Darbas su šeima

Kai socialiniai darbuotojai dirba su šeimomis ir grupėmis, jie tampa

jų tarpusavio santykių dalimi. Kai darbuotojas dirba su šeimomis ar

grupėmis, jis yra gerokai didesnės sąveikos sistemos dalis. Faktiškai

sąveika tarp šeimos narių vyksta, kai nedirbama su klientu.

Darbuotojas visada turi remtis savo patyrimu, kurį įgijo savo šeimoje ir

toje grupėje, kuriai priklauso. Ta patirtis pagrįsta vertybėmis. Kadangi

šeima yra kultūros ir vertybių formuotoja, labai svarbu, kad darbuotojas

gerbtų šeimos, su kuria dirba, vertbes, kartu atsižvelgdamas į savo paties

ir profesijos vertybes.

Žinodamas kultūros ir vertybių įtaką santykiams, darbuotojas gali

prisidėti prie santykių kūrimo įgūdžių lavinimo. Tradiciškai darbuotojas

turi žinių, bendravimo, problemos ir konfliktų sprendimo įgūdžių. Siekiant,

kad individas, šeima ar grupė geriau funkcionuotų, būtina juos mokyti šių

įgūdžių. Jei šie įgūdžiai bus panaudoti kartu su socialinio darbo

vertybėmis ir tos kultūros sistemos, kuriai priklauso šeima ar grupės

nariai, rėmuose, bus pradėtas tvirtas pagrindas šeimos narių poreikiams

tenkinti.

Norint veiksmingai dirbti su klientais ir kitais darbuotojais, reikia

atsižvelgti į keturis svarbius dalykus:

1. Šeimoje įgyjama pagrindinė daugiaasmenės sąveikos patirtis –

pirmoji grupės patirtis, kkurią turėjo beveik kiekvienas žmogus, yra

jo patirtis gyventi šeimoje. Tai pirmoji gyvenimo patirtis ir pati

reikšmingiausia, kuri labai ryškiir truks dar ilgai. Ji

pasireiškia, kai žmogus auga, vystosi kaip asmenybė ir mokosi

bendrauti su kitais. Patirtis, įgyta šeimoje, lemia tai, kas mes

esame ir kaip sąveikaujame su kitais visą savo gyvenimą.

2. Šeima ir maža grupė kaip nsocialinė sistema. Šeima tai ypatinga

maža grupė. Šeima turi savybių, kurių neturi kitos mažos grupės,

kadangi jasi būdingi intensyvūs ilgalaikiai santykiai.

3. Socialinis darbuotojas kaip mažos grupės narys. Kai socialinis

darbuotojas yra komandos narys ar dalyvauja bendruomenės komiteto

ar agentūros veikloje, jis tampa mažos grupės nariu. Nors

socialinis darbuotojas ne visada yra šių grupių lyderis, jis gali

panaudoti žinias apie mažos grupės sąveiką ir grupės įtakos

įgūdžius, kad grupę galėtų tinkamai vykdyti savo funkcijas ir

užduotis.

4. Socialinis darbuotojas ir daugiaklientė sistema. Dažnai socialinis

darbuotojas, dirbdamas su grupu, netampa jos nariou. Tai būdinga

dirbant su daugiakliente sistema. Vis dėlto darbuotojas daro įtaką

grupės procesui ar sąveikai šeimoje ir būdamas už grupės ar šeimos

sistemos.

Šeima kaip daugiaasmenės sąveikos patirties pagrindas

Beveik kiekvienas žmogus pradeda gyvenimą šeimoje. Kartais atsitinka,

kad tėvai negali auginti vaiko. Šeimos patirties nebūvimas gali būti

pražūtingas žmonėms, nebent yra kažkoks tinkamas pakaitalas.

Žmonių santykiams labai svarbi įtampa, atsirandanti tenkinant savo

poreikius ir kartu palaikant santykius su kitais. Iš pradžių ši įtampa

pasireiškia šeimoje tarp mažo vaiko ir jo tėvų. Vaikas tarsi balansuoja

tarp autonomijos ir savarankiškumo sieko bei prasmingo prisirišimo

troškimo. Kai tėvai leidžia vaikui pajausti ir suprasti, kad jis yra

priimamas ir mylimas besąlygiškai, toks, koks yra, prisirišimas yra saugus

ir atsiranda pagrindas kurti vaiko autonomiją. Kai to nėra ar vaikas

tiesipog nesupranta, nejaučia to, atsiranda įvairių abejonių ir

pasitikėjimas labai silpnas.

Kokia bebūtų patirtis, įgyta gyvenant su šeima, ji išryškėja

bendraujant su kitais žmonėmis. Šis faktas yra daugiaasmenei sąčveikai ir

darodidžiulę įtaką`klientui, socialiniam darbuotojui ir tiems sistemos

žmonėms, su kuriais bendraujama. Jei suprantame, kas esame, suprantame,

kokią įtaką mums padarė šeima. Prieš pradėdami dirbti su klientais, ypač

šeimomis, socialiniai darbuotojai turi pirmiausia įvertinti savo patirtį ir

kokią įtaką ji daro suvokiant save, klientą ir jo pasaulį.

Svarbu atsižvelgti į tai, kaip šeimos patirtis lėmė kliento požiūrį į

save patį ir jo santykių su kitais formavimąsi.

Atliekant vertinimą ir intervenciją, svarbiausia yra suprasti kliento

šeimos įtaką savigarbai ir jo santykiams su kitais žmonėmis. Būdai, kuriais

šeima daro įtaką individo vystymuisi ir jo santykiams su kitais, yra

pagrindinis dalykas, į kurį darbuotojas turi sutelkti savo dėmesį

daugiaasmenėje sąveikoje. Labai svarbu suprasti indivodo asmeninius ir

šeimos bendrus poreikius. Siekiant pokyčio, reikia naudotis pranašumais ir

atsižvelgti į ribotumus.

Darbuotojas dirbdamas su šeimomis turi skatinti santykius, kurie savo

ruožtu skatintų išdydumą ir pagarbą. Darbuotoijas neturi pamiršti kultūros

ir vertybių skirtingumų ir juos gerbti. Jis turi padėti klientams

konfliktus spręsti pagarbiai, pripažįstant, kad kiekvienas turio teisę į

galutinį apsisprendimą.

Šeima kkaip socialinė sistema

Pirmasis darbosu šeima principas yra socialinės istorijos parengimas,

kad darbuotojas gautų reikiamų žinių apie šeimą.

Šeima nagrinėjama kaip sistema, remiantis žiniomis apie socialines

sistemas, mažos grupės procesus, šeimos funkcionavimą ir struktūrą. Šeimos

grupė turi daug bendrų bruožų su maža šeima. Šeima yra ypatinga tuo, kad ją

sieja kartos, ji egzistuoja tam tikrą laiką, turi labai stiprių ryšių, nes

jos nariai daug laiko praleido kartu, ir šeima daro labai didelę įtaką savo

nariams.

Remiantius antruoju principu reikalaujama, kad rūpinimosi ir

supratyimo santykiai būtų užmezgami ne su pavieniais šeimos nariais, o su

visa šeima. Darbuotojas turi pripoažinti, kad šeima yra tvirtai

susiformavusi sistema, bet neturi įsipainioti įtą sistemą; jis neturi

palaikyti kurio nors vieno šeimos nario. Vertinamas kiekvieno šeimos nario

įnašas ir kiekvienas šeimos narys yra gerbiamas kaip asmenybė.

Trečiasis principas – šeimos problemos priklauso visai šeimai –

negalima kaltinti vieno nario. Pamažu šeimą reikia pastatyti akistaton su

realybe – už šeimos problemas atsakinga visa šeima. Darbuotojas turėtų

paaiškinti šeimai, kad problemos dažnai rodo egzistuojantį šeimos raidos

blokavimą. Rūpestį galima pašalinti išsiaiškinus situaciją. Visų

svarbiausia, kad šeima suprastų, jog pagalbos situacija ir yra mėginimas

saugiai spręsti jos problemą. Nekaltindamas, gerbdamas visų šeimos narių

teises, darbuotojas juos supažindina su modeliu, kurį taikant galima

pradėti dirbti kartu sprendžiant šeimos problemas.

Toliau darbuotojas padeda visai šeimai, kaip sistemai,prisiimti

problemos atsakomybę, o ne priskirti ją vienam asmeniui. Tikimasi, kad

šeima bandys sukurti ir įgyvendinti poreikių tenkinimo planą ir sumažinti

problemas. Darbuotojas turi padėti šeimai tai realizuoti.

Ketvirtas principas – reikia vengti kaltėsa jausmo, nes tuomet

atsakomybė uždedama vienam šeimos nariui. Dirnbant su šeima, kaip su

klientu, atkreiptinas dėmesys, kaip šeimos struktūra ir funkcionavimas

prisideda prie problemos. Prireikus atsižvelgiama ir į aplinkos veiksnius.

Dirbdamas su šeima darbuotojas turi leisti pasisakyti visiems

nariams. Darbuotojas turi parodyti šeimai, kaip reikia dirbti kartu ir

bendrauti. Kiekvienas šeimos narys turi pajausti, kad pagalbos procesas yra

saugus ir galima išspręsti problemas. Kiekvienas šeimos bnarys turi

įvardyti savo lūkesčius ir pasakyti, kaip supranta problemą. Tokiu būdu

visi šeimos nariai galės geriau suprasti vienas kitą.

Darbuotojo tikslas – padėti šeimai išsiaiškinti problemą ir priimti

bendrą sprendimą. Labai svarbu pasikalbėti su šeimos nariais ne tik apie

problemos esmę, bet ir tikslus bei darbo kartu strategiją, jų vaidmenį.

Darbuotojas padeda šeimai susitarti ir priimti sprendimą, ką padaryti ir

kas ką atliks. Darbuotojas naudoja mokomąjį požiūrį tuo atveju, kai šeimos

nariams trūksta supratimo ir įgūdžių, reikalingų šeimai veiksmingai

funkcionuoti. Tai šie įgūdžiai: bendravimo, problemos sprendimo, konflikto

sprendimo, pranašumų sustiprinimo, pažintinio performavimo ir pan.

Dažniausiaimanoma, kad šeimą sudaro du tėvai ir du ar daugiau vaikų.

Tačiau daug šeimų nusprendžia neturėti vaikų, daug porų gyvena, kai jų

vaikai jau palieka namus, nemažai šeimų, kur yra

tik vienas iš tėvų, daug

mišrių šeimų. Socialiniai darbuotojai darbo su šeimomis modelius šiomis

situacijomis. Naudojama porų ar sutuoktinių terapija, kuri gali padėti

dirbant su šeimomis, kuriose yra tik vyras ir žmona. Dirbant su vyresnėmis

šeimomis, atskirai ar kartu su vaikais ir jų šeimomis, reikia atsižvelgti į

raidą pastaraisiais metais. Dirbant su vyresnio amžiaus šeimomis, svarbūs

du dalykai: 1) padėti šeimoms rasti lėšų bendruomenėje, o tai leistų jiems

gyventi kuo mažiau apribotoje aplinkoje, ir 2) išlaikyti pagalbos ir

paramos santykius, kurie per daug neapsunkintų kitų šeimos narių.

Dirbant ssu vieną tėvų turinčiomis šeimomis, svarbu atsižvelgti į

nesančio tėvo įtaką. Tai susiję su tuo, ar tėvas miręs, ar tėvai

išwsiskyrę, visai nebivo susituokę. Reikia atsižvelgti į tėvų įtaką ir jų

pačių poreikius.

Mišriose šeimose gali būti vaikų iš esamos santuokos, ir iš

ankstesnės. Vaikai yra netikri broliai ir seserys. Tokių šeimų scarbi

prisitaikymo problema – kapi išmokti gyventri kartu kaip vienai šeimai.

Dirbant su tokiomis šeimomis paprastai svarbiausia užduotis yra sukurti

tinkamus santykius. Darbuotojo uždavinys – padėti šeimai suprasti

situaciją, sukurti tokius tarpusavio santykius ir funkcionavimą, kad būtų

tenkinami visų šeimos narių poreikiai.

Daugelis šeimų, su kuriomis tenka dirbti socialiniams darbuotyojams,

turi daugiau problemų ar tiesiog chaotiškos. Šios šeimos į agentūros

akiratį patenka dėl smurto prieš vaikus ar prieš sutuoktinius. Tokiomis

sunkiomis situacijomis labai svarbu užmegsti tokius antykius, kad

darbuotoju būtu pasitikima. TTo siekdamas darbuotojas turi būti nuoseklus,

lankstus, vengti keršto. Darbuotojas turi būti atviras, sąžiningas šeimai,

paaiškinti galimus padarinius, jei nebus dirbama kartu. Labai svarbus

neteisiamas požiūris ir empatija. Šioms šeimoms dažnai reikia pagalbos

nustatyti prioritetus ir įgyti socialinio funkcionavimo įgūdžių.

Dirbant su šeimomis, ypač patyrusioms diskriminaciją, labai svarbu

suteikti šeimai ir jos nariams galių valdyti ir tvarkyti savo gyvenimą ir

darbą ta linkme, kad būtų siekiama pokyčio.

Darbuotojas turi suprasti visuomenėje egzistuojat įvairias šeimos

formas. Darbuotojas turi lavinti šeimos situacijos vertinimo įgūdžius.

Kūrybiškai dirbti du kiekviena šeima. Reikia bendravimo su šeima įgūdžių,

darbuotojas turi mokėti aiškiai perteikti informaciją, įtraukti šeimą į

planavimą ir darbą, kad būtų patenkinti poreikiai ir užtikrintas socialinis

funkcionavimas.

Netgi chaotiškos šeimos sugeba patenkinti būtinius savo šeimos

poreikius.

Jei žmonės nusprendžia ką nors keisti, reikia remtis ne trūkumais, o

stiprybėmis.

Darbuotojas ir šeimos grupė

Šeima yra ypatinga maža grupė.

Strūktūra.

Šeimos struktūrą paprastai sudaro sutuoktinių, tėvų, tėvų – vaikų ir

vaikų posistemės. Kiekvienoje posistemėje susiformuoja skirtingi santykiai,

atliekami skirtingi vaidmenys ir prisiimama skirtinga atsakomybė. Vienosa

šeimos yra universalios, o kitos būdingos tik kuriai nors kultūrai.

Darbuotojas turi būtinai atsižvelgti į kultūros skirtumus. Darbuotojas turi

padėti šeimai suprasti jos struktūrą ir priimti ją, daryti protingus

pasirinkimus, kurie patenkintų visų šeimos narių poreikius.

Funkcionavimas

Šeima sudaryta iš posistemių. Atskirose positemėse egzistuoja tam

tikri skirtumai turinio ir būdo atžvilgiu. Apskritai tos pačios posistemės

nariai labiau linkę bendrauti kaip partneriai. Išskyrus tėvų – vaikų

sistemą Bendravimo turinys posistemėse tiesiogiai arba netiesiogiai yra

susijęs su konkrečios posistemės vaidmenimis. Pavyzdžiui, vyro ir žmonos

bendravimas bus labiau panašus į partnerių bendravimą, jie dalysis

požiūriais vienas kitu. Tėvų posistemėje jie atliks tėvų vaidmenis ir

rūpinsis vaikais. Pirmu atveju dėmesys skiriamas bendrauti tarpusavyje, o

antru – rūpintis vaikais.

Į šeimos schemą įeina bendravimo ir sprendimų priėmimo būdai, vaidmenų

atlikimas. Kiekvienoje šeimoje jie šiek tiek skiriasi.

Šeimose priimti sprendimus yra dažniausiai tėvų atsakomybė. Protingai

įtraukiant vaikus į sprendimų priėmimo procesą, kai jiems leidžiama priimti

amžių atitinkančius sprendimus, jie tampa savarankiškesni. Šeimose, kurioms

būdingas autokratinis sprendimų priėmimo būdas, vaikams sunku jaustis

savarankjiškiems ir nepriklausomiems. Priešingo stiliaus šeimose vaikai

susidurs au kitokiais sunkumais. Labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą, kuri

padės šewimos sistemai patenkinti poreikius ir kartu parengs vaikus gyventi

visuomenėje.

Raida.

Šeimos raida – ilgas procesas, trunka visą gyvenimą. Šeimose

prisirišimas ar atsiskyrimas trunka visą individo gyvenimą.

Šeimos turi bendrą istoriją ir kultūrą. Šeimas savaime vienija pats

ryšys.

Šeima – tai sistema, kuri jau egzistuoha, yra susiformavusi. Dirbdamas

su šeima socialinis darbuotojas netampa šios sistemos nariu. Sdąveika su

pavieniais nariais skiriama tam, kad darbuotojas galėyų geriau dalyvauti

sąveikoje su kitais šeimos nariais. Dėmesio centre yra šeimos tarpusavio

sąveika.

JOHNSON, Louse C. Socialinio darbo praktika (Bendrasis požiūris). Vilnius:

, 2001. ISBN 9986-9357-2-5.