Politinės partijos

Įvadas

Politinės partijos atsirado neseniai, kartu su šiuolaikine valstybe. Politikai pradėjo burtis į partijas siekdami labai konkretaus tikslo – geriau susiorganizuoti ir palengvinti sau rinkiminę kovą. Tačiau greitai paaiškėjo, kad partijos taipogi užtikrina įvairių piliečių interesų atstovavimą bei tampa reikšminga ryšio tarp profesionalių politikų, valstybės vyriausybės ir juos remiančių eilinių piliečių priemone.

Viena svarbiausių partijos veiklos sąlygų yra jos veiklos finansavimas, kurio pagrindinis šaltinis – surenkamas partijos nario mokestis. Todėl kiekvienai partijai yra labai aktualu turėti kuo daugiau šalininkų, kurie galėtų paremti ppartiją ne tik savo balsais rinkimų metu, bet ir savo pinigais. Be nario mokesčio, politinės partijos kartais sugeba gauti lėšų ir iš kitų finansavimo šaltinių,tarp kurių būtų galima paminėti:

• Interesų grupių subsidijos;

• Partijai priklausančių įmonių ir organizacijų pelnas;

• Valstybės biudžetas;

• Subsidijos iš užsienio.

Politinių partijų atsiradimas ir raida

Tačiau nors partijos šiais laikais tapo “nepakeičiamu” politinio proceso veikėju, pradinis jų kūrimosi tikslas buvo siauresnis. Žinoma, iki demokratinės santvarkos įsitvirtinimo valstybinės valdžios institucija buvo pakankamai sudėtinga organizacija, jungianti didžiulį kiekį įvairių oficialių pareigūnų. TTačiau iki įsigalint demokratijai šias pareigas žmonės galėdavo užimti paveldėjimo ar paskyrimo būdu, o kartais kokią nors valstybinę tarnybą galėjo ir nusipirkti. Tuo tarpu demokratinėje santvarkoje visus svarbiausius oficialius valstybinius postus nuo valstybės galvos iki valsčiaus viršaičio gali užimti tik aasmenys, laimėję visuotiniuose rinkimuose. Tad anksčiau svarbias valstybines pareigas skirstė vos keletas žmonių (pvz. karalius, ministrai ar gubernatoriai), kuriuos būdavo galima kaip nors paveikti ar papirkti, o įvedus rinkimų procedūrą padėtis iš esmės pasikeitė. Juk neįmanoma įkalbėti ar papirkti šimtų ir tūkstančių rinkėjų, kad balsuotų už vieną ar kitą kandidatą.

Kai politikų sėkmė tapo susieta su daugybės rinkėjų valios pareiškimu, iškilo įvairių klubų ir organizacijų reikšmė. Per juos kandidatui būdavo lengviau palaikyti ryšį su savo rinkėjais, sužinoti jų interesus ir pageidavimus, taip pat išaiškinti ir išreklamuoti savo priešrinkiminę poziciją ir tapti tikru rinkėjų atstovu.

Pamažu įvairūs klubai ir organizacijos, kuriose bendraudavo kandidatai ir rinkėjai, išplisdavo po visą valstybės teritoriją. Vienos politinės orientacijos klubas steigdavo savo filialus įvairiuose miestuose ir taip virsdavo klubų ssistema, veikiančia visos valstybės mastu. O per tokią klubų sistemą ryšį su rinkėjais galėdavo palaikyti jau ne vienas ar kitas kandidatas, o ištisos grupuotės ir susivienijimai.

Susikūrus klubų sistemai visos valstybės mastu, pirma, buvo galima užtikrinti, kad nebus prarandamas ryšys su rinkėjais, net jeigu kas nors ir persikeltų gyventi kitur. Atvykęs gyventi į kitą vietą žmogus galėdavo rasti panašaus pobūdžio klubą, kurio politinė orientacija buvo jam priimtiniausia. Antra, politikas, remiamas išplitusio klubų tinklo, galėdavo keliauti per visą šalį, agituoti ir susitikinėti ssu įvairių regionų rinkėjais. Dėl to atsirado net poreikis specialiai samdyti aktyvistus,kurie dirbtų visą šį organizacinį darbą, agituotų už vieną ar kitą kandidatą. Štai taip ir susikuria politinės partijos.

Politinės partijos samprata, veikla ir funkcijos

Partija – tai visuomenės dalis, žmonių organizacija, kurios pagrindinis tikslas – siekti valstybinės valdžios. Kitos socialinės grupės ir organizacijos, kaip profsąjungos ar įvairūs visuomeniniai judėjimai( Pvz. “žalieji”, gali turėti politinių tikslų, siekti paveikti vyriausybės politiką viena ar kita linkme, bet politinės partijos siekia daugiau. Jos pačios nori įgyti teisėtą valdžią valstybėje, pačios sudaryti vyriausybę ir pačios formuoti bei įgyvendinti politiką.

Verta pažymėti, kad politinė partija negali būti laikoma tik siekiančia valdžios bendraminčių politikų grupuote, nors jie ir nuspręstų pasivadinti partija. Politinė partija galutinai susiformuoja tada, kai tampa stipria organizacija, turinčia pakankamai daug partijos programą remiančių narių, organizacinį aparatą ir pagaliau savo statutą (t.y. organizacijos vidaus tvarkos taisykles).

Statute būna apibrėžiamas kriterijus, pagal kurį asmuo gali būti laikomas partijos nariu arba rėmėju. Jei kuris nors pilietis nusprendžia stoti į partiją, tai kis turi pereiti statute numatytą procedūrą, o tapęs partijos nariu ir gavęs nario pažymėjimą turi mokėti nario mokestį. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos konservatorių partija turi per 3 milijonus mokančių nario mokestį rėmėjų. Savo laiku Sovietų Sąjungos komunistų partija turėjo aapie 17 mln. narių ir pagal tos partijos statutą kiekvienas, norintis į ją įstoti, prieš tapdamas pilnateisiu partijos nariu turėdavo pereiti vienerių metų bandomąjį laikotarpį.

Viena svarbiausių partijos veiklos sąlygų yra jos veiklos finansavimas. Pagrindinis partijų veiklos finansavimo šaltinis – tai surenkamas partijos nario mokestis. Todėl kiekvienai partijai yra labai aktualu turėti kuo daugiau šalininkų, kurie galėtų paremti partiją ne tik savo balsais rinkimų metu, bet ir savo pinigais, vienu ar kitu būdu įmokamais į partijos kasą. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos konservatorių partiją sudaro apie 3 mln. narių – mokesčių mokėtojų, tad vietinių asociacijų surenkamas mokestis sudaro pagrindinę šios partijos pajamų dalį.

Tačiau, be nario mokesčio, politinės partijos kartais sugeba gauti lėšų ir iš kitų finansavimo šaltinių,tarp kurių būtų galima paminėti:

• Interesų grupių subsidijas, kurias paprastai veikia verslo grupuotės ar profsąjungos jų interesams atstovaujančioms ir juos ginančioms politinėms partijoms;

• Partijai priklausančių įmonių ir organizacijų pelną. Daugelis partijų, norėdamos pagerinti savo finansinę būklę, steigia įvairių ūkinių organizacijų, bankų, bendrovių, įvairių paslaugų teikimo ir aptarnavimo firmų. Taip pat paprastai didelis pelnas gaunamas š partijų leidybinės veiklos: laikraščių, žurnalų, knygų publikavimo;

• Kai kuriose valstybėse (pvz. Skandinavijoje) dalis rinkiminės kampanijos metu suvartotų lėšų padengiama iš valstybės biudžeto. Tačiau šis partijų veiklos finansavimo būdas, nors skatina aktyvesnę partijų veiklą, bet ir ssukelia didelių ginčų tarp partijų, nes kiekvienai atrodo, kad ji buvo nuskriausta ir gavo mažiau, negu jai priklaustų;

• Pagaliau tam tikros politinės partijos gali būti remiamos subsidijomis iš užsienio. Nors daugumoje šalių įstatymai draudžia gauti finansinę paramą iš užsienio, tačiau gyvenime visada yra galimybė

Taigi, partija – tai profesionalių politikų ir juos palaikančių piliečių organizacija, siekianti laimėti rinkimus ir sudaryti valstybės vyriausybę.

Tačiau politinės partijos buvo pradėtos naudoti ir visai kitiems tikslams, kartais visai priešingiems demokratijos įgyvendinimui. Taip atsitiko todėl , kad partija,partinė organizacija ra mechanizmas, įgalinantis vieną žmonių grupę (šiuo atveju partijos vadovybę) lengvai kontroliuoti ir valdyti kitus žmones, eilinius partijos narius.

Šiuolaikiniame pasaulyje yra nemaža valstybių, kur partijos pergalei rinkimuose siekti yra arba nenaudojamos,arba tiesiog nereikalingos. Pavyzdžiui, kokios nors partijos vadovybė, nesitikėdama laimėti demokratinius rinkimus, gali panaudoti savo organizaciją bandymams įvykdyti valstybinį perversmą ir užgrobti valdžią jėga.

Patinės organizacijos taip pat gali būti efektyvi piliečių mobilizacijos vienai ar kitai politinei akcijai ar net sukilimui prieš nedemokratinį režimą priemonė. Pavyzdžiui, kada Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijos kariuomenė okupavo daugelį Europos kraštų, tų valstybių politinės partijos, remdamosi savo organizacinėmis struktūromis, tapo pasipriešinimo okupantams organizatorėmis ir koordinatorėmis. Kaip tik todėl 1940 m. birželio mėnesio pabaigoje, kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, pirmiausiai buvo uždraustos visos politinės

partijos ir suimti visi įtakingesni politikai, nors juridiškai Lietuva dar nebuvo inkorporuota į SSSR sudėtį ir dar turėjo galioti Lietuvos įstatymai, neleidžiantys be įrodytos kaltės atimti žmonėms laisvę.

Pagaliau politinės partijos yra ne tik vienokios ar kitokios politikos įgyvendinimo priemonė, bet ir kitokia organizacija, dalyvavimas kurioje atveria politinės karjeros galimybes. Praktiškai visose demokratinėse valstybėse tapti žymiu politiku lengviausia, jei aktyviai dalyvaujama vienos ar kitos partijos veikloje. Pavyzdžiui, žymioji Didžiosios Britanijos politikė Margaret Tačer, politinę karjerą pradėjusi kaip eilinė konservatorių partijos aktyvistė, ssugebėjo pasiekti, kad jos kandidatūra būtų konservatorių partijos iškelta rinkimuose į parlamentą, o vėliau tapti konservatorių frakcijos parlamente lydere bei ilgamete Didžiosios Britanijos ministre pirmininke.

Nedemokratinėse valstybėse įstojimas į valdančiąją partiją dažnai ra būtina sėkmingos ne tik politinės, bet ir apskritai bet kurios kitokios karjeros sąlyga. Pavyzdžiui, buvusioje Sovietų Sąjungoje ilgus metus joks asmuo negalėdavo dirbti net menkiausio vadovaujamojo darbo, jei nebūdavo komunistų partijos narys. To visų pirma reikėjo ne tam, kad visi žmonės taptų įsitikinusiais komunistais, o tam, kad juos, įįtrauktus į partinę organizaciją, būtų galima nuolat kontroliuoti ir neleisti nepageidautinos jų veiklos.

Partinės sistemos

Norint suprasti partijų reikšmę politiniam gyvenimui ir vyriausybės politikai, labai svarbu atsižvelgti ir į visų valstybėje veikiančių partijų tarpusavio santykius, jų įtaką bei turimą piliečių paramą. Kitais žžodžiais tariant, vyriausybės politikos pobūdis labai priklauso nuo susiklosčiusios partinės sistemos, kurią sudaro visos valstybėje veikiančios partijos.

Paprastai partinės sistemos yra klasifikuojamos pagal valstybėje veikiančių partijų skaičių ir dydį. Kadangi demokratinėse valstybėse partijų veiklos galimybės nėra kaip nors dirbtinai ribojamos, tai daugumoje šalių veikia gana daug įvairių partijų. Visiškai natūralu, kad skirtingų žmonių interesų įvairovei atstovauja skirtingos partijos. Tačiau demokratinėse valstybėse vis dėlto susiklosto skirtingos partinės sistemos. Čia lemiamą reikšmę turi tiek istoriškai susiformavusios politinio gyvenimo tradicijos, tiek naudojama rinkimų sistema.

Jeigu valstybės konstitucijoje ir rinkimų įstatymuose numatyta taikyti proporcingo atstovavimo sistemą, tai paprastai visada susiklosto daugiapartinė sistema. Jos sąlygomis paprastai veikia ne mažiau kaip 3-4 panašaus įtakingumo ir dydžio partijos bei aibė mažesnių partijų.

Daugiapartinėje sistemoje įprastas dalykas yra partijų koalicijos. Tai rreiškia, kad sudaryti vyriausybę imasi iš karto kelios partijos, kurios tarpusavio derybomis ir konsultacijomis susitaria, kokia bus vyriausybės politika, kuri partija už kurią politikos sritį imasi atsakomybę, kaip bus paskirstyti ministrų portfeliai ir t.t.

Kartais vyriausybinė koalicija dar vadinama pozicija, o visos likusios partijos,kurios neremia vyriausybinės koalicijos, vadinamos opozicija. Daugiapartinėje sistemoje dažnai būna iš viso neįmanoma suformuoti ministrų kabinetą, kurį remtų parlamentinė dauguma. Todėl neretai susiklosto vadinamasis mažumos valdymas.

Labai dažnas daugiapartinės sistemos palydovas yra vadinamosios vyriausybės krizės. Tai reiškia, kad mministrų kabinetas praranda parlamento paramą, ir parlamento dauguma balsuoja, kad nepasitiki ministrų kabinetu ir jo politika. Kartais toks balsavimas vadinamas nepasitikėjimo votumu. Tokiu atveju ministras pirmininkas ir visas ministrų kabinetas turi atsistatydinti. Šitokia vyriausybės krizė gali kilti, jeigu vyriausybinė partijų koalicija nėra pakankamai stabili arba opozicijai pasiseka į savo pusę pritraukti daugiau partijų.

Taigi, daugiapartinės sistemos, kuri susiklosto įvedus proporcingo atstovavimo rinkimų sistemą, padariniai demokratinės valstybės politiniam gyvenimui yra prieštaringi. Viena vertus,daugiapartinėje sistemoje turi dideles pasirinkimo galimybes. Daugybė partijų gali atstovauti pačių įvairiausių gyventojų sluoksnių – nuo stambių verslininkų iki tautinių mažumų – interesams. Kita vertus, daugiapartinę sistemą nuolat lydi vyriausybės krizės grėsmė. Koalicinis ministrų kabineto formavimo pobūdis neproporcingai padidina smulkių partijų vaidmenį. Kartais vyriausybinei koalicijai sudaryti trūksta tik keleto parlamentarų paramos. Ir kokia nors smulki partija, sutikdama jungtis į koaliciją, gali už tai kelti tam tikras sąlygas, pavyzdžiui, pareikalauti perduoti jai kurios nors ministerijos valdymą arba nurodyti, kokia vyriausybės politika jai nepriimtina. Žodžiu, mažai partijai atsiveria galimybės regzti intrigas ir net šantažuoti stambias partijas grasinant pasitraukti iš koalicijos ir taip sukelti vyriausybės krizę.

Tad daugiapartinėje sistemoje slypi pavojus, kad, užuot, atstovavę rinkėjų interesams ir tvarkę valstybės politikos reikalus, politikai bus priversti verstis “politine prekyba, t.y. dalytis tarp koalicijos narių ““ministrų portfelius”. Tuo tarpu rinkėjų galimybės kaip nors paveikti šį procesą dėl rinkimų pagal proporcingumo atstovavimo sistemą ra labai ribotos.

Jeigu valstybėse ra taikoma daugumos atstovavimo rinkimų sistema, tai tokiu atveju paprastai susiklosto dvipartinė sistema. Dvipartinės sistemos įsigalėjimas nereiškia, kad kaip nors kliudoma ar neleidžiama atsirasti ir veikti didesniam politinių partijų skaičiui. Tačiau naudojama rinkimų sistema beveik nepalieka kitoms partijoms, išskyrus dvi stambiausias, jokių šansų laimėti rinkimus ir pretenduoti į vykdomąją valdžią. Todėl dvi stambiausios partijos paprastai dalijasi tarpusavyje 80-90 proc. rinkėjų balsų bet nė viena iš jų nelaimi daugiau negu 50-60 proc. rinkėjų paramos.

Dvipartinė sistema, kaip ir daugiapartinė, turi trūkumų ir pranašumų. Didžiausias trūkumas yra tas, kad rinkėjų galimybės rinktis mažesnės negu daugiapartinėje sistemoje. Rinkėjams sunku pasirinkti todėl, kad dviejų didžiausių partijų priešrinkiminės programos daugeliu punktų visada yra labai aptakios ir nuosaikios. Taip yra todėl, kad partijos siekia įtiki kuo didesniam pačių įvairiausių rinkėjų skaičiui. Tuo tarpu daugiapartinėje sistemoje tokios problemos nėra, ir visi specifiniai įvairiausių piliečių grupių interesai gali būti atstovaujami.

Kita vertus, dvipartinė sistema pranašesnė už daugiapartinę tuo, kad užtikrina didelį vyriausybės stabilumą ir retai kada susiduria su vyriausybės krizėmis. Tai įmanoma todėl, kad partijai, laimėjusiai daugumą parlamento rinkimuose, nereikia sudarinėti kokias nors koalicijas ar naudotis “mažumos valdymu”, vadinasi, nnereikia su niekuo dalytis teisės į vykdomąją valdžią. Ji pati viena gali suformuoti ministrų kabinetą ir nekliudomai įgyvendinti savo politiką.

Kitas dvipartinės sistemos pranašumas yra tas, kad koke didelis vyriausybės stabilumas derinasi su rinkėjų galimybe per artimiausius rinkimus pašalinti nepateisinusią pasitikėjimo partiją iš valdžios

Pagaliau dvipartinė sistema pastebimai padidina politinių partijų atsakomybę bei pasirengimą valdyti valstybę. Kadangi nei viena iš dviejų partijų niekada nėra tikra, kad turės nuolat likti opozicijoje ar galės būti valdžioje, tai kiekviena iš jų yra pasirengusi sudaryti savo ministrų kabinetą. Todėl dažnai opozicinės partijos numatyti kandidatai ministrų postams užimti, jei pasisektų laimėti rinkimus, vadinami “šešėliniu kabinetu”. O kol partija ra opozicijoje, “šešėlinis kabinetas” nuolat stebi ir analizuoja veikiančio ministro kabineto darbą ir prireikus kritikuoja jį parlamento debatuose.

Kartais demokratinėse valstybėse dėl vienokių ar kitokių istorinių aplinkybių gali susiklostyti partinė sistema, kurioje dominuoja viena partija. Tačiau paprastai tokios partinės sistemos anksčiau ar vėliau evoliucionuoja į vieną iš dviejų pagrindinių demokratinių valstybių partinių sistemų – į dvipartinę arba daugiapartinę. Paprastai arba išauga ir sustiprėja opozicinės partijos, kurios viena kartą įveikia dominuojančią partiją rinkimuose, arba pati dominuojanti partija suskyla į kelias mažesnes partijas,nes jai vienai darosi per sunku atstovauti visuomenės interesų įvairovei.

Ir tik diktatūrinėse, nedemokratinėse valstybėse veikia “vienpartinė sistema”. Tai paprastai reiškia

tai, kad, skirtingai nuo dominuojančios partijos sistemos, visų kitų partijų veikla ir dalyvavimas politikoje yra draudžiamas ir persekiojamas, o demokratiniai rinkimai, kurių metu piliečiai turėtų rinktis iš kelių kandidatų, ra iš viso nepraktikuojami. Todėl likusi vienintelė partija iš esmės jau net nėra partija. Ji virsta eilinių partijos narių bei kitų piliečių kontrolės mechanizmu.

Išvados

Politinės partijos atsirado kartu su šiuolaikine valstybe. Politikai pradėjo burtis į partijas siekdami geriau susiorganizuoti ir palengvinti sau rinkiminę kovą. Tačiau greitai paaiškėjo, kad partijos taipogi užtikrina įvairių ppiliečių interesų atstovavimą bei tampa reikšminga ryšio tarp profesionalių politikų, valstybės vyriausybės ir juos remiančių eilinių piliečių priemone.

Politine partija negali būti laikoma tik siekiančia valdžios bendraminčių politikų grupuote, nors jie ir nuspręstų pasivadinti partija. Politinė partija galutinai susiformuoja tada, kai tampa stipria organizacija, turinčia pakankamai daug partijos programą remiančių narių, organizacinį aparatą ir pagaliau savo statutą

Kiekvienai partijai yra labai aktualu turėti kuo daugiau šalininkų, kurie galėtų paremti partiją ne tik savo balsais rinkimų metu, bet ir savo pinigais, nes kkiekvienos partijos pagrindinė veiklos sąlyga yra jo finansavimas.

Kalbant partijų reikšmę politiniam gyvenimui ir vyriausybės politikai, svarbi yra susiklosčiusi partinė sistema, kurią sudaro visos valstybėje veikiančios partijos.

Paprastai partinės sistemos yra klasifikuojamos pagal valstybėje veikiančių partijų skaičių ir dydį. Išskiriamos trys ssistemos – daugiapartinė, dsvipartinė ir taip vadinama “dvipartinė sistema”.

Apibendrinant reikėtų pažymėti, kad partijos ir partinės sistemos yra vienas reikšmingiausių šiuolaikinei politikai. Būtent rinkimų sistema ir dėl to atsiradusios partijos yra tas kanalas, kuris palaiko nuolatinį ryšį tarp piliečių ir valstybės vaidmuo institucijų bei sukuria svarbiausią demokratijos įgyvendinimo sąlygą – galimybę žmonėms pasirinkti norimą vyriausybę, norimus lyderius ir norimą politiką.

Literatūros sąrašas

1. Novagrockienė J. Politikos mokslo pagrindai. Vilnius, 2001

2. Vitkus G. Politologija.Vilnius, 2001