradinių klasių mokytojai.

3.5. pav. Respondentų pasiskirstymas pagal dėstomą dalyką (procentais)

Visi (100 proc.) tyrime dalyvavę respondentai mano, kad jie naudoja kūno kultūros pamokose aktyviuosius mokymo metodus.

Respondentai labai įvairiai atsakė į klausimą apie tai, iš kur jie gauna informacijos apie aktyviuosius mokymosi metodus. 7 (20 proc.) respondentai informacijos apie aaktyviuosius mokymosi metodus gauna seminarų metu, 4 (12 proc.) respondentai apie aktyviuosius mokymosi metodus sužino iš kolegų, o 23 (68 proc.) respondentai apie aktyviuosius mokymosi metodus skaito pedagoginėje spaudoje.

3.6. Respondentų pasiskirstymas pagal informacijos apie

aktyviuosius mokymosi metodus gavimo šaltinį (procentais)

Taip pat respondentai labai įvairiai atsakė į klausimą, kokioje pedagoginėje spaudoje jie randa informacijos apie aktyviuosius mokymo metodus. 23 respondentai informacijos apie aktyviuosius mokymo metodus randa pedagoginėje spaudoje, 16 (69,6 proc.) respondentų apie tai skaito leidinyje „Žvirblių takas“ bei mokslinėje literatūroje, 2 (8,7 proc.) respondentai paminėjo „Dialogą“, 1 (4,3 proc.) respondentas apie tai informacijos gauna leidinyje „Permainos“. Internete informaciją renkasi 2 (8,7 proc.) respondentai, 1 (4,3 proc.) respondentas tiksliai nurodė P. Ivanovo metodinę literatūrą, o 1 (4,3 proc.) respondentui informacijos apie aktyviuosius mokymosi metodus nepakanka. apklaustieji konkretaus informacijos šaltinio nenurodė, tik paminėjo, kad tai yra knygos, skirtos švietimui.

3.7. pav. Respondentų pasiskirstymas pagal konkretų informacijos šaltinį (procentais)

Apklausiant pedagogus paaiškėjo, kad mokytojai gana dažnai naudoja savo pamokose tradicinius mokymosi metodus: 30 (88,2 proc.) respondentų tradicinius mokymo metodus naudoja dažnai, 3 (8,8 proc.) respondentai – retai, o 1 (3 proc.) respondentas atsakė, kad tai priklauso nuo pamokos temos. Vadinasi, pedagogai savo pamokose nepamiršo tradicinių mokymo metodų ir juos gana dažnai naudoja.

3.8. pav. Respondentų pasiskirstymas ppagal tradicinių metodų panaudojimą(procentais)

Taip pat išsiaiškinta, kad mokiniams labiausiai patinka aktyvūs mokymosi metodai.

Tyrimo metu nustatyta, kad 18 respondentų naudoja judriuosius žaidimus, 5 respondentai naudoja pamokose judriąsias estafetes, 2 pedagogai naudoja kūno kultūros pamokose komandinius žaidimus, 2 respondentai naudoja jogos pratimus, 2 respondentai – improvizacinius žaidimus, 3 respondentai į šį klausimą visai neatsakė 4 respondentai naudoja varžybų elementus, grupinį metodą naudoja 6 respondentai, frontalųjį metodą – 3 respondentai, kelionių metodą – 1 respondentas.

Tyrime dalyvavę respondentai paminėjo, kad pagrindinė priežastis, trukdanti naudoti aktyviuosius mokymosi metodus – tai priemonių stoka. Trūksta priemonių 14 (41 proc.) respondentų. Sporto salių trūkumas trukdo naudoti aktyviuosius mokymosi metodus 15 (44 proc.) respondentų. Nepakanka žinių apie aktyviuosius mokymo metodus 5 (15 proc.) respondentams, o vienam respondentui nieko netrūksta, kad kūno kultūros pamokose būtų naudojami aktyvieji mokymosi metodai.

3.9. pav. Respondentų pasiskirstymas pagal priežastis, trukdančias naudoti aktyviuosius mokymo metodus (procentais)

Apklausoje dalyvavę respondentai, naudodami aktyviuosius mokymosi metodus kūno kultūros pamokose, kelia įvairius tikslus ir uždavinius: 9 (27 proc.) respondentai nori labiau motyvuoti mokinius, 15 (44 proc.) respondentų norėtų labiau sudominti mokinius, 10 (29 proc.) pedagogų aktyviuosius mokymo metodais nori ugdyti mokinių meilę kūno kultūrai ir sveikam gyvenimo būdui.

3.10. pav. Respon.dentų pasiskirstymas pagal keliamus tikslus ir uždavinius(procentais)

Į anketos klausimu atsakinėję respondentai pastebi mmokinių elgesio pakitimus per kūno kultūros pamokas, kai yra naudojami aktyvieji mokymosi metodai, visi apklaustieji atsakė į šį klausimą teigiamai. Pasikeičia mokinių elgesys, jie tampa aktyvesni, judresni, labiau emocionalūs.

Tyrime dalyvavę respondentai sutinka su teiginiu, kad žaidimai yra vienas iš aktyviųjų mokymosi metodų, naudojamų per kūno kultūros pamokas.

3.3. Gautų duomenų bendros išvados

Apžvelgus gautus rezultatus galima daryti išvadą, kad kūno kultūros pamokos gali išugdyti teigiamą mokinių požiūrį į fizinį aktyvumą, kad aktyvūs mokymosi metodai yra labai svarbūs kūno kultūros pamokose ir turi didžiulę įtaką. Tačiau pasitaiko ir kliūčių, t. y. nepakankama materialinė bazė – sporto inventoriaus stygius. Būtina plėsti dar nepakankamą mokyklų materialinę bazę – įrengiant sales, baseinus, aikšteles, papildant sporto inventorių.

Kūno kultūros pamokos – tai žaidimas, atveriantis galimybę patirti išlavinto, stipraus ir sveiko organizmo, kūno ir judesių, grožio keliamą džiaugsmą, kuriantis prielaidas asmens saviraiškai ir savirealizacijai, teikiantis laimės, mokantis.

Kūno kultūros pamokose sudaromos sąlygos, kurios įgalina mokinius patirti džiaugsmą, kylantį, kai tenkinami judėjimo poreikiai, realizuojama saviraiška, savitaiga, kūrybos poreikis.

Pamokose pasirenkami tokie aktyvūs mokymosi metodai, kurie tenkina mokinių judėjimo džiaugsmą, ugdo judesių kultūrą, raiškumą, teigiamą požiūrį į fizinį aktyvumą, sveikatą, puoselėja tautos kultūrines tradicijas, padeda socialiai subręsti asmenybei.

Žaidimai – aktyvus mokymosi metodas,

naudojamas pradinukų kūno kultūros pamokose. Tai tikras vaiko džiaugsmo šaltinis, padedantis išreikšti save, savo fizines jėgas, įvaldyti judėjimo įgūdžius.

Pedagogas, vedantis kūno kultūras pamokas pradinėje mokykloje turi būti ne tik geras savo darbo specialistas, psichologas, aktorius, bet ir žmogus, kuris gali tam tikra prasme atstoti tėvus, geranoriškai globoti vaikus, plėtoti jų fizines ir dvasines galias.

Ypač svarbus yra pedagoginis tėvų švietimas ir sveikatos stiprinimo, fizinio užsigrūdinimo bei fizinio aktyvumo propaganda.

Tyrimo rezultatai: atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad kūno kultūros pamokos – aatveriantis galimybę patirti išlavinto, stipraus ir sveiko organizmo, kūno ir judesių, grožio keliamą džiaugsmą, kuriantis prielaidas asmens saviraiškai ir savirealizacijai, teikiantis laimės, mokantis.

Fizinis vaikų ugdymas turi būti bendras vaikų, tėvų ir mokyklos rūpestis. Mokyklos ir šeimos

bendradarbiavimas turi būti grindžiamas tarpusavio pasitikėjimu ir pagarba.

Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad patys pedagogai mano, kad jie turi pakankamai žinių apie aktyviuosius mokymo metodus kūno kultūros pamokoje. Tačiau išnagrinėjus tyrimo rezultatus, galime daryti išvadą, kad mokytojai, dirbantys pradinėse klasėse, taip pat ir kūno kultūros mokytojai tturi žinių apie aktyviuosius mokymo metodus apskritai, tačiau apie aktyviuosius mokymosi metodus, naudojamus kūno kultūros pamokoje, jiems trūksta žinių.

Atsakydami į klausimą, kokius aktyviuosius mokymosi metodus pedagogai naudoja kūno kultūros pamokoje, pastarieji nurodo pamokose naudojamų pratimų rūšis, galvodami, kad kalba aapie aktyviuosius mokymo metodus.

IŠVADOS

• Galima daryti išvadą, kad, viena vertus, yra įvairių mokymo metodų klasifikacijų, antra vertus, minimi vis tie patys metodai. Kiekviena siūloma klasifikacija turi ir teigiamų, ir neigiamų bruožų. tačiau nė viena iš jų nėra pakankamai pagrįsta nei teoriniu, nei praktiniu požiūriu. Be to, vieni metodai (pvz. dogmatinis) pasitraukia iš pedagogikos, kiti drauge su naujausiomis mokymo priemonėmis, elektronine skaičiavimo. technika ateina į mokymo kabinetus (pvz. audiovizualinis).

• Kadangi tiek tradiciniai, tiek ir nauji mokymo metodai yra labai įvairūs, o kiekvienas iš jų dar turi savitą struktūrą, kuri mokymo procese keičiasi atsižvelgiant į mokymo medžiagą, mokytojo ir mokinių santykius, jų veiklos pobūdį, vaizdines mokymo priemones, pagalbinę medžiagą ir kt.

• Atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad kūno kultūros pamokos – atveriantis galimybę patirti išlavinto, stipraus ir ssveiko organizmo, kūno ir judesių, grožio keliamą džiaugsmą, kuriantis prielaidas asmens saviraiškai ir savirealizacijai, teikiantis laimės, mokantis.

• Demokratinėje visuomenėje, kurioje mokome gerbti kitų teises ir laisves, darbas grupėmis padeda ugdyti tolerancijos bei individo ir grupės santykio suvokimą. Darbas šiuo metodu keičia patį mokinių požiūrį į mokyklą bei mokymo procesą, leidžia pasiekti aukštesnių mokymosi rodiklių ir didinti vidinę mokymosi motyvaciją. Naudojant darbo grupėse mokymo metodą, mokiniai mokosi diskusijos meno, kuris yra demokratinės mąstysenos ir gyvensenos pagrindas. Neįmanoma išugdyti vaikų demokratinės visuomenės gyvensenos ppagrindų, jei išmokysime juos tik mėgdžioti mokytojų žodžius. Neišplėtosime demokratinio – kritinio mąstymo, jei mokiniai, nagrinėdami vienokią ar kitokią problemą, žinos tik vieną „teisingą“ atsakymą, kurį pateikė mokytojas.

• Taikydamas savo darbe darbo grupėmis metodiką, mokytojas puoselėja pagarbą kitų teisėms bei laisvėms ir bendram darbui.

• Jaunesnis mokyklinis amžius yra vienas iš atsakingiausių motorinio aktyvumo formavimosi periodų. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams būtina ugdyti domėjimąsi kūno kultūra, savo fizinių ypatybių galimybėmis. Tikslinga orientuoti mokinius pagal fizinius duomenis, asmeninius interesus į atitinkamas sporto šakas. Svarbiausia fizinio ugdymo forma – kūno kultūros pamokos, teikiančios žinių apie sveiką gyvenseną.

• Fizinis vaikų ugdymas turi būti bendras vaikų, tėvų ir mokyklos rūpestis. Mokyklos ir šeimos bendradarbiavimas turi būti grindžiamas tarpusavio pasitikėjimu ir pagarba.

• Kūno kultūros pamokos gali išugdyti teigiamą mokinių požiūrį į fizinį aktyvumą. Aktyvūs mokymosi metodai yra labai svarbūs kūno kultūros pamokose ir turi didžiulę įtaką. Tačiau pasitaiko ir kliūčių, t. y. nepakankama materialinė bazė – sporto inventoriaus stygius. Būtina plėsti dar nepakankamą mokyklų materialinę bazę – įrengiant sales, baseinus, aikšteles, papildant sporto inventorių.

• Kūno kultūros pamokose pasirenkami tokie aktyvūs mokymosi metodai, kurie tenkina mokinių judėjimo džiaugsmą, ugdo judesių kultūrą, raiškumą, teigiamą požiūrį į fizinį aktyvumą, sveikatą, puoselėja tautos kultūrines tradicijas, padeda socialiai subręsti asmenybei.

• Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad patys pedagogai mano, kkad jie turi pakankamai žinių apie aktyviuosius mokymo metodus kūno kultūros pamokoje. Tačiau išnagrinėjus tyrimo rezultatus, galime daryti išvadą, kad mokytojai, dirbantys pradinėse klasėse, taip pat ir kūno kultūros mokytojai turi žinių apie aktyviuosius mokymo metodus apskritai, tačiau apie aktyviuosius mokymosi metodus, naudojamus kūno kultūros pamokoje, jiems trūksta žinių.

• Atsakydami į klausimą apie aktyviųjų mokymosi metodų panaudojimą kūno kultūros pamokoje, pedagogai nurodo pamokose naudojamų pratimų rūšis, galvodami, kad kalba apie aktyviuosius mokymo metodus.

LITERATŪRA

1. Adaškevičienė E. Vaikų fizinio ugdymo pedagogika. – V., 1994.

2. Adamkevičienė E. Judėjimas, sveikata, stiprybė, grožis. – K., 1996.

3. Adamkevičienė E. Vaikų fizinio ugdymo teorijos ir metodikos programa ir metodinės rekomendacijos. – K., 1995.

4. Aktyvaus mokymosi metodai: mokytojo knyga. – Vilnius: Garnelis, 1998, – 148, [3] p.. – (Švietimas Lietuvos ateičiai).

5. Arends. Mokomės mokyti. – K., 1998.

6. Balšaitis J. Į startą. – Kaunas.: „Šviesa“, 1988.

7. Bendrojo lavinimo mokyklų 2003-2012 metų bendrieji ugdymo planai.

8. Bendrosios programos ir išsilav.inimo standartai. Vilnius: Švietimo aprūpinimo centras, 2003.

9. Bennett B., Rolheiser-Bennett C., Stevahn L. Mokymasis bendradarbiaujant: kur jausmai ir protas susitinka. – Vilnius: Garnelis, 2000. – 351, [1] p.

10. Blauzdys V. Darželinukų ir moksleivių fizinio ugdymo kaita: mokymo priemonė kūno kultūros specialybės studentams. – Vilnius, 2001.

11. Bobrova L. Pradinukų kūno kultūra: mokytojo knyga. – Kaunas, 1997.

12. Bobrova L. Kūno kultūros ugdymo orientyrai/ Žvirblių takas. – 11996, Nr. 3, p. 24-25.

13. Butkienė G., Kepalaitė A., Mokymasis ir asmenybės brendimas: pedagoginės psichologijos įvadas studentams, mokytojams, tėvams. – Vilnius: Margi raštai, 1996. – 298 p.

14. Butz M., Faltus R., Cohen E. Darbas grupėmis ir demokratijos vyksmas. Warszawa, 1993. – p. 1-6.

15. Čepulėnas A. Mokinių ištvermė ir fizinis darbingumas. – Kaunas.: „Šviesa“, 198.5

16. Daukšaitė L. Pagrindinių fizinių ypatybių ugdymas pradinėse klasėse/ Žvirblių taka. – 1999, Nr. 6, p. 25-40.

17. Eurofitas. Fizinio pajėgumo testai, metodika, Lietuvos moksleivių fizinio pajėgumo rezultatai: metodikos knyga sporto specialistams, pedagogams, medicinos darbuotojams, sportuotojams. – Vilnius: Lietuvos sporto informacijos centras, 2002. – 139 p.

18. Gage N., Berliner D. C. Pedagoginė psichologija. – Vilnius: Alma litera, 1994.

19. Grenstad N. M. Mokytis – tai atrasti. Vilnius: Margi raštai, 1996.

20. Hopkins D., Ainscow M., West M. Kaita ir mokyklos tobulinimas. – Vilnius: Tyto alba, 1998. – 320 p. – (Švietimas Lietuvos ateičiai).

21. Ivanovas P. Palenktyniaukime: estafetės I-IV klasių moksleiviams. – Šiauliai.: Šiaurės Lietuva, 2000.

22. Ivanovas P. Vaikų žaidimai. – Šiauliai.: „Saulė“, 1994.

23. Jakavičius V., Juška A. Mokyklos pedagogika. Kaunas: „Šviesa“, 1996.

24. Jensen E. Tobulas mokymas: daugiau kaip 1000 praktinių patarimų vaikų ir suaugusių mokytojams. – Vilnius: AB OVO, 1999. – 294 p.

25. Jovaiša L. Pedagogikos terminai. Kaunas: Šviesa, 1993.

26. Jovaiša L. Edukologijos įvadas. 2001.

27. Jovaiša L. Edukologijos pradmenys. Šiaulių universitetas, 2001.

28. Kūno kultūra silpnesnės sveikatos

moksleiviams: metodinės rekomendacijos. – Vilnius: Sapnų sala, 2003. – 68 p.

29. Lietuvos kūno kultūros ženklo programa „Augti ir stiprėti“ (sudarytojas Stasys Norkus). – Kaunas: Mažoji poligrafija, 2004. – 46 p.

30. Lietuvos kūno kultūros ženklo 12-13 amžiaus vaikams programas „Kasdien judėti“ (parengė E. Puišienė). – Kaunas: Mažoji poligrafija, 2004. – 52 p.

31. Makštelė A., Kulišauskienė I. Ritminė gimnastika moksleiviams. – Kaunas.: „Šviesa“, 1988.

32. Martinkienė G. Mokymo metodai ir jų panauda šiuolaikinėmis sąlygomis. Pedagogika, Nr. 57, 2002.

33. Miliauskas K. Netradiciniai pamokos metodai// Mokykla, 10-11, 1995.

34. Rajeckas V. Mokymo mmetodai. Vilnius: „Šviesa“, 1997.

35. Rajeckas V. Mokymo organizavimas. Vilnius: „Šviesa“, 1999.

36. Targamadzė V. Bendrojo lavinimo mokykla: mokinių edukacinio stimuliavimo aspektai. Kaunas.: Technologija, 1999.

37. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius, 1985

38. Teresevičienė M., Gedvilienė G. Mokymas bendradarbiaujant. – V., 1996.

39. Vis tobulėti: kas žinotina Lietuvos kūno kultūros ženkliukui. – Vilnius: Respublikinis sporto informacijos ir specialistų tobulinimo centras, 1996. – 162 p.

PRIEDAI

ANKETA

Gerb. Respondente,

Klaipėdos universiteto, Pedagogikos fakulteto kūno kultūros katedros, vaikystės pedagogikos su kūno kultūra IV kurso studentas Mindaugas Lipskis atlieka tyrimą, kurio tikslas – surinkti informaciją apie aktyviųjų mmokymosi metodų panaudojimą mokykloje. Gauti duomenys bus naudojami diplominiame darbe „Aktyviųjų mokymosi metodų panaudojimas kūno kultūros pamokose“.

Jūs galite prisidėti prie šio tikslo įgyvendinimo – reikia tik užpildyti anketą. Jūsų dalyvavimas apklausoje labai svarbus. Atsakydami į anketos klausimus, p.arašykite arba apibraukite ((X), Jūsų manymu, tinkamiausią variantą. aprašyčiau nuoširdžiai atsakyti į klausimus. Anketa yra anoniminė.

1. Vietovės, kurioje yra mokykla, tipas:

ڤ Gyvenvietė (miestelis)

ڤ Gyvenvietė, kaimas

ڤ Miestas

ڤ Savivaldybės centras

2. Mokyklos, kurioje Jūs dirbate, tipas:

ڤ Vidurinė mokykla

ڤ Pagrindinė mokykla

ڤ Pradinė mokykla

3. Jūsų pedagoginio darbo stažas:

ڤ iki 4 metų

ڤ nuo 4 iki 9 metų

ڤ nuo 10 iki 14 metų

ڤ 15 metų ir daugiau

ڤ esate pensijinio amžiaus

4. Kvalifikacinė kategorija:

ڤ neatestuotas mokytojas

ڤ mokytojas

ڤ vyr. mokytojas

ڤ mokytojas metodininkas

ڤ ekspertas

5. Įgytas išsilavinimas:

ڤ aukštosios studijos

○ bakalauras

○ magistratūra

○ doktorantūra

ڤ aukštesnysis

ڤ spec. vidurinis

ڤ nebaigtas aukštasis

6. Kokį dalyką dėstote?

…………………………

7. Ar taikote aktyviuosius mokymosi metodus per kūno kultūros pamokas?

ڤ taip

ڤ ne

Jeigu taip, tai:

7.1. Iš kur gaunate informacijos apie aktyviuosius mokymosi metodus?

ڤ iš seminarų

ڤ iš kolegų

ڤ iš pedagoginės spaudos

7.2. KKokioje pedagoginėje spaudoje Jūs randate daugiausiai informacijos apie

aktyviuosius mokymosi metodus?

…………………………

7.3. Kaip dažnai Jūs taikote tradicinius mokymosi metodus per kūno kultūros pamokas?

ڤ dažnai

ڤ retai

ڤ niekada

8. Kokie mokymosi metodai labiausiai patinka mokiniams?

ڤ tradiciniai

ڤ aktyvieji mokymosi metodai

9. Kokius aktyviuosius mokymosi metodus naudojate kūno kultūros pamokose?

…………………………

10. Išvardinkite priežastis, trukdančias kūno kultūros pamokose naudoti aktyviuosius mokymosi metodus.

ڤ dėl priemonių stokos

ڤ dėl sporto salės

ڤ nepakanka žinių apie aktyviuosius mokymosi metodus

ڤ nesidomiu

ڤ nežinau

11. Kokius tikslus ir uždavinius keliate pradinių klasių kūno kultūrai, taikant aaktyviuosius mokymosi metodus?

ڤ labiau motyvuoti mokinius

ڤ sudominti mokinius

ڤ ugdyti meilę kūno kultūrai ir sveikam gyvenimo būdui

ڤ nežinau

ڤ kiti …………………………

12. Ar pastebite mokinių elgesio pakitimus kūno kultūros pamokose, naudojant aktyviuosius mokymosi metodus?

ڤ taip

ڤ ne

jeigu taip, tai kokius …………………………

13. Ar sutinkate su teiginiu, kad judrieji žaidimai yra vienas aktyviųjų mokymosi metodų kūno kultūros pamokose?

ڤ taip

ڤ ne

ڤ nežinau

Iš anksto dėkojame

TURINYS

ĮVADAS ………………………… 3

1. AKTYVIŲJŲ MOKYMOSI METODŲ SAMPRATA ………….. 5

1.1. Aktyviųjų mokymosi samprata ir esmė ………………. 5

1.2. Mokymosi metodų įvairovė ……………………. 10. 2. FIZINIO UGDYMO ORGANIZAVIMO YPATUMAI

PRADINĖJE MOKYKLOJE ……………………… 16

2.1. Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų fiziniai ypatumai ……….. 16

2.2. Fizinio ugdymo organizavimo ypatumai pradinėje mokykloje…… 18

3. AKTYVIŲJŲ MOKYMOSI METODŲ PANAUDOJIMAS KŪNO

KULTŪROS PAMOKOSE: MOKYTOJŲ NUOMONĖ ………… 29

3.1. Tyrimo metodai, tiriamieji …………………… 29

3.2. Tyrimo duomenų analizė …………………… 30

3.3. Gautų duomenų išvados ……………………. 36

IŠVADOS ………………………… 38

LITERATŪRA ………………………… 40

PRIEDAI ………………………… 42

ĮVADAS

Jaunesnysis mokyklinis amžius – tai laikas, kai vaikai sparčiai auga, bręsta fiziškai ir psichiškai. Šiuo laikotarpiu vaikai itin imlūs, smalsūs, norintys pažinti visą pasaulį. Todėl turime sudaryti palankias sąlygas asmenybei formuotis, fizinėms ir psichinėms vaiko galioms plėtotis, tautos kultūros pradmenims ir dvasinėms vertybėms priimti.

Yra nustatyta, kad laikui bėgant dėl kasdieniniame gyvenime susidarančios įtampos mažėja daugelio vaikų fizinis aktyvumas ir pajėgumas. Kadangi sportas ir kkūno kultūra yra vienintelės mankštinimosi formos, reikia atkakliai siekti, kad mokiniai būtų fiziškai aktyvūs, domėtųsi kūno kultūra ir sportu. Tačiau tik išugdžius teigiamą mokinių požiūrį į fizinį aktyvumą, galima tinkamai plėtoti įgimtą biologinį poreikį judėti.

Kūno kultūra teikia galimybę patirti išlavinto, stipraus ir sveiko organizmo, kūno ir judesių grožio džiaugsmą, sudaro sąlygas asmeniui pažinti save, ugdyti fizinę bei dvasinę savo ištvermę, valią, kurių prireiks kritinėse situacijose, ugdo individualumą, skatina gebėjimą prisitaikyti prie nuolat kintančių sąlygų bei reikalavimų.

Nagrinėjama baigiamojo darbo tema yra aktuali tuo, kad kūno kultūros pamokos pradinėje mokykloje yra labai svarbios, o aktyvūs mokymo metodai suteikia kkūno kultūros pamokoms gyvumo. Aktyvūs mokymo metodai yra vienas iš naujausių mokymo metodų, naudojamų kūno kultūros pamokose, todėl yra būtinybė atlikti tyrimą ir nustatyti mokytojų nuomonę apie aktyviųjų mokymo metodų panaudojimą kūno kultūros pamokose.

Tyrimo tikslas – išsiaiškinti aktyviųjų mokymosi metodų panaudojimą kūno kultūros pamokose.

Tyrimo uždaviniai:

1. Išsiaiškinti aktyviųjų mokymosi metodų sampratą ir esmę.

2. Išsiaiškinti aktyviųjų mokymosi metodų įvairovę.

3. Išstudijuoti fizinio ugdymo organizavimo ypatumus pradinėje mokykloje

4. Ištirti aktyviųjų mokymosi metodų panaudojimą kūno kultūros pamokose.

Tyrimo objektas – aktyvieji mokymosi metodai kūno kultūros pamokose.

Tyrimo met.u buvo iškelta hipotezė: pradinėse ugdymo klasėse naudojant aktyviuosius mokymosi metodus kūno kultūros pamokose, pamokos yra daug įdomesnės, gyvesnės, kad aktyvieji mokymosi metodai yra svarbūs vaikų fiziniam ugdymui.

Atsižvelgiant į problemos aktualumą, šiame baigiamajame darbe bandoma atsakyti į klausimą: ar yra svarbus aktyviųjų mokymosi metodų panaudojimas kūno kultūros pamokose.

Tyrimo metodai:

• Mokslinė literatūros analizė.

• Anketinė apklausa.

Siekiant pagrįsti teorinėje dalyje analizuotą temą, buvo aktualu išskirti pasirinktą tyrimo objektą – aktyviuosius mokymo metodus kūno kultūros pamokose pradinio ugdymo klasėse.

1. AKTYVIŲJŲ MOKYMOSI METODŲ SAMPRATA

1.1. Aktyviųjų mokymosi metodų samprata ir esmė

mokyklų Bendrųjų programų įvadinėje dalyje, kalbant apie vaiką, jo pažinimą, bendravimo svarbą, apie mokymo ir mokymosi metodus, formas, t. y. mokymo organizavimą, orientuojamasi į šiuolaikinės modernios mokyklos modelį, kuriame mokytojas – ne vien informacijos šaltinis, bet ir informacijos situacijų organizatorius, keliantis problemas bei nurodantis darbo kryptį, padedantis mokiniams rasti atitinkamus mokymosi šaltinius ir atsakymus.

Tokių sudėtingų švietimo sistemos pokyčių metu, kai iš esmės keičiama mokykla ir ugdymo modeliai joje, kai kuriamos naujos technologijos, pakeičiančios tiesioginį mokytojo vadovavimą vaikų veiklai, bandoma iinterpretuoti mokymo metodų panaudos galimybes.

Mokyklai rūpi ugdyti visapusišką žmogų, o ne vien perteikti jam žinias. Ugdymo metodai yra ne prastesnis pedagoginio darbo veiksnys nei ugdymo turinys. Nėra ir negali būti universalaus, kiekvienam mokytojui ir mokiniui tinkančio metodo. Mokytojas pagal savo prigimtį ir jėgas renkasi ttokius metodus, kurie jam padėtų geriausiai pasiekti ugdymo tikslus ir uždavinius. Jei jam pačiam patogus metodas nepadeda skleistis kiekvieno mokinio individualybei, derėtų ieškoti kito arba permąstyti tą patį metodą. Tai pedagogo profesinio pasirengimo, jo pedagoginių pažiūrų bei takto reikalas. Mokytojams, kkurie nepasiruošę rinktis ir linkę remtis vienu labiausiai žinomu būdu, gresia pavojus tapti mirtinai nuobodiems. Kaip žinia, įvairesni mokymo būdai sužadina mokinių susidomėjimą, neleidžia nuobodžiauti, turi įtakos mokymosi motyvams. Koks mokymo metodas yra geriausias, galima pasakyti tada, kai tiksliai įvertinamos mokinių savybės (amžius, motyvai, ankstesnis mokymasis ir rezultatai) ir mokymo tikslai. Vieni metodai geriau padeda išmokyti vienus mokinius, kiti – kitus. Kiekvieną mokymo metodą galima naudoti labai įvairiai, net ir tada, kai mokomojo dalyko turinys yra maždaug toks pat.

Kiekvienas mokytojas siekia, kad jo pamokos būtų įdomios, padėtų mokiniams įsisąmoninti mokomąją medžiagą, ugdytų jų kūrybiškumą ir norą daugiau sužinoti. Šiuos siekius padeda įgyvendinti aktyvaus mokymosi metodai, ne tik įgalinantys geriau įsisąmoninti mokymo turinį, bet ir plėtojantys mokinių gebėjimą kritiškai mąstyti, ttaikyti įgytas žinias tiek įprastomis, tiek naujomis sąlygomis.

Mokytojas, taikantis aktyvaus mokymosi metodus, privalo turėti teorinį pagrindą, išmanyti metodų įvairovę ir paskirtį. Mokytojui svarbu suvokti, kodėl jis renkasi vieną ar kitą metodą, ar tas metodas atitinka jo darbo stilių, mokinių pasirengimą mokytis aktyviai, dalyko ir pamokos uždavinius. Met.odo pasirinkimą taip pat sąlygoja turimos mokymo priemonės arba mokytojo gebėjimas jas sukurti. Mokytojas privalo išmokti planuoti pamokas, kurios kurtų mokymosi aplinką ir padėtų skleistis kiekvieno mokinio asmenybei.

Mokytojas nuolat analizuoja mokymo ir mmokymosi procesą, nagrinėja ir vertina užduočių, metodų bei mokymosi aplinkos įtaką mokinių mokymosi rezultatams.

Permainų laikotarpiais mokytojas atlieka labai svarbų vaidmenį. Žinoma, jie padeda mokiniams išmokti svarbių sąvokų, faktų, įgyti įgūdžių, tačiau mokymas turi peržengti šias ribas: to, kad mokiniai išmoksta pakartoti mokytojų pateiktas mintis, tekstus ir veiksmus, nepakanka. Mokytojai turi padėti mokiniams pamėgti mokymąsi, pajusti vidinį ryšį su mokymo dalykais. Mokytojai privalo padėti mokiniams įgyti naujų žinių bei įgūdžių, leidžiančių jiems prasmingai tyrinėti ir paaiškinti pasaulį.

Mokytojai padeda mokiniams atskirti, ką šie moka ir gali, nuo to, ko nemoka ir negali. Mokiniams mokytojai tampa ne tik pažymių, bet ir tolesnio mokymosi šaltiniu.

Tarptautinių žodžių žodyne (1985) žodis „metodas“ (gr. methodos – tyrimo kelias) reiškia „veikimo ir reiškinių tyrimo būdą, veiksmą“. Todėl metodas yra privaloma bet kurios žmogaus sąveikos sąlyga, kuri įeina į veiklos turinį.

Lietuvių enciklopedijoje (1959) randame ir tokį apibrėžimą: „Metodas (gr. methodos – tyrinėjimas, sekimas) – planingas elgesys su objektu, kad jį kuriuo nors atžvilgiu ggalima greičiau, be keblumų ir nuostolių apvaldžius“.

Pedagogikos terminuose (Jovaiša L., 1993) mokymo metodas nusakomas, kaip „vadovavimo mokymuisi veiksmų, būdų visuma konkrečiam mokymo tikslui pasiekti“. Mokymosi metodas (ten pat) – „mokinių veiklos būdų sistema įsisavinant žinias ir įvaldant mokėjimus bei įgūdžius. Tai percepciniai (klausymo, skaitymo), mneminiai, mentaliniai, praktiniai metodai“.

Edukologijos, psichologijos krypties literatūroje mokymo metodai apibrėžiami labai įvairiai.

XX a. pirmosios pusės edukologas S. Šalkauskis pateikė tokį metodo apibrėžimą: „Mokymo metodas yra racionalus, nuoseklus ir visuotinai reikšmingas mokomojo veikimo būdas, nukreiptas į mokymo tikslą ir suderintas tiek su mokinio prigimtimi, tiek su mokomojo dalyko ypatybėmis“.

Panašiai mokymo metodą apibrėžia Teresevičienė ir kt. (2002) – tai pasikartojančių veiksmų visuma, tinkanti mokytis įvairiems dalykams ir svarbi išmokimui. Autoriai teigia, kad visi metodai yra geri, jei tinkamai panaudojami. Vieni metodai labiau tinkami naujai medžiagai perteikti, kiti individualiam darbui, tretieji mokymuisi grupėse iir socialinių gebėjimų plėtotei. Norint pasiekti gerų rezultatų, mokymosi metodai turėtų būti derinami tarpusavyje. Svarbiausia suprasti, kokioje situacijoje koks metodas pasitarnautų mokymo(si) tikslams (Teresevičienė ir kt. 2002)

Bendrosios programos skatina rinktis ne žinių perteikimo ir jų iškėlimo metodą, o mąstymo ugdymo metodą. Siūloma galvoti apie probleminį dėstymą, kritinio mąstymo ugdymą, procesų suvokimą ir apie griežtą faktų atranką.

Dabar, kintant mokyklos modeliui ir ugdant mąstančią asmenybę, iškyla mokymo metodų pasirinkimo problema. Bendrosiose programose nurodoma, kad ugdymo metodų pasirinkimą lemia:

• asmenybiniai ir sociokultūriniai lūkesčiai;

• ugdymo tikslai ir uždaviniai;

• ugdymo turinys;

• psichologiniai kriterijai;

• bendras kultūrinis mokytojo išprusimas.

Kai visuomenė apibrėžia, kas yra gerai,

mums tai gali atrodyti lengviau, tačiau tuomet gyvenimas nebūna toks prasmingas. Žmonės, jaučiantys bejėgiškumą, dažnai atiduoda valdžią kažkokiam nesuprantamam likimui, tampa pasyvūs. Gebėjimas mąstyti kritiškai išlaisvina.

Mokytojai privalo gebėti kontroliuoti klasę. Jie turi mokėti bendradarbiauti su mokiniais, kai dėl to, ko mokomasi, galima ginčytis. Mokytojai turi būti llankstūs, mokėti apibrėžti mokymosi tikslus ir leisti mokiniams patiems atrasti, kaip mokytis.

Mokinių gebėjimas taip pat skiriasi. Kartais mokiniai, nors ir turintys puikią atmintį, nesugeba mąstyti. Kadangi mąstymo įgūdžių jiems prireiks ateityje, geriau juos ugdyti dabar. Tačiau mokiniais, turintys nelabai ggerą atmintį, kartais puikiai mokosi aktyvesniais būdais.

Labai svarbu, kad mokyklose mokiniai būtų raginami pateikti savo požiūrius, klausinėti ir dalyvauti diskusijose pamokoje gvildenama tema. Ir pamokos metu mokytojai dažnai klausia mokinius jų požiūrio ir ragina užduoti klausimus, tačiau tam, kad mokiniai aktyviai dalyvautų pamokoje bei nagrinėdami vieną ar kitą problemą turėtų galimybę išsakyti savo požiūrį, galima taikyti darbo grupėmis metodiką.

Pamoka, kurios metu dirbama grupėmis, žymiai skiriasi nuo tradicinės dėstymo forma, prie kurios mokytojai yra labai pripratę.

Daugelis žmonių mano, kad mokykla yra ta vieta, kur mokytojai dirba, o vaikai renkasi jų stebėti.

Aktyvaus mokymo mmetodai (AMM) – tai pedagogikos įrankiai, kuriais mokytojai naudojasi siekdami padėti mokiniams įsitraukti į kritinį mąstymą.

Aktyvaus mokymosi metodai – tai būdai pasiekti tikslą. Jie padeda mokytojams išdėstyti dalyko turinį taip, kad mokiniai jį lengvai įsi.sąmonintų. Šiuo atžvilgiu svarbu ne tik žinių suvokimo, bet ir tų žinių panaudojimo aspektas. Mokantis aktyviais mokymosi metodais, įgyjama ir žinių, ir gebėjimų.

1. informaciją, kuri gaunama, panaudojama ir kuria tikima;

2. kuriamus planus;

3. veiksmus, kurių imamasi.

Užaugę mokiniai gyvens sudėtingame pasaulyje, demokratiškoje visuomenėje, kur ir individualūs, ir kolektyviniai sprendimai reikalaus rinktis, perdirbti ir naudoti informaciją.

Mokytojas, naudojantis pamokose aktyviuosius mokymosi metodus, siekia, kad jo pamokos būtų įdomios, padėtų mokiniams įsisąmoninti mokomąją medžiagą, ugdytų jų kūrybiškumą ir norą daugiau sužinoti.

Apibendrinant galima teigti, kad aktyvaus mokymosi metodai ne tik padeda geriau įsisąmoninti mokymo turinį, bet ir plėtoja mokinių gebėjimą kritiškai mąstyti, taikyti įgytas žinias tiek įprastomis, tiek naujomis sąlygomis. Mokytojai, taikantys aktyvaus mokymosi metodus, privalo turėti teorinį pagrindą, išmanyti metodų įvairovę ir paskirtį, nuolat analizuoti mokymo ir mokymosi procesą, nagrinėti ir vertinti užduočių, metodų bei mokymosi aplinkos įtaką mokinių mokymosi rezultatams.

Mes gyvename greitai besikeičiančiame ir nenuspėjamame pasaulyje. Kad išliktume ir

1.2. Mokymosi metodų įvairovė

XX a. pirmosios pusės lietuvių pedagoginėje literatūroje skiriami ttetiniai (pateikiamieji) ir euristiniai (atrandamieji) metodai. Tuo pačiu laikotarpiu metodų klasifikacijoje akcentuojamas dar ir kitas aspektas: tai pasyvieji, dažniausiai žodiniai – atgaminamieji (pagrindinis veikėjas yra mokytojas) ir veikdinamieji metodai (didesnis vaidmuo skiriamas mokiniui).

Pati seniausia tradicinių mokymo metodų klasifikacija tokia (Rajeckas V., 1999):

1. Monologiniai (pasakojimas, aprašymas, aiškinimas, paskaita);

2. Dialoginiai (katechetinis, euristinis);

3. Loginiai (analizė, sintezė, indukcija, dedukcija).

1.1. pav. Tradiciniai mokymosi metodai (pagal Rajecką, 1999)

XX a. pabaigos pagrindinis naujųjų metodų bruožas – mokytojo ir vaiko sąveika. Šiandien žinomas ir naujas metodų skirstymo pagrindas: tai skirtingas požiūris į mokyklos vaidmenį kultūros raidoje ir į kultūros tradicijos perėjimą. Šiuo aspektu išsiskiria reprodukcinė (skatina rinktis pasyvius, į mechaninį žinių ir įgūdžių perteikimą orientuotus mokymo metodus) ir interpretacinė (siūlo aktyvius ugdymo būdus, padedančius mokiniams savarankiškai aiškintis, vertinti, suprasti pasaulį, spręsti gyvenimo problemas, atsakingai veikti, kurti) nuostatos.

1. informaciniai (pasakojimas, paskaita, pokalbis, demonstravimas, įvairių spausdintų šaltinių naudojimas);

2. praktiniai – operaciniai (pratybos, praktiniai, laboratoriniai darbai);

3. kūrybiniai (euristiniai, probleminiai, tiriamieji).

1.2. pav. Mokymo metodų grupės (pagal Jovaišą, 1989)

Jakavičius (1996), Juška (1996), Rajeckas (1997,1999) ir kt. siūlo metodus klasifikuoti pagal žinių šaltinį ir iinformacijos suvokimo būdą:

1. žodiniai metodai (pa.sakojimas, aiškinimas, pokalbis, paskaita, darbas su spausdintais šaltiniais);

2. vaizdiniai metodai (demonstravimas, stebėjimas, ekskursija);

3. praktiniai metodai (įvairūs pratimai, praktiniai darbai, užduotys raštu ir žodžiu, grafiniai bei laboratoriniai darbai ir t. t.).

1.3. pav. Mokymo metodai (pagal Jakavičių, Jušką)

Metodus bandoma klasifikuoti ir pagal pagrindinius didaktinius tikslus: naujų žinių perteikimo, mokėjimų ir įgūdžių formavimo, žinių įtvirtinimo, jų tikrinimo ir pan.

Ilgai buvo naudojami tradiciniai metodai, nuo kurių nedrįsta nutolti, ir pamokos tapo vienodos, nuobodžios. Mokiniams stengtasi suteikti kuo daugiau žinių. Šiandien atsirado galimybė rinktis programas ir naudoti naujus metodus, kurie skatina mokinių savarankiškumą, loginį mąstymą, pratina aktyviai dalyvauti ugdymo procese.

Pasak Targamadzės (1999), dažniausiai pasirenkami tokie mokymo metodai: klaidų ir bandymų metodas, aprašomasis (aiškinamasis) metodas, demonstracinis metodas, projektinių užduočių metodas.

Arends knygoje (1998) „Mokomės mokytis“ išsamiai rašoma apie dėstymą, sąvokų mokymą, tiesioginį aiškinimą, mokymąsi bendradarbiaujant, mokymą tyrinėti ir klasės diskusijas.

Galima išskirti tradicinės ir netradicinės pamokos skirtumus:

1. Mokiniai aktyviai dalyvauja pamokoje. Jie nagrinėja ir sprendžia pamokoje keliamas problemas, o ne sėdi pasyvūs, kol mokytojas atlieka visą darbą.

2. Mokiniai yra įtraukti į darbą, turi galimybę mokytis bendradarbiauti sprendžiant vienokią ar kitokią problemą. Būdami grupės

nariais, mokiniai taip pat mokosi bendrauti, diskutuoti bei pagrįsti savo požiūrį vienu ar kitu klausimu. Jei nori susitarti, privalo įsiklausyti į vieni kitų nuomones, o nuomonių būna įvairių. Tai neįkainuojami gebėjimai jaunimui bei bet kurio amžiaus žmonėms demokratinėje visuomenėje.

3. Daugeliui mokinių darbas grupėmis yra naudingas:

a) sumanūs mokiniai turi galimybę atskleisti savo gebėjimus, neatkreipdami visos klasės dėmesio. Jaunimas dažnai nuogąstauja ir neparodo visos savo erudicijos, nes bijo pasirodyti „mokytojo numylėtiniu“ ar išsiskirti. Darbo grupėmis metodas šią problemą panaikina pačioje ppradžioje. Gabūs mokiniai yra kitų vertinami, nes jie yra lyg jų mokytojai, o ne varžovai. Pastebėta, kad taikant darbo grupėmis metodą mokiniai mielai mokosi iš savo draugų. Galite paklausti, kiek čia naudos gabiems mokiniams? Turėtume pagalvoti patys apie save – mokytojus. Ar mokydami netampame savo dalyko meistrais? Ar mokymas neverčia tikrinti savo žinių, kad galėtume jas perteikti kitiems suprantama forma? Gabūs mokiniai dėl tokios patirties turi labai daug naudos;

b) lėtesnio mąstymo bei suvokimo vaikai, taikant darbo grupėmis metodiką lengviau ir ssuprantamiau įsisavina dėstomą medžiagą. Mokinys, kurio klasėje nematyti, nejausdamas diskomforto, darbo grupėmis dėka, turi galimybes atskleisti savo gebėjimus ir parodyti erudiciją. Tai galima paaiškinti tuo, jog tradicinėje pamokoje mokinys bijo pažeminimo, bijo suklysti ir klaidingai atsakyti. Kartą klasės akivaizdoje sugėdintas, mmokinys daugiau niekad nesiryš savo noru atsakinėti į jokį klausimą, nes bijos pasirodyti neišmanėliu. Tuo tarpu dirbdamas mažoje grupėje jis mažiau rizikuoja, spręsdamas vienokį ar kitokį uždavinį. Tokiu būdu mokinys nejaučia diskomforto ir gali atskleisti visus savo gebėjimus bei žinias ir būti grupės narių įvertintas;

c) taikant darbo mažomis grupėmis metodiką, naudos turi ir nedrąsūs klasės mokiniai. Darbas tokioje grupėje sukelia tokiam mokiniui priimtinumo jausmą. 3 – 4 mokinių grupėje nedrąsus mokinys jaučiasi laisviau, negu atsakinėdamas visų mokinių akivaizdoje.

Demokr.atinėje visuomenėje, kurioje mokome gerbti kitų teises ir laisves, darbas grupėmis padeda ugdyti tolerancijos bei individo ir grupės santykio suvokimą.

Taip pat tyrimai rodo, jog darbas šiuo metodu keičia patį mokinių požiūrį į mokyklą bei mokymo procesą, leidžia pasiekti aukštesnių mokymosi rodiklių iir didinti vidinę mokymosi motyvaciją.

Norėčiau panagrinėti, kaip galima taikyti darbo grupėmis metodą.

Taikant darbo grupėmis metodiką, labai svarbu yra iš pradžių susipažinti su šaltiniais, ir kritiškai juos peržiūrėjus atrinkti tuos, kuriuos norėtumėte panaudoti pamokoje. Vėliau reikia parengti kiekvienam šaltiniui keletą klausimynų, kurie paskatintų mokinius diskusijai bbei lavintų jų kritinį mąstymą. Kiekviena grupė privalo gauti skirtingą tekstų rinkinį. Parenkant tekstus, reikia atkreipti dėmesį į tai, koks yra pamokos tikslas ir, kad kiekviena grupė nagrinėtų tuos klausimus, kurie yra susiję su pamokos tema. Dirbant tokiu metodu, kiekviena mokinių grupė išnagrinėja tam tikrą problemos aspektą ir tampa savo srities specialistų grupe, o vėliau, pristatydama visai klasei savo atliktą darbą, pasidalina žiniomis su kitais klasės mokiniais.

Tuo metu, kai mokiniai yra užsiėmę darbu grupėse, mokytojas stebi visų grupių darbą, patikslina užduotį, teikia pagalbą tiems mokiniams, kuriems jos reikia ir prižiūri, kad mokiniai produktyviai dirbtų.

Mokytojas, norėdamas, kad mokiniai gerai suprastų nagrinėjamą problemą, privalo taip suformuluoti klausimus ir parinkti tokias užduotis, kurios mokinius sudomintų. Mokytojas privalo pats savęs paklausti: kodėl noriu, kad mokiniai to išmoktų? kaip galėčiau sužadinti jų mąstymą?

JAV atlikti tyrimai rodo, jog žmonės turi įvairius mokymosi stilius ir įvairiai įsisavina naują medžiagą. Vieni vaikai geriau mokosi klausydami paskaitų, kiti skaitydami knygą, treti geriau įsisavina medžiagą ir labiau koncentruoja dėmesį tuomet, kai mokytojas asmeniškai juos paragina.

Todėl mokytojas privalo turėti omenyje, jog dirba su vaikais, kurie labai įvairiai įsisavina žinias, turi nevienodus gabumus ir įgūdžius. Taikant darbo grupėmis metodiką, reikia taip formuoti grupes, kad mokiniai gebėtų atlikti įvairias uužduotis, leidžiančias kiekvienam mokiniui atskleisti pačias stipriausias savo gebėjimų puses.

Apibendrinant galima teigti, kad demokratinėje visuomenėje, kurioje mokome gerbti kitų teises ir laisves, darbas grupėmis padeda ugdyti tolerancijos bei individo ir grupės santykio suvokimą. Darbas šiuo metodu keičia patį mokinių požiūrį į mokyklą bei mokymo procesą, leidžia pasiekti aukštesnių mokymosi rodiklių ir didinti vidinę mokymosi motyvaciją. Naudojant šį aktyvųjį mokymo metodą, mokiniai mokosi diskusijos meno, kuris yra demokratinės mąstysenos ir gyvensenos pagrindas. Neįmanoma išugdyti vaikų demokratinės visuomenės gyvensenos pagrindų, jei išmokysime juos tik mėgdžioti mokytojų žodžius. Neišplėtosime demokratinio – kritinio mąstymo, jei mokiniai, nagrinėdami vienokią ar kitokią problemą, žinos tik vieną „teisingą“ atsakymą, kurį pateikė mokytojas. Taikydamas savo darbe darbo grupėmis metodiką, mokytojas puoselėja pagarbą kitų teisėms bei laisvėms ir bendram darbui.

Kadangi tiek tradicin.iai, tiek ir nauji mokymo metodai yra labai įvairūs, o kiekvienas iš jų dar turi savitą struktūrą, kuri mokymo pprocese keičiasi atsižvelgiant į mokymo medžiagą, mokytojo ir mokinių santykius, jų veiklos pobūdį, vaizdines mokymo priemones, pagalbinę medžiagą ir kt.

2. FIZINIO UGDYMO YPATUMAI PRADINĖJE MOKYKLOJE

2.1. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų fiziniai ypatumai

Kiekvienas pedagogas, dirbantis su jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikais, turi gerai žinoti

jų morfologinius ir funkcinius ypatumus, fizinį išsivystymą ir pasirengimą, sveikatą ir judėjimo funkcijos ypatumus.

Kiekviename amžiaus tarpsnyje organizmo funkcijų ir sistemų reakcija į išorinius veiksnius yra specifinė. Kad pasiektų gerų sveikatingumo ir fizinės būklės gerinimo rezultatų, pedagogas turi organizuoti ugdymo procesą atsižvelgdamas į konkrečią ugdytinių fizinę ir psichinę būklę, fizinius gebėjimus.

Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams būdingas vystymosi procesų neužbaigtumas, lemiantis vaiko organizmo specifišką reakciją į išorinius veiksnius.

Pradinėje mokykloje atramos judėjimo aparatas intensyviai formuojasi. Keičiasi visų 206 stuburo kaulų forma, matmenys ir vidinė struktūra. Vaikų kaulai skiriasi nuo suaugusiųjų chemine sudėtimi ir fizinėmis savybėmis. Juose daugiau vandens, organinių medžiagų, didelę dalį skeleto sudaro kremzlinis audinys. Todėl vaikų kaulai yra elastingesni, lankstesni, rečiau lūžta, o lūžę greičiau sugyja, nei suaugusiųjų. Tačiau veikiami įvairių neigiamų veiksnių jie greičiau ir iškrypsta. Ypač linkęs iškrypti stuburas. Dar ir pradinukų stuburas, turintis didelę reikšmę atramos funkcijai, beveik visas sudarytas iš kremzlinio audinio. Nepaisant higienos reikalavimų, netinkamai parenkant ir normuojant fizinius pratimus, galima iškreipti vaiko laikyseną.

Atliekant

saikingo krūvio fizinius pratimus, ilgųjų skeleto kaulų augimo tempai spartėja, o kai skeletas perkraunamas ilgą laiką dirbant įtemptomis jėgomis – lėtėja. Tik 9-11 metais sukaulėja rankų pirštikauliai. Pėda taip pat vystosi labai intensyviai.

Nesaikingi fiziniai krūviai gali traumuoti, pažeisti kaulų sistemos vystymąsi ir augimą.

Sparčiai auga raumenynas, didėja raumenų jėga, vystosi ištvermė. Vaikų pilvo preso raumenys dar labai silpni, negali išlaikyti įtempimo keliant svorį. Stambūs kūno ir galūnių raumenys, turintys didelę reikšmę taisyklingai stuburo padėčiai išlaikyti, dar silpni. Palyginti silpnai iišvystyti ir smulkūs plaštakos raumenys.

Dirbant skeleto raumenims, intensyviau funkcionuoja ir kitos organizmo sistemos. Didėjant skeleto raumenų fiziniam krūviui, didėja ir širdies susitraukimų dažnis, gilėja ir dažnėja kvėpavimas, intensyvėja kitų organų veikla. Atskirų rraumenų grupių vystymąsi lemia jų treniravimo sąlygos, t. y. augančio organizmo reikmės ir centrinės sistemos išsivystymas.

Vadovaujant fizinei veiklai, labai svarbu sudaryti sąlygas, kad vaiko organizmas būtų aprūpintas grynu oru. Vaikus reikia pratinti derinti judesius su kvėpavimu, mokyti taisyklingai kvėpuoti.

Vaikų kvėpavimo aparatui stiprinti re.ikšmę turi fiziniai pratimai greitumui ir ištvermei ugdyti. Prie vienodų fizinių krūvių organizmas prisitaiko, pradeda menkai į juos reaguoti. Todėl pratimai turėtų būti įvairūs, atliekami be poilsio pertraukėlių ir kiek pailsint, kaitaliojama jų trukmė.

Vaikų širdies ir kraujagyslių sistemoje vyksta ryškūs morfologiniai ir funkciniai pokyčiai: širdies svoris padidėja nuo 70,8 g iki 92,3 g. Vaiko širdis veikia intensyviai, nes augančio oorganizmo audiniams reikia pristatyti daugiau deguonies ir maisto medžiagų negu suaugusiojo audiniams. Vaiko širdies masė yra didelė, o kraujagyslių spindis – platus, todėl kraujotaka gera. Pulsas dažnesnis, minutinis širdies tūris vaikui augant didėja. Vaikų širdies raumenys kur kas jautresni negu suaugusiųjų, todėl jų širdis gali pradėti daug dažniau plakti atliekant netgi nesunkų fizinį darbą. Pedagogas turi labai atsargiai normuoti fizinį krūvį, visada reikalaujantį intensyvesnės širdies veiklos.

Kai fizinis krūvis didinamas palaipsniui, tolygiai, širdies ir kraujagyslių sistema suspėja adaptuotis ir aprūpinti ddirbančius organus krauju.

Laisvai žaidžiantis vaikas pats instinktyviai reguliuoja savo širdies darbą, sustodamas trumpam pailsėti arba atlikdamas ne tokius intensyvius judesius. Sistemingas ir saikingas širdies treniravimas stiprina jos raumenis.

Pagrindiniai jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų motorikos rodikliai yra tam tikri judėjimo įgūdžiai ir mokėjimai, fizinių ypatybių išlavėjimo lygis.

Apibendrinant galima teigti, kad pedagogai, dirbantys su jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikais, turi gerai žinoti jų morfologinius ir funkcinius ypatumus, fizinį išsivystymą ir pasirengimą, sveikatą ir judėjimo funkcijos ypatumus. Fizinį krūvį reikia didinti palaipsniui, griežtai diferencijuoti atsižvelgiant į kiekvieno ugdytinio fizines galias. Vaikų kvėpavimo aparatui stiprinti reikšmę turi fiziniai pratimai greitumui ir ištvermei ugdyti. Todėl pratimai turėtų bbūti įvairūs, atliekami be poilsio pertraukėlių ir kiek pailsint, kaitaliojama jų trukmė. Pradinėje mokykloje atramos judėjimo aparatas intensyviai formuojasi. Sparčiai auga raumenynas, didėja raumenų jėga, vystosi ištvermė..2.2. Fizinio ugdymo organizavimo ypatumai pradinėje mokykloje

Pagrindinė fizinės veiklos forma pradinėje mokykloje yra pamoka. Tačiau vien fizinio ugdymo pamokų nepakanka augančio organizmo judėjimo poreikiams patenkinti. Būtinos ir kitos pradinukų fizinės veiklos formos – užklasiniai ir užmokykliniai užsiėmimai. Tik deramai parinktos viena kitą papildydamos, jos padėtų plėtoti pradinukų fizines galias, stiprinti sveikatą, išvengti neigiamų hipokinezės pasekmių. Po pamokų rekomenduojama vaikams sportuoti pagal savo pomėgius (lankyti sporto būrelį, treniruotis ar individualiai mankštintis), dalyvauti užklasiniuose renginiuose.

1. parinkti fizinius pratimus atsižvelgiant į vaikų sveikatą, fizinį pasirengimą, interesus;

2. sudaryti emocinį foną, sudominti vaikus, taikyti įvairius veiklos organizavimo ir ugdymo metodus, būdus bei priemones;

3. aktyvinti vaikus, individualiai skirti fizinį krūvį ir užduotis.

Fiziniai pratimai pradinukams parenkamai įdomūs, patrauklūs, nne per daug sunkūs.

Mankštos pertraukėlės per pamokas. Mokymasis yra didelis krūvis, vaiko darbingumą neigiamai veikia vienoda kūno poza, varžomas kvėpavimas. Sumažėjus darbingumui, susilpnėja dėmesys, pablogėja atmintis, sunkiau įsimenama mokomoji medžiaga. Pastebėta, kad trumpalaikės pertraukėlės pašalina nuovargį, nejudrios pozos statinį įtempimą, aktyvina organizmo sistemų darbą, mankština pavargusius raumenis. Po pertraukėlės vaikai geriau susikaupia, atlikdami užduotis būna atidesni. Fiziniai pratimai, keisdami veiklos pobūdį, padeda atpalaiduoti labiausiai apkrautus galvos smegenų žievės centrus, gerina nuotaiką, teigiamai veikia sveikatą bei darbingumą. Todėl per pamokas ar ruošiant pamokas namuose, daromos trumpalaikės 2-4 min. pertraukėlės.

Pertraukėlė tyri būti trumpa, kompaktiška. Vaikai visą laiką turi judėti, laisvai jaustis. Paaiškinimai, jeigu jų reikia, turi būti trumpi, konkretūs. Paprastai stengiamasi nestabdyti, nekoreguoti judančių vaikų, negaišti laiko jų išrikiavimui. Dažniausiai judesiai daromi šalia suolų (staliukų) arba laisvame klasės ar grupės kambario plote, rečiau – vaikams sėdint. Vaikai gali patys sustoti taip, kad netrukdytų vienas kitam, arba sudaryti ratuką.

aktyvesni.

Judriąją pertrauką mokykloje patartina organizuoti lauke. Kai oras blogas, vaikai gali žaisti koridoriuje, salėje, klasėje. Patalpa, kurioje žžaidžiama, turi būti gerai išvėdinta. Per pertrauką paliekami atidaryti .langeliai.

Savarankiškas aktyvus vaikų judėjimas. Savarankiška vaikų veikla formuoja poreikį, mokėjimus ir įgūdžius savarankiškai mankštintis. Vertingiausia yra tai, kad vaikai patys pasirenka vveiklos turinį, mėgstamus pratimus ir žaidimus – pamažu formuojasi sąmoningas požiūris į fizinę veiklą.

Savarankiška aktyvi vaikų fizinė veikla tik tada gali būti ugdymo priemonė, jei pradinėje mokykloje yra tinkamos sąlygos:

1. dienos režime tam skiriama pakankamai laiko;

2. parūpinama kiek reikia geros, vvaikų fizines išgales atitinkančios įrangos, inventoriaus, žaislų;

3. sudaromos sąlygos laisvai judėti ir žaisti įvairiais metų laikais;

4. pedagogas skatina vaikus aktyviai judėti ir sugeba vadovauti motorinei veiklai.

Fizinė veikla turi tenkinti vaiko poreikius. Jis turi pajusti saikingą fizinį nuovargį.

Reikia gerai apgalvoti pasivaikščiojimo turinį. Pasivaikščiojimai turi būti turiningi, įdomūs, tenkinti vaikų poreikį judėti.

Pasivaikščiojimo ir išvykos metu organizuojami judrieji žaidimai, estafetės, sporto pratimai ir žaidimai. Šiltu metų laiku galima važinėtis dviratukais, riedučiais, žaisti su kamuoliais, badmintoną, miestučius; žiemą – važinėtis su rogutėmis, slidinėti, čiuožti, žaisti ledi rritulį ir kt.

Išvykų į gamtą turinį sudaro:

1. gamtos reiškinių ir visuomenės gyvenimo stebėjimas;

2. savarankiški ir organizuoti judrieji žaidimai, sporto pratimai ir žaidimai bei pramogos.

Per išvykas vaikams reikia perteikti kuo daugiau ekologijos žinių, ugdyti atsakomybę už savo fizinę sveikatą ir humanišką požiūrį į bendraamžius.

Galima organizuoti įvairius žaidimus, darbinę veiklą, saulės vonias, maudymąsi jūroje ar ežere, supažindinti su gamtos reiškiniais, muzikuoti, dainuoti, šokti.

Didelę sveikatos dienos dalį paprastai užima pačių vaikų pasirinkta arba organizuota motorinė veikla. Įvairi, įdomi ir mėgstama fizinė veikla, grynas oras gamtoje skatina mažųjų fizinę

rekreaciją (ypač pradinukų po protinio darbo), stiprina sveikatą, grūdina organizmą, formuoja aktyvaus poilsio įpročius. Vaikų žaidybinė veikla turi vykti ramiai, laisvai.

Į sveikatos dienos programą galima įtraukti judriuosius žaidimus, sporto žaidimų ir pratimų elementus, linksmas estafetes, programas, atrakcionus, įvairių kliūčių įveikimo pratim.us.

Vaikai turi pakankamai bėgioti, žaisti, išdykauti, tačiau nepervargti. Nuo fizinio krūvio priklauso jų nuotaika, savijauta. Tik optimalus fizinis krūvis sudaro palankias prielaidas vaikų rekreacijai, gerai savijautai, džiugiai ir žvaliai nuotaikai. Jis turi atitikti vaikų amžių, fizinį pasirengimą, savijautą, individualias savybes. Svarbu tinkamai pparinkti aktyvaus ir pasyvaus poilsio pertraukas, kaitalioti judrią veiklą ir įvairias ramias kūrybines užduotis. Intensyvius žaidimus, estafetes reikia kaitalioti su pramogomis, atrakcionais, šokiais, dainomis. Jie patys turi rodyti aktyvumą, pasirinkti jų poreikius ir interesus atitinkančią veiklą, bendrauti su kitais ar žaisti individualiai.

Sporto pramogos ir judriųjų žaidimų popietės. 1-2 kartus per mėnesį organizuojamos, pradinėje mokykloje – judriųjų žaidimų popietės. Jų tikslas – žadinti teigiamas emocijas, pratinti vaikus naudingai praleisti laisvalaikį, ugdyti kūrybiškumą, elgesio kultūrą, formuoti gražius tarpusavio santykius. Judriųjų žaidimų popietės turinį gali sudaryti įvairūs fiziniai pratimai. Jie turėtų būti įdomūs, nuotaikingi, skatinti vaikų kūrybiškumą, iniciatyvą, aktyvumą. Tam tinka ne tik judrieji žaidimai, bet ir kombinuotos linksmos estafetės, įvairūs atrakcionai, sporto pratimai.

Per sporto pramogas ir judriųjų žaidimų popietes vaikai turi aktyviai judėti, rodyti ryžtą, išradingumą, patys kurti naujas judesių kombinacijas, būti aktyvūs veikėjai ir sirgaliai. Ugdytojas skatina vaiko iniciatyvą, kūrybiškumą, o kartu ir atsakingumą leisdamas vaikui pačiam spręsti, rinktis, veikti. Suteikdamas pasirinkimo laisvę dalyvauti ar nedalyvauti žaidimų popietėje, jis kartu orientuoja vaiką kaip turiningai organizuoti savo laisvalaikį, stiprinti sveikatą, rūpintis fizine būkle. Vaikai turi žinoti, nuo ko priklauso gera sveikata, o kas jai kenkia. Ugdoma nuostata laikytis darbo ir poilsio režimo, formuojami įpročiai fiziniais pratimais stiprinti sveikatą.

Sporto ppratimai ir žaidimai. Sporto pratimai bei žaidimai praturtina vaikų judėjimo patirtį nauju turiniu – pačiais įvairiausiais judesiais ir jų deriniais, atliekamais įvairiomis sąlygomis, keičiantis situacijoms. Vaikams atsiveria neribotos galimybės kūrybiškai panaudoti vieno ar kito judesio įgūdžius.

Pagrindinis sporto pratimų ir žaidimų mokymo tikslas – supažinti vaikus su įvairiomis sporto šakomis, praturtinti fizinio lavinimo priemones įdomia žaidybine veikla.

Daugiametė mokyklos darbo patirtis, mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad tik nedidelė tėvų dalis turi pakankamai žinių apie pradinukų fizinį ugdymą. Todėl vienas iš mokytojo, visos mokyklos pedagogų kolektyvo uždavinių yra švietimo veikla sveikatos ir kūno kultūros srityje.

Mokyklos ir šeimos bendradarbiavimas turi būti grindžiamas tarpusavio pasitikėjimu ir pagarba.

Bendradarbiavimo su tėvais tikslai:

1. susipažinti su šeimos gyvenimo sąlygomis, būdu, tradicijomis ir ieškoti bendrų sveikatos stiprinimo ir fizinių galių plėtojimo būdų;

2. supažindinti tėvus su vaikų dienos režimu, fizinio ugdymo formomis ir metodais;

3. šviesti tėvus pedagogikos, vaikų psichologijos, fizinio ugdymo ir sveikatos stiprinimo klausimais.

Bendr.adarbiavimo su tėvais formos. Labiausiai paplitusios šios individualaus bendravimo su šeima formos: individualūs pokalbiai, lankymasis namuose, konsultacijos. Jų metu analizuojamos konkrečios vaikų ugdymo, sveikatos stiprinimo, kūno priežiūros problemos.

Pokalbių, apsilankymų namuose, bendravimo atvedus, ar pasiimant vaiką metu reikėtų:

1. susipažinti su vaikų sveikatos būkle, ugdymo ir laisvalaikio praleidimo būdais ššeimoje, gauti informacijos apie vaiko polinkius, interesus;

2. rasti bendradarbiavimo būdą, suvienodinti higienos reikalavimus, dienos režimą;

3. informuoti tėvus apie vaiko fizinį vystymąsi, ugdymą, teikti žinių apie sveikatos stiprinimą ir grūdinimą.

Svarbiausios kolektyvinio darbo ssu tėvais formos: tėvų susirinkimai, vaikų, tėvų ir pedagogų bendros išvykos į gamtą, varžybos, sporto šventės, atvirų fizinio ugdymo pratybų stebėjimas, lektoriumai arba tėvų universitetai.

Rekomenduojama tėvus supažindinti su tokiais svarbiais vaikų fizinio ugdymo klausimais kaip taisyklingos laikysenos formavimas, plokščiapėdystės pprofilaktika, žaidimų gryname ore, grūdinimosi reikšmė ir pagrindinės taisyklės, traumų profilaktika, vaiko sporto kampelis ir inventorius ir kt.

Kiekvienos klasės „sportiškiausias“ tėvas koordinuoja kūno kultūros ir sveikatingumo darbą, talkina mokytojui sprendžiant vaikų fizinio ugdymo klausimus.

Mokytojo santykiai su tėvais bus šilti, neformalūs, vaikų fizinio ugdymo problemos bus sprendžiamos sėkmingai, jeigu jis:

• domėsis vaiku, stengsis jį pažinti;

• užmegs kontaktus su vaiko tėvais, nesulaukdamas jų iniciatyvos;

• vengs neigiamai vertinti vaiką, stengsis labiau pabrėžti jo laimėjimus;

• kartu su tėvais aiškinsis ir numatys būdus, kaip spręsti vaiko fizinio ugdymo problemas;

• supras, kad yra tėvų, galinčių patarti kūno kultūros ugdymo kklausimais, ir priims jų pasiūlymus, stengsis vaikų labui panaudoti tėvus sportininkus, galbūt pasiekusius itin puikių rezultatų;

• pripažins, kad tėvai turi savo požiūrį ir nuostatas į fizinį vaikų ugdymą;

• vengs išankstinio nusistatymo tėvų atžvilgiu, jeigu jo ir tėvų nuomonės nesutampa;

• su džiaugsmu priims šeimos pagalbą.

Pedagogas turi aktyviai ieškoti ryšių su ugdytinių tėvais, siekti, kad vaikams keliamų reikalavimų būtų laikomasi ir namuose. Jis turi visapusiškai informuoti tėvus apie vaiką, tartis su jais, taktiškai ir pagrįstai kelti jiems savo reikalavimus, bet neužkrauti savo pareigų. reikia gerbti iir vertinti tėvų nuomonę, kantriai išklausyti jų kritiką.

Pirmiausia yra kolega, kuris domisi aktyviaisiais mokymo metodais – darbu grupėse. Pedagogai susitinka ir apmąsto pamokos planą, pasiskirstymo grupėmis būdus bei mokinių darbą grupėse.

Reikia suformuluoti pamokos tikslą, ką mokiniai, dirbdami grupėmis, turi daryti, kokius įgūdžius ir gebėjimus įsisavinti. Svarbu atsakyti sau į klausimą: kodėl jūs norite, kad mokiniai to išmoktų? Ar tai realu? Kiek pamokos laiko jūs norite skirti darbui grupėse? Juo sudėtingesnė bus užduotis, tuo daugiau mokiniai privalės susitelkti ir pademonstruoti gebėjimus bendradarbiauti. Praeis nemažai laiko, kol mokiniai išmoks bendradarbiaudami dirbti grupėse. Galima paskirti dalį laiko tam, kad mokiniai įsisavintų pagrindinius darbo .grupėmis principus. Labai svarbu išmokyti mokinius bendradarbiaujant siekti bendrų tikslų.

Skirstant mokinius į grupes reikia atsižvelgti į tai, jog jos būtų heterogeninės mokinių gebėjimų, lyties ir kt. požiūriais.

Skirstyti grupėmis, priklausomai nuo užduočių specifiškumo, gali pats mokytojas arba mokiniai gali patys pasiskirstyti pagal savo pomėgius.

Darbo grupėmis atlikimo eiga:

• Prieš pradedant pamoką, reikia parenkti klasę darbui grupėse.

• Trumpai pristatyti pamokos temą.

• Suskirstyti mokinius grupėmis.

• Įsitikinti, jog visi mokiniai suprato užduotis.

• Atsakyti į mokinių klausimus, jei jiems užduotys pasirodytų neaiškios.

• Paskirstyti laiką užduotims atlikti.

• Grupėms atlikus paskirtas užduotis, paprašyti, kad grupių atstovai pristatytų grupės atliktą

darbą.

• Apibendrinti grupių atliktą darbą.

Ką turi daryti mokytojas, kai mokiniai dirba grupėse:

• Kontroliuoti dirbančias grupes, tačiau nevadovauti jų darbui. Mokiniai privalo suvokti, jog jie patys yra atsakingi už grupės atlikto darbo kokybę.

• Skatinti mokinius pateikti naujų idėjų bei akcentuoti, jog dirbant grupėmis labai svarbu būti pakantiems kitų nuomonei ir atidžiai stebėti, ką daro ir sako grupės draugai.

Jeigu darbas grupėmis nekontroliuojamas, reikėtų jį nutraukti ir apsvarstyti, nurodant, kokie poelgiai kelia problemas. Atkreipti dėmesį į tuos mokinius, kurie neatlieka jiems paskirtų vaidmenų ir paaiškinti jiems, jog visi grupės nariai yra atsakingi už kokybišką darbo atlikimą. Jeigu pažeidžiami bendrieji elgesio klasėje principai, reikėtų ppradėti diskusiją šia tema ir pasistenkti, jog mokiniai patys rastų sprendimą iš susidariusios keblios padėties.

Bendradarbiavimo principai.

a) Grupės narių pareigos.

• kiekvienas grupės narys privalo klausyti savo draugų;

• kiekvienas grupės narys privalo įsijungti į darbą;

• kiekvienas grupės narys privalo kreiptis pagalbos, jei jos jam reikia, į kitus grupės narius;

• kiekvienas grupės narys privalo teikti pagalbą, jei jo kas prašo.

b) Kiekvienas grupės narys privalo žinoti savo vaidmenį grupėje.

Paskirstydamas vaidmenis mokytojas privalo atsižvelgti į stipriąsias ir silpnąsias mokinių asmenybės puses.

Mokiniai privalo tiksliai įsisąmoninti, kas kokį vaidmenį atlieka.

Įvairių užduočių metu moksleivių vaidmenys privalo keistis.

Vienas iš būdų, skatinantis mokinius ak.tyviai dalyvauti pamokoje ir kritiškai mąstyti, yra klausimų, kurie išprovokuotų diskusijas, formulavimas. Diskusija sudaro mokiniams galimybę išdėstyti savo

nuomonę vienu ar kitu klausimu. Kokie tai turėtų būti klausimai ir kaip juos reiktų formuluoti? Tradiciškai mokytojas užduodamas klausimus mokiniams siekia pakartoti jau išmoktą medžiagą ir įsitikinti ar mokiniai gerai ją suvokė. Tai irgi yra svarbu, nes mokytojas tokiu būdu sužino mokinių medžiagos įsisavinimo lygį. Tačiau pernelyg dažnas tokio metodo, kuris yra nukreiptas į jau mokiniams žinomos medžiagos pakartojimą, taikymas neskatina mokinių savarankiškumo bei kritinio mąstymo ir verčia tam tikrą informaciją mokytis atmintinai.

Anot Bennett B., veiksnius, nuo kurių priklauso ssėkmingas mokymas ir mokymasis, galima suskirstyti į keturias pagrindines sritis:

• turinio žinios;

• gebėjimas valdyti klasę;

• mokymo įgūdžiai;

• mokymo strategijos.

Mokymo modeliavimo įgūdžiai padeda mokiniams suprasti ir elgtis taip, kaip iš jų reikalaujama. Tai daro įtaką klasės valdymui bei mokinių domėjimuisi taikoma mokymo strategija. Tarkim, mokytojas nutaria vesti bendradarbiavimo pamoką. Modeliuodami procedūras, kuriomis pereinama prie grupių, atitinkamus bendravimo įgūdžius bei užduoties atlikimo veiksmus, mokytojas užtikrina, kad mokiniai žinos, kaip jiems elgtis, ir sėkmingai įsitrauks į šią veiklą. Turinio išmanymas taip pat turi įtakos gebėjimui efektyviai ttaikyti mokymo įgūdžius ir strategijas, o šie savo ruožtu veikia klasės valdymą. (Bennett B, 2000)

Labai svarbu skatinti mokinius pasakyti savo nuomonę bei dalyvauti diskusijose vienu ar kitu nagrinėjamos temos klausimu. Reikia mokiniams formuluoti ne tik klausimus „ką?“ ir „kaip?“, bbet ir „kodėl?“ Mokytojas privalo skatinti mokinius galvoti, o ne tik pakartoti tai, ką jis pasakė pamokos pradžioje ar praeitose pamokose. Moksleivius reikia raginti analizuoti problemines situacijas, prašyti mokinių, kad jie savo požiūrį palygintų su kitų grupių pateiktomis nuomonėmis.

Mokiniai taip pat privalo pagrįsti savo nuomonę, paaiškinti, kodėl jie mano taip, o ne kitaip bei kritiškai ją vertinti. Mokytojas savo ruožtu privalo atidžiai klausyti mokinių pasisakymų bei turėti omenyje, jog ir pats gali sužinoti ką nors naujo ar išgirsti originalią vienos ar kitos problemos interpretaciją.

Organizuojant vaikų fizinį ugdymą pradinėje mokykloje, reikia atsižvelgti į susiklosčiusias tradicijas, įstaigos materialinę bazę, geografinę padėtį, oro sąlygas.

Organizuojant vaikų fizinį ugdymą, svarbu atsižvelgti į įstaigos materialinę bazę: vienos įstaigos turi vieną salę, kitos – dvi, ttrečios – visai neturi. Nevienodai įrengti pradinių mokyklų kiemai. Visa tai lemia fizinio ugdymo turinį, organizavimo formas. Reikia organizuoti fizinę veiklą ten, kur ji naudingiausia vaikų sveikatai, judesių lavinimui. Vaikams patinka, kai yra daug erdvės, įvairios įrangos, įrankių, kai veikla laisva, įvairi. Tikslinga kaitalioti pratybų organizavimo vietą.

Apibendrinant galima teigti, kad Jaunesnysis mokyklinis amžius yra vienas iš atsakingiausių motorinio aktyvumo formavimosi periodų. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams būtina ugdyti domėjimąsi kūno kultūra, savo fizinių ypatybių galimybėmis. Tikslinga orientuoti mokinius pagal fizinius duomenis, aasmeninius interesus į atitinkamas sporto šakas. Svarbiausia fizinio ugdymo forma – kūno kultūros pamokos, teikiančios žinių apie sveiką gyvenseną. Fizinis vaikų ugdymas turi būti bendras vaikų, tėvų ir mokyklos rūpestis. Mokyklos ir šeimos bendradarbiavimas turi būti grindžiamas tarpusavio pasitikėjimu ir pagarba..KULTŪROS PAMOKOSE: MOKYTOJŲ NUOMONĖ

3.1. Tyrimo metodai, tiriamieji

Tyrimui buvo pasirinktas anketavimo metodas. Šiuo metodu tikėtasi kuo tiksliau ištirti aktyviųjų mokymosi metodų panaudojimą kūno kultūros pamokose.

Mūsų pasirinktai darbo temai šis metodas pasirodė reikalingiausias.

Taigi, tyrimui buvo pasirinkta viena tiriamoji grupė. Tai – mokytojų grupė. 2005 metų gegužės mėnesį buvo išdalintos anketos. Dalyvavo 34 mokytojai.

Kiekvienas klausimas turi skirtingą atsakymų skaičių. Respondentai, remdamiesi savo asmenine nuomone ir patirtimi, galėjo pasirinkti tinkamiausią atsakymo variantą.

Tyrimo eiga. Anketinė apklausa atlikta Klaipėdos miesto S. Dacho vidurinėje mokykloje, Tauralaukio pagrindinėse mokyklose, pradinėje mokykloje „Varpelis“, taip pat anketinėje apklausoje dalyvavo „Vėtrungės“ gimnazijos, „Vitės“ bei Gedminų pagrindinių mokyklų kūno kultūros mokytojai. Tyrimas vyko 2005-05-02 iki 2005-05-20. Prieš tai buvo gauti įstaigų vadovų sutikimai atlikti tyrimą jų vadovaujamose mokymo įstaigose.

Anketas respondentai galėjo užpildyti namuose ir grąžinti. Anketa buvo duodama respondentams atsitiktine tvarka. Iš viso buvo iišdalinta 40 anketų, iš jų 34 anketos sugrįžo. Visos jos buvo tinkamos analizei. Anketos anoniminės, todėl etika nepažeista. Respondentams paaiškinta, kad gauti rezultatai nebus viešai skelbiami.

Kiekvienas klausimas analizuojamas atskirai ir pateikiami gauti rezultatai.3.2. Tyrimo duomenų analizė

Buvo apklausta 20 (58,8 proc.) vidurinės mokyklos, 10 (29,4 proc.) pagrindinės ir 4 (11,8 proc.) pradinės mokyklos mokytojų.

3.1. pav. Respondentų pasiskirstymas pagal mokyklos tipą

Apklausoje dalyvavo 7 (20,6 proc.) mokytojai, dirbantys mokykloje nuo 4 iki 9 metų, nuo 10 iki 14 metų darbo stažo mokykloje turi 9 (26,5 proc.) mokytojai, taip pat 15 (44,1 proc.) mokytojų šį darbą jau dirba daugiau kaip 15 metų. Tyrime dalyvavo vienas (2,9 proc.) respondentas, dirbantis mokykloje iki 4 metų. Tyrime dalyvavo 2 (5,9 proc.) pensijinio amžiaus sulaukę mokytojai.

3.2. pav. Respondentų pasiskirstymas pagal darbo stažą (procentais)

3.3. pav. Respondentų pasiskirstymas pagal kvalifikacinę kategoriją (procentais)

Visi (100 proc.) respondentai turi aukštąjį išsilavinimą. Doktorantūros studijų nėra baigęs nė vienas respondentas. Magistrantūros studijas baigę 13 (38,2 proc.) respondentų ir 21 (61,8 proc.) respondentas yra baigęs bakalauro studijas.

3.4. pav. Respondentų pasiskirstymas pagal įgytą išsilavinimą (procentais)

Į aanketos klausimus atsakinėjo 10 (29,4 proc.) kultūros mokytojų ir 24 (70,6 proc.) pradinių klasių mokytojai.

3.5. pav. Respondentų pasiskirstymas pagal dėstomą dalyką (procentais)

Visi (100 proc.) tyrime dalyvavę respondentai mano, kad jie naudoja kūno kultūros pamokose aktyviuosius mokymo metodus.

Respondentai labai įvairiai atsakė į klausimą apie tai, iš kur jie gauna informacijos apie aktyviuosius mokymosi metodus. 7 (20 proc.) respondentai informacijos apie aktyviuosius mokymosi metodus gauna seminarų metu, 4 (12 proc.) respondentai apie aktyviuosius mokymosi metodus sužino iš kolegų, o 23 (68 proc.) respondentai apie aktyviuosius mokymosi metodus skaito pedagoginėje spaudoje.

3.6. Respondentų pasiskirstymas pagal informacijos apie

aktyviuosius mokymosi metodus gavimo šaltinį (procentais)

3.7. pav.

Respondentų pasiskirstymas pagal konkretų informacijos šaltinį (procentais)

3.8. pav. Respondentų pasiskirstymas pagal tradicinių metodų panaudojimą(procentais)

Taip pat išsiaiškinta, kad mokiniams labiausiai patinka aktyvūs mokymosi metodai.

Tyrimo metu nustatyta, kad 18 respondentų nnaudoja judriuosius žaidimus, 5 respondentai naudoja pamokose judriąsias estafetes, 2 pedagogai naudoja kūno kultūros pamokose komandinius žaidimus, 2 respondentai naudoja jogos pratimus, 2 respondentai – improvizacinius žaidimus, 3 respondentai į šį klausimą visai neatsakė 4 respondentai naudoja varžybų elementus, grupinį metodą naudoja 6 res.pondentai, frontalųjį metodą – 3 respondentai, kelionių metodą – 1 respondentas.

Tyrime dalyvavę respondentai paminėjo, kad pagrindinė priežastis, trukdanti naudoti aktyviuosius mokymosi metodus – tai priemonių stoka. Trūksta priemonių 14 (41 proc.) respondentų. Sporto salių trūkumas trukdo naudoti aaktyviuosius mokymosi metodus 15 (44 proc.) respondentų. Nepakanka žinių apie aktyviuosius mokymo metodus 5 (15 proc.) respondentams, o vienam respondentui nieko netrūksta, kad kūno kultūros pamokose būtų naudojami aktyvieji mokymosi metodai.

3.9. pav. Respondentų pasiskirstymas pagal priežastis, trukdančias naudoti aktyviuosius mokymo mmetodus (procentais)

3.10. pav. Respondentų pasiskirstymas pagal keliamus tikslus ir uždavinius(procentais)

Į anketos klausimu atsakinėję respondentai pastebi mokinių elgesio pakitimus per kūno kultūros pamokas, kai yra naudojami aktyvieji mokymosi metodai, visi apklaustieji atsakė į šį klausimą teigiamai. Pasikeičia mokinių elgesys, jie tampa aktyvesni, judresni, labiau emocionalūs.

Tyrime dalyvavę respondentai sutinka su teiginiu, kad žaidimai yra vienas iš aktyviųjų mokymosi metodų, naudojamų per kūno kultūros pamokas.

3.3. Gautų duomenų bendros išvados

Apžvelgus gautus rezultatus galima daryti išvadą, kkad kūno kultūros pamokos gali išugdyti teigiamą mokinių požiūrį į fizinį aktyvumą, kad aktyvūs mokymosi metodai yra labai svarbūs kūno kultūros pamokose ir turi didžiulę įtaką. Tačiau pasitaiko ir kliūčių, t. y. nepakankama materialinė bazė – sporto inventoriaus stygius. Būtina plėsti dar nepakankamą mokyklų materialinę bazę – įrengiant sales, baseinus, aikšteles, papildant sporto inventorių.

Kūno kultūros pamokose sudaromos sąlygos, kurios įgalina mokinius patirti džiaugsmą, kylantį, kai tenkinami judėjimo poreikiai, realizuojama saviraiška, savitaiga, kūrybos poreikis.

Žaidimai – aktyvus mokymosi metodas, naudojamas pradinukų kūno kultūros pamokose. Tai tikras vaiko džiaugsmo šaltinis, padedantis išreikšti save, savo fizines jėgas, įvaldyti judėjimo įgūdžius.

Ypač svarbus yra pedagoginis tėvų švietimas ir sveikatos stiprinimo, fizinio užsigrūdinimo bei fizinio aktyvumo propaganda.

Tyrimo rezultatai: atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad kūno kultūros pamokos – atveriantis galimybę patirti išlavinto, stipraus ir sveiko organizmo, kūno ir judesių, grožio keliamą džiaugsmą, kuriantis prielaidas asmens saviraiškai ir savirealizacijai, teikiantis laimės, mokantis.

Fizinis vaikų ugdymas turi būti bendras vaikų, tėvų ir mokyklos rūpestis. Mokyklos ir šeimos

bendradarbiavimas turi būti grindžiamas tarpusavio pasitikėjimu ir pagarba.

Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad patys pedagogai mano, kad jie turi pakankam.ai žinių apie aktyviuosius mokymo metodus kūno kultūros pamokoje. Tačiau išnagrinėjus ttyrimo rezultatus, galime daryti išvadą, kad mokytojai, dirbantys pradinėse klasėse, taip pat ir kūno kultūros mokytojai turi žinių apie aktyviuosius mokymo metodus apskritai, tačiau apie aktyviuosius mokymosi metodus, naudojamus kūno kultūros pamokoje, jiems trūksta žinių.

• Galima daryti išvadą, kad, viena vertus, yra įvairių mokymo metodų klasifikacijų, antra vertus, minimi vis tie patys metodai. Kiekviena siūloma klasifikacija turi ir teigiamų, ir neigiamų bruožų. tačiau nė viena iš jų nėra pakankamai pagrįsta nei teoriniu, nei praktiniu požiūriu. Be to, vieni metodai (pvz. dogmatinis) pasitraukia iš pedagogikos, kiti drauge su naujausiomis mokymo priemonėmis, elektronine skaičiavimo technika ateina į mokymo kabinetus (pvz. audiovizualinis).

• Atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad kūno kultūros pamokos – atveriantis galimybę patirti išlavinto, stipraus ir sveiko organizmo, kūno ir judesių, grožio keliamą džiaugsmą, kuriantis prielaidas asmens saviraiškai ir savirealizacijai, teikiantis laimės, mokantis.

• Demokratinėje visuomenėje, kurioje mokome gerbti kitų teises ir llaisves, darbas grupėmis padeda ugdyti tolerancijos bei individo ir grupės santykio suvokimą. Darbas šiuo metodu keičia patį mokinių požiūrį į mokyklą bei mokymo procesą, leidžia pasiekti aukštesnių mokymosi rodiklių ir didinti vidinę mokymosi motyvaciją. Naudojant darbo grupėse mokymo metodą, mokiniai mokosi diskusijos meno, kuris yra demokratinės mąstysenos ir gyvensenos pagrindas. Neįmanoma išugdyti vaikų demokratinės visuomenės gyvensenos pagrindų, jei išmokysime juos tik mėgdžioti mokytojų žodžius. Neišplėtosime demokratinio – kritinio mąstymo, jei mokiniai, nagrinėdami vienokią ar kitokią problemą, žinos tik vieną „teisingą“ atsakymą, kurį pateikė mokytojas.

• Taikydamas savo darbe darbo grupėmis metodiką, mokytojas puoselėja pagarbą kitų teisėms bei laisvėms ir bendram darbui.

• Fizinis vaikų ugdymas turi būti bendras vaikų, tėvų ir mokyklos rūpestis. Mokyklos ir šeimos bendradarbiavimas turi būti grindžiamas tarpusavio pasitikėjimu ir pagarba.

y. nepakankama materialinė bazė – sporto inventoriaus stygius. Būtina plėsti dar nepakankamą mokyklų materialinę bazę – įrengiant sales, baseinus, aikšteles, papildant sporto inventorių.

• Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad patys pedagogai mano, kad jie turi pakankamai žinių apie aktyviuosius mokymo metodus kūno kultūros pamokoje. Tačiau išnagrinėjus tyrimo rezultatus, galime daryti išvadą, kad mokytojai, ddirbantys pradinėse klasėse, taip pat ir kūno kultūros mokytojai turi žinių apie aktyviuosius mokymo metodus apskritai, tačiau apie aktyviuosius mokymosi metodus, naudojamus kūno kultūros pamokoje, jiems trūksta žinių.

1. Adaškevičienė E. Vaikų fizinio ugdymo pedagogika. – V., 1994.

2. Adamkevičienė E. Judėjimas, sveikata, stiprybė, grožis. – K., 1996.

3. Adamkevičienė E. Vaikų fizinio ugdymo teorijos ir metodikos programa ir metodinės rekomendacijos. – K., 11995.

4. Aktyvaus mokymosi metodai: mokytojo knyga. – Vilnius: Garnelis, 1998, – 148, [3] p.. – (Švietimas Lietuvos ateičiai).

5. Arends. Mokomės mokyti. – K., 1998.

6. Balšaitis J. Į startą. – Kaunas.: „Šviesa“, 1988.

7. Bendrojo lavinimo mokyklų 2003-2012 metų bendrieji ugdymo planai.

8. Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai. VVilnius: Švietimo aprūpinimo centras, 2003.

9. Bennett B., Rolheiser-Bennett C., Stevahn L. Mokymasis bendradarbiaujant: kur jausmai ir protas susitinka. – Vilnius: Garnelis, 2000. – 351, [1] p.

10. Blauzdys V. Darželinukų ir moksleivių fizinio ugdymo kaita: mokymo priemonė kūno kultūros specialybės studentams. – Vilnius, 2001.

11. Bobrova L. Pradinukų kūno kultūra: mokytojo knyga. – Kaunas, 1997.

12. Bobrova L. Kūno kultūros ugdymo orientyrai/ Žvirblių takas. – 1996, Nr. 3, p. 24-25.

13. Butkienė G., Kepalaitė A., Mokymasis ir asmenybės brendimas: pedagoginės psichologijos įvadas studentams, mokytojams, tėvams. – Vilnius: Margi raštai, 1996. – 298 p.

14. Butz M., Faltus R., Cohen E. Darbas grupėmis ir demokratijos vyksmas. Warszawa, 1993. – p. 1-6.

15. Čepulėnas A. Mokinių ištvermė ir fizinis darbingumas. – Kaunas.: „Šviesa“, 198.5

16. Daukšaitė L. Pagrindinių fizinių ypatybių ugdymas pradinėse klasėse/ Žvirblių taka. – 11999, Nr. 6, p. 25-40.

18. Gage N., Berliner D. C. Pedagoginė psichologija. – Vilnius: Alma litera, 1994.

19. Grenstad N. M. Mokytis – tai atrasti. Vilnius: Margi raštai, 1996.

20. Hopkins D., Ainscow M., West M. Kaita ir mokyklos tobulinimas. – Vilnius: Tyto alba, 1998. – 320 p. – (Švietimas Lietuvos ateičiai).

21. Ivanovas P. Palenktyniaukime: estafetės I-IV klasių moksleiviams. –– Šiauliai.: Šiaurės Lietuva, 2000.

22. Ivanovas P. Vaikų žaidimai. – Šiauliai.: „Saulė“, 1994.

23. Jakavičius V., Juška A. Mokyklos pedagogika. Kaunas: „Šviesa“, 1996.

24. Jensen E. Tobulas mokymas: daugiau kaip 1000 praktinių patarimų vaikų ir suaugusių mokytojams. – Vilnius: AB OVO, 1999. – 294 p.

25. Jovaiša L. Pedagogikos terminai. Kaunas: Šviesa, 1993.

26. Jovaiša L. Edukologijos įvadas. 2001.

27. Jovaiša L. Edukologijos pradmenys. Šiaulių universitetas, 2001.

28. Kūno kultūra silpnesnės sveikatos moksleiviams: metodinės rekomendacijos. – Vilnius: Sapnų sala, 2003. – 68 p.

29. Lietuvos kūno kultūros ženklo programa „Augti ir stiprėti“ (sudarytojas Stasys Norkus). – Kaunas: Mažoji poligrafija, 2004. – 46 p.

30. Lietuvos kūno kultūros ženklo 12-13 amžiaus vaikams programas „Kasdien judėti“ (parengė E. Puišienė). – Kaunas: Mažoji poligrafija, 2004. – 52 p.

31. Makštelė A., Kulišauskienė I. Ritminė gimnastika moksleiviams. – Kaunas.: „Šviesa“, 1988.

32. Martinkienė G. Mokymo metodai ir jų panauda šiuolaikinėmis sąlygomis. Pedagogika, Nr. 57, 2002.

33. Miliauskas K. Netradiciniai pamokos metodai// Mokykla, 10-11, 1995.

34. Rajeckas V. Mokymo metodai. Vilnius: „Šviesa“, 1997.

35. Rajeckas V. Mokymo organizavimas. Vilnius: „Šviesa“, 1999.

36. Targamadzė V. Bendrojo lavinimo mokykla: mokinių edukacinio stimuliavimo aspektai. Kaunas.: Technologija, 1999.

37. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius, 1985

38. Teresevičienė M., Gedvilienė G. Mokymas bendradarbiaujant. – V., 1996.

39. Vis tobulėti: kas žinotina Lietuvos kūno kultūros ženkliukui. – Vilnius: Respublikinis sporto informacijos ir specialistų tobulinimo centras, 1996. – 162 p.PRIEDAI

ANKETA

Gerb. Respondente,

Klaipėdos universiteto, Pedagogikos fakulteto kūno kultūros katedros, vaikystės ppedagogikos su kūno kultūra IV kurso studentas Mindaugas Lipskis atlieka tyrimą, kurio tikslas – surinkti informaciją apie aktyviųjų mokymosi metodų panaudojimą mokykloje. Gauti duomenys bus naudojami diplominiame darbe „Aktyviųjų mokymosi metodų panaudojimas kūno kultūros pamokose“.

Jūs galite prisidėti prie šio tikslo įgyvendinimo – reikia tik užpildyti anketą. Jūsų dalyvavimas apklausoje labai svarbus. Atsakydami į anketos klausimus, parašykite arba apibraukite (X), Jūsų manymu, tinkamiausią variantą. aprašyčiau nuoširdžiai atsakyti į klausimus. Anketa yra anoniminė.

1. Vietovės, kurioje yra mokykla, tipas:

ڤ Gyvenvietė (miestelis)

ڤ Gyvenvietė, kaimas

ڤ Miestas

ڤ Savivaldybės centras

2. Mokyklos, kurioje Jūs dirbate, tipas:

ڤ Vidurinė mokykla

ڤ Pagrindinė mokykla

ڤ Pradinė mokykla

3. Jūsų pedagoginio darbo stažas:

ڤ iki 4 metų

ڤ nuo 4 iki 9 metų

ڤ nuo 10 iki 14 metų

ڤ 15 metų ir daugiau

ڤ esate pensijinio amžiaus

4. Kvalifikacinė kategorija:

ڤ neatestuotas mokytojas

ڤ mokytojas

ڤ vyr. mokytojas

ڤ mokytojas metodininkas

ڤ ekspertas

5. Įgytas išsilavinimas:

ڤ aukštosios studijos

○ bakalauras

○ magistratūra

○ doktorantūra

ڤ aukštesnysis

ڤ spec. vidurinis

ڤ nebaigtas aukštasis

6. Kokį dalyką dėstote?

…………………………

7. Ar taikote aktyviuosius mokymosi metodus per kūno kultūros pamokas?

ڤ taip

ڤ ne

Jeigu taip, tai:

7.1. Iš kur gaunate informacijos apie aktyviuosius mokymosi metodus?

ڤ iš seminarų

ڤ iš kolegų

ڤ iš pedagoginės spaudos

7.2. Kokioje pedagoginėje spaudoje Jūs randate daugiausiai informacijos apie

aktyviuosius mokymosi metodus?

…………………………

7.3. Kaip dažnai Jūs taikote tradicinius mokymosi metodus per kūno kkultūros pamokas?

ڤ dažnai

ڤ retai

ڤ niekada

8. Kokie mokymosi metodai labiausiai patinka mokiniams?

ڤ tradiciniai

ڤ aktyvieji mokymosi metodai

9. Kokius aktyviuosius mokymosi metodus naudojate kūno kultūros pamokose?

…………………………

10. Išvardinkite priežastis, trukdančias kūno kultūros pamokose naudoti aktyviuosius mokymosi metodus.

ڤ dėl priemonių stokos

ڤ dėl sporto salės

ڤ nepakanka žinių apie aktyviuosius mokymosi metodus

ڤ nesidomiu

ڤ nežinau

11. Kokius tikslus ir uždavinius keliate pradinių klasių kūno kultūrai, taikant aktyviuosius mokymosi metodus?

ڤ labiau motyvuoti mokinius

ڤ sudominti mokinius

ڤ ugdyti meilę kūno kultūrai ir sveikam gyvenimo būdui

ڤ nežinau

ڤ kiti …………………………

12. Ar pastebite mokinių elgesio pakitimus kūno kultūros pamokose, naudojant aktyviuosius mokymosi metodus?

ڤ taip

ڤ ne

jeigu taip, tai kokius …………………………

13. Ar sutinkate su teiginiu, kad judrieji žaidimai yra vienas aktyviųjų mokymosi metodų kūno kultūros pamokose?

ڤ taip

ڤ ne

ڤ nežinau

Iš anksto dėkojame