Esė. Šventinių vakarų, vakaronių, rytmečių, popiečių organizavimo ypatumai bendrojo lavinimo mokyklose

TURINYS

Įvadas 2

1 Vakaronės 3

2 Vakarai 4

2.1 Šokių vakaras 4

2.2 Poilsio vakaras 4

2.3 Klausimų ir atsakymų vakarai 5

2.4 Siurprizų vakarai 5

3 Rytmečiai ir popietės 5

Apibendrinimas 6

Literatūra 7Įvadas

Daugelis pedagogų (ar besiruošiantys jais tapti) sutiktų su nuomone, kad mokyklos kultūrinis gyvenimas priklauso ne tik nuo regiono ar vietos papročių ir tradicijų, aplinkos, kurioje yra mokykla, bet ir nuo mokytojų, kurie formuoja požiūrį į daugelį vertybių; nuo jų aktyvumo ir supratimo, kaip, kokia kryptimi plėtoti papildomą ugdymą, kokios formos mokyklos bendruomenei reikalingiausios, priimtiniausios vienai ar kitai temai pateikti ( 2, p. 7).

Didžiausią papildomo ugdymo dalį sudaro renginių organizavimas. Renginys – tai vvieningas, laike ir erdvėje apribotas žodžių, veiksmų, vaizdų junginys, skirtas tam tikrai temai atskleisti ir išreikštas atitinkamomis priemonėmis bei metodais (L. Surginienė). Lietuvoje kultūros ir švietimo įstaigose sutinkama labai plati renginių įvairovė. Aš savo darbe apžvelgsiu tik keletą renginių formų. Tai šventiniai vakarai, vakaronės, rytmečiai bei popietės. Bei aptarsiu jų organizavimo ypatumus bedrojo lavinimo mokyklose (2, p. 7).

Sąvoka „vakaronė“ enciklopedijoje aiškinama taip: „Europos tautų bendruomenės paprotys rinktis vakarais iš eilės kurioje nors kaimo pirkioje su savo įrankiais dirbti savo smulkų ddarbą arba talkinti šeimininkui – verpti, megzti, austi juostų, vyti pančius, kedenti vilnų, plėšyti plunksnų. Per vakarones dainuodavo, žaisdavo, sekdavo pasakas, mindavo mįsles, šeštadieniais ir šokdavo“.1 Vakaronės

Šiandieninės vakaronės nelabai atitinka savo kilmę, nes, pasikeitus socialinėms sąlygoms, jos įgavo kitokį atspalvį. DDažniausiai dabar organizuojamos liaudiškos, etnografinės trijų kartų (vaikai, tėvai, seneliai), tarmių vakaronės. Įvairūs autoriai vakarones skirsto į pažintines, pramogines ir mišriąsias. Pažintinės vakaronės – tai susitikimai su įžymiais žmonėmis, pramoginės – esant šventinei situacijai, o mišriosios – gali vadintis ir „žiburėliais“. Pažintinėje vakaronėje mažai svečių, dagiau pasakojimų, o mišrioje, arba „žiburėlyje“,- daug svečių (iš kurių nelaukiama ilgų pasakojimų), daug muzikos, dainų šokių, gal ir populiarių atlikėjų. Pvz.; klasė paruošiama kaip kavinė. Ji gali turėti pavadinimą. Kavinės šeimininkai – du ar trys tos pačios klasės mokiniai – „žiburėlio“ vedėjai. Šokiai kaitaliojami su kalbomis, linkėjimais, konkursais, dainomis, atrakcionais. Tokia aplinka gerai nuteikia mokinius: jie pratinami prie gražių manierų, įgyja bendravimo patirties, mokosi leisti laisvalaikį. Jei „žiburėliai“ taptu klasės tradicija (švenčiami bendraklasių gimtadieniai), kkavinės šeimininkai galėtų būti vis kiti mokiniai (1, p. 69).

Auklėjamojo darbo patirtis rodo, kad gali būti mišriųjų vakaronių, kur susipina ir pažintiniai, ir pramoginiai elementai. Tai etnografinės vakaronės. Mokyklose dažniausiai jas veda etnografiniai ansambliai, kurie organizuoja liaudies žaidimus, ratelius, šokius paįvairina senoviniais padavimais, pasakojimais, dainomis, smulkiąja tautosaka (1, p. 70).

Vakaronės – liaudiško pobūdžio poilsio vakaras, dažnai turintis vedėją – personažą. Tam dažnai talkina liaudies meno kolektyvai. Dažnai vakaronės būna su vaišėmis. Organizuojantiems vakarones derėtų žinoti, kad vienas svarbiausių reikalavimų – vvieningo stiliaus sukūrimas ir jo išlakymas: muzika, dainos, šokiai, pramogos, meninis apipavidalinimas, vedėjų ar dalyvių kostiumai, vaišės ir kt. Vakaro komponentai turėtų būti vieno – šiuo atveju – liaudiško stiliaus. Kitas svarbus reikalavimas – vakaronės vedėjų labai šiltas, betarpiškas bendradarbiavimas su dalyviais. Netinka dirbtinės, pompastiškos intonacijos, laikysena ir pan. Kad to išvengtumėt, dera kalbėti apie tai, kas visiems suprantama, artima ir miela. Vakaronių vedėjai gali kalbėti tarmiškai. O kad programa būtų tikrai liaudiška, reikia perversti nemažai knygų ir pasitarti su specialistais (2, p. 10).2 Vakarai

Tai artima vakaronei forma, kurių tikslas mokyti mokinius kultūringai leisti laisvalaikį, ugdyti kūrybingumą, savarankiškumą, dėmesingumą, bedradarbiavimo kultūrą. Vakarai gali būti kelių rūšių: šokių, poilsio, siurprizų, humoro, klausimų ir atsakymų, teminiai. Aptarsiu kiekvieną šių rūšių atskirai (1, p. 70).

1.1 Šokių vakaras

Ne viena karta užaugo turėdama tik vieną laisvalaikio ir pramogos būdą – škių vakarus. Visais laikais jaunimas turėjo poreikį susitikti su draugais, pabendrauti, pasilinksminti, pasiklausyti muzikos ir pašokti. Dabar daugelis šokių vakarą tapatina su diskoteka, tačiau mes atskirsime šias dvi formas, nors jos turi labai daug bendro.

Taigi, šokių vakaras. Šių vakarų rengėjei turėtų siekti, kad šokių salės ir foje taptų grakštumo ir mandagumo mokykla, vestų žmones prie meno ir grožio. Šokiai – ne tiktai šokių vakaras, bet ir eesminė šeštadienio ar sekmadienio jaunimo, šeimyninio ir beveik visų kitų vakarų, ypač pramoginių, dalis. Svarbu, kad šokis padėtų jaunam žmogui tapti kultūringesniais. Gerai surengti šokių vakarai suteikia galimybę pereiti nuo judraus veiklumo prie pažintinio, nuo linksmumo prie įvairių rūšių dėmesio sutelkimo. Šokių vakaro sėkmė priklauso ne tik nuo šokių kultūros – buitinės choreografijos lygio, bet ir nuo muzikinio repertuaro. Būtina sąlyga – turi skambėti muzika. Taigi, sudarant repertuarą derėtų pasitelkti muzikos bei šokio specialistus (2, p. 9).

1.2 Poilsio vakaras

Nuo šokių vakaro ar diskotekos jis skiriasi tuo, kad poilsio vakarai turi teminį kryptingumą, – vieną bendrą mintį, pagrindinę idėją, o visos vakaro sudėtinės dalys – muzika, apipavidalinimas, pramogos, tekstai ir pan., – pajungtos tai temai atskleisti. Šių vakarų pagrindinis tikslas – turiningai praleisti laisvalaikį ir visapusiškai tobulėti. Svarbiausiomis poilsio vakarol funkcijomis reikėtų laikyti žmogaus fizinių ir dvasinių jėgų regeneraciją ir jų tolesnį vystymą.

Poilsio vakarai gali būti organizuojami tardiciškai susiklosčiusia „akademine“ maniera. Didelio populiarumo sulaukė teatralizuoti poilsio vakarai. Tokio vakaro vedėjai – personažai, veiksmas dažnai ištisinis, turintis vieningą liniją – siužetą. Neretai tai būna tik programėlės, nes visą teatralizuotą poilsio vakarą sunku surengti (tam reikia didelio vedėjų meistriškumo ir nemažų organizacinių pastangų) (2, p. 10).

1.3 Klausimų ir atsakymų vakarai

Pasižymi nemažais privalumais ir galimybėmis – iišjudina mokinių mąstymą, gilina jų žinias, moko apgalvoti klausimus, ugdo smalsumą. Kad vakaras pasisektų, reikia pradėti nuo išvaizdaus skelbimo arba reklaminio stendo, kuriame skelbiama klausimų ir atsakymų vakaro programa. Šalia skelbimo ar stendo pakabinama dėžutė klausimams mesti. Vakarui reikėtų parinkti vieną ar dvi konkrečias temas ar problemas. Klausimus reikia sugrupuoti pagal siauresnes temas ir kviesti specialistus, įrengti temines literatūros parodas, paruošti skelbtų laikraščiuose straipsnių kartotekas. Į klausimus atsakinėti trumpai, kad ilgai neužtruktų, kad liktų laiko pasilinksminimui. Baigus atsakymus į klausimus, išsiaiškinti, kas mokiniams patiko, kas nepatiko, kokias problemas norėtų aptarti ateityje (1, p. 71).

1.4 Siurprizų vakarai

Jau pats pavadinimas sako, kad tai linksmumo, išradingumo, fantazijos vakarai. Geriausia, kai jiems paslapčia ruošiasi atskiros grupelės (mokinių skaičius nesvarbu). Siurprizai – tai mokinių kūryba. Gali būt visko: meninės saviveiklos, inscenizacijų, fokusų, konkursų ir kt (1, p. 71).3 Rytmečiai ir popietės

Ryymečiai ir popietės savo organizavimo ir vedimo metodika vieni nuo kitų niekuo nesiskiria, tik vedami skirtingu laiku – iš ryto arba po pietų.

Savo prigimtimi tai labiau jaunesniojo amžiaus mokiniams tinkanti papildomo ugdymo forma. Kitas šiai foramai būdingas bruožas – tai daugiau uždaras, nei viešas, masiškas, renginys, organizuojamas savai bendruomenei – klasei, būriui, meninio kolektyvo nariams, nedidelės mokyklos kolektyvui ir pan. Dažnai gali būti tinkama forma iškilioms

datoms ar progoms pažymėti (2, p. 9).

Pagirtinos būtų darbinės popietės: gyvenvietės tvarkymo, vaistažolių rinkimo, medelių sodinimo, pagalbos akcijos (iš anksto išsiaiškinus, kam reikalinga pagalba) ar kitokia karitatyvine veikla. (Juk šiandien beveik iš viso nebėra visuomenei naudingos veiklos!).

Organizuojant rytmečius ar popietes galioja tie patys reikalavimai, kaip ir kitoms renginių formoms: sumanymas, dramaturgija, režisūra, vedėjas. Kartais jo vaidmenį, priklauso nuo sumanymo, gali atlikti ugdytojas, tačiau dažniausiai tai dera palikt vaikams. Rytmečiai ir popietės dėkinga forma patraukliai, per pramogas, suteikti naujų žinių, įtvirtinti jjau turimas; atskleisti naujas ugdytinių savybes, ugdyti kūrybiškumą ir iniaciatyvą. Tai forma, kuri gali padėti įgyvendinti daugelį ugdymo tikslų (2, p. 9).

Klasės auklėtojas turi apgalvoti, kokius auklėjamuosius tikslus nori įgyvendinti, kokia blogas auklėtinių savybes galės šalinti jiems patiems to nežinant.

Labai svarbu popietėje užakcentuoti, ką naujo mokiniai sužinojo, išsiaiškinti, kas ir kodėl mokiniams patiko, nepatiko, pasidžiaugti nors ir nedidelėmis vaikų pastangomis ir gerais poelgiais.Apibendrinimas

Apibendrinant, patarčiau kuo daugiau rengti tokius renginius, kaip šventiniai vakarai, vakaronės, rytmečiai ir popietės. Jų dėka vaikai nepamirštų ssavo krašto tradicijų, papročių. Šių renginių dėka ugdyti kūrybingą, kultūringą, dėmesingą, savarankišką, užjaučiančią, darbščią jaunąją kartą. Bet visą tai atlikti profesionaliai, gerai pasiruošus ir numačius auklėjamuosius tikslus.Literatūra

1. Dapkienė S. Papildomo ugdymo formos. Šiauliai, 2002

2. Paulavičiūtė A. Renginių organizavimo ABC. Vilnius, 2002