Socializmas

1. Socializmas

Tai doktrina, kuri svarbiausiomis vertybėmis laiko socialinę lygybę ir teisingumą. Liberalizmo iššūkį senajai viduramžių santvarkai rėmė ne tik labiausiai suinteresuotas prekybininkų ir pramonininkų elitas, bet ir dauguma eilinių žmonių – valstiečiai ir ypač samdomieji darbininkai. Pastariesiems buvo priimta pagrindinė liberalizmo idėja, kad visi žmonės iš prigimties yra laisvi, lygūs prieš įstatymą ir turi turėti galimybę vystyti savo gabumus. Nemažiau patraukli atrodė ir liberaliosios demokratijos nuostata, kurios nuoseklus įgyvendinimas samdomiesiems darbo žmonėms būtų atvėręs galimybę dalyvauti politikoje, siekti sprendimų, palankių darbininkijai. TTodėl iki pat XIX a. vidurio darbininkai buvo aktyvūs liberalizmo doktrinos šalininkai (Didžiojoje Britanijoje net iki 1900 m. daugelis darbininkų profesinių sąjungų lyderių aktyviai rėmė liberalų partiją ir derino savo veiksmus su ja). Taigi socializmo šalininkai pripažįsta beveik visas libealizmo idėjas, tačiau ekonominę lygybę laiko pagrindu visoms kitoms.

Jau antroje XIX a. pusėje liberalizmo įtaka darbininkams ėmė silpnėti. Vienas iš pagrindinių liberalizmo teiginių buvo tas, kad politinė valdžia turi kuo mažiau kištis į privačius žmonių reikalus, kuo mažiau juos reglamentuoti. TTuo tarpu samdomojo darbo žmonių, gyvenančių tik iš atlyginimo ir labai priklausančių nuo galimybės susirasti darbo, socialinė būklė buvo pati blogiausia, palyginti su kitomis visuomenės grupėmis. Todėl darbininkija, priešingai liberalizmo nuostatoms, kaip tik iš vyriausybės tikėjosi susilaukti svarios paramos, tuo llabiau kad atsivėrė galimybė turėti vyriausybėje savo atstovų. Valstybinio draudimo išmokos netekus darbo, parama skurstantiems, valstybinis darbo sąlygų ir darbo dienos trukmės reglamentavimas ir kt. – šie darbininkų iškelti reikalavimai pasidarė nebesuderinami su liberalizmu ir jo principais.

Pagrindiniai socializmo bruožai:

• Kolektyvizmas ir bendruomeniškumas;

• Bendradarbiavimas ir solidarumas;

• Socialinės klasės;

• Lygybė ir socialinės garantijos;

• Bendruomeninė nuosavybė;

Pagrindinė vertybė, už kurią pasisako socializmas, – tai socialinė lygybė ir teisingumas. O tai yra svarbiausia sąlyga, be kurios neįmanoma pasiekti tikrosios asmens laisvės ir visuotinės gerovės.

Socializmas yra viena didžiųjų XIX a. atsiradusių politinių doktrinų, kurios įtakojo visą XX a. Socializmo idėja yra ir esamos visuomenės kritika, ir projektas ją totaliai pertvarkyti pagal iš anksto parengtą planą. Paprastai ji remiasi apeliavimu į gamintojų klasę, ypač į proletariatą. Naują formą socializmas įgijo atsiradus marksizmui, kkuris prisistato kaip „mokslinis socializmas“ ir ankstesniuosius socializmus įvardija kaip „utopinius“.

1.1 Utopinis socializmas ir radikalizmas

Ypatingą vietą tarp gausybės XIX a. pirmosios pusės socializmo atmainų užėmė utopinis socializmas. Kaip tik iš jo išsirutuliojo dvi svarbiausios XIX a. kairiųjų idealogijų atmainos. Socialistai utopistai įžvalgiai analizavo tuometinio kapitalizmo realijas bei mechanizmus.

Santykis su socialistų utopistų palikimu dalija to meto socializmo – naujosios santvarkos, kuri turėjo susikurti likvidavus kapitalizmą – šalininkus į dvi pagrindines stovyklas. I-ojoje atsidūrė socialistai reformistai, jie pradėjo ieškoti būdų realizuoti didžias antikapitalistines rreformas ir konkrečių nuostatų.

Kitoje stovykloje susibūrė visi revoliucinio socializmo šalininkai, jie nematė kito kelio į ateities visuomenę, kaip tik prievartinį esamos tvarkos nuvertimą. Gausybė įvykių, visų pirma „Tautų Pavasaris“ nulėmė, kad revoliucinė orientacija užvaldė daugelio šalių darbo žmonių protus.

Kairiųjų politinės pažiūros savaime tapatinamos su radikalizmo ir revoliucijos idėjomis. Radikaliu mąstymu ir veikla politikoje vadinamas polinkis į kraštutinumus, kai nevengiama prievartos. Radikaliais galime vadinti ir tokios veiklos tikslus: esamos socialinės tvarkos pakeitimas kita. Tokiais atvejais paprastai vartojama revoliucijos sąvoka. Revoliucijos sąvoka turi būti vartojama tik tada, kai aptartų veiksmų tikslas visiškai performuoti esamą tikrovę. Visi kiti veiksmai apibūdinami kaip radikalūs.

Radikalizmas istorijoje reiškėsi dviem pavidalais: kairysis radikalizmas siekė nuversti esamą santvarką, dešinysis bandė išlaikyti senosios tvarkos esmę arba sustiprinti jos pamatus, radikaliai ją pakeisdamas ir suteikdamas jai naujas formas.

Kvietimas siekti radikalių permainų istorijoje paprastai įgydavo vieną iš trijų pavidalų: pirmasis: kai kuri nors idealogija šaukdavosi permainų; antrasis: kai plačių permainų būtinybė išplaukdavo iš konkrečios idealogijos; trečiasis: bandyta kurti visiškai naują santvarką. Visas šias idealogijas turėtume laikyti radikaliomis. Kairiųjų sąvoka atsirado Prancūzijos revoliucijos dienomis. Kairuoliškais vadinami siekimai prievarta pakeisti esamą padėtį, vadovaujantis neturtingos daugumos interesais. Į pirmąjį planą visuomet iškeliama lygybė. Tik kartu su lygybės idėja laisvės, teisingumo ir gerovės siekiai gali būti llaikomi kairuoliškais. Kairiųjų istorija žymiai senesnė už Prancūzijos didžiosios revoliucijos istoriją.

XIX a. pirmosios pusės socializmas, vėliau vadintas utopiniu, aiškiai suformulavo tezę, kad žmonių nelaimių šaltinis yra socialinio ir ekonominio žaidimo taisyklės. Jie siūlė permainų metodus, gausybę reformų, kurios turėjo būti vykdomos paternalistiškai, t.y iš viršaus.

XIX a. aiškiai susiformavo dvi skirtingos socialistų idealogijos atmainos: reformistinė ir revoliucinė. Reformistinio socializmo šalininkams svarbiausias uždavinys buvo kova dėl valstybės gyvenimo demokratizavimo. Žymiausiu šios strategijos atstovu tapo Ferdinandas Lasalis.

Proletariatas neišvengiamai taps dauguma, pajėgia legaliai iškovoti valdžią – šiai pažiūrai atstovauja Eduardas Bernšteinas. Tai vokiečių socialdemokratų veikėjas, sukritikavęs marksizmo teiginius veikale „Socializmo principai ir socialinės demokratijos uždaviniai“. Be to jis naujai interpretavo socializmo idealogiją, kurią Markso ir Engelso šalininkai jau tada vadino revizionizmu dėl daugybės pataisų (revizijų). Bernšteino samprotavimų atsparos taškas abejonės marksistinio dialektinio materializmo teisingumu, svarbiausia buvo ne filosofinė diskusija, bet išvada, kad dėl dialektikos principo marksistai klaidingai, pernelyg greitai numatė socialistinės revoliucijos atėjimą ir prastai apskaičiavo jos kainą. Bernšteinas tvirtino, kad tikslas beklasė ateities visuomenė yra niekas, o judėjimas, konkretus esamos tikrovės modernizavimas viskas. Smulkiosios buržuazijos ir kitų vidurinių sluoksnių atstovai visiškai neišnyko, jų netgi dar pagausėjo. Bernšteinas klasę apibrėžė jau ne kaip asmenų grupę, kurios santykis su nuosavybe vienodas, o kaip žžmonių, turinčių vienodas pajamas, bendriją. Nebuvo reikalingas nei revoliucijos lūžis, nei proletariato diktatūra, nes teisinė ir demokratiška valstybė turėjo tapti kontroliuojama visuomenės daugumos.

Bernšteinas buvo įsitikinęs, jog kapitalizmo lėto persiformavimo į socialinę tvarką procesas jau prasidėjo. Socialinių prievolių gausėjimą jis laikė naujos socialinės sistemos užuomazgomis, nebereikalingai revoliucijai.

Revizionizmo šalininkai triumfavo Vakarų Europos šalyse, o Rytuose liko mažuma. Pavėluotai gimęs Europos rytuose kapitalizmas neturėjo ką pasiūlyti, vien sistemingą naudojimą ir valstybės represijas, pavyzdys carinė Rusija.

Antrajai atmainai atstovauja Europos socialdemokratų programos iki Antrojo pasaulinio karo.

1.2 Marksizmas – „Mokslinis socializmas“

Paskutinis ir turėjęs rimčiausių padarinių socializmas yra marksizmas, pasiskelbęs „moksliniu“, kad galėtų geriau diskvalifikuoti ankstesnius socializmus, kuriuos vadina „utopiniais“.

Žymiausiu socializmo teoretiku yra laikomas Karlas Marksas, kuris savo politines pažiūras išdėstė dar 1848 m. kartu su savo bendraminčiu Frydrichu Engelsu parašytame Komunistų partijos manifeste. Jame abu teoretikai išdėstė ir pagrindė pažiūrą, kad pagrindinis darbininkų klasės politinis interesas – paimti valdžią į savo rankas ir panaudoti ją visiškam klasių panaikinimui, taigi socialinės lygybės ir teisingumo įtvirtinimui. Priešingai negu liberalai, Marksas ir Engelsas laikėsi požiūrio, kad svarbiausi visuomenės sudedamieji elementai yra ne atskiri asmenys, o didelės jų grupės – klasės (Tai grupė žmonių, kurių santykis su gamybos priemonėmis yra ne vienodas.). Tokiomis klasėmis laikytina bajorija, valstiečiai, pramonininkai, darbininkija,

inteligentija ir t.t. Pagal Marksą, žmonės negali gyventi ir veikti izoliuotai, individualiai. Jie įsitraukia į visuomenės gyvenimą priklausydami kokiai nors klasei. Ta priklausomybė nulemia ne tik materialines gyvenimo sąlygas, bet ir žmonių pasaulėžiūrą bei politinius interesus. Be to Marksas teigė, kad visuomenės klasės – tai didelės žmonių grupės atsirandančios kartu su privačia gamybos priemonių (pavyzdžiui, žemės, finansinio kapitalo, darbo įrankių) nuosavybe. Visuomenės klasės skiriasi viena nuo kitos pagal tai, kas yra gamybos priemonių savininkas, kas gali turėti ir valdyti tas ppriemones, koks pajamų dydis ir jų rūšis.

Taigi pagrindinis Markso domėjimosi objektas buvo klasių tarpusavio santykiai. Marksas teigė, kad visa žmonijos istorija – tai nuolatinė klasių kova, kad nuolat viena klasė išnaudoja kitą. Štai viduramžių Europoje viešpataujančioji klasė buvo bajorija, kurią nuo valdžios per revoliuciją nustūmė naujai susiformavusi kapitalistų, arba buržuazijos, klasė. Dabar kapitalistai viešpatauja Europoje, bet kartu jie sukūrė naują – samdomųjų darbininkų, arba proletariato klasę, kurią negailestingai išnaudoja ir nuolat stumia į skurdą. Todėl pagrindinis darbininkų klasės politinis interesas –– paimti valdžią į savo rankas ir panaudoti ją visiškam klasių panaikinimui, taigi socialinės lygybės ir teisingumo įtvirtinimui.

K.Marksas, remdamasis savo ekonominių tyrinėjimų rezultatais, manė, kad gėrybių pasiskirstymas nėra savarankiškas procesas. Atvirkščiai, tai yra sudėtinė viso nenutrūkstamo visuomeninės gamybos proceso dalis: „„kiekvienas atskiras gamintojas gauna iš visuomenės – po visų atskaidymų lygiai tiek, kiek jis pats jai duoda. Tą patį darbo kiekį, kurį davė visuomenei viena forma, jis atgauna kita forma.

Perskaitę tai, tikrai galima pamatyti, kad K.Marksas čia iš tikrųjų suformulavo ateinančioms kartoms pagrindinį gėrybių pasiskirstymo modelį ir visos visuomenės organizacijos principą.

Markso teorija pasirodė labai patraukli darbninkams ir jų politiniams lyderiams, nes aiškino jiems, kad dėl savo varganos padėties kalti ne jie patys (kaip kad teigė liberalizmas), o buržuazija, kuri juos negailestingai išnaudoja. Be to, marksizmas neapsiribojo tokiu susiklosčiusios padėties įvertinimu ir teigė, kad ją galima ištaisyti paimant politinę valstybės valdžią ir įgyvendinant politiką, kuri labiausiai atitiktų proletariato interesus.

Todėl, nors XIX a. viduryje Europoje tebuvo kelios dešimtys socialistų, jo pabaigoje socialistų ppartijos, remiamos gausios darbininkų klasės, Vakarų Europos šalyse pasidarė vienos didžiausių ir įtakingiausių.

Pagal Friedricho Engelso formuluotę, marksizmas esą sujungė „tris šaltinius“: vokiečių filosofiją (Hegelis, Feuerbachas), pranzūzų socializmą (Leroux, Saint-Simonas) ir anglų ekonominę politiką (Smithas, Ricardo, Malhusas). Kapitalizmas pirmiausia kritikuojamas hėgeliškąja dvasia už tai, kad jame darbininkas yra atskirtas nuo darbo priemonių: darbas jam virsta „daiktu, išorine egzistencija“. Marksas skelbiasi atradęs visuomenės evoliucijos dėsnius, kurie neišvengiamai baigiasi kapitalizmo perėjimu į socializmą. Šie dėsniai pagrįsti Hegelio dialektikos dėsniais, ypač mintimi, kad pprieštaravimas yra varomoji istorijos jėga. Gamybos priemonių kaita sąlygoja visuomenės sandaros pakitimus; nuo azijietiškojo gamybos būdo pereinama prie vergovinės visuomenės, paskui prie feodalinės, kapitalistinės ir pagaliau prie socialinės bei komunistinės.

Hegelio socialinės filosofijos prielaidos: Pirma, kad visuomenė yra priešingų jėgų, kurių tarpusavio įtampa bei kova sukelia socialinius pokyčius, dinamiška pusiausvyra, ir, antra, kad visuomeninė istorija yra vidinė ar kvaziloginė pačių tų jėgų evoliucija. Tačiau šie Hegelio filosofijos aspektai vaidino svarbų vaidmenį XIX a. ir vėlesnėje politinėje teorijoje. Daugiausia prie to prisidėjo Karlas Marksas, transformavęs Hegelio filosofiją. Marksas pašalino iš Hegelio teorijos prielaidą, kad tautinės kultūros yra veiksmingi visuomenės istorijos vienetai – ši prielaida niekada nebuvo logiškai artimai susijusi su jo sistema, – ir tautų kovą pakeitė socialinių klasių kova. Šitaip jis pašalino skiriamuosius helenizmo, kaip politinės teorijos, bruožus – nacionalizmą, konservatizmą ir antirevoliucinį pobūdį – ir pavertė jį nauju labai galingu revoliuciniu radikalizmu.

Nors Marksas laikė savo filosofiją materializmu, jis vis dėlto rėmėsi dialektika pagrįsti socialinės pažangos, būtinai įgyvendinančios aukštesnes moralines vertybes, teorijai. Antra, Marksas, kaip ir Hegelis, socialinių pokyčių varomąja jėga laikė kovą, o galutiniu lemiamu veiksniu – galią. Pasak jo, kovoja ne tautos, bet socialinės klasės, ir galia yra ekonominė, o ne politinė: politinę galią Markso teorijoje lemia ekonominė ppadėtis. Bet nei Marksui, nei Hegeliui neatrodė, kad kovodamos dėl valdžios abi pusės savo labui galėtų taikiai susitarti. Marksas, kaip ir Hegelis, labai abejojo, ar žmogaus įžvalgumas ir geri ketinimai gali pakeisti socialinių jėgų veikimą. Marksas iš tiesų vylėsi ir tikėjosi, kad jo revoliucinis radikalizmas sukurs socializmą, socialinę lygybę ir tikrąją laisvę, kurios papildys politinės demokratijos teikiamą lygybę ir laisvę. Tačiau jo socialinei filosofijai buvo būdingas prieštaravimas tarp jo sistemos logikos. Markso laikais tai neišryškėjo, nes jo numatyta socialinė revoliucija niekada netapo politine praktika. Tai pasidarė akivaizdu tik revoliucinio marksizmo komunistinėje versijoje.

Markso socialinę filosofiją formavo absoliučiai svarbiausi XIX a. socialiniai pokyčiai – pramonės darbininkų klasės politinės savimonės augimas ir galiausiai jos politinės galios didėjimas, – ir ji pirmoji aiškiai sutelkė į juos savo dėmesį. Tai pakeitė liberaliosios minties tėkmę, bet Marksas tų pokyčių svarbą suprato daug anksčiau už liberalus. Jis pirmasis aptarė tai, ką galima pavadinti kapitalizmo žmogiškuoju aspektu. Kapitalizmą jis laikė institucija, kuri sukūrė ir nuolat gausino klasę žmonių, gyvenančių tik iš darbo užmokesčio ir todėl susijusių su savo darbdaviais tik piniginiais santykiais. Darbo jėga yra prekė, vienintelė ekonomiškai vertinga jų turima prekė, kuri gali būti parduota konkurencinėje rinkoje, kur vienintelė pirkėjo pareiga yra sumokėti jos dabartinę kainą. Todėl ddarbdavio ir samdomo darbininko santykiai pramonėje netenka žmogiškosios prasmės bei moralinių įsipareigojimų, jie yra tik galios išraiška. Marksas šioje situacijoje teisingai įžvelgė potencialiai revoliucingiausią šiuolaikinės istorijos faktą: vienoje pusėje yra klasė, kurią apibūdina gamybos priemonių nuosavybė ir skatina poreikis didinti pelną, kitoje – pramonės proletariatas, kurio vienintelė jėga yra gerai organizuotų masių spaudimas. Jis priverstas siekti ne politinės laisvės, bet išlaikyti bei pagerinti savo gyvenimo lygį. Žiūrėdamas į tai kaip į istorijos faktą, Marksas kapitalizmą kaip instituciją laikė ne amžinų ekonominių dėsnių rezultatu, bet tuometinės visuomenės vystymosi pakopa. Todėl pradėjęs nuo to, kad egzistuoja skirtingi klasiniai interesai – tą jau buvo plačiai aptarę politinės ekonomijos klasikai, – jis ėmė interpretuoti politinį liberalizmą kaip būdingą buržuazijos idealogiją ir pradėjo kurti socialinę filosofiją kylančiam proletariatui, kurią jis galėtų panaudoti kovodamas dėl valdžios.

Šis sumanymas, kaip, beje, ir Hegelio valstybės teorija, rėmėsi Prancūzijos revoliucijos istorinės svarbos įvertinimu. Markso, kaip ir Hegelio, nuomone, Revoliucija reiškė feodalinės visuomenės žlugimą. Tačiau Hegelis buvo įsitikinęs, kad Revoliucija pasibaigs tautinių valstybių atsiradimu, o Marksas ją laikė pasirengimu radikalesnei ir bekompromisiškesnei revoliucijai. Jis pripažino, kad Prancūzijos revoliucija buvo ir labai svarbi, ir tam tikra prasme paviršutiniška. Ji buvo svarbi, nes įgyvendino būtiną civilizacijos raidos pakopą, bet kartu ji buvo paviršutiniška

ta prasme, kad tik atvėrė kelią į aukštesnę pakopą. Markso požiūriu, feodalizmo panaikinimas reiškė, kad išaugo buržuazijos galia ir susikūrė politinė sistema, kuri jos galią padarė veiksmingą. Labiausiai išvystyta šios sistemos forma būtų demokratinė respublika, bet vis dėlto ji tik iš dalies ją įgyvendintų, todėl Prancūzijos revoliucija buvo iš esmės politinė revoliucija. Ji kilmingųjų ir dvasininkų socialinlinį dominavimą pakeitė datrbininkų ir prekybinės buržuazijos dominavimu. Ji sukūrė valstybę kaip tipišką buržuazijos priespaudos ir išnaudojimo įrankio filosofiją – prigimtinių politinių ir ekonominių tteisių sistemą – idealiai pateisino ir racionaliai paaiškino buržuazijos teisę išnaudoti darbininką. Akivaizdus tolesnis žingsnis po politinės revoliucijos būtų gilesnė socialinė revoliucija. Tai turi būti augančios proletariato klasės tikslas; ji turi atimti valdžią iš buržuazijos, kaip ši atėmė valdžią iį senosios feodalų klasės. Buržuazijos filosofija buvo iš esmės prigimtinių nuosavybės teisių reikalavimas, o proletariato filosofija turi būti socialistinis žmogus be nuosavybės žmogiškųjų teisių reikalavimas. Kadangi proletariatas yra socialinės struktūros apačioje ir nėra žemesnės klasės, kurią jis galėtų išnaudoti, proletarinė revoliucija nne pakeis vieną išnaudojimą kitu, bet panaikins patį išnaudojimą. Tai bus pirmas žingsnis į visuomenę be socialinių klasinių skirtumų. Marksas buvo įsitikinęs, kad visuomenės istorijos viršūnė buvo proletariato palikimas, jis vylėsi, kad ši klasė įsiviešpataus tuometinėje visuomenėje.

2. Socialdemokratų ir Komunistų iidėjos

Socialistinė visuomenė bus klasės, baigiančios žmogaus išnaudojimo istoriją – proletariato, – diktatūra. Komunistinėje visuomenėje nebėra klasių, darbo atskyrimo, nebėra valstybės, armijos ir pinigų. Idealus komunizmas atitinka utopinių visuomenių aprašymus. Nors istorinio materialimo nustatyti istorijos dėsniai yra neišvengiami, būtina, kad darbininkai įsisamonintų savo istorinį vaidmenį ir pagreitintų perėjimą į geresnę visuomenę; iš čia marksizmo doktrinos teikiama svarba klasių kovos teorijai. Komunistinių politinių pažiūrų, kildinamų iš Markso, Engelso ir Lenino, istoriją galime skirstyti į tris pagrindinius etapus. Pirmasis etapas apima 1917-1924 m. laikotarpį, kai Sovietų Rusijai vadovavo Leninas, antrasis Josifo Vasarionivičiaus Stalino valdymo metus (1924-1953), o trečiajį sudaro įvykiai nuo Stalino mirties iki devinto dešimtmečio pabaigos.

Lenino vadovaujamų bolševikų sėkmė Rusijoje sukėlė skilimą visame socialistiniame sąjūdyje. Leninas gynė Markso sistemos prielaidas, jis manė, kkad būtina daugelį šios sitemos elementų pildyti ir taisyti. XIX a. atsiradusias idėjas pritaikyti naujo šimtmečio realijoms. Leninas, neneigdamas Markso revoliucijos teorijos, pateikė savą, skirtingą nei Markso revoliucinio proceso scenarijų, pritaikytą Rusijos realijoms. Politinė revoliucija turėjo nulemti ne socialinio ekonominio išsivystimo lygis, bet socialinė įtampa. Pramonės proletariatas Rusijoje sudarė aiškią mažumą, turėjo išsikovoti valdžią tik vienoje šalyje ir vėliau vienos valstybės mąstu imtis realizuoti komunizmo idealus valstiečių masėms buvo pažadėta išdalyti nusavintą dvarininkų žemę. Revoliucinio kelio šalininkų socialistų partijose atsirado llabai daug, tačiau ne mažiau buvo ir socialistų, nusistačiusių prieš perversmų organizavimą ir pasiryžusių siekti valdžios tik demokratiniais rinkimais. Pirmieji save įvardijo komunistais, o pastarieji ir toliau save vadino socialistais arba socialdemokratais.

Dabartinis reformistinio socializmo, jo šalininkų vadinamo demokratiniu socializmu, pavidalas yra ilgalaikės evoliucijos, kurios du paskutiniai etapai buvo tarpukaris ir laikotarpis po antrojo pasaulinio karo, rezultatas. Vieni pagrindiniai tų metų sociademokratijos idealogų buvo Karlas Kautskis, Haroldas Laskis. Karlas Kautskis akcentavo legalią kairiųjų veiklą valstybėje. Kautskio manymu, demokratizuodamasi valstybė darosi vis labiau antklasinė institucija, taigi šioje situacijoje Lenino koncepsijos iškraipo mokslinį socializmą.

Pagrindinė demokratinio socializmo idėja, kad būtinos didžiosios reformos, palaipsniui legaliai sukursiančios socialinį teisingumą ir gerovę, gali turėti įvairią individualią motyvaciją. Reformų strategija, tiesiogiai kilusi iš reformistinio socializmo ir Bernšteino samprotavimų, ir toliau tebėra socialdemokratų mąstymo ir veiklos mūsų laikų pasaulyje pamatas. Visiškas socialdemokratijos idealo realizavimas vis dar lieka tolimas tikslas. Socialdemokratų partijos plėtoja postindustrines ateities visuomenės kocepsiją, pabrėždamos, kad naujoji tvarka faktiškai jau realizuota, pragmatiškai ir evoliuciškai vystantis bendruomenei. Šioje situacijoje revoliucija jau nebereikalinga.

Kalbėdami apie visuomenę, socialdemokratai noriai teigia, kad šio šimtmečio socialinės problemos, kurias kelia naujoviškas darbo organizavimas. Naujoji ūkio sistema turi remtis daliniu planavimu ir platesnėmis valstybės koncepsijomis valdant ūkį. Valstybė turi būti efektyvi skirstytoja ir garantuoti gerovę nne tokioms turtingoms socialinėms grupėms. Ekonominio gyvenimo kontrolė, ypač darbo rinkos priežiūra (kova su nedarbu) bei progresyvinių mokesčių sistema, kai labiausiai apmokestinamas stambaus kapitalo pelnas. Pagrindinis šios politikos tikslas yra veikti visuomenės pajamų, o ne privačios nuosavybės pasiskirstymą. Privati nuosavybė veikia valstybės kontroliuojama. Ši vyriausybės kontrolė negali ir neturi sukelti valstybės nuosavybės didėjimo. Ūkinio gyvenimo valdymas, visų pirma tokiais įrankiais, kaip mokesčiai, muitai ir valstybės kreditai (intervencionizmas), socialdemokratams yra svarbesnis už vyriausybės disponavimą valstybės nuosavybe (etatizmą).

Svarbus socialdemokratų idealogijos elementas yra demokratinės ir pliuralistinės politinės sistemos vaizdinys. Viena pagrindinių jų idėjų yra valstybės antklasiškumo tezė. Valstybės organizacija turi tarnauti visiems žmonėms ir visoms visuomenę sudarančioms grupėms. Politiniame gyvenime socialdemokratų partija iš klasinės partijos turi tapti liaudies partija ir aprėpti kuo platesnius visuomenės sluoksnius. Patraukia dėmesį kitokia negu Markso darbo pasaulio samprata. Darbo pasauliui priklauso ir vidutiniai bei smulkūs verslininkai.

Dalis socialdemokratų lyderių tvirtina, kad tai jau apskritai jau nebe kapitalizmas. Todėl vertėtų išskirti tris pagrindines socialdemokratų judėjimą sudarančių partijų grupes, susiformavusias aštuntame dešimtmetyje. Pirmoji grupė partijų, kurios atėjusios į valdžią ketino realizuoti reformas, kruopštų ir pragmatišką lėtai modernizuojamos kapitalistinės sistemos valdymą,- Vakarų Vokietijos ir Austrijos socialdemokratai. Kitą grupę sudarė, neišsižadančios radikalaus kapitalizmo performavimo, vadovaujantis socializmo idealais,- Tokios programos besilaiko graikų socialdemokratai. Trečią ggrupę sudarė dvi socialdemokratų partijos: švedų ir olandų. Jas galima pavadinti socialinio eksperimento partijomis. Siekdamos iš esmės keisti kapitalistinę sistemą, ieškojo savo šalių politiniame ir ekonominiame gyvenime naujų originalių institucijų ir funkcinių sprendinių.

Apžvelgdami socialdemokratų pažiūras pastebime didelius idėjinius prieštaravimus tarp dešiniųjų ir socialdemokratų organizacijų. Vis dėlto netrukdo socialdemokratų partijoms bendradarbiauti su centro dešiniųjų koalicijomis arba nuosaikiųjų dešiniųjų ir centro grupuotėmis. Galimybių bendradarbiauti teikia socaildemokratų giminingumas ir jų idėjų bendrumas su liberaliosiomis demoktratinėmis jėgomis ir socialiniais liberalais. Nepaisant pasulėžiūrų pliuralizmo, socialdemokratų etikos teiginių negalima tapatinti su katališkąja etika

Labai nevienodai klostėsi santykiai tarp socialdemokratų ir komunistų. Idėjinis jų priešiškumas ne visada lėmė konfrontaciją ir kovą politiniame gyvenime. Greta šalių kuriose idėjinis priešiškumas paveikė ir politinius santykius, kraštų kuriuose abi idėjinio konflikto pusės pajėgė ilgiau ar trumpiau bendradarbiauti parlamentiniame gyvenime. (pvz. Prancūzijoje ir Suomijoje).

Reikia pažymėti, kad socialdemokratams pavyko pasiekti didesnių laimėjimų ir duoti darbininkijai daugiau naudos už komunistus. Socialdemokratai, aktyviai dalyvaudami savo šalių politiniame gyvenime, ne kartą laimėjo rinkimus ir buvo suformavę savo ministrų kabinetus. Pavyzdžiui, Švedijoje socialdemokratų partija išbuvo valdžioje per 40 metų (1932-1976) ir per tą laiką galėjo daug nuveikti gerindama socialinę ir ekonominę darbininkų klasės padėtį.

Tuo tarpu Rusijos komunistai, bandydami su valstybės valdžios pagalba pertvarkyti visuomenės gyvenimą, ne tik nerealizavo

beklasės visuomenės idealo ir nesukūrė visuotinės gerovės, bet priešingai, jų valdžia pavirto neregėto žiaurumo despotiška totaline diktatūra, pražudžiusia daugelį milijonų žmonių.

Matyt, ateityje socializmo politinė doktrina darys įtaką žmonių protams tik kaip socialdemokratiškoji šaka. Tuo tarpu komunizmas akivaizdžiai prarado savo kaip įtakingos politinės doktrinos pozicijas, komunistų partijos neteko valdžios ne tik Rytų Europos valstybėse,bet ir pačioje Rusijoje. Vis dėlto žmonių, tikinčių komunistinėmis idėjomis, dar kurį laiką neabejotinai išliks.

3. Anarchizmas

Anarchizmas skelbia bet kokios politinės valdžios ir visų valstybei tarnaujančių institucijų – armijos, ppinigų, bažnyčios, šeimos, privačios nuosavybės – atsisakymą. Galima išskirti individualųjį ir kolektyvinį anarchizmą.

Vokiečių filosofas Maxas Stirneris, paršęs veikalą Vienintelis ir jo nuosavybė (1845), atstovauja radikaliajam individualizmui. Egzistuoju tik aš, egoistas yra vienintelė reali būtybė, kuri turi tik patį save ir kurio laisvė vienintelė tikra. Prancūzijoje Pierre-Josephas Proudhonas (1808-1865) gali būti priskirtas anarchizmo judėjimui. Garsioje brošiūroje Kas yra nuosavybė? jis siūlo panaikinti nuosavybę. Ir tegia: „Nuosavybė – tai vagystė“. Skirtingai negu kiti utopistai, jis labai priešiškas krikščionybei, kaip ir Jėzaus asmeniui. DDievas, valstybė ir nuosavybė yra trys pagrindiniai priešininkai. Jis siūlo grįžti prie amatiškos visuomeninės sampratos, teikti kreditą smulkiesiems verslininkams. Svarbiausia yra sunaikinti valstybę ir jos institucijas, tokias kaip bažnyčia, ir sugryžti prie bendruomeninio gyvenimo, kuriam kaip pavyzdys galėtų būti rusų vvalstiečių bendruomenė.

XIX amžiaus pabaigoje gyvuoja aršus anarchistinis judėjimas, skelbiantis „veiksmo propogandą“, kitaip sakant, propoguojantis pasikėsinimą ar smurtinius veiksmus, kurie, kaip manyta, turėjo būti pavyzdys ir žadinti engiamas mases. Anarchosindikalizmas – tai nuolatinė sindikalizmo tradicija.

4. Solidarizmas ir respublika

XIX a. pabaigoje- XX a. pradžioje atsirado solidarumo doktrina (Leonas Bourgeois, Solidarumas, 1896), kurią iš dalies įkvėpė tokių socialogų, kaip Durkheimas, darbai. Anot Bourgeois, „žmogus yra žmonių susivienijimo skolininkas“ Šis mokymas siekia atgaivinti 1848 m. revoliucijai būdingą brolybės idealą, kurio tikslas – valstybei padedant mažinti ekonominę nelygybę, atsirandančią tik dėl paprasto juridinių laisvės ir lygybės principų skelbimo.

Išvados:

1. Vienas iš pagrindinių liberalizmo teiginių yra tas, kad politinė valdžia turi kuo mažiau kištis į privačius žmonių reikalus, kuo mažiau juos reglamentuoti. Tuo tarpu darbininkija, priešingai liberalizmo nnuostatoms, kaip tik iš vyriausybės tikisi susilaukti svarios paramos, tuo labiau kad atsivėrė galymybė turėti vyriausybėje savo atstovų.

2. Socializmo doktrina parėmė liberalizmo teiginį, kad visi žmonės iš prigimties yra laisvi ir lygūs ir gali turėti lygias galymybes vystyti ir pritaikyti savo gabumus bei kurti savo gerovę. Tačiau, priešingai negu liberalizmas, socializmas teigė, kad žmonių laisvė ir lygybė turi būti ne tik užrašyta įstatymuose, bet ir turėti materialų ekonominį pagrindą.

3. Dabartinėje visuomeninėje sąmonėje klestinti teisingumo samprata vienaip ar kitaip yra susijusi su principu „„Iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal darbą“.

4. Be viso to lyginant liberalizmą ir socializmą reikia neužmiršti, kad laiko išmėginimus atlaikė liberalizmas. Matyt todėl, kad liberalizmo idėjos išliko svarbios ir po XIX a. Vadinasi liberalizmas neatsilieka nuo socializmo.

5. Socializmas yra nemėgstamas dėl to, kad yra aktyvių žmonių, kurie patys stengiasi gyventi geriau. Liberalizmas pašalina visas kliūtis gyventi gerai, o socializmas prikuria jų. Socializmas paprastai yra skirtas tiems, kurie patys nieko nedaro, kad gyventų geriau, o tik ko nors reikalauja iš kitų ir atima iš tų, kurie užsidirba patys.

6. Marksas ir Hegelis rėmėsi lojalumu, o ne egoizmu, pareiga, o ne teisėmis, ir nepasiūlė jokio atpildo, tik viltį, kad asmeninis gyvenimas įgis prasmę tarnaujant didingiesiems už žmogų reikalui. Marksas buvo įsitikinęs, kad jo filosofija pateikia socialinės revoliucijos, kuri išlaisvins darbininkus nuo skurdo ir išnaudojimo, planą ir motyvą. Abu jie istorijos eigą traktavo kaip racionaliai būtiną ir tokią, kuri vystosi pakopomis pagal loginį planą ir artėja į nenumatytą tikslą.

Literatūra:

1. Wojeciech Lamenkowicz „Šių laikų Valstybė“ 1998 m., Vilnius

2. Mokslinis teorinis politologijos almanachas „Politika 89`1“ 1989 m., Vilnius

3. George H. Sabine, Thomas L. Thorsow „Politinių Teorijų Istorija“ 1995 m., Vilnius

4. „Politikos mokslų metmenys“ 1995 m., Vilnius

5. Wladyslaw T.Kulesza „Mūsų laikų idealogijos“ 1998 m., Vilnius

6. Nijolė Letukienė, Jonas Gineika „Politologija“ 2003 m., Vilnius

7. Jean- Francois Braustein, Bernard PPhan „Visuotinės kultūros istorija“ 1999 m., Vilnius

8. Arvydas Guogis, Dainius Bernotas, Domas Ūselis „Lietuvos politinių partijų samprata apie socialinę apsaugą“ 2000 m., Vilnius

9. Gediminas Vitkus „Politologija“ 1998 m., Vilnius

10. „Tarptautinių žodžių žodynas“ 1999 m., Vilnius