Lietuvos politinės partijos Steigiamojo bei I, II, III Seimų laikotarpiu

Įvadas

1920 – 1926 m. laikotarpis Lietuvoje dažnai vadinamas parlamentokratija. Tai labai svarbūs metai atsikūriusiai nepriklausomai Lietuvos valstybei – buvo įtvirtinama valstybės nepriklausomybė, priimama Konstitucija, vykdoma žemės bei finansų reformos, rengiama įstatyminė bazė būtina valstybės egzistavimui. Visi šie svarbūs sprendimai buvo patikėti demokratiškais principais išrinktam Steigiamajam Seimui, pastarajam atlikus savo funkciją, krašto reikalais rūpinosi I, II ir III Seimai. Seimo veikla priklauso nuo rinkimus laimėjusių ir į parlamentą patekusių politinių partijų. Tad kokios buvo svarbiausios, didžiausios ir galinčios daryti įtaką valstybės rraidai politinės partijos 1920 – 1926 m. laikotarpiu?

Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, didžiausią įtaką visuomenėje turėjo Krikščionių demokratų, Socialistų liaudininkų, Socialdemokratų, Tautos pažangos partija bei Valstiečių sąjunga.

Atsižvelgiant į rinkimų rezultatus ir partijų narių skaičių, politines partijas pagal populiarumą 1920 – 1926 m. galima skirstyti šia seka: 1. Lietuvos krikščionių demokratų partija, 2. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga, 3. Lietuvos socialdemokratų partija, 4. Lietuvos tautininkų sąjunga.

Šio darbo tikslas apžvelgti 4 pagindines to laikotarpio politines partijas, jų programines nuostatas.

Lietuvos krikščionių demokratų partija (LKDP)

LKDP buvo ttarp pirmųjų partijų, atnaujinusių savo veiklą dar vokiečių okupuotoje Lietuvoje. 1918 m. lapkritį sušauktoje konferencijoje susijungė Lietuvos ir iš Rusijos grįžę krikdemai, išrinkta valdyba. Partija Lietuvoje greitai prigijo, narių skaičius sparčiai augo. LKDP sugebėjo pasinaudoti Katalikų bažnyčios parapijų struktūra ir jjose kūrė savo skyrius, jau 1919 m. antroje pusėje ji turėjo apie 9000 narių, o vėlesniais metais buvo gausiausia Lietuvos partija.

Skiriamasis organizacinis LKDP bruožas – satelitinių organizacijų kūrimas ir naujų socialinių grupių rėmimas. LKDP paskatino Lietuvos ūkininkų sąjungos įsteigimą, taip pat padėjo susikurti katalikiškų darbininkų organizacijų susivienijimui – Lietuvos darbo federacijai. Šios organizacijos tapo svarbiu krikdemų politiniu sąjungininku.

Būdama viena gausiausių partijų, turėdama daug inteligentų bei didžiulę įtaką Lietuvos kaime, LKDP gerai pasirengė Steigiamojo Seimo rinkimams. Rinkimuose LKDP sudarė bloką su Ūkininkų sąjunga ir Darbo federacija. Blokas turėjo per 28 tūkstančius narių. Iš 112 vietų blokas gavo 59 mandatus. Tai suteikė krikdemams teisę formuoti vyriausybę. Vyriausybė buvo sudaryta koalicinė su valstiečiais liaudininkais. Krikdemai daugiausia vietų gavo ir rinkimuose į I ir III Seimus – iš 78 vietų 38 mandatus I Seime ir 54 II.

LKDP programos pagrindu buvo sudaryta 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Konstitucijos svarstymo metu buvo kilusios smarkios diskusijos tarp krikdemų ir jų oponentų – socdemų bei valstiečių liaudininkų. Nesutarimų objektas buvo prezidento institucija ir mirties bausmės nuosprendis. Taip pat ginčų kilo ir dėl tikybos reikalų. Opozicija norėjo atskirti bažnyčią nuo valstybės, tuo tarpu krikdemai siekė bažnyčiai suteikti juridinio asmens statusą, dvasininkus atleisti nuo karinės tarnybos. 1922 m 08 001 krikdemų balsų dauguma LR Konstitucija buvo priimta. Ši konstitucija buvo demokratiškiausia is visų nepriklausomos Lietuvos Konstitucijų.

Svarbus krikdemų valdžios žingsnis buvo agrarinė reforma. Vykdydama žemės reforma LKDP siekė susikurti sau atramos bazę tarp gausaus ūkininkų sluoksnio, propogavo smulkųjį ūkį prieš stambųjį. Krikdemų valdymo laikais sparčiai buvo vykdoma vienkiemių formavimo politika. Valdant krikdemams įgyvendinta finansų reforma.

Nepaisant krikdemų nuopelnų, partijos autoritetas visuomenėje neaugo, o nuo 1924 m., kai jie vieni be koalicijos buvo valdžioje, pradėjo smukti. Perdėtas rūpinimasis dvasininkijos reikalais kėlė buržuazijos protestą. Partijos autoritetui pakenkė ir kai kurių jos narių įsivėlimas į finansines ir ūkines aferas. Rinkimų į III Seimą išvakarėse populiarumą mažino ir iškilę nauji ekonominiai sunkumai. Šiuose rinkimuose krikdemai gavo 30 mandatų iš 80 ir jiems teko užleistį valdžią socialdemokratų ir valstiečių liaudininkų koalicijai. Būdami opozicijoje krikdemai gynė savo priimtą Konstituciją, pasisakė prieš socialdemokratų spaudoje keliamus reikalavimus atskirti bažnyčią nuo mokyklos ir valstybės. Didelį triukšmą krikdemai kėlė dėl mažinamos kunigų įtakos valstybėje ir visuomenės gyvenime, protestavo dėl vyriausybės nutarimo nebeskirti pašalpų katalikiškoms organizacijoms. Jie įsitraukė į tautininkų ir kariškių rengiamą valstybės perversmą, kuris nušalino teisėtą Lietuvos valdžią ir pradėjo autoritarines pertvarkas.

Turėdami daugumą Steigiamajame Seime, bei I ir II, krikdemai suvaidino labai svarbų vaidmenį kuriant Lietuvos valstybę. Jų balsų dauguma bbuvo priimti svarbiausi valstybės aktai, įtatymai, tame tarpe ir Konstitucija, įgyvendintos reformos. Tai buvo pati gausiausia ir didžiausią visuomenės pasitikėjimą turinti politinė partija Lietuvoje, parlamentarizmo laikotarpiu.

Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (LVLS)

Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga kaip ir tautininkai savo šaknimis buvo susijusi su LDP. Skirtumas buvo tik tas, kad LVLS formavosi daugiau iš kairiojo LDP sparno. Lietuvos valstiečių sąjungą buvo bandoma sukurti dar 1905-07 m. revoliucijos metu. Oficialiai ji buvo įkurta 1905 m . 12 05 Vilniuje, tačiau revoliucijai pralaimėjus, ir sustiprėjus reakcijai, LVS veikla nutrūko ir LVS tapo LDP šaka. Naujas valstietiškos partijos kūrimosi etapas prasidėjo tik po Vasario revoliucijos, kai buvę kairieji demokratai įsteigė Lietuvos socialistų liaudininkų partiją. LSLP buvo įkurta 1917 m. kovą.

LSLP savo saocialine baze buvo labai nevienalytė, joje buvo įvairių socialinių sluoksnių atstovų, tad partija buvo nevieninga. Joje išsiskyrė du sparnai: dešinysis (A. Rimka, M. Sleževičius) ir kairysis (V. Bielskis). Dešinysis sparnas buvo artimesnis krikdemams ir laikėsi 1914 m. LDP programos. Kairieji kritikavo kapitalistinę santvarką ir galutiniu tikslu laikė socializmą. Partija pasiskelbė ginanti visų žmonių interesus, pirmiausia valstiečių ir amatininkų nes jie labiausiai išnaudojami.

Atsiskyrę dešinieji įkūrė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partiją (LSLDP). Po Bresto taikos LSLDP ėmė kurti masines organizacijas. Partija siekė įsitvirtinti Lietuvos politiniame gyvenime, remiantis ppačiu gausiausiu visuomenės sluoksniu – valstietija. Partija leido laikraštį “Lietuvos ūkininkas”, kuriame išdėstė pagrindinius savo principus. 1920 m. pradžioje LSLDP komitetas parengė ir paskelbė naują partijos programą. Programoje akcentuojama, kad partijos idealas tokia visuomenės tvarka, kurioje nebūtų vietos išnaudojimui ir kurioje žmonės galėtų lygiai naudotis visais mokslo, darbo ir kultūros vaisiais. Savo tikslų partija sieks visų spaudžiamų ir išnaudojamų žmonių kova prieš išnaudotojus ir žmonių gyvenimo tvarką statys ant visuomeninių socializmo pamatų. Programoje skelbiamas ir artimiausias partijos tikslas – nepriklausoma demokratinė Lietuva, įeinanti į pasaulio Tautų sąjungą lygiomis teisėmis ir pareigomis su kitomis valstybėmis. Programoje akcentuojama, kad aukščiausia valdžia turi atitekti Seimui, taip pat pabrėžiamos pagrindinės žmogaus teisės: lygybė prieš įstatymą, žodžio, spaudos laisvės. Socialinėje ekonominėje srityje numatytas valstybinis draudimas ligos nedarbo ir senatves atvejais, nustatytas darbo dienos ilgumas ir minimalus atlyginimas. Agrarinėje srityje numatytas valdomos žemės maksimumas vienam asmeniui. Partija laikėsi principo, kad žemė būtų valdoma tik tų, kurie patys ją dirba. Taip pat programoje aptarta mokesčių bei švietimo sistema. Mokesčiai turėjo būti progresyviniai, o pradinis mokymas yra nemokamas, priverstinis ir vykdomas gimtąją kalba.

Priėmus partijos programą, išryškėjo, kad LSLDP programa labai artima Lietuvos valstiečių sąjungos pozicijai. Taip buvo dėl to, kad ir vienos ir kitos partijos lyderių

branduolį sudarė tie patys žmonės. Skirtumas tarp LSLDP ir LVS buvo gal tik tas, kad LVS daugiau dirbo tarp valstiečių ir žemės ūkio darbininkų, o LSLDP stengėsi plėsti savo veiklą miestuose ir miesteliuose, mėgino patraukti darbininkus ir daugiau orientavosi į inteligentiją.

Su artimomis nuostatomis partijos atėjo ir į Steigiamojo Seimo rinkimus. Abi jos gavo mandatų – LSLDP – 9, LVS – 20. Idėjinis ir asmeninis abiejų partijų vadovybių artumas sąlygojo jų susijungimą. 1920 m. rugsėjo 12-14 dienomis įvyko bendras LSLDP ir LLVS kuopų suvažiavimas, svarstęs taktikos klausimus bei žemės reformos principus. 1922 m. 12 3-5 d. įvykusiame bendrame suvažiavime abi organizacijos susivienijo ir pasivadino Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga.

Susikūrusi LVLS turėjo pakoreaguoti programines nuostatas. Tad 1923 m. buvo sudaryta nauja programa, derinanti LSLDP ir LVS programinius principus. LVLS programoje buvo daug naujovių. Joje kaip idealas visiškai neminimas socializmas. Politinėje dalyje partija reikalaujo, kad Lietuva būtų laisva, nepriklausoma, demokratinė respublika, kurioje visi darbo žmonės galėtų lygiai naudotis visais mokslo, darbo ir kultūros vvaisiais. Programoje pabrėžiama, kad atskiroms Lietuvos dalims, turinčioms ypatingų kalbos, istorijos ir kultūros požymių gali būti suteikta vietos autonomija. Agrarinėje dalyje LVLS reikalavo atimti visą žemę iš tų dvarininkų, kurie buvo įstoję į svetimą kariuomenę, o kitiems palikti ne daugiau 550 ha, o visą kitą dalį be atlyginimo perimti valstybės žinion ir parduoti lengvatinėmis sąlygomis valstiečiams. Sąjunga skelbė, kad ji į žmogaus sielos reikalus nesikiša, bet pareiškė, kad tikyba neturi būti siejama su politika, tautybe ir finansiniais bei ekonominiais reikalais. Bažnyčia turi tarnauti ne mitingams, bet tik skelbti tikybos dalykus.

Sujungusi jėgas ir vadovaudamasi nauja programa, Valstiečių liaudininkų sąjunga pasiekė pergalę rinkimuose į III Seimą. Jie gavo 26% balsų ir 22 mandatus iš 85, o sudarę koaliciją su socdemais ir tautinėmis mažumomis, jie turėjo absoliučią daugumą ir gavo teisę formuoti naują vyriausybę. Ministru pirmininku tapo valstietis liaudininkas M. Sleževičius, o Respublikos Prezidentu buvo išrinktas kitas partijos narys K. Grinius.

Turėdami daugumą koalicinėje vyriausybėje, liaudininkai ėmėsi pertvarkymų valstybės gyvenime. Buvo priimtas įįstatymas panaikinantis karo padėtį visoje Lietuvoje, išskyrus siaurą 1 km ruožą palei demarkacinę liniją, buvo paleisti politiniai kaliniai, panaikintas susirinkimų draudimas, pasikeitė ir pozicija bažnyčios atžvilgiu. Buvo nutraukta parama klerikalinėms organizacijoms. Permainos sukėlė opozicinių partijų nepasitenkinimą, ko pasekoje buvo įvykdytas perversmas.

LVLS buvo antroji pagal įtaka politinę jėga Lietuvoje. Politinėje programoje ji pabrėžė liberalias nuostatas ir orientavosi į viduriniąją klasę, kurią XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje daugiausia sudarė valstiečiai ir kaimo amatininkai.

Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP)

Lietuvos socialdemokratų partija, seniausia Lietuvos partija ppradėjusi savo veiklą 1896 m gegužės 1 d. Tyrinėtojų manymu 1918-1919 m. LSDP organizaciniu požiūriu buvo pakrikusi ir stiprėti pradėjo tik 1919 m. pabaigoje. 1919 m. rugsėjį pasirodė LSDP laikraštis Socialdemokratas, o rugsėjo 29 d. kreiptasi į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu įregistruoti partijos programą ir įstatus, įsatai įregistruoti 1919 m. spalio 3 d. 1919 m. pabaigoje – 1920 m. pradžioje LSDP aktyviai įsitraukė į Steigiamojo Seimo rinkimų kampaniją. Rinkimuose jai pavyko surinkti 87051 balsą ir gauti 13 mandatų iš 112. Steigiamajame Seime socdemų frakcija buvo labiausiai išsilavinusi – 61,5% frakcijos atstovų turėjo aukštąjį išsilavinimą. Steigiamajame Seime socdemų frakcija pareiškė remianti Lietuvos valstybę ir, kad jiems svarbiausias uždavinys esąs demokratijos įgyvendinimas Lietuvoje. Steigiamajame Seime socdemai sudarė opoziciją valdančiąjai koalicijai. Visais klausimais LSDP frakcija Steigiamajame Seime turėjo savo nuomonę ir svarstant bei priimant Lietuvos Respublikos konstituciją balsavo prieš, nes nebuvo užfiksuoti svarbiausi socdemų reikalavimai: spaudos laisvė, civilinė metrikacija, mokyklos atskyrimas nuo bažnyčios. Prieštarauta ir žemės reformai, nesutikimą sukėlė krikdemų nutarimas bažnyčiai ir vienuolynams grąžinti iki 80 ha žemės.

Po Steigiamojo Seimo rinkimų LSDP ėmė organizaciškai stiprinti partiją. 1921 m. partija atsiribojo nuo III (komunistinio) internacionalo, nors veikimo programoje pripažino proletariato diktatūros ir socializmo sukūrimo galimybę, tačiau tik laikantis poagrindinių Vakarų socialdemokratų partijų nnuostatų. Svarbiausiais uždaviniais LSDP laikė išplėsti masines darbininkų organizacijas, nacionalizuoti labiausiai išvystytas pramonės šakas ir užsienio prekybą, įvesti valstybės kontrolę vidaus prekybai, nacionalizuoti bankus ir įvesti progresyvinius mokesčius.

LSDP narių skaičius nuolat augo: 1922 m. partija turėjo 624 narius, 1923 m. – 742, 1924 m. – 871, 1925 m. –1500, 1926 m. – apie 3000. Partija dalyvavo visuose Respublikos Seimų rinkimo kampanijose ir gaudavo mandatų. I Seime LSDP gavo 11 mandatų, II – 8, o III – 15 ir pirmą kartą partijos istorijoje suformavo koalicinę vyriausybę. Koalicinėje vyriausybėje socdemams atiteko Vidaus reikalų ir švietimo ministrų postai. Socdemai iniciavo daugelio demokratijos apribojimų panaikinimą. Pasisakė už karo padeties panaikinimą, iniciavo amnestiją politiniams kaliniams, mokyklos atskyrimą nuo bažnyčios bei civilinę metrikaciją.

LSDP koalicija su valstiečiais liaudininkais buvo neilga, 1926 m. gruodžio 17 d., tautininkai įvykdė perversmą ir pašalino koalicinę vyriausybę iš valdžios.

LSDP buvo trečioji pagal įtaką politinė jėga parlamentinės respublikos laikotarpiu. Ji pamažu stiprėjo, didėjo jos narių ir rinkėjų skaičius. Rinkimuose į III Seimą, socialdemokratai gavo 17% balsų, tai buvo geriausias jų pasiekims, per dvejus metus narių skaičius išaugo 3 kartus. Nuo partijos I pasaulinio karo metais atskilę komunistai ir jų bandymas su Tarybų Rusijos pagalba įvesti Lietuvoje tarybinę santvarką, gerokai susilpnino potencialią socialdemokratų įtaką ššalyje.

Lietuvių tautininkų sąjunga (LTS)

Lietuvos tautininkų sąjungos ištakos siejamos su Tautos pažangos partija (TPP). Tautos pažangos partija į politinį gyvenimą išejo 1917 m. pradžioje. Pažangiečiai pasisakė už nepriklausomos Lietuvos sukūrimą. Po Bresto taikos pasirašymo, kartu su daugeliu pabėgelių į Lietuvą grįžo ir daug pažangiečių. Prie jų prisijungė Lietuvoje likę vairininkai. Kartu jie pradėjo kurti Tautos pažangos partiją, kuri 1919 m. 11 08 buvo įregistruota Vidaus reikalų ministerijoje. Programoje pasisakoma už demokratinę, parlamentinę Lietuvos valstybę, kurioje visi piliečiai būtų lygūs prieš įstatymą. Tautos pažangos partijos nariai užėmė svarbius postus Lietuvos Respublikos Vyriausybėje: A. Voldemaras buvo pirmuoju premjeru, M. Yčas vadovavo Finansų ministerijai, o pirmuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu tapo pažangietis A. Smetona.

Iki Steigiamojo Seimo rinkimų Lietuvos politinės jėgos buvo susiskirsčiusios į kairę ir dešinę. Tautininkai laikė save “vidurio kelyje”, politinių jėgų centre. Tai jie grindė savo požiūriu į religiją ir bažnyčią, laisvamaniškumą ir socializmą.

1919 m. lapkritį, siekdama pasirengti rinkimams į Steigiamąjį Seimą, TPP pradėjo leisti laikraštį “Tauta”. Rinkiminė kompanija TPP buvo sunki – partija buvo kritikuojama iš kairės ir iš dešinės. Pati Tautos pažangos partijos rinkimų programa taip pat neprisidėjo prie partijos populiarumo. Ji savo idealu pasirinko visą tautą, neatsižadėjo senų visuomenės ekonominių principų, buvo santūri opiu žemės reformos klausimu, neapšaukė davarininkų

priešais – dėl to būdavo vadinama ponų partija. TPP į Steigiamojo Seimo rinkimus ėjo be revoliucinių šūkių, su konservatyvia ekonomine programa, ko pasekoje gavusi tik 1,7% balsų pralaimėjo rinkimus ir negavo nė vieno mandato. Tuo tarpu iki Steigiamojo Seimo rinkimų ši partija beveik visuose ministrų kabinetuose turėjo santykinę atstovų persvarą.

Nesėkmingi TPP buvo ir rinkimai į I bei II seimus 1922 ir 1923 m. Šiuose Seimuose TPP taip pat neiškovojo nė vieno mandato. TPP gavo 2,9% ir 2% balsų atitinkamai I iir II Seimo rinkimuose. Nesėkmės paskatino tautininkus peržiūrėti taktiką ir bandyti sujungti visas tautiškos krypties organizacijas į vieną junginį – tautininkų sąjungą. Tuo laikotarpiu, be TPP tautininkiškų nuostatų laikėsi 1919 m. susikūrusi Ekonominė ir politinė Žemdirbių sąjunga, 1922 m. universitete susikūrusi studentų tautininkų korporacija “Neo Lithuania”, tautininkų Atgimimo draugija. Visų šių organizacijų susivienijimas turėjo palengvinti tautininkams kelią į valdžią. 1924 m. vasarą buvo sudarytas tautininką sąjungos Steigiamojo suvažiavimo organizacinis komitetas. Komitetas sušaukė visuotinį tautininkų susirinkimą, kuriame nutarta įsteigti jungtinę Lietuvių ttautininkų sąjungą. Suvažiavime išrinkta Centro valdyba, priimti įstatai, kurie reikalavo kelti viešumon išorės ir vidaus priešų sumanymus, nukreiptus pieš Lietuvos valstybingumą, skatinti tautinę savimonę, dorą ir pilietinį susipratimą. Suvažiavime parengta partijos programa gerokai skyrėsi nuo Tautos pažangos partijos 1919 m. pprogramos. Nujoji programa buvo daug radikalesnė. Joje skelbiamas Tautininkų sąjungos tikslas – tautiška kultūra ugdoma laisvoje, nepriklausomoje lietuvoje su Klaipėda, Vilniumi ir Gardinu. Tautininkų programa visiškai naujai traktavo socialinius klausimus. Jie skelbė, kad Seimo priimti įstatymai suteikia darbininkams per didelę globą, kuri varžo jų savarankiškumą, trukdo darbo našumui ir kenkia viso krašto gerovei. Tautininkai skelbė, kad darbuotojai turi patys tvarkyti savo santykius su darbdaviais, o kilusius ginčus spręsti teismuose lygybės principu. Tautininkai pasisakė už naujus įstatymus, kurie tvarkytų darbininkų ir darbdavių santykius, atsižvelgiant į žemės ūkio, prekybos ir pramonės reikalus. Tautininkai savo programoje siūlė į valdžios institucijas imti tik patyrusius, išsilavinusius ir turinčius darbo praktikos žmones. Siūlė sumažinti valdininkų skaičių, didinti atlyginimus, įvesti atsakomybę už pareigų ėjimą, nustatyti karjeros galimybę. TTautininkai savo programoje aptarė ir Seimą, jo kompetenciją ir santykius su vykdomąją valdžia. Tautininkai nepripažino Seimui aukščiausios įstatymų leidžiamosios įstaigos galios ir reikalavo ją apriboti. Siūle, kad Seimas galėtų kontroliuoti vykdomąją valdžią tik paklausimais ir interpeliacijomis, kas būtų padarę Vyriausybę nepriklausomą nuo Seimo. Programoje taip pat buvo siūloma pakeisti rinkimų įstatymą ir proporcinę rinkimų sistemą pakeisti mažoritarine.

Propoguodami savo naująją programą, Tautininkai atėjo į III Seimo rinkimus, kur pirmą kartą gavo 3 mandatus ir turėjo ambicijų užimti aukštus valstybės postus. Tačiau nnaujoji dauguma jų lūkesčių nepatenkino. Tautininkai iš pradžių buvo lojalus naujai socialdemokratų ir valstiečių liaudininkų koalicijai. Jie palaikė naujos vyriausybės pratęstą taikos sutartį su TSRS, tačiau jiems nepatiko valdančios daugumos demokratizacijos politika, karo padėties panaikinimas, plati amnestija politiniams kaliniams, tame tarpe ir komunistams. Kai 1926 m. lapkritį vyriausybė jėga bandė sutrukdyti dešiniųjų studentų demonstraciją, tautininkai perėjo į opoziciją valdžiai. 1926 m 12 17 tautininkai kartu su kariškiais ir krikdemais aktyviai dalyvavo valstybės perversme. Jų lyderis A. Smetona buvo paskelbtas tautos vadu ir gruodžio 19 d. 38 dešinųjų balsais buvo išrinktas Respublikos Prezidentu, o kitas tautinikų lyderis A. Voldemaras buvo paskirtas koalicinės vyriausybės premjeru. Parlementinis laikotarpis po perversmo tęsėsi neilgai, nes naujoji koalicija Seime teturėjo tik 36 atstovus iš 78. Kairioji opozicija pareiškė nepasitikėjimą koalicine vyriausybe, tačiau pastaroji neatsistatydino, o 1927 m. 04 12 d. Seimas buvo paleistas nepaskyrus naujų rinkimų datos. Įsitvirtino voldemariška “tvirtos rankos politika”, kuri buvo nukreipta “priešvasltybiniam gaivalui slopinti”. Ji buvo nukreipta ne tik prieš komunistus ir kairiuosius, bet ir prieš betkokius rėžimo oponentus.

Tautininkai per visą parlamentinės Lietuvos laikotarpį tenkinosi mažosios partijos statusu šalia Demokratinės tautos laisvės santaros ir komunistinių grupių ir organizacijų. Didžiausias jos laimėjimas buvo 4% balsų ir 3 vietos III Seime 1926 m.

Išvados

1920 – 11926 metai trumpas bat jaunai Lietuvos valstybei labai svarbus parlamentinės demokratijos laikotarpis. Per šios metus susiformavo, subrendo ir laisvai galėjo veikti pagrindinės politinės partijos, iš kurių Lietuvos politiniame gyvenime reikšmingiausiomis buvo: Lietuvos krikščionių demokratų partija, valstiečių liaudininkų sąjunga ir Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partiją (vėliau susijungusi į Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą), Lietuvos socialdemokratų partija ir Lietuvių tautininkų sąjunga.

1926 m. perversmas nutraukė parlamentinį partijų raidos laikotarpį. Šio laikotarpio svarbus bruožas buvo ideologinė ir organizacinė partijų institucionalizacija.

Politinės orientacijos požiūriu Lietuvoje 1920-1926 m. galima išsiskirti dešiniąsias – Lietuvos krikščionių demokratų, Lietuvos tautininkų sąjunga, ir kairiąsias – Lietuvos socialdemokratų partija, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga, partijas.