Romėnų ugdymas

Pedagogikos mokslo šaknys siekia senovės Graikiją, iš ten ir žodis “ paidagogike techne “ graikiškai reiškiantis ugdymo mokslą ir meną. Pirmieji, įvedę mokymo sistemą buvo antikos mokytojo Sokrato mokiniai Platonas ir Aristotelis, vėlesnę antikinę mokymo sistemą vystė Plutarchas, Ciceronas ir Quintilionas. Plutarchas davė išbaigtą graikų ugdymo sampratą, Ciceronas perteikė gaikų pedagoginius bei kultūrinius idealus romėnams. ROMĖNAS IR JO KULTŪROS APŽVALGA. Norint geriau įsigilinti į romėnų ugdymo procesą ir jo eigą, pirmiausia reikėtų pradėti nuo paties romėno, jo buities, romėnų kultūros bbei tautos istorijos. Dažnai romėnas yra sutapatinamas su graiku, nes pastarasis daug ryškesnis Antikos istorijoje, tačiau iš tikrųjų romėnų gyvenimas taip skyrėsi nuo graikų gyvenimo, kaip šiokiadienis nuo šventadienio. Kiek Graikijoje visa kultūra buvo dengiama tylios didybės ir kilnaus paprastumo, tiek Romoje ši kultūra buvo utilitariška, praktiška ir kasdieniška. Romos gyvenimas yra kasdienos būtis. “ Kelias iš Hellados į Romą,- sako H.Franzas,- yra perėjimas iš dvasios ir nemirtingo grožio karalijos į prisirišimo prie žemės ir į kasdienos karaliją”(Maceina,” Pedagoginiai raštai”,5 ppsl.) . Graikijos gyvenimo idealas buvo kilnus ir laisvo žmogaus vertas poilsis. Tuo tarpu romėnai poilsio nežinojo. Jų gyvenimo dėsnis buvo darbas. Jokio fizinio užsiėmimo romėnai neniekino. Didžiausi jų karo vadai buvo paimti nuo arklo ir pastatyti kariuomenės priešakyje. Jų kkonsulai ir cenzoriai buvo ūkininkai. Visa romėnų kilmė yra susijusi žeme, su žemės darbu. Tai buvo Romos pagrindas ir galybė.Nugalėtos tautos buvo verčiamos susilieti su romėnų ūkininkais, įsijungti į Romos kaimo gyvenimą. “Ką ietis laimėjo, jie norėjo dar sykį laimėti arklu”,- sakė Mommsenas (Maceina,”Pedagoginiai raštai”,5 psl.). Tiktai vėliau, susidūrę su graikais, romėnai patyrė, kad galima gyventi be darbo. Vis dėlto šitas romėniškas otium jau buvo greičiau tinginiavimas negu poilsis tikra prasme. Graikiško kilnumo jis niekados nepasiekė. Romėnai buvo gimę dirbti, todėl be darbo jų gyvenimas pradėjo smkti. Romėnas buvo realybės, ne minties valdovas. Pagal Kantą graikas buvo teoriško, o romėnas praktiško proto žmogus. Franzas pastebi, kad romėnas neturi uoslės grynajai prasmei. Jis supranta tik idėjas praktikoje, jas jis apvaldo ir vvertina. Romėnas mokėjo formuoti ir kurti, bet ne mintį, o praktinį gyvenimą. Romos genijus apsireiškė kasdieniniuose ir praktiniuose žmonių santykiuose. Čia jis išvystė savo galią, ne mokslo sistemomis, ne meno kūriniais, ne filosofija ir poezija, bet organizacija, teise, įstatymais, valstybinėmis formomis ir institucijomis. “Jo pasaulinė galia yra jėgos ir praktinio proto galia.( Franzas ) Taigi kaip matome, visa romėnų kultūra lietė daugiau materialinę sritį, didesnį dėmesį skiriant kasdienei praktikai. Apskritai romėnų kultūrą galima būtų charakterizuoti trim bruožais: ji buvo materialinio, kkolektyvinio ir organizacinio pobūdžio. Spengleris kiek ironiškai, bet iš esmės teisingai yra pasakęs, kad “kiekvienas graikas turi savyje Don Kichoto, o kiekvienas romėnas – Sancho Pansos bruožų”. Romėnai savo kūryboje visų pirma pasižymėjo kaip materialinės, net ekonominės srities kūrėjai. Mes neturime romėniško mokslo, romėniškos filosofijos, romėniško originalaus meno, tegul ir architektūros pavidalu. Bet užtat mes gerai žinome, kas buvo romėniškos pirtys, romėniški keliai, gatvės, kanalai, vandentiekiai, laivai ir romėniška kulinarija. Kiek graikai žavi savo idealijomis, tiek romėnai yra nemirtingi savo realijomis. “Romėnų dvasia,- sako A.Grenier,- išsiskiria tuo, kad moka sugauti kiekvieną naudą ir pasinaudoti net ir labiausiai iš principo nesuinteresuotomis pažintimis”. Taigi romėnų kultūroje (skirtingai nei graikų) buvo pabrėžiamas prisirišimas prie realios būties, suaugimas su ja šventame nuosavybės principe. Romėnų kultūra yra anoniminė. Jei graikų kultūrinis gyvenimas buvo sukurtas jų didžiųjų genijų, tai romėnų didieji vadai beveik visi vienodi. Jie romėnų gyvenimą formavo ne savo dvasia, bet kolektyvinė romėnų dvasia juos pašaukė ir padarė savo tendencijų vykdytojais. Roma pasauliui apsireiškė kaip nepaprasta organizuojanti jėga. Viduržemio jūros pakrančių civilizacija yra Romos organizacinio genijaus padaras. Savo viduje romėnai organizavo gyvenimą taip pat nuostabiai tiksliai ir teisingai. Romėnų teisė, įstatymai, kodeksai,valstybinės institucijos, valstybiniai organai – visa tai buvo ne kas kita, kaip organizacinio rromėnų gabumo kūriniai. Romos sukurta organizacija padėjo pamatus vidurinių amžių kultūrai ir sudarė sąlygas skleistis krikščionybei. Vis dėlto romėnų gyvenimas ir jų sukurta kultūra buvo pažymėti savotiškos tragikos ženklu. Šita tragika kilo iš jų gyvenimo nevienodumo. Reta kuri tauta pergyveno tokį dualizmą kaip romėnai. Jų kultūroje yra aiškūs du sluoksniai: senasis tautinis ir najasis helenistinis. Ligi antrojo punų karo Roma tvarkėsi tautiniais pagrindais. Tiesa, graikiška įtaka nuo labai senų amžių Romoje buvo truputį jaučiama. Bet ji neturėjo persvaros ir daugiau skatino, negu kliudė tautinei romėnų kultūrai. Tuo tarpu vėliau Romos gyvenimas pakrypo visai kita linkme. Užkariauta Graikija politiškai, pradėjo pavergti Romą kutūriškai. Graikijos mokslas, menas, papročiai, kalba, ugdymas skverbėsi į romėnų gyvenimą ir jį suhelenino. Tautinis romėniškos kultūros sluoksnis buvo pridengtas graikišku sluoksniu. Tiesa, romėnų dvasia daug kur šitas svetimas kultūrines gėrybes performavo, suromėnino. Vis dėlto vieningos kutūrinės kūrybos čia jau nebebuvo. Per visą romėnų gyvenimą pradėjo trauktis aiški dualistinė žymė. Atrodo, kad ji yra kalta, jeigu romėnai savo kultūros neišvystė ligi tokio laipsnio, ligi kokio būtų galėję išvystyti. Šitas dualizmas turėjo ypatingos reikšmės romėnų ugdymui. ROMĖNŲ UGDYMO POBŪDIS IR ŽYMĖS. Romėnų ugdymo ypatybės atsispindėjo visai savaime jų ugdyme. Kaip nebuvo vieningas gyvenimas, taip nebuvo vieningas ir ugdymas. Jame taip ppat esama aiškaus dualizmo. Senosios Romos ugdymas buvo atremtas į savo tautos papročius ir dvasią. Tai buvo esmingai tautinis ugdymas su savo griežtumu, su tradicijų aukštu vertinimu, su šeimos gyvenimo pabrėžimu, žodžiu, su visu tuo, kas charakteringa senosios Romos gyvenimui. Tuo tarpu užėjus heleniškajai bangai ugdymas buvo sugraikintas. Šitas sugraikinimas buvo tuo ryškesnis, kad senoji Roma nebuvo išvysčiusi tinkamos ugdymo sistemos. Gyvenimiškas ugdymo pobūdis, kuris iš romėnų ugdymo niekada neišnyko, pirmykščiais laikais buvo ypatingai žymus. Todėl romėnai senajame tarpsnyje neturėjo jokių griežtesnių ugdymo formų. Mokyklos buvo dar tik pradėjusios kurtis, lavinimo sąranga buvo gana skurdi: skaitymas, rašymas, dvylika įstatymo lentelių, tautinė poezija. Dėlto kai į Romą pateko išdirbta, aiškiai sutvarkyta ir pagrįsta graikų lavinimo sistema, ji tuojau nustelbė prdėjusią kkurtis romėniškąją sistemą. Šitas nustelbimas mmums tuo labiau krenta į akį, kad mes neturime jokio aiškaus vaizdo, kaip ugdyta Senojoje Romoje. Jokių platesnio pobūdžio raštų šiuo klausimu nėra kilę. Negalėdammi tinkamai atstatyti senosios Romos ugdymo, mes priversti susidurti jau su sugraikintu romėniškuoju ugdymu, kuriame randame visa tai, ką turėjo ir graikai. Vis dėlto ir pro šitą sugraikintą ugdymo pavidalą vienur kitur prasikiša romėniškos specifiškos ypatybės. Jokia tauta svetimų kultūrinių gėrybių negali pasisavinti, jų daugiau ar mažiau neasimiliavusi. Tas pats buvo ir

su romėnais. Jie perėmė iš graikų ugdymo sistemą ir jos principus, bet visdėlto įspaudė savų žymių. Visų pirma Romos ugdymas buvo privatinio pobūdžio. Graikijoje ugdymas buvo daugiau viešas valstybinis dalykas arba savo institucijomis, kaip Spartoje, arba bent savo nuotaika, kaip Atėnuose. Graikų pedagogai – Platonas, Aristotelis – kovojo prieš privatinį ugdymą. Tuo tarpu Romoje ugdymas kaip tik buvo paliktas privatinei iniciatyvai. Ugdymas romėnų gyvenime iš esmės buvo šeiminis. Šeimos reikšmė Romoje buvo gana didelė, daug didesnė negu Graikijoje. Todėl šeimai iir buvo patikėtas naujųjų kartų ugdymas. Romėnai, pasak Mommseno, niekados nepriėjo prie bendros ugdymo idėjos. Graikai turėjo savo paideios sąvoką ir jai lenkė visą gyvenimą. Tuo tarpu romėniškasis educatio reiškė tiktai privatinį šeiminį dalyką. Valstybė į šią sritį nesikišo. Ji tiktai per cenzorių žiūrėjo, kad į šeimos gyvenimą, kartu ir ugdymą, neįsibrautų netikusių papročių. Bet pozityviai ji nieko nadarė. Ugdymo atžvilgiu romėniškoji valstybė buvo tiktai atlaidi kontroliuotoja. Pats vaikų auklėjimas ir mokymas buvo paliktas atskirų asmenų nuožiūrai. Romos valstybė atsirėmė įį šeimą. Joje atskiras žmogus su valstybe santykiavo visados kaip šeimos narys. Šeima čia buvo tarpininkas tarp atskiro asmens ir valstybės. Todėl šeima turėjo paruošti žmogų valstybiniam gyvenimui ir jį į šitą gyvenimą įjungti. Valstybė jokių ugdomųjų įstaigų neturėjo. Net kkarinis paruošimas buvo atliekamas namie. Antras romėnų ugdymo bruožas buvo ugdymo supraktinimas. Tai taip pat buvo romėnų kutūros įtaka pedagoginei gyvenimo sričiai. Jei graikai kratėsi ugdymo praktiškumo, laikydami jį daugiau asmens papuošalu ir nesistengdami turėti iš jo kokios nors naudos, tai romėnai siekė, kad ugdymas tarnautų ne tik žmogaus asmenybės tobulinimui, bet ir pačiam gyvenimui. Štai Petronijus satyriškai apibūdina retorių mokyklas: “jose vaikai darosi kvaili, nes ten jie nieko nemato ir negirdi, kas turėtų bendros naudos”( Maceina, “Pedagoginiai raštai”, 532 psl.). Graikai norėjo tiktai mokytis. Romėnai norėjo ko nors išmokti. Romėnų ugdymas išsiskiria savo gyvenimiškumu. Jis buvo gyvenimiškas ta prasme, kad jis buvo praktinis, kad jis buvo tiesioginis pasirengimas gyvenimo darbams. Romėnai nežinojo grynai bendrojo lavinimo, kuris niekam žmogaus neruoštų. KKiekvienas mokymas jiems turėjo turėti aiškų tikslą. romėnų ugdymas buvo žmogaus rengimas daugiau ne jam pačiam, bet jo rengimas gyvenimui. Taip pat jis buvo gyvenimiškas ir ta prasme, kad jis buvo igyjamas gyvenime ir iš gyvenimo, tiesiog susiduriant su jo ivykiais ir institucijomis. Senojoje Romoje specialių ugdymo įstaigų nebuvo. Jaunimas čia mokydavosi, dalyvaudamas su vyresniaisiais konkrečiuose gyvenimo darbuose. Taigi visą laiką romėnai labiau vertino ugdymą įgytą gyvenime, o ne mokyklose. Valstybinės institucijos, vieši susirinkimai forume, kariuomenė, teismai, luomų santykiai ir lluomų kovos, iškilmės, žaidimai, rungtynės – visa tai buvo dideli ugdymo veiksniai. Romėnai savo kultūrinio gyvenimo nelaikė uždaryto privatiniuose namuose , bet perkėlė jį į šventyklas, į sales , į pirtis, kad kiekvienas, kas tik nori ir sugeba, galėtų juo pasinaudoti. Graikijoje aiški persvara buvo atiduota ugdymo veikėjams, graikai sąmoningai ugdė savo jaunimą, o Romoje persvarą turėjo ugdymo veiksniai, ir romėnų jaunimas buvo ugdomas daugiau nesąmoningos, bet gyvenimiškos aplinkos. Visas Romos gyvenimas buvo skiriamas pasauliui. Visiems buvo skiriamas ir ugdymas. Jis ėjo sykiu su romėnų užkariavimais, jis įsistiprino visose jų provincijose, jis visur skleidė romėnišką dvasią. Romėnai į kitas tautas nežiūrėjo taip iš aukšto kaip graikai. Barbarai jiems buvo tik nekultivuoti žmonės, kuriuos sukultūrinti kaip tik ir buvo pasaulinė Romos misija. Šitoje misijoje ugdymas turėjo pirmaeilę reikšmę. Kaip tik dėl to, kad jis buvo skiriamas visiems žmonėms , kad visus romėnai norėjo auklėti ir mokyti, jie laimėjo ne tik visų tautų simpatiją, bet ir savo tautinę kultūrą bei tautinį charakterį įskiepydavo nugalėtoms tautoms. Kitas romėnų ugdymo bruožas, kilęs jau ne iš vidaus, bet iš viršaus, yra jo graikiškumas. Todėl visas mokslas, visas menas, visas ugdymas buvo prisigėręs graikiškos dvasios ir graikiškos formos. Šitas gyvenimas buvo pusiau svetimas, iš dalies net mmados gyvenimas. Todėl ir ugdymas, išaugęs iš tokios svetimos kultūros ir sykiu su ja atėjęs į Romą, nebuvo romėnams savas ir organiškai nesutapo su jų dvasia bei pagrindiniais tautiniais gyvenimo bruožais. Romėnų ugdymas heleniškajame jų istorijos tarpsnyje, anot O.Willmann “nėra tautinės jų kultūros pražydimas, bet išaugęs iš pasisavinimo svetimos, jai sukurtos lavinimo sistemos”( Maceina, “Pedagoginiai raštai”, 534 psl.). Vis dėlto šitas pasisavinimas nebuvo tiktai vergiškas, mechaniškas kopijavimas . Tas pats Willmannas pažymi, kad “romėniškasis lavinimo turinys, nepaisant neorganiškos išvaizdos, nėra tiktai paviršutiniškai paimtas; jis yra įdiegtas į tautinę sąmonę ir tuo būdu tapęs šiai didžiai nugalėtojų tautai dvasinės asimiliacijos priemone”. Tą pačią mintį išreiškia ir A.Grenier, sakydamas, kad “lotynų lavinimas yra graikiškas savo kilme, savo metodais ir savo idėjomis. Bet objektas yra lotynų praeitis”. ROMĖNŲ ŠEIMOS VAIDMUO UGDYME. “Niekad ir niekur, – sako H.Franzas, – gal išskyrus tik senąją žydų ir senąją kiniečių kultūrą, šeima neturėjo tokios pagrindinės reikšmės bendruomenės gyvenime ir ugdyme kaip senojoje Romoje. Šeima čia buvo gyvenimo visuma, tikriausia prasme valstybės ir romėnų pasaulinės galios bei pasaulinės reikšmės pagrindas”(Maceina,”Pedagoginiai raštai”, 535 psl.). Romoje ir individas, ir valstybė rėmėsi šeima. Šeima Romoje buvo centras, aplinkui kurį telkėsi ir valstybės, ir atskiro asmens gyvenimas. Atskiras asmuo su valstybe santykiavo ttik per šeimą, o valstybė laikė šeimą savo gyvenimo ir pažangos pagrindu. Romėnų šeima buvo didšeimė. Ji apėmė ne tik tėvą, motiną ir vaikus, bet ir tarnus, ir vergus ir vadinamuosius klientus. Kartais šeimos galva galėdavo klientus net parduoti vergijon. Toks romėnų šeimos pobūdis mums primena nomadinės kultūros šeimą, kuri taip pat buvo didšeimė ir kurioje tėvas turėjo patriarchalinę reikšmę. Romėnų šeima yra išlaikiusi pirmykštės nomadiškosios šeimos bruožus dar ir tuo atžvilgiu, kad ji yra aiškiai tėvo teisės šeima su didele moraline motinos reikšme ir pagarba. Tėvo autoritetas šeimoje labai didelis, ir jo teisės beveik neaprėžtos. Jis taip pat valdė šeimą teisiniu, pedagoginiu, ekonominiu ir religiniu atžvilgiu. Moteris motina romėnų šeimoje turėjo didelę reikšmę ne tiek juridiniu, kiek doriniu atžvilgiu. Mater familias gaubė etinė ir net religinė pagarba. Ypač buvo vertinamos tos moterys, kurios turėdavo tiktai vieną vyrą ir, pasilikusios našlės, netekėdavo. Santykiai tarp vyro ir žmonos buvo laikomi šventais. Graikų šeimos palaidumo Romos gyvenimo pirmykščiame tarpsnyje nebuvo. Šeimų gausumas taip pat buvo pavyzdingas. Kūdikių neturėjimas buvo laikomas dievų prakeikimu. Tiesa, Romos smukimo laikais šeimos gyvenimas jau buvo gerokai apardytas. Savaime suprantama,kad šitokia stipri pirmykštė romėnų šeima turėjo nemažą rekšmę visam pedagoginiam darbui. Jau anksčiau buvo minėta, kad romėnų ugdymas

buvo privatinio pobūdžio ir kad šitas privatiškumas pasireiškė naminiu ugdymo charakteriu. Jaunimas buvo daugiausia lavinamas ir auklėjamas namuose savo tėvų arba namų draugų bei šiuose namuose gyvenančių vergų. Svarbiausias mokytojas ir auklėtojas, be abejo, buvo tėvas. Su tėvu vaikai eidavo į forumą, į puotas, tėvas mokydavo juos skaityti ir rašyti. Aukodamas namų dievams, jis įvesdavo vaikus ir į religijos dalykus. Taigi tėvas naminiame ugdyme buvo pats pirmutinis ir pats svarbiausias auklėtojas ir mokytojas. Vis labiau patenkant Romai graikiškosios kultūros įtakon, ššeiminis ugdymo pobūdis nenyko, tik keitėsi jo formos: vietoj tėvo šiuo metu atsistojo namų mokytojas. Tėvas nebesugebėjo savo vaikų išmokyti visko, ko reikalavo pasikeitusio gyvenimo aplinkybės, todėl jis buvo priverstas ieškoti pagalbos tų žmonių, kurie pedagoginiam darbui daugiau ar mažiau buvo pasiruošę. Namų mokytojais helenistinėje Romoje buvo daugiausia išlavinti graikai. Toksai namų mokytojas romėnų buvo vadinamas comes. Namų mokytojas prižiūrėdavo vaikus, mokydavo juos graikų kalbos pradmenų, graikų papročių ir graikiško apsiėjimo taisyklių.Šitie du veikėjai – tėvas ir namų mokytojas – kkaip tik buvo du ugdytojai naminiu romėnų auklėjimo bei lavinimo laikotarpiu. Tėvas daugiausia atsidėdavo berniukams ugdyti. Motina daugiau auklėdavo ir lavindavo mergaites. Namų mokytojas buvo skiriamas dažnai visiems vaikams. Mergaičių lavinimu romėnai rūpinosi nemažai. Bet visas šitas lavinimas daugiausiai būdavo įįgyjamas šeimoje. Pirmiausia mergaitės buvo mokomos reikalingų namams darbų, nes Romoje net ir aukštakilmės matronos šių darbų nevengdavo. Svarbiausias moters darbas romėnų šeimoje buvo verpimas ir audimas. Šalia tų dalykų ėjo siuvinėjimas. Skaityti, rašyti, poezijos mergaitės mokydavosi sykiu su berniukais vis tiek ar šeimoje, ar mokykloje. Bet ypatingai buvo stengiamasi mergaites išmokyti muzikos ir šokių. ROMĖNŲ MOKYKLA IR MOKYMO PRAKTIKA. Kaip jau buvo anksčiau minėta, Romoje ugdymas buvo paliktas privatinei iniciatyvai ir, galime teigti, vyko per šeimą. Tačiau čia taip pat buvo nesvetimos ir mokymo įstaigų, mokyklų savokos. Romėnų mokyklos pradžia yra susijusi su kultu. Pirmieji romėnų mokytojai buvo kunigai. Nors mokyklų būta ir labai senais Romos gyvenimo laikais, kaip mini Livijus, vis dėlto formaliai romėnų mokyklų pradžia yra susijusi ssu Spurijaus Carvilijaus vardu, kuris apie 250 metus prieš Kristų atidarė mokomąją įstaigą, priimdamas į ją be atlyginimo mokinius. Šitas pirmasis Carvilijaus žygis yra laikomas lemiamu romėnų mokyklos istorijoje. Šitos pirmykštės romėnų mokyklos buvo grynai privatinės įstaigos. Drausmė jose buvo gana griežta. rykštė ir lazda – nuolatinės mokytojo palydovės. Mokymo objektai jose buvo elementarūs: skaitymas, rašymas, skaičiavimas, dvylikos lentelių įstatymai, tautinės legendos, patarlės ir žmonių gyvenimo bei apsiėjimo taisyklės. Mokinių ir mokytojų santykiai buvo pavyzdingi. Pirmykščiame romėnų ugdymo tarpsnyje mokytojas nne tik buvo gerbiamas, bet ir laikomas tėvo vietoj. Romėnai į mokytojo ir mokinių santykius žiūrėjo kaip į tėvo ir vaikų santykių tęsinį. Mokytojas turėjo pavaduoti tėvą. Apskritai ši pirmykštė romėnų mokykla buvo daugiau atsitiktinio pobūdžio. Ji neturėjo nei aprėžto mokymo plano, nei tikslaus mokomųjų dalykų suskirstymo, nei pastovesnių mokinių. Šitos mkyklos sąranga visiškai priklausė nuo mokytojo, kuris ją vedė. Romos gyvenimo sugraikinimas padarė nemažai pakaitų ir mokyklų santvarkoje. Visų pirma helenistinė Romos mokykla buvo griežčiau sutvarkyta. Čia atsirado mokyklų laipsniai, pačios mokyklos įgijo aiškesnę struktūrą, išsidirbo mokymo planus, suskirstė mokomuosius objektus. Čia susiformavo mokytojų profesija, atsirado didaktinių taisyklių, patarimų ir priemonių. Romėnai perėmė visus lavinimo laipsnius ir objektus iš graikų. Bet ne visus juos vienodai išvystė ir vertino. Labiausiai romėnai išvystė retorinį lavinimą, mažiausiai filosofinį ir matematinį. Helenistinių mokyklų tinklas Romoje buvo gana tankus. Bet aukštesniųjų mokyklų būta tiktai didesniuose miestuose. Romoje buvo pačios aukščiausios mokyklos, patys geriausi mokytojai, todėl čionai traukdavo mokytis norintieji jaunuoliai iš visų Romos imperijos provincijų. Mokytojo darbas helenistinėse mokyklose jau buvo kitoks negu pirmykštėse, grynai romėniškose. Visų pirma tie tėviški mokytojo ir mokinių santykiai jau buvo bemaž dingę. Mokiniai žiūrėjo į mokytoją tiktai kaip į mokytoją, ne kaip į tėvą. Antra vertus, nemaža mokytojų ““dirbo ne dėl išvidinio pašaukimo, bet dėl kasdienės duonos”. Todėl daugumas iš jų nebuvo tinkamai pasiruošę. Išviršinės mokytojo darbo aplinkybės helenistinėse mokyklose nebuvo lengvos. Pamokų skaičius buvo įvairus, bet dažniausiai šešios valandos. Mokyklose buvo dėstomos įvairios disciplinos, bet jos turėjo nevienodą reikšmę ir svorį romėnų ugdyme. Lavinimo turinys buvo perimtas iš graikų, tačiau romėnai iš jo atsirinko tai, kas labiausiai atitiko jų praktišką prigimtį. ROMĖNŲ LAVINIMO TURINYS. Gimnastinio lavinimo pradmenų būta jau ir senojoje Romoje, tačiau šis lavinimas buvo daugiau praktinio pobūdžio ir gilesnės prasmės neturėjo. “Fizinis lotynų jaunimo lavinimas, – sako Mommsenas,- buvo griežtas ir stiprus, bet jis buvo toli nuo minties estetiškai išlavinti kūną, ko siekė graikai”(Maceina “Pedagoginiai raštai”, 544 psl.). Todėl kai atėjo helenizmo banga į Romą, o su ja sykiu ir graikiškai suprastas gimnastinis lavinimas, jis pasidarė grynai mados dalykas, nepasiekęs plačių masių ir neturėjęs jokios didesnės reikšmės romėnų ugdymo sistemai. Romėnai pasiėmė garikiškas gimnastinio lavinimo formas, bet nesuprato jo esmės ir paskirties. Pvz: jei Graikiškuose turnyruose nugalėtojas buvo graikiškosios paideios reiškėjas, tai Romėnuose jis buvo tik publikos linksmintojas, savo vikrumo rodytojas ir gaudavo už tai pinigų, bet ne garbės. Poezija, kaip pirmasis mūzinio lavinimo objektas, romėnų lavinimo sistemoje, be abejo, užėmė daug reikšmingesnę vietą negu ggimnastika. Ir vis dėlto, skirtingai nei graikai, romėnai neturėjo tokios poezijos, kuri jiems būtų pradžioje atstojusi ir istoriją, ir visuomenės mokslą, ir tikybą. Senosios romėnų pasakos, legendos, mitai nė iš tolo negalėjo prilygti Homero epams. Romėnai gyvenimo išminties mokėsi pirmiausiai ne iš poezijos, bet iš dvylikos lentelių įstatymų. Helenistiniame tarpsnyje poezija į romėnų lavinimą įėjo graikškai suprastos gramatikos pavidalu, kurią jie pavadino literatūra. Literatūra romėnų mokyklose apėmė tris dalykus: patį kalbos mokslą, poetų veiklos nagrinėjimą ir estetinį sprendimą apie veiklą. Pirmasis dalykas turėjo didžiausią reikšmę. Visa romėnų literatūra buvo sufilologinta. Graikų ir lotynų kalbos tobulas mokėjimas čia buvo svarbiausias dalykas. Filologija romėnų gyvenime buvo gana madingas dalykas. Čia turėjo reikšmės ir patriotonis motyvas: romėnai norėjo parodyti, kad jų kalba taip pat yra tobula, subtili, graži, kad ja taip pat galima išreikšti įvairiausius minties niuansus bei sąvokas. Todėl stilistika stovėjo pirmoje gramatinių disciplinų vietoje. Literatūros mokymas buvo susietas ne tik su pačios kalbos išmokymu , bet su literatūrinių gabumų ir estetinio skonio lavinimu. “Literatūros pamokos,- sako H.Franzas,- lavino ne tik kalbinio taisyklingumo ir kalbinio gražumo pajautimą, jos lietė ne tik žodžių prasmę, daikto išaiškinimą, kalbines priemones, formas ir dorinius pamokymus, bet jos taip pat skatino mokinių ir kūrybinį savaveiklumą”. Šito didelio

literatūrinio lavinimo dėka romėnai turėjo nepaprastai puikių stilistų. Muzika, kaip antrasis mūzinio lavinimo objektas, romėnų lavinime jau turėjo žymiai mažesnės rekšmės. Muzikos, kaip ir gimnastikos, prasmės romėnai nesuprato. Kaip gimnastika daugiau tarnavo akims pasismaginti ir žiūrovams smagiai nuteikti, taip muzika daugiau buvo skiriama akustiniam malonumui ir puotų bei iškilmių pramogoms. Instrumentinė buvo išsivysčiusi gana silpnai ir dažniausiai ji buvo tiktai dainos palydovė. Garsas aiškiai buvo palenktas žodžiui, o žodis – turiniui. Orchestika, kaip trečiasis mūzinio lavinimo objektas, Romoje buvo lygiai ttraktuojamas su muzika. Jos, kaip ir gimnastikos, pradmenų romėnai turėjo jau ir pirmykščiame savo ugdymo tarpsnyje. Bet šitie pradmenys negalėjo išsiskleisti, nes helenizmo metu jie buvo nustelbti graikiškų šokio formų. Retorinis lavinimas Romėnuose buvo daug labiau išvystytas negu gimnastinis ar mūzinis. Romėnų retorika turbūt yra vienintelis dalykas, sukurtas pačių romėnų be ypatingesnės graikų pagalbos. Menas kalbėti Romoje klestėjo jau nuo senų laikų. Pati romėnų prigimtis juos padarė oratoriais. Demokratija yra viena iš palankiausių sąlygų susiformuoti iškalbos menui. Tuo tarpu demokratinis rromėnų valstybės bruožas buvo labai ryškus. Todėl šitoje valstybėje reikėjo mokėti kalbėti, jeigu pilietis norėjo laimėti bylą, pasirodyti susirinkime arba padaryti visuomeninę karjerą. Ir tai lietė visus gyvenimo sluoksnius. Todėl iškalbos meno mokymas jau yra užeinamas pirmykščiais Romos gyvenimo laikais. RReikia pasakyti, kad romėnai graikiškosios retorikos iš pradžių labai nemėgo. Ji atrodė jiems negyva, sausa, žodžių žaismas, daugiau nieko. Vis dėlto galop ir retorika turėjo pasiduoti viską apimančiai helenizmo bangai. Ji buvo sugraikinta dviem atžvilgiais. Visų pirma ji neteko, pasakytume, savo kaimietiškumo. Pirmykštė romėnų iškalba buvo šiurkšti, kasdienė ir primityvi. Graikų įtakoje ji įgijo elegancijos, lankstumo, gražumo. Bet, antra vertus, ji prarado aną pirmykštę gyvybę, pasinerdama į formalizmą ir atkreipusi dėmesį nuo klausytojų į pačią kalbą. Pirmykštė romėnų iškalba buvo daugiau praktinio pabūdžio, tarnaujanti konkretiems gyvenimo reikalams. Tuo tarpu šioji naujoji retorika pamažu virto visa apimančiu mokslu ir žmogų tobulinančiu menu. Quintilionas, didžiausias šios naujos retorikos teoretikas, reikalavo, kad retorika apimtų visą filosofiją, visą pedagogiką ir apskritai atsistotų mokslo ir mmokymo centre. Antra vertus, retorika turėjo padaryti žmogų geresnį. Retorius turėjo būti ne tik toks žmogus, kuris sugeba gražiai kalbėti, bet kuris apskritai yra tobulas žmogus. Todėl suprantama, kodėl helenistiniame tarpsnyje retorika buvo aukščiausias mokslas, o retorikos mokymas pasidarė aukščiausiu lavinimo laipsniu. Romoje pati valstybė susirūpino retorikos išvystymu. Visi mokslai buvo laikomi tik pasiruošimu retorikai. Matematinis lavinimas Romėnuose buvo visiškai menkas. Visų pirma tai buvo grynai praktinis mokslas, apsiribojantis tik elementariu skaičiavimu. Kiek daugiau romėnai buvo susipažinę su astronomija, kuri bbuvo reikalinga jiems žemdirbystei, jūrininkystei ir kalendoriui. Matematika, kaip gilesnis būties pažinimas ir kaip pasiruošimas filosofijai (kaip buvo Graikuose), romėnų nebuvo vertinama. Filsofinis lavinimas Romėnuose stovėjo žymiai aukščiau nei matematinis.Jų filosofija buvo eklektiškai etinė. Romėnai savo filosofiją skirstė į logiką, fiziką ir etiką. Bet etika buvo visos filosofijos centras ir mokymo pagrindas. Filosofinės studijos paprastai prasidėdavo po mūzinio ir po retorinio lavinimo. Specialių įstaigų filosofijos mokymas neturėjo. Paprastai filosofai skaitydavo paskaitas kokiose nors viešose vietose, o mokiniai klausydavosi ir disputuodavo. Nors filosofijos dėstymas apėmė trejetą pagrindinių ddasciplinų: logiką arba dialektiką, fiziką ir etiką, bet aiški pirmenybė būdavo atiduodama etikai. Net ir gamtos problemas spręsdami, romėnai jas telkė aplinkui žmogų ir pavertė jas daugiau etikos problemomis. Filisofijos mokytojai arba filosofai Romėnuose turėjo ypatingą reikšmę. Jų vaidmuo buvo trejopas: jie buvo atskirų žmonių auklėtojai ir patarėjai, jie buvo dorovės mokytojai viešumoje ir galop jie buvo misionieriai ir pamokslininkai. Romėnų filosofai eidavo į praktinį gyvenimą ir čia veikdavo minėtu trejopu būdu. Todėl jų įtaka doriniam romėnų tautos gyvenimui buvo gana žymi ir tiesioginė. Turtingesnieji romėnai stengdavosi turėti filosofą savo namuose ne tik vaikams auklėti, bet taip pat patarti visais gyvenimo klausimais. Tačiau jie turėdavo tiktai namų tarnų statusą. Dar prasčiau filosofams buvo imperatorių rrūmuose. Romėnai sakydavo, kad filosofui rūmuose tiek pat tinka , kiek ir smuklėje. Todėl daugelis filosofų negyvendavo pas privačius asmenis, bet viešai mokydavo žmones. Bėda ta, kad daugelis viešų filosofų , norėdami kuo daugiau pritraukti klausytojų, naudojosi daugiau savo iškalba negu minties gilumu bei originalumu. Šalia šių buvo dar trečia rūšis filosofų, kurie keliaudavo iš vietos į vietą, skelbdami savo pažiūras ir ragindami romėnus prisiimti jų mokslą bei gyvenimo būdą. Tai buvo cinikai, savotiški senovės elgetaują broliai, kurie savo paviršiumi ne vieną atstumdavo. Visi šie filosofai rūpinosi konkretaus gyvenimo problemomis ir visi buvo etiškai nusiteikę. Net ir filosofijoje pasireiškė romėnų linkimas į praktiką, o ne į grynas idėjas ir į gryną spekuliaciją. Filosofija turėjo tarnauti žmogui ir gyvenimui. Romėnų lavinimo sistemoje randame vieną naują dalyką, kurio formaliai graikai neturėjo, būtent juridinį lavinimą. Būdami praktikos žmonės, romėnai anksti sukūrė savo teisę ir todėl anksti į savo lavinimo sistemą įtraukė ir juridinį lavinimą. Juridinis lavinimas buvo svarbiausias ir pagrindinis pirmykščiame romėnų ugdyme. Dvylikos lentelių įstatymai sudarė vieną iš svarbiausių šio ugdymo objektų. “Kaip Homeras buvo seniausia graikiška, taip dvylika lentelių buvo seniausia romėniška knyga”, sako Mommsenas (Maceina,”Pedagoginiai raštai”,553 psl.). Šitie įstatymai, kurie apėmė žmogaus santykius su šeima, su visuomene, su religija, romėnams tturėjo pagrindinę reikšmę. Jais buvo paremtas visas jų gyvenimas ir visa visuomeninė santvarka. ŽYMESNI ROMĖNŲ PEDAGOGAI. Didelį vaidmenį Romos ugdyme suvaidino atskiri žmonės. Su Roma susiję Cicerono, Senecos, Quintiliono vardai. Gyvenęs nuo 106 ligi 43 metų prieš Kristų, kilęs iš romėnų riterių, studijavęs teisę, retoriką ir graikų filosofiją, buvęs kvestoriumi, ediliu ir pretoriumi, Clodijaus įsakymu iš Italijos ištremtas ir vėl senato bei tautos pašauktas atgal, Ciceronas priklauso prie reikšmingiausių Romos imperijos žmonių. Savo raštais jis buvo ilgų amžių mokytojas. Galime teigti, kad jis sujungė savyje graikišką ir romėnišką elementą, sukūrė helenistinio gyvenimo tipą ir tuo būdu suvienijo savyje tas dvi kultūrines sroves, kurios tekėjo iš Romos ir iš Graikijos. Jis tapo graikiškai romėnišku ypatingo stiliaus mišiniu. Ugdymo istorijoje Ciceronas yra žinomas savo veikalu De Oratore, kurio pirmoji knyga ir pasižymi pedagoginiu turiniu. Antroji ir trečioji knygos skirtos jai pačiam retorikos mokslui. Savo pirmojoje knygoje Ciceronas nagrinėja oratoriaus paruošimą. Tačiau kalbėdamas apie oratorių, jis tuo pačiu išreiškia ir savo pedagogines idėjas. Jo manymu oratorius – visapusiška asmenybė, kas reikalauja kad ir pats lavinimas būtų visapusiškas. Mano nuomone,- sako Ciceronas (Maceina,”Pedagoginiai raštai”,556 psl.),- niekas negali tikėtis oratoriaus garbės, jeigu jis nebus pasisavinęs visų didžių dalykų ir menų mokslo, nes kalba gema tiktai

iš dalykų pažinimo. Jei oratorius dalyko gerai nepažįsta, jo kalba yra tuščia ir net vaikiška”. Ypatingą dėmesį Ciceronas kreipia į rašymą. Jis skatina nevengti sunkaus darbo ir kuo daugiau rašyti, nes “stilius yra geriausias ir kilniausias iškalbos formuotojas”( Maceina,”Pedagoginiai raštai”,556 psl.). Stengdamasis įsigyti kuo daugiausia žinių, oratorius, pasak Cicerono, turi mokytis poezijos, istorijos, dialektikos, teisės, turi pažinti įstatymus, tautos papročius, valstybės santvarką, tradicijas. Apskritai Ciceronas retoriką laiko aukščiausiu mokslu, o retorių- tobuliausiu žmogumi. “ Iškalba yra vienintelis dalykas, kuris žydėjo iir viešpatavo kiekvienoje laisvoje tautoje, ypač ramiose ir taikingose valstybėse. Kas gali būti malonesnio protui ir ausiai, kaip išmintingais posakiais ir rimtais žodžiais papuošta ir išdailinta kalba?”( Maceina, “Pedagoginiai raštai”, 557 psl.) Kitas, žymus daugiau pedagogo teoretiko prasme, žmogus Romos istorijoje ir ugdyme buvo Seneca. Lucius Aenaeus Seneca gimė 3m. prieš Kristų ir mirė 65 metais po Kristaus. Mokėsi Romoje, vėliau kiek laiko gyveno Egipte. Įsimaišęs į politinį gyvenimą, keletą kartų buvo baustas ir ištremtas, galop pasidarė pretoriumi ir Nerono aauklėtoju, o šiam užėmus sostą, ir konsulu. Pedagoginės teorijos Seneca nesukūrė, o tik savo filosofiniuose raštuose pabarstė vienur kitur minčių ugdymo klausimais. Tarp šių minčių ypatingai ryškėja didelis filosofijos vaidmens pabrėžimas auklėjimo darbe. Jis filosofiją padarė žmogaus ugdymo centru. Senekos ssupratimu filosofija yyra ne tiek mokslas, kiek pats gyvenimas ir veikimas. Ji formuoja žmogaus dvasią, tvarko jo gyvenimą, reguliuoja veikimą, rodo, kas reikia daryti ir ko vengti. Seneca teigė, kad ir kiti dalykai, tokie kaip muzika, aritmetika, istorija ir kt. mokslai, yra reikalingi, bet visus juos traktavo tik kaip įžangą į filosofijos studijas. Tik filosofija esanti vienintelė, kuri veda žmogų į dorybę, kuri rodo, kad “laimė glūdi nenorėjime laimės”. Ypatingą dėmesį Seneca kreipė į dorybių įsigyjimą, todėl visos jo pedagoginės ir filosofinės pažiūros yra kupinos moralinio elemento. Šis momentas aiškiai persveria lavinimo momentą. Senecai ne tiek rūpėjo, kad žmonių protai būtų pilni žinių, kiek kad valia būtų nusiteikusi dorybei. Taip pat Seneca žinojo, kad dorybė glūdi ne tiek prote, kiek vvalioje, būtent josios nusiteikime gerai veikti, todėl jis reikalavo ne tiek etiškai jaunimą mokyti, kiek įpratinti jį į etiškus veiksmus. Pedagoginės Senecos pažiūros yra atrmtos į mokinio savaveiklumą. Jis reikalavo, kad auklėtinis veiktų pats. Taip pat Seneca labai pabrėžė pavyzdžio reikšmę. Lavinime turi didelę reikšmę ugdytojo žinojimas, jo sugebėjimas žinias pritaikyti ir perteikti, o auklėjime šitoji reikšmė tenka asmens pasielgimams, apskritai pavyzdžiui. Taigi trumpai apibendrinant Senecos pedagogines pažiūras, galime sakyti, kad jis ypatingai vertino ugdymo darbe filosofiją, doriniam auklėjimui atidavė ppirmenybę prieš teorinį lavinimą, pavyzdį laikė pagrindine dorinio auklėjimo priemone. Visiškai kitoks, tačiau labai svarbus romėnų ugdyme asmuo buvo Quintilionas. Jis gimė apie 42 m. Ispanijoje, studijavo Romoje, čia dėstė retoriką, garsėjo savo mokymu ir po 20 metų pedagoginio darbo pasitraukė poilsin. Šis pedagogas ypatingas tuom, kad jis turbūt vienintelis savo laiko retorius, kuris labiau pabrėžė turinį negu formą. Pagrindinis ir vienintelis Quintiliono veikalas, žinomas ir reikšmingas pedagogikos istorijoje, yra Institutio oratoria. Tai pirmasis sistemingas didaktikos veikalas vakaruose. Šis veikalas vertinamas labai palankiai. “ Romėnų literatūroje ir pedagogikoje nėra nė vieno kito veikalo, kuris lavinimo ir auklėjimo klausimus nagrinėtų taip atsidėjęs ir taip giliai”,- sako Appelis (Maceina, “Pedagoginiai raštai”, 562 psl.).