Seksualinis smurtas prieš vaikus šeimoje
SEKSUALINIS SMURTAS PRIEŠ VAIKUS ŠEIMOJE
Turinys
Įvadas…………………………3
1. Teoriniai seksualinio smurto prieš vaikus šeimoje pagrindai…………….6
1.1. Smurto ir prievartos prieš vaikus samprata. Žiauraus elgesio ir seksualinės prievartos prieš vaikus šeimoje sąvokos……………………….6
1.2. Prievartos prieš vaikus šeimoje rūšys ir formos………………..6
1.3. Seksualinės prievartos prieš vaiką šeimoje priežastys, prielaidos………..8
1.4. Seksualinės prievartos požymiai, pasekmės………………..13
2. Pagalba vaikams, patyrusiems seksualinę prievartą šeimoje……………15
2.1 Prievarta prieš vaikus šeimoje – smurto visuomenėje atspindys. Prievartos paplitimas…………………………15
2.2. Seksualinės prievartos prieš vaikus šeimoje problema Lietuvoje………17
2.3. Pasaulio valstybių ir Lietuvos patirties tteikiant pagalbą vaikams, patyrusiems seksualinę prievartą šeimoje, palyginamoji analizė…………………20
Išvados…………………………26
Pasiūlymai…………………………27
Šaltinių ir literatūros sąrašas…………………………29
Priedai…………………………30
Įvadas
„Prievarta, patirta vaikystėje, formuoja ir deformuoja asmenybę. Prievarta patiriantis vaikas susiduria su dideliais sunkumais. Jis turi pasitikėti žmonėmis, kurie nėra verti pasitikėjimo, išsaugoti saugumo jausmą tokioje aplinkoje, kuri jam nėra saugi, kontroliuoti situacijas, kurios yra neprognozuojamos, įgauti stiprybės situacijose, kuriose jis yra bejėgis“
(J. Herman, 1997)
Prievarta kaip fenomenas lydi visą žmonijos istoriją, ją aprašo įvairūs autoriai nuo pačių ankstyviausių rašytinių šaltinių – Biblijos, Egipto, ar Babilono raštijos paminklų, Homero poemų –– iki šių dienų. Įprotis vaiką mušti ranka, diržu, lazda, rykšte ar kitokiais daiktais kaip „auklėjimo“ priemonės buvo gerai žinomos nuo seniausių laikų visose šalyse. Itin žalingas vaikui – seksualinis smurtas, kuris gerai žinomas nuo Antikos laikų.
Šiandien vis plačiau ddiskutuojama apie smurtą prieš vaikus; žmonės apie tai sužino iš žiniasklaidos įvairių akcijų, programų, seminarų. Vis dažniau per visuomenės informavimo priemones paviešinami faktai apie sužalotus, nužudytus, seksualiai išprievartautus ir kitokiais būdais nuskriaustus vaikus.
Kur prasideda smurtas? Manau, kad vaikai dažniausiai patiria smurtą ir prievartą šeimoje ar jiems artimoje aplinkoje. Šeima – tai mažiausia visuomenėje socialinė institucija, bet daranti pačią didžiausią įtaką vaiko asmenybės vystymuisi. Šeima su savo unikalia dvasia, giminystės medžiu ir kraujo ryšiais – svarbiausia ir artimiausia vaikui bendrija, kur prasideda jo ankstyvoji socializacija. Vaikui, jo savimonės ir gyvenimo jausmui didelę reikšmę turi tėvai, jų formuojamas pavyzdys – tėvų gyvenimo pavyzdys, jų pažiūros į šeimą, jų elgesys vienas su kitu.
Tačiau per pastaruosius 25 metus šeima, tas mums žinomas vienetas, įvairiais bbūdais pakito daugiausiai dėl tokių sociodemografinių pokyčių: mažo gimstamumo, daugėjančių skyrybų, vedybų atsisakymo pirmenybę teikiant neįregistruotam ryšiui, vis ryškėjančių poliarinių tendencijų: didesnio dirbančių, siekiančių karjeros moterų skaičiaus, iš vienos pusės, ir atvirkščiai, anksti ištekančių, neįsigijusių specialybės ir nedirbančių moterų didėjančio skaičiaus. (Lamontagne, 1999, p. 18). Lygiagrečiai iškilo trys svarbios socialinės problemos, netiesiogiai veikiančios šeimą: smurtas, nuvertėjančios moralės normos ir vis didėjantis nedarbas. (Lamontagne, 1999, p. 16).
Smurtas prieš vaikus Lietuvoje – sudėtingas socialinis reiškinys, glaudžiai susijęs su visuomenės vertybių ir moralinių nnuostatų pakitimu, atsparumu įvairiems neigiamiems socialiniams reiškiniams susilpnėjimu: skurdui, nedarbui, menkam uždarbiui, netikrumui dėl ateities, migracijai, nusikalstamumui, sveikatos problemoms ir kt. Lietuvoje nemažėja nedarnių šeimų skaičius ir vis daugiau vaikų netenka tėvų globos, elgetauja, valkatauja gatvėse, patiria smurtą šeimoje, visuomenėje.
R. Mikalajūnaitė, pristatydama seksualinės prievartos prieš vaikus ir komercinio seksualinio vaikų išnaudojimo sociologinio tyrimo apibendrinimą, pažymi: „Socialinė įtampa skatina alkoholizmą, moralinių vertybių griūtį, agresiją, nuo kurios dažnai nukenčia vaikai“. (R. Mikalajūnaitė. Seksualinės prievartos prieš vaikus ir komercinio seksualinio vaikų išnaudojimo sociologinio tyrimo apibendrinimas// Prakapas ir kt., 2001, p. 172).
Prievartą ir smurtą patyrusių vaikų apsauga pastaruoju metu tampa vis aktualesnė. Lietuvos Konstitucija įtvirtina žmogaus teisę į asmens neliečiamybę, draudžia žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis. Deja, daugelis vaikų įvairiausiomis formomis patiria buitinį smurtą – psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, kuri palieka skausmingą, žeminantį ir amžiną pėdsaką žmogaus gyvenime.
Savo referatu aš sieksiu atsakyti į šiuos klausimus:
Kas yra seksualinis smurtas ir prievarta? Kas yra seksualinė prievarta prieš vaikus šeimoje? Kokios yra seksualinės prievartos šeimoje rūšys ir formos?
Kodėl dažniausiai atsiranda seksualinė prievarta prieš vaikus šeimoje? Kodėl ši problema yra ypatingai aktuali mūsų visuomenei šiandien?
Kiek žalos daro seksualinės prievartos šeimoje pasekmės vaiko raidai ir sveikatai?
Kaip efektingai padėti vaikams, patyrusiems seksualinę prievartą ššeimoje, panaudojant pasaulio ir Lietuvos patirtį?
Kaip apsaugoti vaikus nuo seksualinės prievartos?
Ką derėtų tobulinti mūsų šalyje ginant vaikus nuo seksualinės prievartos šeimoje?
Problema: susilpnėjusi moralinių vertybių sistema visuomenėje, augantis žiaurumas bei sudėtinga ekonominė situacija, šeimos kaip institucijos susilpnėjimas – tai veiksniai, įtakojantys seksualinės prievartos prieš vaikus šeimoje augimą.
Objektas: seksualinę prievartą šeimoje patyrę vaikai.
Tikslas: įvertinti seksualinės prievartos prieš vaikus šeimoje problemą, apsaugos sistemą bei galimos pagalbos būdus vaikams, nukentėjusiems nuo šio smurto.
Uždaviniai:
1. Apžvelgti prievartos problemą Lietuvoje ir pasaulyje – šeimoje ir visuomenėje.
2. Išskirti prievartos prieš vaikus rūšis šeimoje.
3. Apžvelgti seksualinės prievartos požymius, priežastis, pasekmes.
4. Apžvelgti vaiko, nukentėjusio nuo seksualinio smurto šeimoje, pagalbos ir teisių apsaugos sistemą kai kuriose pasaulio šalyse ir Lietuvoje intervencijos, postvencijos atžvilgiu.
5. Aprašyti pagalbos būdus vaikams, patyrusiems seksualinę prievartą šeimoje.
6. Aptarti prevencijos priemonių efektyvumą.
7. Išanalizuoti suinteresuotų institucijų darbo su patyrusiais seksualinį smurtą šeimoje vaikais opiausias problemas Lietuvoje.
Metodai:
• Teoriniai: pedagoginės, psichologinės, socialinės, sociologinės, metodinės literatūros studijavimas ir analizė; asmeninių žinių nagrinėjama tema įsivertinimas ir palyginimas su literatūroje pateikta medžiaga; išvadų ir pasiūlymų pateikimas.
1. Teoriniai seksualinio smurto prieš vaikus šeimoje pagrindai
1.1. Smurto ir prievartos prieš vaikus samprata. Žiauraus elgesio ir seksualinės prievartos prieš vaikus šeimoje sąvokos
Kas yra smurtas ir kas yra prievarta? Kuo skiriasi šios dvi sąvokos?
Pagal dabartinės lietuvių kalbos eelektroninį žodyną, prievarta – jėgos vartojimas, vertimas ką nors daryti, o smurtas – tai šiurkšti prievarta.
I. Leliūgienė prievartą apibūdina taip: „Pats žodis prievarta nusako privertimą, kurį vykdo subjektas ar grupė, siekdami tam tikrų tikslų“ (Leliūgienė, 2002, p. 190). „Prievarta glaudžiai susijusi su agresija. Tai viena agresijos pasireiškimo formų“ (Ten pat, p. 191). Tačiau „prievarta, skirtingai negu agresija, turi socialinį atspalvį.[.] Prievarta – interaktyvus procesas, [.]kuriame yra subjektas, vykdantis prievartą, ir auka (Ten pat, p. 190).
Smurtas kaip šiurkšti prievarta – ypatingai pavojingas reiškinys, kurio dėl staigumo ir netikėtumo ne visada įmanoma išvengti, nes smurtautojo ketinimai [.] būna iš anksto suplanuoti. Smurtas prieš vaiką yra bet koks fizinis bei emocinis jo įskaudinimas, seksualinė prievarta, nesirūpinimas vaiku, galintis sukelti ligą. Taip pat, vaikas, būdamas smurto šeimoje liudininkas, tampa nuskriaustu vaiku, t.y. turi tokių pačių simptomų, kaip ir smurtą patyręs vaikas (Smurtas – kas tai?, 2005-10-01).
Kalbėdama apie smurtą ir prievartą prieš vaikus šeimoje, aš apskritai numanau žiaurų elgesį šeimoje, kuris I.Leliūgienės traktuojamas (ir manau, labai tiksliai) kaip šeimos vidinių santykių bruožas, išreiškiamas sistemingu kenkimu [.] vaikui, prievarta darant jam moralinę, emocinę, psichologinę arba fizinę bei seksualinę žalą“ (Leliūgienė, 2002, p. 341).
Pagaliau, pasak I. Leliūgienės (Ten pat, p. 342), vaikų seksualinė prievarta – tai suaugusiųjų
išnaudojimas nepilnamečių vaikų savo seksualiniams poreikiams patenkinti. Tęsdama šią mintį, norėčiau pridurti, jog šią sąvoką galima naudoti ir kalbant apie seksualinę prievartą prieš vaikus tokiame sociume kaip šeima.
1.2. Prievartos prieš vaikus šeimoje rūšys ir formos
V.Blažys pažymi: „Seksualinės prievartos negalima nagrinėti skyrium nuo kitų prievartos formų, nes seksualinę prievartą visada lydi emocinė, o labai dažnai ir fizinė, prievarta.“ (V.Blažys. Metodinė medžiaga sveikatos priežiūros specialistams darbui su seksualinę prievartą patyrusiu vaiku// Prakapas ir kt., 2001, p. 57).
Nagrinėdama įvairius šaltinius, priėjau išvados, kad yyra daug vaiko prievartos rūšių. Jos visos skaudžios ir žeidžia tiek vaikus, tiek ir jų artimuosius. Prievarta gali būti:
Fizinė (dažniausiai naudojama kaip bausmė) „kai fizine jėga naudojama siekiant sukelti skausmą ar diskomfortą: vaikų mušimas ranka, lazda, diržu ar kitais daiktais, spardymas, purtymas, mėtymas, draskymas, žnaibymas, tampymas už plaukų, vaikų pririšimas ar užrakinimas. Be to vaiko mušimas yra jo žeminimas ir teisių pažeidimas, yra pavojingas, nes gali lemti rimtus sužalojimus ir peraugti į smurtą prieš vaikus, skatina agresyvią galvoseną ir elgesį“ ((Sruoga, 2002, p. 8).
Fizinė prievarta prieš vaiką – neretas atvejis į Lietuvos šeimos gyvenime. Manau, čia nemažą rolę vaidina mumyse egzistuojantis tradicinis (tačiau šiuo atveju nereiškia, kad geras) požiūris į vaikų auklėjimą, dalinai įtakotas per amžius susiformavusi Lietuvos šeimos santvarka. ŠŠiandien dėka mokslininkų, psichologų tyrimų mes galime paaiškinti, kad fizine jėga nubaustas vaikas jaučiasi esąs įskaudintas, nesuprastas ir todėl tėvams gali pradėti kerštauti, jų nekęsti, tyčia neklausyti. Mušami vaikai gali pasidaryti baimingi, agresyvūs, pikti.
Emocinė (psichologinė) prievarta „pasireiškia vaiko ar jo jausmų ignoravimu, nepagarba, išvaizdos, įsitikinimų, religijos, šeimos, artimųjų, finansinės ar socialinės padėties išjuokinimu; nuolatiniu nepripažinimu, nepritarimu, kritika, priekaištais, pasiekimų ar iniciatyvos nuvertinimu, atskyrimu nuo svarbių žmonių. Emocinė prievarta apima piktnaudžiavimą valdžia prieš vaiką, pasireiškiantį dažnu ar nuolatiniu nepalankumu, nedraugiškumu, priešišku nusistatymu, grasinimais, įžeidinėjimais, tyčiojimusi, žeminimu, kaltinimais, abejingumu. Emocinė prievarta nėra taip akivaizdžiai pastebima kaip fizinė. [.] Tačiau ji pažeidžia psichologinę žmogaus gerovę. Emocinė prievarta pirmiausia kenkia vaiko savęs suvokimui ir savigarbai“ (Ten pat, p. 8).
Emocinė prievarta patiriama, kai kontroliuojama, rribojama, varžoma asmens laisvė, draudžiama bendrauti, ignoruojami jausmai, įžeidinėjama. Tokių vaikų savo gyvenime ir darbe esu nemažai sutikusi. Manau, emocinė prievartą prieš vaiką šeimoje – ypatingai žalojantis vaiko asmenybę reiškinys, todėl kad vaikas patiria įskaudinimą nuo artimų žmonių ir kitus aukščiau išvardintus išgyvenimus ilgą laiką ir praktiškai be perstojo. Taip veikiamas vaikas dažnai užsisklendžia savyje, ieško paguodos tarp draugų, kitų šeimos narių, giminių, pradeda vartoti narkotikus, alkoholį arba konfliktuoja su skriaudėju.
Aš įsitikinusi, kad kiekvienas iš mūsų savo vaikystėje bent kartą yyra patyręs fizinę, o dažniausiai – emocinę prievartą.
Seksualinė prievarta, esu tikra, yra pati sunkiausia prievartos prieš vaikus forma, turinti skaudinančias pasekmes visai vaiko raidai. Seksualinė prievarta sutrikdo psichofizinį asmenybės vystymąsi. „Tai bet koks seksualinis suaugusiojo kontaktas su vaiku iki 18 metų, kuriuo suaugusysis siekia seksualinio pasitenkinimo. Tai gali būti seksualinės prievartos aktas, vaiko lietimas ar glostymas su seksualine potekste, vaiko skatinimas liesti suaugusįjį, apsinuoginimas ar apnuoginimas, vertimas filmuotis ar fotografuotis, vaiko išnaudojimas pornografijos ar prostitucijos tikslais. Siekdamas pasitenkinti seksualinius poreikius, suaugęs asmuo gali panaudoti fizinę jėgą, grasinti vaikui arba meluoti, jog tai, ką jis daro, yra nekenksminga“ (Sruoga, 2002, p. 8).
Akivaizdu, jog seksualinė prievarta, vaiko patirta šeimoje, yra aplamai šeimos bet kokios moralės smukimo rodiklis. Ir bet kokia seksualinės prievartos forma (kaip kontaktinė – su prasiskverbimu, taip ir nekontaktinė – seksualinio pobūdžio kalbos su vaiku, nepadorių gestų rodymas, glostymas, lietimas ir pan.), – be abejo, siaubingas reiškinys, man visiškai nesuvokiamas ir keliantis pasibjaurėjimą.
Seksualinė prievarta, net „švelnia forma“, be fizinės ir žodinės agresijos, pvz., atviras kalbėjimas apie seksą norint šokiruoti vaiką ar sukelti jo susidomėjimą, yra vaiko teisių pažeidimas ir jo silpnumo ir nekaltumo išnaudojimas. Todėl labai svarbu laiku įtarti, kad vaikas patiria seksualinę prievartą, ir apsaugoti jį nuo tolesnės pprievartos, suteikti jam psichosocialinę pagalbą.
1.3. Seksualinės prievartos prieš vaiką šeimoje priežastys, prielaidos
Seksualinę prievartą vaikai patiria įvairiose šeimose. Iš pirmo žvilgsnio (iki šiol taip maniau ir aš) prievartą dažniausiai patiria šeimose, kurių ekonominė būklė yra sunki. „Tačiau ekonominė situacija, ekspertų teigimu, nėra svarbus prievartą įtakojantis veiksnys“ (R. Mikalajūnaitė. Seksualinės prievartos prieš vaikus ir komercinio seksualinio vaikų išnaudojimo sociologinio tyrimo apibendrinimas// Prakapas ir kt., 2001, p. 157). Šiandien tai yra mitas, kad seksualinę prievartą vaikai patiria tik nedarniose, degradavusiose šeimose neatitinka tikrovės, nes seksualinė prievarta įvyksta ir respektabiliose šeimose (tik jos įstengia nuslėpti nusikaltimą). Daugelis šių šeimų nesiryžta ieškoti pagalbos, nedrįsta kelti baudžiamųjų bylų savo artimiesiems, draugams, bijodamas prarasti savo šeimos garbę, orumą, nenori prarasti savo šeimos maitintojo, nes tokio pobūdžio veiksmai prieš vaikus yra nusikalstami ir baustini.
Tačiau, be abejonės, skurdą galime laikyti viena iš svarbiausių seksualinės prievartos priežasčių. D.Pūras rašo: „Skurdas gimdo neviltį, pažeminimą, pyktį. Skurde gyvenantys žmonės nepajėgia mylėti ir gerbti savęs, vadinasi, ir kitų, o tai geriausia terpė prievartai ir smurtui. JAV psichinės sveikatos duomenimis, skurdas yra psichikos sutrikimų priežastis nr.1. Jis sukuria būtent tą socialinės aplinkos terpę, kai žmonės masiškai slysta, smunka ir krenta žemyn“ (D.Pūras. Vaikų patiriamas smurtas ir prievarta: kas, kam ir kaip teiks pagalbą LLietuvoje?// Vaikų fizinė ir seksualinė prievarta, 1996, p. 8).
Socialinių mokslų daktarės G. Kvieskienės teigimu, „ekonominių permainų laikais dažniausiai disfunkcinės, asocialios ir rizikos grupei priklausančios šeimos tampa įvairių neigiamų reiškinių priežastimi. Kaip rodo statistika, šių šeimų vaikai dažniausiai netenka tėvų globos, tampa smurto, taip pat ir seksualinio, aukomis. Tokių šeimų yra visuose pasaulio kraštuose, tačiau tarptautinius ekspertus stebina tai, kad Lietuvoje tokių šeimų skaičius sparčiai didėja“ (Kvieskienė, 2005, p. 103). Nedarniose, nepilnose, asocialiose (alkoholikų) šeimose, kur vyrauja šiurkštumas, grubumas, fizinės bausmės, kur žiaurumas – įprastas gyvenimo priedas, vaikai labai dažnai tampa seksualinės prievartos aukomis. O moterys nesugeba apginti, apsaugoti vaikų, nes dažnai ir pačios būna smurto aukomis.
Tapome liudininkais, kai tūkstančiai Lietuvos žmonių, palūžę, paklydę ant labai trapaus ekonominio pagrindo ir neatsilaikę prieš skurdą praranda gebėjimą tinkamai atlikti tėvo ar motinos pareigas. Neretai tai pasireiškia nepakankama vaiko priežiūra, emocinės šilumos stoka, tėvų elgesiu, sukeliančiu tiesioginį pavojų vaiko fizinei bei dvasinei sveikatai.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyva 2000-2001 metais atlikto sociologinio tyrimo, skirto seksualinės prievartos prieš vaikus mastui nustatyti ir padėčiai išanalizuoti, rezultatai kiek pakoregavo tikras vaikų seksualinio išnaudojimo priežastis. Šio tyrimo duomenimis, Lietuvos visuomenė ir moterys kaip atskira respondentų grupė, linkusi manyti, kad pagrindinis veiksnys, įtakojantis seksualinės prievartos prieš vaikus plitimą, be
sudėtingos ekonominės situacijos yra susilpnėjusi moralinių vertybių sistema (R.Mikalajūnaitė. Seksualinės prievartos prieš vaikus ir komercinio seksualinio vaikų išnaudojimo sociologinio tyrimo apibendrinimas// Prakapas ir kt., 2001, p. 157).
Tačiau apklausti specialistai pagrindinėmis seksualinės prievartos priežastimis įvardijo psichinius sutrikimus, mažiau – alkoholizmą. Mokytojai ir socialiniai darbuotojai greta šių priežasčių įvardija ir nepakankamą socialinę apsaugą, teisėsaugos pareigūnai – amoralų gyvenimo būdą. (Ten pat).
Sudėtingą šalies ekonominę situaciją daugiau linkę akcentuoti vyrai (Ten pat). Iš tikrųjų, vyrai dažnai skundžiasi blogomis buitinėmis sąlygomis ir sunkia finansine padėtimi, nnegalėjimu ar nesugebėjimu pasiekti aukšto socialinio statuso ir visa tai bando kompensuoti diktatu šeimoje, demonstruodami valdžią, jėgą ir liedami susikaupusį pyktį, pagiežą dėl nenusisekusio gyvenimo ant savo vaikų.
Smurtą respektabiliose šeimose dažnai lemia fiziologiniai, psichologiniai faktoriai: kai vyras neranda emocinės ir seksualinės santarvės su žmona. Neišklausytas ar nemylimas jis stiprina ryšį su augančiu vaiku, jauname ir nedeformuotame vaiko asmenyje surasdamas atsiliepimą į jo šilumos, dėmesio ar kitokį poreikį. Pasiekus kritinį tašką emocinis ryšys įgyja seksualinį atspalvį, kurio nepajėgia pastebėti nei vyras, nnei žmona. Tada iki fizinių, seksualinių kontaktų su vaiku belieka vienas žingsnis, neretai jis ir žengiamas. Pirmą kartą vaikui gali net patikti, bet santykiams kartojantis, vaikas tampa susigėdęs, išsigandęs. Motinos dažnai netiki dukrų pasakojimais.
Yves Lamontagne kitu aspektu apžvelgė ggalimas seksualinės prievartos prieš vaikus šeimoje priežasčių problemą. Jis įsitikinęs, „kad seksualiai pažeidžiami yra tie vaikai, kuriems namie trūksta dėmesio ir meilės, kur šeimoje vyrauja žema savimonė, tarpusavio nepasitikėjimas trūksta bendravimo, o vaikai emociškai apleisti“ (Lamontagne, 1999, p. 67).
Kokios gi yra seksualinės prievartos prieš vaikus prielaidos? Yra keli modeliai.
Man daro teigiamą įspūdį D. Finkelhor modelis, kuriuo galima paaiškinti ir seksualinės prievartos prieš vaikus šeimoje egzistavimą. Pagal šį modelį išskiriamos šios seksualinės prievartos prielaidos (D.-D.Gasperavičiūtė. Metodinė medžiaga socialiniams darbuotojams su seksualinę prievartą patyrusiu vaiku// Prakapas ir kt., 2001, p. 77-78):
• Motyvacija seksualinei prievartai:
emocinis sutapimas (kai vaikas suaugusiam gali suteikti emocinį pasitenkinimą; tai vyksta dėl menkos savivertės, savigarbos ar sustojusio psichologinio vystymosi);
seksualinis sužadinimas (kai seksualiai susijaudinama, susižavima vaikai: galimos to priežastys: sseksualinė trauma prievartautojo vaikystėje, biologiniai faktoriai);
blokavimas, susitaikymas (kai suaugęs žmogus negali nesugeba turėti seksualinių ir emocinių ryšių su sau lygiais žmonėmis; tai gali skatinti ankstesni nesėkmingi bandymai seksualiai pasitenkinti su sau lygiais).
• Faktoriai, peržengiantys vidinį slopinimą (aukų smerkimas visuomenėje, leidžiantis prievartautojui pateisinti savo elgesį, rečiau psichozė, menka impulsų kontrolė).
• Faktoriai, sumažinantys išorinį slopinimą (seksualinės prievartos rizikos padidėjimas dėl šeimos socialinės ir psichologinės izoliacijos atsiradimo ar privatumo nebuvimo, t.y. tėvų fizinio ir psichologinio pranykimo (mirtis, skyrybos, susirgimas).
• Faktoriai, sumažinantys vaiko pasipriešinimą (vaiko emocinis nesaugumas, mmeilės, prisirišimo stoka, psichologinis apleistumas, galintis padaryti vaiką bejėgį atsispirti potencialaus skriaudiko dėmesiui ir prisirišimui; seksualinės informacijos trūkumas; pasitikėjimas ir pagarba skriaudikui, sumažinantis pasipriešinimą prievartai; grasinimas fizine žala).
Įdomios yra teorijos apie šeimos kontekstą. Pagal šią teoriją, socialinė ir psichologinė šeimos izoliacija gali padidinti aukos bejėgiškumą. Izoliacija tarnauja prievartai: sumažina bendrą visuomenės kontrolės intensyvumą, sustiprina tabu temas visuomenėje. Vaidmenų konflikto teorija apibūdina suaugusiojo ir vaiko sekso formas kaip vaidmenų painiava (pvz., tėvas padeda vertinti dukrą kaip žmoną) (D.-D.Gasperavičiūtė. Metodinė medžiaga socialiniams darbuotojams su seksualinę prievartą patyrusiu vaiku// Prakapas ir kt., 2001, p. 82-83). Vyrai tokiose šeimose yra nelaimingi, autoritarai, seksas tarp sutuoktinių yra nemalonus ir neegzistuoja, motinos nenori ar nepajėgia vykdyti savo funkcijų ir apsaugoti savo dukrų. Kaip teigia psichoterapeutas S. Spikuškinas, smurtautojas tai šeimos tironas, perkeliantis savo agresiją, slopinamą darbe, šeimoje, kuris negali atremti viršininkui (Prievarta šeimoje, 2005-10-10). Santuokos konfliktas taip pat gali padaryti vaikus pažeidžiamus dėl prieštaringos informacijos apie seksą, kuri sumažina galimybes valdyti potencialią seksualinę prievartą, dėl to vaikas tampa neapsaugotas, nežino kur jam kreiptis pagalbos. Pagal Milieu palikimo baimės teoriją, incestas (lytinis ryšys tarp artimiausių giminaičių) atsiranda dėl palikimo, atsiskyrimo baimės dominavimo arba nuolat besikeičiančių šeimos narių. (D.-D.Gasperavičiūtė. Metodinė medžiaga socialiniams darbuotojams su seksualinę prievartą ppatyrusiu vaiku// Prakapas ir kt., 2001, p. 83 – 84)
Be išvardintų mokslinių teorijų, taip pat yra įdomus modelis, pagal kurį išskiriamos 8 vaiko vystymosi aplinkos, turinčios reikšmę vaiko seksualinei prievartai, taip pat psichoanalitinė teorija, teorija apie prievartautojus, teorijos apie auką, feministinė teorija.
Vytautas Blažys išskiria šias rizikos grupes seksualinei prievartai patirti, dauguma kurių susiję su šeima (V.Blažys. Metodinė medžiaga sveikatos priežiūros specialistams darbui su seksualinę prievartą patyrusiu vaiku// Prakapas ir kt., 2001, p. 63 – 65):
lytis (mergaitės dažniau patyria);
amžius (dažniausiai patyria 8-12 metų vaikai);
socioekonominė šeimos padėtis (dažniau faktai išaiškinami žemesnio socioekonominio sluoksnio šeimose);
tėvų nebuvimas šeimose, blogi vaiko santykiai su tėvais;
patėvių buvimas;
alkoholio vartojimas;
emocinis apleistumas (dažniau patiria vaikai su žemu savęs vertinimu, bendravimo problemomis);
psichinė ar fizinė negalia;
seksualinio išsilavinimo stoka;
ankščiau patirtą kokia nors prievarta;
vaikas, gyvenantis globos įstaigoje
Gilios psichologinės socialinės seksualinės prievartos ir smurto šeimoje prielaidas įžvelgiamos analizuojant smurtautojo portretą. Koks gi yra tipinio smurtautojo portretas? Tai asmuo (dažniausiai, tai vyras), kuris naudoja prievartą prieš vaiką tam, kad sumažinti savo bejėgiškumą kitose gyvenimo srityse. Jėgos reikalaujantis smurtautojas turi aiškią seksualinę orientaciją, bet paprastai jis jaučiasi neadekvatus, menkavertis santuokoje ar tėvo vaidmenyje, jam būdingas nepilnavertiškumo kompleksas. Visiška dauguma prievartautojų yra gerai pažįstami vaikui ar net artimi jam žmonės, kuriuos jis myli ir ggerbia. Pasak JAV specialistų, skriaudikas gali būti tikrasis pedofilas arba jėgos reikalaujantis prievartautojas (D.-D.Gasperavičiūtė. Metodinė medžiaga socialiniams darbuotojams su seksualinę prievartą patyrusiu vaiku// Prakapas ir kt., 2001, p. 89). Mane domina antrasis tipas, nes jam paprastai priklauso vaiko šeimos narys, kuris panaudoja seksualinę prievartą prieš vaiką.
Daugiausia įtakos smurtautojo elgesiui turi jo tėvų gyvenimo istorija, asmenybės tipas, socialinė ir kultūrinė tėvų gyvenimo aplinka. Yra pastebėta, kad gana dažnai tėvai ,,skriaudėjai“ vaikystėje patys buvo skriaudžiami. Dėl to nukentėjo ir sulėtėjo jų socialinis ir emocinis vystymasis, jie nežinojo, ką reiškia būti mylimais ir globojamais. Taigi nė kiek nekeista, kad, augdami smurtinėje aplinkoje, matydami žiaurų tėvų elgesį, jie ėmė priimti jį kaip natūralų, savaime suprantamą, o vėliau patys pradėjo elgtis lygiai taip pat su savo vaikais (Smurtas – kas tai?, 2005-10-01). Dažnai smurtautojai buvo augę be tėvo (arba jo tėvas buvo emociškai užsidaręs nuo savo vaikų). Drįstu teigti, kad smurtautojas neturi teisingo supratimo apie vyrišką vaidmenį.
Visos aukščiau išvardintos teorijos byloja apie menką dėmesį šeimos ir vaiko švietimui lytiškumo ir seksualinės kultūros srityje ir susilpnėjimas, nuskurdimas moralės ir vertybių nuostatose, kas įtakoja seksualinės prievartos prieš vaikus šeimoje plitimą. „Visuomenė labiau vadovaujasi vartotojiškomis vertybėmis ir materialiniais idealais, kurie nukreipti į poreikių (pirmiausia instinktų) tenkinimą. Atsisakoma
dalies tradicinių dorovinių standartų“ (R.Mikalajūnaitė. Seksualinės prievartos prieš vaikus ir komercinio seksualinio vaikų išnaudojimo sociologinio tyrimo apibendrinimas// Prakapas ir kt., 2001, p. 158). Sakyčiau, kad šiems reiškiniams propaguoti nemažai „pasitarnauja“ ir žiniasklaida, kuri neretai toleruoja jėgos pripažinimą ir poreikių patenkinimo per prievartą būdą.
Ne kiekvienas suaugęs gali ir randa raktą į kiekvieno vaiko širdį. Bet kiekvienas gali ir turi pastebėti, kad su vaiku kažkas darosi. Šiuo atveju tiesiog neleistina tam tikros mūsų visuomenės dalies pozicija sakyti, kad esą vaikas nenori mokytis iir jam niekas nerūpi, išskyrus drabužius, muziką ir t.t, tuo pačiu sumenkinti nagrinėjamą problemą.
1.4. Seksualinės prievartos požymiai, pasekmės
Kaip minėjau, neretai seksualinės prievartos, ypač nekontaktinės, formos nepalieka jokių fizinių žymių ant vaiko kūno. Todėl visada pagrindiniai požymiai, pagal kurios galima įtarti, kad vaikas patyrė seksualinę prievartą, yra vaiko elgesio pokyčiai.
Norėdami atpažinti vaiką, patyrusį seksualinę prievartą, turime atidžiai stebėti jo elgesio pasikeitimus, kuriuos išduoda šie netiesioginiai (emocijų ir nuotaikų) požymiai (V.Blažys. Metodinė medžiaga sveikatos priežiūros specialistams darbui su seksualinę pprievartą patyrusiu vaiku// Prakapas ir kt., 2001, p. 67-69):
emocijų ir nuotaikų svyravimas nuo vieno kraštutinumo iki kito;
nebūdinga ankščiau atsiradusi baimė (žmogaus, vietos);
elgesio pasikeitimai: agresija, destruktyvus elgesys, staigus nusistatymas prieš ką nors, elgesys ne pagal amžių (kaip mažo vaiko ar suaugusiojo), ggreitas susierzinimas, kantrybės stoka, apsiribojimas nuo bendraamžių, draugų vengimas, ankstyvas pagal amžių domėjimasis žmonių ir gyvūnų seksualiniu gyvenimu, seksualiniai žaidimai, seksualinis elgesys arba, atvirkščiai, drovisi paliestas, persirengti kūno kultūros pamokoms;
nepasitikėjimas artimais ir savimi;
nepakankama savigarba ir savimonė;
užsisvajojimas, fantazavimas, sunkiai sukaupiamas ir išlaikomas dėmesys;
atsiradusios problemos mokykloje, nesėkmės, pažangumo smukimas, bėgimas iš pamokų;
piktnaudžiavimas alkoholiu, narkotikais; asocialus elgesys;
bandymas nusižudyti, susižaloti.
Somatiniai simptomai: koordinacijos, judėjimo sutrikimai; galvos, pilvo, galūnių skausmai, pykinimas, silpnumas; genitaliniai ar analiniai sužeidimai, skausmai, sužeidimai, venerinės ligos; šlapinimaisi ir tuštinimasis į lovą ar kelnaites; svorio pakitimai; miego, apetito sutrikimai ir kt.
Seksualinės prievartos specifiniai požymiai (Ten pat, 2001, p. 69-70): keistas ir įmantrus, seksualiai nuspalvintas elgesys; ejakuliato pėdsakai; nėštumas; lytiniu keliu plintančios infekcijos; nelauktai išsamios žinios apie lytinius reikalus; vieša masturbacija.
Somatiniai ir specifiniai požymiai nnustatomi ne visada: tik atlikus apžiūrą iš karto po patirtos prievartos. Daugelis seksualinės prievartos formų iš viso negali palikti fizinių pakitimų (pvz., glostymas).
Todėl labai svarbus išlieka prievartos netiesioginių požymių savalaikis pastebėjimas.
Kaip rašo D.-D.Gasperavičiūtė, seksualinės prievartos pasekmės bei jų sunkumo laipsnis dažniausiai priklauso nuo (D.-D. Gasperavičiūtė. Metodinė medžiaga socialiniams darbuotojams su seksualinę prievartą patyrusiu vaiku// Prakapas ir kt., 2001, p. 87-88): fizinės jėgos panaudojimo; vaiko amžiaus, emocinio ir socialinio vystymosi ypatumų; šeimos narių ir aplinkinių reakcijos, sužinojus apie prievartą; prievartos ttrukmės ir dažnumo; prievartos tipo: kontaktinė prievarta paliks gilesnius pėdsakus negu nekontaktinė; smurtautojo giminystės ir emocinio artumo su vaiku.
Seksualinės prievartos poveikis vaikui sukelia intensyvias, ilgalaikes ir asmenybę griaunančias pasekmes: tai – daugybė somatinių, psichologinių, emocinių ir intelektinių sutrikimų, iškreipta vertybių sistema, bendravimo problemos, autoagresyvus elgesys ir t. t. (Ten pat, 86-89). Baisu, kad vaikas ilgam gali prarasti pasitikėjimą suaugusiais; jį užgožia išdavystės, bejėgiškumo, gilus pažeminimo jausmas. Tai dažnai pasireiškia autoagresyviu elgesiu (savęs sužalojimas, mėginimas žudytis). Giliai pažeidžiami seksualiniai jausmai (pasibjaurėjimas, pervertinimas, orientacija, prievartinio patyrimo kartojimas, lytinio identiškumo sutrikimai).
Nemenkesnės pasekmės ir visai šeimai (Ten pat, p. 89):
Jei tokį įvykį šeima priima kaip kažkokią nuodėmę, nenori dalytis išgyvenimais, šeimos nariai izoliuojasi, kiekvienas užsisklendžia savyje.
Šeimos nariai gali patirti tas pačias emocijas kaip ir vaikas: sumišimą, baimę, pyktį, kaltę.
Šeimos nusiminimas dėl prievartavimo, kuris gali dar labiau pažeisti vaiką; auka gali vengti dėl to kalbėtis su šeima.
Šeimos nariai gali nežinoti, kaip kalbėti apie seksualinę prievartą.
Jei kas nors iš šeimos narių vaikystėje yra patyręs prievartą, tai gali sukelti jam nemalonius prisiminimus.
Žinia apie vaiko seksualinį tvirkinimą ar išprievartavimą šeimoje gąsdina. Pirma suaugusio reakcija yra neigimas – „to negali būti“. Tikriausiai, taip pagalvočiau kiek ankščiau ir aš. Neigimas yra tiek mūsų, tiek visuomenės pirma reakcija – „to nnegali būti šitoje šeimoje“, „to negali būti mūsų bendruomenėje“. „Remiantis tyrimais, nustatyta, jog šalies visuomenė, artimiausiai su vaikais susijusios gyventojų grupės (nepilnamečių tėvai, su vaikais dirbantys specialistai) labai dažnai bet kurios kilmės prievartą (fizinę, emocinę, seksualinę) linkę vertinti per kultūrinės tradicijos prizmę ir tik tuomet formuoti pozityvų, neutralų ar negatyvų konkretaus prievartos fakto vertinimą.“ (Ar teisus stipresnis?, 1999, p. 169).
Galima padaryti išvada, kad prievarta yra vaiko, jo šeimos ir draugų, visos visuomenės problema, kadangi:
– bet kokio amžiaus berniukas ar mergaitė gali tapti prievartos auka;
– aukai gali būti padaryta rimta psichinė ar fizinė žala;
– žinojimas apie prievartą, įvykdytą ar vykdomą prieš tavo mylimą asmenį, sukelia didelį skausmą;
– draugai, šeimos nariai ar giminaičiai gali patys būti prievartautojai;
– jie gali žinoti apie prievartą, bet slėpti ir dėl to jaustis kalti;
– palieka destruktyvias pasekmes: sutrikdo šeimos gyvenimą, gali išprovokuoti kitus nusikaltimus, sukelti kūno ir sielos ligas. Prievartos poveikis vaikui sukelia neabejotinai intensyvesnes, ilgalaikes ir ardančias asmenybę pasekmes. Prievartą vaikystėje patyrę žmonės, ypač prievartauti pačių artimiausių žmonių, visą likusį gyvenimą patiria sunkumų bendraudami su kitais, jiems labai sunku pajusti pasitikėjimą kitu žmogumi, lieka nepasotintas jų globos ir artumo lūkestis. Dažnai tie žmonės menkai suvokia savo vertę, jų vertybių sistema iškreipta, jie patys neretai taip pat naudoja prievartą prieš artimuosius kaip kkomunikacijos būdą. Siekdami artumo, meilės ar globos, jie ima elgtis autodestruktyviai – girtauja, gyvena palaidai, bet kokiomis priemonėmis bando užmegzti asmeninius ryšius, kurių nemoka išsaugoti.
2.Pagalba vaikams, patyrusiems seksualinę prievartą šeimoje
2.1. Prievarta prieš vaikus šeimoje – smurto visuomenėje atspindys. Prievartos paplitimas.
Smurtas prieš vaikus vertinamas įvairiai: dažniausiai jis smerkiamas, tačiau kartais ši problema visai ignoruojama. Daugumas suaugusiųjų netiki, kad kiti suaugę žmonės gali skriausti vaikus, tačiau fizinis smurtas yra dažnas daugelyje kaip užsienio šalių, taip ir Lietuvos šeimų. Smurtas įvyksta tada, kai stiprus silpnesniojo atžvilgiu rodo savo pranašumą. Smurto prieš vaikus atvejai dažnai kartojasi, tai nėra išskirtinių aplinkybių sutapimas (nors tėvai tai aiškina būtent taip).
Žiaurumo reiškiniai – smurtas ir seksualinė prievarta prieš vaikus egzistuoja nuo seniausių laikų. Tačiau tik XX amžiuje smurtas ir prievarta prieš vaikus buvo pripažintas kaip vienas iš skaudžiausių socialinių reiškinių ir opiausia visuomenės problema. Pirmoji šalis, tai įvardijusi praeito amžiaus 70-jame dešimtmetyje, buvo JAV. Vėliau ir kitos šalys – Didžioji Britanija, Kanada – pradėjo daugiau skirti dėmesio vaikams, tapusiems seksualinės prievartos aukomis.
Kaip rašo V.Blažys ir V.Miežutavičiūtė, vaikų seksualinės prievartos paplitimo mastus pasaulyje pradėta tikslingai tirti nuo 1980 m. Pirmųjų tyrimų duomenys buvo labai skirtingi: nuo to, kad 6-62 proc. moterų ir 3-31 proc. vyrų vaikystėje yra
patyrę seksualinę prievartą, iki to, kad seksualinė prievarta prieš vaikus yra labai retas reiškinys. Tokie dideli tyrimų rezultatų skirtumai aiškinami tuo, kad vaikų seksualinės prievartos paaiškinimui taikyti labai skirtingi apibrėžimai, taip pat skirtingas seksualinės prievartos prieš vaikus paplitimas įvairiose vietovėse, skirtingos tyrimų metodikos. Juk svarbu, kaip žmonės klausinėjami, nes dažnai prisiminimai, susieti su vaikystėje patirta seksualine prievarta, labai skausmingi (V.Blažys, V.Miežatavičiūtė. Vaikų seksualinės prievartos paplitimas Lietuvoje// Vaikų fizinė ir seksualinė prievarta, 1996, p. 26). Dar viena priežastis – „tipinio“ seksualinio eelgesio šeimoje, visuomenėje standarto įvairiose kultūros, socioekonominėse grupėse skirtingas suvokimas. Pvz., mano žiniomis, Melanezijoje tėvai gali turėti lytinius santykius savo vaikų akivaizdoje, o kitose šalyse tai laikoma nepadoriu ir nepriimtinu elgesiu. Manoma, jog dar viena iš didžiausių kliūčių vertinant seksualinės prievartos prieš vaikus paplitimą yra visuomenės tylėjimas, kuris gaubia šią temą. Nei vaikas, nei suaugusieji nėra pakankamai pasirengę priimti informaciją apie tai, jog vaikas gali būti seksualiai išnaudojamas.
Pastarųjų metų įvairių tyrimų duomenimis, seksualinė prievarta prieš vaikus – dažnas reiškinys. <
1991 metais Lenkijoje buvo atliktas išsamus tyrimas. Nustatyta, jog 17 procentų mergaičių ir 9 procentai berniukų iki 15 metų patyrė seksualinę prievartą. Įvairių tyrimų duomenimis, net 70 procentų atvejų vaikas patyrė seksualinę prievartą iš artimo ar net mylimo žmogaus (daugiausiai ššeimos narių arba pažįstamų) (Sruoga, 2002, p. 8). Tai patvirtina ir kiti duomenys: UNICEF duomenimis, 70 – 80% seksualinio smurto aukų pažinojo prievartautojus, t.y. jie buvo artimi, gerbiami ar net mylimi asmenys: apie 36% – jų tėvai (V.Blažys. metodinė medžiaga sveikatos priežiūros specialistams darbui su seksualinę prievartą patyrusiu vaiku// Prakapas ir kt., 2001, p. 59). Prievartautojai dažniausiai yra vyrai. Seksualinę prievartą patiria įvairaus amžiaus vaikai. Seksualinė prievarta, ypač šeimoje, retai yra vienkartinis reiškinys, ir tęsiasi daugelį metų.
Vaikų prievarta – tai pati bjauriausia, šlykščiausia visuomenės patologijos forma. „Pastaruosius keturis tūkstantmečius, – nuo [.] Aristotelio ir Cicerono [.] laikų žmonija [.] siekė patikrinti, ar [.] įmanoma sustabdyti smurtą ar bent jau sumažinti jo mastą, naudojant draudimo, apribojimo, „bausmės“, „teisingumo“ metodus ir techninius bbūdus (Gilligan, 2002, p. 7). Tačiau pasirodo, kad toks tradicinis moralės ir teisės požiūris nepajėgus sumažinti šio reiškinio. Atvirkščiai, smurto ir agresijos naudojimas paplito ir išaugo tiek, kad mūsų amžius tapo kruviniausiu per visą žmonijos istoriją. Tradicinio požiūrio keliamas klausimas: „Kiek žalinga buvo viena ar kita smurtinė veika ir kokios bausmės nusipelnė ją padaręs asmuo?“. Žymus Amerikos psichiatras James Gilligan siūlo pažvelgti į smurtą iš empirinių mokslų pozicijos ir ieškoti atsakymų į klausimą: „Ar žmonės pajėgs išmokti gyventi ir, svarbiausia nnorės išmokti gyventi su kitais kartu“, suprantant smurtą kaip visų pirmą kompleksinę sveikatos apsaugos, profilaktinės medicinos problemą, nustatant gilius priežasčių-pasekmių ryšius („Kas privertė šį žmogų nusikalsti, kokių biologinių, psichologinių ar socialinių veiksnių sąveika privertė jį sužaloti kitą žmogų, ir ką mes galime padaryti, kad jo bei kitų asmenų panašaus elgesio ateityje tikimybė būtų mažesnė?“) (Ten pat, p.11-13).
2.2. Seksualinės prievartos prieš vaikus šeimoje problema Lietuvoje
Lietuvoje ši problema pradėta plačiau pripažinti maždaug nuo 1995 metų. Jos iškėlimas didelei visuomenės daliai sukėlė šoką, nes visai neatitiko tuometinio lietuvių tautos stereotipo. Nuo tada žiniasklaidos priemonėse ir kriminalinių įvykių suvestinėse vis dažniau minimi seksualinės prievartos prieš vaikus atvejai. V. Blažys, rašo: „Susidaro įspūdis, kad seksualinė prievarta prieš vaikus Lietuvoje – masiškai plintantis reiškinys.[..] Tačiau iš tikrųjų nėra aišku, ar seksualinė prievarta prieš vaikus mūsų šalyje plinta, ir jeigu plinta, tai kokiu greičiu“ (V.Blažys. metodinė medžiaga sveikatos priežiūros specialistams darbui su seksualinę prievartą patyrusiu vaiku// Prakapas ir kt., 2001, p. 56). Tačiau apžvelgiami žiniasklaidoje įvykiai daro savo įtaką: žmonės slepiasi savo namuose ir vis mažiau pasitiki vienas kitu. Anaiptol, pagal statistiką, namai ne visada teikia meilę ir apsaugą. Silpnieji šeimos nariai – vaikai – vis dažniau tampa smurto ir seksualinės prievartos aukomis.
Per pastarąjį dešimtmetį įvyko nemažai ppokyčių vaikų, nukentėjusių nuo prievartos, labui. Įvairios ministerijos vykdo eilę priemonių, nukreiptų į vaikų, nukentėjusių nuo smurto ir prievartos, apsaugą, o nepavykus apsaugoti – prievartos pasekmių mažinimą (programos, įstatymų pakeitimai, paslaugų sukūrimas, specialistų kvalifikacijos kėlimo inicijavimas).
Vienas pirmųjų rimtų seksualinės prievartos paplitimo Lietuvoje tyrimų buvo atliktas Universitetinio sutrikusio vystymosi vaikų centro ir Vilniaus universiteto medicinos fakulteto 1995 m. Tyrimas parodė, kad nekontaktinę seksualinę prievartą patiria maždaug 23 proc., o kontaktinę – apie 13 proc. 15-mečių (V.Blažys, V.Miežutavičiūtė. Vaikų seksualinės prievartos paplitimas Lietuvoje// Vaikų fizinė ir seksualinė prievarta, 1996, p. 27-28).
Pastarąjį penkmetį pasirodė ir daugiau tyrimų, labiau atskleidžiančių realybę vaikų, nukentėjusių nuo prievartos srityje. Tačiau tenka pripažinti, kad šis laikotarpis yra daugiau atradimų laikotarpis, nei radikalių permainų metas. Pagrindinis atradimas yra, kad nepateisinamai daug vaikų vis dėl to tampa smurto aukos, tiek šeimose, tiek ugdymo institucijose, tiek kitose visuomenės gyvenimo sferose (E.Karmaza. Kokios pagalbos gali tikėtis vaikas, nukentėjęs nuo smurto// Teorinė-praktinė konferencija, 2005, p. 2).
Įgyvendinant Nacionalinę programą prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą, patvirtintą Lietuvos respublikos Vyriausybės 2000 m. sausio 11 d. nutarimu Nr. 29, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyva 2000-2001 metais atliktas sociologinis tyrimas, skirtas seksualinės prievartos prieš vaikus mastui nustatyti ir padėčiai išanalizuoti. Kai kkuriuos šio tyrimo rezultatus pateikiau 1 dalyje.
Štai detalesni duomenys, į kurių galima daryti išvadas apie seksualinės prievartos mastą (R.Mikalajūnaitė. Seksualinės prievartos prieš vaikus ir komercinio seksualinio vaikų išnaudojimo sociologinio tyrimo apibendrinimas// Prakapas ir kt., 2001, p. 147-174). Apklausoje dalyvavo 1002 tėvai, auginantys vaikus iki 18 metų, 1008 šalies gyventojų nuo 18 iki 65 metų ir 1002 vaikai nuo 9 iki 18 metų. Siekta sužinoti respondentų nuomonę apie visų rūšių smurtą (t.y. emocinę, fizinę, seksualinę prievartą). Nustatyta, kad iki 10 procentų Lietuvos vaikų patiria įvairią seksualinę prievartą: 2 procentai 9-13 ir 8 procentai 14-18 metų amžiaus vaikų asmeniškai patyrė seksualinę prievartą. 53 procentai patyrusių seksualinę prievartą teigė, jog greta seksualinės buvo naudojama ir fizinė prievarta“. 9-13 metų vaikai dažniau nukenčia nuo nepažįstamų asmenų (46 procentai), vyresni dažniausiai pažįsta savo prievartautojus (trys ketvirtadaliai). Detalesnius ir įdomesnius šio tyrimo duomenis pateikiu 1 – 3 prieduose. Beveik du trečdaliai apklaustųjų seksualinę prievartą linkę sieti su išoriniu pasauliu, trečdalis – su šeima ir pažįstamų ratu. Iš jų, socialiniai darbuotojai mano, kad vaikai dažniausiai nukenčia nuo tėvų. Ekspertai taip pat seksualinės prievartos prieš vaikus šaltiniu linkę laikyti „namų aplinką“, kur seksualinė prievarta ypač latentiška.
Man ypatingai svarbi yra tyrimo duomenų interpretacija, kurioje akcentuojama tai, kad
namų sferoje prievartautoją – patėvį, globėją, giminaitį it pan. – dažniausiai slepia tiek pati auka, tiek kiti namų ūkio nariai, kaip mylimą šeimos narį ar šeimos maitintoją. Be to, prievarta paprastai panaudojama tada, kai vaikas yra vienas su prievartautoju, kai nėra liudininkų. Prievartautojas beveik visada per grasinimus priverčia vaiką tylėti: „Niekam apie tai nepasakok“, „niekas tavim nepatikės“, „aš tave primušiu“, „aš užmušiu tavo šunį“ ir pan. Baimė, gėda, vienišumas, seksualinis susijaudinimas, bejėgiškumas ir savęs kaltinimas – tai siaubinga seksualinę prievartą ppatyrusio vaiko realybė, kuriai išsakyti jam trūksta drąsos, o kartais ir žodžių. Ir taip vaikai gyvena pasmerkti baimės, gėdos, kaltės jausmų, nepasitikėjimo savimi ir visuomene, kentėdami depresijas, nesugebėdami savęs kontroliuoti, užmegzti gerų santykių su bendraamžiais. Apie 90% seksualinės prievartos aukų niekada niekam nesisakė, nesikreipė medicininės ar psichologinės pagalbos.
Išvadose dar sakoma, kad Lietuvos visuomenė linkusi manyti, jog seksualinės prievartos prieš vaikus plitimą įtakoja visų pirma silpna moralinių vertybių sistema bei sudėtinga ekonominė situacija. Specialistai greta šių priežasčių įvardijo psichinius sutrikimus, aalkoholizmą, nepakankamą socialinę apsaugą, amoralų gyvenimo būdą. Ekspertų nuomone, viena iš priežasčių grupių psichiniai ir fiziologiniai sutrikimai. Tai polinkis į pedofiliją arba siekis kompensuoti savo nepilnavertiškumo kompleksus žeminant silpnesnius. Ekonominė situacija, ekspertų teigimu, nėra svarbus prievartą įtakojantis veiksnys.
Tyrimas parodė, kkad vienas iš faktorių, skatinančių seksualinę prievartą – nebaudžiamumas. Seksualinės prievartos bylos yra labai sunkiai įrodomos, tyrimo procesas tęsiasi ilgą laiką. Aukai dažnai tenka ieškoti papildomų įrodymų. Prie to prisideda baimė kalbėti apie seksualinės prievartos (ypač šeimoje) nusikaltimus. Psichologės N.Gregutytės teigimu, „seksualinę prievartą prieš vaikus yra ypač sunku tirti, nes neretai pagrindiniu informacijos šaltiniu tampa nukentėjusio vaiko parodymai. Vaikas, patyręs seksualinės prievartos traumą yra įtraukiamas į baudžiamąjį procesą, kurio metu neretai patiria pakartotinę traumą“ (N.Gregutytė. nukentėjusių vaikų dalyvavimas ir pasiruošimas dalyvauti baudžiamajame procese// Teorinė-praktinė konferencija, 2005, p. 19). Šią tendenciją patvirtina oficialioji statistika: 2004 m. savivaldybių Vaiko teisių apsaugos tarnybų duomenimis užfiksuota 2359 smurto prieš vaikus atvejai. 2003 m. jų buvo mažiau – 1400 (Ten pat, p. 3). Šie duomenys sskiriasi nuo kriminalinės statistikos: tik 60-75 proc. atvejų iškeliamos baudžiamosios bylos.
Minėto tyrimo duomenimis, didžiuma gyventojų suvokia, kad vaikų komercinis seksualinis išnaudojimas ir seksualinė prievartą – itin skaudi problema. Ekspertų vertinimu, prevencinis darbas pirmiausia turėtų koncentruotis visuomenės ir pačių vaikų švietime, problemos aiškinime. Nors visos visuomenės grupės tyrimo metu demonstravo itin didelį nepakantumą vaikų prievartautojams, didžioji dali visuomenės atstovų, tarp jų ir tėvai, specialistai, dirbantys su vaikais, emocinį, fizinį ir net seksualinį smurtą prieš vaikus linkę vertinti ne pagal patį ssmurto faktą, o pagal situaciją bei smurtaujantį ir smurtą patiriantį subjektą. Taip pat yra būtinybė kurti seksualinės prievartos atvejų apskaitos sistemą. Įvairių sričių specialistai disponuoja skirtinga informacija, tai užkerta kelią vieningos prevencijos sistemos sukūrimui. Tiek teisėsaugos pareigūnai, tiek medikai, tiek vaikų teisių apsaugos tarnybų darbuotojai teigia, jog seksualinės prievartos paplitimo mąstą galėsime įvardyti tik sukūrę vieningą prievartos atvejų apskaitos sistemą ir bendrą duomenų bazę (Ar teisus stipresnis? 1999, p. 138-139).
Įstojus į Europos Sąjungą atsiranda daugiau galimybių bendrauti ir bendradarbiauti su įvairiomis institucijomis ir organizacijomis, įvertinti, kokių klaidų reikia vengti ir kokių veiksmingesnių priemonių imtis, dirbant smurto prevencijos srityje.
Šiuo metu aktualiausias yra reikiamos pagalbos vaikui, nukentėjusiam nuo smurto, užtikrinimo klausimas.
2.3. Pasaulio valstybių ir Lietuvos patirties, teikiant pagalbą vaikams, patyrusiems seksualinę prievartą šeimose, palyginamoji analizė
Pagalba seksualinę prievartą patyrusiam vaikui – ilgas ir sunkus profesionalumo reikalaujantis darbas. Tačiau daugelis vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, nėra nukreipiami specialistams, galintiems suteikti reikiamą pagalbą.
Užsienio šalyse vaikams, patyrusiems seksualinę prievartą šeimoje, yra sukurta speciali tarnyba, į kurią galima kreiptis pagalbos, vaikas gali būti izoliuotas nuo šeimos. Vaikas apgyvendinamas nepaprastai saugioje aplinkoje, kur dirba nuostabūs žmonės: psichologai, sociologai, psichoterapeutai bei kiti specialistai, kurie tampa vaiko draugais, kurie krizinėje būsenoje stengiasi padėti.
Ką mano apie pagalbą vaikams, patyrusiems sseksualinį smurtą šeimoje, žymūs teoretikai ir įvairių prevencinių programų autoriai? Yves Lamontagle, Monrealio universiteto psichiatrijos profesorius mato išeitį, didinant visuomenės sąmoningumą, vystant specializuotas mokslo šakas (sociologija, seksologija, kriminologija), atkreipiant nevyriausybinių ir visuomeninių organizacijų dėmesį, formuojant visuomenės nuomonę per žiniasklaidą. Taip pat autorius įsitikinęs, kad patikimiausias būdas apsaugoti vaikus nuo seksualinių užpuolimų yra šilta atvirumo atmosfera šeimoje (Lamontagne, 1999, p. 67).
James Gilligan, Amerikos psichiatras, rašo, kad vaikams, matantiems ar patiriantiems smurtą šeimose, gresia rizika patiems tapti agresyviais. „Siekiant sumažinti smurto riziką, svarbūs yra du žingsniai: užkirsti kelią pačiam smurtui prieš vaiką ir jei to padaryti buvo neįmanoma, prievartą patyrusiems vaikams padėti atsigauti nuo traumos, kad jie patys netaptų agresyviais“ (Gilligan, 2002, p. 111). Autoriaus nuomone, veiksmingos yra prevencinės organizacinės ir strateginės priemonės: bendruomenės įtraukimas turint omenyje kompetentingų įstaigų informavimo apie smurto prieš vaikus atvejus ar įtariamą smurtą sistema, skurdo mažinimo politika, medicinos ir socialinių darbuotojų, psichologų profesionali kontaktinė veikla, tėvų sveikatos kontrolė, specialių mokymo, prevencinių, reabilitacinių programų sistemą, išsamūs tyrimai, įstatyminės bazės tobulinimas (Ten pat, p. 110). Kaip pavyzdys, aprašoma Vaikų tyrimų centrų Amerikoje veikla, kurie gauna operatyvią informaciją apie smurtinį įvykį iš policijos. Po to centro darbuotojas vyksta į atsitikimo vietą, apklausia vaiką, šeimą, organizuoja tolesnes konsultacijas ir gydymą. Ši pprograma iliustruoja apie vieną iš pažangių naujovių smurto prevencijoje – „bendruomenės apsaugą“ (policijos pareigūnų mokymą ir skatinimą palaikyti ir plėtoti nuolatinius ryšius su apylinkių gyventojais (Gilligan, 2002, p. 111).
Lenkija pasižymi tuo, ten ypač aktyviai į šią veiklą įsitraukusios nevyriausybinės organizacijos, konsultaciniai centrai patyrusiems prievartą vaikams, pagalbos telefonas ir kt.
Aš įsitikinusi, kad suinteresuotų institucijų veiksmų suderinamumas ir sistemingumas –tai vienas iš efektyvios pagalbos vaikui, nukentėjusiam nuo seksualinės prievartos garantų. Pavyzdžiui, Toronte (Kanada) yra priimtas vieningas visoms pagalbos institucijoms dokumentas – „Fizinio ir seksualinio smurto prieš vaikus protokolas“, kuris reglamentuoja šių institucijų, atsakingų už vaikų prievartos atvejų prevenciją, susekimą, pranešimą, tyrimą ir vykdymą, bendrą darbą, siekiant vaiko gerovės. Esminiai šio protokolo dalykai yra komandinis požiūris į smurto prieš vaikus atvejų tyrimą, teisminį tyrimą ir koordinavimą. (A.Tonkūnaitė. Vaikų išnaudojimo koordinuoto tyrimo gairės Kanadoje// Jusienė ir kt., 2004, p. 55-58). Gavus pranešimą dėl įtarimo apie smurtą, policija ar Pagalbos vaikui draugija imasi neatidėliotinų veiksmų vaiko saugumui užtikrinti, įtariamojo suėmimui, įrodymų ir įkalčių surinkimui, informacijos surinkimui. Šiame etape didelis dėmesys skiriamas darbų planavimui, funkcijų pasiskirstymui, vaiko apklausos laikui ir vietai, kvalifikuotų specialistų dalyvavimui procese, kontaktų su vaiko artimaisiais ir palaikančiais žmonėmis palaikymu. Vaiko apklausos metu siekiama kuo mažiau traumuoti vaiką. Todėl visada įvertinama
filmavimo panaudojimo galimybė kaip įrodymų rinkimų priemonė, sprendžiamas klausimas dėl apsiribojimo nuo viešumo, neviešinimo spaudoje. (Ten pat, p. 59-70). Tam, kad seksualinės prievartos prieš vaiką įvykio ikiteisminio tyrimo, apklausų procesas nepadarytų vaikui pakartotinės traumos JAV, Kanadoje, Izraelyje plačiai naudojama vaizdo įrašų, advokatų atstovavimo vaiko parodymams sistemą.
Jungtinėse Amerikos Valstijose procesui su seksualinės prievartos šeimoje atveju pradėti užtenka pateikto nukentėjusio pareiškimo, o nuo pareiškimo pateikimo iki teismo praeina ne daugiau 2 savaičių. JAV nusikaltėliui už pasityčiojimus prieš vaiką skiriamas laisvės atėmimas iki ggyvos galvos, Lietuvoje ir kitose Europos šalyse – iki 10 metų laisvės atėmimo bausmė. Tačiau mūsų šalyje pagal statistiką dėl šio proceso vilkinimo tik kas šeštoji byla pasiekia teismo, ir tai jeigu nukentėjusi pusė pati įdeda daug pastangų. Taigi „vienas iš faktorių skatinančių seksualinę prievartą – nebaudžiamumas. Seksualinės prievartos bylos yra labai sunkiai įrodomos, tyrimo procesas ilgai užtrunka. Atsiranda atotrūkis tarp nusikaltimo ir bausmės. Bylos eigoje trūksta operatyvumo ir tikėjimo auka (R.Mikalajūnaitė. Seksualinės prievartos prieš vaikus ir komercinio seksualinio vaikų iišnaudojimo sociologinio tyrimo apibendrinimas// Prakapas ri kt., 2001, p. 158). Pareigūnai dažnai neturi pakankamai žinių apie vaiko psichologiją. Nėra sudarytos tinkamos ir saugios sąlygos vaiko apklausai. Nėra paruoštų psichologų, teikiančių pagalbą ir konsultuojančių vaiką ir šeimą ikiteisminiame procese. Nėra garantuojamas aaukos duomenų slaptumas. Apskritai nėra aiškios tarpžinybinio bendradarbiavimo sistemos, pagal kurią pareigūnai galėtų operatyviai reaguoti ir imtis efektyvių veiksmų vaiko, patyrusio smurtą šeimoje, fiziniam bei psichologiniam saugumui užtikrinti.
Ne geresnę turime ir seksualinės prievartos ir postvencijos situaciją. Vien tiktai Londone yra 250 stacionarų moterims ir vaikams, patyrusiems prievartą šeimoje. Lietuvoje ko gero tik didmiesčiuose galime aptikti tokius centrus.
Tačiau negaliu neigti tai, jog bendrai prievartos prieš vaikus problema Lietuvoje rūpinamasi vis daugiau. Tai galima galima paaiškinti dviem dalykais: besiplečiantis vaikų teisių judėjimas ir didėjantis susirūpinimas vaikų fizinę bei psichine sveikata ir žinių apie šiuos dalykus daugėjimas. Pagal įstatymus, vaikai turi teisę būti ginami nuo smurto ir prievartos, saugomi nuo skriaudų. Vaiko teisių apsaugą nuo smurto ir prievartos reglamentuoja šie ppagrindiniai teisės aktai:
Lietuvos Respublikos Konstitucija (Žin., 1992, Nr. 33-1014): 38, 39 str.;
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (Žin., 1995, Nr. 60-1501): 3, 12, 24, 39 str.;
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (Žin., 1996, Nr. 33-807): 43, 53 str.
Siekiant efektyviau mažinti smurtą prieš vaikus, kaip reiškinį ir ugdant vaikų gebėjimus apsisaugoti nuo smurto, 2005-05-04 patvirtinta Nacionalinė smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams 2005-2007 metų programa (Žin., 2005, Nr. 58-2021), kurios paskirtis – numatyti kompleksinius ir koordinuotus veiksmus ir priemones smurtui su vvisomis jo apraiškomis šalinti. Numatyta organizuoti vaikų ir tėvų švietimą smurto prieš vaikus prevencijos klausimais; organizuoti visuomenės švietimą, rengti kampanijas prieš vaikų smurtą, informuoti apie pagalbą smurto aukoms, galimybes ja naudotis, humaniškų santykių svarbą, taip pat bausmes smurtautojams; tobulinti specialistų, dirbančių su vaikais, kvalifikaciją smurto prevencijos srityje; tobulinti teisinę sistemą, siekiant užkirsti kelią smurtui prieš vaikus; tobulinti vaiko, nukentėjusios nuo smurto, apklausos mechanizmą; kurti, skatinti ir teikti veiksmingas ir priimtinas vaikams, nukentėjusiems nuo smurto, paslaugas, taip užtikrinti jų interesus atitinkančias sąlygas, artimas namų aplinkai, kai nežeminamas asmens orumas ir gerbiamas kiekvieno asmens individualumas.
Tačiau procesualine prasme, teisinė sistema psichosocialinės reabilitacijos nuo smurto nukentėjusiems vaikams Lietuvoje taip pat nėra struktūruota. Baudžiamasis kodeksas, Baudžiamojo proceso kodeksas, Civilinis kodeksas, Civilinio proceso kodeksas, Administracinių teisės pažeidimų kodeksas, sveikatos ir socialinę apsaugą reglamentuojantys bei kai kurie kiti teisės aktai numato kai kuriuos pagalbos smurtą patyrusiam vaikui elementus, bet jie nėra sujungti į vieną sistemą. Pvz., Baudžiamojo proceso kodeksas numato tam tikrus smurtą patyrusio vaiko apklausos ypatumus, kurių efektyvumas iki šiol (praėjus dvejiems metams nuo kodekso įsigaliojimo) nėra aiškios, o pranešimo apie smurtą patyrusius vaikus procedūrą numato tik bendras 2002-01-28 sveikatos apsaugos, vidaus reikalų ministrų ir generalinio prokuroro įsakymas (A.Dapšys, G.Sakalauskas. Psichosocialinės reabilitacijos nuo smurto nukentėjusiems vaikams tteisiniai aspektai// Teorinė-praktinė konferencija, 2005, p. 8).
Kas link individualios pagalbos vaikui, patyrusiam seksualinę prievartą šeimoje, pirmiausia norėčiau pristatyti mūsų žymių specialistų moksliškai pagrįstą nuomonę apie tai.
Lietuvos specialistai, pvz., Vytautas Blažys, Vaiko raidos centro psichiatras, palaiko pagalbos vaikui, patyrusiam seksualinę prievartą šeimoje, būdus, kurie neatskiria vaiką nuo šeimos. Jis mano, kad pagalba vaikui, patyrusiam seksualinę prievartą, prasideda nuo saugumo užtikrinimo: „jeigu vaikas bus saugus šeimoje ar kitoje saugioje vietoje, visi kiti pagalbos būdai bus daug efektyvesni. Dažnai iškyla klausimas – ar reikalingas vaiko pašalinimas iš šeimos? Teoriškai – tai būtų kraštutinis žingsnis, nes pats vaikas savo perkėlimą iš šeimos gali interpretuoti kaip nuobaudą, kaltinimą [.]. Logiškesnis žingsnis būtų pašalinti iš šeimos prievartautoją. Tačiau dažnai tai teisiškai komplikuota procedūra. Jei įmanoma, galima bandyti saugumą užtikrinti ir pačiuose namuose, kur lieka gyventi prievartautojas, emociškai tinkamai palaikant ir konsultuojant neprievartaujantį tėvą“ (V.Blažys. Metodinė medžiaga sveikatos priežiūros specialistams darbui su seksualinę prievartą patyrusiu vaiku// Prakapas ir kt., 2001, p. 70).
Visiškai sutinku su autoriaus pozicija. Kalbėdama apie realią pagalbą šiandienos sąlygomis vaikui, patyrusiam seksualinę prievartą šeimoje, noriu akcentuoti, kad seksualinę prievartą patyrusiam vaikui būtinas specialistų konsultavimas ir ištyrimas – įvertinti, kokios pagalbos reikia jam ir šeimai, įvertinti kokia turi būti krizių intervencija. Svarbu įvertinti šeimos ffunkcionavimo ypatumus, fizinius ir psichologinius elgesio simptomus, ar broliai, seserys taip pat yra patyrę seksualinę prievartą, ar reikalinga psichoterapinė pagalba vaikui, kaip geriausiai tėvams kalbėtis su vaiku. Visų pirma, to reikia prievartai dokumentuoti, kitą vertus, vaikas išsivaduoja iš baisių prisiminimų.
Kartais tėvams atrodo, kad geriausiai su vaiku iš viso nekalbėti apie patirtą seksualinę prievartą, nenorint jam priminti, iš naujo įskaudinti, traumuoti. Tačiau tokiu atveju prasideda atvirkštinė reakcija – vaikui pradeda atrodyti viskas taip baisu, kad jeigu net suaugęs apie tai bijo kalbėti, vaiko būklė pablogėja.
Vaikai retai patys pasako, kad patyrė prievartą: siaubas, gėda ir kaltės jausmas neleidžia jam atsiverti. Dalis vaikų nesako dėl to, kad: bijo prievartautojo; bijo, kad juo nepatikės ar nemylės; mano, kad taip su juo atsitiko, jog jis yra negeras; jei skriaudėjas artimas žmogus, nenori, kad jam atsitiktų kas nors blogo; neranda tinkamų žodžių arba nežino, kam pasipasakoti (Arlauskaitė, 1998, p. 23).
Tačiau tam tikri požymiai (aprašyti aukščiau), suaugusiam gali byloti, kad vaikui kažkas negero atsitiko. Manau, šiandien mes galime ir turime ieškoti palaipsnio atsargaus priėjimo prie vaiko, imtis paskatinimo ir padrąsinimo per pokalbius, žaidimus, analogijas seksualine prasme, tinkamai žodžiais rodant pasitikėjimą vaiku, supratimą, užuojautą, keliant norą išeiti iš krizinės būklės, suteikiant vilties į pagalbą. Atliekant pirminį įvertinimą,
svarbus yra pokalbis su žmogumi, kuris gavo pirmąją informaciją iš vaiko apie seksualinį išnaudojimą ir vaiko detalus pasakojimas apie įvykusią prievartą. Apklausiant vaiką, pokalbį reikia pradėti nuo pačių bendriausių klausimų ir vartoti paties vaiko žodžius. Jei vaikas panoro papasakoti savo istoriją, reikia pereiti prie tiesioginių klausimų. Kalbant su šeima įvertinamas vaiko saugumas (D.-D. Gasperavičiūtė. Metodinė medžiaga socialiniams darbuotojams su seksualinę prievartą patyrusiu vaiku// Prakapas ir kt., 2001, p. 95).
Atlikus vaiko išnaudojimo vertinimą ir pasitvirtinus seksualinės prievartos faktui, atliekama krizinė iintervencija (gydymas). Šią pagalbą vaikui suteikia kvalifikuota specialistų komanda – vaikų psichiatras, psichologas ir socialinis darbuotojas (Ten pat, p. 96).
A. Dapšys ir G.Sakalauskas teigia: „Užfiksavus smurto prieš vaiką atvejį, turi būti numatyti aiškūs atitinkamų institucijų ir jose dirbančių asmenų veiksmai, teisės, pareigos bei atsakomybė. Turi būti numatyta priemonių sistema, iš kurios, atsižvelgiant į atitinkamus kriterijus, reikėtų parinkti tinkamiausią.
Turi būti reglamentuotas įvairių institucijų bendradarbiavimo procesas.
Baudžiamojo persekiojimo metu tokiais atvejais turi būti akcentuojamas ne vien kaltininko nubaudimas ir jo kaltė, bet visų ppirma rūpinamasi vaiko gerove ir ateitimi. Turi būti išvengta pakartotino vaiko traumavimo. Tyrimas turi vykti greitai.
Svarstytinas atskiro smurto prieš vaikus draudimo ir pagalbos įstatymo priėmimo ir [.] Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo papildymo klausimas“ dėl smurto aukos reabilitacijos reglamentavimo (A.Dapšys, GG.Sakalauskas. Psichosocialinės reabilitacijos nuo smurto nukentėjusiems vaikams teisiniai aspektai// Teorinė-praktinė konferencija, 2005, p. 8).
A.Dapšys ir G.Sakalauskas siūlo procesą, į kurį įsisuka smurtą patyręs vaikas, pirmiausia, „apvilkti“ į teisinę formą, kuri, viena vertus, būtų išsami ir „užprogramuotų“ gerai veikiančią sistemą, kita vertus, paliktų laisvės profesionaliai dirbantiems specialistams (Ten pat) (4 priedas).
Svarbu atsiminti, kad dėl smurto, kuris įvyko šeimoje, stresą patiria ne tik vaikas, bet ir kiti šeimos nariai. „Dažnai motina nujaučia, kad tai vyksta, bet, deja, nieko nedaro. Daugeliu atvejų vaikas anksčiau yra bandęs jai pasakyti apie savo išnaudojimą. Vaikui sunku pasakyti apie tai, nes jis bijo šeimos narių bei mamos reakcijos. Dažnai vaiku netikima ir manoma, kad jis išgalvoja. Todėl šeimos nariams, kaip ir aukai, reikalingas kvalifikuotas gydymas – kkrizės intervencija“ (D.-D. Gasperavičiūtė. Metodinė medžiaga socialiniams darbuotojams su seksualinę prievartą patyrusiu vaiku// Prakapas ir kt., 2001, p. 97).
Aukščiau mano aprašyti dalykai nusako, ką ir kaip reikia daryti vaiko seksualinės prievartos šeimoje atveju, t. y. intervencija ir postvencija.
Tačiau, manyčiau, tiesiog būtina tokiems atvejams „užbėgti už akių“ ir didesnį dėmesį skirti prievartos prevencijai: mokyti vaikų socialinių ir gyvenimo įgūdžių, savigynos ir atsparumo mechanizmų, mokyti, kaip būti saugiems gatvėje, kaip apsisaugoti namuose nuo nepažįstamų žmonių ir kitų išorės pavojų, bendravimo, budrumo ir ppan. Juo labiau, kad smurtautojai dažniausiai yra gerai vaikui pažįstami žmonės – tėvas, mama, brolis, sesuo, kaimynas, patėvis, mokytojas, treneris, dėdė, šeimos draugas. Tai žmogus, su kuriuo vaikas artimai bendravo, pasitikėjo, mylėjo.
Kaip gi padėti vaikams apsisaugoti nuo prievartos? Ugdydami vaikų gyvenimo ir socialinių įgūdžius, psichologai pataria nemažai dėmesio skirti jausmų, pojūčių, verbalinės sferos lavinimui. Roma Pivarienė, Vilniaus m. Psichologinės pedagoginės tarnybos vyr. psichologė duoda bendrus patarimus apie bendravimą su vaiku, socialinių įgūdžių mokymą (problemų sprendimo, konstruktyvaus elgesio konfliktinėse situacijose, atsisakymo įgūdžių), vaikų švietimą, mokėjimą apsisaugoti nuo skriaudiko ir atpažinti blogus prisilietimus nuo geranoriškų, mokėjimą elgtis nemaloniose ir neįprastose situacijose, mokėjimą kreiptis pagalbos ir kt.) (R.Pivarienė. Metodinė medžiaga pedagogams darbui su seksualinę prievartą patyrusiu vaiku// Prakapas ir kt., 2001, p. 115).
Kitas aspektas – vaikų švietimas taikant atitinkančius tam tikro amžiaus aktyviuosius mokymo metodus (diskusijos, gyvenimo situacijų modeliavimas, filmų, straipsnių aptarimas, pačių vaikų vykdom veikla, tyrimai pagal; metodą „bendraamžiai-bendraamžiams“ ir kt.)
Pagrindinis principas, kuriuo turime laikyti mokydami – vaikų kritinio mąstymo skatinimas: tegu patys vaikai aktyviai ieško probleminių situacijų sprendimo būdų.
Darant išvadą, galima suformuluoti šias seksualinių nusikaltimų prevencijos kryptis:
socialinės ir medicininės šeimos sveikatos kontrolės tarnybų sukūrimas, psichinių ir seksualinių sutrikimų ankstyvas išaiškinimas (psichiatrinės, psichologinės, seksologinės pagalbos plėtra), adekvatus gydymas;
kompleksinių veiksmingų prevencijos, intervencijos iir kitų programų kūrimas;
mokomųjų programų, įskaitant seksologinį švietimą, saugaus bendravimo pagrindus, vaikams, mokytojams, tėvams, specialistams tobulinimas;
aktyvus pačių vaikų įtraukimas į veiklą, jų užimtumas.
Išvados
Remdamasi statistiniais duomenimis, išanalizuota literatūra ir kitais duomenimis, padariau išvadas, jog:
1. Seksualinė prievarta prieš vaikus šeimose egzistuoja visose visuomenėse, nepriklausomai nuo jų ekonominio išsivystymo lygio. Moralės ir vertybių sistemos susilpnėjimas ir smurtui tolerantiška atmosfera visuomenėje įtakoja seksualinės prievartos prieš vaikus šeimoje plitimą.
2. Pagrindinės priežastys, dėl ko šeimoje naudojama seksualinė prievarta prieš vaikus, yra: mūsų visuomenės moralės ir vertybių nuostatų nuskurdimas, apskritai pablogėjusi šeimos ekonominė situacija, smurtautojų vaikystėje patirtos psichologinės ir psichinės traumos, per menkas dėmesys šeimos ir vaiko švietimui socialinių ir gyvenimo įgūdžių lavinimo, lytiškumo ir seksualinės kultūros srityje
3. Seksualinė prievarta yra labiausiai vaiką žeidžianti, žalojanti smurto rūšis.
4. Bet kokio amžiaus berniukas ar mergaitė gali tapti prievartos šeimoje auka.
5. Seksualinės prievartos poveikis vaikui sukelia intensyvias, ilgalaikes ir asmenybę griaunančias pasekmes.
6. Paminėto aprašomojoje dalyje tyrimo duomenimis, didžiuma gyventojų suvokia, kad vaikų seksualinė prievartą šeimoje – itin skaudi problema. Įvairių sričių specialistai disponuoja skirtinga informacija, tai užkerta kelią vieningos prevencijos sistemos sukūrimui.
Lygindama Lietuvos ir kitų šalių patirtį pagalbos vaikui, patyrusiam seksualinį smurtą šeimoje, srityje, nustačiau, kad:
7. Užsienyje darbas su vaikais, patyrusiais seksualinę prievartą šeimose, yra susistemintas, ppasižymi veiksmų suderinamumu, tikslingu koordinavimu, komandiniu požiūriu, lankstumu, bendruomenės aktyvumo skatinimu įtariant vaiko seksualinę prievartą, ikiteisminio proceso operatyvumu ir siekiant kuo mažiau traumuoti vaiką, apmąstytu priemonių ir veiksmų taikymu.
8. Lietuvoje seksualinės prievartos prieš vaikus plitimą įtakoja nutylėjimo stereotipas mūsų visuomenėje. Todėl įvairių šaltinių turima informacija apie vaikų seksualinę prievartą šeimoje ir jos plitimą šalies mastu dažnai būna prieštaringa ir kol kas vyrauja nebaudžiamumo tendencija bei formalizuotas požiūris į nusikaltimų, susijusių su vaiko seksualine prievarta, tyrimą.
Apibendrindama galiu teigti, kad:
9. Lietuvoje ypač trūksta teisinių, socialinių, reabilitacinių paslaugų sistemos, padedančios vaikui ar šeimai patyrus prievartą, specializuotų įstaigų seksualinės prievartos aukoms. Dėl įstatymų netobulumo kol kas egzistuoja procesualinio vyksmo vilkinimas, užtęsimas (nustatant įkalčius, vedant apklausas ir t.t.), dėl ko vaikai dažnai patiria pakartotinį smurtą apklausiant daug kartų proceso tyrimo metu, nepakankamai garantuojamas vaiko saugumo užtikrinimas.
Pasiūlymai
Manau, pirmiausia mūsų valstybėje reikėtų užtikrinti informacijos apie vaikų seksualinę prievartą šeimoje objektyvumą, t.y.:
1. Sukurti vaikų seksualinės prievartos šeimoje monitoringo sistemą bei duomenų ir informacijos apie įtarimą keliančius faktus pateikimo ir rinkimo metodiką.
2. Labiau informuoti ir šviesti visuomenę apie seksualinio smurto prieš vaikus šeimoje pasekmes ir tuo pačiu formuoti jos adekvatų šios problemos supratimą, požiūrį ir atitinkamas nuostatas. Tuo pačiu, mano giliu įsitikinimu, žiniasklaidoje reikėtų mažinti subkultūros reiškinius:
filmus ir laidas, propaguojančias smurtą, pornografiją, jėgos kultą.
Kitas svarbus žingsnis, mano manymu:
3. Teisinės sistemos tobulinimas. Reikia siekti, kad būtų nustatytas ir nubaustas smurtautojas. Įstatymuose reikia griežtai, aiškiai ir išsamiai reglamentuoti įvairių institucijų ir jose dirbančių asmenų atsakomybę, pareigas, teises, funkcijas ir veiksmus, nustatant, tiriant seksualinio smurto prieš vaikus šeimoje atvejus, numatant atitinkamų priemonių parinkimą ir taikymą, pradedant smurto pastebėjimu iki galutinių reabilitacijos bei tolimesnių prevencinių priemonių.
4. Būtina, kad atvejų tyrimą, ikiteismines procedūras, vaiko apklausas vykdytų kvalifikuota, profesionali, gerai parengta, aapmokyta specialistų komanda. Baudžiamojo persekiojimo metu tokiais atvejais pirmiausia turi būti rūpinamasi vaiko saugumu užtikrinimu, gerove ir ateitimi. Tyrimas turi vykti greitai. Turi būti garantuotas konfidencialumas.
5. Atliekant vaiko išnaudojimo vertinimą, teikiant individualią pagalbą vaikui patyrusiam seksualinę prievartą, taip pat būtinas kvalifikuotos metodologiškai parengtos specialistų komandos – vaikų psichiatro, psichologo ir socialinio darbuotojo – darbas.
6. Mano giliu įsitikinimu, visame vaiko seksualinės prievartos atvejo tyrimo, intervencijos, postvencijos procese nukentėjusiam vaikui būtina užtikrinti saugią aplinką, psichologiškai jį parengti bei teikti pagalbą kitiems vaiko ššeimos nariams, t.y. kompleksiškai teikti pagalbą.
Ir trečia aktuali kryptis – tai prevencija.
11. Norėdami apsaugoti vaikus nuo galimo seksualinio išnaudojimo ir smurto, turime metodiškai ir sistemingai ugdyti jų gyvenimo bei socialinius įgūdžius, aktyviais metodais vykdyti nuolatinį jų švietimą apie galimą netinkamą ssuaugusiųjų elgesį, mokėjimą jį atpažinti ir teisingą elgseną, suteikti vaikams išsamią informaciją apie pagalbos institucijas, vaikų organizacijas ir telefono linijas.
Siekiant mažinti seksualinį smurtą prieš vaikus šeimoje, formuojant kiekvieno žmogaus neigiamą požiūrį į smurtą kaip reiškinį labai svarbus tarpžinybinis bendradarbiavimas, pačios bendruomenės aktyvus dalyvavimas, teikiant pagalbą vaikams, kuriant prevencinių priemonių sistemą, užkertančią kelią smurtui prieš vaikus. Tik telkdami bendras valstybės, savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų pastangas, galėsime sukurti visuomenę, kurioje žmonių tarpusavio santykis bus grindžiami meile ir supratimu.
Šaltinių ir literatūros sąrašas
Arlauskaitė Ž. Tikra knygelė apie skriaudą. – Vilnius, 1998.
Ar teisus stipresnis? Smurto prieš vaikus apžvalga Lietuvoje. – Vilnius, 1999.
Gilligan J. Smurto prevencija. – Vilnius: Eugrimas, 2002.
Jusienė R., Kedavičienė D., Litvinskienė J.T. ir kt. Tu gali man padėti. Metodinės rekomendacijos specialistams, dirbantiems ssu prievartą patyrusiais vaikais. – Vilnius: Lietuvos vaikų draugų asociacija, 2004.
Kvieskienė G. Socializacija ir vaiko gerovė. – Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2003.
Lamontagne Y. Būti tėvais pamišusiame pasaulyje. – Vilnius: Tyto alba, 1999.
Leliūgienė I. Socialinio pedagogo (darbuotojo) žinynas. – Kaunas: Technologija, 2002.
Nacionalinė smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams 2005-2007 metų programa// Valstybės žinios. 2005, Nr. 58-2021.
Prakapas R., Norkevičius A., Mickevičius D. ir kt. Bendroji bazinio mokymo bei specializuotos tobulinimosi programos prieš vaikų komercinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą. – Vilnius: Socialinės aapsaugos ir darbo ministerija, 2001.
Smurtas – kas tai?// Prieiga per internetą: http://www.sam.lt/lt/sritys/visuomenes-sveikata/vps/smurtasps/ ; prisijungimo laikas: 2005-10-01.
Sruoga V., Jakubkaitė B. Emocinė, fizinė ir seksualinė prievarta prieš vaikus. – Vilnius: UAB „Dizaino propaganda“, 2002.
Teorinė-praktinė konferencija „Pagalba vaikui, nukentėjusiam nuo smurto“// Pranešimų medžiaga. – Vilnius, 2005.
Vaikų fizinė ir seksualinė prievarta// Kai kurie mokslinės-praktinės konferencijos „Vaikų fizinė ir seksualinė prievarta“ pranešimai ir metodinės rekomendacijos specialistams/ red. D.Pūras. – Vilnius: Lietuvos vaikų draugų asociacija, Universitetinis sutrikusios vystymosi vaikų centras, Lietuvos labdaros sąjunga „Avilys“, 1996.
Насилие в семье// TV laida per 1 Baltijos programą; transliavimo laikas 2005-10-10, 23.20 val.
PRIEDAI
1 priedas
1 pav. Vaikų seksualinės prievartos patirtis
Šaltinis: R.Mikalajūnaitė. Seksualinės prievartos prieš vaikus ir komercinio seksualinio vaikų išnaudojimo sociologinio tyrimo apibendrinimas// Prakapas ir kt., 2001, p. 139.
2 priedas
2 pav. Žmonių kategorijos, iš kurių vaikai patyrė seksualinę prievartą
1 diagrama
Vaikai iki 14 m. teigia, patyrę seksualinę prievartą iš.
2 diagrama
Vaikai iki 14-18 m. teigia, patyrę seksualinę prievartą iš.
Šaltinis: R.Mikalajūnaitė. Seksualinės prievartos prieš vaikus ir komercinio seksualinio vaikų išnaudojimo sociologinio tyrimo apibendrinimas// Prakapas ir kt., 2001, p. 150.
3 priedas
3 pav. Priemonės, kurių reikėtų imtis norint sumažinti seksualinės prievartos paplitimą
1 diagrama
2 diagrama
3 diagrama
Šaltinis: R.Mikalajūnaitė. Seksualinės prievartos prieš vaikus ir komercinio seksualinio vaikų išnaudojimo sociologinio tyrimo apibendrinimas// Prakapas ir kt., 22001, p. 162.
4 priedas
INFORMACIJOS PATEIKIMAS, APDOROJIMAS IR CIRKULIAVIMAS:
– Kokie indikatoriai? (savokų „vaikas“, „smurtas“, „smurto požymiai“ apibrėžimas);
– Kas turi / privalo pranešti (tai reikia numatyti įstatyminiu lygmeniu, taip pat numatant ir atsakomybę mokytojams, socialinės srities darbuotojams, policininkams už nepranešimą;
– Kam turi pranešti? (turi būti VTAT, bet perduodama jei pranešama policijai, mokytojams, medikams; reikia vieno informacijos rinkėjo ir veiksmų koordinatoriams);
– Kaip informacija cirkuliuoja tolesnio tyrimo metu?
– Duomenų apsaugos klausimai? (kalbant apie pateikimą kitoms institucijoms, žiniasklaidai).
PIRMINIAI (NEATIDĖLIOTINI) VEIKSMAI:
– Kas daroma su vaiku? Jeigu paimamas iš šeimos (kas priima sprendimą? kur apgyvendinamas? kuriam laikui? Jeigu paliekamas šeimoje (kokia medicininė, psichologinė, teisinė, socialinė pagalba teikiama?);
– Kas teikia pagalbą?
– Kas priima tolesnius sprendimus? Ar pradedamas ikiteisminis tyrimas?
– Kaip institucijos bendradarbiauja?
– Kas daroma su įtariamuoju? (suėmimas, įpareigojimas gyventi skyrium, paskiriama kita kardomoji priemonė, jokia kardomoji priemonė neskiriama; kokia pagalba teikiama?).
TOLIMESNI VEIKSMAI:
– įstatyminių atstovų sutikimo / pritarimo klausimas;
– ikiteisminis tyrimas (kokiais atvejais – – reabilitacijos tarnybų tinklas
jis turi būti tęsiamas ar nutrauktas; – (vaikams ir kaltininkams)
numatomi įrodymų surinkimo – – apmokėjimas už paslaugas
(derinti gydymą ir ekspertizę) ir
apklausų ypatumai (kas jose turi / gali
dalyvauti?), kiti aukų ir liudytojų
apsaugos niuansai
– atitinkami teisiniai sprendimai
turėtų priklausyti nuo kaltininko elgesio
ir jam taikomų (medicininių ir teisinių)
priemonių efektyvumo
– teisminis nagrinėjimas (apklausos
ypatumai, kokios priemonės gali būti taikomos?)
– tinkama bausmių ir kitų galimų
priemonių sistema
– tolimesnės tteisinės priemonės (tėvų
valdžios apribojimo klausimas, draudimas
dirbti su vaikais, reabilitacija įkalinimo
įstaigose ar kur kitur?)
Šaltinis: A.Dapšys, G.Sakalauskas. Psichosocialinės reabilitacijos nuo smurto nukentėjusiems vaikams teisiniai aspektai// Teorinė-praktinė konferencija, 2005, p. 8.
