Makiavelizmas ir jo karikatūros Lietuvoje

Visi kažką žino ar bent jau yra girdėję apie Nikolą Makiavelį (Niccolo Machiavelli). Todėl gal neverta pulti nuodugniai aiškinti, ką reiškia makiavelizmo terminas. Priminsiu tik, kad politikos teoretikai N.Makiavelio politikos sampratą sieja su klasikinės, arba Aristotelio, politikos sampratos atmetimu – esą N.Makiaveliui politika nustoja buvusi viešosios erdvės kūrimu bei viešų reikalų tvarkymo menu ir virsta galios technologija ar net valdžios paėmimo ir išlaikymo mechanika.

Kas toks jis iš tiesų?

Jei kalbėsime apie nedidelį N.Makiavelio pamfletą „Valdovas“, skirtą įsiteikti Florenciją tuo metu valdžiusiai MMediči (Medici) dinastijai, gal ir būtų pamato tokiam teiginiui. Visi, kas tik domėjosi šio keisto ir paslaptingo likimo diplomato, rašytojo ir mąstytojo idėjomis, turbūt pamena garsiąsias liūto ir lapės metaforas „Valdove“ (jei negali pasikliauti jėga ir veikti kaip liūtas, tapk lape ir veik gudrumu) bei jo patarimus, tokius, kaip antai: kaip neleisti priešams tapti sąjungininkais; kaip skaldyti ir pjudyti juos tarpusavyje, o kai kuriuos iš jų patraukti savo pusėn; kaip sąmoningai leisti gandus ir dezinformuoti varžovus arba priešus, kruopščiai studijuojant jjų reakcijas; kaip valdovui inscenizuoti savo mirtį arba pasitraukimą iš valdžios, kad po to iš greitų aplinkinių reakcijų būtų galima sužinoti, kas yra kas; kaip atsekti sąmokslus ir pačiam juos regzti; ir panašiai.

Iš tikrųjų gi N.Makiavelis (1469-1527) buvo daug sudėtingesnis mmąstytojas nei kad gali pasirodyti iš jo trumpo pamfleto schemos. Būdamas Florencijos ambasadorius Prancūzijoje ir gyvendamas Paryžiuje, Makiavelis puikiai suprato, kokia grėsmė fragmentuotai ir suskaldytai Italijai nuolat kyla iš it kumštis centralizuotų ir galingų valstybių – visų pirma iš Prancūzijos.

Aistringas Florencijos patriotas ir pats tikriausias humanistas, tikėjęs Romos Respublikos idealais (abejojantieji tuo teskaito „Samprotavimus apie Titą Livijų“ – daug svarbesnį jo politinį veikalą, nei „Valdovas“), N.Makiavelis svajojo apie tobulą politinį žvėrį, kuris sugebėtų išlikti nenunuodytas ir nemanipuliuojamas, kuris įvaldytų visą jėgos technologiją bei rūmų intrigų repertuarą tam, kad, įsigalėjęs Florencijoje ir ilgainiui visoje Italijoje, galėtų joje atkurti civilizuotą tvarką – respublikos tvarką.

Klysta tie, kurie mano, jog N.Makiavelio būta korumpuotos, bet politiškai efektyvios valdžios šalininko – pakanka paskaityti jo nemirtingą komediją „„Mandragora“, įspūdingai atveriančią XV amžiaus Florencijoje suvešėjusios korupcijos ir moralinio dekadanso mastą. Ši komedija leistų daug ką suprasti ir iš to, kas vyksta nūdienos Lietuvos politikoje.

Demoniškas patriotas

Tiesa, kad N.Makiavelis slapčia žavėjosi savo baisia klasta, manipuliacijomis, žiaurumu ir cinizmu pagarsėjusiu popiežiaus Aleksandro VI sūnumi Čezare Bordžija (Cesare Borgia), popiežiaus kariuomenės vadu, 22 metų tapusiu kardinolu, o vėliau generolu. Visas šitas nepotizmo ir korupcijos košmaras buvo įmanomas dėl ispanų didiko Rodrigo Bordžijos (arba Borchos – isp. Rodrigo Borja), tapusio popiežiumi Aleksandru VI, vvykdytos politikos, kuri diskreditavo jį ir sudavė rimtą smūgį Bažnyčios reputacijai.

Bet šia jam pačiam pavojinga bestija N.Makiavelis žavėjosi tik todėl, jog puikiai suprato, kad tik toks kaip Čezarė Bordžija gali nutraukti popiežiaus politinę visagalybę, padaryti galą nefunkcionalios valstybės nežabotam politiniam banditizmui ir sukurti stiprią centralizuotą valstybę, panašią į Prancūziją ar Ispaniją.

Kai „Valdovas“ buvo publikuotas, kai kurie Florencijos politikai ir didikai buvo šokiruoti. Kiti manė, jog N.Makiavelis tiesiog įvardino tai, ką visi politikai ir taip darė, tik nesiryždami pavadinti dalykų jų tikraisiais vardais. Dar kiti N.Makiavelio interpretatoriai spėjo, jog Makiavelis buvo satyrikas ir tiesiog išsityčiojo iš amoralios politikos, suvaidindamas rimtą ir pagarbų jos traktavimą.

Panašiai elgėsi daugelis Renesanso rašytojų humanistų – pakanka prisiminti N.Makiavelio amžininkų Tomo Moro (Thomas More) „Utopiją“ ir Erazmo Roterdamiečio „Pagiriamąjį žodį kvailybei“.

Kad ir kaip būtų, niekas taip nesibjaurėjo N.Makiaveliu kaip Elžbietos laikų didieji anglų poetai ir dramaturgai – ypač Kristoferis Marlou (Christopher Marlowe) bei Viljamas Šekspyras (William Shakespeare). K.Marlou pjesėje „Maltos žydas“ apie N.Makiavelį kalbama kaip apie Šėtono įsikūnijimą žmoguje (ten esama ir kraupaus paties N.Makiavelio monologo), o Šekspyro dramos „Henrikas VI“ trečiojoje dalyje Glosterio hercogas Ričardas kalba apie tai, kad jis taps tokiu tobulu chameleonu, veidmainiu ir intrigantu, prieš kurį Makiavelis bus paprasčiausias mokinukas.

Makiavelio interpretacijų ir demonizacijos iistorija yra ilga ir paini. XIX amžiuje N.Makiavelį ypač demonizavo prancūzų antimonarchistai, sieję Napoleono III restauraciją su pragarišku N.Makiavelio gudrumu.

XX amžiuje N.Makiavelį „pribaigė“ istorikai ir politologai, tyrinėję Stalino ir Hitlerio politinio iškilimo istoriją bei jų režimus, pagrįstus atviru politiniu banditizmu. Makiavelistais buvo pradėti vadinti bolševikai – ypač šią versiją išpopuliarino vengrų kilmės britų rašytojo Artūro Kestlerio (Arthur Koestler) romanas „Tamsa vidudienį“.

Kita vertus, XIX amžiaus italų patriotai karbonarai pradeda atvirai žavėtis N.Makiaveliu – jis jiems tampa pirmuoju moderniu Italijos patriotu. Įdomu, kad iš garsių politinių mąstytojų, simpatizavusių N.Makiaveliui, ypač išsiskyrė Georgas Vilhelmas Frydrichas Hėgelis (Georg Wilhelm Friedrich Hegel) ir Karlas Marksas (Karl Marx). Dėl Vokietijos pažeminimo po Jenos mūšio (1806) ir Napoleono politikos vokiečių žemėse skaudžiai išgyvenęs G.V.F.Hėgelis N.Makiavelį laikė oriu patriotu, kuris esą pirmasis suvokė prancūzų imperializmo grėsmę kitoms tautoms. O K.Marksas atvirai teigė, jog N.Makiavelio būta pirmojo modernaus mąstytojo, demistifikavusio politiką ir galią.

Žinoma, būtų galima teigti ir tai, kad N.Makiavelis tapo paprasčiausia amoralios ir korumpuotos politikos širma – jo vardu dangstomasi visur ir visada, kai tik paneigiamas ryšys tarp politikos ir moralės arba politikos ir ideologijos. Paradoksas yra tas, kad paneigiantieji moralę ir ideologiją ilgainiui praranda ir pačią politiką.

Politikos negali būti be to, kas sukuria socialumo ir žmonių aasociatyvinio ryšio stebuklą, – be normų ir vertybių. Vien apnuoginta technika ir mechanika netrunka virsti karikatūromis, kai tik jos atplėšiamos nuo tikslų ir prasmės. Beje, N.Makiavelis niekada neteigė, kad politika privalo būti amorali – jis tik įrodinėjo, kad šios sferos turi savo autonomiją ir logiką, o sykiu ir tai, kad jos yra įmanomos viena be kitos.

Makiaveliai Lietuvoje

Pastaruoju metu Lietuvoje mes stebime reiškinį, kurį būtų galima pavadinti makiavelizmo karikatūromis. Profesionaliais ir tikrais politikais laikomi valdžios paėmimo ir išlaikymo mechanikai, elementarūs partiniai ir rūmų intrigantai, kurie puikiai žino, kaip nuversti, izoliuoti arba sukompromituoti varžovus. Tokių valdžios mechanikų, socialinių inžinierių ir galios technologų turime į valias – ne vienas jų yra išėję garsiuosius komjaunimo, kompartijos, partinių mokyklų ir cenzūros „universitetus“.

Jie yra kone tobulos pilkosios eminencijos, bet vieno dalyko jie niekada nepajėgs sukurti – perimamumo ir tęstinumo. Viskas smenga kaip į pelkę. Tokia kompromitavimo ir svetimo elemento šalinimo arba diskreditavimo technika (tiesa, jie ją vadina politika) duoda greitą efektą ir momentinį rezultatą, bet ji nekuria jokios gyvybingos socialinės ir moralinės tvarkos. Tvarkos ir nesiekiama. Lygiai kaip neturima jokios ilgalaikės perspektyvos. Tiesiog viskas daroma savo valdžiai pratęsti ir įtakai išlaikyti.

Žinoma, tai ne vien Lietuvos bėda. Gyvename laikmečiu, kai nenumaldomai aiškėja, jog moderniojoje visuomenėje vis mažiau

lieka autentiškos viešosios erdvės ir klasikinės, aristoteliškos politikos – viešų reikalų tvarkymo meno ir viešosios erdvės kūrimo. Sykiu tai laikmetis, kai, regis, vis aršiau ir aštriau susiduria demokratija ir technokratija, politika ir ją išstumti siekianti techninių problemų vadyba bei administravimas.

Ar Lietuvoje esama tikrų makiavelistų? Vargu. Negi makiavelizmu galima laikyti paprasčiausią amoralią politiką, apvalytą nuo N.Makiavelio renesansinio humanizmo, patriotizmo ir ištikimybės Romos Respublikos idealams? Veikiau tai makiavelizmo karikatūros – tokios kaip Vilniaus mero politinės išminties perlai apie tai, kaip moralės normos iir aukšti politinės etikos reikalavimai žlugdo politiką.

Makiavelizmo karikatūros šmėkščioja ir už nesolidžių bei isteriškų reakcijų į politologų komentarus, vadinant juos lopatologija, politikavimu ar politikavimologija. Nesunku paaiškinti, kodėl vulgarus politologų keiksnojimas ir jų vadinimas lopatologais jau tapo gero tono požymiu tarp Lietuvos politikų. Todėl, kad Lietuvoje baigia išnykti ta politikos dimensija, kuri angliškai vadinama „politics“ – socialinę ir moralinę tvarką kuriančių bei grindžiančių idėjų sfera.

Pas mus lieka ir vis labiau įsigali tik „policy“ – techninė vykdomoji politika, pagrįsta siauromis kompetencijomis iir administravimu. Jei Lietuvoje galutinai išnyks „politics“ matmuo, iš mūsų politikos netrukus liks tik viešas administravimas, vadyba ir viešaisiais ryšiais paremta oligarchijos (arba „ūkinio-partinio aktyvo“, kaip ji buvo vadinama sovietmečiu) veikla.

Šios filosofijos esmę tobulai nusakė mūsų amžinasis premjeras, su liaudiško ggenijaus blyksniu pareiškęs, jog reikia ne politikuoti, o dirbti darbą. Žodžiu, turime politikus, kurie atėjo ne polį ir viešąją erdvę palaikyti, o tvarkyti liaudies ir savo ūkio problemas. Jei tam nesukursime alternatyvos, ir toliau spręsime viso labo tik technines bei ūkines problemas. O mūsų „politics“ dimensija pasirūpins kiti.

Tik neverta pamiršti, kad N.Makiavelis čia jau niekuo dėtas. Jis aistringai troško, kad Florencijos bendruomenė pati sukurtų savo gyvybingą politinę tvarką, užuot laukusi, kol šitą padarys užkariautojai.