Socialinio pedagogo kompetencija

TURINYS

ĮVADAS……………………

……………………3

1. Socialinės pedagogikos

samprata……………………

………5

2. Socialinis

pedagogas…………………..

……………..8

3. Socialinio pedagogo

kompetencija………………….

………10

3.1. Socialinio pedagogo kompetencijos

prielaidos…………………11

3.2. Socialinių pedagogų rengimo

kryptys…………………..

..13

4. Anketos

aplkausa……………………

……………..16

4.1.

Metodika……………………

……………..16

4.2.

Charakteristika…………………

……………..16

4.3. Anketinės apklausos tyrimo

analizė…………………..

…17

IŠVADOS…………………..

…………………..19

LITERATŪRA………………….

…………………20

PRIEDAI…………………..

………………….21

ĮVADAS

Socialinis darbas yra profesionali veikla, kurios tikslas – padėti žmogui

spręsti socialines problemas.

Socialinės vaikų problemos ypatingai sudėtingos ir skaudžios, nes jos

neatskiriama suaugusių gyvenimo dalis ir susijusios su vaiko prigimtimi,

vystymusi, veikiamos tiesioginių ir šalutinių veiksnių. Buitis vaikui nėra

pirmaeilė egzistencijos sąlyga, todėl socialinė pagalba jam išeina toli už

globos ir rūpybos ribų. Pagrindinė vaiko problema – bendravimas ir

santykiai. Todėl reikalingas suderintas, organizuotas prevencinis darbas,

įvairių globos, teisinių, švietimo institucijų, tteritorinių socialinių

darbuotojų vieningas požiūris į vaiko problemas.

Mokyklos aspektu socialinis darbas – tai ugdymo visumos dalis.

Sudėtingėjant visuomenės kaitos procesams, vaiko problemos auga. Jų

sprendimas negali būti atidėliojamas.

Socialinis ir ekonominis šalies vystymasis yra esminis harmoningų

žmogaus santykių su visuomene, jo pilnaverčio socialinio funkcionavimo

garantas. Kiekvienai valstybei tenka didžiulis vaidmuo ir atsakomybė

laiduojant savo tautos socialinę pažangą ir gerovę, planuojant socialinio

vystymo priemones bei socialinių paslaugų infrastruktūrą. Dinamiškas

Lietuvos politinis bei ekonominis vystymasis atskleidė daugybę socialinių

problemų, todėl socialinėje srityje dirbančių specialistų reikalingumo bei

socialinių darbuotojų profesionalumo klausimai šiandien jjau niekam nekelia

jokių abejonių.

Pasaulyje vis labiau įsitvirtina žmogaus socialinės raidos

koncepcija, kurią 1990 metais pateikė Jungtinių Tautų Vystymo Programa.

Žmogaus teisės ir žmogaus raida yra dinamiškos, viena nuo kitos

priklausančios, bei viena kitą papildančios sąvokos. Žmogaus socialinės

raidos ir teisių integracija praplečia žmogaus ppasirinkimo galimybes. Jos

apima bendrą teisę ir atsakomybę už pagrindinius individo, visuomenės ir

valstybės sugebėjimus gyventi pilnavertį gyvenimą. Išskiriami du žmogaus

socialinės raidos aspektai: žmogaus sugebėjimų ugdymas ir įgytų sugebėjimų

panaudojimas gyvenime. Graikų kalboje žodis „problema“ reiškia užduotį.

Turėti problemų yra normalu. Tik tai supratę galime pradėti keisti savo

gyvenimą.

TIKSLAS:

Išanalizuoti socialinio pedagogo kompetencijos kryptis.

UŽDAVINIAI:

? Aprašyti socialinės pedagogikos sampratą;

? Paanalizuoti socialinio pedagogo kompetencijos prielaidas;

? Apžvelgti socialinių pedagogų rengimo kryptis;

? Išsiaiškinti moksleivių nuomonę socialinio pedagogo atžvilgiu.

1. SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS SAMPRATA

Socialinė pedagogika, būdama socialinių mokslų sričiai priklausančio

edukologijos mokslo šaka, yra glaudžiai susijusi su visais socialiniais

mokslais. Nagrinėjant specialistų rengiamus modelius Europoje, JAV,

Kanadoje ir Lietuvoje, galime daryti išvadą, kad visuose kraštuose vyrauja

dvi pagrindinės specialistų rengimo tendencijos. Pirmoji, kai rengiant

socialinius darbuotojus studijos yra labiau orientuotos į sociologijos,

psichiatrijos dalykus, ir antroji, kai rrengiant socialinius pedagogus

studijos orientuojamos į edukologiją, specialaus ugdymo problemas, kultūros

antropologiją, psichologiją.

Bandant apibrėžti socialinės pedagogikos sampratą, remtasi lietuviška

tradicija: J.Vaitkevičiaus socialinės pedagogikos tyrinėjimais (1995),

B.Bitino nusakytomis ugdymo socialinėmis prielaidomis (2000), Z.Bajoriūno

(1997), J.Uzdilos (2001) familistikos teorijomis, I.Leliūgienės žmogaus ir

socialinės aplinkos nagrinėjimu (1997), kituose šaltiniuose pateiktais

demokratinio, bendruomeninio, pilietinio ugdymo bei mokyklinio socialinio

darbo apibūdinimais, egzistuojančių norminių dokumentų analize, kita

teorine ir normatyvine medžiaga.

Socialinio ugdymo negalime įsivaizduoti be Žano Žako Ruso veikalo

„Emilis, arba apie ugdymą“(1762), kuris paskatino atsisakyti autokratinio

ir griežtai reglamentuoto ugdymo idėjų, jas keičiant asmens ppalaikymo,

skatinimo ir mokymo įsitvirtinti visuomenėje įdėjomis. Įtvirtindama

demokratinę ugdymo sistemą, Europa ir JAV atranda vis naujas socialines

funkcijas. Todėl aptariant socialines prielaidas, iškyla pagrindinių

demokratinės valstybės vertybių pasirinkimo ir jų įtvirtinimo problema.

Analizuojant ugdymą bendriausiu – societariniu – lygmeniu, nusakančiu

visuomenei reikalingų narių ugdymo sąlygas (Bitinas, 2000), visų pirma

tenka įvertinti ugdymo teisinį reguliavimą, finansavimo lygį, pagrindines

vertybes. Kaip pažymi autorius, ugdymas socialiniu pedagoginiu lygmeniu –

visuomenės institucijų, skirtų (tiesiogiai ar netiesiogiai) ugdymui,

funkcionavimas. Šiuo lygmeniu nagrinėjami institucijų tarpusavio ryšiai,

konstruojama ugdymo sistema, kurioje kiekviena iš institucijų atlieka

daugmaž nužymėtas funkcijas;kai ugdymas analizuojamas instituciniu

lygmeniu, į pirmą vietą iškyla organizacinis aspektas, tai yra ugdymo

institucija laikoma organizacija, kurios paskirtis optimizuoti ugdymo

proceso dalyvių veiklą. Kai instituciniu lygmeniu ugdymas vykdomas

sėkmingai, galime tikėtis ir visuomenės tobulėjimo, ir atvirščiai, kai

institucijos prastai organizuotos, jų nesėkmės perauga į visuomenės

problemas. Pasak Mudrik (1994), socialinė pedagogika yra mokslas ir

praktika, sukurianti asmenybės ugdymo tam tikromis socialinėmis sąlygomis

optimizavimo priemonių sistemą. Tuo pačiu socialinė pedagogika, kaip kaip

pedagogikos sudėtinė dalis, atskleidžia makro – , mezo – ir mikroaplinkos

konkrečių socialinių – kultūrinių sąlygų reikšmę, jų įtaką ugdymo procesui,

vykdo tarpininko tarp socialinės aplinkos ir atskirų pedagogikos mokslo

šakų vaidmenį.

Drąsiai galime teigti, kad socialinė pedagogika – pedagogikos mokslų

šaka, nagrinėjanti vaikų (asmenų nuo gimimo iki aštuoniolikos metų)

socialinį ugdymą, tai yra jų sėkmingos socializacijos proceso organizavimą

bei valdymą makro ir mikrosociume.

Kaip ppažymi B.Bitinas, visuomenės atžvilgiu ugdymas gali būti laikomas

asmenybės inkultūracija, tai yra jos integravimu į tam tikrą kultūrą.

Ugdymo teorijos požiūriu nėra itin svarbus tos kultūros (materialinės ar

dvasinės, estetinės ar konfesinės) turinys, nes ugdymo procesas yra šio

turinio invariantas. Svarbu, kad lavinimo ir auklėjimo fenomenai būtų viena

ar kita forma kiek galima tvirčiau susieti su tais mechanizmais, kurių dėka

individas tampa tos žmonių bendrijos narys ir užima vietą jam prieinamų

socialinių santykių sistemoje.

Socializacija (lot. socialis – visuomeninis) – tai sudarymas sąlygų,

kad vaikai ir kiti asmenys perimtų visuomenės kultūrą, visuomenės mąstymą,

vertybes ir elgseną, sėkmingai įsilietų į visuomenę.

Šeima užima svarbiausią vietą ugdant ir socializuojant asmenybę,

tačiau, vaikui augant, jis išeina už šeimos ribų, jam vis didesnę įtaką

turi ne tik mikrosocialinė, bet ir makrosocialinė aplinka. Šeimoje vaikas

patenkina pagrindinius bendravimo poreikius, čia bręsta ir realizuojasi

visi jo pagrindiniai sumanymai ir planai. Vaikystėje formuojasi kūdikio

emocinis prieraišumas prie suaugusiųjų, prasideda elgesio normų bei bazinių

vertybių interiorizacija, socialinių vaidmenų perėmimas. Vaikai, nepatyrę

tikros tėvų meilės, neturi atitinkamo elgesio modelio, tarpasmeninėje

sąveikoje išlaiko distanciją, vaikai mano esą netikę, nepasitiki savimi,

aplinka jiems atrodo nemaloni, žiauri, jie neatsparūs stresinėms

situacijoms.

Kita institucija, turinti didelę įtaką asmens socializacijai, yra

mokykla. Vaiko atėjimas į mokyklą suteikia jam naujų galimybių, bet čia

vaikas susiduria su daugybe pasikeitimų. Vaikas patenka į aplinką, kur

veikia tam tikros taisyklės, kkur į jį kreipiamas nepažįstamų suaugusiųjų

dėmesys, kur egzistuoja vertinimo kriterijai ir galimybės įsitvirtinti

naujose sferose.

Socialinio ugdymo praktika glaudžiai siejasi su socialiniu darbu,

tačiau teoriniu lygmeniu socialinės pedagogikos ir socialinio darbo

teorijos objektai priklauso skirtingoms socialinių mokslų kryptims.

Skirtinos tokios pagrindinės socialinių pedagoginių tyrimų kryptys:

ugdymo funkcijas atliekančių institucijų sąveika kaip vaikų socializacijos

veiksnys, deviantiško vaikų elgesio prevencija, vaikystės apsauga ir

pedagoginė viktimologija, vaikų savimonės, socialinio aktyvumo, gebėjimo

adaptuotis besikeičiančioje aplinkoje skatinimas, prevencijos,

laisvalaikio, poilsio pedagogika.

2. SOCIALINIS PEDAGOGAS

Iki šiol buvo kalbama apie padagogą – mokytoją, dirbantį mokykloje ar

kitose formaliojo ugdymo institucijose ir besivadovaujantį valstybinėmis

programomis. Tačiau šiandien audringai besivystantis visuomeninis gyvenimas

iškelia daug naujų problemų švietimo, lavinimo srityje, su kuriomis mokykla

jau nebepajėgia susidoroti. Daugelyje užsienio šalių greta bendrojo

lavinimo mokyklų steigiamos alternatyvios joms mokyklos, kuriose mokosi,

dirba bei kitokia veikla užsiima moksleiviai, nepritampantys vidurinėje

bendrojo lavinimo mokykloje. Be to, kuriami įvairūs centrai (švietimo,

kultūros ir kt.), kuriuose mokosi, tobulinasi, leidžia laisvalaikį

moksleiviai, jaunimas, suaugusieji, globojami, konsultuojami specialiai tam

parengtų žmonių, vadinamų socialiniais pedagogais – specialistais bei

socialiniais darbuotojais. Pirmieji dairba su mokyklinio amžiaus

moksleiviais, jaunimu, antrieji – su suaugusiais žmonėmis, patekusiais į

keblę padėtį, patyrusiais nesėkmes (praradusiais darbą ar pan.).

Socialinių pedagogų bei socialinių darbuotojų uždavinys – užtikrinti

globotinių normalias veiklos, gyvenimo sąlygas socialinėje kultūrinėje

aplinkoje, padėti jiems „grįžti“ į normalias gyvenimo vėžias: moksleivius į

masinę mokyklą, dirbančiuosius į darbą ir

pan, t.y. socialinis pedagogas,

socialinis darbuotojas privalo sugebėti užtikrinti socialinę – psichologinę

paramą socializuojant, grąžinant į visuomenę iš jos išklydusius žmones,

kuriems reikalinga socialinė – pedagoginė pagalba. Tai reiškia, kad

socialinis pedagogas, socialinis darbuotojas yra tarpininkas tarp į keblią

padėtį patekusio asmens, šeimos, kolektyvo bei visuomenės, turi aiškinti

savo globotinio teises bei pareigas šeimoje ir visuomenėje, ginti jo

teises,aiškinti pareigas ir padėti jam augti ir tobulėti profesionaliai bei

socialiai. Tam reikia specialiai parengtų žmonių, turinčių platų akiratį,

nusimanančių bendrosios pedagogikos, auklėjimo teorijos, psichologijos,

istorijos, literatūros, ekonomikos, ekologijos, etikos, estetikos, teisės,

meno, ttaikomosios medicinos, šeimos, sociologijos, visuomeninių mokslų ir

kitų mokslų, menų srityse.

Socialinis pedagogas (darbuotojas) yra specialistas, pasirengęs

auklėjamajam darbui su moksleiviais, jaunimu, suaugusiais kurioje nors iš

šių sričių: organizacinėje laisvalaikio – kultūrinėje organizacijoje;

technikos bei meninės kūrybos; juridinėje – teisinėje; korekcinėje ir

socialinės reabilitacijos ir pan. ir sugebantis dirbti įvairiuose

kolektyvuose (mokyklų, gamybiniuose, šeimose.). Be to, socialinis

pedagogas dirba išskirtinėmis sąlygomis ir be „iš viršaus“ jam pateikiamų

planų, programų, vadovėlių. Visa tai jis turi susidaryti pats,

vadovaudamasis bendrais orientyrais, atsižvelgdamas į socialinę situaciją

bei globotinio padėtį situacijoje ir į jo iindividualų charakterį.

Socialinis pedagogas daugiausia dirba individualiai ar su maža globotinių

grupele.

Socialinio pedagogo darbo ir veiklos objektas yra ne tik globotinis.

Jis privalo dirbti, glaudžiai bendradarbiaudamas su globotinio šeima,

artimaisiais, bendradarbiais, mokykla, klubais, viršininkais, su kuriais

turi reikalų globotinis.

Socialinio pedagogo pareiga – paveikti nne vien globotinį, bet ir

globotinio mikroaplinką, tuos žmones, aplinkybes, kurios turi įtaką

globotiniui. Todėl labai išsiplečia socialinio pedagogo veiklos sritis. O

tai lemia jo darbo specifiką, kurio negalima iš anksto planuoti, įsprausti

į konkrečius rėmus ir taikyti daugeliui globotinių, kurių kiekvienas turi

savas problemas, būdingas tik jam vienam tik jam būdingoje aplinkoje, tik

jam būdingoje situacijoje. Socialinis pedagogas turi sugebėti dirbti

įvairiose institucijose, skirtinguose kolektyvuose.

Socialinis pedagogas yra auklėjamojo darbo su įvairaus amžiaus,

įvairių socialinių grupių žmonėmis specialistas, gebantis dirbti

organizacinį darbą kurioje nors konkrečioje veiklos šakoje.

Socialinis pedagogas, vykdydamas savo pareigas, pirmiausia išaiškina

globotinio socialinę padėtį, jo gyvenimo sąlygas, aplinką, jo interesus,

siekius, jų realizavimo galimybes ir, žinodamas tai, pats sudaro savo ir

globotinio veiklos programą, numato įtrauktinus į šią veiklą asmenis,

reikalingas priemones ir organizuoja veiklą visų įtrauktų ir suinteresuotų

veikėjų, yypač globotinio, koordinuoja šią veiklą, teikia pagalbą,

konsultuoja įvairiais klausimais ir ypač psichologiniais – pedagoginiais,

šviečiamaisiais, teisiniais ir kt.

Svarbi socialinio pedagogo veikos sritis – diagnozuoti globotinio

asmenybės vystymąsi ir jo socializavimo, integravimo į socialinę-kultūrinę

aplinką raidą, ir, remiantis tuo, planuoti savo ir globotinio tolimesnę

veiklą sociume.

Socialiniam pedagogui būdingas platus visuomeninis – humanitarinis

išprusimas, orientavimosi socialiniame kultūriniame gyvenime, ekonomikos,

meno, ekologijos, etikos, teisės, ideologijos-religijos-filosofijos, netgi

sanitarijos-medicinos ir kt. srityse.

Socialinio pedagogo veiklos šakų yra labai daug, kaip antai,

estetinio meninio, pasirengimo darbui, mokymo ir kt., kuriems būdingas

kitas turinys, kkiti vertinimo kriterijai.

3. SOCIALINIO PEDAGOGO KOMPETENCIJA

Socialinio pedagogo profesinė kompetencija grindžiama tarptautiniais vaikų

teises ir jų teisėtus interesus reglamentuojančiais dokumentais, Lietuvos

Respublikos įstatymais ir kitais norminiais dokumentais, pedagogų etikos

principais.

Socialiniai pedagogai rengiami, vadovaujantis Lietuvos Respublikos

Švietimo įstatymu, Vyriausybės 2000 – 2004 metų programa (Žin., 2000, Nr.

98-3081), Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymu (Žin., 1991, Nr. 23-593;

1998 Nr. 67-1940), Vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos nacionaline

programa (Žin., 1997, Nr. 21-510), Socialinių ir pedagoginių vaikų mokymosi

sąlygų sudarymo programa (Žin., 1999, Nr.52-1696), Nacionalinės narkotikų

kontrolės ir narkomanijos prevencijos 1999 – 2003 metų programos vykdymo

2001 – 2003 metų priemonėmis, Socialinių pedagogų įvedimo ugdymo

institucijose programa, kitais norminiais aktais ir patvirtintomis studijų

programomis.

Socialinės pedagogikos terminą XIX amžiaus viduryje pasiūlė vokiečių

pedagogas A.Dystervegas (1834), nors dar Platonas siūlė realizuoti

visuomeninį ugdymą, pastarąjį suvokdamas kaip tobulos valstybinės

santvarkos sukūrimo prielaidą. Socialinė pedagogika (ir socialinis darbas)

kaip savarankiškos teorijos plačiau paplito tik XX amžiuje. Socialinės

pedagogikos tradicija nuosekliausiai tęsiama Vokietijoje, Prancūzijoje,

Danijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje, Rusijoje ir kituose kraštuose.

Socialinės pedagogikos pradininku Lietuvoje laikome prof.

J.Vaitkevičių, kuris savo habilitaciniame darbe (1972) nagrinėjo mokinių

pažintinių galių raidos priklausomybę nuo socialinės aplinkos, o

monografijoje „Socialinės pedagogikos pagrindai“ (1995) aptarė socialinio

ugdymo problemas šalyje.

Visi socialiniai mokslai savo mokslo objektu renkasi žmogų, jo raidą,

žmonių grupes, jų sąveiką, visuomenę. Pedagogika, psichologija,

sociologija, antropologija nagrinėja socialinius fenomenus, kurie sietini

su žmogaus ir didelių žmonijos grupių aanalize, raida ir kaita. Socialiniams

mokslams didžiulę įtaką darė gamtamokslinis mąstymas, daug diskutuota apie

struktūros ar veiksmo prioritetą. Johnas Stuartas Millis savo knygoje

„Moralinių mokslų logika“ (1859) pirmasis pabandė apibrėžti socialinių

mokslų dėsnius. „Socialinių reiškinių dėsniai yra ne kas kita kaip dėsniai,

valdantys žmonių, susibūrusių į visuomenę, aistras ir veiksmus. Tačiau

būdami visuomenėje žmonės išlieka žmonėmis: jų veiksmus ir aistras valdo

tie patys dėsniai, kurie valdo individualaus žmogaus prigimtį.“ (Mill J.S.)

Tarptautiniai bendrijų dokumentai pabrėžia, kad būtinos ne tik

pagrindinės žmogaus socialinės raidos, bet ir papildomos pasirinkimo

galimybės, kurios apima žmogaus politines, ekonomines ir socialines laisves

bei galimybes kurti ir gaminti, gyventi, gerbiant save bei turint žmogaus

teisių garantijas.

3.1. Socialinio pedagogo kompetencijos prielaidos

Socialinis pedagogas – asmuo, įgijęs socialinio pedagogo (arba kompleksinį

socialinio darbo bakalauro ir profesinį pedagogo) išsilavinimą ir

pasirengęs dirbti socialinėse institucijose, atliekančiose ugdymo

funkcijas, tai yra sugebantis vykdyti socializacijos, ankstyvosios

prevencijos, pagalbos prevencijos ir socialinės reabilitacijos programas

bei sėkmingas socialines interakcijas įvairaus lygio socialinėse grupėse.

Pagrindinis socialinio pedagogo profesinės veiklos tikslas – vaiko

gerbūvio siekis, ankstyvoji prevencija, socialinių gebėjimų ugdymas, vaikui

reikalingų socialinių paslaugų suteikimas, sudarant prielaidas sėkmingai

augančio žmogaus socializacijai ir pilietinei brandai. Socialinio pedagogo

paskirtis – būti vaiko advokatu visose kritinėse situacijose. Tuo

remiantis, galime pabrėžti, jog socialiniam pedagogui būtina išklausyti

vaiko problemas, stengtis palaikyti vaiką ar jo globėjus, būti tarpininku

tarp vaiko ir kitų profesionalų, siekti padėti spręsti iiškilusias problemas

arba numatyti profesionalus (institucijas), kurios gali padėti spręsti

problemą, jei pats socialinis pedagogas išspręsti konkrečios problemos

negali. Galima sakyti, kad socialinio pedagogo veiklą sąlygoja ne vien

socialinio ugdymo teorija. Todėl nors socialinė pedagogika yra edukologijos

(pedagogikos) mokslo šaka, socialinio ugdymo srityje sėkmingai dirba ir

pedagogo profesinę kvalifikaciją įgyję socialiniai darbuotojai.

Lietuvoje (kaip ir visame pasaulyje) socialinė pedagogika ir

socialinis darbas – dar jaunos teorijos ir praktinės veiklos šakos. Tačiau

JAV ir Kanadoje istoriškai susiklostė praktika, kuri kiek skiriasi nuo

europietiškų sociaedukacinių tradicijų: socioedukacinė veikla čia

įvardijama kaip mokyklinis socialinis darbas. Pasak Ilinojaus Socialinio

darbo mokyklos profesorės Lele B.Costin, Jungtinėse Valsijose šis darbas

pradėtas apie 1906-1907 metus Niujorke, Bostone, Čikagoje. Šiuose trijuose

regionuose, padedant laisvoms pilietinėms organizacijomis ir privačioms

agentūroms, susiformavo pirminė sistema, labiau liečianti užmokyklinę

veiklą. Visuose trijuose regionuose pradėta nuo „vizituojančių mokytojų“

programų, siekiančių mokytojus atvesti į vaikų gyvenamus rajonus,

supažindinti su jų aplinka, veikiančiomis organizacijomis, namų aplinka.

Mokyklų socialiniai darbuotojai Ilinojaus viešosiose mokyklose pradėjo

veikti jau 1900 metais; Čikagoje ši veikla suaktyvėjo 1917 metais, buvo

susijusi su mokyklos nelankymo, mokymosi motyvacijos praradimo problemomis.

Apie 1918 metus visose Jungtinėse Amerikos Valstijose priimtas įstatymas,

kad mokyklos lankymas yra ne vien teisė, bet ir pareiga; ši nuostata buvo

skirta visų pirma tėvams, kurie privalėjo pasirūpinti, kad vaikas lankytų

mokyklą.

Ilinojaus socialinių darbuotojų mokykloms asociacijos tarnyba taip

apibrėžia mokyklos socialinį darbuotoją. Mokyklos socialinis darbuotojas

yra svarbus

mokyklos pedagogų komandos narys, kuris dirba kartu su mokyklos

administracijos darbuotojais, mokytojais, vadovais, psichologais,

auklėtojomis, logopedais, kitais mokyklos darbuotojais. Jie supranta ir

paaiškina, kokią įtaką vaikams turi mokykla, šeima ir visa bendruomenė.

Mokyklų socialiniai darbuotojai nustato faktorius, stiprinančius teigiamą

mokyklos poveikį mokiniams. Mokyklos socialiniai darbuotojai dirba

keturiuose lygiuose: su mokiniais, tėvais, mokyklų bendruomene, vietine

bendruomene.

Pagrindiniai socialinio pedagogo darbo principai ir pareigos.

Skiriami tokie socialinės pedagoginės veiklos principai:

? Individualaus priėjimo (siekiama išsaugoti kiekvieno vaiko orumą);

? Lygių galimybių įtvirtinimo (kiekvienam vaikui sudaromos sąlygos turėti

vienodas galimybes į įstatymuose ir JTO VVaiko teisių konvencijoje

garantuojamas teises);

? Konfidencialumo (garantuojama informacijos, vaiko probleminių situacijų,

specialistui patikėtų profesinių problemų ir asmeninių išgyvenimų apsauga;

šį principą pažeidusių socialinių pedagogų kvalifikacija ir atestacija

turėtų būti peržiūrima);

? Vaiko apsisprendimo pripažinimo (užtikrinama, kad į vaiko nuomonę būtų

atsižvelgta sprendžiant visas krizines šeimos ir globos situacijas);

? Atsakomybės ir kompetencijos (pedagogas atsako už savo intervenciją

prevencijos ir krizės atvejais, todėl būtinas nuolatinis dalykinės

kvalifikacijos tobulinimas).

Bendraudamas su ugdytiniais ir kitais kientais, socialinis pedagogas

savo veikoje remiasi bendradarbiavimo bei pasitikėjimo, vaiko ir jo

apsisprendimo palaikymo, vengimo vaiką smerkti, tiesioginės intervencijos,

palaikančios vvaiko interesus, principais.

Socialinis pedagogas dirba skirtingose socialinėse institucijose. Jo

darbdavys dažniausiai yra valstybinės institucijos vadovas, tai yra

socialinis pedagogas yra išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų. Todėl

atsakydamas ne tik prieš savo institucijos ar vietinę bendruomenę, bet ir

visą visuomenę, socialinis pedagogas realizuoja:

1. Atsakomybę uuž nuolatinį profesinės kompetencijos tobulinimą,

konkrečių įpareigojimų ir įsipareigojimų vykdymą;

2. Atsakomybę už profesionalų komandos socialinėms pedagoginėms vaikų

problemoms spręsti subūrimą;

3. Atsakomybę už bendradarbiavimo, demokratiškos aplinkos ir pilietinių

iniciatyvų skatinimą tiek institucijoje, tiek už jos ribų.

Socialiniai pedagogai siekia padėti vaikams ir paaugliams geriau adaptuotis

visuomenėje, bendruomenėje, švietimo ar globos įstaigoje panaudodami visas

priimtinas ugdymo formas, bendradarbiaudami su pedagogais, tėvais ir

kitomis socialinėmis institucijomis, užtikrinančiomis vaikų ir paauglių

saugumą, teises ir pareigas, fiziologinių ir psichologinių poreikių

tenkinimą. Socialiniai pedagogai talkina organizuojant ugdymo procesą,

padėdami suprasti, kaip vyksta ugdytinio psichosocialinis vystymas ir kokią

įtaką ugdymo procesui turi šeima, bendruomenė, kultūra.

3.2. Socialinių pedagogų rengimo kryptys

Šiuo metu socialiniai pedagogai ir socialiniai darbuotojai rengiami

septyniose Lietuvos universitetinėse mokyklose.

Vilniaus Universiteto Filosofijos fakultete socialiniai darbuotojai pradėti

rengti 1995 metais. Šiame universitete studentai studijuoja bakalauro

stacionaro, neakivaizdinėse, specializuotose profesinėse studijose bei

magistro programose.

Vilniaus pedagoginiame universitete socialiniai pedagogai pradėti

rengti 1991 metais; šiuo metu Pedagogikos ir psichologijos fakultete

specialistai rengiami stacionarinėse, vakarinėse, neakivaizdinėse bakalauro

programose, vakarinėse ir neakivaizdinėse magistro programose. Nuo 2001

metų pradėti rengti laisvalaikio pedagogai (animatoriai) neakivaizdinėje

bakalaurų studijų programoje.

Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės rūpybos profesinių studijų

centre socialinio darbo kvalifikacijos specialistai pradėti rengti 1992

metais. Šiuo metu specialistai rengiami bakalauro ir magistro programose.

Kauno technologiniame universitete rengiami socialiniai edukatoriai

bakalauro ir magistro programose.

Kauno kūno kultūros institute rengiami socialiniai pedagogai

bakalaurų studijų programoje.

Kalipėdos Universitete socialiniai pedagogai pradėti rengti 11995

metais bakalauro ir magistro programose. Šiuo metu socialiniai pedagogai ir

socialiniai darbuotojai rengiami skirtingose katedrose.

Šiaulių universiteto Specialiosios pedagogikos fakultete specialieji

ir socialiniai pedagogai pradėti rengti 1993 metais. Šiuo metu specialistai

rengiami stacionariuose, neakyvaizdinėse bakalauro programose.

Socialiniai pedagogai, be bendrojo pasirengimo, gali įgyti tam tikrą

profesinę specializaciją. Praktikoje pasiteisino tokios specializacijos

kryptys:

“ Socialiniai pedagogai švietimo ir globos, neformaliojo ugdymo

įstaigoms (visų tipų bendrojo lavinimo, profesinėms mokykloms, kolegijoms,

aukštosioms mokykloms, vaiko globos, internatams, jaunimo, ikimokyklinėms

įstaigoms, laisvalaikio centrams, nevyriausybinėms organizacijoms);

“ Socialiniai pedagogai specialios paskirties švietimo ir globos

institucijoms (darbui su vaikais, turinčiais psichinę ir fizinę negalią,

elgesio sutrikimų, su asmenimis, kuriems laikinai atimta arba apribota

laisvė perauklėjimo arba bausmės atlikimo vietose);

“ Socialiniai pedagogai dirbantys socialinių susirgimų (narkotikų,

psichotropinių medžiagų, alkoholio, smurto ir prievartos, prostitucijos,

AIDS ir kt.) prevencijos ir reabilitacijos srityje (pedagoginiai

psichologiniai centrai, narkomanijos ir kt. reabilitacijos centrai,

specializuoti centrai atskiroms socialinėms grupėms);

“ Socialiniai pedagogai socialinės veiklos organizavimui ir vadybai

(darbas bendruomenėje, vaikų teisių apsaugos tarnybose, savivaldybių ar

regioniniuose socialinės paramos centruose ir kt.).

Socialiniai pedagogai, siekdami ugdyti vaikų socialinius ir pilietinius

gebėjimus, socialinę atsakomybę, socialinį atsparumą, socialinę

savikontrolę, skatina juos aktyviai dalyvauti vaikų ir jaunimo organizacijų

veikloje, įtraukia į aktyvią pilietinę veiklą, projektų kūrimą bei

realizavimą. Švietimo ir ugdymo institucijų vadovai jau yra pastebėję, kad

socialinių pedagogų dėka gerėja mokyklos ryšys su kitomis regiono

socialinėmis institucijomis, mokykloje atsiranda žmogus, teikiantis

prioritetą socialinėms vaikų problemoms. PPastebimai gerėja mokyklos ryšys

su tėvais, vaikais bei paaugliais besirūpinančiomis institucijomis, gerėja

prevencinis darbas su rizikos grupės vaikais, moksleivių saugumas ir pamokų

lankomumas. Socialiniai pedagogai sumaniai naudojasi projektinio darbo

metodu, todėl ženkliai pagerėja institucijų dalyvavimas projektuose.

Kultūrinio gyvenimo teritorinėje bendruomenėje pagyvinimas gali būti vienas

iš prevencinių būdų, siekiant sėkmingos vaikų ir paauglių socializacijos.

Bendrieji socialinio pedagogo gebėjimai (kompetencijos), laikytini jo

profesinio rengimo tikslais:

? Optimalių socializacijos sąlygų ugdytiniui sudarymas (ankstyvoji

prevencija, pozytivaus užimtumo programos, altruistinė ir kita veikla

bendruomenėje, neformalus ir papildomasis ugdymas);

? Pagalbos ugdytiniui organizavimas (pagalbos prevencijos pagalbos, tai yra

priežasties išaiškinimas, ryšio užmezgimas su tėvais ir mokytojais, bendro

veiksmų plano sudarymas);

? Darbo su mikrosociumu ir makrosociumu organizavimas (sutarčių pasirašymas

tarpinstitucinis bendradarbiavimas);

? Veiklos koordinacija (institucijos viduje ir už jos ribų);

? Socialinės pedagogikos profesinės veiklos tobulinimas.

4. ANKETOS APKLAUSA

Norėdama išsiaiškinti socialinio pedagogo svarbą vyresniųjų klasių

mokiniams, sudariau anoniminę anketą, tikėdamasi didesnio vaikų atvirumo.

Mano tikslas buvo išsiaiškinti kaip dažnai mokiniai lankosi pas socialinį

pedagogą, kokios problemos juos verčia belstis į socialinio pedagogo duris,

ar ten apsilankę visada sulaukia deramos pagalbos, ar socialinis pedagogas

reikalingas (jų nuomone) jų mokykloje.

4.1. Metodika

Nuvykusi į Priekulės Ievos Simonaitytės vidurinę mokyklą, pasirinkau dvi

klases atitinkančias nurodytą amžiaus cenzą. Prisistačiusi vaikams, kaip

būsimas socialinis pedagogas, paaiškinau, jog anketos yra anoniminės ir

mokiniams nėra reikalo bijoti, kad jų pavardės bus paviešintos, todėl

pildydami anketas vaikiai gali būti visiškai atviri. Išdėsčiusi medžiagą

apie ssavo apsilankymą, išdalinau anketas ir liepiau mokiniams jas

užpildyti.

4.2. Charakteristika

Anketas pildė Priekulės Ievos Simonaitytės vidurinės mokyklos 8 klasės 30

mokinių (14 – 15 metų amžiaus vaikai).

4.3. Anketinės apklausos tyrimo analizė

Anketa atrodė taip:

1. Ar pas jus mokykloje yra socialinis pedagogas ?

TAIP NE

2. Ar lankėtės pas socialinį pedagogą, dirbantį jūsų mokykloje?

TAIP NE

3. Ar socialinis pedagogas suteikė jums reikalingą pagalbą ?

TAIP NE

4. Kaip manote ar socialiniai pedagogai yra reikalingi mokyklose?

TAIP NE

5. Ar jums dažnai prireikia socialinio pedagogo pagalbos ?

TAIP NE

6. Kokios pagalbos dažniausiai prašote socialinio pedagogo (parašykite

plačiau) ?

1. KLAUSIMAS: Į pirmajį kalusimą visi 30 mokinių atsakė taip 100%,

kadangi jie yra informuoti apie socialinį pedagogą jų mokykloje ir su juo

supažindinti, vaikai puikiai žino kur yra jo darbo kabinetas ir esant

butinybei kreipiasi jo pagalbos.

2. KLAUSIMAS: Antruoju klausimu kiek skyrėsi atsakymo variantai. 20

mokinių tai yra 66,66% atsakė teigiamai, o 10 mokinių tai yra 33,33%

neigiamai. Taigi galime teigti, jog nėra pakankamai informuoti mokiniai

apie socialinį pedagogą, arba jie neturi jokių problemų, kurioms spresti

reikalinga jo pagalba.

3. KLAUSIMAS: Į trečiąjį klausimą teigiamai atsakė 17 mokinių t.y.

56,61%, o neigiamai 13 mokinių 43,29%. Iš tokio didesnio procento teigiamų

atsakymų galima spręsti jog socialinis pedagogas gana neblogai atlieka savo

darbą.

4. KLAUSIMAS: Ketvirtuoju klausimu teigiamai atsakė 23 mokiniai

t.y

75,9%, o neigiamai tik 7 mokiniai t.y. 23,1%. Taigi nors ir ne didelė

dauguma mokinių naudojasi socialinio pedagogo paslaugomis, tačiau mano jog

jis tikrai reikalingas mokyklose.

5. KLAUSIMAS: Penktuoju klausimu teigiamai pasisakė tik 2 mokiniai

t.y. tik 6,6%, o neigiamai 28 mokiniai t.y. 92,4%. Kadangi dauguma

moksleivių pasisakė jog jiems nereikia socialinio pedagogo pagalbos, tai

galime daryti išvadą, jog ši klasė nėra problematiška arba jie

paprasčiausiai nedrysta prašyti pagalbos ir mano kad gali būti neišgirsti,

nesuprasti.

6. KLAUSIMAS: Šis klausimas buvo atviras ir mokiniai galėjo rašyti

savo ranka. TTaigi 14 mokinių t.y. 46,2% nieko visiškai neparašė į tuščią

grafą. 8 mokiniai t.y. 26,4% parašė jog nežino arba, kad jokios pagalbos

jiems nereikia iš socialinio pedagogo. Kiti 8 mokiniai t.y. 26,4% jog

kreipiasi pas socialinį pedagogą dėl nesutarimų su kitais mokiniais ir

mokytojais, dėl problemų, kurios iškyla bendravime su bendraklasiais

pridarančiais žalos, dėl nesutarimų su klase, dėl kylančių konfliktų, dėl

to kad leistų neiti į mokyklą. Galime daryti išvadą jog visi mokiniai,

kurie atsakė į šį klausimą, visi jie prašė pagalbos dėl bendravimo

problemų, kurios iškyla kol jjie būna mokykloje.

Sudariau lentelę, kurioje atsispindi kiek moksleiviai palankiai ar

nepalankiai žiūri į socialinį pedagogą, ir kiek juo pasitiki.

LENTELĖ

IŠVADOS

Kuriantis kvalifikuotai ir profesionaliai socialinio ugdymo sistemai,

rengiant socialinius pedagogus darbui ugdymo institucijose, siekiama visais

lygiais sunorminti socialinio pedagogo paskirtį ir jo veiklą. BBūtina siekti

parengti tokius profesionalus, kurie gebėtų profesionaliai valdyti vaikų

socializacijosprocesą ugdymo institucijose ir už šių institucijų ribų.

Optimalių ugdytinių socializacijos sąlygų sudarymas, pagalbos ugdytiniui

organizavimas, darbo su mikrosociumu ir makrosociumu gebėjimai, veiklos

koordinacija ir organizacijos valdymas, nuolatinis profesinės veiklos

tobulinimas yra būtinos kompetencijos, kurias turi įgyti socialiniai

pedagogai.

1. Socialinio pedagogo etatų steigimas švietimo institucijose savalaikis

ir būtinas vaiko socializacijai gerinti;

2. Socialinis pedagogas turėtų remtis socialinio darbo metodais, ypač

teikdamas psichopedagoginę pagalbą;

3. Būtina nuolat įvertinti nuveiktą darbą, koreguoti ir tikrinti

gryžtamąją informaciją;

4. Atstatant tarpusavio ryšius, vaikas ir jo šeima tūrėtų būti

konsultuojami individualiai;

5. Skleisti veiklos rezultatus švietimo institucijos bendruomenėje,

tarpinstitucinio bendradarbiavimo lygmeniu, palaikyti įvairiapusius ryšius.

Darydama anketos apklausą, tyrimų rezultatai parodė, kad ne visi

moksleiviai, kurie dalyvavo apklausoje pasitiki socialiniu pedagogu, kad

labai maža dalis moksleivių kreipiasi pas jį pagalbos, tačiau visi žinojo,

kad jų mokykloje yyra socialinis pedagogas. Didžioji dalis apklaustųjų

kreipiasi dėl bendravimo problemų su mokytojais ir mokiniais.

Savo referate aprašiau socialinio pedagogo sampratą, paanalizavau

socialinio pedagogo kompetencijos prielaidas, apžvelgiau socialinių

pedagogų rengimo kryptis ir išsiaiškinau moksleivių nuomonę socialinio

pedagogo atžvilgiu.

LITERATŪRA

1. Barvydienė V., Ir kt., Psichologija studentui. – Kaunas, 1996

2. JTVP. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje. – Vilnius,

1998

3. Kvieskienė G., Socialinio pedagogo ABC, socialinis ugdymas. V dalis.

– Vilnius, 2002

4. Dobrauskienė R. Socialinis darbas mokykloje. Konferencijos (1996 06

14) medžiaga, – Šilutė, 1997

5. Vaitkevičius J. Socialinės pedagogikos pagrindai. – EEgalda, 1995

6. STEPP: Socialinė teorija, empirija, politika ir praktika. I dalis. –

Vilnius, 2001

7. Žalimienė L. Socialinės paslaugos. – Vilnius, 2003

8. STEPP: Socialinė teorija, empirija, politika ir praktika. II dalis. –

Vilnius, 2001

9. Kvieskienė G., Merfeldaitė O. Socialinio pedagogo darbo knyga. VII

dalis. – Vilnius, 2002

PRIEDAI