Politinės kultūros tipai

Įvadas

Politika ir kultūra mūsų visuomenėje ilgą laika buvo tolimos sąvokos. Dominuojanti politikos padėtis, politizuotas visos visuomeninio gyvenimo sritys nepaliko erdvės laisvei – pagrindinei kultūrinės kūrybos sąlygai, neliko erdvės laisvam politiniam apsisprendimui, taigi ir pilietinei politinei kultūrai.

Politika šiuolaikiniame pasaulyje pastebimai įgijo visuomenės interesų derinimo prasmę.Didėjantis pasaulio integralumas, globalinių ir žmogiškųjų vertybių prioritetas formuoja tokia politikos sampratą, kartu lemdamas ir politinės kultūros aktualumą bei būtinumą.

Kadangi mes jau daugiau nei dešimt metų esame nepriklausoma šalis, mūsų visuomenę taip pat palietė ppolitinė kultūra. Norėčiau supažindinti Jus su politinės kultūros samprata bei politinės kultūros tipais.

Politinės kultūros samprata

Politinė kultūra įvairių autorių yra apibrėžiama skirtingai.Iš tiesų būtų galima išskirti keletą teorinių krypčių, nagrinėjančių politinės kultūros fenomeną.

Politinė kultūra yra kultūros plačiąja prasme dalis, žmonijos, tautos, grupės politinė patirtis. Politika ir politinė kultūra yra tampriai susietos, viena negali egzistuoti be kitos. Politinę kultūrą galima apibrėžti kaip vertybinę normatyvinę sistemą, normų, taisyklių, principų ir papročių kompleksą, reguliuojantį politinę elgseną, pirmoje eilėje valdžios pasiekimo bei jos naudojimo iir politinių sprendimų priėmimo būdus. Politinės kultūros sampratos elementų nemaža Aristotelio, Platono, de Tocqueville’o, Montesquieu, Max’o Weber’io darbuose. Pirmas šį terminą pradėjo vartoti Johannes Herder (1744-1803), tačiau ilgą laiką politinė kultūra nebuvo specialiai nagrinėjama. Pirmieji tai padarė septintame dešimtmetyje JAV mmokslininkai Gabriel Almond ir Sydney Verba. Esminis jų nuopelnas yra tai, kad šalia tradicinių politikos mokslo sferų – valstybės, formalių politinės sistemos institucijų ir biheivioristų pamėgtos politinės elgsenos analizės pradėta daugiau dėmesio skirti žmogui kaip politiniam aktoriui, jo vertybėms, įsitikinimams, orientacijoms ir pažiūroms. Tačiau reikia turėti omenyje, kad nemaža politologų apskritai nepripažįsta politinės kultūros kategorijos. Vieni jų teigia, kad ji yra tautologija (kažkokių reiškinių grupė pavadinama politine kultūra ir po to per šią sąvoką bandoma juos aiškinti). Tačiau nesunku pastebėti, kad vadovaujantis tokia logika tektų apskritai atmesti kultūros ir atskirų jos sričių bei formų (pav., liaudies kultūros, muzikinės kultūros) sąvokas.

Tačiau kiekviena visuomenė perteikia savo normų ir vertybių sistemą žmonėms, o individai savo ruožtu suformuoja skirtingus idealus, kaip politikos sistema tturėtų veikti, ką vyriausybė turėtų daryti jų labui, savo pageidavimus ir įsipareigojimus jai. Ši idealų, vertybių ir požiūrių apie politinę sistemą visuma ir sudaro nacionalinę politinę kultūrą.Kartais politiė kultūra vadinama “nacijos psichologija”. Politinei kultūrai daro įtaką daugelis veiksnių:religija,tradicijos,istorinė praeitis,valdymo tipas ir visuomenės socialinė struktūra.Kita vertus,politinė kultūra, kaip nusistovėjusių požiūrių i politinę sistemą šablonai, sudaro individų, grupių politinių veiksmų prielaidas.Politinė kultūra, iš esmės nauja kategorija, pradėta vartoti XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje.

Politinės kultūros sąvokos formavimuisi visų pirma didelę įtaką darė T.Parsono veikalai.Šis kkalbėdamas apie kultūros vaidmenį visuomenėje, pabrėžė jos, kaip orientacinės sistemos, reguliuojančios individo elgesį, svarbą.Kultūra, anot T.Parsono, yra tiek psichologinis, subjektyvus fenomenas, tiek ir objektyviai egzistuojanti, visuomenės elgesį reguliuojanti sistema.

Politinės kultūros samprata formavosi trims skirtingomis socialinės minties įtakoms:

 Socialinės psichologijos ir antropologijos. Sigmundas Freudas, Theodore’as Adorno, Haroldas Lasswellas ir kiti siekė tirti veiksnius, turinčius įtakos žmonių požiūriams ir elgesiui.

 Europos ir JAV sociologija. Europos sociologai – M.Weberis, V.Pareto, E.Durkheimas – nagrinėjo religijos, vertybių ir normų įtaką ekonominei veiklai ir politinių struktūrų raidai.

 Sociologiniai tyrimai. Susidomėjimą politikos kultūra, kaip politikos aiškinimo metodu, kuriuo tiriama politinė sistema, sustiprino sociologinių apklausų technikos, atrankos, interviu ir duomenų analizės metodų tobulėjimas.

Politinė kultūra – analitinis teorinis konstruktas. Tai – visuma požiūrių, ideologijų, tradicijų, papročių, įsitikinimų ir mitų, kurie vienaip ar kitaip daro įtaką politiniam gyvenimui. Politinė kultūra yra socialinio gyvenimo dalis.

Politinė kultūra – tai orientacijos politinės sistemos ir jos įvairių dalyvių atžvilgiu bei požiūris į savo vietą toje sistemoje, t.y. visuma vertybių, kurių kontekste vystosi politinė sistema. Politinė kultūra tam tikru būdu sutvarkyta subjektyvi politikos sritis, kuri įprasmina politinius įvykius, individualių politinių veiksmų relevantiškumą, susieja politinius institutus. Individuali politinė kultūra nurodo politinio elgesio gaires visuomenėje, formuoja vertybių ir normų struktūrą, užtikrina institutų ir organizacijų veiklos vieningumą. Tai ppolitinės sistemos istorinės raidos ir atskirų jos narių socializacijos produktas.

Politinės kultūros tipai

G.Almondas ir S.Verba pateikė kitą, subjektyvesnę, politinės kultūros sampratą, kuri išskiria tris grynus politinės kultūros tipus: parapinę, pavaldinio ir dalyvio politines kultūras : 1) parapinę, 2) pavaldinio ir 3) dalyvio.

• Parapinės politinės kultūros tipas apibūdina šios savybės: orientacijos į politinius objektus labai silpnos, asmuo nesieja savęs nė su vienu iš politinių institutų, negali pasisakyti ir nesidomi nei nacionalinėmis problemomis, nei politika apskritai, nei mano galįs paveikti ją asmeniškai. Individas nesijaučia esąs pilietis, mažai tikisi iš vyriausybės. Labiausiai čia domimasi šeimos, bažnyčios, darbo reikalais. Politiniai vaidmenys nėra tiesiogiai apibrėžti kaip politiniai, bet kyla iš socialinės ar religinės orientacijos (šamanas, vadas, ir pan.). Tačiau piliečiai gali būti įtraukti į vietinę politiką – genties, kaimo. Šis tipas būdingas trečiojo pasaulio šalių tradicvinėms visuomenėms, kur silpnai išreikšta institutų ir politinių vaidmenų diferenciacija. Toks individas retai aptaria politinius klausimus su pažįstamais, neturi supratimo apie dalyvavimą joje. Jis jaučiasi bejėgis prieš politinius institutus. Galima daryti prielaidą, kad tokiai kultūrai atsirasti palankesnė yra paprasta tradicinė sistema, kurioje politinė specializacija yra minimali.

• Pavaldinio politinės kultūros tipas išsiskiriamas tuomet, kai individas rodo teigiamą arba neigiamą nusistatymą politinės sistemos atžvilgiu. Tačiau jis neturi supratimo apie valdžios institutus, dalyvavimo kanalus, kuriais ggalima pateikti savo reikalavimus vyriausybei. Jam būdingas nestiprus dalyvavimo politikoje jausmas. Vis dėlto tokie individai jaučiasi piliečiais, domisi politika, nors ir pasyviai, dalyvauja joje, linkę remti ir paklusti autoritetui. Šis politinis kultūros tipas atitinka autoritarines politines sistemas.

• Dalyvio tipui būdingas aiškus supratimas apie politinius institutus ir politinius lyderius, individai save suvokia kaip politikos dalyvius. Jie yra politiškai aktyvūs ir kompetentingi, linkę dalyvauti politinėje veikloje, tiki, kad vyriausybė turi atsižvelgti į žmonių nuomonę ir reikalavimus.

Šie politinės kultūros tipai nesireiškia grynąja forma. Realiame pasaulyje susiduriame su mišria politine kultūra. Daugelyje šalių pasireiškia visi tei trys archetipai, bet jų kombinacijos skirtingos. Kelias iš jų įvardinsiu:

• Parapijinė-pavaldi kultūra (parochial-subject):

Tai yra tokia politinė kultūra, kurioje ryški ir reikšminga gyventojų dalis atmetė išbarstytos bendruomenės, kaimo ar feodalo autoritetą, ir vietoj to yra ištikima sudėtingesnei politinei sistemai (pvz., centralizuotai valdžiai). Tai būdinga viduramžių karalystėms.

• Pavaldi-dalyvaujanti kultūra:

Įdiegtas tautinio lojalumo ir tapatybės jausmas, yra polinkis paklusti centrinės valdžios tvarkai.

• Parapijinė-dalyvaujanti :

Būdinga besikuriančioms visuomenėms.

Tokios politinės sistemos yra nuolat sukrečiamos parapijinio susiskaidymo: iliustruoja “švytuoklės dėsnį” kaip būdą išreikšti palankumą autoritariniam variantui arba siekį demokratijos.

Tikslas-įsilieti į parapijines struktūras jų nesugniuždant, ir transformuoti jas į interesų grupes.

G.Almondo ir S. Verba iškėlė hipotezę, kad demokratija yra stabiliausia tose šalyse, kur

dalyvio kultūros tipas yra sumišęs su pavaldinio ir parapinės kultūros elementais. Pagrindinis jos elementas yra dalyvio tipas. Tokioje kultūroje piliečiai gana aktyviai reiškia savo reikalavimus vyriausybei, preferencijas rinkimuose, bet nėra tiek įsitraukę į specifines problemas, kad atsisakytų paklusti sprendimams, kuriuos priima jų išrinktas elitas. Piliečiai jaučiasi galį daryti įtaką vyriausybei, bet dažnai linkę atsisakyti tiesioginio dalyvavimo politikoje, suteikdami vyriausybei galimybę laviruoti, priimant sprendimus. Tokią trijų politinės kultūros archetipų kombinaciją G.Almondas ir S.Verba pavadino pilietine politine kultūra.

Tai buvo vienas iš pagrindinių jjų tyrimo atradimų. Pilietinė kultūra jungia savyje visų trijų archetipų bruožus. Ji, autorių teigimu, labiausiai atitinka demokratijos reikalavimus, nes jos nešėjai yra linkę pasitikėti išrinktais atstovais ir vyriausybe, yra kompetentingi ir nori saikingai dalyvauti politikoje. Kita vertus, jie yra pasirengę veikti, jei vyriausybės veikla neatitiktų jų lūkesčių. Tačiau veikti pagal įstatymų numatytą demokratinę procedūrą.

Pilietinės kultūros pavyzdžiu G.Almondas ir S.Verba nurodė Didžiosios Britanijos politinę kultūrą. Jei šalyje vyrauja dalyvio politinės kultūros tipas, tai gali sukelti politinę-socialinę įtampą; jei dominuoja pavaldinio ir pparapinės politinės kultūros bruožai- režimas palankus nedidelės elito grupės diktatūrai. Pagrindinės G.Almondo ir S.Verbos tyrimo išvados:

1. politinė kultūra lemia politinės sistemos stabilumą;

2. politinės kultūros pobūdis sudaro prielaidas politiniam režimui stiprėti arba silpnėti;

Jie teigė, kad politinė kultūra atitinka politinę sistemą, jei atitinka vertybės iir institutai. Tai įvyksta tuomet, kai individai perima vertybes, palankias sistemai veikti, jų žinios ir supratimas apie sistemą tikslūs, o emocinės ir vertybinės orientacijos yra pozityvios. Esminė kiekvienos politinės kultūros savybė yra individo savojo “aš” vietos politinėje sistemoje, kaip politinėke praktinėje veikloje, suvokimas.

Tačiau tai idealus modelis. Tikrovėje, kai piliečiai balsuoja per rinkimus, jie yra dalyviai, bet kai jie moka mokesčius, yra pavaldiniai.

G.Almondas ir S.Verba buvo kritikuojami dėl politinės kultūros reikšmės pervertinimo. Pagrindiniai argumentai rėmėsi keletu teiginių:

1. politinė kultūra tik reflektuoja politinę sistemą, bet nelemia jos struktūros;

2. pilietinė kultūra yra demokratijos stabilumo pasėkmė, o ne priežastis;

3. politinė kultūra yra istorinės atminties, įsitikinimų ir einamosios politinės situacijos kombinacija, todėl žmonių politinės orientacijos, nors ir lėtai, bet nuolat kinta;

4. politinė kultūra konkrečioje šalyje nėra vieninga, ji yra ssubkultūrų visuma;egzistuoja tarpiniai politinės kultūros tipai, kurių neapima G.Almondo ir S.Verbos koncepcija.

XX amžiaus pabaigoje mokslininkai bandė kiek kitaip žvilgtelti į politinės kultūros koncepsiją.Jai buvo bandomos pritaikyti racionalaus pasirinkimo idėjos, pradėta daugiau dėmesio kreipti į atskirų visuomenės grupių politinę kultūrą, nustota šalies kultūrą traktuoti kaip vienalytį darinį. Prie šios koncepcijos, kuri dar vadinama sociokultūrine teorija, plėtojimo daug prisidėjo A.Wildavsky. Jo nuomone, šalies politinė kultūra nėra kuris nors jos tipas, bet įvairių tipų mišinys. Skirtingose visuomenės grupėse gali vyrauti visiškai skirtingos politinės kkultūros. Politinė kultūra yra visuma idėjų apie vyriausybę, apie politinį gyvenimą apskritai. Tačiau kad ir kaip būtų apibrėžiama politinės kultūros sąvoka, ji visada turi keletą bendrų komponentų, kurie yra matuojami empirinėse studijose. Visų pirma tai intereso politikos procesams ir dalyvavimo politikoje komponentai. Jie apima tokius dalykus , kaip domėjimasis politine informacija, dalyvavimas politinėse organizacijose arba renginiuose / veikloje, taip pat žinių apie politinę sistemą lygį. Kitas svarbus politinės kultūros indikatorius yra nuostatos politikos dalyvių atžvilgiu: pasitikėjimas politinėmis institucijomis, lūkesčiai valstybės atžvilgiu, veiklos formų efektyvumo vertinimas. Taip pat labai svarbi politinės kultūros matavimo dalis yra elgesio politinėsje sferoje normos, įvairių elgesio būdų pateisinimas, nekonvencinio elgesio būdų priimtinumas, naudojimas. Galų gale, nemažiau svarbus politinei kultūrai yra ir savo kompetencijos ir svarbos politinėje sferoje suvokimas. Taip pat politinei kultūrai gali būti priskiriamos ir politinės orientacijos, politikos tikslų suvokimas.

Be abejo, politinė kultūra negali Būti analizuojama visiškai atsietai nuo kitų visuomenės procesų ir institucijų.Ji yra integrali visuomenės struktūros dalis ir tiek pati daro įtaką socialiniams reiškiniams, tiek yra jų veikiama.

Politinės kultūros suvokimo lygiai

Nė viena šiuolaikinė visuomenė nėra vienalytė, todėl išskirtini keli politinės kultūros lygiai, būdingi skirtingoms grupėms. Kiekvienoje visuomenėje yra profesionalioji politinė kultūra, būdinga politikams ir partijų aktyvistams, ir masinė politinė kultūra, susieta su “sveiko pproto” sąvokomis ir būdinga daugumai piliečių; aiškią ribą tarp profesionalios ir masinės politinės kultūros nubrėžti neįmanoma, nes jos glaudžiai sąveikoja (todėl neretai sakoma: kokia visuomenė, tokie ir politikai). Kiekvienoje visuomenėje yra dominuojanti politinė kultūra ir atskirų grupių (jaunimo, inteligentijos, darbininkų), taip pat etnoregioninės (tautiniu mažumų) politinės subkultūros. Daugiatautėms visuomenėms neretai būdingos kelios, neretai labai skirtingos etnoregioninės politinės kultūros (pav., Baltijos ir Centrinės Azijos tautų buvusioje Sovietų Sąjungoje). Neretas reiškinys yra atskirų grupių, priešpastatančių save visuomenei, politinė kontrkultūra.

Visi politinės kultūros elementai yra tiesiogiai arba netiesiogiai susieti. Pakankamai aišku, kad nuo politinių žinių apimties ir turinio priklauso politiniai politinės orientacijos ir politinė elgsena, o pastaroji, ypač politinių elitų elgsena savo ruožtu daro įtakos žmonių politiniams įsitikinimams ir orientacijoms.

Yra keli skirtingi politikos suvokimo lygiai. Pats paprasčiausias ir labiausiai paplitęs politikos interpretacijos lygis yra buitinis, “sveiko proto” (common sense) lygis – individų ir grupių politiniai požiūriai, kurie susiformuoja, stebint politinius įvykius. Šiam lygiui būdingas pusiau emocinis, pusiau racionalus politikos supratimas, nebandant analizuoti stebimų procesų ar įvykių esmę, suvokti jų dėsningumą, vidinius prieštaravimus. Politinių įvykių supratimas lieka fragmentuotas, nes žmogus neišsiaiškina jų tarpusavio ryšių, nenuoseklus, labai dažnai vienodai teisingais laikomi nesuderinami teiginiai, tikima mitu ir atmetamas visiškai aiškus ir neginčytinas faktas. Tačiau kartu, jeigu tokių nnelogiškų elementų nėra pernelyg daug, “sveikas protas” (arba “liaudies išmintis”) padeda eiliniam piliečiui saugiai orientuotis politiniuose įvykiuose ir kartu tikėti, kad jis puikiai supranta politiką.

“Sveiko proto” suvokimo lygį reikia skirti nuo masinės sąmonės. Pastaroji atspindi daugiau ar mažiau pastovius, būdingus pagrindinei gyventojų masei požiūrius, tiksliau jų spektrą. Formuojasi masinė politinė sąmonė politinės praktikos įtakoje, žymia dalimi – auklėjimo būdu (ypač mokykloje ir šeimoje), taip pat apibendrinant žiniasklaidos pateikiamą informaciją. Tarp svarbiausių masinės politinės sąmonės elementų yra požiūriai į politinę sistemą, režimą, valstybę, svarbiausias politines institucijas. Šie požiūriai paprastai yra gana pastovūs, tuo tarpu kai viešoji nuomonė apie vyriausybę, politines partijas, konkrečius politikus nuolat kinta.

Empirinis lygis yra aukštesnė politinių reiškinių suvokimo pakopa – ilagalaikio stebėjimo ir išvadų suma, kuria sukaupia tie piliečiai, kurie domisi politika ir seka politinių įvykių raidą. Jeigu šalyje žiniasklaidą nekontroliuoja vyriausybė, arba yra prieinami kiti informacijos šaltiniai (pav., buvusios Sovietų Sąjungos piliečiams – užsienio šalių radijo laidos),tokie žmonės laikui bėgant sukaupia nemažą politinių žinių bagažą, kuris leidžia jiems susidaryti savo nuomonę apie politiką ir gana užtikrintai orientuotis politiniuose įvykiuose.

Aukščiausias politikos supratimo lygis yra teorinis: požiūrių sistema, kuri remiasi socialiniu ir politinių sąryšių analize ir operuoja mokslinėmis sąvokomis ir kategorijomis. Nuo teorijos reikia skirti ideologiją (graikų

idea+logos, “mintis” ir “žodis”, terminą įvedė Destut le Tracy, 1754-1830) – daugiau ar mažiau sistematizuotą sąvokų ir idėjų sumą, išreiškiančią grupės, politinės pakraipos, klasės, valstybės interesus.

Būdama bendrosios kultūros dalimi, politinė kultūra kartu yra tautinės kultūros ir mentaliteto dalis, susieta su visa tautos istorija ir su civilizacija, kuriai priklauso konkreti tauta. Pagrindiniai “blokai”, kurie formuoja tautos politinę kultūrą yra:

– civilizacija;

– nacionalinis charakteris ir mentalitetas;

– socialinė visuomenės struktūra;

– kolektyvinė istorinė atmintis;

– aplinka (kaimyninės tautos ir šalys);

– išorinė oorientacija;

– modernizacijos lygis (raštingumas, technologija, urbanistinė revoliucija).

Apibendrinimas

Greičiausiai besikeičiantys politinės kultūros elementai yra pasitikėjimas politiniais lyderiais, socialiniais ir politiniais institutais. Individų politiniai įsitikinimai ir politinės vertybės yra santykiškai stabilūs jos komponentai. Tai patvirtina jau ištirtų šalių režimų legitinumas. Tik katastrofos gali per trumpą laiką pakeisti politinius įsitikinimus. Ne mažiau atsparios įvairių veiksnių poveikiui yra etninės ir tautinės vertybės bei įsitikinimai.

Naudota literatūra:

1. “Politinė kultūra ir visuomenės kaita” VTS institutas. Kaunas 1992

2. A.Juozaitis “Humanizmas ir politinė kultūra”

3. “Politikos mokslo metmenys”.VU 1995

4. J.Novagrockienė “Politikos mokslo pagrindai”.Vilnius 2001