Danijos politinių institucijų sistema

TURINYS

Įvadas…………………………

I. Valstybė…………………………

II. Politinių institucijų sistema……………………..

1. Karališkoji šeima………………………..

2. Konstitucija…………………………

3. Valdžių padalijimas………………………..

4. Vyriausybė…………………………

5. Parlamentas…………………………

5.1. Parlamento rinkimai……………….

5.2. Komitetai…………………..

5.3. Partijos……………………

6. Autonominės sritys……………………….

6.1. Farerų salos…………………..

6.2. Grenlandija…………………..

Išvados…………………………

Literatūros šaltiniai………………………… 1

ĮVADAS

Mano darbo tema – Danijos politinės institucijos. Danija – šiuolaikiška Europos valstybė, NATO ir Europos Sąjungos narė, savo politikoje išsaugojusi gilias tradicijas, išlikusias nuo pačių seniausių laikų. Ši valstybė priskiriama Skandinavijos šalių grupei, todėl šalies valdymą bei politinę sistemą įtakoja bendri Skandinavijos valstybių bruožai. Politinių institucijų sistema tampa dar įdomesnė dėl dviejų autonominių sričių – Grenlandijos ir Farerų salų, kurios pasižymi savitu politiniu atstovavimu.

Šiuo darbu ssieksiu aprašyti Danijos politinių institucijų sistemos istoriją ir parodyti, kokia ji yra šiandien, kaip jos sudėtį ir darbą įtakoja Danijos autonominių sričių vietinės savivaldos.

I. VALSTYBĖ

Oficialus šios šiaurės Europos šalies pavadinimas – Kongeriget Danmark (Danijos Karalystė), sostinė – Kopenhaga (København). Tai unitarinė valstybė, kurios valdymo forma – parlamentinė demokratinė monarchija. Šiandien Danijai vadovauja karalienė Margarethe II. Šalis padalinta į 14 apskričių ir 2 regionus, tačiau Danija įdomi dar ir tuo, kad turi 2 autonomines sritis – Grenlandiją ir Farerų salas, kurios ssavomis valdžios institucijomis įtakoja visą šalies valdymą.

Visa valdžia skyla į vykdomąją ir legislatyvinę. Vykdomajai valdžiai šalyje atstovauja Danijos karalienė ir ministras pirmininkas, o parlamentui, vadinamam Folketingu, priklauso legislatyvos teisė.

II. POLITINIŲ INSTITUCIJŲ SISTEMA

Kaip ir kitos Skandinavijos šalys, Danija pasižymi stabilumu ppolitikoje ir išlaikant politines institucijas. Nors valstybė 1953 metais priėmė naują konstituciją, naujoji institucijų sistema nelabai skyrėsi nuo senosios. Pagrindinis struktūrinis pokytis tikriausiai buvo Landstingo aukštesniųjų rūmų panaikinimas ir Folketingo (žemesniųjų rūmų) išplėtimas, kai narių skaičius padidėjo nuo 151 iki 179.

Partijų įtaka visu šiuo periodu išliko daugmaž nepakitusi. Danijoje ryškus 4 pagrindinių partijų modelis su penktąja partija, kuri pastaruoju metu įgauna vis daugiau galios. Socialdemokratai, kairiųjų partija, konservatoriai, socialliberalai ir radikalų partija išlaikė apie 90% vietų Folketinge nuo 1950-ųjų iki 1962-ųjų.

Formuojant vyriausybę pati svarbiausia buvo socialdemokratų partija. Nors jų lyderiai dažnai keitėsi, šios partijos atstovai vis vadovaudavo vyriausybei.

1. KARALIŠKOJI ŠEIMA

Danijos karališkoji šeima – viena seniausių monarchijos atstovių pasaulyje, savo pradžią skaičiuojanti nuo X amžiaus, kai valdė Gormas Senasis (Gorm tthe Old). Danijos monarchai gali būti padalinti į 2 šakas: Oldenburgai (Oldenburg) ir Gliugsburgai (Glücksborg), kurie valdo Danijos karalystę ir šiandien.

Anksčiau karalius Danijoje buvo renkamas piliečių, tačiau nuo 1660 metų karalius Frederikas III (Frederick III) nusprendė titulą paversti paveldimu pagal taisyklę, kad titulas pereina vyriausiam tėvo sūnui. Taigi nuo tada visa valdžia mirus tėvui atitekdavo vyriausiam jo sūnui, o jei sūnaus jis neturėdavo – kitam vyriškos lyties paveldėtojui. Toks paprotys buvo pakeistas 1953 metais priėmus Paveldėjimo aktą (Act of ssuccession), kadangi tuomet valdęs karalius Frederikas IX (Frederick IX) turėjo tik 3 dukteris ir nei vieno sūnaus. Dabar valdanti karalienė Margarethe II yra pirmoji Danijos karalienė moteris, paveldėjusi sostą kaip vyriausioji duktė po savo tėvo karaliaus Frederiko IX mirties. Viena iš jos pirmtakių Margarethe I, 1375-1412m valdžiusi Daniją, Norvegiją ir Švediją, niekada taip ir negavo karalienės titulo.

Danijos monarchija yra konstitucinė. Tai reiškia, kad karalius ar karalienė yra formalus valstybės atstovas, tačiau realiai jis neturi jokių didesnių galių. Nors monarchas užima aukščiausią postą valstybės taryboje (State council), nei vienas įstatymas nepripažįstamas galiojančiu tol, kol jo nepasirašo ministras pirmininkas. Po rinkimų valdybos pirmininkas sušaukia visų politinių partijų, laimėjusių vietas Folketinge, atstovus tam, kad šie išrinktų ministrą pirmininką. Šių debatų lyderiui monarchas paveda sudaryti vyriausybę, kuri vėliau yra formaliai paskiriama paties monarcho. Karalienė atleidžia seniuosius ministrus, o taip pat yra ir valstybės atstovė kuomet į šalį atvykta kitų valstybių delegacijos arba kai ji priima kitų šalių ambasadorius. Danijos piliečiai gali gauti audienciją pas karalienę, kurios metu kiekvienas svečias gali trumpai pakalbėti su valstybės vadove.

Kaip valstybės vadovė, karalienė taip pat vadovauja vyriausybei ir pirmininkauja ministrų susirinkimuose, kuriuose sprendžiami valstybės reikalai. Be karalienės šiuose susirinkimuose dalyvauja visi valstybės ministrai, kurie kiekvieną trečiadienį susitinka, kai vyriausybė kkaralienei pristato teisės aktų ir įstatymų projektus (bill), kuriuos ji turi pasirašyti, kad šie įsigaliotų.

Pagrindinis karalienės uždavinys yra tinkamai reprezentuoti šalį pasaulyje ir savo šalyje palaikyti vienovę. Danijos karališkoji šeima sulaukia daug paramos ir palaikymo iš piliečių, ji yra labai mylima ir populiari.

2. KONSTITUCIJA

1849 metais įsigaliojusi pirmoji Danijos konstitucija įvedė valdžių padalijimo principą ir absoliučią monarchiją pakeitė konstitucine. Ši konstitucija keletą kartų buvo peržiūrėta ir taisyta, o vėliausias keitimas įvyko 1953-aisiais, kuomet buvo panaikintas bikameralizmas ir buvo sukurtas vienų rūmų parlamentas, turintis 179 narius – Folketingas. Ši konstitucija taip pat įtvirtino principą, kad nei viena vyriausybė negali būti paskirta be Folketingo daugumos patvirtinimo. Praktikoje šis principas įgyvendinamas taip: vyriausybė negali būti paskirta, jei jai nepritaria dauguma Folketingo narių.

1953-ųjų metų konstuticijoje atsirado naujas straipsnis (20), remiantis kuriuo, Danija gali pasirašyti tarptautines sutartis, jei tam pritaria 5/6 Folketingo narių arba surengus referendumą yra sulaukiama paprastos pritariančių daugumos. Remiantis šiuo 20-uoju straipsniu referendumu buvo patvirtinta Danijos narystė Europos Sąjungoje

Dabar galiojanti Danijos konstitucija (Grundloven), priimta 1953 metais, yra visos šalies politinės sistemos kertinis akmuo. Prie konstitucijos 1953-aisias taip pat buvo pridėtas Paveldėjimo aktas, numatantis galimybę moterims paveldėti sostą. Danijos konstitucija taip pat yra taikoma ir Danijos autonominėms sritims – Grenlandijai ir Farerų ssaloms.

3. VALDŽIŲ PADALIJIMAS

Tam, kad būtų užtikrinta stabili demokratija, aukščiausioji valdžia Danijoje, kaip ir daugelyje kitų Vakarų Europos šalių, yra padalinta trims nepriklausomiems organams, kurie kontroliuoja vienas kitą: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžia. Folketingas čia yra vienintelė institucija, kuriai yra suteikta teisė leisti naujus teisės aktus, tačiau šie nauji teisės aktai įsigalioja tik tuomet, kai sulaukia monarcho pritarimo. Realiai monarchas yra už valdžių padalijimo ribų, bet karalienė arba karalius formaliai išlaiko valdžią – pavyzdžiui skiriant arba atleidžiant ministrus.

Įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios yra subalansuotos viena kitos atžvilgiu.

Folketingo dauguma (iš 179 narių) gali nuversti vyriausybę arba ministrą, paskelbdama nepasitikėjimą. Kita vertus, ministras pirmininkas gali bet kada paleisti Folketingą, tikėdamasis, kad susidarys stabilesnė dauguma.

4. VYRIAUSYBĖ

Vyriausybė yra viena iš dviejų pagrindinių šalies politinių institucijų. Pagal valdžių padalijimo principą vyriausybei atitenka visa vykdomoji valdžia.

Danijos vyriausybė skiriama monarcho ketveriems metams – karalienė ministro pirmininko pasiūlymu paskiria vyriausybės narius. Vyriausybės formavimas priklauso nuo to, kaip partijos pasidalija vietas Folketinge po rinkimų. Monarchas sušaukia visų partijų, per rinkimus laimėjusių vietas Folketinge, atstovus į susirinkimą, kad šie iš savo tarpo išrinktų ministrą pirmininką. Kai toks lyderis jau yra paskirtas, jam monarchas paveda sudaryti vyriausybę.

Naujoji vyriausybė imasi veiklos nebūtinai sulaukusi, kol parlamento nariai išreikš pasitikėjimą ja.

Konstitucija

nenumato konkrečių būdų ar taisyklių, kaip turi būti formuojama vyriausybė, ten tik apibrėžiama, jog vyriausybė turi atsistatydinti, jeigu parlamento dauguma pareiškia nepasitikėjimą ja. Tačiau galiojančios neformalios taisyklės užtikrina, kad vyriausybė yra toleruojama ir neliečiama tam tikrą laiko tarpą.

Esant tokio pobūdžio vyriausybės formavimui, nuo 1980-ųjų atsirado daug naujų būdų tą padaryti. Visų pirma, buvo priimta, kad vyriausybė gali likti dirbti, net jeigu ji buvo sužlugdyta parlamento, remiantis tuo, kad parlamento daugumos nepritarimas visai nebūtinai turi reikšti visos vyriausybės atsistatydinimą. Kitaip ttariant, tokiais atvejais vyriausybė pati turi nuspręsti, ar ji nori likti ir toliau dirbti, ar jai parankiau atsistatydinti.

Antra, tapo aišku, jog tam, kad išliktų, vyriausybė turi užtikrinti, jog jos paruoštas metų biudžeto projektas bus sutiktas palankiai. Nuo 1980-ųjų visos vyriausybės turėjo turėjo susitarti su opozicijoje esančiomis partijomis, kad šios pritartų siūlomam biudžeto projektui.

Trečia, 1980-aisiais buvo išplėtota ir pradėta taikyti „alternatyviosios daugumos“ (neįskaitant vyriausybę formuojančių partijų) idėja, kas reiškia, jog opozicinės partijos, suformuojančios daugumą, gali paveikti vyriausybę.

Danijoje taip ppat būta pasiūlymų įvesti „teigiamą parlamentarizmą“, tačiau ši idėja nesulaukė paramos.

Remiantis valdžių padalijimo principu, kuris įteisintas konstitucijoje, juridinė šaka neturi jokios įtakos priimant naujus teisės aktus. Konstitucijoje nenumatyta, kad teisinės institucijos peržiūrėtų naujus teisės aktus prieš juos priimant, bet tteismai kartu su vyriausybės sutikimu prisiima tokią galią.

Nepriklausoma teismų sistema Danijoje sudaryta iš trijų lygių: Aukščiausiojo teismo, aukštesniųjų teismų ir miestų teismų. Kadangi šalyje nėra konstitucinio ar administracinio teismo, Aukščiausiasis teismas tvarko visas pastariesiems teismams priskirtinas bylas.

5. PARLAMENTAS

Legislatyvos teisė Danijoje priklauso parlamentui, kuris vadinamas Folketingu.

1849-aisiais, kai buvo priimta konstitucija, Danijoje atsirado pirmasis parlamentas Riksdagas, kurį tuomet sudarė dveji rūmai: Folketingas ir Landstingas. Vėliau, keičiant konstituciją, vieni rūmai (Landstingas) buvo panaikinti.

Dabar Danijos parlamentas – vienų rūmų atstovaujamoji institucija, į kurią renkami 179 nariai, iš kurių 175 yra iš žemyninės Danijos ir po du atstovus iš Grenlandijos ir Farerų salų. Šių autonominių sričių atstovai yra renkami pagal visai kitas taisykles negu parlamento nariai iš žemyninės Danijos.

5.1. PARLAMENTO RINKIMAI

Danijos konstitucija aapibrėžia, kad Folketingas turi būti renkamas visuotine rinkimų teise, tiesioginiais ir slaptais rinkimais. Be to, konstitucija nurodo, kad rinkimai turi remtis dviem pagrindiniais principais:

a) rinkimų sistema turi būti proporcinė, kad būtų užtikrintos lygiaverčio atstovavimo galimybės.

b) Paskirstant vietas folketinge rinkimus limėjusioms partijoms, turi būti atsižvelgiama į gyventojų skaičių, rinkėjų skaičių ir gyventojų tankį.

Per Folketingo rinkimus Danija yra padalijama į tris rinkiminius regionus – Kopenhagos, salų ir Jutlandijos. Šie regionai dar yra dalijami į 17 daugiamandačių apygardų, o šios į 103 vienmandates paygardas. Iš 1175 žemyninės Danijos atstovų 135 vietos yra paskirstomos per visas 17 daugiamandačių apygardų, o likusios 40 yra išlyginamieji mandatai, kurie paskirstomi per visus tris regionus. Balsai rinkimuose skaičiuojami modifikuotu Sainte-Laguë metodu.

Folketingo posėdžiai yra vieši, taigi visi besidomintys gali sekti, kaip vyksta debatai tam tikrais klausimais. Kiekvienas Folketingo narys salėje turi savo vietą: vyriausybės nariai, kurie tuo pat metu yra ir Folketingo nariai, užima priekinės vietas salės dešinėje pusėje; spykeris, kuris kontroliuoja debatus, sėdi viduryje; kairėje pusėje yra specialios vietos, rezervuotos karališkosios šeimos nariams.

5.2. KOMITETAI

Folketingas turi 24 pastovius komitetus, o kiekviename iš jų yra po 17 narių. Komitetų darbo sritis labai panaši į ministerijų, nes socialinių reikalų ministras glaudžiai bendradarbiauja su socialinių reiklų komitetu ir pan. Pagrindiniai ir svarbiausi sprendimai yra priimami Folketingo posėdžių salėje, tačiau šie sprendimai yra visų pirma apsvarstomi ir paruošiami komitetuose: komitetai peržiūri ir svarsto paruoštus įstatymų projektus arba pateikia pasiūlumus dėl parlamento sprendimų. Komitetai taip pat gali tartis su ministrais dėl tam tikrų klausimų.

Folketingas taip pat gali nuspręsti sukurti specialiuosius komitetus ypatingiems klausimams nagrinėti.

178 Folketingo nariai iš visų 179 susiburia į tam tikras parlamentines grupes pagal partijas, kurioms jie atstovauja Folketinge. Šiuo metu yra 10 tokių grupių.

5.4. PARTIJOS

Danijos konstitucijoje politinės partijos nepaminėtos, ttačiau jų vaidmuo

politiniame gyvenime labai svarbus.

Kai Danijos parlamentas buvo dar dviejų rūmų, partijų dar nebuvo. Tuomet žmonės tikėjosi išreikšti savo poreikius per pavienius renkamus atstovus, tačiau ne visi galėjo pretenduoti ir patekti į Riksdagą: moterims tai buvo neleidžiama. Pamažu žmonės, vienijami tokių pačių idėjų, ėmė jungtis į klubus, kur galėdavo susitikti ir diskutuoti. Iš pradžių tie klubai buvo neorganizuoti ir gana chaotiški, bet palaipsniui jie sutvirtėjo ir suformavo pirmųjų partijų, kurios atsirado apie 1870-uosius metus, pagrindus.

Konservatorių ir Liberalų partijos susikūrė būtent iš tokių klubų, kuriuos sudarė žmonės, jau išrinkti į tuometinį parlamentą. Kitos partijos susikūrė skylant senosioms partijoms (pvz. Socialliberalai atsirado skilus liberalų partijai).

Kad patektų į parlamentą, per rinkimus partijos turi pereiti tam tikrą barjerą – surinkti 2% rinkėjų balsų. Taip užkertamas kelias parlamente atsirasti naujoms ir silpnoms partijoms ir palaikomas parlamento stabilumas.

Nuo 1945 iki 1970 metų Danijos politiniame gyvenime ryškiai dominavo socialdemokratų partija, kuri šaliai grąžino gerovę. 1982 metais daugiau jėgos įgavo konservatoriai, o po 1998-ųjų sustiprėjo Progresyvieji ir Centro demokratai.

Nuo XXa. pradžios nei viena partija neturėjo absoliučios daugumos parlamente.

Šiuo metu po 2005-aisiais įvykusių rinkimų Danijos parlamente lyderių pozicijas užima Liberalų partija (1 lentelė).

Folketingas: 2005 vasario 9d. (84.5 %) % 179

________________________________________

Kairė – Danijos LLiberalų Partija (Venstre) V 29.0 52

Socialdemokratai (Socialdemokratiet i Danmark) SD 25.9 47

Danijos liaudies partija (Dansk Folkeparti) DF 13.2 24

Konservatoriai (Konservative Folkeparti) KF 10.3 18

Radikali kairė – Socialliberalai (Radikale Venstre) RV 9.2 17

Socialistų partija (Socialistisk Folkeparti) SF 6.0 11

Jungtinis sąrašas – Raudonai žalieji (Enhedslisten-de rød-grønne) E 3.4 6

Krikščionys demokratai KrF 1.7 –

Centro demokratai (Centrumdemokraterne) CD 1.0 –

Respublikonų partija (Tjóðveldisflokkurin, Faroe) TF – 1

Liaudies partija (Fólkaflokkurin, Faroe) FF – 1

Progresyvieji (Siumut, Greenland) S – 1

Eskimų bendruomenė (Inuit Ataqatigiit, Greenland) IA – 1

1 lentelė

Šaltinis: Wikipedia

Danija, kaip ir kitos Skandinavijos valstybės, išlaiko stabilią daugiapartinę sistemą parlamente, kas leidžia efektyviau atstovauti visuomenei.

6. AUTONOMINĖS SRITYS

6.1. FARERŲ SALOS

Nuo 1948-ųjų Farerų salos turi savivaldos teisę ir yra tarsi atskira teritorija Danijos Karalystėje. Šalis turi savo kalbą (farerų), vėliavą, parlamentą ir vyriausybę.

Farerų salos leidžia įstatymus ir valdo savo teritoriją remdamosi savivaldos aktu (Home rule act), išleistu 1948-aisiais. Jis apima savarankišką jūros gėrybių tvarkymą 200 mylių žvejybos zonoje, prekybos, fiskalinę, industrinę ir aplinkos apsaugos politikas, transporto, komunikacijų, kultūros, švietimo sritis.

Farerų salos pasirinko nebūti Europos sąjungos nare kaip Danijos dalis.

Farerų salų parlamentas, vadinamas Lagtingu (Lųgtingiš), kurį dabar sudaro 32 nariai, renkami proporcine rinkimų sistema, yra

vienas iš seniausių parlamentų Europoje.

Paskutiniai parlamento rinkimai vyko 2004-ųjų sausį ir dabar parlamente dirba šešios partijos – keturios didelės ir dvi mažos. Po šių rinkimų trys partijos – Liaudies, socialdemokratų ir Unionistų (Unionist), sudarė koaliciją iš 21 nario ir suformavo vyriausybę, kurios lyderiu – ministru pirmininku tapo socialdemokratų partijos atstovas. Vyriausybėje be ministro pirmininko dar dirba šeši ministrai, kurie sprendžia įvairių specifinių sričių problemas.

Farerų salų vyriausybė vadinama Landsstyri. Ministrą pirmininką renka parlamentas pagal tai, kuri partija parlamente yra stipriausia ((labiausiai atstovaujama), o išrinktasis ministras pirmininkas paskiria kitus kabineto narius. Danijos monarchas prie vyriausybės dar skiria savo įgaliotinį, kuris užtikrina, kad yra vykdomi centrinės Danijos valdžios nurodymai.

Farerų salų rinkėjai taip pat renka du atstovus į Danijos parlamentą. Per 2001-

ųjų rinkimus Respublikonų ir Unionistų partijų atstovai, gavę daugiausia balsų per rinkimus Farerų salose, buvo išrinkti į Folketingą.

Farerų salų politines partijas galima skirti į dvi grupes: vienos siekia visiško salų suverenumo ir dažnai kelia klausimus, susijusius su santykiais tarp Farerų ssalų ir Danijos, o kita grupė yra įprasta kairės-dešinės skalė. Keturias didžiausias Farerų salų partijas galima priskirti abiems grupėms – jos atstovauja kairei arba dešinei ir, be to, dar stengiasi užtikrinti kuo didesnį galių perdavimą Farerų saloms iš Danijos centrinės vvaldžios. Paskutiniaisiais metais per Farerų salų partijų rinkimines kampanijas dominavo klausiai susiję su šios srities statusu ateityje ir dabar vyriausybė jau yra nutarusi stiprinti Farerų salų pozicijas tarptautinių santykių srityje ir derisi dėl didesnių galių suteikimo iš Danijos.

6.2. GRENLANDIJA

Grenlandija – dar viena autonominė Danijos sritis, kuri turi savo vyriausybę ir parlamentą. Valdžia Grenlandijoje padalinta į vykdomąją ir legislatyvinę. 1979 metais Grenlandijoje pradėjo galioti savivaldos aktas (Home rule act), kuris leido atsirasti savarankiškam Grenlandijos parlamentui. Parlamentas, vadinamas Landstingu (Inatsi-satut), turi 31 narį ir yra renkamas ketveriems metams proporcine rinkimų sistema.

Pakutinieji rinkimai į parlamentą vyko 2002-ųjų gruodžio 3d. Nuo 1988 metų Grenlandijos parlamentas turi tam tikrą prezidiumą, kurį sudaro pirmininkas ir keturi parlamento nariai. Pirmininkas vadovauja parlamento posėdžiams ir palaiko ryšius ssu Danijos parlamentu.

Grenlandijos parlamentas, vadovaudamasis savivaldos aktu, sukuria pastovius komitetus finansiniams, audito, užsienio reikalų ir saugumo problemoms spręsti. Kiekvienas komitetas turi po penkis narius, kurie yra parlamento nariai, tačiau komiteto nariu negali būti vyriausybės narys.

Grenlandija kaip ir Farerų salos renka du atstovus į Danijos parlamentą ir šie du atstovai taip pat veikia kaip Užsienio reikalų ir saugumo komiteto prižiūrėtojai.

Šiuo metu Grenlandijos vyriausybėje dirba ministras pirmininkas ir septyni ministrai. Ministrą pirmininką renka pats parlamentas iš tos partijos, kuri pper rinkimus gavo daugiausia vietų parlamente, atstovų. Jau išrinktas ministras pirmininkas paskiria visus vyriausybės narius. Pastarieji rinkimai vyko 2002 metais ir dabar dirbanti koalicija vyriausybėje buvo suformuota 2003-aisiais tarp Siumut ir Inuit Ataqatigiit partijų.

Kaip ir Farerų salose, Grenlandijoje vykdomąja valdžia su vyriausybe dalijasi Grenlandijos komisaras, kuris yra karališkosios šeimos atstovas ir jį paskiria tuo metu valdantis monarchas.

IŠVADOS

Tai, kad Danija yra konstitucinė monarchija, pasako, jog pagrindinės ir pačios svarbiausios institucijos šioje šalyje yra Karališkoji šeima ir konstitucija.

Nors monarchai Danijoje neturi ypač daug galios ir yra daugiau tik formalūs vadovai, bet visgi karališkoji šeima yra ypač gerbiama ir svarbi.

Daug įtakos politinėms institucijoms turėjo 1953-ųjų konstitucija, panaikinusi dviejų rūmų parlamentą ir sukūrusi visai naują sistemą su vienų rūmų parlamentu Folketingu. Taigi, ji tampa lyg ir kertiniu akmeniu formuojant visas politines institucijas.

Danijoje ryškus valdžių padalijimo principas, todėl labai svarbiomis tampa tokios institucijos, kaip vyriausybė ir parlamentas, kurios yra susijusios tarpusavyje ir leidžia piliečiams dalyvauti valdyme. Dėl visuotinių parlamento rinkimų ypač svarbios tampa partijos, kaip politinės institucijos, nes taip žmonėms užtikrinamas efektyvus atstovavimas ir galimybė daryti įtaką šalies valdymą.

Labai svarbios yra ir Danijos autonominės sritys, kurios yra įdomios tuo, kad turi savo atskiras politines institucijas, kurios sėkmingai bendradarbiauja su Danijos valdžia ir, iišsakydamos savo piliečių pozicijas, įtakoja visos šalies politiką.

Danijoje piliečiai yra patenkinti šalies politinėmis institucijomis ir akcentuoja skaidrų ir efektyvų jų darbą. Pagal atskaitomybės piliečiams lygį Danija yra laikoma viena mažiausiai korumpuotų valstybių.

Nors Danijos politinių institucijų sistema yra gana sudėtinga ir paini, tačiau netgi ir patyrusi svarbių pokyčių ji išliko stabili, kaip ir būdinga Skandinavijos regiono valstybėms.

Literatūros šaltiniai:

1. http://www.terra.es/personal2/monolith/denmark.htm

2. http://www.faroeislands.org.uk/

3. http://www.eu2001.se/stagic/eng/eu_info/medlem_danmark.asp

4. http://europa.eu.int/abc/governments/denmark/index_en.htm

5. http://www.tinganes.fo

6. http://www.logting.fo

7. http://www.eu2002.dk/denmark/defaukt.asp?MenuElementID=6117

8. http://www.um.dk

9. http://www.electionworld.org

10. http://www.nanoq.gl

11. http://www.eubusiness.com/imported/2000/08/25311

12. http://www.janda.org.ICPP/ICPP1980/Book/PART2/2-ScandinaviaBenelux/20-Denmark/Denmark50=62.htm

13. http://www.politicalresources.net/denmark31.htm

14. http://www.economist.com/countries/Denmark/profile.cfm?folder=Profile-political%20Forces

15. http://www.ft.dk

16. http://www.stf.dk