Šeimos ir mokyklos bendradarbiavimas

ĮVADAS

„Žmogaus gyvenimas labai sudėtingas, kaip ir pats žmogus. Tenka sutikti daug įvairių skirtingų charakterių žmonių. Dažnai su jais tenka gyventi net po vienu stogu. Norint gražiai sugyventi, reikia didelės kantrybės, meilės, supratimo, savitvardos. Visa tai žmogui privalo įdiegti tėvai – jie visko pradžia vaiko gyvenime.“ (J. Vaitkevičius, 1995)

Norint, kad vaikas gimtų visaverčiu žmogumi, sveika siela ir kūnu, reikia iš anksto apie tai mąstyti, tam ruoštis. Juk vaiko gimimas – didelis įvykis jo ir tėvų gyvenime. Sąmoningai, su meile pradėtas, su mmeile laukiamas – jis ir ateis mylimas ir mylėdamas savo tėvus.

Klaidinga manyti, kad dar negimęs vaikas nejautrus. Dar motinos įsčiose jis jaučia, girdi. Jam malonu būti maloniai kalbinamam, glostomam.

Norint tinkamai išauklėti vaikus, reikia patiems tobulėti, būti atsakingiems. Pirmąsias gyvenimo pamokas vaikai gauna iš tėvų. Dar maži jie mėgdžioja tėvus, jų veiksmus, kalbą, darbą. Kartu ir mokosi būti suaugusiais. Tai, ką išmoks, kartais nesąmoningai vėliau pritaikys savo gyvenime. Yra daug pavyzdžių kaip bendravimas su vaikais, jų auklėjimas vėliau paveikia jų gyvenimo bbūdą, bendravimą su artimaisiais ir visuomene.

Individas asmenybe gali tapti tik visuomenėje, tik bendraudamas su kitais žmonėmis. Tik tip jis gali lygiuotis į kitus, pažinti kitus ir save. Žmogaus pažinimo kelias prasideda nuo savęs pažinimo, nes tik suvokęs save žmogus geriau ssugebės ir kitus pažinti ir integruosis į grupę, į visuomenę, padės kitiem tobulėti.

„Mokykla – antroji vaiko bendruomenė, į kurią vaikas patenka po šeimos ir, kurioje socializuojasi, įgauna tam tikrus elgesio, bendravimo su bendraamžiais ir vyresniais žmonėmis įgūdžius. Mokyklos bendruomenė – dinamiška, santykinai savivaldi, priklausanti nuo greitai besikeičiančių principų grupė, kurios dinamiškumas sąlygojamas bendruomenės narių, jų tarpusavio santykių. Kiekvienam moksleiviui mokyklos bendruomenė dažniausiai yra artimiausia socialinė aplinka ( po šeimos ), kurioje pasireiškia jo gebėjimai, vyksta aktyvus socializacijos procesas. Jei mokykla kartu su šeima skiepija vaikui teisingumą, padorumą moralumą ir pilietines vertybes, tai vaikai, kurie ugdosi susitapatindami su suaugusiais, elgsis taip pat. Todėl vaiko socializacijai labai svarbus šeimos ir mokyklos bendradarbiavimas.“ (G. Kvieskienė, 2003)

ŠEIMA – PIRMOJI VAIKO SOCIALIZACIJOS INSTITUCIJA

„Žmogus kaip individas iir kaip asmuo prasideda dar prieš kūdikio atėjimą į šį pasaulį. Taigi motina, šeima neša pagrindinę atsakomybę už vaiką. Motinos žvilgsnis, glamonės, jos širdies plakimas, kūno šiluma, visą šį pojūčių bei sąlygų kompleksą vaikas labai jaučia ir jis teigiamai veikia visą vaiko vystymąsi.“ (J. Vaitkevičius, 1995) Tyrimais nustatyta, kad kūdikis, augdamas šeimoje, 2-3 kartus dažniau kontaktuojasi su šeimos nariais negu auginamas lopšelyje. O tai kaip tik lemia vaiko vystymąsi (ne tik fizinį, bet ir protinį, emocinį, socialinį).

„Žmogaus vystymasis, jo auklėjimas iir socializavimas – integravimas į visuomenę – organiškai susiję procesai. Šeima užima dėkingą padėtį, kadangi būtent šeimoje pirmiausia ir atsispindi kasdieninis visuomenės gyvenimas, nes tėvai yra visuomeninio gyvenimo dalyviai. Šeima – atvira socialinė institucija, jautri Įvairiems išoriniams poveikiams.“ (G. Kvieskienė, 2003)

„Pasak K. Miškinio (1993), vaikų socializacija ir auklėjimas – viena šeimos funkcijų. Šeima daug sudėtingesnė ir įvairesnė žmonių ir ne tik dviejų sąjunga, vaidinanti nevienareikšmį, asmeninį ir visuomeninį vaidmenį. Todėl jos formos bei šeimos narių, šeimos ir visuomenės santykiai ir vieta bei struktūra ypač įvairi ir dinamiška žmonijos istorijoje.“ (I. Leliūgienė, 2003)

„Prioritetas socialiniame ugdyme atitenka šeimai, kur žmogus patiria pirmąją ir svarbiausią socializaciją. Kitose visuomeninėse struktūrose socializacija vyksta kiek vėliau. Šeima laikoma ne pagalbiniu institutu, siekiančiu sukurti ir išlaikyti egzistuojančias valstybėje struktūras ir santykius, o pagrindine sąlyga, realizuojant žmogaus galimybes, svarbiausia institucija, turinčia unikalias galimybes, didelę įtaką socialiniam asmenybės formavimuisi ir raidai. Normalūs tarpusavio santykiai, supratimo atmosfera šeimoje nulemia humaniškos asmenybės ugdymą.“ (I. Leliūgienė, 2003)

Taigi šeima užima svarbiausią vietą ugdant ir socializuojant asmenybę, kadangi šeima veikia vaiką, o ir kiekvieną narį tiesiogiai visose savo gyvenimo srityse. Tik laikui bėgant, vaikui augant, kai jis išeina už šeimos ribų (darželis, mokykla, gatvė ir kt.) greta šeimos poveikio vaikui, jį veikia ir ssocialinė aplinka.

SOCIALIZACIJA IR MOKYKLA

„Mokykla – antroji vaiko bendruomenė, į kurią vaikas patenka po šeimos ir kurioje socializuojasi, įgauna tam tikrus elgesio, bendravimo su bendraamžiais ir vyresniais žmonėmis įgūdžius. Mokyklos bendruomenė – dinamiška, santykinai savivaldi, priklausanti nuo greitai besikeičiančių principų grupė, kurios dinamiškumas sąlygojamas bendruomenės narių, jų tarpusavio santykių. Kiekvienam moksleiviui mokyklos bendruomenė dažniausiai yra artimiausia socialinė aplinka (po šeimos), kurioje pasireiškia jo gebėjimai, vyksta aktyvus socializacijos procesas.“ (G. Kvieskienė,2003)

Mokykloje vaikas pradeda suprasti, kad mokykla tai ne šeima, kurioje vienas kitą gerai pažįsta. Mokykla yra bendruomenė, kurią sudaro nepažįstami žmonės, ir reikia išmokti su jais bendrauti, prisitaikyti. Vaikas joje socializuojasi, įgauna tam tikrus elgesio, bendravimo su bendraamžiais įgūdžius.

ŠEIMOS IR MOKYKLOS BENDRADARBIAVIMO REIKŠMĖ

VAIKO SOCIALIZACIJAI

„Šeima ir mokykla yra dvi pagrindinės ir svarbiausios auklėjimo institucijos. Tėvai – pirmasis sunkumų įveikimo, bendradarbiavimo, viskuo dalijimosi pavyzdys vaikui. Vaikui atėjus mokyklon, į socializacijos procesą įsitraukia ir mokytojai. Mokyklą ir šeimą jungia tas pats objektas – vaikas, todėl jų bendradarbiavimo svarba akcentuojama visuose mokyklai skirtuose dokumentuose, metodiniuose leidiniuose.“ (S. Dapkienė,1997)

„Mokykla ir šeima – neatskiriama vaiko gyvenimo dalis. Tačiau gyvenimas mokykloje labai priklauso nuo šeimos požiūrio į ją. Tėvai, kurie vaikystėje nebuvo laimingi, blogai mokėsi, tai gali įteigti savo vaikams. Jie gali klaidingai suprasti mokyklos paskirtį ir savo nnuostatomis sugriauti bet kurio, net paties geriausio mokytojo pastangas. Bendravimas su vaiko šeima, tėvais yra vienas svarbiausių kiekvienos mokyklos uždavinių, todėl vaikui pradėjus lankyti mokyklą tėvams mokykla turi tapti svarbiausia institucija, kurioje tęsiamas šeimoje pradėtas asmenybės ugdymas.“ (D. Gailienė, L. Bulotaitė, N. Sturlienė, 1996)

Mokyklos darbo su tėvais formos įvairios. Tai ir tėvų dalyvavimas mokyklos taryboje padedant spręsti svarbiausias ugdymo problemas; mokyklos, klasių tėvų tarybų veikla įtraukiant tėvus į mokyklos ugdymo procesą. Visose mokyklose vyksta visuotiniai tėvų susirinkimai, kuriuose analizuojama, kaip vykdomi mokyklos uždaviniai, kokios iškyla ugdymo problemos ir kaip šeima galėtų padėti jas spręsti. Daugelyje mokyklų vyksta edukologinio švietimo užsiėmimai tėvams, pedagoginės konsultacijos, tėvai įtraukiami į mokyklos gyvenimo kasdienybę ir šventes, ieškoma paramos organizuojant tradicinius renginius ( Kalėdų, Pavasario šventes, Motinos dienos renginius, išleistuves ir kt. ). Kiekviena mokykla ieško savo sistemos, tačiau ugdymo rezultatus lemia bendradarbiavimo nuoširdumas, abipusis pasitikėjimas, bendravimo kultūra, abipusis suinteresuotumas vaiko ateitimi.

Ryšiai su tėvais yra pagrindinė sąlyga norint ugdyti kiekvieno vaiko gebėjimus mokykloje. Tad reikia siekti prasmingo dialogo su tėvais, kurti bendradarbiavimo atmosferą, pagrįstą draugiškumu ir tarpusavio parama.

Ne visada tėvų bendradarbiavimas su mokykla yra geras. Labai dažnai tarp jų kyla nesutarimų, pasitaiko skirtingų nuomonių dėl vaikų auklėjimo. Tai priklauso nuo tėvų amžiaus, šeimos

visuomeninio statuso, kultūrinio lygio, materialinės padėties ir pan. Tėvai į mokytojus žiūri vaiko akimis. Vaikai, ypač judresni, savo nusiskundimus parneša į namus. Tėvai kalbėdamiesi su vaiku įžvelgia tam tikrus mokytojo trūkumus. Dažnai tėvų auklėjimas apsiriboja vaiko sveikatos ir mitybos, materialinės gerovės klausimais. Kur kas mažiau rūpinamasi psichiniu bei dvasiniu vaiko vystymusi. Ir tik tada, kai vaiko elgesys pasidaro netinkamas, tėvai pradeda ieškoti priežasčių.

Nereikia pamiršti, kad kiekvienos šeimos tikslai ir vertybės skiriasi. Jie gali skirtis ir nuo mokytojo bei mokyklos tikslų iir vertybių. Patirtis rodo, kad didelė tėvų dalis dėl šių priežasčių vengia ryšių su mokykla. Ateina tik tada, kai turi laiko ar yra iškviečiami.

G. Kvieskienė (2003 m.) teigia, kad dabartinėje mokykloje dar labai trūksta geranoriškumo ir pasitikėjimo, ypač tarp mokytojų ir tėvų. Dėl to būtina kurti tokias nuostatas, kurios galėtų jų santykius sušildyti. Mokytojas turėtų būti profesionalas. Jam turėtų rūpėti gerų santykių kūrimas. Bendravimas – pedagogo darbas. Jo bendravimui gali būti keliami didesni reikalavimai. Kuriant santykius su mokinių tėvais reikėtų pprisiminti, kad tėvai gerai pažįsta savo vaiką, kad jie gali pateikti mums svarbios informacijos, kad jie nori padėti savo vaikui, kad ieško galimybių bendradarbiauti. Visa tai žinodami pedagogai turi siekti, kad tėvai turėtų galimybę apibūdinti vaiką, išsakytų savo nuomonę, jaustųsi kklasės, mokyklos dalimi, gerai vienas kitą pažintų, galėtų išsakyti savo problemas, pageidavimus mokyklos bendruomenei, dalyvautų priimant ir vykdant sprendimus, būtų informuoti apie mokyklos vidaus tvarką, žinotų, kad gali atstovauti savo vaiko interesams mokykloje ir gautų žinių apie vaiką įvairiais klausimais.

„Moderni mokykla žino, kad jos ir šeimos ryšiai neturi būti vienos krypties. Anksčiau iniciatyvą rodydavo ugdymo įstaiga, įsakinėdama vaikams ir tėvams. Šiandien pedagogai negali išsiversti be tėvų pagalbos, be įvairiapusio ir įvairiais lygiais vykstančio bendradarbiavimo. Nuolatinis bendravimas su tėvais padeda geriau suprasti vaiką, jei reikia jam padėti.“ (D. Gailienė, L. Bulotaitė, N. Sturlienė, 1996)

Tėvų ir mokyklos ryšiai grindžiami pasitikėjimu. Veiksmingas bendravimas ir bendradarbiavimas sukuria abipusį pasitikėjimą.

„Mokyklų patirtis rodo, kad pirmoji – formali ar neformali – mokytojų ir tėvų sąveika lemia tolesnį ttėvų dalyvavimą klasės veikloje. Pedagogai privalo tikėti, kad tėvai yra neatsiejama mokymo proceso dalis, ir skatinti juos dalyvauti.“(S. Dapkienė,1997)

Kai šeimos nariai aktyviai dalyvauja klasės veikloje, laimi visi: vaikai, mokytojai ir patys tėvai. Tačiau klasės auklėtojas turi padėti nemažai pastangų, vienydamas šeimos ir klasės, mokyklos veiklą, nes jam dažnai kyla klausimai, kaip konkrečiai palaikyti ryšius su tėvais ir kokiais būdais juos įtraukti į klasės, mokyklos veiklą.

Visi – ir mokytojai, ir mokyklos vadovai, ir tėvai, ir vaikai – yra vienodai atsakingi už uugdymo ir asmenybės tobulėjimo sėkmę, visi suinteresuoti, kad gerėtų mokinių mokymosi rezultatai, tarpusavio santykiai.

„Jei bendravimas yra tik individualus, t. y. kiekvienas dirba atskirai, rūpinasi tik savo laimėjimais, tai mokiniai tada jaučiasi vieniši ir izoliuoti. Bendravimas turi būti pagrįstas bendradarbiavimu. Daugybės tyrimų duomenys rodo, kad bendradarbiaujant pasiekiama kur kas geresnių rezultatų:

• Geresnis pažangumas ir produktyvumas;

• Ilgesnė aktyvaus mokymosi trukmė;

• Aukštesnio lygio kritinis mąstymas;

• Teigiamas požiūris į mokslą;

• Geresnė mokymosi motyvacija;

• Labiau toleruojami skirtumai tarp žmonių;

• Būdingas rūpinimasis vienas kitu;

• Geresnis savęs vertinimas;

• Ugdomi bendravimo įgūdžiai (pvz., vadovavimo, pasitikėjimo, konfliktų sprendimo ir kt.)“(S. Dapkienė, 1997)

Šeimos ir mokyklos bendradarbiavimas – sudėtinga problema, nes dalis tėvų jo neįvertina, daliai mokytojų neužtenka kantrybės, ištvermės dirbti su „nurašytais“ vaikais, tačiau svarbų vaidmenį vaidina bendra mokyklos pozicija: padėti kiekvienam vaikui užaugti doru žmogumi, atskleisti kiekvieno gebėjimus, tenkinti poreikius saviraiškai, pagelbėti tėvams, dėl vienokių ar kitokių priežasčių praradusiems ryšį su savo vaikais.

IŠVADOS

„Socializacija plačiąja prasme suprantama kaip nuolatinis žmogaus tobulėjimas sąveikaujant su mikro- ir makroaplinka. Vaikas perima socialinį patyrimą, kai yra ugdomas, ir tada, kai jį veikia įvairūs stichiniai veiksniai. Siaurąja prasme socializacija suprantama kaip specifinės pedagogiškai orientuotos programos, kurių metu mokykla siekia padėti vaikams įsisavinti socialines normas bei kultūrines vertybes.“ (J. Vaitkevičius, 1995)

Vaikų socializacijos procesas nėra vientisas. Vaikų socializacija rūpinasi šeima, įvairios ugdymo įstaigos, socialinė rrūpyba, nevyriausybinės organizacijos, tačiau už vaikų socializaciją niekas neatsako, procesas nėra koordinuojamas.

Šeima, bendruomenė, mokykla kartu su kitomis institucijomis yra svarbiausi veiksniai asmenybės pozityvios socializacijos procese.

„Vaikas mokosi ir šeimoje, ir mokykloje. Mokytojai bei tėvai ir moko, ir auklėja. Tik mokytojas dažniau remiasi sisteminiu mokymo planu, o tėvai tai daro, kaip jiems sako jų patirtis, išsilavinimas. Dažnai tėvams trūksta pedagoginių žinių, todėl būtinas tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas. Malonu, kai tarp tėvų ir mokytojo vyksta nuoširdus, glaudus bendradarbiavimas, kai tėvai yra mokytojo kolegos, pasitiki vieni kitais, tai mokymas ir auklėjimas būna produktyvus.“ (I. Leliūgienė, 2003)

Darant išvadą dėl aukščiau išdėstytų argumentų, tenka pažymėti, kad šeima ir mokykla kartu su kitomis ugdymo institucijomis yra svarbiausi veiksniai asmenybės pozityviosios socializacijos procese.

LITERATŪRA

1. G. Kvieskienė. Socializacija ir vaiko gerovė, 2003.

2. I. Leliūgienė. Socialinė pedagogika, 2003.

3. J. Vaitkevičius. Socialinės pedagogikos pagrindai, 1995.

4. D. Gailienė, L. Bulotaitė, N. Sturlienė. Aš myliu kiekvieną vaiką, 1996.

5. S. Dapkienė. Klasės auklėtojas ir auklėtinio šeima, 1997.

TURINYS

1. Įvadas…………………………2

2. Šeima – pirmoji vaiko socializacijos institucija………………….3

3. Socializacija ir mokykla…………………………4.

4. Šeimos ir mokyklos bendradarbiavimo reikšmė vaiko socializacijoje……….5.

5 Išvados…………………………8

6. Literatūra…………………………9.

7. Turinys…………………………10.