UGDYMO UŽDAVINIAI

TURINYS

ĮVADAS…………………………3 1. UGDYMO UŽDAVINIAI IR JŲ KLASIFIKACIJOS……………4

1.1. Ugdymo uždavinių samprata ir klasifikavimas………………4

1.2. Ugdymo uždavinių turinys………………………9

1.3. Bendrasis ugdymo tikslas ir bendrieji uždaviniai…………..15

2. UGDYMO TIKSLŲ IR UŽDAVINIŲ ĮGYVENDINIMAS…………16

2.1. Įgyvendinimo sąlygos……………………16

2.2. Tiesioginiai ir netiesioginiai veiksniai………………17

2.3. Asmenybės saviugda……………………..23

IŠVADOS…………………………26

LITERATŪROS SĄRAŠAS……………………..27

ĮVADAS

Žmogus kiekvieną savo gyvenimo akimirką turi tam tikrus siekius, realizuoja ketinimus. Jų gausa bei kaita neretai užgožia svarbiausią perspektyvą – žmogaus viso gyvenimo tikslą, kuris yra žmogiškojo vertingumo ir žmogiškosios laimės šerdis.

Ugdymas – ttai asmenybės formavimąsį sąlygojantis faktorius. Skirtingai nuo aplinkos, kuri veikia daugiau stichiškai, ugdymas – tikslingas, sistemingas, organizuotas veikimas. Visa, ką yra sukaupusi žmonija, jaunoji karta sužino, įvaldo ugdymo procese.

Bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos ir išsilavinimo standartai svarbiausią veiklos tikslą sieja su konkrečiaisiais dalykų ugdymo tikslais ir bendraisiais visuomeniniais kultūriniais savo darbo uždaviniais. Vienas svarbiausių dabarties mokyklos uždavinių yra ugdyti piliečių bendruomenę. Bendradarbiaudama su tėvais, bendrojo lavinimo mokykla stengiasi užauginti tvirtus dorinius pagrindus ir savarankišką pasaulėžiūrą turinčius, visapusiškai išsilavinusius, bbendrauti ir bendradarbiauti gebančius, pilietiškai sąmoningus, atsakingus, tvirto charakterio, toliau mokytis ir dirbti pasirengusius, kultūriškai ir ekologiškai susipratusius, kūrybingus ir darnos siekti pajėgiančius jaunuolius ir jaunuoles.

Gyvenimas diktuoja daug reikalavimų asmenybei. Žmogus ir bendruomenė kiekvieną akimirką turi tam tikrus siekius –– vienodas arba kontroversines perspektyvas. Ugdytojai neretai nori pasiekti labai daug tikslų, net visus vienu metu. Bet tam visada trūksta jėgų ir resursų. Realus sprendimas vienas: kartkarčiais keisti akcentus nuo vieno prioriteto į kitą ir tam sukoncentruoti pastangas bei resursus.

„Gyvenime reikia sau kelti du tikslus: Pirmas tikslas – įgyvendinti tai, ko siekiu. Antras tikslas – mokėti džiaugtis tuo, ką pasiekiau. Tik patys išmintingiausi žmonijos atstovai sugeba siekti antrojo tikslo“.

1. UGDYMO UŽDAVINIAI IR JŲ KLASIFIKACIJOS

1.1. Ugdymo uždavinių samprata ir klasifikavimas

Ugdymo uždaviniai traktuojami įvairiai. Kai kurie pedagogai „tikslo“ ir „uždavinio“ sąvokas vartoja visumos ir dalies prasme. Kiti, laikydamiesi nuomonės, kad vienos veiklos uždavinys gali tapti kitos veiklos tikslu, tikslą ir uždavinius vartoja kaip sinonimus. Tokia ttraktuotė randama daugelyje pastarųjų dešimtmečių pedagogikos vadovėlių. Yra nuomonių, jog ugdymo uždaviniai – tai atskirų asmenybės pusių formavimas vientisame ugdymo procese arba kad tai sukonkretinti ugdymo komponentai, kurie dėl preciziško pedagogikos apibrėžimo stokos vadinami įvairiai – ugdymo kryptimis, uždaviniais, ugdymo arba tiksliau – ugdymo tikslo sudėtinėmis dalimis ir pan. Pastarasis pavadinimas kai kada pakeičiamas terminu – netiesioginiai ugdymo tikslai.

Nepaisant neesminių skirtumų apibrėžiant ugdymo uždavinius, visi autoriai pripažįsta, kad asmenybė vystosi kaip neskaidomas reiškinys ir bet kuris skirstymas yra ppriimtas tik patogumo dėlei, kaip savotiška teorinė abstrakcija.

S. Šalkausko nuomone tikslas yra tai, dėl ko kas nors daroma ar įvyksta, o uždavinys – tai, kas turi būti daroma, kad tikslas galėtų būti pasiektas. Ugdomasis uždavinys yra ne kas kita, kaip užduotas ugdomojo tikslo siekimas perteikiant ugdytiniui pasisavinti ugdomąsias gėrybes, išvystant jo veikliąsias pajėgas ir įtraukiant jį į kūrybinį darbą.

Panašiai teigia ir B. Bitinas, sekdamas A. Leontjevu. Jis tikslą laiko veiklos projektavimu, o uždavinį – veiksmų įgyvendinimu realizuojant tikslą, pvz.: planuodamas darbą, auklėtojas kelia ugdymo tikslus nepriklausomai nuo jų konkretumo laipsnio. Realizuojant planą, šie tikslai tampa jo organizuojamo auklėjamojo darbo uždaviniais.

K. Raičinskis uždaviniu vadina tai, ką reikia atlikti tikslui pasiekti. Vieni uždaviniai yra tiesioginiai, kiti paruošiamieji, pvz.: norint statyti namą (tikslas), reikia suvežti statybos medžiagą (tiesioginis uždavinys), tam reikalui pasirūpinant gabenimo priemonių (paruošiamasis arba netiesioginis uždavinys).

Sudėtingą ugdymo tikslų ir uždavinių hierarchiją nustatė A. Maceina. Tautinis auklėjimas yra ugdymo dalis. Jis turi bendriausią ir specialiuosius (tiesioginius ir netiesioginius) tikslus, taip pat bendriausią ir specialiuosius uždavinius. Tautinis auklėjimas yra integralinė ugdymo dalis, kuri turi savo tikslus ir uždavinius. Bendriausias tautinio auklėjimo tikslas yra pilnutinė tautinė individualybė, o tiesioginiai specialūs tautinio auklėjimo tikslai – tautiškumas, patriotizmas ir tautiniai nusiteikimai. NNetiesioginis tautinio auklėjimo tikslas yra tautinio pašaukimo idealas kaip tautos gyvenimo prasmė.

Tautinio auklėjimo, kaip ir mokymo apskritai, uždaviniai yra tie veiksmai, kuriais siekiama tautinio auklėjimo tikslų. Bendriausias tautinio auklėjimo uždavinys yra tautinės individualybės išvystymas ugdomuoju veikimu. Specialius tautinio auklėjimo uždavinius sudaro tautiškumas, patriotinis ir nacionalinis auklėjimas.

Grafiškai A. Maceinos tautinio ugdymo perspektyvas galima pavaizduoti taip:

Savo ruožtu tautiškas auklėjimas skirstomas į bendrąjį ir specialiuosius tikslus, bendrąjį ir specialiuosius uždavinius. Pvz.: bendrasis tautiško auklėjimo tikslas yra tobula tautiškoji individualinio žmogiškumo lytis arba pilnutinis tautiškumas. Šis bendrasis tikslas suskyla į ketvertą siektinų specialiųjų tikslų: fizinį tautiškumą, intelektinį tautiškumą, estetinį tautiškumą ir religinį tautiškumą. Pagrindinis ir bendriausias tautiško auklėjimo uždavinys yra sąlygoti individą tautiška lytimi. Juo yra siekiama bendrojo tikslo. Bet kaip šis susideda iš keturių specialių sričių, taip ir bendrasis tautiško auklėjimo uždavinys suskyla į ketvertą specialių uždavinių, kuriuos vykdant yra siekiama specialių tikslų. Taigi etninio tipo tobulinimas, tautiškos mąstysenos lavinimas, tautiško estetinio suvokimo išvystymas ir tautiško religinio reiškimosi auklėjimas yra pagrindiniai tautiško auklėjimo uždaviniai. Panašiai kaip tautiškas auklėjimas nagrinėjami patriotinis auklėjimas ir nacionalinis auklėjimas.

Analogišką lentelę galima sudaryti formuluojant pagal A. Maceiną tautinio auklėjimo uždavinius, kai kiekvienam tikslui nusakomi atitinkami veiksmai, pvz.: bendriausias uždavinys – tautinės individualybės išvystymas, specialusis uuždavinys – patriotinis auklėjimas, specialiojo uždavinio bendrasis uždavinys – patriotizmo išvystymas ir apipavidalinimas, specialiojo uždavinio specialūs uždaviniai – patriotinis įsisąmoninimas, patriotinis veikdymas ir patriotinis pašventimas.

S. Šalkauskis, apibūdindamas ugdymą, nurodė, kad jis gali būti skirstomas pagal gyvenimo sritis, žmogaus veikimo ruožus ir pagal tam tikrus interesus.

Gyvenimo sritys yra trys: prigimtis, kultūra ir religija. Pagal tai susiformuojančios ir ugdymo sritys: prigimtinė – kuri rengia auklėtinį prigimties reikalavimams, kultūrinė – kuri rengia jį kultūros reikalams, ir religinė – rengianti jį religiniams reikalams.

Žmogaus veikimo ruožų taip pat yra trejetas: per juos vyksta pažinimas, kūryba ir praktinė etinė veikla, kurie išreiškia žinojimą, galėjimą ir norėjimą. Pagal tai susiformuoja ir ugdymo ruožai: intelektualinis – protinis, kuriuo ugdytinis rengiamas pažinimo reikalams; moralinis – dorinis, kuriuo ugdytinis rengiamas dorinės akcijos reikalams; estetinis – meninis, rengiantis ugdytinį estetinės kultūros reikalams.

Gyvenimo sritys, anot S. Šalkauskio eina vertikalia linkme, o žmogaus veikimo ruožai – horizontalia. Susikirsdami jie duoda devynias dalis, nes prigimtinėje, kultūrinėje ir religinėje ugdymo srityse dar išskiriami – teorinis, praktinis ir estetinis ruožai.

Ugdymo atžvilgiai, jo nuomone susidaro pagal įvairius interesus, kurių gali turėti atskiras individas, visuomenė, tauta ir visa žmonija.

S. Šalkauskio teigimu ugdomųjų uždavinių gali būti tiek pat, kiek ir

ugdomųjų tikslų. Mokslininkai skiria bendresnio pobūdžio pagrindinius uždavinius, kurie apima visą ugdomąjį veikimą ir atitinka visus aktualius ugdymo reikalavimus. Visi pagrindiniai uždaviniai skiriami pagal jų sistemą ir aktualumą.

Sisteminius ugdymo uždavinius sudaro: 1. fizinis auklėjimas, 2. intelektualinis arba protinis lavinimas, 3. moralinis arba dorinis lavinimas, 4. estetinis lavinimas, 5. religinis auklėjimas, 6. individualinis auklėjimas, 7. visuomeninis auklėjimas, 8. tautinis auklėjimas, 9. tarptautinis auklėjimas.

Ugdymo uždaviniai vadinami lavinimu ir auklėjimu pagal tai, katras šių dviejų vykdomųjų aspektų kiekvienu atveju vyrauja.

Sisteminiai ugdymo uuždaviniai kyla iš ugdymo sričių, ruožų ir atžvilgių, kurie visada yra privalomi ugdymo visumai. Bet yra ir tokių ugdymo uždavinių, kurių privalomumas priklauso nuo įvairių aktualių atsitiktinių aplinkybių. Prie tokių aktualiųjų ugdymo uždavinių priskiriami: individualūs, kolektyviniai, profesiniai, vietiniai ir laikinieji. Individualinis auklėjimas, priskirtas sisteminių ugdymo uždavinių grupei, turįs visose ugdymo srityse ir ruožuose sekti, kad susiformuotų individuali asmenybė, pasižyminti didžiausiu universalumu, pilnutiniu visų pajėgų išvystymu, paslankumu kūrybiškai įsijungti į visuomenei naudingą darbą. O individualinis auklėjimas, priklausąs aktualiųjų uždavinių grupei, skirtas ggloboti, lavinti ir auklėti ypač gabius individus, kurie galėtų sudaryti kvalifikuotą, vadovaujantį visuomenės elitą.

Kiekviena sistema atitinka tarpusavio nepriklausomumo, tarpusavio neprieštaringumo ir pilnumo kriterijus. Šiuo atveju kelia abejonių pirmojo kriterijaus – tarpusavio nepriklausomumo – laikymasis. Pirmieji penki uždaviniai (fizinis, protinis, ddorinis, estetinis ir religinis auklėjimas bei lavinimas) išlaiko klasifikavimo reikalavimą, nes yra nepriklausomi nuo turinio. Kiti keturi (individualus, visuomeninis, tautinis ir tarptautinis auklėjimas) tarpusavyje taip pat nepriklausomi ir remiasi forma. Tačiau sugretinus abi grupes, ryškėja, kad jos viena kitą papildo, yra priklausomos. Vienos remiasi auklėjimo turiniu, o kitos – forma, todėl šios yra priklausomos nuo pirmųjų.

B. Bitino nuomone, žmogų sudaro trys sąlygiškai savarankiškos sistemos: proto – veiklos, dvasinė – vertybinė ir fizinė – fiziologinė. Ugdymu siekiama plėtoti ir tobulinti visas šias sistemas, nors ir nevienoda apimtimi. Mažiausiai pasiduoda ugdymui žmogaus fizinė – fiziologinė sistema, o labiausiai priklauso nuo ugdymo dvasinė – vertybinė. Mokyklinis ugdymas visų pirma skiriamas proto – veiklos sistemai formuluoti, plėtoti; dvasinė – vertybinė sistema yra ssocialinio ugdymo objektas. Todėl B. Bitinas išskiria tris pagrindinius ugdymo uždavinius – sferas: protinį, dvasinį ir fizinį ugdymą.

Ugdymo siaurąja prasme, t. y. auklėjimo, neformalius ir formalius uždavinius aptaria L. Jovaiša. Specialių auklėjimo uždavinių kėlimu norima išsiaiškinti bendruosius klausimus, kurių sprendimas praktikoje ugdytų asmenybės sąmonę, savimonę ir elgesį pasaulyje. Prie tokių klausimų priklauso:

1. dvasinis asmenybės parengimas sąmoningai, dorai ir gražiai gyventi,

2. jos auklėjimas vykdyti tautos paskirtį istorijos situacijoje,

3. praktinis parengimas veikti pasaulyje.

Tai būtų neformalūs, dalykiniai uždaviniai. Formalūs uždaviniai yra šie:

1. plėtoti savęs, tautos ir ppasaulio supratimą,

2. padėti įsijausti į realybę, įgyti adekvačią motyvaciją,

3. padėti įveikti sunkumus,

4. sukurti darbo ir elgesio įgūdžius, įpročius, būtinus normaliai egzistencijai tėvynėje ir pasaulyje.

Neformalių uždavinių grupė skatina auklėtojus orientuotis į objektyvią tikrovę. Formalių grupė susijusi su subjektyvia tikrove. Uždaviniai susiję taip kaip subjektas su objektu: kuo daugiau subjektas įgyja objektyvių vertybių, tuo labiau jis objektyvuojasi, darosi adekvatesnis pasauliui. Šios objekto ir subjekto sąsajos įgyvendinimas brandina darnią asmenybę.

K. Frey ir kt. nurodo du mokymo uždavinius:

1. Speciali užduotis formaliai išmokti darbo metu kažką naujo, pritaikyti žinias.

2. Pirmąją temos dalį dėsto mokytojas, kitą pusę rengia patys mokiniai.

Antrasis mokymo uždavinys daro nebereikalingus formalų pažinimą, pritaikymą, o skatina savarankiškai ieškoti.

Vienas svarbiausių dabarties mokyklos uždavinių yra ugdyti piliečių bendruomenę. Bendradarbiaudama su tėvais, bendrojo lavinimo mokykla stengiasi užauginti tvirtus dorinius pagrindus ir savarankišką pasaulėžiūrą turinčius, visapusiškai išsilavinusius, bendrauti ir bendradarbiauti gebančius, pilietiškai sąmoningus, atsakingus, tvirto charakterio, toliau mokytis ir dirbti pasirengusius, kultūriškai ir ekologiškai susipratusius, kūrybingus ir darnos siekti pajėgiančius jaunuolius ir jaunuoles.

L. Jovaiša remdamasis integruoto ugdymo tikslų ir uždavinių pagrindų sistema, apibrėžia dalinių ugdymo tikslų (uždavinių) sistemą, sąlyginai skirdamas penkis komponentus (ruožus):

I. ruožas. Kūno kultūra. Jos pamatas – žmogaus prigimtis, atsiskleidžianti saviraiška, gebėjimais

ir kt. Jos uždaviniai:

1. Higieninis lavinimas.

2. Ekologinis lavinimas.

3. Fizinis lavinimas.

4. Sportinis lavinimas.

II. ruožas. Psichinis lavinimas. Jo pamatas –– kultūra, idealijos, psichinė veikla. Jo uždaviniai:

5. Intelekto lavinimas.

6. Praktinio veikimo (operacijų) lavinimas.

7. Motyvacijos (savireguliacijos) tobulinimas.

8. Charakterio tobulinimas.

III. ruožas. Socialinis auklėjimas. Jo pamatas – sociumo vertybės. Jo uždaviniai:

9. Drausminimas.

10. Darbinis auklėjimas.

11. Ekonominis auklėjimas.

12. Nacionalinis ir visuomeninis (tautinis, patriotinis, tarptautinis) auklėjimas.

IV. ruožas. Kultūrinis lavinimas. Jo pamatas – kultūros vertybės. Jo uždaviniai:

13. Mokslinimas.

14. Techninis ir technologinis lavinimas.

15. Meninis lavinimas.

16. Etinis lavinimas.

V. ruožas. Dvasinis auklėjimas. Jo pamatas – idealijos. Jo uždaviniai:

17. Pasaulėžiūros ugdymas.

18. Religinis auklėjimas.

19. Dorinimas.

20. Estetinis auklėjimas.

Mokslininko teigimu, šitaip sustruktūruota sistema neskaido konkretaus, vientiso ugdymo vyksmo dalimis, tik padeda suvokti, kad siekiant galutinio ugdymo tikslo, t. y. brandžios ir darnios asmenybės, reikia spręsti gausybę uždavinių ir jų sąveikos problemų.

Taigi ugdymo uždaviniu laikomi tie veiksmai, kurie būtini tikslui pasiekti. Kitaip sakant, tikslas įgyvendinamas tam tikra veikla. Kiekviena sąmoninga veikla paprastai susideda iš planavimo (projekto, tikslo) ir vykdymo (poelgių). Todėl ugdymo veikla (uždavinys) gali turėti savo tikslus (projektus), o šie – pagalbinius uždavinius. Priklausomai nuo tikslo konkretumo laipsnio galimi įvairių pakopų pagrindiniai ir pagalbiniai ugdymo uždaviniai.

1.2. Ugdymo uždavinių turinys

Ugdymo procesui ir asmenybės raidai būdingas holistinis (visuminis) pobūdis, todėl ugdymo idealai, tikslai ir uždaviniai negali bbūti įgyvendinami izoliuotai. Tačiau uždavinius studijuoti patogiau atskyrus juos vieną nuo kito, kartu turint mintyse tai, kad kiekvienas jų sprendžiamas plačiame idealų ir tikslų kontekste, kad jie tarpusavyje yra glaudžiai susiję.

Pedagogikos vadovėliuose, monografijose, oficialiuose švietimo dokumentuose dažniausiai nagrinėjami tokie bendrieji ugdymo uždaviniai: protinis lavinimas, dorinis auklėjimas, tautinis ugdymas, techninis lavinimas, darbinis ugdymas, fizinis lavinimas, estetinis ugdymas. Pastaraisiais metais aptariami religinio, ekologinio, ekonominio, kultūrinio ugdymo ir kiti uždaviniai. Sovietmečiu viso ugdymo pagrindas, auklėjamojo darbo centras buvo idėjinis politinis auklėjimas ypač pabrėžiant komunistinį kryptingumą.

1. Higieninis lavinimas pradedamas, kai kūdikis yra prenatalinės būklės. Būsimosios motinos priedermės savo kūdikiui apima visus sveikos mitybos, fizinės mankštos ir psichinės pusiausvyros reikalavimų vykdymą. Postnataliniame (naujagimio), kūdikystės ir vaikystės amžiuje vykdomi svarbiausi higieninės gyvensenos reikalavimai: kūno, drabužių, buitinių reikmenų, buto vėdinimo, fizinės mankštos, gryno oro ir vandens vartojimo. Paauglystėje mokoma lytinės higienos, alkoholio ir narkotikų nepakantos. Priemonės: veiklos ir poilsio režimas, žmogaus biologijos mokymas, higieninis švietimas ir praktika – sveikatos profilaktika.

2. Ekologinis lavinimas susijęs su higieniniu. Jis turi du ypatumus: vaiko apsaugą nuo neigiamų gamtinės ir socialinės aplinkos įtakų ir aplinkos apsaugą nuo vaiko neprotingų veiksmų. Vaikas saugomas nuo klimato kaitos neigiamų poveikių, gyvulių, paukščių, roplių, šliužų, kai kurių žmonių keliamos grėsmės, kartu mokomas savisaugos

elgesio. Antra vertus, ugdoma meilė gamtai, žmonėms. Priemonės: tinkama apranga, ekologiniai įrenginiai, gamtinės būtinybės, socialiniai dariniai, vaikų mokymas ir elgesio koregavimas, gamtos mokslų dėstymas visų lygių mokyklose.

3. Fizinis lavinimas susietas su higieniniu ir ekologiniu. Jis – protinio lavinimo, estetinio ir darbinio auklėjimo pamatas. Specialūs jo uždaviniai: ugdyti biofizines, sensomotorines organizmo jėgas, tvirtumą, atsparumą, miklumą, šoklumą, judesių koordinaciją ir taiklumą, grakštumą; valios ištvermę, teigiamas emocijas; veiksmų kooperatyvumą ir grupės bendravimo glaudumą; individualios mankštos, gimnastikos įgūdžius ir įpročius; fizkultūrinio planavimo iir mąstymo gebėjimus, kūno kultūros įpročių taikymą dvasinės kultūros pažangai. Kūno kultūra taip pat turi būti siejama su psichinių procesų (jutimų, suvokimo, mąstymo, atminties, vaizduotės) savybių ir būsenų plėtote. Priemonės: mankšta, žaidimai, bėgimas, kilnojimas, mėtymas į taikinį, šokinėjimas, žygiavimas, rikiuotė, grupinės sensomotorinės pratybos, ritmika; fizinės kultūros pratybos šeimoje, vaikų įstaigose, visų lygių mokyklose.

4. Sportinis lavinimas yra diferencijuotas ir specializuotas kūno kultūros plėtojimas. Sportavimas skiriamas kūno kultūros specialybėms įgyti ir meistriškumui pasiekti. Sporto karaliene laikoma lengvoji atletika: bėgimas, ėjimas, šokimas įį tolį, į aukštį, su kartimi; disko, ieties, kūjo mėtymas; plaukimas, slidinėjimas, čiuožimas ir kt. Sunkioji atletika skiriama kūno jėgai stiprinti. Kultūrizmas –

raumenų galios ir masės plėtotė. Sportiniai žaidimai – tinklinis, krepšinis, lauko ir stalo tenisas ir kt. turi uugdyti ne vien individualų meistriškumą, bet ir psichines, dorines savybes. Sportas taip pat kelia uždavinį treniruoti mąstymą (šaškės, šachmatai), ugdyti estetinius išgyvenimus (meninė gimnastika, sportiniai šokiai). Priemonės: tos pačios kūno kultūros priemonės, bet tikslingai taikomos aukštam meistriškumui siekti.

5. Intelekto lavinimas susietas su sensomotorinių, mąstymo operacijų ir sprendimų ugdymu. Jo uždaviniai: gausinti vaiko sensorinę patirtį, įgalinančią visais pojūčiais pažinti aplinkos daiktus ir reiškinius, turtinti jo sąmonę tikrovės vaizdiniais, atspindinčiais gamtinę, socialinę, kultūrinę ir dvasinio gyvenimo realybę; plėtoti jo tikslų, išsamų bei nuodugnų daiktinės ir kalbinės veiklos stebėjimą ir suvokimą, įsiminimą ir atgaminimą (atkūrimą); formuoti tikslias sąvokas, mokyti jas diferencijuoti, atlikti su jomis lyginimo, analizės, sintezės, abstrakcijos ir konkretizacijos operacijas, formuluoti logiškai taisyklingus sprendimus; mokyti daryti indukcines, dedukcines ir pagal analogiją iišvadas, diskursyviai, konvergentiškai ir divergentiškai mąstyti, numatyti savo mąstymo, veiklos ir elgesio padarinius (anticipuoti); tikrinti savo ir kitų mąstymo teisingumą remiantis tikrovės ir mąstymo logika; turtinti kalbą mokslinėmis sąvokomis ir terminais, sudaryti sąlygas daugiau kalbėti ir rašyti, laisvai reikšti mintis ir požiūrius, savikritiškai mąstyti, veikti ir elgtis. Priemonės: gamtinė, socialinė, kultūrinė aplinka, gyvas ir rašytas žodis, visi mokymo dalykai, dalykinis ir produktyvus bendravimas.

6. Praktinio veikimo lavinimas yra intelekto veiklos susiejimas su išoriniais vaiko veiksmais – su motorinėmis ir kalbinėmis ooperacijomis. Ž. Pjažė (žymiausias šio amžiaus intelekto specialistas) moko, kad remiantis išorinėmis operacijomis tobulėja ir intelektiniai gebėjimai. Taigi vidinių ir išorinių operacijų ryšys yra akivaizdus, tačiau liaudis moko, kad pirmiau mąstyk, po to veik. Pagrindinis šio lavinimo uždavinys – minties ir veiksmo vienovė, praktinis pažinimas to, kas teoriškai mokoma. Daugeliu atvejų sunku nustatyti, kuo pirmiau mokyti – teorijos ar praktikos. Be to, ne viską, kas teoriškai mokoma, galima pritaikyti praktikoje. Tai ypač būdinga auklėjimo sričiai. Vis dėlto įsidėmėtina, kad motorikos įtraukimas į mokymosi procesą stiprina atmintį, valią, palengvina suvokimą ir mąstymą. Priemonės: tikslingas, planingas veiksmas, daiktinė ir kalbinė veikla.

7. Motyvacijos tobulinimas yra ne kas kita, kaip asmenybės savimonės – motyvacijos centro stiprinimas, savojo Aš raiškos geresnis pagrindimas, vidinių ugdymosi priežasčių įsąmoninimas ir gilinimas, vidinės ir išorinės žmogaus kultūros siekių stiprinimas. Vaiko ugdymosi (mokymosi ir saviauklos) motyvai dar nesąmoningi, jam neaiškūs. Nenuostabu, kad pradinėje mokykloje jie blėsta. Todėl ugdymosi motyvacijos tobulinimo uždaviniai turi būti bent tokie: tiesioginiai – savojo Aš supratimas; veiklos ir elgesio sėkmės išgyvenimo palaikymas; nuoširdi pagalba ištikus nesėkmei; pasitikėjimo savimi ugdymas; švelnus priedermės išgyvenimo sukėlimas; pareigos jausmo stiprinimas;

monotoniškų užduočių vengimas; dėmesio bei intereso patvarumo stiprinimas; vertybių orientacijų ir gyvenimo idealų puoselėjimas; netiesioginiai – socialinio statuso šeimoje iir mokykloje palaikymas; atsakomybės šeimai, mokyklai, tėvynei, savo ateičiai įsąmoninimas; suinteresuotumo praktine nauda ir profesinės perspektyvos iškėlimas ir palaikymas. Priemonės: ugdymosi motyvacijos ir galimybių tyrimas; individualus priėjimas, skatinimo ir sulaikymo metodų derinimas.

8. Charakterio tobulinimas būtinas todėl, kad esama jo teigiamų ir neigiamų bruožų. Pastarieji trukdo saviugdą – bendravimą su aplinka, dezorganizuoja veiklą ir elgesį. Todėl geraisiais bruožais reikia slopinti bloguosius. Kadangi charakteris lengvai pastebimas iš elgesio ypatumų, nesunku jo tobulinimą individualizuoti. Todėl galima kalbėti apie bendruosius jo tobulinimo uždavinius: nustatyti gerus ir blogus charakterio bruožus, jų susiformavimo anamnezę; sužinoti, kaip ugdytinis vertina savo charakterį; patarti, kaip ugdytinis gali pažinti savo charakterį ir jo reikšmę santykiams su aplinka, mokymuisi ir gyvenimui; sudominti saviaukla ir patarti, kaip sudaryti saviauklos programą; ugdyti savikontrolę, savivertę ir savireguliaciją; skirti gerų charakterio ugdymo darbinių ir socialinių įpareigojimų, kontroliuoti jų vykdymą; formuoti teigiamos individualybės kūrimo nuostatą. Priemonės: elgesio stebėjimas, diagnostinis ir auklėjamasis pokalbis su ugdytiniu, jo tėvais, testai.

9. Drausminimas – elementarus, pradinis socialinio auklėjimo uždavinys, skiriamas apsaugoti vaiką, aplinkinius žmones, daiktus, veiklą ir bendravimą nuo savivalės, žalingų padarinių. Drausmingumas garantuoja tvarką ir veikimo laisvę. Drausminimo uždaviniai: sulaikyti vaiką nuo pavojingų jam pačiam ir kitiems veiksmų; įsąmoninti draudimą būtinumu ir reikšme; sudaryti sąlygas išgyventi laisvės ir pprivalėjimo sąveikos vertingumą; padėti įsisavinti drausmės taisyklių esmę, kontroliuoti ir vertinti jų vykdymą. Priemonės: žaidimų, mokymosi, darbo ir poilsio režimas.

10. Darbinis auklėjimas – visų integruoto ugdymo uždavinių vykdymo orientyras, įpareigojantis visus ugdymo veikėjus rengti jaunimą socialiai veiksmingam darbui. Pagrindinis šio auklėjimo uždavinys – tėvynės meile pagrįstas atsakomybės už intelektinio ar praktinio darbo rezultatus ugdymas. Kiti uždaviniai: įsąmoninti konkretaus darbo tikslą ir vertę, pamokyti darbo būdų bei technologijos, nubrėžti laukiamus darbo rezultatus; sudaryti sąlygas darbo sėkmei ir džiaugsmui išgyventi, padėti įveikti darbo sunkumus, ugdyti darbštumą bei stropumą kaip charakterio bruožą; skirti įvairius darbus (buitinius, mokymosi, aplinkai reikšmingus, profesiškai reikalingus). Priemonės: darbo medžiagos, įrankiai, prietaisai, darbinis mokymas.

11. Ekonominis auklėjimas siejasi su darbiniu mokymu ir auklėjimu, drausminimu ir socialinės gerovės sąmoningumo ugdymu. Jo uždaviniai: mokyti materialinių ir kultūros vertybių tausojimo, jų vartojimo planavimo ir apskaičiavimo; formuoti taupymo įpročius, išlaidavimo racionalizacijos, vertybių priežiūros bei daiktų taisymo, restauravimo įgūdžius. Priemonės: pamokymas, priežiūra, mate-

rialinės ir kultūros vertybės.

12. Nacionalinio auklėjimo uždaviniai:

1. ugdyti tautiškai susipratusį žmogų, mylinti tautiečius, savo gimtąją kalbą, tautos papročius ir

kitas vertybes, gerbiantį tautos istoriją ir likimą, pasirengusį aukštinti ir ginti tautos garbę ir orumą, būti atspariam kosmopolitinei asimiliacijai, visokeriopai skatinti tautinį solidarumą, individualų veiklumą šiuolaikinei tautinei ir pasaulinei kultūrai perimti ir ją

kurti, kad tauta klestėtų tarptautinėje bendrijoje;

2. ugdyti patriotą, mylinti savo gimtinę ir tėvynę, pažįstantį savo kraštą, jo žmones, jų kultūrą ir

istoriją, atsidavusį krašto materialinės ir dvasinės kultūros pažangai, pasirengusį ginti tėvynės garbę, laisvę, nepriklausomybę ir demokratijos idealus;

3. ugdyti valstybės pilietį, lojalų ir sąmoningą demokratinių įstatymų kūrėją ir vykdytoją, aktyvų

profesinių, visuomeninių organizacijų dalyvį, pasirengusį ginti žmogaus teises, dirbti tautos ir visos visuomenės materialinės ir dvasinės gerovės labui;

4. ugdyti tarptautinį tolerantiškumą, pagarbą visų tautų kultūrai ir žmonėms, skatinti tarptautinį

bendradarbiavimą. Priemonės: visi mokymo ddalykai, socialinė veikla, įtikinėjimas.

13. Mokslinimas – buitinės sąmonės turtinimas mokslo vertybėmis, įgalinimas pažinti ir veikti tikrovę mokslo priemonėmis. Tai pradinis kasdienės buities peržengimas į teorinio bei dvasinio gyvenimo sritį. Jo uždaviniai: perteikti humanitarinių, gamtamokslinių, socialinių ir dvasinių mokslų pagrindų žinias, sudaryti vidines ir išorine sąlygas visai augančiajai kartai, jas tvirtai įsisavinti, išmokti taikyti darbo ir gyvenimo praktikoje; mokyti mokslinių specialybių, profesionalumo ir kompetencijos; rengti labai aukštos kvalifikacijos specialistus; formuoti realistinę pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą, įsitikinimus. Priemonės: žinios, veikla.

14. Techninis iir technologinis lavinimas siekia išmokyti jaunimą priimti šiuolaikinės materialinės civilizacijos vertybes ir dalyvauti jų kūryboje. Pradinis šio lavinimo etapas – darbinis mokymas, baigiamasis – profesinis visų lygių lavinimas. Jo uždaviniai siejasi su darbinio mokymo ir auklėjimo uždaviniais. Specialūs uždaviniai yra ttokie: pažinti ir suprasti techninių objektų medžiagas, sudarymo principus ir struktūrą, funkcionavimą ir paskirtį, priežiūrą ir naudojimo būdus; skaityti ir daryti techninius brėžinius; plėtoti techninį kūrybingumą; išmokti dirbti su pagrindinėmis techninėmis mašinomis ir prietaisais, eksploatuoti naujausią techniką (kompiuterį, video -, audioaparatus ir kt.); įgyti įgūdžius dirbti gamybinį darbą. Priemonės: įrengimai, mašinos, prietaisai, aparatai, brėžiniai, medžiagos.

15. Meninis lavinimas yra pagrindinė estetinio auklėjimo priemonė, atskleidžianti grožio kūrybos principus ir techniką. Jo uždaviniai kyla iš tų meno šakų, kurių mokosi ugdytiniai. Vaikų įstaigose ir mokyklose dominuoja šios meno šakos: vaizduojamasis menas, muzika (vokalinė ir instrumentinė),

choreografija, vaidyba, žodinės kūrybos menas. Bendrieji uždaviniai: padėti suprasti ir išgyventi meno kūrinio grožį, įsitraukti į to grožio atkūrimą ir kūrybą, vertinti meno kūrinius remiantis istorija ir tteorija, ugdyti poreikį kurti. Priemonės: meno kūriniai, instrumentai, kitos priemonės, praktika.

16. Etinis lavinimas yra dorinio auklėjimo priemonė, supažindinanti su dorovės prigimtimi, etinėmis filosofijomis, principais, normomis, taisyklėmis. Jo uždaviniai: įtikinti, jog būtina paisyti dorovės normų, formuoti dorovines pažiūras ir įsitikinimus. Priemonės: literatūra, raiškus žodis.

17. Pasaulėžiūros ugdymas turi esminę reikšmę asmenybės brandai, nes pasaulėžiūra yra svarbiausias žmogaus gyvenimo tikslų ir būdų orientyras. Istorijoje kilusios materialistinė ir idealistinė pasaulėžiūros nepatenkina objektyvumo siekiančios žmogaus dvasios. Realistinė pasaulėžiūra suvienija objektyvius materijos ir dvasios ppradus. Jos uždaviniai: formuoti objektyvų požiūrį į Dievą, visatą, jos prigimtį, sandarą ir paskirtį, žmogaus prigimtį, sandarą, paskirtį ir likimą, į tautos ir žmonijos gyvenimą, į laimę ir kančią, į kitas fundamentalias asmenybės gyvenimo problemas. Priemonės: filosofija, religija.

18. Religinis auklėjimas grindžia pasaulėžiūrą, nes religinės vertybės išgyvenamos emociškai, yra gyvenimo orientacijų pagrindas. Skirtinos šios religinių vertybių grupės: specialiai religinės, dorinės, estetinės, socialinės, kultūrinės, ekonominės. Bendrieji šio auklėjimo uždaviniai: supažindinti su žmonių gyvenimo vertybėmis ir jų reikšme individo likimui; padėti ugdytiniui išsiaiškinti, ką jis labiausiai vertina, ko ieško gyvenime, ką jam nori duoti; padėti religinę vertybę susiformuoti kaip idealą, kuris skatintų jo siekti visą gyvenimą ir jį realizuoti; įtraukti ugdytinius į tą veiklos sritį, kurioje galėtų realizuotis jo vertybinės orientacijos Priemonės: vertybių aibė.

19. Dorinimas neatsiejamas nuo pasaulėžiūrinio ir vertybinio auklėjimo, meninio ir etinio lavinimo. Religija yra didelė žmogaus dorinimo vertybė, be jos neįmanomas pilnutinis individo dvasinis ir socialinis gyvenimas. Dorinimo uždaviniai: mokyti dorinio elgesio žodžiu ir pavyzdžiu; įtraukti į dorinę veiklą; vertinti ir koreguoti elgesį doros požiūriu; ugdyti meilę, pagarbą žmogui, pasirengimą jam padėti, gailestingumą ir užuojautą, pareigos ir atsakomybės jausmus nuoširdžiu elgesiu; gailestį dėl blogo elgesio. Priemonės: pamokymas ir veikdinimas.

20.Estetinis auklėjimas – grožio vertybių, pasireiškiančių, gamtoje, mene, žmonių ggyvenime, nesuinteresuoto, intuityvaus išgyvenimo ir sąmoningo grožio vertybių kūrimo gebėjimų plėtojimas. Tiesa, gėris ir grožis – klasikinės vertybės, apimančios visus ugdymo dalykus, ypač estetinį auklėjimą, kuris susijęs su asmenybės pasaulėžiūra, vertybių ir dorovės ugdymo idealais.

1.3. Bendrasis ugdymo tikslas ir bendrieji uždaviniai

Remiantis ugdymo tikslų vertybėmis numatyti mokslinimo, praktinio lavinimo ir auklėjimo pagrindiniai uždaviniai. Kaip tai atrodo, pavaizduota šioje lentelėje:

Ugdymo tikslų

pagrindai Ugdymo tikslų

vertybės

Mokslinio

lavinimo vertybės Praktinio lavinimo

vertybės Praktinio auklėjimo

vertybės

Žmogus Saviraiškos pilnatvė

Profesija Erudicija

Profesionalų rengimas Gebėjimai

Kompetencija Etiketas

Stropumas

Sociumas

Tauta Tautos praeitis ir ateitis

Nacija ir pasaulis

Švietimas Darbas

Visuotinis lavinimas Patriotizmas

Tautiškumas

Nacionalumas

Universalumas

Intelektualumas

Visuomenė Tautų istorija

Sociologija Bendruomenės veikla

Pagalba kitam Visuomeniškumas

Bendros gerovės siekis

Valstybė Konstitucija

Teisė

Ekonomika

Politika Savivalda

Teisingumas

Verslas

Gynyba Demokratija

Pilietiškumas

Bendradarbiavimas

Savidrausmė

Kultūra

Mokslas Empirinis

gamtos, žmogaus

pažinimas Mokymasis,

studijos, tyrimai Smalsumas,

Interesas

atradimams

Technika Šiuolaikinių

technologijų

išmanymas Kūno kultūra

Technologijų

įvaldymas Savisauga

Išradingumas

Menas Grožio pažinimas Kūryba Estetiškumas

Idealijos Asmenybės

vertybės Pasaulio supratimas,

tiesa Veiklumas Charakteris

Santykiai Valstybių, tautų,

žmonių konvencijos Partnerystės,

draugystės

įsipareigojimai Patikimumas

Pakantumas

Būtis Filosofija

Aksiologija

Teologija Mąslumas

Taurumas

Religija Išmintis

Dora

Tikėjimas

Iš lentelės matyti, kad yra daug dalinių ugdymo tikslų, kylančių iš reikalo padėti įgimtam augančios kartos saviraiškos poreikiui įgyti realių ir idealių vertybių, kad galėtų sėkmingai gyvuoti. Kiekvienam daliniam tikslui pasiekti (o jis , deja, ne visada pasiekiamas) prisieina spręsti nemažai ugdymo uždavinių: protinio, techninio, meninio lavinimo, darbinio, estetinio, socialinio, tautinio, dorinio auklėjimo ir kt. Tikslai nurodo ugdymo turinį, o uždaviniai diktuoja konkrečius būdus tikslams pasiekti.

Dabarties mokykla taiko moderniausius būdus, palengvinančius pačioje mokykloje įgyti vertybių visumą, reikalingą geresniam savo ir kitų gyvenimui kurti. TTikslai pirmiausiai turi būti nukreipti į individualybės prigimtinių galių plėtrą, po to į parengimą praktiniam gyvenimui.

2. UGDYMO TIKSLŲ IR UŽDAVINIŲ ĮGYVENDINIMAS

Pagrindinis postulatas: visi ugdymo tikslai ir uždaviniai (ugdymo tikslo uždaviniai, daliniai tikslai ir pan.) turi būti sprendžiami (nors nebūtinai vieno pedagoginio susitikimo metu), tačiau jie daugiau galėtų būti suprantami kaip idealas, kurio reikia siekti, tačiau kurio niekada visiškai negalima pasiekti.

B. Bitino nuomone, bene aktualiausia dabar būtų pateikti mokyklai tokį socialinį užsakymą, suformuluoti tokį jos veiklos tikslą, už kurio realizavimą ji ir tik ji būtų atsakinga. Taip visame pasaulyje siekiama, kad mokykla ugdytų tobulą asmenybę, bet nė vienoje civilizuotoje šalyje nereikalaujama, kad mokykla būtų atsakinga už tokios asmenybės išugdymą. Mokykla realizuoja, pirma – minimalų, būtiną, realų tikslą; antra – tokį tikslą, kurio realizavimą ir ji pati, ir visa visuomenė gali patikrinti. Visa, kas išeina iš tokio tikslo ribų yra socialinio ugdymo funkcija. Mokykla esanti socialinio ugdymo sistemos komponentas, todėl ji turi rūpintis, pvz.: vaikų gabumų ugdymu, gamtos nuskriaustų ir socialiai apleistų vaikų asmenybės koregavimu, vaikų sveikatingumu ir kitais ugdymo aspektais. Tačiau jei socialinio ugdymo uždaviniai nebūsią sėkmingai realizuoti, už tai niekas negalėtų kaltinti mokyklos.

Mokytojas ugdymo tikslus ir uždavinius įgyvendina per pamokas ir nepamokinę veiklą (papildomąjį ugdymą). Per

pamoką mokytojas turėtų numatyti ir įgyvendinti mokomuosius (pažintinius), lavinamuosius bei auklėjamuosius tikslus. Nepamokiniai renginiai turi ne tik teikti džiaugsmą, pasitenkinimą, bet ir praplėsti mokinių akiratį, pateikti tokių žinių, kurių jis negauna per pamokas, ugdyti charakterį, valią, asmenybės savybes ir pan. Todėl nepamokiniai renginiai taip pat turi įgyvendinti pažintinius ir auklėjamuosius tikslus.

Labai svarbu, kad ugdytiniai patys suvoktų, kokie yra mokymo ir auklėjimo tikslai, kodėl jie vienaip ar kitaip formuluojami ir sąmoningai jiems pritardami, patys stengtųsi atitinkamai tvarkyti savo gyvenimą iir veiklą. Tada šie tikslai taps mokinio saviauklos ir savikūros tikslais. To reikėtų siekti.

2.1. Įgyvendinimo sąlygos

Tikslams ir uždaviniams įvykdyti reikalingos palankios socialinės, materialinės, psichologinės ir pedagoginės są1ygos. Totalitarinė santvarka ne1eidžia ugdyti 1aisvą asmenybę. Šios sistemos elementas yra ir švietimo institucijos. Komandinės sistemos prievartos sąlygomis buvo neįmanoma įgyvendinti deklaruojamus tikslus. Palankiausias socialines sąlygas asmenybei ugdyti sudaro demokratinė visuomenė.

Ugdymo tikslams realizuoti būtina tinkama materialinė bazė, tam tikros ekonominės sąlygos. Šalies ekonominis pajėgumas, žmonių turtingumas, ūkio ypatumai lemia tam tikros kkrypties ugdymą, praktinį jo tikslų įgyvendinimą.

Socialinės ir ekonominės prielaidos veikia visuomenės narių psichiką. Nuo jų visų pirma priklauso ugdytojų ir ugdytinių kryptingumas, t. y. žmogaus siekiai ir tų siekimų priežastys – motyvai. Motyvai apima ir skatina asmenybės aktyvumą, poreikius, iinteresus, įsitikinimus, idealus, vertybines orientacijas, pasau1ėžiūrą, tikslus, nuostatas ir pan. Ugdytojo ir ugdytinio psichikai labai svarbu tarpusavio bendravimas, įvairiapusė veikla. Įgimtos ir įgytos psichinės savybės padeda arba trukdo siekti užsibrėžtų tikslų.

Pedagogines ugdymo siekių įgyvendinimo sąlygas galima nagrinėti makro – ir mikrolygiais. Makrolygis (gr. makros – didelis, ilgas) rodo sąsajas su plataus masto edukacinėmis problemomis. Tai ša1ies švietimo sistemos struktūros, valdymo, jos reformavimo tikslų, proceso, kriterijų, mokslo krypčių pasirinkimo ir kiti klausimai. Jie paprastai aptariami įvairiuose valstybiniuose dokumentuose, įdėstomi edukologijos mokslo šakose. Mikrolygis (gr. mikros – mažas) apima problemas, kurios tiesiogiai susijusios su ugdytojų ir ugdomųjų veikla. Svarbi pedagoginė sąlyga yra ugdytinių orientavimas(is) į tikslą. Ugdytinių orientavimo(si) į tikslą lygis priklauso nuo tiesioginių ir netiesioginių tikslą formuojančių faktorių.

2.2. Tiesioginiai iir netiesioginiai veiksniai

Prie tiesioginių tikslą formuojančių veiksnių priskirtini tikslų planavimas, nustatymas, perspektyvų projektavimo seka, tikslo gavimas ir taikymas, pagalba ugdytiniui orientuojantis tikslo įgyvendinimo procese.

Sėkmingam pedagoginiam procesui organizuoti pirmiausiai būtinas tikslų planavimas. Pedagogams šiuo atveju padeda tikslo diagnostiškumo principas. Jo esmė tokia: konkretus pedagoginis tikslas iškeliamas taip tiksliai ir apibrėžtai, kad galima padaryti vienareikšmę išvadą apie jo realizavimo laipsnį. Be to, nustatomas pakankamai apibrėžtas pedagoginis procesas, kuris garantuoja tikslo realizavimą per tam tikrą laiką. Tokiu būdu konkretus tikslas, preciziška ppriemonių ir trukmės aspektais jo įgyvendinimo eiga ir objektyvi rezultatų apskaita sudaro visumą.

V. Bespalka nurodo keturias sąlygas diagnostiniam mokymo (auklėjimo) tikslui iškelti:

1. Reiškinys aprašomas taip tiksliai ir apibrėžtai, kad jį be klaidos galima atskirti nuo bet kurių kitų reiškinių. Tai gali būti asmenybės savybė, mąstymo operacija, mokėjimas, įgūdis,

konkretaus lygio žinios ir t. t.

2. Turimas būdas, „instrumentas“ viena reikšme išryškinti diagnozuojamą reiškinį objektyvios jo formavimosi kontrolės procese.

3. Galima matuoti diagnozuojamo reiškinio intensyvumą turimais kontrolės duomenimis.

4. Yra matavimo rezultatų vertinimo skalė.

Dabartiniu mokyklos gyvenimo laikotarpiu minėtų reikalavimų netenkina nei bendrieji, nei konkretieji tikslai. Dėl to kai kurie mokslininkai išreiškia abejonę, ar kiekvienas orientuotas į ateitį teiginys yra tikslas, t. y. planuojamas ir diagnozuojamas veiklos rezultatas. Jei nėra svarbiausio bet kurio tikslo bruožo – diagnostiškumo, tokios šiandieninės globalinės ugdymo tendencijos, kaip mokinių mokymas gyventi ir dirbti kartu, komandoje, grupėje, prisiimti atsakomybę ir vengti konfliktų, pažintinių poreikių skatinimas, rūpinimasis auklėtinių savęs aktualizavimu ir apsisprendimu, abiturientų rengimas dalyvauti socialinėse visuomenės permainose ir kt., laikytinos mokyklinio ugdymo deklaruojamomis vertybėmis, vaizdiniais apie reikiamybę, apie mokyklos paskirtį.

B. Bitino nuomone, mokykla realizuoja minimalų, būtiną, realų tikslą, be to, tokį tikslą, kurio įgyvendinimą ir ji pati, ir visa visuomenė gali patikrinti. Visa, kas išeina už tokio tikslo ribų, yyra socialinio ugdymo funkcija. Mokykla kaip socialinio ugdymo sistemos komponentas rūpinasi visais ugdymo aspektais. Tačiau jei socialinio ugdymo uždaviniai nebus sėkmingai realizuojami, už tai niekas negali kaltinti mokyklos. Taip, visame pasaulyje siekiama, kad mokykla ugdytų tobulą asmenybę, bet nė vienoje civilizuotoje šalyje nereikalaujama, kad mokykla būtų atsakinga už tokios asmenybės išugdymą. Tik mokyklinio ir socialinio ugdymo vienovė, jų sąveika yra pagrindinė prielaida ugdyti asmenybei, gebančiai būti laiminga ir naudinga visuomenei.

Pedagogui dažniausiai pačiam tenka tikslus formuluoti, diferencijuoti ir diagnozuoti.

B. Dytzas ir L. Klinbergas aptaria mokymo proceso tiesioginius tikslą formuojančius faktorius: tikslo nustatymą, tikslo gavimą, tikslo taikymą ir orientavimosi pagalbą. Mokslininkų keliamos idėjos bei metodika gali būti ekstrapoliuojamos į visą ugdymo procesą.

Tikslo nustatymas. Pedagoginėje praktikoje pasitaiko tokių trūkumų, kai tikslai nustatomi nepakankamai. Tikslų nurodymai skiriami ne veiklos efektui, bet veiklos objektui. Trūkumai:

• pamokos be tikslo nustatymo;

• pavėluotai iškelti tikslai;

• per daug bendri tikslai;

• tikslo pranešimas.

Svarbiausios metodinės tikslo nustatymo formos yra mokytojo orientavimasis išeities pozicijose, orientuojamieji parodymai (demonstravimas), pokalbis, uždavinių kėlimas, parengiamieji darbai.

Tikslo gavimas. Tikslo nustatymas privalo skatinti mokinių orientavimąsi perspektyvose. Kad mokiniai sąmoningai suvoktų dalinius tikslus, mokytojas turi tris galimybes:

1. supažindinti (vyresniuosius) mokinius su dalyko mokymo programa ir savo reikalavimais;

2. orientuoti į tikslą mokinius temos planais, mokymo instrukcijomis;

3. orientuoti į tikslą pačioje pamokoje: nnustatyti pamokos tikslą su mokiniais, fiksuoti dalinius tikslus, supažindinti su tarpiniais pasiekimais, su dar likusiomis spragomis.

Orientavimuisi svarbus yra tikslo gavimo būdas. Tikslas gali būti pateiktas gatavomis formomis arba tobulinamas, formuojamas. Tikslo tobulinimas yra vertingesnis už paprastą pateikimą – gavimą. Tai nereiškia, kad kiekvienoje pamokoje mokytojas turi plėtoti tikslą. Jeigu tikslas suformuotas visai temai (problemomis, pagrindinės minties raida, hipoteze it t. t.), jis yra žinomas ir tolesnėse pamokose.

Tikslo taikymas. Tikslo nustatymas ir gavimas sąlygoja jo taikymo laipsnį. Mokytojas tai daro įvairiais būdais:

• tobulindamas temos ar pamokos planą;

• aiškiai suskirstydamas pamoką į dalinius tikslus ar dalines problemas ir išsiaiškindamas bendrojo tikslo ir dalinių tikslų ryšius;

• nuolat akcentuodamas, kas pasiekta, rasta, ir žvelgdamas pirmyn – kokie žingsniai ves į tikslą; tokie „sustojimo punktai“ garantuoja arba sustiprina orientavimąsi į tikslą;

• tikslingai keldamas uždavinius, parinkdamas kryptingus faktus, įrodymus, bandymus ir t. t.; tam priklauso pateikti apmąstymui į tikslą orientuoti daliniai klausimai ir analogiškos reakcijos į mokinių atsakymus.

Orientavimosi pagalba. Orientavimosi į tikslą procesas paremiamas pagalba mokiniams. Prie jos priklauso savalaikis galimų klaidingų orientacijų išvengimas, tolinančių nuo tikslo įtakų ir veiklos trukdymas, patvirtinimas (grandies akcentavimas užtrunkant, kartojant, pabrėžiant), sudėtingų veiklos vietų ir sunkumų žymėjimas.

Vertingiausias yra mokinių orientavimas į tikslą nagrinėjant visą skyrių, temą ir mokinių sąmoningumo

stiprinimas planingai, elementais. Todėl labai svarbu, kad ilgalaikiai tikslai būtų palaikomi kruopščiai parinkta nuoseklia konkrečių tikslų serija su aiškiais kriterijais mokinių pasiekimams.

Pamokos tikslus nagrinėja: N. Bižys, G. Linkaitytė ir A. Valiuškevičiūtė. Konkrečioje pamokoje mokytojo tikslai priklauso nuo mokymo ir mokymosi proceso lygio, kuriuo jis numato vesti pamoką. Mokytojo tikslams ir uždaviniams planuojamoje pamokoje įvardyti autorės siūlo 8 lygius:

VIII Veikimas

VII Projektavimas

VI Apsisprendimas

V Modeliavimas

IV Tyrinėjimas

III Planavimas

II Išraiška

I Žinios, mokėjimai, įgūdžiai

Ši klasifikacija nnumato, kad tik įveikus I lygį, galima patekti į II, o šį įveikus, pakilti į III ir t. t.

Kiekviename šių mokymo ir mokymosi lygių mokytojas ir mokiniai turi pereiti tris fazes:

• bendrąją – aiškinamąją. Joje kuriamos informacijos perdavimo ir vadovavimo situacijos;

• praturtinimo, kurioje planuojama bendros veiklos situacija;

• savarankiško darbo fazę, apimančią konsultavimo ir ekspertizės situacijas.

Pasirinkęs mokymo ir mokymosi lygį, mokytojas gali suformuluoti pamokos tikslus, kuriems įgyvendinti numato uždavinius. Jų pobūdį ir tipą nusako pasirinktas mokymo ir mokymosi lygis.

Netiesioginiams vveiksniams priklauso tikslo, turinio ir metodų tarpusavio ryšiai, naujo turinio perteikimo, įtvirtinimo ir pritaikymo vienybė, kontrolė ir vertinimas. Kitaip sakant, turinys, metodai, vertinimas tarnauja tikslui pasiekti ir yra netiesioginiai jį formuojantieji veiksniai.

Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos Bendrosios programos pabrėžia, kkad ugdymo turiniu siekiama plėtoti:

• asmens dvasines bei fizines galias,

• bendruosius gebėjimus,

• nuostatas, vertybines orientacijas,

• žinias ir įgūdžius.

Analogiškai pagal Bendrąsias programas mokymo tikslo ir jo turinio santykį nusako B. Bitinas. Formuluojami tokie ugdymo tikslai:

• Dalyko žinios – materialusis išsilavinimo pagrindas.

• Praktiniai mokėjimai ir įgūdžiai – žinių praktinio taikymo padarinys.

• Protiniai gebėjimai – konkretaus mokomojo dalyko turinio abstrahuoti kognityviniai procesai (suvokimas, vaizduotė, mąstymas), kurie tiesiogiai susiję su mokymo tikslais.

• Motyvacija – mokinių aktyvumą skatinantys ir jo veiklos kryptį lemiantys psichologiniai (vidi-

niai) veiksniai. Tarp jų mokymo tikslų požiūriu svarbiausi yra emociniai išgyvenimai bei jausmai,

nuostatos, dvasiniai poreikiai.

Tokiu būdu glaudžiai susisieja ugdymo tikslai ir turinys. Ugdymo turinį galima išreikšti tikslais arba ugdymo tikslus ir uždavinius – turiniu.

∙ ∙ ∙

Plačiausiai žinomi du pagrindiniai pedagoginiai būdai ugdymo ttikslams kelti ir realizuoti: autoritarinis ir demokratinis. Taikant autoritarinius būdus, į ugdytinį žiūrima kaip į objektą, kurį reikia suformuoti. Dž. Diujo nuomone, auklėtojas elgiasi neprotingai, jeigu jis imasi nustatinėti vaikui „savo“ tikslus, nes auklėjimas, būdamas abstrakti idėja, jokių tikslų neturi. Juos turi tik auklėtojai – tėvai ir mokytojai, primesdami vaikui savo principus ir reikalavimus.

Demokratinis būdas pripažįsta ugdytinio autonomiškumą. Asmenybė pati tobulėja, ji yra ugdymo subjektas. Ugdytojai sudaro sąlygas, leidžia pasirinkti veiklos kryptis, padeda ugdytiniams gyventi ir veikti. Dabar vyrauja ppožiūris, pagal kurį mokytojas turi vadovauti mokiniui. L. Jovaiša pabrėžia žmogaus prigimties aktyvumą bei veiklumą, saviraiškos poreikį, kurį realizuoti pagelbsti mokytojas. Todėl ugdytojas labiau domisi ugdytinio asmenybe, jos galiomis bei gabumais, pasitiki ją ir pagal reikalą kreipia mokinio pastangas produktyvesne linkme. Šis pagalbos mokiniui reikalavimas neatmeta vadovavimo būtinumo, kai jis neišvengiamas. Bet vadovaujama taip, kad auklėtinis pats sau keltų tikslus, mąstytų, kaip juos pasiekti, ir imtųsi praktinių veiksmų. Tikslas tampa struktūriniu viso ugdymo proceso komponentu,

Taigi ugdymo tikslai gali būti keliami arba einant nuo mokinio asmenybės, arba nuo visuomenės patyrimo. Pirmasis būdas siekia, kad tikslas išreikštų norimus mokinio elgesio, veiklos pokyčius. Vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos koncepcijoje šis būdas yra vyraujantis – viskas padeda ugdyti mokinio asmenybę. Antra šio būdo ypatybė – ugdymosi tikslų formulavimas. Tikslus ir uždavinius keliasi pats ugdytinis. Einant nuo socialinio patyrimo, tikslas formuluojamas kaip reikšminga veikla, objektyviai atspindinti visuomenės reikalavimus.

Geriausią rezultatą duoda abiejų būdų vienybė, nes ugdymas tobulina asmenybę, o asmenybė tampa veiksmingu visuomenės plėtros faktoriumi. Tokiu būdu tolygiai patenkinami visuomenės ir asmenybės poreikiai.

Demokratinių pažiūrų pedagogas J. Azarovas siūlo derinti socialinio užsakymo tikslus, tikslus, kuriuos kelia šeima su jos būtina orientacija į laimingo žmogaus formavimą, mokyklos keliamus tikslus ir paties vaiko tikslus.

Lietuvos bbendrojo lavinimo mokyklos Bendrųjų programų projektai iškėlė du tarpusavyje glaudžiai susijusius ugdymo tikslų aspektus – asmenybinį ir sociokultūrinį: „Reformuota mokykla siekia:

• maksimaliai ir visapusiškai plėtoti asmens galias, puoselėti jo individualybę;

• rengti vaiką, jaunuolį suaugusiojo gyvenimui demokratinėje visuomenėje, padėti jam įsijungti į sociokultūrinį krašto gyvenimą“.

Asmenybiniai ugdymo tikslai laiduojami įtraukiant į ugdymo turinį medžiagą, kuri:

• puoselėja moksleivių bendrosios kultūros pagrindus;

• įgalina plėtoti dvasines ir fizines asmens galias;

• padeda ugdyti dvasiškai brandžią, savarankišką, kritišką, kolektyvistinės psichologijos įpročių nesaistomą asmenybę;

• sudaro galimybę puoselėti asmens savarankiško mokymosi ir darbo (veiklos) įgūdžius.

Sociokultūrinis ugdymo tikslų aspektas įkūnija mokyklos siekį:

• rengti moksleivį visuomeniniam gyvenimui, aprėpiančiam visas svarbiausias to gyvenimo sritis – šeimą, vietinę bendruomenę, tautą, valstybę, darbą, kultūrą, tarptautinį bendradarbiavimą;

• sudaryti sąlygas, įgalinančias moksleivį perimti ir kūrybiškai plėtoti gyvenime būtinus bendruosius visų kultūros sričių – mokslo, meno, doros, religijos, politinės ir teisinės kultūros, filosofijos, ekonomikos, technikos ir technologijos – pagrindus.

Projektų svarstymo ir tobulinimo metu nuostata buvo patikslinta – ugdymo turinio prioritetu pripažinta asmens visapusiška kūrybinė sklaida, jo gebėjimas aktyviai dalyvauti sociumo gyvenime.

Į asmens visapusišką sklaidą orientuotas ugdymas apima tokias perspektyvas ir plėtoja:

• gebėjimą komunikuoti: kalbėti, skaityti, rašyti gimtąja ir svetima kalba;

• informacinius gebėjimus: gebėjimą savarankiškai susirasti, vertinti ir naudotis informacijos šaltiniais; kompiuterinį raštingumą; gebėjimą naudotis naujomis technologijomis;

• gebėjimą kritiškai ir konstruktyviai mąstyti, spręsti problemas atskiriant ffaktus nuo išankstinių nuostatų, daryti savarankiškus sprendimus;

• gebėjimą ir nusiteikimą mokytis visą gyvenimą; mokymosi technikos įgūdžius;

• gebėjimą dirbti grupėje, bendrauti ir bendradarbiauti, kartu su kitais planuoti ir projektuoti;

• gebėjimą kurti ir dalyvauti kultūros kaitoje;

• iniciatyvumą ir gebėjimą rizikuoti;

• atsakomybės jausmą ir savitvardą;

• pažinimo geismą ir kūrybiškumą;

• visuomeniškumą ir pilietiškumą;

• gebėjimą nuolat kurtis savo gyvenimą.

Tikslų siekimą, konkrečių uždavinių sprendimą palengvina objektyvi informacija. Ir ugdytojas, ir ugdytinis turi galimybių tikrinti tikslų realizavimą: gilintis į procesų esmę, svarbiausią turinį, pagrindinius jo dalių ryšius. Todėl ypač svarbus vaidmuo tenka grįžtamajai informacijai, t. y. žinioms apie ugdytinio pokyčius, atsiradusius jam reaguojant į pedagoginį tikslą, veiksmų turinį ir atlikimo būdus. Grįžtamoji informacija leidžia ugdytojui spręsti apie ugdytinio judėjimo į tikslą sėkmę, sunkumus, nukrypimus ir pan. Tas pat pasakytina ir apie grįžtamosios informacijos reikšmę auklėtinio saviugdai.

Operatyvi ir objektyvi grįžtamoji informacija leidžia nustatyti veiksmų rezultatus, taikomų būdų efektyvumą, prognozuoti ir planuoti naujus veiksmus. Norint gauti patikimą informaciją, ugdymo veikėjams rekomenduojama laikytis tam tikrų vertinimo standartų, t. y. kiekvienam tikslui numatyti sėkmės kriterijus. Tokie kriterijai gali būti tikslų aiškumas, ugdytinių motyvai, veikla, sąlygos, užduočių atlikimo lygis, veiklos ypatumai pasiekus tikslą ir kt.

Taigi pedagoginės orientavimosi į tikslą sąlygos panaudojant gausius tiesioginius ir netiesioginius tikslą formuojančius veiksnius padės ugdytojui ženkliai intensyvinti ir efektyvinti ugdymo procesą.

2.3.

Asmenybės saviugda

Pedagogai skiria keturis tikslų formavimo ir realizavimo etapus:

1. Objektyvių tikslą formuojančių faktorių tyrimas ir bendrojo tikslo nustatymas.

2. Bendrojo tikslo įkūnijimas programose, vadovėliuose, kituose mokymo ir auklėjimo leidiniuose.

3. Tikslų įgyvendinimas tiesiogiai su vaikais dirbančių pedagogų veikloje .Jų požiūriu išauklėtas yra tik tas žmogus, kuris perėmė kilnias vertybes, jomis vadovaujasi, yra autonomiškas.

4. Pačių ugdytinių suvokimas, kokie yra mokymo ir auklėjimo tikslai, ir sąmoningas jų siekimas atitinkamai tvarkyti savo veiklą.

Šių keturių etapų generalinė kryptis tokia: visų tikslų galutinė išdava yra asmenybės savirealizacija. Pirmieji trys ttikslų formavimo ir realizavimo etapai skiriami tam, kad pats ugdytinis keltų sau tikslus ir juos įgyvendintų.

Galima nustatyti kai kuriuos kokybinius tikslų iškėlimo ir supratimo lygius:

1. Ugdytinis supranta pedagogų (tėvų ir kt.) iškeltą užduotį.

2. Ugdytinis priima užduotį, aktyviai jai pritaria.

3. Auklėtinis savarankiškai iškelia užduotį.

4. Auklėtinis savarankiškai suformuluoja kelias perspektyvas, sudaro jų hierarchiją.

5. Ugdytinis savarankiškai koreguoja, keičia tikslus.

Tikslų realizavimas reikalauja tokių mokėjimų:

• planuoti, prognozuoti darbo eigą;

• paskirstyti laiko ir jėgų sąnaudas;

• įveikti kliūtis;

• darbo metu taikyti savikontrolę, koreguoti save;

• pabaigus darbą kontroliuoti rezultatus.

Asmenybės ugdymui(si) svarbų vaidmenį turi perspektyvų vienovė iir dinamiškumas. Jei žmogus mato idealą, jei pagal jį apibrėžia dalinius, konkrečius tikslus, jam aiškūs darosi uždaviniai, t. y. veiksmų sistema, kuri žingsnis po žingsnio veda į tikslą bei artina prie idealo. Antra vertus, perspektyvos laipsniškai gali konkretėti: idealai tapti ttikslais, o šie pereiti į uždavinius.

Ugdytinio keliamos savo veiklos perspektyvos įgyja ugdomąją prasmę tada, kai jos vienaip ar kitaip susijusios su bendraisiais ugdymo tikslais. Tačiau esant totalitarinei sistemai, vienakrypčiam ugdymui, daugelį metų ne moksliškai, bet administravimo būdu nustatomos ugdymo uždavinių (dalinių tikslų) proporcijos. Todėl vyravo protinis lavinimas, užgožęs kitus ugdymo uždavinius. Nepamatuotai pervertintas idėjinis – politinis, darbinis ugdymas. Tuo pačiu metu oficialioji ugdymo programa neskyrė visapusiško dėmesio doriniam, estetiniam ugdymui, kūno kultūrai ir sveikatai. Tokiomis sąlygomis savarankiška asmenybė turi teisę kelti skirtingus arba net prieštaraujančius oficialiajai ugdymo sistemai savo tobulėjimo tikslus. Šie saviauklos tikslai taip pat įgyja svarbią ugdomąją prasmę, tik reikalauja nepalyginamai didesnių pastangų, iniciatyvos, atsakomybės. Be to, savireguliacija, perspektyvos, ir neprieštaraudamos visuomenės suformuluotiems bendriesiems bei daliniams ugdymo ttikslams, gali būti autonomiškos ir svarbios, nes iki šiol asmenybės turtingumo formavimas pedagoginiuose tiksluose visai nebuvo projektuojamas. Svarbiausiu dalyku buvo laikomas viešosios nuomonės formavimas, grupinis pritarimas deklaruojamoms vertybėms. Dabar mokyklos darbo prasmė yra vaiko individualybės plėtra, o tikslas – pamatų padėjimas asmenybės ugdymuisi, t. y. savišvietai ir saviauklai.

Visi pedagoginiai santykiai pirmiausia siekia, kad asmenybė norėtų pati save tobulinti, t. y. įgytų saviugdos poreikį. Tada ji iš ugdymo objekto tampa jo subjektu. L. Jovaiša formuluoja tiesioginius ir netiesioginius ugdymosi motyvacijos ttobulinimo uždavinius:

Tiesioginiai uždaviniai – savojo Aš supratimas, veiklos ir elgesio sėkmės išgyvenimo palaikymas, nuoširdi pagalba ištikus nesėkmei, pasitikėjimo savimi ugdymas, švelnus priedermės išgyvenimo sukėlimas, pareigos jausmo stiprinimas, domesio bei intereso patvarumo stiprinimas, monotoniškų užduočių vengimas, vertybių orientacijų ir gyvenimo idealų puoselėjimas.

Netiesioginiai uždaviniai – socialinio statuso šeimoje ir mokykloje palaikymas, atsakomybės šeimai, mokyklai, tėvynei, savo ateičiai įsisąmoninimas, suinteresuotumo praktinė nauda ir profesinės perspektyvos iškėlimas ir palaikymas.

Saviugdos poreikis rodo asmenybės brandą. Kiekvieno žmogaus tobulėjimas saviugdos procese yra beribis.

Šiuo metu edukologija asmenybei negali pasiūlyti moksliškai pagrįstų idealų, bendrųjų ugdymosi tikslų, konkrečių saviugdos tikslų bei uždavinių sistemos, nustatyti jų sąveiką ir tarpusavio priklausomumą. Harmoningam ugdymuisi, savo savybių tobulinimui ir ugdytojai, ir ugdytiniai priversti patys ieškoti konkrečių išsiauklėjimo perspektyvų ir optimalaus jų derinimo.

IŠVADOS

Apibendrinant tikslų ir uždavinių klasifikavimo įvairovę, galima pateikti tokią hipotetinę sistemą:

• Strateginiai (galutiniai, aukščiausi, globaliniai, bendriausi) tikslai. Jie holistiškai nusako įsivaizduojamo realaus žmogaus paveikslą, artimą idealui. Tai vadovaujanti idėja, kuri atskleidžia esminius požymius, labai reikšmingą pagrindą visiems likusiems tikslams.

• Bendrieji (taktiniai, etapiniai) tikslai, apimantys apibendrintus žmogaus bruožus, savybes per visus ugdymo sistemos komponentus.

• Daliniai tikslai. Jie atspindi tam tikrą sistemos elementų skaičių, sudedamuosius dėmenis.

• Specialieji tikslai aprašo atskiram ugdymo aspektui, tam tikram reiškiniui būdingus išskirtinius, ypatingus siektinus bruožus.

• Konkretieji ttikslai – visiškai tikslūs, apibrėžti laiko, vietos ir aplinkybių atžvilgiu tikslai. Būsimas rezultatas (įgūdis, žinios) išmatuojamas žinomais standartais.

Kiekvieno lygio tikslą atitinka strateginiai, bendrieji, daliniai, specialieji ir konkretieji uždaviniai, kurie aprašo būsimas veiklos kryptis, operacionalizuoja siekį.

Tikslams ir uždaviniams įvykdyti reikalingos palankios socialinės, materialinės, psichologinės ir pedagoginės są1ygos. Ugdymo tikslams realizuoti būtina tinkama materialinė bazė, tam tikros ekonominės sąlygos. Šalies ekonominis pajėgumas, žmonių turtingumas, ūkio ypatumai lemia tam tikros krypties ugdymą, praktinį jo tikslų įgyvendinimą.

Socialinės ir ekonominės prielaidos veikia visuomenės narių psichiką. Nuo jų visų pirma priklauso ugdytojų ir ugdytinių kryptingumas, t. y. žmogaus siekiai ir tų siekimų priežastys – motyvai. Motyvai apima ir skatina asmenybės aktyvumą, poreikius, interesus, įsitikinimus, idealus, vertybines orientacijas, pasau1ėžiūrą, tikslus, nuostatas ir pan. Ugdytojo ir ugdytinio psichikai labai svarbu tarpusavio bendravimas, įvairiapusė veikla. Įgimtos ir įgytos psichinės savybės padeda arba trukdo siekti užsibrėžtų tikslų.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Bitinas B. Ugdymo filosofijos pagrindai. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1996

2. Jovaiša L. Ugdymo mokslas ir praktika. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001

3. Savickytė V. Bendrieji ugdymo klausimai. – Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 1997, ISBN 9986 – 613 – 05

4. Stulpinas T. Ugdymo perspektyvos: idealai, tikslai, uždaviniai.- Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2005, IISBN 9986 – 38 – 589 – X

5. Stulpinas T. Ugdymo tikslai. – Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 1993, ISBN 9986 – 19 – 365 – 5