JTO, NATO, ES

Europos Sąjunga

Kūrimosi istorija

Tik po dviejų XX amžiaus pasaulinių karų Vakarų Europa pradėjo aktyviai įgyvendinti kitokio pobūdžio integraciją. Vienu iš pirmųjų integracijos pavyzdžių buvo 1948m. įkurtoji Europos Ekonominio Bendradarbiavimo Organizacija (OEEC – Organization for European Economic Cooperation), susijusi su amerikietiškuoju Maršalo pagalbos planu., kurioje dalyvavo 16 valstybių. Dabar ji vadinama Ekonominio Bendradarbiavimo ir Plėtros Organizacija. 1949 m. įkurta Europos Taryba.

Šiandieninės Europos Sąjungos pirmtaku reikėtų laikyti Prancūzijos užsienio reikalų ministro Roberto Šumano 1952 m. įkurtą Europos anglių ir plieno susivienijimą (EAPS; European CCoal and Steel Community – ECSC), kuriame dalyvavo Prancūzija, VFR, Italija, Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas. Jos veikla parengė dirvą platesnei ekonominei šešių valstybių sąjungai.

Belgų politiko Henrio Spako dėka 1957 m. įkurta Europos Ekonominė Bendrija (EEB; European Economic Community – EEC), kurios svarbiausias sutarties punktas buvo bendrosios rinkos sudarymas, ir Europos Atominė Bendrija (EAB; European Atomic Community – EAC). 1957 m. kovo mėn. 27d. šešios anksčiau išvardintos valstybės pasirašė Romos sutartį dėl šių bendrijų kūrimo.

EEB veikla turėjo integruoti šešių valstybių ūkį. KKad tam netrukdytų nepakankamai jai pasirengusių valstybių prisijungimas, buvo numatyta naujus narius priimti tik vienbalsiai. 1961m. Derybas dėl prisijungimo pradėjo Didžioji Britanija. Tačiau Prancūzijos prezidento de Golio reikalavimu po poros metų jos buvo nutrauktos. Derybos atsinaujino tik 1969 m., kai dde Golis pasitraukė ir politikos. Kartu su Didžiąja Britanija į EEB prašėsi priimamos ir Anglija, Danija bei Norvegija. EEB valstybės sudarė sau palankias konkurencijos sąlygas. Jų savitarpio prekybos apimtis kur kas išaugo, o vykdant bendrą žemės ūkio politiką, EEB šalyse smarkiai padidėjo maisto produktų gamyba.

Tik 1973 m. Didžioji Britanija, Airija ir Danija tapo EEB narėmis po sunkių derybų. Norvegijos gyventojų dauguma referendume pareiškė nenorą dalyvauti Bendrijoje.

1973 m. EEB narėmis jau panoro tapti ir pietinės Europos valstybės – Graikija, Ispanija ir Portugalija. Graikijos prašymas buvo patenkintas 1981 m., o Ispanijos ir Portugalijos 1985 m.

9-tojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjo derybos dėl Austrijos, Švedijos, Suomijos ir Norvegijos priėmimo. Atitinkamas susitarimas buvo pasirašytas 1994 metais. Norvegų tauta vėl atmetė dalyvavimą Bendrijoje.

Integracija vyko nne tik platyn, priimant į EEB naujas valstybes, bet ir gilyn – stiprinant tarpusavio ryšius, didinant aukščiausių jos organų: Europos Komisijos, Ministrų Tarybos, Europos Parlamento įgaliojimus, ir siaurinant narių suverenias teises. 1992 m. Pradžioje Nyderlandų mieste Mastrichte buvo pasirašyta 12 EEB valstybių sutartis dėl Europos Sąjungos (ES). Politinė sąjunga reikštų sudarymą konfederacinės Europos supervalstybės su bendra užsienio ir gynybos politika, smarkiai išplėstais Europos Parlamento ir kitų centrinių ES organų įgaliojimais.

Europos Sąjungos organai (įstaigos)

Europos komisija

Tai yra ES įstatymų vykdomoji valdžia. KKomisijai priskiriamos iniciatyvos (per potvarkius ir direktyvas), vykdymo ir kontrolės funkcijos. Pažeidusiai įstatymus valstybei – narei komisija gali uždėti sankcijas ir perduoti Europos tribunolui.

Europos komisiją sudaro 20 komisarų, skiriamų ketveriems metams. Kiekvienas komisaras yra nepriklausomas nuo savo šalies vyriausybės, nors šios juos ir skiria. Penkios didžiosios šalys – Vokietija, Italija, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Ispanija skiria po du, likusios dešimt – po vieną komisarą. Pargrindinės komisijos darbo kalbos yra anglų, prancūzų ir vokiečių, bet oficialūs dokumentai yra verčiami į visų valstybių – narių kalbas. 1985-1994m. Europos Komisijos pirmininku buvo prancūzas Žakas Deloras (Jacques Delors ), nuo 1995m. pradžios juo tapo buvęs Liuksemburgo ministras pirmininkas Žakas Santeras (Jacques Santer). Europos Komisijos būstinė yra Briuselyje.

Ministrų Taryba

Tai yra sprendžiamasis ES organas, kuriame nagrinėjama ir derinama įstatymų leidyba. Kiekviena valstybė – narė Briuselyje turi nuolatinę atstovybę, kur dirba atitinkamų ministerijų diplomatai ir valdininkai iš gimtųjų kraštų. Šių atstovybių vadovai kartą per savaitę susitinka nuolatinių atstovų komitete.

Balsai valstybėms narėms skiriami proporcingai jų gyventojų skaičiui. Iš 87 balsų Vokietijai, Italijai, Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai tenka po 10, Ispanijai 8, Olandijai, Graikijai, Belgijai ir Portugalijai po 5, Švedijai ir Austrijai po 4, Danijai, Suomijai ir Airijai po 3, Liuksemburgui 2. Jokia atskira šalis negali blokuoti pasiūlymo iir įstatymo projekto.

Pirmininkavimas Ministrų Taryboje (paprastai tai vadinama pirmininkavimu Europos Sąjungoje) vyksta rotaciniu principu – kiekviena valstybė – narė šešis mėnesius pirmininkauja. Ministrų Tarybos būstinė yra Briuselyje.

Ministrų Taryba priima sprendimus kvalifikuotos balsų daugumos principu.

Prezidentaujančios šalies ministrai pirmininkauja Tarybos susirinkimuose.

Europos Parlamentas

Jis dažnai vadinamas Europos tautų demokratiniu balsu. Jis kontroliuoja Europos Komisijos veiklą, tvirtina Europos Sąjungos biudžetą, vykdo įstatymų leidybos priežiūrą. Europos Parlamentas turi teisę atšaukti Europos Komisijos įgaliojimus, tačiau nė karto šia teise nepasinaudojo.

Parlamento nariai renkami penkeriems metams. Europos Parlamento nariai yra susiskirstę ne pagal valstybinę priklausomybę, bet pagal politines grupes, pvz.: Socialistų frakcija, Žaliųjų frakcija, Krikščionių demokratų frakcija. Tad nacionalinės politinės partijos turi galimybę užmegzti politinius ryšius su kitų šalių bendraminčiais politiniais judėjimais ir kurti tikruosius transnacionalinius politinius sąjūdžius.

Parlamento nuolatiniai komitetai ir parlamento biurai yra Briuselyje. Europos Parlamento sesijos vyksta kas mėnesį Prancūzijos mieste Strasbūre. Europos Parlamento sekretoriato būstinė yra Liuksemburge.

Sprendimų priėmimo procesas:

1. ES įstatymus inicijuoja Europos Komisija, Europos Parlamento arba Ministrų Tarybos prašymu.

2. Pasiūlymai yra svarstomi Ministrų Taryboje ir tuomet siunčiami į Europos parlamentą. Čia jie patenka į atitinkamus komitetus, kur yra taisomi ir yra balsuojama. Tik tada ataskaitos yra pateikiamos planiniam posėdžiui Strasbūre.

3. Kai kurių politinių sričių pasiūlymai yra taip pat siunčiami į Ekonomikos ir Socialinį kkomitetą. Jie pateikia nuomonę, į kurią Ministrų Taryba atsižvelgia. Tuomet įstatymo projektas grįžta į Tarybą bei Parlamentą antrajam skaitymui.

1993m. lapkričio 1d. įsigaliojus ES Mastrichto sutarčiai, Europos Parlamentas įgavo naujų galių:

• Kartu su Ministrų Taryba leisti įsakymus. Parlamentas gali atmesti kai kuriuos pasiūlymus.

• Parlamentas turi teisę prašyti Komisijos pateikti pasiūlymus tam tikrose politikos srityse.

• Gali sudaryti laikinus Tyrimo komitetus ir turi peticijos teisę.

• Parlamentas gali paskirti ombudsmeną, įgalintą priimti skundus dėl Sąjungos institucijų veiklos ir pranešti apie tai Parlamentui.

ES teismas

Jis yra sudarytas iš 15 teisėjų – po 1 iš kiekvienos valstybės – narės, plius 1 teisėją bei 9 generalinius advokatus, kurie turi būti nepriklausomi, skiria šalys – narės ir tvirtina Ministrų Taryba. Jie yra skiriami 6 metų laikotarpiui, kuris gali būti pratęstas. Kas 3 metai pusė teisėjų ir generalinių advokatų yra skiriami iš naujo.

Teismas paprastai posėdžiauja atskiruose rūmuose, tačiau ypatingai svarbiais atvejais visi jo nariai susirenka kartu. Sprendimai priimami paprasta balsų dauguma.

Teismo funkcija – spręsti ginčus tarp šalių – narių, tarp Sąjungos ir šalių – narių, tarp institucijų, tarp asmenų, įskaitant juridinius asmenis. Jis taip pat nagrinėja Europos Sąjungos personalo skundus. Teismas įtvirtina tarptautines sutartis ir priima preliminarius sprendimus byloms, kurias pateikia teismai.

Tikslai ir uždaviniai

Pagrindinis Europos Sąjungos tikslas užtikrinti taiką ir nepradėti naujų karų.

Sąjunga savo

tikslų siekia įgyvendindama bendrą žemės ūkio, žvejybos, transporto, aplinkos apsaugos, užsienio prekybos, konkurencijos, plėtros, regioninės energetikos ir muitų politiką. Ji taip pat koordinuoja tyrimų ir plėtotės, telekomunikacijų, valstybių narių ekonominės politikos programas, kurios užtikrintų ekonominį ir socialinį susitelkimą, ekonominę ir valiutų sąjungą.

Europos Sąjunga pritraukia vis dagiau narių, nes joje galioja šie principai :

• ekonominio pagrindo principas, didinantis abipusę priklausomybę ir solidarumą;

• įstatymo viršenybės principas, apibudinamas privalomomis sutartimis, kurios aiškiai nustato Sąjungos institucijų uždavinius, jų kompetencijos ribas; ginčus reguliuoja Europos Teismas;

• demokratiškų sprendimų ppriėmimų principas, kurį apibudina kompromisai.

Būtent šis principų derinys leidžia Sąjungai įveikti dideles krizes ir kliūtis, išlaikyti identitetą, susitelkimą siekiant užsibrėžtų tikslų.

Nuo 1993 11 01 įsigaliojusi Europos Sąjungos sutartis turi keturis svarbiausius principus: pilietybės, ekonominės, valiutinės ir politinės sąjungos.

Visi valstybių narių piliečiai yra ES piliečiai. Kiekvienas sąjungos pilietis gali laisvai judėti ir apsistoti bet kurioje ES šalyje.

Ekonominė sąjunga

Ji numato plačią ūkinę integraciją. Ministrų Taryba peržiūri ekonominės plėtros direktyvas kiekvienoje valstybėje – narėje ir visoje ES. Mastrichto sutartyje buvo numatytos ir kkonkrečios skaitmeninės optimalios išraiškos; infliacijos lygis neviršijantis 3% per metus, visuminis įsiskolinimas ne daugiau kaip 60% nuo bendro nacionalinio produkto (BNP), biudžeto deficitas neviršijantis 3% nuo BNP.

Valiutinė sąjunga

Numato vieningą valiutinę politiką. Turėtų būti įvesta vieninga valiuta – Euras, bei įįkurtas Europos centrinis bankas.

Politinę sąjungą sudaro bendra užsienio ir saugumo politika (CFSP-Cummon Foreign and Security Policy), kuri apima bendrą gynybos politiką, ESBO (iki 1995 ESBK) procesą, nusiginklavimą ir nusiginklavimo kontrolę Europoje, ekonominės apsaugos priemones. Bendra teisėtvarkos ir vidaus politika apima imigracijos, prieglobsčio, vizų, narkotikų prekybos kontrolės ir kitus klausimus. Įkurta Europos policijos tarnyba EUROPOL.

NATO

NATO – tai Šiaurės Atlanto organizacija, kuri buvo įkurta atsižvelgiant į Jungtinių Tautų chartijos 51 straipsnį, yra gynybinė sąjunga, pagrįsta nepriklausomų valstybių politiniu ir kariniu bendradarbiavimu. Ši sutartis įpareigoja šalis nares ginti savo ir kitų šalių narių laisvę ir nepriklausomybę. Kilus pavojui jų saugumui visos narės turi padėti šaliai, kuriai gresia ginkluotas užpuolimas. Vienos šalies užpuolimas yra laikomas visų šalių užpuolimu. NATO tikslas yra išsaugoti taiką iir užtikrinti ją ateityje. Šio Aljanso šerdį sudaro 19 valstybių, tačiau bet kurioje Aljanso veiklos srityje yra aktyviai užmezgami partnerių santykiai su daugeliu kitų šalių:

NATO taip pat yra aktyvaus bendradarbiavimo tarp savo narių ir partnerių tokiose srityse kaip civilinių katastrofų planavimas, pagalba nelaimės atvejais, mokslinės ir ekologinės programos forumas. Nors kiekviena šalis pati turi planuoti, kokių priemonių ji imsis civilinių katastrofų atvejais, vis tiek vyksta bendradarbiavimas su kitomis NATO valstybėmis siekiant užtikrinti, kad civiliniai Aljanso resursai būtų kuo efektyviau panaudojami, kkai jų prireikia tokiai katastrofinei situacijai spręsti. Tokiomis aplinkybėmis NATO dažnai veikia kaip koordinatorius, kad kuo greičiau būtų nustatyti poreikiai ir kad pagalbos prašymai būtų nukreipti tokiam katastrofų sprendimo centrui, kuris būtų geriausiai pasiruošęs padėti.

NATO taip pat vadovauja keletui svarbių tarptautinių mainų programų, susijusių su mokslinėmis ir ekologinėmis problemomis, kurios kelia rūpestį ir NATO priklausančioms valstybėms, ir šalims – NATO partnerėms. Šios programos remia mokslinius tyrimus, skatina nacionalinių mokslinių ir technologinių resursų plėtojimą ir per tarptautinį bendradarbiavimą įgalina taupyti. Didelė dalis tokios veiklos yra skirta spręsti su gynyba susijusias ekologines problemas, turinčias neigiamos įtakos kaimyninėms tautoms ir kurias galima išspręsti tik bendrai

Lietuva kaip ir kitos šalys išsilaisvinusios iš komunizmo gniaužtų ėmė siekti narystės šioje organizacijoje. Įstojus į šią organizaciją Lietuva gautų saugumo garantijas pirmiausia nuo netolimos kaimynės Rusijos. Bet pirmiausiai Lietuvai reikia pasiruošti stojimui į NATO, o tam reikia stiprios ekonomikos, didelių finansinių išlaidų.

Įsikūrimo aplinkybės

NATO įkūrimą paskatino antras pasaulinis karas, kuris atnešė daugelį žmonių žūčių, bei milžiniškus finansinius nuostolius. Taip pat pasibaigus antrajam pasauliniam karui Sovietų Sąjunga įsitvirtino rytų Europos šalyse, vakarams kilo reali grėsmė. 1947 m. pabaigoje ir 1948 m. pradžioje Maskvos nurodymu Italijoje ir Prancūzijoje prasidėjo masiniai komunistų vadovaujami streikai. 1948 m. vasario mėnesį, po perversmo, komunistai atėjo įį valdžią Čekoslovakijoje. 1948 m. birželį SSRS pradėjo vakarų Berlyno blokadą. Vakarų šalys ėmė svarstyti karinės sąjungos įkūrimo galimybes.

Dar 1948 m. kovo mėnesį Didžioji Britanija, Prancūzija, Belgija, Olandija ir Liuksemburgas Briuselyje įkūrė karinę sąjungą, bet ji buvo nukreipta prieš stiprėjančią Vokietiją. 1948 m. pabaigoje dėl karinės sutarties prasidėjo derybos. Be jau minėtų šalių prie sąjungos kūrimo prisidėjo ir JAV, Kanada, Danija, Islandija, Italija, Norvegija ir Portugalija. 1949 m. balandžio mėnesį buvo pasirašyta Šiaurės Atlanto sutartis (North Atlantic Treaty Organization/NATO).

Pasirašant NATO sutartį buvo numatyta, kad ji galios 20 metų. Po to kiekviena šalis galės visiškai laisvai išstoti iš šio karinio bloko. Nusprendusių pasitraukti iš bloko nebuvo. Netgi priešingai į šią organizaciją įstojo dar kelios šalys: 1952 m. – Graikija, 1955 m. – Vakarų Vokietija, 1982 m. – Ispanija, kuri tapo 16-ta bloko nare.

Tiesa, tarp NATO narių buvo ir nesutarimų. 1966 m. iš NATO pasitraukė Prancūzija, kuri buvo nepatenkinta JAV įsivyravimu šioje organizacijoje. Tačiau Prancūzija ir toliau dalyvavo politinėje karinio bloko veikloje. 1974 m. kilus kariniam konfliktui tarp Graikijos ir Turkijos dėl Kipro iš organizacijos pasitraukė Graikija, bet 1980 m. vėl į ją įstojo. 1986 m. iš organizacijos pasitraukė Ispanija, bet vėliau ir ji sugrįžo į karinį bloką. 1997 m. įį NATO buvo pakviestos dar trys šalys siekiančios narystės kariniame bloke – Lenkija, Vengrija ir Čekija. Jos buvo laikomos geriausiai pasiruošusiomis šalimis stojimui į NATO. 1999 m. jos buvo priimtos. Šios šalys buvo paskutinės iki šio laiko priimtos šalys. Dabar yra 19 narių: Belgija, Danija, Čekija, Graikija, Islandija, Ispanija, Italija, Jungtinė Karalystė, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Lenkija, Liuksemburgas, Norvegija, Olandija, Portugalija, Prancūzija, Turkija, Vengrija, Vokietija. Tokios šalys kaip Švedija, Suomija ir Šveicarija nėra NATO narės, tačiau jos būtų priimtos nedelsiant, jei tik pareikštų norą, nes jos atitinka visus Aljanso keliamus reikalavimus šalims narėms.

Buvo sukurta NATO emblema, kuri 1953 m. tapo oficialia NATO emblema. NATO emblema – tai apskritimu apibrėžtos kompaso rodyklės. Ratas simbolizuoja vienybę ir bendradarbiavimą, kompasas – bendrą taikos siekį.

NATO struktūros

Pagal Vašingtono sutartį NATO struktūros yra dvilypės – politinės ir karinės. Svarbiausias Aljanso struktūrų bruožas – politinių viršenybė virš karinių. Nors Aljanso kariškių kompetencija yra neginčijama, visi sprendimai yra priimami politinėje arenoje. Netgi NATO būstinė simbolizuoja dvilypumą, nes yra dvi atskiros organizacinės struktūros: NATO Tarptautinis sekretoriatas ir NATO Tarptautinis karinis sekretoriatas.

NATO civilinė ir karinė struktūra pateikta schemoje

NACIONALINĖS VALDŽIOS ATSTOVAI

Nuolatiniai atstovai

(Ambasadoriai prie NATO)

Kariniai atstovai

prie NATO

GENERALINIS

SEKRETORIUS

TARPTAUTINIS KARINIS

PERSONALAS

Vyriausios NATO vadovybės

Aukščiausiu politiniu šio bloko

organu laikoma NATO taryba, į kurią įeina visų bloko šalių narių atstovai. Tarybai vadovauja generalinis sekretorius, kurį renka šalių atstovai. Taryba sprendžia politines problemas, ji turi efektyvią politinę valdžią, sprendimų galias. Taryba renkasi aukštesniu lygiu kartu su užsienio reikalų ministrais ir valstybių vadovais, tačiau jos įtaka sprendimų priėmimui bei sprendimų statusas ir reikšmė yra tokia pat, nesvarbu, kokiu lygiu susirenkama. Taryba yra atvira, leidžia deklaracijas bei komunikatus, aiškinančius jos veiksmus ir sprendimus plačiajai visuomenei bei valstybių vyriausybėms, nesančioms NATO narėms. TTarybos komunikatai nacionaliniams ir tarptautiniams darbuotojams, atsakingiems už Aljanso sprendimų įdiegimą, taip pat nužymi bendras politikos gaires.

Taryba yra vienintelis Aljanso organas, kuriam valdžią suteikė išskirtinai Šiaurės Atlanto sutartis. Ši sutartis numato Tarybai galimybes pačiai kurti papildomus organus. Nuo to laiko, siekiant palengvinti Tarybos darbą bei perduoti atsakomybę specialiems organams, pvz., gynybos ir branduolinio bei kitais su karo reikalais susijusiais klausimais, buvo įsteigta daug komitetų ir planavimo grupių. Daugelis komitetų ir darbo grupių yra tiesiogiai pavaldžios Šiaurės Atlanto tarybai ir Gynybos pplanavimo komitetui. Komitetams ir darbo grupėms atstovaujama tuo pačiu principu – kiekvienai valstybei yra atstovaujama kiekviename lygyje ir visose veiklos srityse.

Taryboje kiekvienai vyriausybei atstovauja nuolatinis atstovas, turintis ambasadoriaus rangą, o dirbti padeda įvairaus dydžio politinis ir karinis personalas arba delegacija pprie NATO.

Taryba renkasi du kartus per metus, o kartais ir dažniau, ministrų lygiu – kiekvienai valstybei atstovauja jos užsienio reikalų ministras. Svarbūs klausimai sprendžiami aukščiausio lygio susitikimuose, kuriuose dalyvauja vyriausybių vadovai. Tarybos susirinkimams vadovauja NATO generalinis sekretorius, o jam neatvykus – pavaduotojas. Per ministrų susitikimą vienas iš užsienio reikalų ministrų rotacijos pagal anglų abėcėlę principu skiriamas Garbės nariu. Tarybos sprendimai priimami susitarimo būdu, nenumatyta balsavimu arba daugumos priimta sprendimo teisė. Kelti klausimus turi teisę kiekvienos valstybės atstovas arba Generalinis sekretorius.

Karinės struktūros

Pagrindinius karinius klausimus sprendžiantis komitetas, tiesiogiai atsakingas Šiaurės Atlanto tarybai, Gynybos planavimo komitetui ir Branduolinio planavimo grupei yra NATO karinis komitetas. Šis komitetas, kuriam vadovauja pirmininkas, yra aukščiausia karinė vadovybė. Ją sudaro NATO valstybių nuolatiniai kariniai atstovai, vadovaujantys atskiroms kkarinėms misijoms. Karinio komiteto pirmininkas renkamas rotacijos principu kas metai pagal anglų abėcėlę. Jis atstovauja Komitetui kituose forumuose, kartu tvarko ir kasdienius šio Komiteto reikalus.

Pagrindinis Karinio komiteto uždavinys – užtikrinti dalyvaujančių valstybių teritorinės gynybos schemą. Karinis komitetas yra atsakingas už NATO politinei valdžiai siūlomas rekomendacines priemones, kurios reikalingos, anot komiteto, bendrai NATO teritorijos gynybai užtikrinti, ir už teikiamas gaires kariniais klausimais vyriausiajai NATO vadovybei ir Jungtinių pajėgų Atlante vadovybei.

Karinį komitetą kontroliuoja Šiaurės Atlanto taryba ir Gynybos planavimo komitetas, oo kai reikalai susiję su branduoliniu ginklu – Branduolinio planavimo grupės politinė vadovybė.

Du kartus per metus į Karinio komiteto posėdžius renkasi Gynybos štabų viršininkai. Karinis komitetas pataria NATO politinei vadovybei bendros gynybos klausimais. Komitetas teikia pasiūlymus karinės politikos ir strategijos klausimais, duoda tiesioginius pavedimus NATO vadavietėms. Jis taip pat rengia kasmetinius Aljanso karinių pajėgų vertinimus, krizių atvejais pataria Šiaurės Atlanto tarybai ir Gynybos planavimo komitetui karinės padėties problemomis, duoda rekomendacijas dėl jėgos panaudojimo, operacijos planų įgyvendinimo.

Karinio komiteto veiklą užtikrina Tarptautinis karinis sekretoriatas. Ją sudaro Aljanso valstybių kariškiai, tiesiogiai pavaldūs tik Sekretoriato direktoriui.

Dirbti NATO kariniam komitetui padeda tarptautinis karinis personalas bei įvairios specializuotos karinės agentūros, kuruojančios specifines šio komiteto veiklos sritis.

JTO

Įsikūrimas

Jungtinių tautų organizacija – tai pasaulinė tarptautinė organizacija, įkurta po Antrojo pasaulinio karo kovojusių prieš hitlerinę Vokietiją sąjungininkų, JT chartiją parengė 51 valstybės atstovai, kurie ją pasirašė 1945.07.25 San-Franciske. Tačiau reali organizacijos įkūrimo data yra 1945.10.25 kada pasirašytą Chartiją ratifikavo 5 didžiosios valstybes JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Sovietų Sąjunga ir Kinija.

Tikslai ir veiklos principai

1) siekti išsaugoti tarptautinę taiką ir saugumą, o esant reikalui imtis efektyvių kolektyvių priemonių taikai apsaugoti, karų grėsmei pašalinti ar agresijai likviduoti;

2) puoselėti draugiškus valstybių tarpusavio santykius;

3) siekti tarptautinio bendradarbiavimo sprendžiant ekonomines, socialines, kultūrines ir humanitarines problemas uugdant ir skatinant pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms;

4) būti tautų, siekiančių aukščiau minėtų tikslų, veiklos derinimo centru;

JTO Chartijoje taip pat yra nurodyti šie jos veiklos principai:

• JT remiasi visų Organizacijos narių suverenia lygybe;

• visos narės pasižada sąžiningai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus;

• tarpusavio ginčus spręsti taikiu būdu ir taip, kad nepakenktų tarptautinei taikai, saugumui ir teisingumui;

• susilaikyti nuo jėgos vartojimo ar grasinimų pavartoti jėgą kitų valstybių atžvilgiu;

• -visapusiškai remti JT veiksmus, vykdomus sutinkamai su JT chartija, bei atsisakyti remti tas valstybes, kurių atžvilgiu JT imasi preventyvių ar prievartinių veiksmų;

• JT sieks, kad ir kitos valstybės, kurios nėra JT Organizacijos narės laikytųsi šių principų, kaip visiems reikalingų taikos ir saugumo užtikrinimo garantijų;

• Chartija nesuteikia JT Organizacijai teisės kištis į tuos reikalus, kurie aiškiai priklauso valstybių vidaus reikalų tvarkymo kompetencijai.

JTO struktūra

Generalinė asamblėja susideda iš visų JTO valstybių-narių atstovų. Tai pagrindinis Organizacijos organas, kuris aptaria visus svarbiausius ir aktualiausius klausimus bei rengia rekomendacijas valstybėms-narėms ir Saugumo Tarybai, taip pat priiminėja rezoliucijas ir deklaracijas įvairiais pasaulinės politikos klausimais.

Kiekvienas JTO narys turi po vieną balsą, ir Generalinė asamblėja sprendimus priima taip pat balsuodama.

Saugumo Taryba – tai organas, kuriam tenka visa atsakomybė už taikos ir saugumo išsaugojimą pasaulyje. Saugumo Tarybą sudaro 15 valstybių-narių, 5 iš kurių yra nuolatinės (JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Rusija ir Kinija), oo 10 narių kas dveji metai renka Generalinė Asamblėja. Kiekviena Saugumo Tarybos narė turi po vieną balsą.

Ekonominė ir Socialinė Taryba. Ji tvarko įvairių programų ir projektų, kurie padėtų gerinti viso pasaulio žmonių gyvenimo sąlygas įgyvendinimą, teikia rekomendacijas ir koordinuoja tarptautinį bendradarbiavimą pasaulinės prekybos industrijos, gamtos resursų įsisavinimo, žmogaus teisių, moters padėties, demokratijos būklės , socialinės gerovės, nusikaltimų išvengimo ir daugeliu kitų klausimų, liečiančių valstybių-narių ekonominę ir socialinę raidą.

Ekonominė ir Socialinė Taryba susideda iš 54 narių. Jos nares trejiems metams renka Generalinė Asamblėja, kasmet perrinkdama po 1/3 Tarybos narių

Globos Taryba. tai tarptautinė globos ir globojamų teritorijų vystymosi sistema. Ši sistema apima šias teritorijas kurios: 1) iki Antrojo pasaulinio karo buvo globojamos Tautų Lygos, 2) buvo perimtos iš Antrojo pasaulinio karo sukėlėjų – Vokietijos, Japonijos ir Italijos jurisdikcijos, 3) buvo savanoriškai perduotos globoti JTO anksčiau jas administravusių valstybių.

Pagrindinis šios organizacijos tikslas – skatinti globojamų valstybių politinį, ekonominį ir socialinį progresą, rengti jas laipsniškam perėjimui prie savivaldos ir nepriklausomybės.

Tarptautinis teismas, kurio nuolatinė būstinė yra Olandijos mieste Hagoje, yra pagrindinis JTO teisminis organas. Tarptautinio Teismo statutas yra sudėtinė JT Chartijos dalis, todėl viso JTO narės yra Tarptautinio Teismo statuto narės.

Sekretoriatas – tai organas, aptarnaujantis kitus JTO organus bei vykdantis JTO politiką pagal Generalinės

Asamblėjos, Saugumo Tarybos ir kitų organų sprendimus. Sekretoriatui vadovauja Generalinis Sekretorius, kurį 5 metams pagal Saugumo tarybos rekomendaciją skiria Generalinė Asamblėja. Viena svarbiausių Generalinio Sekretoriaus funkcijų – atkreipti Saugumo Tarybos dėmesį į problemas ir pavojus tarptautinei taikai ir saugumui, kurie, jo nuomone, reikalauja neatidėliotinų sprendimų.

JTO biudžetas. Šios tarptautinės organizacijos pagrindinis finansavimo šaltinis yra reguliarūs valstybių-narių įnašai. Pagrindinis kriterijus nustatant valstybės-narės įnašo dydį yra tos šalies galimybės mokėti. Maksimalus įnašas sudaro 25% JTO biudžeto (tokį moka JAV). Minimalus įnašo dydis – 00,01% JTO biudžeto. Tokio dydžio įnašą moka Lietuvos Respublika.

Naudota literatūra

1. K.Lingys. Europos ir Azijos šalys. Kaunas, 1997m.

2. G.Vitkus, K. Maniokas. Lietuvos integracija į Europos Sąjungą strategija.

3. Europos Sąjunga – jūsų kaimynė. Liuksemburgas

4. T. Visokavičienė. Lietuvos integracija į Europos Sąjungą: socialinė politika.

5. A. M. Wiliams. Europos Bendrija.

6. NATO iš pirmo žvilgsnio, Vilnius, 1998

7. NATO vakar, šiandien, rytoj. Vilnius, 1999

8. “Kas yra NATO ?”, XXI amžius, 2000 m.sausis

9. Istorijos vadovėlis X klasei, „Naujausiųjų laikų istorija“

10. General Information about NATO, http://www.nato.int

11. Bendradarbiavimas su Šiaurės Atlanto sutarties organizacija, http://www.kam.lt