PAAUGLIO STATUSAS KLASĖJE KAIP SOCIALINIS PEDAGOGINIS FENOMENAS

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

PEDAGOGIKOS IR PSICHOLOGIJOS FAKULTETAS

SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS KATEDRA

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Virginija Mackonienė

PAAUGLIO STATUSAS KLASĖJE KAIP SOCIALINIS PEDAGOGINIS FENOMENAS

.

Mokslinio darbo vadovas

habil.dr. prof. Marija Barkauskaitė

Vilnius, 2002

Turinys

PADĖKA 2

ĮVADAS 2

1. PAAUGLIŲ STATUSO ĮTAKA JŲ ASMENYBĖS FORMAVIMUISI 2

1. 1. Paauglių statusas klasėje ir jų tarpusavio santykiai 2

1.2. Mokinio statusą klasėje lemiantys veiksniai 2

1.3. Žemo statuso mokinių charakteristika 2

1.4. Bendraamžių įtaka paauglių asmenybės formavimuisi 2

2. ŽEMO STATUSO MOKINIŲ ADAPTACIJOS GALIMYBĖS 2

3.PAAUGLIŲ STATUSO TTYRIMŲ ORGANIZAVIMAS, EIGA IR REZULTATŲ ANALIZĖ 2

3.1 Tyrimų organizavimas ir metodika 2

3.2.Kontingento analizė 2

3.3.Paauglių tyrimo duomenų analizė 2

3.4.Nepatenkinamo statuso poveikio paaugliams analizė 2

4. ŽEMO STATUSO MOKINIŲ SOCIOPEDAGOGIZACIJOS GALIMYBĖS 2

4.1.Pedagoginių santykių poveikis statusui 2

4.2.Socialinio pedagogo vieta mokinių statuso gerinimo sistemoje 2

IŠVADOS 2

LITERATŪRA 2

PRIEDAI 2

PADĖKA

Noriu padėkoti VPU PPF Socalinės pedagogikos katedros vedėjai

doc. dr. G.Kvieskienei , PPF dėstytojams, kurie dvejus magistratūros

studijų metus padėjo kryptingai gilinant žinias, ruošiantis magistrinio

darbo rengimui.

Noriu padėkoti magistrinio darbo vadovei habil. dr. profesorei

M.Barkauskaitei, kuri skatino, rėmė, padėjo rašant baigiamąjį magistrinių

studijų darbą.

Noriu padėkoti savo vaikams Indrei ir Šarūnui už paramą, padrąsinimą,

o svarbiausiai kantrybę.

ĮVADAS

Paauglio statusas tarpusavio santykių sistemoje yra labai

reikšmingas asmenybę formuojantis veiksnys. Turėdamas tam tikrą statusą,

atlikdamastam tikrą vaidmenį, paauglys ima vykdyti visuomenės keliamus

reikalavimus. Izoliacijos sukeltos neigiamos emocijos dažnai skatina

paauglį nederamai elgtis, o tai sudaro pagrindą formuotis neigiamoms

asmenybės savybėms.V.Satr nuomone, visų tarpusavio nesusipratimų,

nesugebėjimo mokytis ir ilgalaikių asmenybės problemų pirmoji priežastis –

nelygiateisiškas bendravimas.

Nepilnamečių nusikaltimų skaičius per paskutinius 25 metus

padidėjo daugiau negu 3 kartus, o jų augimo tempai 1,5 karto viršijo 14-

17 metų amžiaus gyventojų skaičiaus augimo tempus. 1999m. vasaros birželio

– rugpjūčio mėn. ’’. Šalyje nustatyti 642 vaikai, padarę nusikaltimus,

1998m. tuo pat laiku -502’’, (R.Bugdinas, Dėl vaikų nusikaltimų ir kitų

teisės pažeidimų prevencijos 1999 m. vasarą, Informacinis leidinys, 1999,

Nr 89-90, p. 15).

,,Statistiniai duomenys liudija greitą nusikaltimus padariusių jų

amžiaus jaunėjimo tendenciją. 1971m. tik kas šeštas septintas nepilnametis

buvo jaunesnis nei 16 metų, o 1994 metais – jau kas trečias ketvirtas”, (O.

Merfeldaitė, Gatvės vaiko kaip socialinio pedagoginio fenomeno

charakteristika, Socialinis ugdymas II, 1999, p.52). ,,Palyginus su 1998m.

vasarą, 1999m. daugiau negu ketvirtadaliu padaugėjo administracinių teisės

pažeidimus padariusių nepilnamečių.1998m. buvo nustatyti 1659 tokie vaikai.

o 1998m.- 2107 vaikai, 1/5padarė teisės pažeidimus neturėdami 14 metų’’,

(R.Bugdinas, Dėl vaikų nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevencijos

1999m. vasarą, Informacinis leidinys, 1999, Nr.89-90, p.16).

Didelis nesimokančių ir nedirbančių paauglių skaičius (iki 16m

1998m buvo 271, o 1999m- 270 ).

Tarp vaikų plinta toksinių medžiagų vartojimas (1998m. buvo

užregistruoti 297, o 1998m.-329 tokie nepilnamečiai).

Susilpnėjus šeimų dėmesiui vaikams, jjų nesaugumas šeimoje, klasėje

atveda paauglius į gatvę (1998m užregistruoti 158 , o 1999m – 189

valkataujantys nepilnamečiai

Problema – dėl ekonominių, socialinių problemų Lietuvoje padidėjo

paauglių įsitraukimas į priklausomybes, teisės pažeidimus, nusikaltymų

įvykdyma, didelė dalis šių nepilnamečių yra žemo statuso. Susidariusi

situacija neramina tėvus, pedagogus, visuomenę.

Viena iš priemonių, gelbstinčių situaciją – tai socialinių

pedagogų etatų steigimas mokyklose.

. Ypatingą dėmesį skirti paauglystės amžiaus tarpsniui. Šis

perėjimas iš vaikystės į suaugusiojo amžių, dažnai išgyvenamas sunkiai ir

audringai. Tai laikotarpis, kai bendraamžiai turi labai daug įtakos

paauglio socialiniam gyvenimui. Kaip nurodo G.Navaitis, 34-46% į

psichologinę konsultaciją besikreipiančių paauglių skundžiasi problemomis,

kilusiomis dėl bendravimo sunkumų su bendraamžiais. Dauguma psichologų

sutaria, kad bendraamžių grupės priėmimo rodiklis labai tiksliai leidžia

numatyti socialinę ir psichologinę paauglio adaptaciją ir dezadaptaciją.

Žemo statuso mokinių adaptavimas į klasės bendruomenę, tai siekis

nors minimaliai patenkinti mokinio bendravimo poreikį, ugdyti teigiamas

emocijas, keisti jo paties ir klasės požiūrį į save. Tai sudėtingas

uždavinys, reikalaujantis ilgo, kruopštaus, individualaus bei komandinio

darbo. Mokinio adaptavimosi procese, parengtame pagal socialinio pedagogo

planą, turėtų dalyvauti klasės vadovas, dalykų mokytojai, klasės mokiniai,

tėvai, neformalių grupių, kurioms priklauso mokinys, nariai, mokyklos

psichologas. Tik pakeitus jo pačio požiūrį į save ir klasės mokinių požiūrį

į jį galima tikėtis adaptavimosi rezultatų. Optimizavus žemo statuso

paauglio padėtį klasėje atsiranda tikimybė lengviau ugdyti teigiamas

asmenybės savybes, formuoti mokymosi motyvaciją, pagerinti mokyklos

lankomumą, atitraukti nuo gatvės ir nusikaltimų.

Šio darbo tikslas – atskleisti mokinių statuso svarbą jų

teigiamų asmenybės savybių formavimuisi, mokymosi motyvacijai, mokyklos

lankomumui .

Šio darbo uždaviniai:

-aptarti mokinių statusą klasėje,jo vaidmenį tarpusavio

santykiams,bendravimui

-nustatyti statusą lemiančius veiksnius,

-aptarti paauglių izoliacijos ir atstumimo priežastis,

-panagrinėti bendraamžių įtaką paauglio asmenybės

formavimuisi

-išsiaiškinti žemo statuso mokinių adaptacijos

galimybes,

-išsiaiškinti socialinio pedagogo vaidmenį žemo statuso

mokinių optimizavimo sistemoje.

Objektas – V-VII klasių moksleivių statusas ir jo optimizavimas.

Metodai:

-literatūros apžvalga,

-diagnostinis;

sociometrinis testas,

stebėjimas,

pokalbis,

anketa mokiniams ir klasės vadovams,

statistinė duomenų analizė.

1. PAAUGLIŲ STATUSO ĮTAKA JŲ ASMENYBĖS FORMAVIMUISI

1. 1. Paauglių statusas klasėje ir jų tarpusavio santykiai

Draugystė – pats reikalingiausias dalykas

gyvenime, nes niekas nepanorės gyventi be draugų , net jei turėtų visas

kitas gėrybes.

A r i s t o t e l i s

Socialinėje psichologijoje didžiulis dėmesys yra skiriamas

paauglystės amžiaus tarpsniui. Šį laikotarpį nagrinėjo daug pasaulio ir

Lietuvos psichologų: Z. Froidas, K.Jungas, C.Rodžersas, R.Campbell,

J.Kolominskis, G.Navaitis, R.Želvys, A.Jacikiavičius, A.Suslavičius ir kt.

Jie nurodo, kad nuo bendravimo su bendraamžiais sėkmės priklauso paauglio

asmenybės vystymasis. Anot V.J.Černiaus, rimtas bendravimas prasideda

vaikui pradėjus lankyti mokyklą, o sugebėjimas bendrauti išvystomas nuo

devynerių ar dešimties metų. Jo nuomone nuo dvylikos-aštuoniolikos metų

vyksta didžiausias mokymasis bendrauti emocinėje ir socialinėje srityje ir

mažesnis -intelektualinėje.

,,Vaikų kolektyvas mokykloje- tai ne tik suaugusiųjų pedagoginių

pastangų rezultatas, bet ir spontaniškai besivystantis reiškinys.Todėl

visas klasėje besireiškiančias tarpusavio bendravimo formas galima

suskirstyti į tris santykių sistemas :

-dalykinius (oficialius, formalius) santykius,

-asmeninius(emocinius) santykius,

-humanistinius santykius (pastarieji nėra būdingi visoms klasėms-

jie atsiranda tik aukštą išsivystymo lygį pasiekusiose bendruomenėse) ’’

(M.Barkauskaitė,2001,p.19)

Klasė yra pirminis formalus kolektyvas, kuriame mokinys praleidžia

daug laiko tarp savo bendraamžių.Tarp mokinio ir klasės mokinių, mokytojų

atsiranda kontaktai, kurie padeda vieniems apie kitus kaupti žinias

,,Dalykiniai santykiai yra bet kokios bendruomenės kūrimosi pradinis

taškas. Pirmieji santykiai naujoje bendruomenėje visada būna susiję su

pagrindine veikla tam tikrame jos vystymosi etape. Atsiradus dalykinių

santykių sistemai neišvengiamai užmezgami emociniai kontaktai.Taigi

dalykiniai santykiai klasėje yra emocinių santykių sistemos susiformavimo

pagrindas’’(M.Barkauskaitė,2001,p24).Remdamiesi turimomis žiniomis,

emocijomis mokiniai vertina vienas kitą.Vaikai dažniausiai vertinimo

pagrindo nesuvokia , tačiau vertina bendraklasius skirtingai. Klasėje

susidaro nelygiareikšmių santykių tinklas dalykinių ir emocinių santykių

sistemoje. Mokinių padėtis klasėje ir jų statusas klasėje būna

skirtingas.

,,Statusas suprantamas kaip padėtis(vieta)santykių sistemoje, kurią

užima kiekvienas klasės mokinys pagal tai, kaip jį vertina kiti klasės

mokiniai rinkdamiesi jį įvairiai veiklai. Statusas – pasirinkimų pagal tam

tikrus kriterijus įvairioms veiklos sritims skaičius tenkantis vienam

klasės mokiniui.’(’M.Barkauskaitė ,1979, p.11)

Norint išsiaiškinti, koks mokinių statusas klasėje atliekamas

sociometrinis tyrimas, sudaromos situacijos pasirinkti klasės draugus.

Atlikus tyrimą paaiškėja, kad kiekvienoje klasėje yra išskiriami mokiniai

turintys:

aukštą statusą( lyderiai,žvaigždės)

patenkinamą statusą (pripažinti)

atstumtieji (gavę mažai pasirinkimų)

izoliuotieji (negavę nė vieno pasirinkimo)

abipusiai pasirinkę (mokiniai turi vieną draugą, kurie vienas kitą

pasirenka)

J.Kolominskis ir

N.Berezovinas knygoje ,,Kai kurios pedagoginės

problemos socialinėje pedagogikoje’’ rašo : ,, Nėra žmogaus, kuris būtų

abejingas savo užimamai padėčiai, žmonių tarpe. Ypatingai, jeigu tas žmogus

paauglys, o kiti žmonės, jo bendraamžiai. Pažeminta padėtis , daro jį labai

nelaimingu. Bet ne tik tai-tirpsta, vysta, žūsta jo gabumai. Ir gerai,

jeigu visa tai neatsilieps jo ateinančiam gyvenimui, kuris visas

priešakyje. Arba nepakeis jo staigiai ir pražūtingai dar šiandien’’

Nuo to koks mokinio socialinis statusas klasėje, tokį vaidmenį jis

atlieka bendraudamas su kitais klasės mokiniais. Pasak M.Barkauskaitės,

vaidmuo- tai užimamo statuso sąlygojamų poelgių, požiūrių, įsitikinimų,

kuriuos asmenybė įgyvendina palaikydama santykius su kitomis asmenybėmis

visuma. Mokinio socialinis statusas atitinkamas jam yra skirtas vaidmuo.

Mokinio E.CH. statusas klasėje yra labai aukštas, todėl klasėje jis

atlieka lyderio vaidmenį. Lyderis gali būti teigiamas ir neigiamas, t.y.

mokinys su teigiamomis asmenybės savybėmis arba mokinys su neigiamomis

asmenybės savybėmis. Mokytojai paprastai išnaudoja teigiamą lyderį kuriant

ir palaikant klasėje darbingą atmosferą, atliekant visuomeninę veiklą.

Neigiami lyderiai atitraukia klasės draugus nuo bendro darbo, ardo

sutelktumą, prieštarauja mokytojui. Pedagogo uždavinys surasti priimtinas

įtakos klasei formas ir neigiamą lyderį ppastūmėti pozityviai veiklai.Tačiau

nevisada šiame procese lydi sėkmė, todėl nesėkmės atveju reikia

aiškintis neigiamų asmenybės savybių kilmę. A.P. statusas yra labai žemas,

todėl jis klasėje atlieka atstumtojo vaidmenį. G.Butkienė ir A.Kepalaitė

teigia, kad klasėje gali pasitaikyti daug vaidmenų, kuriuos mokiniai

prisiima tam, kad užimtų tam ttikrą padėtį kolektyve. Jų vaidmuo yra susijęs

su statusu klasėje, jie elgiasi pagal prisiimtą vaidmenį ir aplinkiniams

kelia jų vaidmenį atitinkančius reikalavimus. Klasės draugai su jais

elgtiasi pagal jų reputaciją klasėje ir pratęsia ratą. Socialinio pedagogo

užduotis nutraukti tą ratą ir sudaryti sąlygas konstruktyviai mokiniams

elgtis. ,,Dažniausiai skirstomi šie neproduktyvūs vaidmenys klasėje:

monopolistas- pernelyg aktyvus mokinys, užgožiantis klasės

draugus;

atpirkimo ožys-mokinys arba grupelė mokinių, apkaltinami dėl

susidariusių sunkumų;

moralistas- visada teisus;

numylėtinis – sukeliantis švelnius jausmus ir nuolat

siekiantis globos;

klounas -įvairiai išsidirbinėdamas siekia klasės dėmesio;

tylenis – atrodo atitrūkęs nuo klasės ne tik per pamokas, bet

ir per pertraukas;

atstumtasis – su kuriuo niekas nenori sėdėti;

nesimokantis – niekada nerengiantis namų darbų, klasėje

spoksantis per langą, amžinai vėluojantis ir

kt.’’(G.Butkienė,A.Kepalaitė,1996,p.281). Įdomus naujokų elgesys kolektyve.

Remiantis N.Anikejeva, naujokai mėgina vaidinti savo įprastinį vaidmenį,

kuris sulaukdavo pritarimo anksčiau bendraujant su klasės draugais,o jei

klasė tą vaidmenį vertina nepalankiai, ieškoma naujų vaidmenų, atitinkančių

kolektyvo reikalavimus.Naujame kolektyve, buvęs žemo statuso mokinys,

stengsis vaidinti aukštesnį, reikšmingesnį vaidmenį, pelnyti autoritetą ir

tokiu būdu pagerinti savo statusą.

Kyla klausimas – ar patenkina kiekvieną mokinį jam skirtas statusas

klasėje? Mat, jo statusą nustato kiti mokiniai, o jis dalyvauja nustatant

kitų statusą .Tik patenkinti klasėje gali būti mokiniai aukšto ir

patenkinamo stasuso. Atstumti ir izoliuoti mokiniai jaučiasi klasės

kolektyve nereikalingi, nepripažinti, nemylimi, jie dažnai draugų ir

supratimo ieško gatvėje, distruktyviose neformaliose grupėse.Remiantis

M.Barkauskaitės tyrimais 90-92 procentai policijos įskaitoje buvusių

paauglių klasės kolektyve buvo atstumti, nepripažinti, neturėjo glaudžių

emocinių ryšių su klasės draugais.

,,Įvairių šalių mokslininkų tyrimai rodo, kad tarpusavio santykiai,

statusas, turi įtakos ne tik mokinio pažangumui bei intelektui, bet dažnai

jo fiziniam ir psichiniam vystymuisi.’(’M.Barkauskaitė ,1979, p.12)

Aptarėme, kad statusas ir vaidmuo tarpusavyje susijęs, todėl mokinys

atlikdamas klasės mylimo ir nemylimo mokinio vaidmenį formuojasi tam

vaidmeniui atitinkamus bruožus, savybes. Pradžioje atsiranda įprotis elgtis

pagal tam tikrą vaidmenį, vėliau susiformuoja įgūdis, o vėliau tai tampa

asmens savybe.Todėl pedagogai turi susirūpinti mokiniais, kurių statusas

klasėje yra žemas. Šie mokiniai savo statusu yra dažniausiai nepatenkinti

, o tai iššaukia poreikį negatyviai elgtis. Pasak G.Navaičio , į

blogiausią padėtį pakliūna grupės atstumtieji, tad savęs realizavimo būdų

kartais pradeda ieškoti asocialiose grupėse, kuriose, veikiant asocialių

paauglių pastiprinimo, spaudimo ir modeliavimo mechanizmams, formuojasi

įvairios atstumtų paauglių asocialaus elgesio formos: alkoholizmas,

narkomanija, prostitucija ir kt.

Pedagogai turėtų klasėje siekti taip organizuoti mokinių tarpusavio

santykius, kad joje mokinys patenkintų bendravimo poreikius. Būtina

stengtis, kad formalus kolektyvas-klasė ar neformalios grupes mokykloje

pilniau patenkintų mokinio bendravimo poreikius, kad jis ugdytų teigiamas

asmenybes savybes, augtų doru žmogumi. Šių poreikių patenkinimas neleis

atsirasti ir vystytis neigiamoms asmenybės savybėms. Todėl pedagogai

turėtų siekti, kad kiekvieno klasės mokinio poreikiai minimaliai būtų

patenkinti.Tokioje klasėje padidės mokymosi motyvacija, pagerės lankomumas,

sumažės konfliktų. Mokiniai patenkinti statusu yra aktyvūs ne tik

pamokose , bet ir popamokinėje veikloje.Vadinasi ,pedagogas turi ieškoti

būdų kaip pakelti žemą mokinių statusą, bent minimaliai patenkinti

bendravimo ir pripažinimo poreikį.Tai galima ,žinant veiksnius, kurie

nulemia aukštą ar žemą mokinio statusą.

1.2. Mokinio statusą klasėje lemiantys veiksniai

Žmonės, būkite žmoniški! Tai jūsų pirmoji pareiga.

Ž.Ž.Ruso

Paauglys klasėje ne pats pasiskiria vietą bendravimo sistemoje, ją

parenka kiti klasės draugai atsižvelgdami į tam tikrus veiksnius,kurių jie

patys tiesiogiai nesuvokia.Kokie tie veiksniai, kurie lemia mokinio

socialinį statusą klasės bendruomenėje?

Remiantis įvairių šalių mokslin nuomone, išskiriami skirtingi

veiksniai, lemiantys mokinio socialinį statusą kolektyve.

M.Barkauskaitė knygose ,,Mokinių tarpusavio santykiai’’ ir

,,Paaugliai: sociapedagoginė dinamika ‘’ išskiria :

1) nuo paties mokinio priklausą individualūs veiksniai:

išvaizda(anatominiai duomenys ir apranga), lytis, amžius,

charakteris, temperamentas, gabumai, pažangumas, inteligencija,

informuotumas arba mokinio išprusimas ;

2) išoriniai veiksniai ,turintys įtakos mokinio statusui : klasės

ypatumai, mokytojas, draugai, šeima , bendravimo patirtis.

Išvaizda. Lietuvių liaudies posakis – ,,sutinka pagal rūbą,išlydi pagal

protą’’- patvirtintas psichologiniai- pedagoginiais tyrimais.Pirmas įspūdis

sudaromas apie žmogų iš fizinės išvaizdos: jo balso

tono,judesių,žvilgsnio,drabužių.J.Kolominskis nurodo,kad į pirmą vietą

išvaizda kaip veiksnį iškelia pirmų klasių mokiniai, o su metais išvaizda

vaidina pasirinkime mažesnį vaidmenį. Nors reikia pabrėžti, kad paaugliams

ypač svarbi išvaizdą. R.Pilkauskaitė pastebi, kad paauglio ne visos kūno

dalys auga vienodai greitai,ir kartais jo išvaizda tampa neproporcinga,tai

suvokdami paauglia drovisi savo išvaizdos, jaudinasi, kad atrodo

juokingi.Šios rreakcijos iššaukia apsimestinį šiurkštumą, o pastabos ir

komentarai formuoja menkavertiškumo kompleksus. Remiantis atliktais

M.Barkauskaitės tyrimais galime teigti, kad išvaizda svarbi tik pirmų

kontaktų metu (išvaizdą,kaip draugo pasirinkimo motyvą pirmą stovyklavimo

dieną nurodė 63proc. moksleivių, o 13-14 dieną šį motyvą laikė svarbiu 18,8

proc.) Tačiau išvaizda,žmogaus patrauklumas kelia kitų žmonių

susidomėjimą, susižavėjimą.

Lytis. J.Ruškus ir I.Kazlauskaitė straipsnyje,, Moksleivių ir mokytojų

požiūris į lyčių skirtumus’’teigia,kad mokykloje egzistuoja lyčių

stereotipai, skirtingi vyrams ir moterims. Mokslininkai pabrėžia, kad

vyrams būdingas socialinis aktyvumas, o moterims – socialinį pasyvumą

atspindinčios asmenybės savybės. Nagrinėjant sociometrinio tyrimo

rezultatus išryškėja , kad berniukų daugiau dominuoja labai aukšto statuso

grupėje -76,47 proc. ir taip pat žemo statuso grupėj -60proc.Tai reiškia,

kad berniukai pasižymi didesniu aktyvumu.,,Mokykloje lyčių skirtumų

socialinis suvokimas jau yra ne tiek įtvirtinamas,kiek koreguojamas.Šiame

mokykliniame etape didžiausios įtakos nuostatų formavimuisi turi

bendraamžių ir mokytojų turimi lyčių sreteotipai’’(Lyčių skirtumai švietimo

sistemoje,2000,p.62)

Amžius. Į amžių,kaip į statusą lemiantį veiksnį , mokslininkų

požiūris yra labai prieštaringas.Vieni teigia ,kad vyresnių paauglių

statusas klasėje aukštesnis negu jaunesnių, kiti atvirkščiai.Mokslininkai

vieningai sutinka ,kad nuo amžiaus priklauso vaiko aktyvumas,socialiniai

įgūdžiai ir kt ,,Jei vaiko socialinio elgesio įgūdžių sistema ne pagal

amžių gerai išsivysčiusi,jis mielai priimamas į vyresnių draugų ratą,bet

bendraamžiai ir jaunesni vaikai su juo nelinkę

bendrauti’’(M.Barkauskaitė,2001,p.46)

Charakteris.Nagrinėjant paauglių socialinį statusą klasėje nekyla

abejonių dėl charakterio savybių įtakos mokinių pasirinkimams.Remidamiesi

J.Kolominskio tyrimais, galime teigti,kad aukšto statuso mokiniai pasižymi

sąžiningumu,draugiškumu, mokėjimu bendrauti, turtinga fantazija,

iniciatyvumu, savarankiškumu.

Žemo statuso mokiniams dažnai būdingas

nesugyvenamas, afektinis charakteris, kuris pasireiškia grubumu,

užsispyrimu, nesivaldymu, melavimu. .M.Barkauskaitė teigia, kad

ekstravertiško charakterio vaikas yra populiaresnis klasėje .Pedagogai

turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad emocionalią asmenybę traukia rami,

vyraujančią- paklusni, nedrasią – ryžtinga.

Temperamentas.,,K.Jungas teigia, kad kiekvieno žmogaus paklusnumą

kitam pirmiausia lemia jų vidinio gyvenimo, elgsenos panašumai, t.y.

temperamentų atitikimas’’(M.Barkauskaitė,2001,p.46).

Gabumai. Mokinių gabumai yra vienas iš svarbiu jo statusą lemiančių

veiksnių. ,,Sugebėjimai – tai individualios psichofiziologinės ir

psichologinės ypatybės (dėmesio, pojūčio, suvokimo, atminties, mąstymo,

vaizduotės), padedančios sėkmingai atlikti tam tikrą veiklą, sužinoti,

išmokti bei įgyti į gūdžių(G.Butkienė,A.Kepalaitė,1996,p201). Remiantis

V.J.Černiaus teigimu, keturiolikmečio smegenys ir nervinė sistema pasiekia

suaugusio dydį, bet ir po to vyksta tolimesnis brendimas.I.Konas teigia,

kad tarpasmeniniai santykiai ir jų motyvų dinamika labai priklauso nuo

protinės vaiko raidos. Vienodo amžiaus mokinių gabumai yra skirtingi.

Keturiolikmetis vidutiniškai moka apie trisdešimt aštuonis tūkstančius

žodžių, bet kai kurie bendraamžiai žino dvigubai daugiau, kiti – daug

mažiau. Aukšto statuso mokinia pasižymi bendrais, specialiajliais ir net

specifinias gabumais, daugelis jų ne tik geri mokiniai, bet ir puikūs

organizatoriai. M.Barkauskaitė pastebi, kad mokinio statusui yra

reikšmingas gebėjimas prisitaikyti prie aaplinkos.

Pažangumas.Mokslininkai.J.Kolominskis, N.Berezovinas,

M.Barkauskaitė teigia, kad tarp įvairaus statuso mokinių klasėje ir jų

pažangumo yra ryšis. Baltarusių mokslininkas daro išvadą, kad pažangumas

kaip veiksnys mokinio socialinio statuso yra reikšmingesnis žemesnių ir

vyresnių klasių mokiniams, negu paaugliams 6 klasėje. Dažniausiai

mokiniai, užimantys aukštą padėtį klasėje yra labai gerai ir gerai

besimokantys, bet nereiškia,kad tokių nėra atstumtųjų tarpe. Kartais

mokiniai pasirenka bendraklasį žemo pažangumo, o atstumia gerai besimokanį,

todėl J.Kolominskis daro išvadą, kad tarp mokinių pažangumo ir jų padėties

klasėje nėra tiesioginio ryšio.Tai patvirtina ir L.Slavina. Šiuo klausimu

daug dirbo Estijos mokslininkai, kurie priėjo išvados, kad dažniausiai

atstumti, ignoruojami, nepripažinti yra klasėje antramečiai.

M.Barkauskaitė teigia, kad ,,tarp mokinio sociometrinio statuso ir jo

pažangumo , t.y.gebėjimo mokytis, yra sąveika:1) žemą statusą turintis

mokinys tampa pasyvus, abėjingas blogiems pažymiams, bodisi viskuo kas

susiję su mokykla ir su mokymusi; 2) klasė šalinasi nepažangių moksleivių,

todėl šie, užimdami nepalankią padėtį asmeninių santykių sistemoje, sau

tinkamą padėtį stengiasi įsigyti kituose kolektyvuose, kur patenkina

bendravimo poreikius, visai nesidomi klase’’(2001, p47).

Intiligencija.

Mokinio išprusimas. Kaip atskirus veiksnius lemiančius mokinio

statusą klasėje. išskiria M.Barkauskaitė knygoje ,,Paauglis:sociopedagoginė

dinamika’’. Autorė pažymi, kad šie veiksniai būna efektyvūs, jeigu

inteligencijos, išprusimo lygis yra gerokai žemesni už bendrą klasės

vidurkį. Šie vaikai atsidūria nepalankioje padėtyje klasės draugų

atžvilgiu. Minėti veiksniai yra susiję su šeima, aplinka, įgimtomis

savybėmis.

2)Išoriniai veiksniai:

Klasės ypatumai. ,,Klasė – tai grupė tarpusavyje sąveikaujančių

mokytojų ir mokinių,kurius jungia bendra veikla.Šios veiklos produktyvumas,

tikslų siekimas priklauso nuo efektyvių ir harmoningų santykių klasėje

’’(G.Butkienė, A.Kepalaitė, 1996,p.277). Minėtos mokslininkės išskiria 4

klasės raidos stadijas:

1. stadija – priėmimas,priklausomybė,narystė, pasitikėjimas;

2. stadija – įtakos formos,užduočių formavimas ir bendravimo

palaikymas;

3. stadija – produktyvumas, tikslų ssiekimas;

4. stadija – normų lankstumas, savęs atnaujinimas.

Klasėje mokinys priklauso nuo kitų grupės narių, jų požiūrio, tikslų,

siekių, priimtinų vertybių. Labai svarbu kaip, kokiais būdais mokiniai

klasėje sąveikauja,bendrauja, nes nuo to susidaro klasės teigiama ar

neigiama atmosfera .,,Kuo geresnis psichologinis klimatas kolektyve, tuo

geriau vertina kolektyvo nariai vienas kita; kuo geriau žmonės vertina

vienas kitą, tuo geriau vertina save, ir

priešingai’’(N.Anikejeva,1988,p.19)

,,Mokinio statusui neabejotinos įtakos turi kiekybinė klasės sudėtis:

mažesnių klasių mokiniai artimiau bendrauja, turi galimybę artimiau vienas

kitą pažinti, todėl ir atstumtųjų mokinių čia kur kas mažiau nei didėlėse

klasėse. Pastarosios paprastai būna susiskaldžiusios į nedideles grupeles,

mažai bendraujančias tarpusavyje’’ (M.Barkauskaitė, 2001,p.48).

Mokytojas. Mokytojo pozicija klasėje, santykis su kiekvienu mokinių

turi neabejotinos įtakos paauglio socialiniam statusui klasėje.

,,Mokytojui tenka daug vaidmenų- mylinčio ir rūpestingo pagalbininko,

patarėjo ir retsykiais vadovo; visada – pavyzdžio ir dažnai – žmogaus,

padedančio suprasti mokslo ir gyvenimo tiesas, plėsti žinias, kurti ir

gyventi’’(G.Butkienė,A.Kepalaitė,1996,p.13). Mokinys mokymosi laikotarpiu

turi daug mokytojų, kokie jie,kaip jį supranta, padėda, vertina, nemaža

dalimi priklauso vaiko mokymosi rezultatai, vertybių sistemos formavimas,

jo santykiai su bendraamžiais, aplinka .Pasak N.Anikejevos, individo

veiklos rezultatus vertina aplinkiniai ir nuo jų vertinimo priklauso savęs

vertinimas. Mokinį dažniausia vertina mokytojas ir nuo jo pedagoginio takto

priklauso ir bendraklasių požiūris į jį. J.Kolomonskis teigia, kad

ypatingai mokiniui žalingos yra mokytojo pastabos; ,, tu tinginys’’, ,,tu

visada visiems trukdai’’, ,,tu tempi visą klasę atgal’’.Mokslininkas

pažymi, kkad neigiamą įtaką mokinių statusui gali daryti neigiamai mokinį

chakterizuojančios pastabos, bet ir nesaikingas gyrimas vieno mokinio , o

ypač lyginant su kitu: ,, Petriukas štai koks šaunuolis, ne toks kaip

tu’’. Dėl netinkamo mokytojo elgesio geras mokinys gali būti klasės

atstumtas ar izoliuotas, taip jis gali įtvirtinti neigiamas asmenybės

savybes, kurios taps atstumimo pagrindu .Taigi nuo mokytojo asmenybės

savybių priklauso mokinių statusas klasėje.

Draugai. M.Koskeniemis teigia, kad mokiniui pradėjus draugauti su

klasės atstumtais, jo statusas ima blogeti. Nors J. Kolomonskis nurodo,kaip

vieną iš žemo statuso mokinio integracijos metodų, tai jo prijungimas (

grupinis darbas pamokoje, ilgalaikė užduotis) prie aukšto statuso mokinio.

,,Nustatyta, kad žemo statuso mokinio suartėjimas su populiariu, paprastai,

pakelia mokinio statusą ”, (N.Berezovinas, J.Kolominskis, 1975, p.119).

Remiantis šių mokslininkų teiginiais, galime daryti išvadą, kad jų

požiūris prieštaringas, bet draugų poveikis mokinio statusui yra

reikšmingas.

Šeima. ,,Šeima – svarbiausias veiksnys, nulemiantis vaiko asmenybės

tapsmą. Šeimos ryšiai, tėvų santykiai su vaiku pastarajam yra pirmasis ir

įtaigiausias bendravimo modelis’’(G.Navaitis,2001,p.17).Šeima suformuoja

svarbiausius vaiko interesus, dvasines vertybes,elgesio normas,poreikius,

polinkius, kurie yra priimami, vertinami klasės mokinių arba atstumiami,

ignoruojami. Tėvų elgesys ir požiūris į vaikus lemia, kaip lengvai paauglys

išsiugdys įvairius įgūdžius, įgis savarankiškumo, pasitikėjimo jėgomis,

suformuos teigiamą savęs vertinimą. Tėvų grubumas, nesupratingumas, pareigų

nevykdymas (daugėja probleminių asocialių šeimų, 1998m jų užregistruota

virš 15 tūkstančių, o jose gyveno 34tūkstančiai vaikų) apsunkina paauglių

gyvenimą. Paaugliai, su kuriais žiauriai elgiamasi, mažiau pasitiki

žmonėmis,sunkiau užmezga ir palaiko su jais stabilesnius emocinius

ryšius.Taigi šeima yra vienas iš reikšmingiausiu socialinio statuso

veiksnių.

Bendravimo patirtis. Mokinių statusui didelę įtaką turi bendravimo

patirtis; bendravimo įpročiai, įgūdžiai, etikos normos, individo emocinė

būklė. ,,Bendravimo patirtis- tai sistema nerašytų taisyklių, suprantamų ir

priimtinų kiekvienam individui’’(M.Barkauskaitė,2001,p49). Individas

turintis didesnę bendravimo patirtį lengviau užmezga kontaktus, randa

įdomių būdų ir formų bendravimui palaikyti. Mokiniai turintys didesnę

bendravimo patirtį, greičiau suvokia klasės bendruomenės tikslus, normas,

geriau jaučia socialinį klasės klimatą. M.Barkauskaitė savo darbuose ypač

teigiamai vertino bendravimo patirtį tų sričių, kurios tam tikru laiku, tam

tikroje situacijoje tampa aktualios, reikšmingos visai klasei, kiekvienam

jos individui.

Kiekvieno mokinio statusas priklauso ne nuo vieno, o nuo daugelio

veiksnių, iš kurių pagrindinį vaidmenį atlieka asmenybės savybės ir

klasės, kurioje ji mokosi, ypatumai,taip pat mokytojas, šeima, bendravimo

patirtis. Veiksniai, kurie vienaip ar kitaip lemia mokinio statusą

klasėje pateikti 1 paveiksle.

Norint pedagogui išvengti sunkumų ugdant paauglius, reikia mokiniams

padėti užimti gerą, jiems tinkamą socialinį statusą klasėje, o tai padaryti

galima tik išsiaiškinus mokinio nepatenkinamą statusą lemiančius

veiksnius.

[pic]

1pav. Mokinio statusą klasėje lemiantys veiksniai

1.3. Žemo statuso mokinių charakteristika

-O kur žmonės? – pasiteiravo pagaliau mažasis princas.

-Šioje dykumoje jautiesi

truputį vienišas.

-Tarp žmonių irgi jautiesi vienišas, – tarė gyvatė.

A.deSent – Egziuperi

Kadangi mokinio statusą klasėje nustato kiti , o ne jis pats

pasirenka , vadinasi nuosekliai mastant, kiekvienas

mokinys negali būti

patenkintas savo statusu.Kiekvienoje klasėje yra žemo statuso mokinių , tai

izoliuotieji ,atstumtieji ar abipusio pasirinkimo mokiniai. Kadangi

paauglio svarbiausias poreikis yra bendrauti ir būti pripažintam , šie

mokiniai klasėje bendravimo poreikių nepatenkina. Jie yra psichologiškai

izoliuoti nuo klasės mokinių. Ši izoliacija kelia neigiamus emocinius

išgyvenimus, jie priima izoliuoto, atstumto vaidmenį ir dažnai su

negatyvaus elgesio nuostata. Tai tokį paauglį skatina nederamai elgtis ,

sudaro pagrindą formuotis neigiamoms asmenybės savybėms.

,,Bendraamžių atstumti, izoliuoti, klasės draugų ir mokytojų nemėgstami

paaugliai negatyvius vertinimus pradeda ignoruoti, elgiasi šiurkščiai,

provokuojančiai, nevengia grasinimų,fizinės jėgos ir net smurto.Toks

elgesys tik dar labiau juos izoliuoja, sudarydamas sąlygas tolesniai

negatyviai raiškai.Šiurkštus,provokuojantis elgesys tampa atstumtojo

paauglio elgesio norma, antra vertus – tai tarsi savotiška gynyba,jo vertės

įrodymas:,, nenori bendrauti, bet bijo manęs’’. Tik nuolat provokuodamas

konfliktus paauglys dar gali pakęsti klasę’’(M.Barkauskaitė.2001,p.27)/

Visu pirma, žemo statuso mokiniai yra dažnai žemai vertinami

pedagogų, .neigiamai juos vertina klasės mokiniai. Natūralu,kad žemo

statuso mokiniai nemėgsta aukštesnio statuso mokinių, todėl dažnai su jais

konfliktuoja, kyla nesutarimų tarp žemo statuso mokinių ir pedagogų. Nors

šie mokiniai nori bendrauti su klasės mokiniais ,tačiau jie ima ieškoti

draugų už klasės ribų. Žemo statuso mokiniai ima nelankyti pamokų ,

tikėdamiesi , kad jų pasiges klasės mokiniai ,o vėliau praleidžia vis

daugiau pamokų kol pagaliau liaujasi lankę mokyklą . Jie dažnai

bendravimo poreikį siekia patenkinti neformaliose grupėse tokių pat

atstumtų ar izoliuotų bendraamžių tarpe.Susidariusios žemo statuso

paauglių grupės savo neigiamas emocijas, jau turimą antivisuomenišką

patirtį išlieja įvairia negatyvia veikla,kuri sunkiai būna prognozuojama.

,,M.Alemaskino tyrimų duomenimis 90 – 92 % paauglių – teisėtvarkos

pažeidėjų ,esančių nepilnamečių reikalų inspekcijos įskaitose, yra mokiniaį

kurie klasės kolektyve ,,atstumti’’ nepripažinti, kurie neturi glaudžių

emocinių kontaktų su klasės draugais.,kad tik 6 iš 50-ties įskaitoje

esančių paauglių patenkinti savo statusu klasės kolektyve, visi kiti

siekia jį pagerinti’’(M.Barkauskaitė ,1979 p.12).

Savo žemą statusą klasėje mokiniai aiškina ,,gerų draugų ‘’

nebuvimu arba nenoru bendrauti su klasės mokiniais .Tačiau tikros

priežastys yra kitos:

-asmenybės savybės (piktumas, nesąžiningumas, melavimas,

grubumas, egoizmas),

-pažangumas (dažnai žemas, nes į jų tarpą patenka antramečiai),

-neteisingas mokytojo požiūris,

-išprusimas (žemas intelektas susijęs su ribotais gabumais,

šeima, aplinka),

-išvaizda (fizinis išskirtinumas, netvarkingumas),

-bendravimo patirties neturėjimas (nemokėjimas bendrauti,

perteikti tturimas vertybes bei perimti kitų).

Neigiamos asmenybės savybės. ,,Bendraamžių grupės atmetimas sietinas su

paauglio konfliktiškumu, agresyvumu, itin aktyviu elgesiu ar kitomis

nebrandaus bendravimo formomis. Toks paauglys dažnai turi daug kognityvaus

sugebėjimo trūkumų’’(R.Pilkauskaitė,1999,p39). Šie mokiniai, kaip nurodo

J.Kolominskis pasižymi ,,grubumu, nesivaldymu, gobšumu, uždarumu’’. Nėra

vienareikšmio atsakymo į klausimą, kas lemia paauglio neigiamų asmenybės

savybių formavimą: auklėjimo stilius, elgesio normos šeimoje, nervų

sistemos ypatumai ar bloga socialinė adaptacija. Norint šalinti neigiamas

asmenybės savybes, reikia išsiaiškinti tokio elgesio motyvus, o

prasiskverbti į motyvacinę sferą yra sunku. Šie mokiniai dažnai linkę

nuslėpti tikruosius elgesio mmotyvus, nors dažnai ir patys nežino kodėl

vienaip ar kitaip pasielgė. Baltarusių mokslininkas pastebi, kad mokiniai,

kurių statusas klasėje yra aukštas, pasižymi daugeliu teigiamų asmenybės

savybių, o žemo statuso mokiniams pakanka turėti vieną ar dvi neigiamas

asmenybės savybes.Šioje situacijoje galioja posakis, kad vienas šaukštas

deguto visą statinę medaus sugadina.

Kitą vertus, ,,paaugliai negatyviai elgiasi stengdamiesi užimti tam

tikrą statusą kolektyve, patenkinti bendravimo poreikį, pelnyti bendraamžių

pripažinimą, kitaip tariant, susikurti emocinį komfortą’’(M.Barkauskaitė,

2001, p.27).

Norint padėti žemo statuso paaugliui, ,,reikia siekti, kad

konfliktuojantis mokinys pats keistų savo elgesį, užuot laukęs ar

reikalavęs to iš aplinkinių. Nederėtų vadovautis išankstiniu to mokinio

įvaizdžiu. Į mokinį reikėtų žiūrėti kaip į ,,švarią lentą’’.Būtina

išaiškinti vaikui, kad jo konstruktyvus elgesys padėtį gali

pakeisti’’(R.Pilkauskaitė, 1999, p.56).

Žemas pažangumas. Svarbiausia mokinio veiklos sritis – mokymasis.

Mokymasis ne tik vysto intelektą, bet ir formuoja asmenybes savybes:

valią, pareigingumą, darbštumą. .Mokytis neimanoma be valios pastangų, be

jausmų ar emocijų. Žemo statuso mokiniai mokymąsi laiko jų asmeniniu

dalyku. Net jeigu jiems nesisekant, mokiniai pyksta už kitų pastangas

jiems padėti, todėl kyla konfliktų. Mokymosi nesėkmės yra pagrindinis

nepasitenkinimo savimi, mokytojais, draugais šaltinis.Tačiau neigiamos

asmenybės savybės ne visad tiesiogiai susijusios su negatyviu požiūriu į

mokymąsi, žemu pažangumu.

,,Daugelio mokslininkų tyrimai rodo, kad mokinio pažangumas

tiesiogiai siejasi su jo statusu klasės kolektyve’’( M.Barkauskaitė,1979,

p.79). Todėl norint gerinti mokinių statusą reikia gerinti mokinių žinių

lygį.

Žemas išprusimas ir inteligencija. Šios priežastys yra tarpusavyje

glaudžiai susijusios. Pauglio inteligencija priklauso nuo to, kokioje

šeimoje auga, kokios jos nuostatos ir vertybes, kokia supa jį aplinka.

Mokiniai nepatenkinamo statuso dažnai yra žemo inteligencijos laipsnio,

dažniausiai tai – vaikai, augantys probleminėse, asocialiose šeimose,

kurių skaičius pastaraisiais metais išaugo. Išprusimas priklauso nuo

daugelio veiksnių – gabumų, pažangumo, asmenybės savybių. Aptarus žemo

statuso mokinių pažangumą ir asmenybės savybes, galime daryti išvadą, kad

šie paaugliai nepasižymi išprusimu,intelektu. Dar reikia pastebėti, kad gan

didelis procentas specialiųjų poreikių mokinių priklauso žemo statuso

mokinių grupei, kurie turi įvairių sutrikimų, taip pat ir protinio

išsivystimo.Tai neabejotinai turi įtakos šių mokinių išprusimo lygiui

Neteisingas mokytojo požiūris į mokinį. Kaip aplinkiniai vertina

žmogų, taip jis pats vertina save. Paauglys, pereinamajam iš vaiko į

saugusį laikotarpyje, ypač jautriai reaguoja į bendraamžių, bei suaugusiųjų

pastabas, komentarus. Mokytojas, vertindamas paauglio veiklos rezultatus,

atsakymus, poelgius, laikyseną, santykius su mažesniais ar bendraamžiais,

turėtų būti taktiškas, apgalvoti kiekvieną žodį. ,,Labai svarbus bendras

vertinimo kryptingumas, palankumas. Emociškai įtemptoje aplinkoje vaiko

sprendžiamas uždavinys psichologiškai labai skiriasi nuo sprendžiamo

normalioje aplinkoje’’ (N.Anikejeva, 1988,p.20). Mokinio veiklos vertinimas

,,Kodėl taip lėtai?’’, ,,Blogai’’ , ,,.Nespėsi ‘’, ,,Lėtai’’, ,,Žiūrėk ,ką

darai..?’’sukelia mokiniui prislėgtą būseną ir pakanka vaikui kelis kartus

patirti panašią būklę, kad sudarytų pastovų negatyų požiūrį į tokią

veiklą.Pedagogas turėtų būtinai skirti veiklos ir asmenybės vertinimą.

N.Anikejavos nuomone, žmogus yra jautresnis jo asmenybės negu jo veiklos

vertinimui, todėl neleistina atskirų veiklos rezultatų vertinimą

sutapatinti su asmenybes vertinimu.Žemo statuso mokiniai, remiantis

M.Barkauskaitės, J.Kolominskio tyrimais, patiria mokytojų neigiamą

vertinimą, todėl pedagogas tarsi pats prisideda prie klasės mokinių

neigiamos nuomonės apie šiuos paauglius formavimo, taip pat stimuliuoja

juose nepasitikejimo savimi jausmą, žemą savęs vertinimą.

,,Žmogaus savęs vertinimą rodo ne tai, ką jis sako viešai ir ne tai, ką

jis nuoširdžiai apie save galvoja, o tai, jis taip kaip jis nuolat

elgiasi. Jeigu žmogus ypač jautrus nedėmesingumui, jeigu jis žūtbūtinai

vengia situacijų, kuriose gali atsiskleisti jo silpnybės, jeigu jis taip

įsisvajoja, kad krinta jo darbingumas, – yra pagrindo manyti, jog jis

nepasitiki savimi’’(N.Anikejava,1988, p.18).

Nepakankama bendravimo patirtis. Asmeninių santykių susiklostymui

didelę reikšmę turi bendravimo patirtis, o žemo statuso mokiniai dažnai

nemoka bendrauti su bendraamžiais. Nepatenkinamo statuso paaugliai nemoka

bendradarbiauti, elgtis draugiškai, taikiai spręsti problemas, ne visada

pakankamai suvokia bendraamžių reakcijas. Kontraversiški paaugliai turi

teigiamų ir neigiamų socialinio bendravimo įgūdžių, tačiau ne visada

vienodai sėkmingai juos taiko bendraudami.

Išvaizda. Paaugliai didelį demesį skiria išvaizdai. Išvaizda ypač

svarbi 14-15m. mergaitėms. Jos ima puoštis, koketuoti. Šiuo metu mergaitės,

tampa labai jautrios nepedagoginėms, žeminančio poveikio priemonėms. Labai

svarbu, kad pedagoginės poveikio priemonės būtų patrauklios klasės

mokiniams. Stipriai veikia paauglių elgseną ir fiziologinis organizmo

pertsitvarkymas. Jie sielojasi dėl išorinio nedarnumo, kuris yra

neišvengiamas. ,,Vaikinai, kurių akseleracija prasideda anksti, tampa

pranašesni už savo bendraamžius.Suaugusieji į juos žiūri kaip į

nepriklausomus, pasitikinčius savimi ir fiziškai

patrauklesnius.Na,o

paaugliai, kurie sparčiai augti pradeda vėlai,dažnai vertinami kaip

nemėgstami, nerimastingi ir siekiantys dėmesio. Panašūs tyrimai, atlikti su

merginomis, rodo priešingus rezultatus. Anksti pradėjusios bręst merginos

neturėjo jokių socialinių pranašumų.Jų populiarumas tarp bendraamžių buvo

mažesnis už vidutinį, jos atrodė nepasitikinčios savimi, nebuvo klasės

lyderės. Lėtai pradedančios augti ir bręsti merginos buvo laikomos

gražiomis ir socialiomis’’(R.Pilkauskaitė,1999,p.36).

Remiantis M.Barkauskaitės tyrimais paaiškėja, kad klasėse daugiausia

neprisitaiko berniukai (90,2%), o mergaičių tik 9,8%visų tyrųjų kurių

statusas klasėje žemas. Daugiau žemo statuso mokinių 5-7klasėje, negu 8

klasėje. Mokslininkai išskiria žemo statuso požymį – tai dažniausiai

vyresni už savo klasės kolektyvo narius paaugliai.

Žemo statuso paugliai bendravimo poreikius menkai patenkina kituose

formaliose mokyklos kolektyvuose(būreliuose, klubuose), nes mažai ten

lankosi.

,,Pedagoginiu požiūriu nerimą kelia tai, kad žemo statuso paaugliai,

negalėdami patenkinti bendravimo poreikio klasėje, pripažinimo ieško už

klasės ribų, stengdamiesi išvengti mokytojų įtakos. Nutrukus emociniams

ryšiams, tokie paaugliai nutolsta nuo mokyklinių problemų, klasės

gyvenimo, antrą vertus, psichologiškai jie tampa lengvai pažeidžiami.

Svarbiausia, kad atsiradusią pripažinimo, bendravimo tuštumą gali lengvai

užpildyti kiekvienas paauglys: užtenka jam parodyti bent menkiausią dėmesį,

be to, ir pats paauglys intensyviai siekia tą tuštumą

užpildyti’’(M.Barkauskaitė.2001,p.54)

Pedagogui svarbu išlaikyti žemo statuso mokinį klasėje, kad galėtų

jį veikti – pedagogizuoti, nes išėjęs į gatvę paauglys semiasi neigiamos

patirties, netenka galimybės tobulėti,įgyti nors minimumą žinių , formuoti

teigiamus įgūdžius.

1.4. Bendraamžių įtaka paauglių asmenybės formavimuisi

Būti žmogumi – tai kaip ttik ir reiškia būti

atsakingam.

A.de Sent-Egziuperi

Individo galutinis tikslas, kurio jis siekia – tapti pačiu savimi:

kiekvienas žmogus galų gale klausia, – kas aš esu?, kaip galiu tapti

savimi?

Remiantis C.Rogerso mintimis, tapatumo jausmas leidžia mums pamatyti

save tokius, kokie mes esame: kuo mes buvome,kas mes esame šiandien ir kuo

būsime rytoj. Ypač aktuali tapatumo paieška paauglystėje siekiančiam

identifikuoti savo vaidmenį suaugusiųjų visuomenėje. ,,Sėkmingai asmeninis

tapatumas pasiekiamas tada kai tampama visiškai funkcionuojančia

asmenybe’’(R.Žukauskienė , 1996 p.313).

C.Rogerso nuomone,ar tampama visiškai funkcionuojančia asmenybe

dalinai priklauso nuo pasirengimo būti atviriems patirčiai. Pauglystė –

tai laikas tokiam atvirumui pasiekti . Paauglys linkęs eksperimentuoti

naujomis idėjomis siekia pažinti skirtingus gyvenimo aspektus.

,,Žmogų augti skatina ir tam sąlygas sudaro besąlygiškos pagarbos

nuostata,t.y. vertinantis, ne smerkiantis ar teisiantis, bet priimantis

požiūris į jo jausmus, poreikius, norus, jo pasirinktas vertybes, tokioje

aplinkoje žmogus vis labiau tampa pats savimi: jis ,,nusimeta’’ kaukes,

atsisako,,fasadinio’’elgesio, jam primestų nuomonių bei įsitikinimų, eina

tikrosios savasties link’’(V.Lepeškienė,1996,p.14). Mokytojas turi padėti

paaugliui tapsmo procese ir į jį žiūrėti, kaip į unikalų, nepakartojamą,

todėl besąlygiškai vertingą. .Nieko negali būti blogiau, kaip bausti žmogų

norint jį ko nors išmokyti. Tik pozityvi pažiūra visada suteikia jėgų

veiklai. V. Satir nuomone,visų tarpusavio nesusipratimų, nesugebėjimo

mokytis ir ilgalaikių asmenybės problemų pirmoji priežastis –

nelygiateisiškas bendravimas.

Paauglys pereina prie asmeninės ,individualios pažiūrų sistemos,kuri

panaudojama jo gyvenimiškai patirčiai interpretuoti.Šiuo požiūriu yra įdomi

Adlerio ,,gyvenimo stiliaus teorija’’, kurioje iškeliamos individualios

žmogaus galimybės, individualios pažiūros. ,,Prasmingas savęs atradimas

priklauso nuo didėjančio protinio brendimo laipsnio, savo galių bei

talentų tobulėjimo ir pasaulėžiūros plėtotės. ’’(G.Butkienė, A.Kepalaitė,

1996,p.64).

Tačiau ne visų paauglių vertybių sistema būna unikali. Nemaža jų dalis

tiesiog mechaniškai kartoja savo tėvų pažiūras, vertybes, įsitikinimus

paprastai yra gynybiški, tie kuriems nepavyksta pasiekti asmeninės idealų

sistemos paprastai saugo save nuo naujos gyvenimiškos patirties, tolesnio

tobulejimo ,negali pasinaudoti savo patirtimi ir įvertinti savo galimybių.

Šie paaugliai iškreipia realybę, kuria steriotipus, ribotus problemų

sprendimo būdus.

Pauglio tapatumo raidoje reikia atsižvelgti į daugelio procesų

raidos sąveiką: fizinį brandumą, socialinį patyrimą, kognityvinę raidą.

Remiantis Eriksono teorija, paauglystė – tai tapatumo arba

vaidmenų sumaišties periodas. Eriksonas lemiamais raidos proceso veiksniais

laikė ne tik paties individo brendimą ir vidinį dinamizmą, bet tokią pat

reikšmę skyrė socialinės aplinkos sąlygoms. Psichoanalitikas paauglystę

vertina kaip svarbiausia formuojantis tapatumui. ,,Tik paaugliui suteikiama

tiek daug laiko tyrinėti, įsivaizduoti ir eksperimentuoti su savo tapatumu.

Jis, norėdamas išspręsti kylančias problemas, turi nemažai laiko svarstyti,

mąstyti..’’ (R.Žukauskienė,1996 p.316)

Tačiau ne visi paaugliai pasinaudoja jiems skirtu laiku. Jie

priiima sprendimus skubotai, perdaug anksti pereina į suaugusių visuomenę

visai tam nepasiruošę. Tokie paaugliai neišmėgina savo unikalaus asmeninio

tapatumo ir priima jam priskiriamus vaidmenis ,tėvų vertybes.

. Kai kurie paaugliai patiria tapatumo difuziją, prisiėmę kelis

skirtingus tikslus ar vertybes ( tėvų, bendraamžių ar platesnės

visuomenės) nesistengia surasti savo tapatumo ir tada sunku vykdyti

įprastinius šiam amžiui keliamus reikalavimus( atlikti mokyklines

užduotis,susirasti draugų,mąstyti apie ateitį). Paauglys, kuriam nesiseka

išspręsti tapatumo krizės, būna visiškai pasimetęs ,nesupranta, kas jis,

kuo nori būti, koks jis kitų žmonių akyse.

Galimas trečias paauglio tapatumo variantas. Tai neigiamas

identiškumo krizės sprendimo būdas, kai paauglys renkasi negatyvų

tapatumą.Jis negali atlikti vaidmenų, kurių iš jo tikisi tėvai, visuomenė,

jis elgiasi priešingai, negu iš jo reikalaujama.

Paauglys, pereidamas nuo sąjungos su šeima prie stipresnių ryšių su

bendraamžiais, įgyja daugiau nepriklausomybės, paauglys nori vis daugiau

priimti bendraamžių vertybių, siekia kažką drauge veikti.Bendraamžiai labai

paveikia paauglio socialinį gyvenimą , todėl kai kurie autoriai kalba apie

paaugliams būdinga atskirą visuomenę. Mead teigia,kad spartūs socialiniai

pokyčiai sukelia atotrūkį tarp kartų ir todėl didėja bendraamžių grupės

įtaka paauglio socializacijai.

Paauglių grupių fenomenas daugelyje visuomenių yra universalus. Jos

egzistuoja Vakarų ir Rytų šalyse. Nustatyta, kad labai svarbūs paauglio

santykiai šeimoje, nes kuo jie blogesni tuo paauglį labiau veikia

bendraamžiai.

Colemanas paauglių draugystės raidą suskirsto į 3 etapus:

1) 10 – 11m. vaikai pradeda draugauti žaisdami (draugas tas su

kuriuo patinka žaisti).Jų draugystė nenutrunka net perėjus į kitą

mokyklą.

2) 14 – 15 m. paauglių draugystę sieja abipusis pasitikėjimas

.Pagrindinė tikro draugo savybė šiuo laikotarpiu –

nuoširdumas,jautrumas, pasitikėjimas, o nepriimtinos –

atstūmimas, išdavystė ir kt.

3) 18 – mečių draugystę sieja bendri iinteresai ir bendras veiklos

suvokimas, padidėja pakantumas individualiems skirtumams ir

mažeja baimė būti draugų užmirštam.

Mokykliniais metais grupės skiriasi pagal priklausomybę lyčiai,

berniukai draugauja didelėse grupėse, o mergaitės buriasi į mažas grupeles

ar poras. Mergaičių draugystei būdingesnės emocijos : įtampa, pavydas,

konfliktai, atstumimas. Jos išgyvena pavydo jausmą ir baimę būti

atstumtoms, todėl, anot Colemano, jų socializacijai svarbus artimumo ir

priklausomybės siekimas. Berniukų draugiški santykiai orientuoti į bendrą

veiklą , o mergaičių į socialinį pasitenkinimą , abipusį artumą.

Paauglių draugystė tampa vis artimesnė. Mergaitės labiau negu

berniukai linkusios kurti mažas, išskirtines ir labiau integruotas grupes.

Jos, pasirinkdamos drauges, daugiau dėmesio skiria socialinei patirčiai, o

berniukai gali nekreipti dėmesio į socialinius skirtumus. Jie atsižvelgia

į sportinius sugebėjimus, ypatingus socialinius įgūdžius.

14 – 16m. mergaičių draugystė yra stipresnė, abipusiškesnė nei

berniukų. Jos stengiasi išlaikyti paslaptį, būti viena į kitą panašios

keičiasi drabužiais. Mergaičių draugystė už berniukų yra brandesnė,

tobulesnė, jos sugeba apie tai kalbėti, analizuoti. Berniukų draugystė ne

tokia stipri, bet ji stabilesnė, patvaresnė, trunka ilgiau.

Paauglių grupes galima skirstyti į artimų draugų grupę (2 – 9

žmonės) ir platesnę grupę, kurią sudaro geri pažįstami (15 – 30).

Platesnėje grupėje pradeda bendrauti priešingų lyčių paaugliai.

Pauglių tapsmui bendravimas bendraamžių grupėje yra labai svarbus

įgyjant socialinę patirtį, laisvėjant nuo šeimos, formuojant individualią

pažiūrų sistemą.Paauglys kuris yra nepriimtas į grupę – izoliuotas ar

atstumtas ,

patiria neigimas emocijas, žemą savęs vertinimą ir t.t.Todėl

nepaprastai svarbu išryškinti teigiamas jo savybes, ugdyti pasitikejimą

savimi, ruošti integracijai į bendraamžių tarpą.

2. ŽEMO STATUSO MOKINIŲ ADAPTACIJOS GALIMYBĖS

Laimės paslaptis slypi sugebėjime išsiveržti iš savojo

,,aš’’ rato.

Hegelis

Mokiniai poreikį bendrauti dažniausia patenkina keliose grupėse –

klasės kolektyve, būrelyje, draugų grupėje. Paaugliams bendravimas ir

pripažinimas yra labai svarbūs.Geri emociniai santykiai klasėje, patenkinus

bendravimo poreikį, sudaro sąlygas formuotis teigiamoms asmenybės savybėms.

Žemas paauglio statusas sukelia klasėje rimtas konfliktines situacijas,

kurios keičia draugų, mokytojų požiūrį į paauglį .Žemo statuso paauglio

sutrinka emocinė savijauta, jis nepasitiki savimi, draugais, mokytojais,

formuojasi neigiami įgūdžiai, įpročiai, kurie vėliau tampa asmens

savybėmis. Susitaikius su mintimi, kad esi ,,blogas’’, ,,neįdomus’’,

,,nemylimas’’, susidaro nepalanki vidinė pozicija , o vėliau ir negatyvus

elgesys su aplinkiniais, ieškojimas draugų už klasės kolektyvo ribų,

dažniausia gatvėje. Tenkinant žemo statuso mokinių bendravimo poreikį

klasėje,galėtume paauglio asmenybės formavimą pakreipti pageidaujama

linkme.Mokykla, klasės vadovas, klasė turi sudaryti sąlygas formuoti

kryptingus mokinių tarpusavio santykius.

Pirmiausia turėtume žemo statuso asmenybę visapusiškai pažinti, kad

galėtume ją ugdyti, formuoti, integruoti, padėti jai adaptuotis. Paauglio

pažinimu siekiama nustatyti kokie žemo socialinio statuso paauglių

auklėjimo proceso struktūriniai elementai, į ką atsižvelgti, rengiant

pedagoginio poveikio priemones, ir kokias pedagoginio poveikio priemones

naudoti, gerinant paauglio statusą klasės kolektyve.

Gerinant žemo socialinį paauglių statusą reikia laikytis šių

principų:

-nuolat stebėti auklėtinius, aiškintis poelgių motyvus,

-žinoti, kad nepatraukli veikla neformuoja mokinių tų

asmenybės savybių, kurių siekia auklėtojas,

-žinoti,kad veikla atitinkanti individo

interesus,motyvus,poreikius jį noriai įtraukia į siūlomą veiklą ir siekia

geresnių rezultatų.

Gerai pažinus žemo statuso mokinį,išsiaiškinus individualias

savybes,interesus,galima nustatyti veiksnius lemiančius jo tokį statusą

klasėje.Reikia turėti omenyje, kad mokinio statusą lemia ne vienas

veiksnys, bet jų grupė, tai yra ne tik individualios savybės, poreikiai,

požiūriai, bet klasės ypatumai, mokytojų požiūris į juos formalūs ir

neformalūs kolektyvai, kuriems priklauso mokinys.

Kadangi mokinio žemą socialinį statusą lemia veiksnių grupė,tai

siekiant jo statusą klasėje pagerinti, reikia taikyti kompleksą pedagoginių

priemonių: individualų darbą su mokiniu, darbą su klasės kolektyvu.

,,Nustatyta, kad 70% mokinių labai sielojasi, kad jų elgesį pasmerkia

klasės kolektyvas, tik 20% paauglių – kai pasmerkia

mokytojas’’(M.Barkauskaitė , 1979 p.72). Todėl labai svarbu keisti

kolektyvo nuomonę.

Paauglys be klasės priklauso ir kitiems formaliems ir neformaliems

kolektyvams: šeimai, būreliams klubams, stichinėms grupėms. Taigi reikia

taip dirbti su šiais kolektyvais, kad jie padėtų arba bent netrukdytų

ugdyti žemesnio statuso paauglį.

J.Kolominskis pažymi, kad dažnai mokinio izoliacija ar atstumimas

būna įtvirtintas neapgalvoto pedagogo elgesio.Tai klasės mokinių

suskirstymas į ,,silpnus ‘’ ir ,,stiprius’’, ,,aktyvius’’

ir,,pasyvius’’.Pedagogas tarsi įtvirtina nelygią jų padėtį klasėje,

vieniems iššaukia pasitenkinimą, o kitiems – atstūmimą. Todėl integruojant

ir adaptuojant žemo statuso paauglius į klasės bendruomenę būtina,

palaikyti ryšius su klasėje dėstančiais mokytojais, kad jie

įvertintų,pastebėtų šių mokinių pastangas.

J.Kolominskis pabrėžia,kad pedagogas turi:

6. atsisakyti ssavo veikloje lyginti vieno mokinio gabumus su

kitu;

7. nebarti, nemoralizuoti ar reikšti nepasitenkinimą prie visos

klasės;

8. pastebėti nors ir menką ,,silpnųjų ‘’pažangą, bet nepabrėžti

kaip kažką neįtikėtino;

9. kreiptis į visus mokinius vardais ir kad jie taip kreiptųsi

vienas į kitą;

10. pabrėžti, kad santykiai klasėje remiasi ne tik pažangumu,

bet ir gerais darbais, geranoriškumu vienas kito atžvilgiu;

11. pastoviai pabrėžti, kad gabumas mokslui – tik viena iš

daugelio asmenybės gerų savybių;

12. dažnai kalbėtis su uždarais, ,,neįdomiais’’ mokiniais, nes

mokiniai linkę mėgdžioti mokytojo elgesį ir jeigu tas mokinys

įdomus mokytojui, vadinasi įdomus mokiniams;

13. atsargiai elgtis su moterišku išdidumu ir vyriška savigarba;

14. tai, kas vyksta klasėje su mokiniais būtina priimti rimtai;

15. būti dėmesingam išoriniam mokinių asmenybės pasireiškimui;

16. analizuoti mokinių poelgių motyvus;

17. analizuoti tėvų ir vaikų savybes;

18. tyrinėti vaikų interesus ir išsiaiškinti, kuo vienas kitam

gali būti įdomūs;

19. mokyti mokinius analizuoti save,

20. įtraukti vaiką į jam įdomią veiklą,

21. padėti įveikti neigiamas asmenybės savybes(greitą

užsiplieskimą, puolimą muštis, greitą įsižeidimą, kurios

tampa pagrindinėmis psichologinės izoliacijos priežastimis)

J.Kolominskis iškelia mintį,kad gerinant paauglio statusą mokinių tarpe

mokytojo sėkmę lemia

22. artimiausų pedagoginių tikslų sudarymas darbe su kiekvienu

mokiniu,

23. sukūrimas geranoriškos atmosferos, teisingo draugiškumo

suvokimas,

24. tteigiamų faktorių įvedimas į vaiko gyvenimą, kurie praplečia

vertybių skalę,

25. ne tik išorinių sąlygų ,kuriose gyvena mokinys

įvertinimas,bet ir šeimos narių įtakos moksleiviui

nustatymas,

26. panaudoti informaciją apie klasės struktūrą, grupes,

27. organizuoti bendrą veiklą, stiprinančią vaikų kontaktus,

28. taktiškai organizuoti pagalbą mokiniui, nurodant mokamąsias

ir visuomenines užduotis,

29. teisingi,lygūs santykiai su visais klasės mokiniais

nepriklausomai nuo jų padėties,

30. vertinti ne tik mokomojoje, bet ir auklėjamojoje veikloje

(draugiškumą, geranoriškumą ir t.t.)

31. organizuoti kolektyninius žaidimu, kurie telkia kolektyvą.

. Žemo statuso mokinio integracijai į klasės koletyvą svarbią

reikšmę turi jo teigiamų asmenybės savybių atradimas bei atskleidimas

klasės mokiniams.Svarbu šiuos mokinius įtraukti į aktyvų mokomąjį procesą

pamokoje, padaugėja socialinių kontaktų ir padidėja klasės draugų galimybė

vertinti.Todėl pamokoje, pastaruoju metu, ypatingas dėmesys skiriamas

mokymo bendradarbiaujant metodui. Pedagogas gali taip projektuoti veiklą,

priskirdamas pamokoje aukšto statuso mokinį prie žemo statuso mokinio. Jų

bendravimas pamokoje pakelia žemo statuso mokinio padėtį klasės draugų

akyse.

Formuojant humanistinius mokinių santykius, svarbi yra bendra

veikla, bendras tikslas.Tai gali būti bendra altruistinė veikla, prižiūrint

vienišus senelius, neįgaliuosius, kur gerasias savybes gali pademonstruoti

žemo statuso mokiniai.

Pasirodo, kaip teigia J.Kolominskis, gerinant mokinio statusą

klasėje galima panaudoti sociometrinio tyrimo rezultatus.Tai diskutuotinas

klausimas, tačiau kai kurie pedagogai individualaus pokalbio su klasės

mokiniais metu pasako jų statusą klasėje.Vieni mokiniai savo padėtimi būna

patenkinti, kiti – ne, ttreti – apsimeta patenkintais.Tačiau būtina kartu

išanalizuoti negatyvias asmenybės savybes, jei jos lemią žemą mokinio

statusą klasėje.Eksperimentai rodo, kad šie mokiniai stengiasi pasikeisti į

gerą pusę, kad klasėje turėtų draugų, o tuo pat metu pagerėtų jų statusas.

Žinoma, sėkmė priklauso nuo konkrečios situacijos, asmenybės

savybių, klasės mokinių santykių, auklėtojo santykių su klase. Auklėjime

nėra smulkmenų, todėl būtina atsižvelgti į įvairius faktorius, kurie padeda

žemo statuso mokiniams integruotis ir adaptuotis į klasės

bendruomenę.Korekcinės programos sėkme priklauso ne tik nuo programos

sudarymo, bet ir nuo to, kaip mokytojai ją vykdys.

3.PAAUGLIŲ STATUSO TYRIMŲ ORGANIZAVIMAS, EIGA IR REZULTATŲ ANALIZĖ

Žmogaus reikšmingumas ne ,tai ką jis pasiekia , veikiau

tai, į ką jis veržiasi.

K.Džibranas

3.1 Tyrimų organizavimas ir metodika

C.M.Charles žodį tyrimas apibrėžia kaip atidus, sistemingas,

kantrus nagrinėjimas, kurio tikslas atskleisti ar nustatyti faktus bei

sąsajas.Tyrimas tai ne skubotas procesas kai informacijos galima surasti

žinynuose,o atidus, sistemingas ir kantrus.Mokslinis tyrimas – tai ypatinga

strategija naudojama norint atsakyti į klausimus ir išspręsti

problemas,atskleisti faktus ir jų tarpusavio sąsajas.Pedagoginis tyrimas

atliekamas kai atsiranda rūpestis, problema ir nerandama išeities, tada

tenka suformuluoti svarbiausią tyrimo klausimą ,iškelti hipotezę.

Siekiant atsakyti į užsibrėžtus darbo tikslus, išsspresti iškeltus

uždavinius buvo naudojami šie tyrimo metodai:

-sociometrinis testas,

-stebėjimas,

-pokalbis,

-anketa mokiniams ir klasės vadovams,

-statistinė duomenų analizė.

Naudoti įvairūs tyrimo metodai, kadbūtų galima geriau išsiaiškinti

mokinių socialinį statusą

klasės bendruomenėje ir įvairiapusiškiau ištirti

jį lemiančius veiksnius, žemo statuso padarinius.

.Sociometrinis testas naudotas nustaryti mokinių socialinį statusą

klasės bendruomenėje.Šį tyrimo metodą 1934m. pasiūlė Dž.Morenas.

Sociometrinis testas yra vertingas, nes jis aiškina tarpasmeninius

santykius, kurie niekur neužregistruoti, niekieno nereikalaujami vykdyti, o

atsiranda emocinių kontaktų metu.Šis tyrimo metodas geras tuo, kad

nereikia asmeniui pateikti tiesioginių klausimų apie jo santykius su

kitais, bet siūloma pasirinkti tam tikrą asmenį bendrai veiklai.

Pasirinkimo kriterijai skiriasi vienas nuo kito veiksmo trukme, veiklos

kryptimi, darbo apimtimi. Konkrečiu atveju buvo mokiniams pateiktos trys

situacijos:

1)Į mokyklą atvežė ddekoratyvinių augalų kiemo apželdinimui.Tavo

klasė pasisiūlė padėti susodinti augalus.Klasės vadovė liepė susiskirstyti

į brigadas po 3 mokinius darbui atlikti.Su kuriais mokiniais norėtum dirbti

vienoje brigadoje?

2)Tavo tėvai gavo visai šeimai bilietus į koncertą.Likus dviems

iki koncerto dienoms tėtį išsiuntė į komandiruotę, mama be jo atsisakė

eiti.Tu gali iš klasės draugų pasirinkti kompanjonus į koncertą. Su kuriais

klasės mokiniais eisi į koncertą?

3)Prieš Kalėdų atostogas anglų kalbos mokytoja papuošė klasę,

ant kiekvieno suolo uždegė žvakutę. Pamokos pradžioje kalbėjomės apie

Kalėdų tradicijas Anglijoje.Vėliau sekė užduotis, artimiausius draugus

pasveikinti anglų kalba su ššventėmis.Kuriuos du klasės draugus sveikintum?

Pasirinkimo kriterijai sukels nevienodas tiriamųjų

reakcijas.Pasirinkdamas klasės mokinį darbinei veiklai, jis kels jam

vienokius reikalavimus:darbštumą, pareigingumą, sąžiningumą. Eidamas

kelioms valandoms papramogauti į koncertą jis gali pasirinkti bet kuri

klasės draugą, kuris jam bus įdomus, linksmas, nenuobodus. Sveikindamas su

šventėmis jis išsirinks tokį, kuriuo pasitiki, gerbia, jį vertina.

Pasirinkimus lemia emociniai tiriamųjų santykiai.

Stebėjimas buvo naudojamas geriau suvokti tiriamųjų vidinį pasaulį,

išaiškinti dominuojančias asmenybės savybes.Šis tyrimo metodas yra svarbus

tyrinėjant mokinių tarpasmeninius santykius, bet yra sąlygos subjektyvumui

atsirasti. Stebėjimo metodą įvairūs mokslininkai vertina skirtingai, vieni

juo remiasi tyrinėdami tarpasmeninius santykius, kiti – naudojasi juo

atsargiai.Tačiau tiriamųjų stebėjimas natūralioje aplinkoje padeda geriau

suprasti vaiko elgesio motyvus, jo asmenybės savybes.

Pokalbio metodu buvo siekiama išsiaiškinti rūpimus klausimus, į

kuriuos neišsamiai atsakė tiriamieji anketavimo metu.Tyrimo metu buvo

kalbėtasi su žemo statuso mokiniais, siekiant išsiaiškinti jų emocinę būklę

klasėje, santykius su mokytojais ir klasių vadovais, norint geriau

sužinoti nepatenkinamą mokinių statusą lemiančius veiksnius.Pokalbio

metodas papildo jau turimą informaciją, atskleidžia mokinio vidinę

poziciją. Pokalbio sėkmė priklauso nuo eksperimentatoriaus asmenybės

savybių, jo požiūrio į tiriamąjį mokinį, pačią problemą. Pokalbiai vyksta

pagal iš aanksto parengtus klausimus, per juo klausėjas gali padrąsinti

respondentą, užduoti provokuojančius ar papildomus klausimus. Per pokalbius

galima gauti naudingos informacijos, bet ją reikia vertinti atsargiai, nes

tiriamąjį gali veikti klausėjo laikysena, padrąsinimai, prašymai. Pokalbiai

su mokiniais bei klasės vadovais leido surinkti vertingos informacijos.

Anketa naudota siekiant nustatyti reikšmingas mokiniams asmenybės

savybes,savęs vertinimą,bei jų siekius klasės bendruomenėje ir santykiuose

su mokytojais.Anketa klasės vadovams buvo siekiama išsiaiškinti mokinių

asmenybės savybes,kuriomis pasižymi skirtingo statuso mokiniai.Anketinės

apklausos metodas yra labai svarbus norint gauti informacijos apie vidinį

žmogaus pasaulį, jų ypatumus.Anketų metodas yra populiarus ir įgalina

surinkti daug informacijos, kuri leidžia nustatyti dėsningumus tiriamoje

srityje. Anketinė apklausa būna didesnės apimties ir mažiau asmeninio

pobūdžio.Ji už pokalbį pranašesnė tuo, kad vienam tiriamajam reikia skirti

mažiau laiko, o jeigu klausimai struktūrizuoti, yra paprasta apdoroti

duomenis.Tačiau anketose ne visada tiriamasis atsako į klausimus arba

sąmoningai nuslepia tikruosius santykius.Taip pat ne visada respondentai

vienareikšmiai atsako į tiesiogiai pateiktus klausimus,kurie susiję su

tarpasmeniniais santykiais, be to pastebėta, kad jie ne visada teisingai

supranta klausimus.

Statistinė duomenų analizė buvo panaudota tiriant mokinių statuso

santykį su jų pažangumu, lankomumu, elgesio įvertinimu, specialiųjų

poreikių mokinių vietą tarpasmeniniuose paauglių santykiuose. Šio metodo

dėka duomenys yra matematiškai analizuojami,apibendrinami, siekiant

atskleisti, kas grupėje yra tipiška,parodyti santykinę individų padėtį

grupėje, ryšius tarp kintamųjų, panašumus ir skirtumus tarp grupių ir

kt.Statistinę duomenų analizę C.M.Charles nuomone, reikia naudoti

saikingai, tiksliai nustačius, ką norime sužinoti, į kokius klausimus

gausime atsakymus.Šį metodą taikyti taip, kad jis tiesiogiai padėtų

atsakyti į rūpimus klausimus.Kai kurie mokslininkai teigia,kad statistika

nieko neįrodo, nes visuose rezultatuose lieka tam tikras netikrumo

laipsnis.Statistiniai metodai pasitelkiami į pagalbą loginiams

samprotavimams,bet patys jie logikos nepakeičia,tik padeda tyrėjams

interpretuoti duomenis,atsakyti į tyrimo klausimus.

Siekiant atsakyti į pateiktus darbo tikslus, buvo pravestas

įvairiapusis tyrima, panaudojant įvairius tyrimo metodus.Sudarant anketų

klausimus buvo stengiamasi išryškinti mokinius dominančius klausimus,

neatitrūkti nuo jų gyvenimo aktualijų ,tuo pačiu neužmirštant tyrimo

tikslo.

3.2.Kontingento analizė

A.de Sent -Egziuperi rašė, kad ,,žmogus yra ryšių mazgas’’ ir todėl

jis negali vystytis vienas, be ryšio su kitais žmonėmis.Ypač poreikis

bendrauti išryškėja paauglystėje, kada jis supranta, kad yra nebe vaikas, o

suaugusieji dar jo nepriima į savo tarpą.Tai tarsi paauglio protesto laikas

ir prieš vaikus ir vaikystę, kurioje jis nebenori būti, ir protestas prieš

suaugusius, su kuriais jis dar negali būti. Atsidūrę savotiškoje

izoliacijoje, paaugliai pradeda nepaprastai vertinti draugystę ,,savųjų’’

tarpe.Gerai, jeigu sėkmingai susiklosto bendravimas su bendraamžiais, jeigu

jaučiasi jų įvertintas ar pripažintas, bet kokias dvasines kančias išgyvena

atstumti ar izoliuoti paaugliai.

Norint atskleisti mokinių socialinio statuso svarbą jų teigiamų savybių

formavimui,mokymosi ir lankomumo įtakai, tyrimui buvo pasirinkti 5- 7

klasių mokiniai, jų amžius nuo 11m iki 14m .Piaget nuomone, paauglystės

laikotarpis nuo 11m iki 16m., kada formuojasi abstraktus mąstymas.

R.Žukauskienė mano, kad paauglystės ribos yra labai sąlygiškos, dažniausiai

tarp 12 ir 18 metų. Mokslininkė teigia, kad kartais paauglystė skirstoma į

anktyvąja-12 ir 14metų, 15-ieji metai -lyg pereinamasis tarpsnis ir

vėlyvąją – 16 ir 18 metai.Tačiau nustatyti griežtos ribos amžiaus

tarpsniuose negalima, kartais ji prasideda ir baigiasi anksčiau, kartais –

vėliau.

Pasirenkant tyrimui klases taip pat buvo atsižvelgta į tai,kad 5 klasių

mokiniai atėję iš pradinių mokyklų į dalykinę sistemą,susibūrė į naują

bendruomenę, pradėjo bendrauti su naujais mokytojais,todėl svarbu buvo

stebėti tarpasmeninių santykių formavimosi naujame kolektyve ir jų

vystymąsi 6 ir 7 klasėse.

Tyrime dalyvavo 231 mokinys, 112 mergaičių ir 119 berniukų. Kiekybinis

skirtumas tarp lyčių yra nežymus. Tyrime dalyvavo 60 mokinių besimokančių

5klasėje, 85 – 6klasės mokiniai ir 86 – 7 klasės mokiniai.

1 lentelė

Respondentų pasiskirstymas pagal

amžių ir lytį

|klas|mokinių |mergaiči|berniuk|amžius |

|ė |sk. |ų |ų | |

|5 |60 |28 |32 |11m.-12 m.|

|6 |85 |43 |42 |12 m.-13 |

| | | | |m. |

|7 |86 |41 |119 |13 m.- 14 |

| | | | |m |

|Viso|231 |112 |119 |11m. -14 |

|: | | | |m. |

Tirtų mokinių nevienoda šeimų sudėtis, materialinė padėtis, tėvų

išsilavinimas.45 tiriamieji auga nepilnose šeimose, iš jų 14 mokinių yra

pusiau našlaičiai, 31 mokinių tėvų išsituokusių. Kalbant apie respondentų

materialinę padėtį, reikia pažymėti, kad 2 mokinių abu tėvai yra

bedarbiai, o 28 – vienas iš tėvų bedarbis, 3 mokinių vienas iš tėvų

invalidas, 2-pensininkai.5 mokiniai yra globojami, nes jie yra arba

našlaičiai, arba tėvams apribotos tėvystės teisės. 21 mokiniui yra skirti

valstybės pietūs. 29 tiriamųjų auga vienas šeimoje vaikas, 152 turi

brolį ar seserį, o 51 auga trijų ir daugiau vaikų šeimoje.Psichologų

teigimu, nuo to, kiek šeimoje vaikų, formuojasi bendravimo

įgūdžiai.Pastaruoju metu mažėjant Lietuvoje gimstamumui, ( nuo 1990m. iki

1998m gimstamumas sumažėjo 35%), vaikų skaičius šeimose sumažėjo. Vienas

ar du augantys vaikai šeimose neįgyja ar nepakankamai įgyja bendravimo su

panašaus amžiaus vaikais įgūdžių.

Šie pateikti duomenis rodo, kad analizuojant mokinių statuso veiksnius

negalime

susikoncentruoti, ties pažangumu,amžiaus ar lyties įtaka, nes

paminėti veiksniai taip pat turi įtakos vaikų socialiniam statusui

klasėje.

3.3.Paauglių tyrimo duomenų analizė

Pastaruoju metu pedagogus, tėvus,visuomenę neramina padidėjęs paauglių

nusikalstamumas, kvaišalų vartojimas, valkatavimas. Šiuos reiškinius

skatina įvairios priežastys, mūsų manymu, viena pagrindinių priežasčių –

palankaus psichologinio klimato klasės bendruomenėje stygius.

Remiantis tyrimų duomenimis , galime teigti, kad klasėse yra

7,36% labai aukšto statuso mokinių, kurie atlieka ,,lyderio’’ ar

,,žvaigždės’’ vaidmenį. Tai mokiniai, kurie yra įvertinti mokytojų ir

klasės draugų, jie jaučiasi svarbūs, reikšmingi ir reikalingi.Juos tenkina

psichologinis klimatas klasėje,jie turi vvisas galimybes formuoti teigiamoms

asmenybės savybėms. Didžiąją kasės mokinių dalį sudaro patenkinamo statuso

mokiniai – 68,83%. Šie mokiniai klasėje turi draugų, yra vertinami

mokytojų. Labai aukšto ir patenkinamo statuso mokinių padėtis klasėje yra

teigiama. Tačiau yra mokinių, kurių padėtis nepatenkinama klasėje, jie

klasės narių sudaro 23,81% . Šių mokinių padėtis klasėje yra komplikuota,

jie turi bendravimo problemų su klasės draugais ir mokytojais, patiria

psichologinį diskomfortą. Duomenys pateikti 2 pav. diagramoje ir 1.

lentelėje prieduose.

[pic]

2.pav Paauglių pasiskirstymas pagal statusą

M.Barkauskaitė, remdamasi atliktais tyrimais 1972m-1999m.,

teigia, kad žemo statuso mokinių skaičius dėl įvairių priežasčių 4-8

klasėse padidėjo, vadinasi padaugėjo paauglių, kurių bendravimo poreikis

bendraamžių tarpe yra nepatenkintas, jie draugų ieško gatvėje, dažnai

asocialaus elgesio neformaliose grupėse.Šie paaugliai atitrūksta nuo

mokyklos, jie nebeveikiami pedagoginėmis priemonėmis netobulėja, bet

dažniausiai degraduoja. Žemo statuso mokiniai yra labai jautrus

bendraamžių dėmesiui, ttodėl sutinka sekti bet kuri jį pripažinusi.

Tačiau tyrimas parodė, kad ne visi žemo statuso mokiniai yra

lygiavertėje padėtyje. Negalime lyginti izoliuotojo psichologinės būklės

klasėje su atstumtuoju ar abipusio pasirinkimo paaugliu.Mokiniai, kurie

nenusipelno klasės draugų dėmesio, sudaro 6,5%, visų tirtųjų, o žemo

statuso paauglių tarpe sudaro 27,27%. Analizuojant tyrimo duomenis,

matome, kad jie sudaro santykinai nedidelę grupę mokinių, tačiau už

skaičių slepiasi konkretūs asmenys, kurie yra nelaimingi, nesuprasti,

maištaujantys, nepritampantys, pykstantys.Tai asmenys, kurie priprato būti

,,blogiečių’’ vaidmenyje ir stengiasi skirtingą iš jo neištrūkti, bet jį

pateisinti dar labiau komplikuodami savo padėtį.

Tarp žemo statuso mokinių yra išskiriami atstumtieji paaugliai, kurie

gavo labai mažai pasirinkimų ir jie yra atsitiktiniai, rodantys ne tvirtus

ryšius su konkrečiais mokiniais. Šių mokinių psichologinė būklė klasės

bendruomenėje yra nepatenkinama, bet geresnė negu izoliuotų mokinių. Jie

dažniausia yra nedrąsūs, nepasitikintys ssavimi, laukiantys kitų bendraamžių

dėmesio, siekiantys jiems patikti ir įtikti.

Manau, geriausią žemo statuso mokinių padėtį užima abipusiai pasirinkę.

Tai paaugliai bendraujantys porose, juos sieja tvirti, stabilūs draugiški

tarpusavio santykiai. Jie tarsi kitų klasės mokinių nepasigenda, kartu

sėdi viename suole per pamokas, kartu bendrauja pertraukų metu, bendrai

leidžia laisvalaikį, tačiau pajunta diskomfortą, klasėje kai draugas

neateina į mokyklą. Šis mokinys tada pasijunta vienišas, niekam

nereikalingas, neturintis su kuo bendrauti. Abipusiai pasirinkusių žemo

socialinio statuso mokinių tarpe yra 14,55% paauglių.

2 lentelė

Žemo statuso paauglių pasiskirstymas

| statusas ||mokinių sk. |% |mergaičių sk. |% |berniukų sk. |% |

|izoliuoti |15 |27,27 |3 |5,45 |12 |21,8 | |atstumti |32 |58,18 |11 |20,0

|21 |38,18 | |abipusio pasirinkimo |8 |14,55 |8 |14,5 |- |- | |

Remiantys atliktais tyrimais matome, kad mokiniai klasėje užima

skirtingą statusą nepriklausomai nuo jų norų. Vieni savo padėtimi yra

patenkinti, kiti – siekia ją gerinti,o kiti – praradę viltį ką nors

pakeisti gera linkme, pasitraukia iš klasės bendruomenės. Kokie, svarbūs

veiksniai lemia mokinių statusą klasėje? Kaip mokinio statusas įtakoja

mokinio elgesį, lankomumą, asmenybės savybių formavimą?

Nagrinėjant mokinių socialinio statuso pasiskirstymą klasėse,

pastebimas netolygus jo išsidėstymas, išryškėja tam tikros tendencijos. 5-

oje klasėje daugiausia labai aukšto statuso mokinių.

[pic]

3.pav. 5 klasės mokinių pasiskirstymas pagal statusą

[pic]

[pic]

4.pav. 6 klasės mokinių pasiskirstymas pagal statusą

5.pav. 7 klasės mokinių pasiskirstymas pagal

statusą

Vyresnėse klasėse labai aukšto statuso mokinių skaičius proporcingai

mažėja. Manytume, kad tam turi įtakos paauglių vertybių sistemos

formavimasis, kintančios pažiūros, jų pačių griežtesnis vertinimas.

,,Jaunesnėse klasėse padėtis kolektyve daugiausia priklauso nuo pažangumo,

elgesio ir visuomeninio aktyvumo, t.y. nuo to, kaip vaikas vykdo

suaugusiųjų reikalavimus, o paaugliams svarbiomis pasidaro kitos vertybės

– mokėjimas bendrauti ir bičiuliautis, nuovokumas ir žinios ( o ne vien tik

pa žangumas), drąsa, sugebėjimas valdytis, (Amžiaus tarpsnių ir pedagoginė

psichologija, 1978, p.99).

Įdomu tai, kad penktoje klasėje taip pat išskiriamas didžiausias

procentas žemo statuso mokinių lyginant su šeštomis ir septintomis

klasėmis.Tačiau septintokų tarpe žemo statuso mokinių yra tik 0,83

procentais mažiau negu penktokų.Žiūrėti į 3,4,5 paveikslėlį ir 2 lentelę

prieduose.

Nagrinėjant šią tendenciją, buvo ištirtas mokymosi trukmės vienoje

klasėje poveikis. Penktoje klasėje, mokiniams perėjus į dalykinę sistemą

formuojamos naujos klasės ir tik nedidelė dalis mokinių tęsia mokslą kartu

toje pat klasėje, taip pat atvyksta mokytis pavieniai mokiniai į įvairias

klases, todėl mokymosi vienoje klasėje mokinių laiko trukmė skirtinga. Žemo

statuso mokiniai išsiskyrė iš kitų tuo, kad jų mažiausias procentas

besimokančių nuo pirmos klasės ir didžiausias procentas, kurie mokytis

šioje klasėje pradėjo šiemet arba kita. Vadinasi mokymasis vienoje klasėje

ilgesnį laiko tarpą turi įtakos mokinio statusui, nes tik ilgiau

bendraudami mokiniai geriau pažįsta vienas kitą.Žiūrėti į 3. lentelę.

3.lentelė

Paauglių statuso priklausomybė nuo mokymosi toje pat klasėje laiko trukmės

šioje klasėje mokosi | labai aukštas | patenkinamas |

žemas | | |mok. sk. % |mok.sk. % |mok.sk. % | |nuo 1-

os klasės | 4 23,52 | 46 28,93 | 9

16,36 | |nuo 5-os klasės | 13 76,48 | 91

57,43 | 31 56,36 | |šiuos mokslo metus | –

– | 14 8,81 | 10 18,18 | |kita | –

– | 7 4,57 | 5 9,09 | |

Pedagogai turėtų padėti naujokams adaptuotis klasės kolektyve, jiems

skirti ddaugiau dėmesio, padrąsinti, paskatinti , kad jie pasijustų saugūs,

natūralūs, atskleistų savo asmenybės savybes, būtų greičiau pripažinti

klasėje. Dėl šių priežasčių ypatingas dėmesys reikalingas penktų klasių

mokiniams.

Kokia lyties įtaka paauglių socialiniam statusui , kaip keičiasi jų

bendravimas su

priešinga lytimi? Berniukų ir mergaičių požiūrį lemia šeimoje įgyta

patirtis. Vyraujantys santykiai tarp tėvų, pagarba ir supratimas vienas

kito atžvilgiu atsiliepia paaugliams bendraujant su priešinga lytimi.

Mokiniai, kurie auga nepilnose šeimose, neturi bendravimo su priešinga

lytimi pavyzdžio. Dažnai normaliems paauglių santykiams formuotis trukdo

vieno iš tėvų, su kuriuo auga nusivylimas, neadekvatus jų požiūris į vyrus

ar moteris. Paaugliai dažnai priešingos lyties atstovus laiko menkesniais,

niekam tikusiais, atsiranda susikaustymas, nedrąsumas, varžymasis,

,,panieka’’ kitai lyčiai, nors tuo pat metu stiprėja domėjimasis vienu

kitais, norima patikti, pradedama rūpintis išvaizda, patrauklumu. Atlikus

sociometrinį tyrimą, buvo aiškiai nustatytas santykių tarp lyčių

formavimosi ypatybės. Penktokai retai, o šeštokai beveik visai nesirenka

bendrai veiklai priešingos lyties atstovų..Tai tas laikotarpis, kai vieni

kitus stebi, bet neparodo domėjimosi. Jau septintoje klasėje pastebimas

aktyvesnis bendravimas tarp mergaičių ir berniukų, jie mielai renkasi vieni

kitus laisvalaikio praleidimui, o pasirinkdami draugą sveikinimui parodo

savas simpatijas jam. ,,Susidomėjimas kitos lyties vienmečiais turi nemaža

reikšmės paauglio asmenybės raidai.Didesnis dėmesys simpatizavimo objektui

pasireiškia pastabumo vystymusi: pradedama pastebėti patinkančio vienmečio

elgesį, poelgių, reakcijų, vidinės būsenos, nuotaikų, išgyvenimų subtilius

pakitimus. Imama domėtis ir savo psichinėmis būsenomis, kurios atsiranda,

bendraujant su kitos lyties atstovu.Romantiškas simpatizavimas

sutelkia

asmenybės išgales, kelia norą būti geresniam, skatina daryti ką nors

malonaus, padėti, apginti. Tai virsta vienu iš savęs tobulinimo motyvu’’,

(Amžiaus tarpsnių ir pedagoginė psichologija, 1978, p.104).

Paauglių socialiniam statusui klasėje įtakos turi lytis.Nagrinėjant

labai aukšto statuso mokinių pasiskirstymą, pagal lytį ryškiai dominuoja

berniukai, jie yra aktyvesni, veržlesni, nebijantys rizikuoti .Mergaitės

yra santūresnės, jų elgesys yra tolygesnis, todėl patenkinamo statuso

mokinių tarpe jų yra 9,42 procento daugiau. Dėl šių savybių mergaičių

mažiau žemo statuso mokinių tarpe negu berniukų. Šioje paauglių grupėje

jie taip pat pirmauja, nes trokšta bbūti pastebėtais, reikšmingais tačiau

ne visi pasižymi teigiamomis asmenybės savybėmis, todėl dažnai dėl šių

priežasčių patenka į izoliuotų ar atstumtų mokinių tarpą. Žiūrėti į 6

paveikslėlį.

[pic] 6.pav. Paauglių lyties ir statuso santykis

Nagrinėjant žemo statuso paauglių pasiskirstymą priklausomai nuo

lyties išryškėja ta pati tendencija, kad izoliuotųjų ir atstumtųjų tarpe

daugiausia berniukai, – mergaitės sudaro mažumą. Sunkiausia izoliuotų

mokinių padėtis, nes jie jaučiasi niekam nereikalingi, ,,nepastebimi’’ ir

tokių paauglių berniukai sudaro 80 procentų. Pedagogai siekdami ne tik

perteikti žinias, bet ugdyti pilnaverčius visuomenės narius ypač turėtų

susidomėti ,,nepritampančiais“mokiniais, kurie dažnai savo iššaukiamu

elgesiu prašosi jų ir bendraklasių dėmesio. Tačiau dažniausia susilaukia

drausminančių mokytojo pastabų, o ne paskatinimų. Nesėkmingai klostantis

paaugliui santykiams su bendraklasiais , neturėdamas draugų paauglys

sielojasi ir vertina tai kaip asmeninę dramą.

Žemo statuso mokinių tarpe yra išskirta abipusio pasirinkimo

grupė, kurią 100 pprocentų sudaro mergaitės. Tai draugių poros, kurias

sieja dažnai ilgalaikiai stabilūs draugystės santykiai.Tai emocionali,

pilna įtampos, pavydo draugystė , kurią dažnai stiprina baimė netekti

draugės, būti atstumtai. Colemanas teigia, kad jų socializacijai svarbus

artumo ir priklausomybės siekimas., todėl abipusio pasirinkimo draugės daug

laiko po pamokų ir savaitgaliais praleidžia kartu. R.Žukauskienės

nuomone,mergaičių

santykiai yra tobulesni negu berniukų, o draugystė brandesnė. Draugės,

kurios tarsi ignoruoja kitus klasės mokinius,o šie jas, pajunta

diskomfortą klasėje neatvykus į mokyklą vienai iš draugių.Žiūrėti 7.

paveikslėlį.

. [pic]

7.pav. Žemo statuso paauglių pasiskirstymas pagal lytį

Remiantis tyrimo duomenimis, galime teigti, kad berniukai turi

daugiau bendravimo su bendraamžiais problemų negu mergaitės. Draugiški

berniukų santykiai labiau orientuoti į bendrą veiklą ( dalyvavimas

sportinėje, techninėje-kūrybinėje veikloje), o mergaitėms svarbiau

socialinis pasitenkinimas bei artumas.

Nagrinėjant paauglių socialinio pasiskirstymą, bei jį lemiančius

veiksnius, svarbu buvo patyrinėti kaip skirtingo statuso mokiniai mokosi,

koks jų pažangumas? Ar žemas pažangumas lemia nepatenkinamą padėtį klasėje

ar ši padėtis įtakoja pažangumą?

,,Paaugliui pamoka – 45 minutės ,ne tik mokymosi, bet ir bendravimo su

bendraklasiais ir mokytoju. Ji kupina reikšmingų poelgių, įvertinimų,

įspūdžių’’, (Amžiaus tarpsnių ir pedagoginė psichologija, 1978, p.105).

[pic]

Mokiniai, perėję į vidurinę mokyklą skiriasi daugeliu atžvilgiu:

požiūrių į mokymąsi, mokymosi būdais, interesų platumu. Penktoje klasėje,

perėjus į dalykinę sistemą, paaugliui mokymasis pasidaro sudėtingesnis,

jis turi išmokti geriau pažinti žmones, nes vietoj vieno mokytojo klasėje

dirba septyni, aštuoni. Mokinys turi perprasti mokytojo darbo metodus,

reikalavimus, o bendravimas su mokytojais tampa paviršutiniškesnis. Visi

šie pokyčiai atsiliepia mokinio pažangume, o tuo pačiu jo socialiniame

statuse. 76,47 procentai labai aukštą statusą turinčių mokinių mokosi tik

labai gerai ir 23,53 procento gerai.Tai gabūs ir aukštos motyvacijos

mokiniai. Daugiau nei puse patenkinamo statuso mokinių (58,49 procento)

mokosi labai gerai, bet tai mažiau , negu labai aukšto statuso mokinių.

Šioje paauglių grupėje jau 5,03 procento mokinių mokosi

patenkinamai.Žiūrėti į 8. paveikslėlį ir 3 lentelę prieduose.

8pav. Paauglių pažangumo ir jų socialinio statuso santykis

. Nepatenkinamos padėties klasėje mokinių mokymosi rezultatai ryškiai

skiriasi nuo dviejų pirmųjų grupių, nes jie žymiai blogesni. Didžiausią

dalį (40,0 proc.) žemo statuso paauglių sudaro gerai besimokantys

mokiniai, tačiau patenkinamo ir žemo pažangumo mokinių šioje grupėje

santykyje lyginant su kitomis daugiausia: patenkinamai besimokančių 25,45

proc., žemas pažangumas 5,46 procento. Tyrimas parodė, kad 75 proc.

antramečių mokinių patenka į žemo socialinio statuso mokinių grupę. Šiuo

klausimu domėjosi Estijos pedagogai ir psichologai L.Pesas, K.Seksasa,

G.Lomanas. ,,Šių mokslininkų teigimu, būtent antramečiai – už klasės

draugus vyresni mokiniai – dažniausiai užima nepalankią padėtį

tarpasmeninių santykių sistemoje’’, ( M.Barkauskaitė, 2001, p.47). Šie

mokiniai atsiduria lyg užburtame rate , jie, būdami žemesnių gabumų,

menkesnės valios, mažesnės mokymosi motyvacijos pasiekia patenkinamą, o

dažnai ir nepatenkinamą mokymosi, rezultatą, dėl kurio būna nevertinami

mokytojų ir daugumos klasės draugų. Nepatirdami teigiamų emocijų

mokydamiesi bei bendraudami su bendraamžiais, jie mokymuisi skiria vis

mažiau dėmesio, o tarpusavio bendravimas įgyja konfliktišką, agresyvų

atspalvį. Iš šios susidariusios padėties izoliuotiems, atstumtiems žemo

pažangumo mokiniams ištrūkti gali padėti sumani, apgalvota komandinė

pedagogų veikla.

Nagrinėjant žemo socialinio statuso mokinių pasiskirstymą išryškėjo

įdomus faktas, kad didelę dalį – 25,45 proc. sudaro specialiųjų poreikių

mokiniai( t.y. 60,87 proc. visų jų). Šių mokinių pažangumas yra tik

patenkinamas arba žemas, o bendravimas su bendraamžiais mažai kuriam teikia

džiaugsmą ar pasitenkinimą.

Specialiųjų poreikių mokiniai turi skirtingus vystymosi trūkumus, bet

didesnei daliai būdingas intelekto sutrikimas.I.Kaffemanienė straipsnyje

,,Specialiųjų poreikių vaikų integracija.Požiūrio problema’’ pažymi, kad

bendraamžiai daugiau bendrauja su sutrikusios regos, klausos mokiniais,

negu su protiškai atsilikusiais. ,,Sutrikusio intelekto bendraamžius

toleruotų , stengtųsi globoti nedaugelis bendrojo lavinimo mokyklos

moksleivių – tik kiek daugiau nei ketvirtadalis. Globos motyvai – noras

padėti, užuojauta’’,(Specialiųjų poreikių mokinių pažinimas ir ugdymas,

2001, p.105). Sveikų mokinių atsisakymą bendrauti su sutrikusio intelekto

bendraamžiais, straipsnio autorė komentuoja įvairiai: kaip nemokėjimą su

jais elgtis, baimę, pavojų jiems , gėdą. Įdomu tai, kad berniukų,

nenorinčių bendrauti su specialiųjų poreikių mokiniais yra daugiau negu

mergaičių, ir tik su amžiumi šis požiūris švelnėja, bet tik ne į riboto

intelekto mokinius. ,,Svarbus yra bendraamžių požiūris ir į bendrą, t.y.

integruotą, mokymąsi kartu su specialiųjų poreikių vaikais.Nedidelė dalis

respondentų sutiktų, kad specialiųjų mokyklų moksleiviai taptų jų

bendramoksliais’’, (Specialiųjų poreikių mokinių pažinimas ir ugdymas,

2001, p.106).

I.Kaffemanienė, V.Kazlaučiūnaitė teigia, kad bendrojo lavinimo

mokyklų pedagogai nnepasirengę darbui su specialiųjų poreikių mokiniais, jų

dauguma(52,6 proc.) nenorėtų mokyti šių mokinių, nes ,,pernelyg sunku

psichologiškai ir metodiškai’’. Autorių nuomone, pedagogai akcentuoja savo

sunkumus, kuriuos patiria dirbdami su neįgaliais, o ne pačių vaikų

integracijos problemas (bendravimo sunkumus, pripažinimo, palaikymo

stoką).

R.Pukinskaitė teigia, kad bendra klasė riboto intelekto

vaikui yra naudinga, jei, jis yra lengvai bendraujantis, aktyvus, domisi

mokamaisiais dalykais, neturi ryškių elgesio nukrypimų, bet tokių vaikų

santykiškai yra nedaug. ,,F.M.Gesham (1982), J.Jenkins (1986)studijos rodo,

kad paprasta vaikų integracija į bendrą klasę nepagerina jų socialinių į

gūdžių.Jie tvirtina, kad turintys negalių vaikai, būdami bendroje klasėje

su kitais, linkę mažiau bendrauti, kitų yra blogiau priimami, jiems

sunkiau formuojasi būtini socialiniai įgūdžiai ’’ ,(R.Pukinskaitė str.

Riboto intelekto vaikai, Specialiųjų poreikių vaikai, 1997, p.129).

Pateikti tyrimai 4.lentelėje ir 4. lentelėje prieduose,

patvirtina aukščiau pateiktų mokslininkų teiginius ir leidžia daryti

išvadą, kad specialiųjų poreikių mokinių integracijai į bendrojo lavinimo

mokyklas nebuvo tinkamai pasirengta. Mokytojai nepasiruošę dalykinei ir

psichologinei veiklai su specialiųjų poreikių mokiniais, o mokyklose nėra

arba trūksta specialiųjų pedagogų, o klasės bendruomenės nėra pasiruošusios

juos priimti.Dėl šių priežasčių dauguma specialiųjų poreikių mokinių yra

žemo statuso grupėje,dauguma jų berniukai.Žiūrėti 4. lentele ir 4. lentelę

prieduose.

4. lentelė

Specialiųjų poreikių paauglių vieta statuso sistemoje

statusas |Moksleivių sk.priklausantis statusui |Viso spec.p. mok

|Spec.p.mergaitės |Spec.p.berniukai | |Labai aukštas |17 |- |- |- |- |- |-

| |Patenkinamas |159 |9 |5,66

|3 |1,88 |6 |3,78 | |Žemas |55 |14 |25,45 |2

|3,64 |12 |21,81 | |

Nagrinėjant mokinių statusą, jo veiksnius būtina pasigilinti į

mokinių asmenybės savybes, kurių dalis yra įgimta, dalis suformuota ar

formuojama šeimoje, daliai susiformuoti didelę reikšmę turi bendravimas su

bendraamžiais. ,,Asmenybės savybės, kurių šiandieną žodynuose

priskaičiuojama iki 1,5 tūkstančio, formuojasi bendravimo su žmonėmis ir

bendravimo veiklos procese.Susiformavusios asmenybės savybės taip pat

tarnauja bendravimui su kitais žmonėmis ir

aplinka’’,(I.Krukovskis,A.Penkauskas Grupių, kolektyvų ir tarpusavio

santykių psichologiniai klausimai, 1979, p.5). Šioje srityje vėl yra įdomi

sąveika; turimos asmenybės savybės lemia sstatusą klasėje, statusas nusako

vaidmenį kuris formuoja asmenybės savybes.Žiūrėti į 9 paveikslėlį ir 1, 2

paveikslėlį prieduose.

9. pav. Pedagogų išskirtų dominuojančių asmenybės savybių santykis su

jų statusu

Paaugliams tampa labai svarbios šios asmenybės savybės: kaip

draugiškumas, mokėjimas bendrauti, nuovokumas, sąžiningumas, nuoširdumas ir

kitos.Siekiant išsiaiškinti, kokiomis savybėmis pasižymi skirtingo statuso

mokiniai buvo klasių vadovams pateikta anketa su 14 išvardintų asmenybės

savybių, kurias tris būdingiausias pažymėjo kiekvienam mokiniui. Iš šio

tyrimo paaiškėjo, kad draugiškumu, mokėjimu bendrauti ir nuoširdumu

pasižymi labai aukšto ir patenkinamo statuso paaugliai .Tačiau kaip

vieną būdingų prie labai aaukšto statuso mokinių savybių klasių vadovai

mini apsukrumą. Šie mokiniai yra gabūs, organizuoti , jie moka patys rasti

išeitį iš susidariusios padėties, taip pat dažnai gelbsti klasės

bendruomenę. Viena iš dominuojančių savybių patenkinamo statuso mokinių yra

sąžiningumas todėl, kad šioje grupėje dominuoja mergaitės.

Žemo sstatuso mokiniai pasižymi panašiomis asmenybės savybėmis

tačiau jaučiami poslinkiai jų išsidėstyme, taip pat atsiranda ir naujų

dominuojančių savybių. Šios grupės mokinių tarpe išryškėja nuobodumas,

savanaudiškumas.Vadinasi nuobodus paauglys nemoka bendrauti su

bendraamžiais, jis yra jiems neįdomus. Savanaudiškumas pasireiškia šioje

mokinių grupėje, o tai reiškia , kad dalis šių mokinių yra nedraugiški,

nemoka dalintis, nemoka padėti, suprasti ar išklausyti, tai labiau

egoistiškos asmenybės su kuriomis niekas nenori arba mažai kas nori

bendrauti.

Nagrinėjant asmenybės savybių reikšmę paauglių statusui, buvo įdomu

ištirti, kokias savybes vertina mokiniai ir kaip įvertina patys save,

koks jų santykis su klasių vadovų išskirtomis asmenybės savybėmis ?

Nagrinėjant šį klausimą paaiškėjo, kad draugiškumas, sąžiningumas ir

mokėjimas bendrauti yra reikšmingiausios savybės, kurias vertina visų

grupių paaugliai, tik pagal statusą jų pasiskirstymas nėra visai tolygus.

Minėtas asmenybės savybes išskyrė klasių vadovai parinkdami būdingas

savybes savo klasių mokiniams.Tai pagrindinės paauglių ,,draugiškumo

kodekso’’ savybės, kurios draugo, grupės, klasės atžvilgiu yra pastebimos

ir įvertintos.Šio amžiaus tarpsnio mokiniai labai smerkia ,,išdavimą’’,

žodžio nesilaikymą, atsisakymą padėti, ,godumą.

Labai aukšto statuso mokiniai draugiškumą ir mokėjimą bendrauti

vertina labiausiai. Taip pat jiems yra svarbi jėga bei apsukrumas. Jie

išskirdami savybes, kuriomis pasižymi patys, apsukrumą iškelia į antrą

poziciją pagal svarbą.Šiuo požiūriu, klasių vadovų labai aukšto statuso

mokiniams išskirta būdinga savybė apsukrumas, sutampa su jų pačių išskirta

jiems būdinga savybe.

Paaugliams yra labai svarbus teisingumas, jie labai jautrus

neteisingam vertinimui, taip pat sunkiai išgyvena neteisinga mokytojo

vertinimą. Jie tuojau lygina vienas kito poelgius, žinias ir siekia , kad

būtų atitinkamai, teisingai įvertinti.

Dar įdomu pastebėti, kad labai aukšto statuso mokiniai nemažą dėmesį

skiria įžūlumui ir savanaudiškumui.Šios savybės, jų nuomone, reikšmingos

klasės bendruomenėje ir asmeniškai kiekvienam mokiniui, taip pat jie

prisipažįsta, kad savanaudiškumu ir net agresyvumu pasižymi patys.Vadinasi,

savybėmis, kurias išskyrė klasių vadovai kaip neigiamas, mokiniai jomis

didžiuojasi ir nes jų dėka galima išsikovoja gerą padėtį klasėje. Žiūrėti

5.lentelę.

5.lentelė

Paaugliams reikšmingos asmenybės savybės

asmenybės savybės |reikšmingos klasės bendruomenei |reikšmingos kiekvienam

mokiniui |kuriomis mokinys pasižymi | | |l.aukš. patenk. žemo

|l.aukš. patenk. žemo |l.aukš. patenk. žemo | |draugiškumas | 1

1 1 | 1 1 2 | 1 1

1 | |sąžiningumas | 2 3 2 | 2 2 1

| 3 2 2 | |mok. bendrauti | 1 2 3 |

3 3 3 | 1 3 3 | |nuoširdumas | 3

4 5 | 6 5 3 | 4 4

5 | |teisingumas | 3 5 4 | 4 4

4 | 3 5 3 | |įžulumas | 3 6 6 | 5

9 9 | – – 9 | |savanaudiškumas |

3 8 7 | 6 – 8 | 5 11

7 | |jėga | 2 10 7 | 4 9 6 | –

10 6 | |agresyvumas | 3 9 10 | –

11 9 | 4 9 8 | |pagarba | 3 11

9 | 5 6 5 | 4 7 4 | |tvirta

valia | 4 14 11 | – 7 9 | –

8 9 | |nuobodumas | – 13 10 | –

10 10 | – 10 8 | |apsukrumas | – 12

8 | 6 8 10 | 2 9 8 |

|drąsa | 3 7 8 | 6 7 7 | 4

6 5 | |

Svarbu, kad tos normos , reikalavimai sutaptų su svarbiausiomis

suaugusiųjų santykių normomis , nenukryptų nuo visuomenėje vertinamu normų.

,,Moralinio samprotavimo brandumas yra susijęs su altruistišku

elgesiu:pagalba kitam asmeniui, dalijimusi su kitais ir neteisingai

skriaudžiamų gynimu’’,(R.Žukauskienė,1996,p.329). Ryšis tarp moralinio

samprotavimo ir elgesio yra tik vidutinio stiprumo. Reikia pastebėti, kad

pasikeitus santvarkoms, komunistinę pakeitus laisvosios rinkos, pasikeitė

visuomenėje nusistovėjusios tam tikros normos , pasikeitė vertinimas tam

tikrų asmenybės savybių.

Bet kokiu atveju, tyrimas parodė, kad yra savybės, kurias vertina ir

mokiniai ir mokytojai. Jų pripažinimas užtikrina tam tikrą padėtį klasėje

ir atvirkščiai.

. Mokiniai patenka į žemo statuso grupę :

dėl adaptavimosi naujoje klasėje problemų,

paauglių bendravimo problemų, kuriomis labiau pasižymi berniukai negu

mergaitės,

žemo ir patenkinamo pažangumo ( dauguma antramečių),

specialiųjų poreikių mokinių integravimo į bendrojo lavinimo mokyklas

problemų,

dėl tam tikrų asmenybės savybių, kurios yra nepriimtinos klasės

bendruomenėje .

3.4.Nepatenkinamo statuso poveikio paaugliams analizė

Mokiniai statusą klasėje pasirenka ne patys. Jį paskiria suteikia

klasės draugai, todėl natūralu, kad būti žemo statuso grupėje niekas

nenori. Nepatenkinti savo padėtimi klasėje paaugliai jaučiasi neįvertinti

mokytojų, klasės draugų, o laikui bėgant susitaiko su tokia padėtimi ir

patys pradeda nepasitikėti savo jėgomis, laikyti save netikėliais, nieko

vertais.,,Psichologai pripažįsta, kad ypač neigiamą įtaką vaiko savęs

vertinimo formavimuisi turi negatyvus kitų žmonių vertinimai, kurie ugdo

vaiko nepasitikėjimą savimi. Nemažai mokytojų, vertindami mokinių elgesį,

mokymąsi, dažniausia orientuojasi į jų klaidas, nesėkmes.Todėl kuo vaikui

sunkiau sekasi mokykloje, tuo daugiau neigiamų vertinimų bei kritikos jis

susilaukia ‘’,(D.Gailienė, .Bulotaitė, N.Sturlienė,1996, p.70).

Vaikai ateina į mokyklą jau iš dalies suvokdami, kas jie yra,kas jam

sekasi, kas ne. Pirminis vertės pajautimas formuojasi šeimoje, o vėliau

didelę įtaką turi mokytojai, bendraamžiai.

Svarbiausias veiksnys, skatinantis pajusti savo vertę yra vaiko

pajautimas , kad tėvai jį myli ir priima jį tokį, koks jis yra. Tačiau į

daugelį šeimų perneštos autoritariškos visuomenės nuostatos, nepagarba

žmogui jau šeimoje ugdo vaiko nepasitikėjimą savimi, žemą savęs vertinimą.

Atliekant tyrimą buvo siekiama išsiaiškinti ryšį tarp tėvų vertinimo

vaikų pažangumo ir jų statuso.Labai gerų ir gerų tėvų įvertinimų

daugiausia atitenka labai aukšto statuso mokinių grupei 82,35 proc. ,

6.lentelė

Tėvų vertinimas savo vaikų pažangumo atžvilgiu

vertina vaikus |labai aukštas |patenkinamas | žemas

| | |mok.sk. |

% |mok.sk | % |mok.sk | % | |labai gerai

gerai

patenkinamai

nepatenkinamai

| 5

9

3

– | 29,41

52,94

17,65

– | 48

61

41

9 | 30,19

38,36

25,79

5,66 | 5

24

20

6 | 9,09

43,64

36,36

10,91 | |

patenkinamo statuso grupei 68,55 proc.,o nepatenkinamos padėties mokiniams

52,73 proc. Procentų. Žiūrėti į 6lentelę Nagrinėjant patenkinamą ir

nepatenkinamą mokinių pažangumo įvertinimą daugiausiai atitenka žemo

statuso mokinių grupei, o tai reiškia, kad šie mokiniai patyria neigiamą

vertinimą. Palyginus šiuos skaičius matome tiesioginį ryšį tarp tėvų

vaikų vertinimo ir jų statuso.Ta pati tendencija pastebima nagrinėjant

tai, kaip jaučiasi mokytojų įvertinti paaugliai ir jų statusas klasėje.

Žiūrėti 7. lentelę.

7.lentelė

Paaugliai jaučiasi mokytojų įvertinti

jaučiasi mokytojų įvertinti | labai aukštas | patenkinamas | žemas

| | |mok.sk. % |mok.sk. % |mok.sk. % | |teigiamai

neigiamai

neturi nuomonės | 9 52,94

2 11,76

6 35,29 | 80 50,31

24 15,09

55 34,50 | 25 45,45

10 18,18

20 36,36 | |

Psichologai A.Maslow, V.Satir, P.H.Berne labai svarbią reikšmę

asmenybės formavimosi procese skiria teigiamam savęs vertinimui. Tik iš

teigiamai save vertinančių žmonių sklinda sąžiningumas, atsakomybė, meilė,

darna, jie jaučiasi svarbūs, nes nuo jų buvimo pasaulis tampa geresnis ir

gražesnis. Tik vertindami ir mylėdami save žmonės pasirengę matyti ir

gerbti kitų vertę. ,,Teigiamas savęs vertinimas neturi nieko bendra su

pasipūtimu ir puikybe – tai tiesiog realistiškas savęs įsisąmoninimas,

gebėjimas gerbti savo ir kitų unikalumą, dvasingumą bei žmogiškąsias

teises.Teigiamai save vertinantys žmonės pasitiki savimi, gebėjimu užmegzti

gerus tarpasmeninius santykius, o blogai save vertinantys jaučiasi menki ir

menkai tesugebantys, o bendraudami su kitais, retai kada išgyvena artumo,

bendrumo jausmą ’’ , (V.Lepeškienė, 1996, p.44).

Įdomu buvo ištirti, koks paauglių savęs vertinimo santykis su jų

statusu klasėje. Labai aukšto statuso mokiniai save vertina geriausiai

41,18 proc. vertina teigiamai. Patenkinamo statuso mokinių grupės

dominuojantis savęs vertinimas yra vidutinis. 3,78 proc. Jų vertina save

neigiamai. Blogiausias savęs vertinimas yra žemo statuso mokinių. Neigiamai

save įvertina 12,72 proc., o teigiamai – tik 21, 82 proc. Paauglių savęs

vertinimas akivaizdžiai susijęs su tėvų ir mokytojų vertinimu.Žiūrėti 8.

lentelę.

8 lentelė

Paauglių savęs vertinimas

savęs vertinimas | labai aukštas || patenkinamas | Žemas | | |mok.sk.

| % |mok.sk. | % |mok.sk | % | |teigiamas

vidutinis

neigiamas | 7

10

– | 41,18

58,82

– | 45

108

6 | 28,30

67,92

3,78 | 12

36

7

| 21,82

65,45

12,72 | |

Palyginus 6, 7, 8 lentelių duomenis išlaikomos statuso, kitų ir savęs

vertinimo santykis. Jis yra tiesiog proporcingas mokinio žemam kitų, savęs

vertinimui ir nepatenkinamai jo padėčiai klasėje.

Nuvertinantys save mokiniai jaučiasi nesaugūs, nepasitikintys, jie

neturi motyvacijos veikti, yra pasyvūs, iš anksto orientuoti į nesėkmę.

Žemo savęs vertinimo mokiniai nepasitiki savo jėgomis ir todėl jie dažnai

nemato prasmės stengtis, būti aktyviais.Svarbiausia mokinių veikla

mokymasis, todėl dažnai šiems mokiniams ji yra nesėkminga.

Ištyrę mokinių aktyvumą pamokoje, galime daryti išvadą, kad žemo

statuso mokiniai nenoriai dirba pamokoje, juos ši veikla mažai domina, nes

jie mažai sulaukia teigiamo įvertinimo, paskatinimo, gerų rezultatų.

Nepatenkinamos padėties klasėje tik 29,09 proc. mokiniai dirba noriai, kai

tuo tarpu labai aukšto statuso 76,48 proc. Žemo statuso mokiniams

įsitraukti į pamokos veiklą reikalinga draugų ir mokytojų pagalba , nes jie

nepasitiki savo jėgomis, reikalingas postūmis. Nors šalia matome visai

kitus skaičius: 36.36 proc. dirba savarankiškai, tačiau šie duomenys

leidžia daryti išvadą, kad šie mokiniai, nesitikėdami teigiamo įvertinimo,

nedrįsta klausti mokytojų ir bando užduotis atlikti patys. Žiūrėti 9.

lentelę.

9.lentelė

Paauglio aktyvumas pamokoje

aktyvumas pamokoje | labai aukštas |patenkinamas | žemas | | |mok.sk. |

% |mok.sk. | % |mok.sk. | % | |dirba savarankiškai

padeda draugai

padeda mokytojai

noriai dirba pamok.

nenoriai dirba

| 3

1

–

13

– | 17,64

5,88

–

76,48

– | 45

17

23

72

2

| 28,30 10,69

14,47 45,28

1,26

| 20

7

10

16

2 | 36,36

12,72

18,18

29,09

3,65 | |

Nagrinėjant paauglių aktyvumą popamokinėje veikloje pastebimos

analogiškos kryptys.Aktyviausi yra labai aukšto statuso mokiniai jie lanko

būrelius mokykloje, sporto, muzikos mokyklas, mokinių užimtumo centrus ir

tik 17,64 proc. nelanko nieko. Patenkinamo statuso klasėje paauglių

aktyvumas popamokinėje veikloje žemesnis. Šios grupės pasyvių mokinių yra

26,42 proc. Didžiausią grupę nesidominčių popamokine veikla sudaro žemo

statuso mokiniai. Tokių yra beveik pusė (45,45 proc.). Sumažėja jų

pastangos, aktyvumas, nes vistiek nebesitiki pasiekti gero rezultato ir

teigiamo vertinimo

10.lentelė

Paauglių dalyvavimas popamokinėje veikloje

popamokinės veiklos kryptys |labai aukštas | patenkinamas | žemas |

| |mok.sk. | % |mok.sk. | % |mok.sk. | % | |būreliai mokykloje

muzikos,sporto mokyklos

mokinių užimtumo centrai

nieko nelanko

kita | 5

8

2

3

–

| 29,41

47,06

11,76

17,64

| 55

49

95

42

4 | 35,69

30,31

5,66

26,42

2,52 | 16

9

5

25

– |29,09

16,36

9,09

45,45

–

| |

Analizuojant paauglių dalyvavimą popamokinėje veikloje, akivaizdus

žemo statuso mokinių pasyvumas, tačiau, sprendžiant šią problemą, kyla

klausimas, ar iš tikrųjų popamokinė veikla yra įdomi mokiniams, gal reikia

ją priartinti prie mokinių poreikių, ar jos yra pakankamai. M.Barkauskaitės

nuomone, mokykloje trūksta paaugliams prasmingos , patrauklios , jų

interesus ir poreikius, galias ir galimybes, to meto dvasią atatinkančios

veiklos.,,Manome, kad daugėjant mokinių, turinčių žemą statusą, didėjant

tarpusavio susvetimėjimui, veiklos formų galinčių tą susvetimėjimą

sumažinti, mokykloje mažėja’’,(M.Barkauskaitė, 2001, p.55).

Trūkstant įdomių veiklos formų, esant žemam nepatenkinamo statuso

klasėje mokinių aktyvumui tiek pamokose, tiek popamokinėje veikloje,

neįvertintiems suaugusiųjų, o svarbiausia bendraamžių, jie nenoriai lanko

mokyklą, praleidžia be pateisinamos priežasties daug pamokų, o kai kurie

visai nustoja ją lankyti. Žiūrėti į

Labai aukšto statuso mokiniai nepateisino ir dėl kitų priežasčių

praleido mažiausiai pamokų, tai sudaro 6,10 proc. visų praleistų pamokų.

Žemėjant paauglių statusui, daugėja nepateisintų ar dėl kitų priežasčių

praleistų pamokų skaičius. Žemo statuso mokinių praleistos pamokos sudaro

21,64 proc. visų praleistų pamokų. Reikia pastebėti, kad labiausiai nelanko

mokyklos antramečiai, kurie visiškai nepritapo prie klasės kolektyvo, todėl

jie draugų ieško už mokyklos ribų.Žiūrėti 10 paveikslėlį ir 5 lentelę

prieduose.

Pedagogai turėtų stengtis, naudodami įvairius darbo su mokiniu

metodus, išlaikyti jį klasėje, nes tik tokiu būdu gali ji pedagogizuoti.

Mokinio nebeinančio į mokyklą tyko pavojai: jis nesimoko ir netobulėja,

gatvėje įgyja neigiamos patirties. .Išėjusį iš mokyklos paauglį svarbu

laiku sugrąžinti atgal.

[pic] Nepateisintos ir dėl kitų priežasčių praleistos

pamokos

10. pav. Paauglių mokyklos lankomumo ir jų statuso santykis

Nagrinėjant žemo statuso poveikį mokiniams labai ryškiai pastebima

jų elgesio įvertinime. Mokiniai, kurie yra neįvertinti ir patys save blogai

vertina, iš kurių nesitikima gero mokymosi ir elgesio, ir patys nebetiki

savo sėkme. Jie dažniausia įsijaučia į ,,blogiečio’’ vaidmenį ir bando jį

pateisinti. Tai paaugliai, kurie pastoviai išgyvena dvasinį, emocinį

diskomfortą, dažnai netekę kantrybės ką nors pakeisti į gerą, apimti

pykčio ne tik drumsčia drausmę pamokoje, bet neretai padaro teisėtvarkos

pažeidimus. Jie linkę į asocialų elgesį, agresiją, įvairias priklausomybes;

klijų uostymą, rūkymą, alkoholio ir narkotikų vartojimą, azartinius

žaidimus.

Panagrinėjus nepatenkinamai įvertinto paauglių elgesio santykį

su jų statusu klasėje, paaiškėjo, kad daugiausia tokio elgesio mokinių yra

žemo statuso grupėje 9,09 proc..Patenkinamo statuso grupėje nepatenkinamo

elgesio mokiniai sudaro 0,6 procento, o labai aukšto statuso grupėje tokių

mokinių nėra. Negalime teigti, kad mokiniai patekę į nepatenkinamą padėtį

klasėje tampa nedrausmingi, jie, dėl tam tikrų asmenybės savybių ir kitų

priežasčių atsidūrę žemo statuso mokinių grupėje, įtvirtina turėtas

neigiamas savybes ir įgyja naujų, tai tarsi veiksmas su atoveiksmiu.Žiūrėti

11. lentelę.

11.lentelė

Neigiamai įvertinto paauglių elgesio santykis su statusu klasėje

klasė |labai aukštas ||patenkinamas |žemas | | |mok. sk. % |mok.sk.

% |mok.sk. % | | 5

6

7

viso | – –

– –

– –

– – | – –

1 1,6

– –

1 0,62 | –

–

1 6,25

4 18,18

5 9,09 | |

Ištyrus nepatenkinamo statuso poveikį paaiškėjo:

36. menkas tėvų ir mokytojų jų vertinimas,

37. nepakankamas jų pačių savęs vertinimas,

38. mažas aktyvumas pamokose ir popamokinėje veikloje,

39. prastas pamokų lankomumas arba mokyklos nelankymas,

40. polinkis įį nepatenkinamą elgesį.

Tačiau negalime teigti , kad šie bruožai būdingi visiems žemo

statuso mokiniams, jie tik šioje mokinių grupėje dažniau pasireiškia..

Mokiniai, nors priklausydami skirtingo statuso grupėms, bet

būdami tos pačios klasės bendruomenės nariai, vertina bendraamžių

tarpusavio santykius. Natūralu, kad tie, kurie klasėje yra mėgiami,

pageidaujami, populiarūs mokinių tarpusavio santykius vertins geriau,

atlaidžiau. 52,94 proc. labai aukšto statuso mokinių tarpusavio santykiai

klasėje atrodo draugiški. Tuo tarpu mokiniai, kurių santykiai su

bendraamžiais sudėtingesni, draugiškais atrodo 40,00 proc. Jeigu imsime

nagrinėti nepatenkinamą mokinių tarpusavio santykių klasėje įvertinimą,

pastebėsime priešingą tendenciją: labai aukšto statuso mokiniams

nedraugiški santykiai atrodo 11,76 proc. , o žemo statuso mokiniams –

30,91 proc. Natūralu, kad mokiniai su kuriais nenori ar nebendrauja

klasės draugai jaučiasi nepritampantys ir šią bendruomenę jie vertina

kaip nedraugišką.Žiūrėti į 12. lentelę.

12.lentelė

Paauglių požiūris į klasės bendruomenės santykius

mokinio požiūris į klasės bendruom. santykius |labai aukštas |patenkinamas

| žemas | | |mok.sk % |mok.sk. % |mok.sk. % |

|draugiški

nedraugiški

neturi nuomonės | 9 52,94

2 11,76

6 35,29 | 73 45,91

31 19,49

55 34,59

| 22 40,00

17 30,91

16 29,09 | | Asmenybė, siekdama priklausyti tam tikrai

bendraamžių grupei, bando vertinti

savo poelgius, lygindama juos su tam tikromis grupės elgesio normomis.

Paauglystėje imponuojančios vienmečių savybės priverčia pirmą kartą rimtai

susimąstyti apie save, pamatyti ir suprasti ,kad jis neturi tam tikrų, jam

patikusių savybių, kyla troškimas sekti bendraamžiais.Tai gali būti

teigiamas, bet taip pat neigiamas sektinas pavyzdys.

Tačiau paprasčiau ne keistis pačiam, to tikėtis ir laukti to iš

kitų. Todėl apklausus paauglius paaiškėjo, kad jie norėtų tam tikrų

požiūrio, santykių pasikeitimų klasėje. Labiausiai, žemo statuso mokiniai,

siekia požiūrio ppakeitimo į klasės draugus, o tai galima suprasti kaip į jį

patį. Jei labai aukšto statuso grupės požiūrį siekia pakeisti tik 23,53

proc. mokinių, tai nepatenkintųjų padėtimi klasėje nori pakeisti

41,81proc. paauglių. Požiūrio į patį mokinį labai aukšto statuso mokiniai

nenori keisti, nes jie savo padėtimi yra visiškai patenkinti, tai žemo

statuso 7,27 proc. mokinių šį požiūrį norėtų keisti.Žiūrėti į 13. lentelę.

13. lentelė

Paauglių lūkesčiai klasėje

siekiai keisti klasėje

požiūrį | labai aukštas |patenkinamas | žemas | | |mok. sk. | %

|mok.sk. |% |mok.sk |% | | į mokslą

į klasės draugus

į patį mokinį

į mokytojus

bendravimo įpročius

kita

| 6

4

–

2

5

–

|35,29

23,53

–

11,65

29,41

– | 37

44

11

14

44

9

|23,27

27,67

6,92

8,81

27,67

5,66 | 11

23

4

5

12

– |20.00

41,82

7,27

9,09

21,82

– | |

Žemo statuso mokiniai nesijaučia pilnaverčiai klasės bendruomenės nariai,

apmaudas kartais prasiveržia agresija, konfliktiškumu, abejingu sau ir

savo ateičia

4. ŽEMO STATUSO MOKINIŲ SOCIOPEDAGOGIZACIJOS GALIMYBĖS

Pasitikėjimas pačiu savimi- pirmoji būtina

didžiųjų iniciatyvų sąlyga.

S.Džonsonas

4.1.Pedagoginių santykių poveikis statusui

Paauglių santykiai su bendraamžiais yra labai svarbūs ir jei šis

uždavinys yra sėkmingai išsprendžiamas, tai ir visas socialinis gyvenimas

bus sėkmingas. Nepasisekimas nulemia nelaimingą suaugusio gyvenimą;

nevykusius santykius šeimoje, darbovietėje, visuomenėje. Paprastai toks

žmogus krypsta arba į vaikišką priklausomumą nuo kitų , arba į kaprizingą

dominaciją.

,, Mokykla gali padėti sudarydama galimybes mokiniams išmokti

visuomenėje priimtų apsiėjimo formų, padedama mokiniams mokykloje išvystyti

įvairią socialinę veiklą, kuri padėtų mokiniams veikti pagal jų interesus,

padėti jiems išmokti vadovauti susirinkimui, rinkimams, sudaryti metų

veiklos planą’’, (V.J.Černius, 1992, p.59). Ką jau kalbėti apie mokinius

kurie klasėje yra nepatenkinamoje padėtyje. Pedagogo pirminis uždavinys jį

pasistengti suprasti, paremti, paskatinti, padėti klasėje užimti geresnę

padėtį. Nors aptarus žemo mokinių statuso veiksnius nustatėme, kad

nepalanki pedagogo pozicija mokinio atžvilgiu turi įtakos mokinio

statusui.

,,Būtina saugios atmosferos sąlyga – pagarbus mokytojo požiūris į

kiekvieną mokinį: jo mintis, jausmus, darbo tempą, taip pat į neatlikimą

kai kurių užduočių nereikalaujant pasiaiškinti, pasiteisinti. Kaip negalima

patemti augalo už viršūnės, taip negalima pagreitinti asmenybės tobulėjimo

skubant, raginant, stumdant ar traukiant. Mes tik galime sudaryti palankias

sąlygas vaikui augti, atsiskleisti’’,(V.Lepeškienė, 1996, p.43).

Neteisinga pedagogo pozicija klasėje kai kurių mokinių atžvilgiu

padaro didelę žalą jų savęs vertinimui.. Nuo to, kaip mokytojas vertina

mokinį, didele dalimi priklauso bendraamžių vertinimas, todėl mokytojas

bendraudamas su mokiniais turi apgalvoti kiekvieną žodį , kad jo neįžeistų

, nesumenkintų, neužgautų. Mokinys į kiekvieną mokytoją žiūri su viltimi,

kad jis įvertins, pastebės, pagirs. Mokinio savosios vertės pajutimas

formuojamas pamokoje, pertraukų , klasės valandėlių renginių metu, todėl

svarbu, ypač žemo statuso mokinių, savos vertės pajutimo formavimas.

Remiantis V.Lepeškienės, D.Gailienės, L.Bulotaitės,

N.Sturlienės mintimis paruoštos rekomendacijos pedagogams kaip stiprinti

mokinių savęs vertinimą, ugdyti pasitikėjimą savimi, tuo pačiu kelti jo

socialinį statusą klasės bendruomenėje:

1. kreipkitės į mokinį vardu, nes tai suteikia jam džiaugsmą,

kad mokytojui svarbus,

2. būkite prieinamas, parodyti, kad jis jums rūpi,

3. dalinkitės su mokiniais savo gyvenimo smulkmenomis, tai

sukelia pasitikėjimo jais jausmą,

4. pabrėžkite savo panašumą su mokiniais,aptarkite bendrus

interesus,

5. venkite situacijų per kurias vaikas gali suglumti ir

pasimesti, o jai taip atsitiko padrąsinkite, palaikykite,

apginkite nuo kitų nemalonaus dėmesio,

6. nevertinkite mokinio asmenybės vertinant atliktą užduotį,

,,Nemokša‘‘, ,,Tinginys‘‘, ,, Netikelis‘‘ , o tik aptarkite

atliktą užduotį, klaidas, nes minėta kritika įgauna platesnę

prasmę, mokinys pradeda nepasitikėti ne tik pamokoje, bet ir

bendraudamas su bendraamžiais, namuose,

7. nekritikuokite mokinių viešai,klaidas nurodykite taktiškai,

nemenkinant mokinio bendraamžių tarpe,

8. pakeiskite nuostatas į klaidas,padėkite mokiniams mokytis iš

klaidų, o ne bauskite už jas,

9. nelyginkite silpnai besimokančio mokinio su gerai

besimokančiu,

10. vertinkite ne tik rezultatą, bet ir įdėtas mokinio

pastangas ,

11. skaldykite ilgesnes užduotis dalimis, kad mokiniai pajustų

sėkmę,

12. padidinkite sąmoningai rezultatus, kad mokinys dirbtų ,

siektų, tikėtų sėkme,

– nusiteikyte teigiamai, palankiai visų mokinių atžvilgiu,

nes tikėjimas sėkme turi didelės reikšmės rezultatui.

N.Anikejeva teigia, kad mokinių nuotaika tiesiogiai priklauso nuo

mokytojo nuotaikos , jo požiūrio į mokinius .Ištyrus paauglių siekius

santykiuose su

mokytojais paaiškėjo, kad svarbiausia – bendravimo

kokybė.Jie nori būti suprasti, įvertinti, nežeminami. Atrodo, tokie

paprasti ir suprantami norai, bet vis dėlto ši problema egzistuoja, o

labiausiai ją jaučia žemo statuso mokiniai. Išnagrinėjus 14 lentelę

matome, kad supratimo ir įvertinimo iš mokytojų pasigenda visų socialinio

statuso grupių mokiniai.

14.lentelė

Paauglių lūkesčiai mokytojų santykiuose su mokiniais

mokyt. ir mok. santykiuose trūksta |labai aukštas |patenkinamas |

žemas | |supratimo

įvertinimo

draugiškumo

pagalbos

pripažinimo reiklumo

objektyvumo

kita | 2

1

4

5

3

–

4

– | 1

2

3

4

5

6

7

8 | 1

2

4

3

5

6

7

– | |

Mokiniams pateikus atvirą klausimą , kas, jų manymu turėtų pasikeisti

mokinių ir mokytojų santykiuose, susilaukta įdomių pastabų, pvz. ,,nerėkti,

o išklausyti‘‘ , ,,išaiškinti, mes gi žmonės’’, ,,kai kurie mokytojai žiūri

į mokinius iš aukšto su išankstine nuostata’’, ,,kai kam nuolaidžiauja ,o

ant kai kurių užsisėda’’, ,,mokytojų ir mokinių santykiai pasiekia tokį

lygį, kad nemėgstame vieni kitų, o taip norėtųsi būti draugais,

patikėkite’.’ Šios mokinių mintys parodo, kad mokytojas turėtų pagarbiau ,

be išankstinių nuostatų, elgtis su mokiniu. Jei ppedagogas negerbs mokinio,

tai mokiniai neturės pagarbaus bendravimo pavyzdžio nei tarpusavyje, nei su

suaugusiais. Dar mokyklose išlikusi tendencija, kad pedagogas yra visada

teisus, reikalaujantis pagarbos, tačiau,ar visada mokantis gerbti mokinį.

,, Mokytojo asmenybė, jo laikysena klasėje, suformuotas psichologinis

klimatas daro didelę įtaką mokinių nuotaikai, jų darbingumui..Psichologų

teigimu ,pakili nuotaika klasėje mokinių darbingumą padidina 20-30%, o

mokytojo abejingumas darbingum1 sumažina 10-20%(ypač silpnų mokinių)’’ ,

(J.Vaitkevičius,1995, p.238).Mokytojo pedagoginio takto, kultūros stoka

kenkia ne tik mokymuisi, bet žlugdo mokinio asmenybę, formuoja ar

užsispyrėlį, ar per daug paklusnų, kenčia jo emocinis pasaulis. Kiekvieno

mokytojo uždavinys, ką jis bedėstytų, ugdyti harmoningą asmenybę, kuri

pritaptų klasėje, orientuotusi gyvenime, kelti jos socialinį statusą tarp

klasės draugų, šeimos narių, mikrogrupėse.

4.2.Socialinio pedagogo vieta mokinių statuso gerinimo sistemoje

Socialinė pedagogika ieško būdų kaip pažinti žmogų grupėje,

visuomenėje, rasti priemonių, kaip jam padėti patekus į keblią padėtį,

pritapti socialinėje aplinkoje, išmokyti jį pažinti aplinką, save ir pačiam

socializuotis, keisti aplinką, atsižvelgiant į savo norus. Žmogus nėra

izoliuotas nuo aplinkos, jis veikia aplinką, o ši nuolat veikia žmogų.

,,Sudėtingas žmogaus, jo aplinkos pažinimo bei žmogaus ugdymo, jo

socializavimo procesas turi du pagrindinius išeities taškus: vidinį

biopsichinį ir išorinį, socialinį. Kai ugdymas grindžiamas žmogaus

biopsichinėmis savybėmis, vadovaujamasi jo vidiniu pradu. Išoriniai

poveikiai priderinami prie individualių žmogaus savybių’’,(J.Vaitkevičius,

1995, p.3). Ugdant žmogų, būtina jungti biologinę, psichologinę, socialinę,

šio proceso sritį. Žmogaus rengimo gyvenimui negalima riboti mokykliniu

ugdymu, nes jis jau ateina į mokyklą iš šeimos atsinešdamas nemažą

socialinę patirtį. Mokinį veikia šeima (mikroaplinka), visuomenė

(makroaplinka), skirtingais amžiaus tarpsniais ne vienodai, taigi socialinė

aplinka asmenybės formavimui vaidina svarbią reikšmę.

Socialinį pedagogą ypač domina moksleivių visuomenė, jų tarpusavio

santykiai, šių santykių poveikis moksleivių elgsenai. J.Vaitkevičius

teigia, kad socialinio pedagogo uždavinys tirti ir nustatyti kolektyve

vyraujančią emocinę atmosferą, psichologinį klimatą, nustatyti kolektyvo

struktūrą, jame nustatyti oficialias ir neoficialias grupes, šių grupių

siekius, ir patarti kolektyvų vadovams, mokytojams, kaip organizuoti

kolektyvo veiklą, formuoti kolektyvo veiklą, formuoti grupių, ir atskirų

grupių narių tarpusavio sąveiką, užtikrinančią teigiamo psichologinio

klimato sukūrimą visame kolektyve. Socialiniam pedagogui svarbu žinoti

kiekvieno klasės mokinio statusą, jį lemiančius veiksnius.Kiekviename

kolektyve paprastai susikuria neformalios grupės, kurias svarbu pastebėti,

nustatyti lyderius, motyvus, kuriais grindžiami grupės narių santykiai, ir

nukreipti šios grupės veiklą kolektyvo labui. Taip stiprinant grupės narių

santykius galima padidinti visos grupės integracinį laipsnį.

Socialinio pedagogo uždavinys – ieškoti galimybių turtinti žmonių

bendravimo formas, būdus, nes bendravimas yra įgimta žmogaus savybė.

Žmogaus bendravimo būdo veiksmingumas formuojant asmenybę priklauso nuo to,

ar pats žmogus noriai įsijungia į auklėjimą. Bendravimo pobūdžiui,

asmeniniams santykiams didelę įtaką daro žmogaus amžius. Paaugliai siekia

pažinti save ir aplinkinius, ieško vietos gyvenime, todėl ieško draugų

platesnėje aplinkoje, atkakliai ieško draugystės, pripažinimo, teigiamo

įvertinimo , tačiau jam dar trūksta gyvenimiškos patirties, žinių. Paauglių

santykiai klasėje, jų statusas lemia mokinio aktyvumą pamokoje,

popamokinėje veikloje, savęs vertinimą, požiūrį į kitus. Aptartos žemo

statuso mokinių pasėkmes socialiniam pedagogui suteikia daug rūpesčių , o

pirmiausia siekti kuo anksčiau nustatyti nepatenkinamą statusą ir stengtis

padėti mokiniui integruotis į klasės bendruomenę. Socialinis pedagogas turi

siekti aprėpti ugdomam mokiniui poveikio priemonių sistemą – visus jo

santykius su mikroaplinka, makroaplinka ir pačiu savimi. J.Vaitkevičiaus

nuomone, asmenybę reikia suprasti kaip unikumą, į nieką nepanašų ir taip

pat kaip homogeninę , unifikuotą socialinės visumos dalelę.

ŽEMO STATUSO MOKINIO OPTIMIZACIJOS SRYTYS

Žemo statuso

mokinys

| |

Socialinio pedagogas, vykdydamas savo pareiga, turi mokėti įvertinti

situaciją, nustatyti problemas ir tikslus, surinkti būtiną informaciją ir

tinkamai ją analizuoti, ištirti visus galimus alternatyvius sprendimus,

formuoti ir įgyvendinti intervencijas bei įvertinti savo pastangas ir darbo

pasekmes. Tam reikia mokėti bendrauti, atlikti socialinį tyrimą ir teikti

socialines paslaugas.

Žemo statuso mokinių pasekmė – žema mokymosi motyvacija, mokyklos

nelankymas,todėl imantis veiklos šioje srityje socialinis pedagogas turi

žinoti statusą lemiančius veiksnius, kad galėtų sudaręs integracijos ir

adaptacijos planą juos veikti, koreguoti.Šioje srityje atsiveria plati

veiklos sritis, kuri iš socialinio pedagogo reikalauja žinoti ir mokėti:

1)moksleivio nepriėmimo ar atstumimo klasės bendruomenės priežastis,

2)moksleivio nusivylimo mokykla priežastis,

3)mokinių interesus,polinkius,gebėjimus, pomėgius,

4)kas jo draugai, jei tokių turi ar su kuo siekia bendrauti ,

5)šeimos sudėtis, socialinis statusas, psichologinis klimatas,

6)mokinio statusas šeimoje,

7) mokinio pedagogų vertinimą ,

8) ar senei mokinys nepatenkintas statusu klasėje,

9) kokios žemo statuso pasekmės konkrečiam mokiniui,

10) remiantis apibendrinta situacija sudaryti integracijos planą,

11) integracijos planą vykdyti etapais, įtraukus komandą (klasės vadovą,

dalykų mokytojus, klasės mokinius, tėvus ) ir patį mokinį

12) įvertinti rezultatus ir užbaigti adaptaciją.

Pedagoginės veiklos metu teko susidurti su tipiška izoliuoto

mokinio situacija. Berniukas, 9 klasės mokinys, pradėjo praleisti pamokas,

vėliau visai liovėsi lankyti mokyklą. Jis susidraugavo su panašaus likimo

trimis 8 klasės mokiniais, kurie išeidavo iš namų į mokyklą, bet retai ją

pasiekdavo, klaidžiodavo po miestą, žaisdavo kompiuterinėje.

Šiuo berniuku susidomėjo socialinis pedagogas ir ėmė tirti mokyklos

nelankymo priežastis. Paaiškėjo, kad jis klasėje yra nemėgiamas, visiškai

neturi draugų. Imtasi ieškoti izoliuotumo veiksnių. Nustatytos asmenybės

savybės kurios jam trukdo bendrauti su bendraamžiais tai, kad jis yra lėto

būdo, lėtos orientacijos, sunkiai užmezga kontaktą. Pamokų metu jam sunku

spėti dirbti su visos klasės mokiniais, todėl yra žemas pažangumas. Dėl šių

asmenybės savybių jo nemėgsta bendraklasiai, kartais iš jo pasišaipo.

Šeimoje jis – penktas, jauniausias vaikas, kuris yra palepintas neturi

valios, linkęs gauti lengvai santykinai su kitais. Kalbant apie materialinę

šeimos padėtį – gyvena gana sunkiai, apsirengęs prastai, kartais

netvarkingai. Mokykloje nedalyvavo jokioje popamokinėje veikloje.

Socialinė pedagogė įvertino situaciją ir sudarė izoliuoto mokinio

integracijos bei adaptacijos planą:

41. pakalbėti su tėvais, įvesti griežtesnę kontrolę,

42. įvesti lankymosi pamokose atžymų sąsiuvinį,

43. paskatinti klasės vadovę įtraukti mokinį į aktyvesnį klasės

gyvenimą, skirti pareigas,

44. pakalbėti su dalykų mokytojais, kurie už pastangas ar nežymius

pasiekimus skatintų,

45. įtraukti į žemo statuso mokinių klubo veiklą,

46. paskatinti lankyti chorą(pasirodo jis prieš 2m. norėjo lankyti

chorą,

turi gražų balsą, bet neleido mama) ,

47. pakalbėti su klasės mokiniais apie draugiškumą, toleranciją,

pakantumą vienas kito atžvilgiu,

48. pasikalbėti su dviem klasės mokiniais, kurie atvirai reiškia

priešiškumą,

49. kreiptis į psichologą pagalbos (mokinio lankymasis

konsultacijoms).

Remiantis šiuo planu buvo gana greitai pasiekti rezultatai.Mokinys

pradėjo lankyti mokyklą, stengtis pamokų metu, aktyviai įsitraukė į

popamokinę veiklą, tačiau mėnesio bėgyje dar 2 kartus praleido pamokas be

pateisinamos priežasties. Žinoma izoliuoto mokinio integracija ir

adaptacija yra ilgas procesas.Jos rezultatai yra greitesni ir patikimesni

jeigu žemo statuso vaikai greičiau išaiškinami ir jiems suteikiama

pedagogų,o jei reikia ir psichologų pagalba.

Kalbant apie pagalbą mokiniui, būtina ne tik pagalba iš aplinkos,

bet ir pačio paauglio pastangos,siekiai.Remiantis L.Hey knyga,,Mylėdamas

save būsi laimingas’’ socialinė pedagogė organizavo atstumtų, izoliuotų

mokinių klubą, kuriame mokiniai mokosi pažinti , teigiamai vertinti save,

mokosi gerbti ir pripažinti vienas kitą.Tai daugiausia mergaičių mėgstamas

klubas, į kurį susirenka nedrąsios, nemokančios savimi pasirūpinti

mergaites.Klubo darbe yra altruistinės veiklos, tai adventiniai skaitymai

mokyklos mokiniams, lankymas senelių namuose, slaugos skyriuje, žmonių su

negalia lankymas.Ši veikla leidžia pasijusti atstumtiems ir izoliuotiems

mokiniams svarbiais rreikalingais, atsakingais. Atlikus gerą darbą jaučiasi

patenkinti, pradeda labiau vertinti save.

Taigi socialinių pedagogų uždavinys užtikrinti globotinių normalias

veiklos, gyvenimo sąlygas socialinėje kultūrinėje aplinkoje, padėti

,,grįžti’’ į normalias gyvenimo vėžes.

IŠVADOS

1.Mokinių statusas klasėje turi didelę reikšmę mokinių fiziniam

vystymuisi, o taip pat asmenybės savybių formavimuisi. Žemo statuso

mokiniai save sutapatina su žemu, neigiamu vaidmeniu klasėje, todėl dažnai

yra žemos motyvacijos, blogo lankomumo, žemo savęs vertinimo, kuris

iššaukia neigiamų asmenybės savybių formavimąsi.

2. Mokinių statusą klasėje lemia įvairūs veiksniai: išoriniai ir vidiniai

, kurie tarpusavyje yra persipynę.Remdamiesi atliktais tyrimais galime

teigti, kad paauglio statusui turi įtakos mokymosi vienoje klasėje trukmė,

vertybių kitimas.

3.Būdingiausios žemo statuso priežastys: neigiamos asmenybės savybės,

žemesnis vidutinio išprusimas ir inteligencija, žemesni gabumai (ypač

ryšku nagrinėjant specialiųjų poreikių mokinių statusą), fiziniai trūkumai,

nepakankama bendravimo patirtis,neteisingas mokytojo požiūris į mokinį,

nepalanki mikroaplinka (dažnai asociali ar probleminė šeima).

4..Paauglių bendravimas yra labai reikšmingas jų tapsmo

procese,todėl jie siekia rasti draugų jei ne formaliose grupėse: klasėje,

būrelyje, klube, tai – neformaliose grupėse. Dėl sparčių socialinių

pokyčių didėja atotrūkis tarp kartų,todėl padidėja bendraamžių įtaka

paauglio socializacijai. Žemo statuso paaugliai negalėdami patenkinti

bendravimo poreikio klasėje, mokykloje praleidžia daug pamokų arba visai

nelanko mokyklos įsitraukdami į antivisuomeniško pobūdžio grupes,

įsitraukia į įvairias priklausomybes, padaro teisėtvarkos pažeidimų.

5. Žemo statuso mokiniai išgyvena vidinį diskomfortą, jų atliekamas ,,

blogiečio‘‘ vaidmuo formuoja neigiamas asmenybės savybes, todėl būtina kuo

anksčiau išaiškinti nepatenkinamo statuso mokinį ir sudaryti individualią

integracijos bei adaptacijos į klasės bendruomenę programą veikiant

mokinio mikro, makro aplinkas, bei santykį su pačiu savimi.

6.Socialinis pedagogas, vykdydamas savo pareigas, siekdamas optimizuoti

žemo statuso mokinio padėtį , turi mokėti įvertinti situaciją, nustatyti

iškilusias problemas,

užsibrėžti tikslus, surinkti būtiną informaciją ir ją tinkamai

išanalizuoti, ištirti visus galimus alternatyvius sprendimus, formuoti ir

įgyvendinti intervenciją bei įvertinti darbo rezultatus.

7.Optimizavus žemo statuso mokinio padėtį klasės bendruomenėje ,

mokinys ima elgtis pagal jo statusą atitinkanti vaidmenį, ugdomos teigiamos

asmenybės savybės. Todėl šio uždavinio įgyvendinimas yra labai svarbus

dabartinėmis sąlygomis: kai iškilusi didelė priklausomybių problema,

didelis paauglių nusikalstamumas.

LITERATŪRA

1. Anikejeva N. Mokytojui apie psichologinį klimatą mokykloje, –

Kaunas,1988.

2. BarkauskaitėM. Mokinių tarpusavio santykiai , – Kaunas,1979.

3. BarkauskaitėM. Paaugliai:sociopedagoginė dinamika, – Vilnius,2001

4. Berezovinas N.,Kolominskis J.Mokytojas ir vaikų kolektyvas ,Minskas,1975

5. BugdinasR. Dėl vaikų nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų

prevencijo1999m. vasarą//Informacinis leidinys1999,Nr.89-90//.

6. Butkienė,A.Kepalaitė Mokymasis ir asmenybės brendimas, – Vilnius,1996.

7. Cambell R. Kaip mylėti savo paauglį, – Vilnius,1998.

8. Charles C.M. Pedagoginio tyrimo įvadas, – Vilnius,1999.

9.ČerniusJ.V. Mokytojo pagalbininkas, – Kaunas,1992.

10. Jacikevičius A. Žmonių grupių(socialinė) psichologija, – Vilnius,1995.

11. Gage N.L. Pedagoginė psichologija, – Vilnius,1994.

12. Kvieskienė G. Socializacijos pedagogika, – Vilnius,2000.

13. Kolominskij J. Asmeniniai santykiai vaikų kolektyve, – Minskas,1969.

14. Kolominskij J.,Berezovin N. Kaikurios pedagoginės problemos socialinėje

psichologijoje, – Maskva,1977.

15. Konas I. Draugystė, – Vilnius,19988.

16. Lepeškienė V. Humanistinis ugdymas mokykloje, – Vilnius,1996.

17. Lyčių skirtumas švietimo sistemoje, – Vilnius, 2000.

18.Lukošienė I.Kas tai yra socialinis darbuotojas? Jo funkcijos

mokykloje./Socialinis ugdymas Id.,Vilnius, 1999/

19. Louse C., Jonson Socialinio darbo praktika,Vilnius,2001.

20.Merfeldaitė.O. Gatvės vaiko kaip socialinio pedagoginio fenomeno

charakteristika//Socialinis ugdymas II d.,Vilnius,1999//.

21. Navaitis G. Psichologinė parama paaugliui, – VVilnius,2001

22.Psichologinė pagalba mokyklai, Vilnius, 1995.

23.Socialinis pranešimas, – Vilnius,1998

24.Specialiųjų poreikių vaikų integruotas ugdymas, patirtis ir

perspektyvos,Šiauliai,1994.

25.Specialiųjų poreikių vaikų pažinimas ir ugdymas,Šiauliai,2001.

26.Specialiųjų poreikių vaikai, Šiauliai, 1997.

27.Suslavičius A. Socialinė psichologija , – Kaunas,1995

28.Vaikų psichologinis konsultavimas, – Vilnius,1989.

29. Vaitkevičius J.Socialinėspedagogikos pagrindai, Egalda,1995.

30.Želvys R. Bendravimo psichologija,- Vilnius, 1997.

31.ŽukauskienėR. Raidos psichologija, – Vilnius, 1996.

PRIEDAI

———————–

Inteligencija

a

Išprusimas

Pažangumas

Išvaizda

Gabumai

Amžius

Charakteris Charakteris charakteris

Temperamentas

Lytis

[pic]

[pic]

Santykis su pačiu

savimi

Mikroaplinka

Makroaplinka