Demokratija

ĮVADAS

Žodis “demokratija”, kaip nė vienas kitas žodis pasaulyje, yra sukėlęs daugybę aistrų, ginčų, įvairiapusių interpretacijų. Jam suteikiama daug skirtingų prasmių ir apibrėžimų, jis vartojamas tiek kasdienėje kalboje, tiek politikoje.

Demokratijos negalima įsprausti į formulę. Ji nėra tik sistema arba tik doktrina. Demokratija – toks žmonių valdymas, kai aukščiausioji valdžia yra nustatoma ir tiesiogiai įgyvendinama pačių žmonių arba jų laisvai išrinktų atstovų. Demokratija – tai gyvenimo būdas, kuris čia pasitraukdamas, čia sugrįždamas, išsirutuliojo Vakarų Europoje per daugelį šimtmečių. Per ilgą ir aaudringą egzistavimą ji patyrė įvairiausių poveikių. Demokratija nėra uždara ir baigta, todėl nuolat diskutuojama dėl jos esmės. Demokratija – ne pergalė, bet niekada nesibaigianti kova. Demokratija – ne visam laikui pasiektas rezultatas, bet uždavinys, kurį kiekvienai kartai reikia spręsti iš naujo. Demokratija – tai problema, iškylanti kiekvienam žmogui, gyvenančiam kartu su kitais žmonėmis. Demokratija tai tam tikra mąstysena, tam tikra gyvenimo elgsena, kurią suprasti galima tik tada,jei patys taip gyvename: šeimoje ir su kaimynais, su draugais ir pažįstamais, tautoje ir ssu kitų tautų žmonėmis, valstybėje ir pasaulyje. Demokratija niekada negali būti saugi, nes ji nėra sistema, kurią reikia įgyvendinti. Demokratijos suklestėjimas ar žlugimas ne daug priklauso nuo konstitucijos ar parlamento.demokratija priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, nes ji yra žmonių valia, žžmonių gyvenimo būdas, kurį reikia išsiugdyti.

Nepaisant to, kad žodis “demokratija” labai paplitęs ir juo nusakomi įvairūs reiškiniai, iki šiol tebeieškoma atsakymo į klausimą, kas yra toji demokratija? Istorijos bėgyje demokratijos samprata kito, buvo transformuojami jos teiginiai, nuo kurių ji įgaudavo vis kitokį veidą.

Šio darbo pagrindinis tikslas – apžvelgti demokratijos idėjos raidą nuo antikos iki mūsų dienų.

Norint pasiekti minėtą tikslą, buvo iškelti šie uždaviniai:

1. nurodyti demokratijos daugiareikšmiškumą,

2. pristatyti demokratijos vystymąsi ir pagrindines idėjas atskirais istoriniais laikmečiais:

* senovės Graikijoje ir Romoje – antikinę demokratiją ,

* viduramžiais – luominę demokratiją,

* naujausių amžių – konstitucinę – teisinę demokratiją,

* šių dienų pliuralistinę demokratiją.

3. apibūdinti pagrindinius demokratijos principus,

4. pristatyti politines ideologines šiuolaikinės demokratijos sroves.

1. Demokratijos apibrėžimas

Platus ir daugiaplanis demokratijos fenomenas numano jo apibrėžimo kompleksiškumą. Todėl nustatant jo santykį su visuomene, valdžia ir valstybe –– galima teigti , jog demokratija:

tai žmonijos socialinės – politinės istorijos eigoje susiformavęs visuomenės gyvenimo problemų sprendimo būdas, numatantis lygiateisiškų visų bendrijos narių dalyvavimą vadovaujantis principu: mažuma paklūsta daugumai;

tai socialinių sąveikų visuomenės valdymo organizacija, apibūdinama sąveikaujančių politiniame ir ekonominiame gyvenime pusių lygybe arba valdomųjų dominavimu:

tai visuomenės valstybinės politinės santvarkos forma, grindžiama liaudies, kaip valdžios šaltinio, pripažinimu bei politinės teisinės lygybės ir laisvės principais.

JAV profesorius A.Štromas į klausimą, kas yra demokratija, siūlė tokį atsakymą: demokratija – tai

* piliečio teisė dalyvauti formuojant valdžią iir kontroliuojant jos veiklą;

* šios teisės įgyvendinamos tiesiogiai arba per piliečių laisvai renkamus ir įgaliotus atstovus deputatus;

* rinkimai į valstybės valdžios organus privalo būti laisvi ir griežtai periodiški;

* laimėjusiai partijai per laisvus rinkimus formuoti vyriausybę, o pralaimėjusioms partijoms – sudaryti opoziciją;

* vyriausybės veikla turi būti vieša;

* visiems fiziniams ir juridiniams asmenims privalu suteikti galimybę laisvai kritikuoti vyriausybę ir jos politiką;

* teismo valdžia demokratijoje yra nepriklausoma nuo kokios nors kitos valdžios, išskyrus įstatymo valdžią;

* įstatymų leidžiamoji valdžia atskirta nuo vykdomosios valdžios.

Daugiaamžė socialinė ir politinė visuomenės evoliucija liudija, jog demokratija ligi šiol lieka efektyviausia savarankiškų, nepriklausomų socialinių bendrijų vidinio vystymosi forma ir kiekvieno žmogaus, asmenybės ir laisvių socialinėje bendrijoje garantija.

2. Demokratijos evoliucija

Kalbant apie demokratinį valdymą, labai svarbu pastebėti ir pabrėžti istorinės raidos specifiką. Pirmiausia tai pasakytina apie pradinę žmonių socialinio bendravimo formą – nepolitinę demokratiją. Ji reiškėsi gimininėje bendruomenėje, kuriai būdingas tiesioginis bendros liaudies valios išreiškimas liaudies susirinkimo forma, besiremianti autoriteto valdžia ir mažumos pajungimo daugumai principu. Vėliau visuomenei skaidantis ekonominiu ir socialiniu pagrindu, įsivyravo politinė demokratija, besivadovaujanti vieningu įstatymu, valdymo profesionalumu ir žmogaus piliečio teisių ir pareigų bendrijos atžvilgiu samprata.

Tikslinga skirti tokius istorinio politinio demokratijos vystymosi tipus:

1. Antikinė demokratija,

2. Luominė demokratija,

3. Konstitucinė – teisinė demokratija,

4. Pliuralistinė demokratija.

2.1. Antikinė demokratijos samprata

Demokratijos sąvoka atsirado senovės Graikijoje. Pirmą kartą ji sutinkama pas Aristotelį, kuris teigė, jjog demokratija laikoma tokia valdymo tvarka, kada laisvi ir neturtingi piliečiai sudaro daugumą ir sutelkia politinę valdžią. Pažodžiui išvertus iš graikų kalbos „demokratija“ reiškia „liaudies valdžia“ (demos – liaudis, kratos – valdžia).

Nuo VI iki IV amžiaus p.Kr. Atėnų filosofai, menininkai, dramaturgai ir politikai ginčijosi dėl demokratijos privalumų, nepaisant to, kad patys ją įvedė. Pirmasis raštiškas įrodymas, kad atėniečiai taikė demokratiją, datuojamas 522 m.e.m., kai Herodotas Persų sukilimo proga suklasifikavo tada buvusias valdymo formas ir pateikė pirmuosius paaiškinimus apie Atėnų valdymo būdą. Jis įsitvirtino Solono valdymo laikais (594 m.) ir baigėsi pralaimėjimu Spartai (401 m.) bei laipsnišku Makedonijos įsiviešpatavimu, valdant Aleksandrui Didžiajam (356-323). Herodotas apie demokratijos idėją rašė, kad tai būtų valstybė, įkurta lygybės pagrindu (gr. izonomija), kurioje svarbiausi reikalai sprendžiami tautos susirinkime, pareigos užimamos burtų keliu, o valdininkai atsiskaito visuomenei. Smukimo pradžia galima laikyti Sokrato egzekuciją 399 m. Sokratas, kuris buvo demokratijos priešininkas ir atvirai šlovino Spartos karinę oligarchiją, matyt, mirties siekė tam, kad galėtų įrodyti demokratijos veidmainiškumą.

Tiesioginė demokratija, kuri buvo įmanoma tik valstybėje su nedideliu gyventojų skaičiumi, laiduojančiu tiesioginį dalyvavimą, buvo nuolatinė graikų filosofų kūrybos tema, ypač Aristoteliui (384-322), nuosaikiam demokratijos šalininkui, ir Platonui (428-348) – griežtam jos oponentui. Jų idėjos rėmėsi požiūriu, kad piliečiai turėjo pažinti vienas kitą, žžinoti kiekvieno privalumus ir silpnybes, polinkius temperamentą ir savitumus.

2.1.1. Atėnų miestas – valstybė

Demokratijos santvarkos pavyzdys – Atėnų miestas-valstybė. Čia gyventojai buvo susiskirstę į tris grupes. Pagrindinę piliečių grupę sudarė miesto nariai, turintys teisę dalyvauti valstybės gyvenime. Ši privilegija buvo įgyjama pagal kilmę, nes graikas likdavo piliečiu to miesto, kuriam priklausė jo tėvai. Žmogui pilietybė suteikdavo teisę dalyvauti politinėje veikloje. Aristotelis teigė, kad teisė būti išrinktam į prisiekusiųjų teismą, – geriausias pilietybės kriterijus. To meto filosofai rašė, kad žmogui reikia ne suteikti teises, bet garantuoti jam vietą, į kurią žmogus turi teisę. Kitą piliečių dalį sudarė pirkliai, amatininkai, žemdirbiai, gyvenę iš verslo. Pakopos apačioje buvo vergai, kuriais tapdavo prievarta atvežti barbarai. Jie sudarė trečdalį visų Atėnų gyventojų (apie 125000 ). Tai beteisiai miesto – valstybės gyventojai, tarnavę Atėnų ūkiui. Mieste gyvenantys svetimšaliai buvo vadinami metekais. Jie, kaip ir vergai, negalėjo dalyvauti miesto politiniame gyvenime, nors buvo laisvi žmonės ir nepatirdavo jokios socialinės diskriminacijos bei turėjo ekonomines teises. Svetimšaliai ir vergai, kurių darbu rėmėsi visas ūkis, iš esmės skyrėsi pajamų paskirstymu. Laisvi atėniečiai buvo skatinami suvokti savo išskirtinę padėtį, nors jie ir išnaudojo vergus bei laisvus svetimšalius.

Politiškai aktyvūs Atėnų piliečiai turėjo laiko pramogoms. Graikų miesto-valstybės (polio) piliečius siejo bendras gyvenimas, religija,

šventės, kurios virsdavo viso miesto iškilmėmis.

Graikijos gyvenimas buvo viešesnis nei tas, prie kurio mes esame pripratę: atėniečių požiūriu, idealus pilietis turėjo daugybę valstybinių pareigų. Daugelis vengė jų, išskyrus labiausiai privalomas pareigas; o kai kurie – ypač kilę iš filių (teritorinis Antikos vienetas) – politinį gyvenimą pavertė savo profesija.

2.1.2. Asamblėja

Visi miesto – valstybės piliečiai vyrai (išskyrus vergus ir svetimtaučius) sudarė Asamblėją – miesto susirinkimą. Jame galėjo dalyvauti visi suaugę vyrai nuo 18 metų amžiaus, kurių tėvas ir motina buvo atėniečiai. Visi, aatitikę šį reikalavimą, galėjo kalbėti tiek, kiek norėjo bet kuria pageidaujama tema. Tačiau tik maža dalelė turinčių teisę balsuoti gyventojų reguliariai vaikščiodavo į Asamblėjos susirinkimus. Vis dėlto, paklausus „kas iš atėniečių nori kalbėti?“, savanorių netrūkdavo. Asamblėja buvo panaši į liaudies tribūną, su iškilmingomis kalbomis ir minimaliu dėmesiu svarstymams ir kompromisams.

Susirinkimai vykdavo dešimt kartų per metus. Ypatingais atvejais papildomai jį sušaukdavo Taryba. Asamblėjos susirinkimai buvo rengiami tuoj išaušus, tarytum primityviame teatre po atviru dangumi, kuris buvo pastatytas ant nuožulnios kalvos, vadinamos PPniksu. Šauklys duodavo įsakymą tylėti po to buvo laikomos mišios ir aukojamos aukos. Asamblėjos sprendimus, neribojamus įsipareigojimais politinėms partijoms ar interesų grupėms, įtakojo uždegančios kalbos. Periklis puikiai žinojo, kaip daroma politinė karjera arba kaip ji žlugdavo tik dėl vienintelės kalbos. VVėliau Kleonas ir kiti demagogai, rėmęsi labiau emocijomis, nei protu, greitai iškilo dėl savo oratorinių sugebėjimų, o ne dėl politinės patirties. Sunku patikėti, kad demokratija visuotiniais miesto susirinkimais pasikliovusi labiau nei kryptingai vadovaujama politika, gyvavo du amžius. Susirinkime priimti nutarimai prilygo šiuolaikiniams įstatymams, kuriais buvo grindžiama tautos valdžia valstybėje.

2.1.3. Penkių šimtų taryba

Nors Asamblėja liko aukščiausias autoritetas, tačiau miesto-valstybės valdžia ir tikrasis darbas buvo perduoti mažesnei Penkių šimtų tarybai. Būtent į šią tarybą gręžėsi demokratijos ištakų ieškotojai. Pirmasis gyvybingas demokratijos pavyzdys yra atstovaujamoji demokratija, ne todėl, kad atėniečiai galvojo atimti iš gyventojų jų teises, bet todėl, kad vadovavimas miestui-valstybei buvo sunkus darbas. Naštai pasidalinti tarybos nariai pareigoms buvo renkami tam tikram laikotarpiui burtų keliu, bet ne ilgiau kaip 2 kadencijoms.

Penkių šimtų taryba ir teismai buvo dvi institucijos, kurios turėjo teisę kontroliuoti įstatymų vykdymą. Vietos savivaldos reikalus tvarkė atėniečiai, susirinkę į maždaug 100 demų (apylinkių, apygardų). Demai turėjo autonomiją tam tikrų pareigų palaikymui. Pvz., visiems jaunuoliams, sulaukusiems 18 metų, suteikdavo pilietybę, siūlė kandidatus į įvairias centrines valdžios vietas (pagal mišrią rinkimų sistema ar burtų keliu) ir kt. Dešimt Atėnų strategų karinių pareigūnų turėjo teisę būti renkami tiesiogiai ir būti išrinkti pakartotinai į tarybą. Jie turėjo didelę įtaką miesto tarybai ir ssusirinkimų nutarimams. Penkių šimtų taryba leido įstatymus, turėjo teisę piliečius įkalinti, pasmerkti myriop, atiduoti į teismą. Jos valdžioje buvo finansai, mokesčių rinkimas, laivyno kontrolė ir kt. Tačiau didžiulė tarybos galia priklausė nuo susirinkimo valios – nes ji tvirtino nutarimus. Taryba buvo reikalinga įgyvendinti plačius Asamblėjos įgaliojimus. Tačiau burtų sistema neskatino tarybos atsiskaitomumo ar institucinės atsakomybės jausmo. Be to, kaip įprasta politikoje visais laikais, turtingieji turi daugiau laiko ir sugebėjimų įsitraukti į politinę veikla. Pareigų vykdymas iki Atėnų demokratijos paskutiniųjų dienų buvo elito veiklos sritis, o politinių klubų machinacijos prieš metant burtus iš esmės sumažino lygias dalyvaujančių galimybes. Apgavystės Atėnuose buvo įprastas dalykas, pvz., turtingi ir įtakingi svetimšaliai neturėjo jokių sunkumų surasti tinkamą mažą demos, kur už nedidelę kainą jų vardai būtų įtraukti į sąrašus niekam neprieštaraujant. Žmonės siekė valstybinių postų dėl tų pačių, visiems suprantamų priežasčių: jie buvo garbėtroškos, stengėsi pasiekti savo tikslų valstybiniuose reikaluose, norėjo papildomų pajamų. Baigiantis V a., pajamų paskirstymo problema pasidarė aštri: apie 55% gyventojų gyveno skurde, o galimybė gauti valstybinę tarnybą reiškė galimybę, gauti pinigus. Burtų sistema, kuria rėmėsi rinkimai į Penkių šimtų tarybą išsigimė ir pavirto rizikingu lošimu.

2.1.4. Teismai

Atėnų teismai buvo miesto – polio demokratinės sistemos kertinis akmuo. Teismo pareiga buvo skelbti ccivilinių, baudžiamųjų bylų nuosprendžius. Teismų narius ar prisiekusiuosius kiekvienais metais perrinkdavo demai. Burtų keliu skirdavo į konkrečius teismus konkrečioms byloms vesti. Teisėju galėjo būti Atėnų pilietis, sulaukęs 30 metų amžiaus. Teismai buvo dideli – sudarydavo 201, o kartais 501 narys. Teisėjai ir prisiekusieji buvo visi drauge. Besibylinėjančios pusės privalėjo asmeniškai išdėstyti savo reikalą. Teismas balsuodavo dėl kaltinimo. Jo nuosprendis buvo galutinis, nes jis kalbėjo visos tautos vardu. Teismai tikrino, kaip pareigūnai naudojo valstybės pinigus, ir skelbė viešai rezultatus (išskyrus strategus karinius pareigūnus). Kontroliavo įstatymus, o reikalui esant turėjo teisę juos keisti, jei jie buvo nukreipti prieš santvarką.

2.1.5. Atėnų demokratijos žlugimas

Pirmasis demokratinio valdymo modelis nebuvo be trūkumų. Čia tikrai nepakako atsiskaitomumo. Nebuvo pagrindo, kuriuo valstybės veikėjai ar piliečiai galėtų prieštarauti dėl pagrindinės valstybės politikos krypties. Demagogai pasidarė drąsesni, kadangi kaltė dėl jų kvailų projektų niekada neiškildavo į paviršių. Atėnai buvo nualinti smarkių vidinių konfliktų, o artinantis Atėnų saulėlydžiui, Asamblėjos nutarimai susidurdavo su aktyviu arba pasyviu pasipriešinimu. Atėnų smukimą lėmė nesugebėjimas konkuruoti su profesionaliomis armijomis ir nekompetentingas valdymas. O valdymo neefektyvumas, savo ruožtu, buvo nesugebėjimo suderinti aistrą demokratijai su visuotinai priimtais valdymo reikalavimais pasekmė. Svarstymams ir didelėms diskusijoms šioje santvarkoje nebuvo sąlygų. Kokio dydžio gali būti patariamasis organas, sudarantis galimybes vaisingoms diskusijoms? IIš tikrųjų, 500 yra per daug. Vien techniškai tokio didelio forumo valdymas, skiriant dėmesį tik detalėms, pasirodo neįmanomas.

Vargu, ar Asamblėja kada nors ypatingai įtakodavo politiką. Jos dienotvarkę nustatydavo Taryba. Asamblėja baigė savo egzistavimą kaip skleidėja idėjų, kurias Atėnų piliečiai vertino kaip radikalias, o Taryba laikė jas pavojingomis. Kad pasiūlymas virstų įstatymu, buvo reikalingas Tarybos konsensusas. Tačiau Asamblėjos galia daryti pataisas net kukliausias garantijas darė neefektyviomis. Kaip sprendimų priėmimo organas, Asamblėja labiau priminė minios sambūrį.

Kai Atėnai pasidarė nepajėgūs konkuruoti karyboje, korupcija suklestėjo tokiu mastu, jog buvo išnaudotos visos valstybės valdymui skirtos lėšos. Be to, Atėnus kamavo įvairūs skolininkų maištai, o žiaurus jų slopinimas buvo Atėnų demokratijos išsigimimo įrodymas. Kariuomenė žudė po 1000 maištininkų per dieną. Atėnai pirmą kartą susidūrė su atvira demagogija: bijodami prievartos, politikai ėmė žadėti panaikinti visas skolas, perskirstyti visas žemes ir gamybos priemones padaryti valstybinėmis.

Prasidėjus Peloponeso karui (450 m.), Asamblėja susidūrė su nepaliaujamais valstybės perversmais. Asamblėja tapo dar bejėgiškesnė pasmerkdama save nuolatinei korupcijai ir atsitiktinių mirties bausmių skyrimui. Atėnų mąstytojai matė jaunimo aukojimąsi Peloponeso kare ir generolų išdavystę. Įtakingiausi politikai buvo tie, kurie žiauriai keršijo sugautiems priešininkams, tuo įsiteikdami Asamblėjai. Neprofesionalūs generolai vedė samdinius į civilių gyventojų skerdynes Melos saloje. Tačiau šis barbariškas aktas sukėlė tik nežymius

procesus.

Be pirmų šaltinių apie demokratinį valdymą, atėniečiai taip pat pateikia galimybę apmąstyti demokratinės politinės sistemos žlugimą. Kai ši sistema išsisėmė, Asamblėja tapo slaptų balsavimų centru, neįprastu ir liudijančiu apie polio smukimą. Ilgainiui bendruomenės jausmas buvo prarastas kartu su tingaus diletanto idealu.

Ir vis tik spaudimas Atėnų demokratijai buvo didelis, o problemos ir apribojimai dar didesni. Net jei Sparta nebūtų sunaikinusi, Atėnų sistema vis tiek būtų mirusi.

Iš tikrųjų tarp graikų demokratija neegzistavo. Ji egzistavo ir graikų požiūriu galėjo būti tik tarp to ppaties polio narių. Šis požiūris buvo įsišaknijęs taip giliai, kad jis fatališkai silpnino pastangas suvienyti įvairius miestus į didesnius darinius.

Graikai nepripažino, kad laisvės, lygybės, politinių ar žmogaus teisių reikalavimai gali būti universalūs. Laisvė buvo nario – ne žmonių giminės, o atskiro miesto nario, t.y. piliečio – požymis. “Graikų laisvės” samprata neišeidavo už pačios bendruomenės ribų. Demokratiniame polyje “laisvė” reiškė įstatymo valdžią ir dalyvavimą priimant sprendimus, o ne atimamų teisių turėjimą.

Danų mąstytojas Halis Kochas teigė, kad Atėnuose susiformavo beveik visa šiuolaikinė ddemokratijos kritika, kuri pasireiškė laisvais ir atvirais debatais bei balsavimu, likviduojant vidaus konfliktus. Taip atsirado politikos menas, susidedantis iš retorikos, t.y. iškalbos meno, bei dialektikos – disputų meno.

2.1.6. Romos respublika

Romos respublikos, kuri egzistavo apie 510 – 30 m. ppr. Kr., valdyme irgi buvo galima įžvelgti demokratijos elementų. Čia aukščiausias valdovas buvo Romos tauta (populus Romanus) – visi pilnateisiai Romos piliečiai. Jais, buvo tie romėnai, kurių tėvas ir motina turėjo pilietybę. Visi piliečiai galėjo dalyvauti tautos susirinkime – komicijoje, būti išrinkti į valstybines pareigas. Skirtingai nuo senovės Atėnų, nei viena komicija neturėjo teisės pareikšti įstatymų leidybos iniciatyvos, svarstyti arba keisti kokį nors pasiūlymą. Valstybinės pareigos čia nebūdavo apmokamos, todėl jas galėjo užimti tik turtingieji romėnai, ne jaunesni kaip 45 metų, atlikę karo prievolę.

Romos imperijos demokratinis valdymas pasižymėjo vienu esminiu bruožu, kurio Atėnų demokratija dar nebuvo. Minties apie valdžių atskyrimą atėniečiai dar neturėjo. Šia prasme didelę pažangą galima laikyti valdžios sistemą, sudarytą Romoje, nors čia dar irgi nebuvo galutinio valstybės atskyrimo nuo visuomenės ir individo. Pirmą kartą valdžios padalijimas tiek instituciškai, tiek socialiai buvo konflikto tarp plebėjų ir patricijų rezultatas. Visa valdžia buvo padalyta į tris lygmenis: konsulų valdžią, senatą ir liaudies tribūnatą. Pastarosios atsiradimas reiškė, kad visuomenės grupių interesų konfliktas tapo instituciškai apiformintas, jam suteiktas legitimus, t.y. įstatymiškas pobūdis. Senato kompetencijoje buvo visų įstatymų leidyba, vidaus ir užsienio politikos klausimai. Konsulatas savo ruožtu vadovavo respublikai, šaukė komisijas ir senatą, vadovavo kariuomenei ir religinėms apeigoms Romos politinė sistema tarsi įgyvendino kkombinuotą valdymo formų principą. Konsulų valdžia įkūnijo monarcho, senatas – aristokratijos, liaudies tribūnai – liaudies valdžią.

Galima teigti, kad Romos politinėje sistemoje pavyko įveikti Atėnų rėžimo totalitarizmą ir praktiškai suskurti tam tikrą valdžios galių sąveikos mechanizmą. Tačiau šioje sistemoje valstybė dar nebuvo atskirta nuo visuomenės, o individas nuo visuomenės ir valstybės.

Taigi, antikos demokratijoje dar nebuvo:

* Valstybės šiuolaikine prasme,

* Individo atsiskyrimo nuo valstybės,

* Valstybės ir visuomenės atsiskyrimo,

* Asmenybės autonomijos idėjos su jos teises ginančiais įstatymais.

2.2. Viduramžių luominė demokratija

V a., žlugus Romos imperijai, viena germanų tauta – frankai, įkūrė čia savo valstybę, kuri savo didžiu prilygo ankstesnei Vakarų Romos imperijai. Frankų imperijos klestėjimo laikai truko nuo VIII a. vidurio iki IX a. pabaigos, kai valdant Karoliui Didžiajam buvo pasiekta didžiausia galybė. Valdyti tokią didžiulę imperiją, suformuotą iš daugelio tautų, be bendros ekonominės bazės, nacionalinės kalbos, kultūros buvo be galo sunku. Čia jokiu būdu negalėjo susikurti valstybė su centralizuotu valdymu.

Po Karolio Didžiojo mirties frankų imperija buvo padalyta į atskiras žemes, ko pasekoje susikūrė dabartinės Vakarų Europos valstybės: Vokietija, Prancūzija, Italija.

Viduramžių miestuose – respublikose galima laikyti buvus demokratinei valdžiai. Čia susiformavo visuomenės luominės klasės. Visi žmonės buvo suskirstyti į tam tikras klases: feodalus, dvasininkus, pirklius, amatininkus, valstiečius ir vergus. Feodalai buvo viešpataujanti klasė, kuri susidarė iš bajorų ir ddvasininkų. Jie turėjo didelius turtus, valdė žemės plotus su jiems priklausančiais gyventojais. Turtingieji gyventojai – piliečiai sprendė visus miestų – respublikų klausimus, nors jų ir buvo mažuma. Politinė valdžia buvo monarchija, kur monarcho, t.y. bajoro ar dvasininko valdžia nebuvo ribojama. Niekas nedrįso abejoti šios valdžios teisėtumu, nes ji buvo kildinama iš paties Dievo (tokioms idėjoms didelę įtaką darė krikščionybės atsiradimas ir stiprėjimas). Bajoriškosios demokratijos pavyzdžiu galima laikyti ir jungtinės Lenkijos – Lietuvos valstybę, kurioje valdžia priklausė bajorų luomui, sudariusiam apie 8 – 10 % visų valstybės gyventojų.

2.3. Konstitucinė – teisinė demokratija

Istorinės Europos valstybių raida, jose vykstantys politiniai, socialiniai – ekonominiai procesai suformavo naujųjų amžių ideologiją, kurioje keliamos problemos: kas ir kaip turi valdyti, kokios yra žmonių teisės? Būtent naujaisiais laikais susiformavo naujos konstitucinės teisinės demokratijos idėjos, grindžiamos žmogaus prigimtinių teisių ir liaudies suverenumo principais. Naujųjų amžių ideologijos kūrėjai H.Grocijus (1583 – 1645), Dž.Lokas (1632 – 1704), Š. Monteskje (1689 – 1753), Ž.Ž.Ruso (1712 – 1788) teigė, kad kiekvienas žmogus (individas) yra vertybė, visi žmonės gimsta lygūs ir laisvi, privalo būti nepriklausomi nuo niekieno valdžios. Todėl valdžia tegali būti bendras jų valios išreiškimas. Labai aiškiai šią mintį suformulavo Ž.Ž.Ruso. “Visuomenės sutartyje” jis rašė: “Kiekvienas iš mūsų savo asmenį ir visą ssavo galią paveda aukščiausiai bendrosios valios vadovybei, dėl to kiekvienas narys tampa neišskiriama visumos dalimi. Vietoje pavienių asmenų, sudarančių sutartį, šis asociacijos aktas sukuria sąlygišką kolektyvinę visumą, susidedančią iš tiek narių, kiek turi visuotinis susirinkimas. Ši visuma tokio akto dėka įgyja savo vienybę, savo bendrą aš, savo gyvybę ir valią”. Taigi, anot Ruso, žmonės bendrai nusprendžia kas gerai ir kas blogai, ir priima sprendimus, kaip pasiekti visuotinę gerovę.

Politinę išraišką šios idėjos įgavo Nepriklausomybės kare Šiaurės Amerikoje (1775 –1783) ir Didžiosios Prancūzijos buržuazinės revoliucijos (1781 – 1794) metais priimtuose politiniuose programiniuose dokumentuose: “Nepriklausomybės deklaracijoje” (1776 m.), ir “Žmogaus ir piliečių teisių deklaracijoje” (1789 m.). Savo ruožtu šie dokumentai paveikė tolesnę demokratijos idėjos raidą.

“Nepriklausomybės deklaracija” skelbė: mes laikome akivaizdžia tiesa: kad visi žmonės gimsta lygūs ir yra Kūrėjo apdovanoti atitinkamomis neatimamomis teisėmis, tarp kurių – teisė į gyvenimą, į laisvę, į laimės siekimą. Siekdami įgyvendinti šias teises, žmonės sukuria vyriausybes, kurių teisinga valdžia grindžiama pavaldinių sutikimu; jeigu kuri nors valstybės santvarka pažeidžia šias teises, tai tauta turi teisę ją pakeisti ir sukurti naują santvarką, grindžiamą tokiais principais ir organizuoti valdymą tokiomis formomis, kurios turėtų geriausiai užtikrinti tautos saugumą ir garbę.

“Žmogaus ir piliečių teisių deklaracijoje” sakoma: “Žmonės gimsta lygūs ir laisvi (<.>).kiekvienos politinės

sąjungos tikslas – apginti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises. Tai – laisvė, nuosavybė, saugumas ir pasipriešinimas priespaudai. Suverenios valdžios šaltinis glūdi tik tautoje. Jokios įstaigos, nei vienas individas negali disponuoti valdžia, kuri nekyla iš tautos.

Naujųjų laikų politinės filosofijos idėjos ir pirmųjų politinių programinių dokumentų teiginiai tapo klasikinės demokratijos teorijos pagrindu. Ši teorija yra apibūdinama kaip reprezentacinė, t.y. atstovaujamoji. Reprezentacija demokratijos sampratoje ir jos praktikoje formavosi tada, kai besiplečiančiuose rinkimuose politinėje veikloje ėmė dalyvauti daugiau piliečių. “bendrosios valios” išreiškimas tiesioginiu visų ppiliečių dalyvavimu, kaip senovės Graikijoje, tapo neįmanomas. Todėl tautos (liaudies) valia pradėta reikšti per jų išrinktus atstovus – reprezentantus. Dž.St.Milis (1806 – 1873) traktate “Apie laisvę” suformulavo pačią reprezentacijos idėją, tvirtindamas, kad “tauta, kuriai tenka valdyti, ne visada sudaro vieningą visumą su ta jos dalimi, iš kurios kyla valdžia (<.>). Tautos valia tikrovėje reiškia valią didesnės ar mažesnės tautos dalies, valią daugumos arba tų žmonių, kuriems pavyksta būti pripažintiems dauguma”. Traktate “Pasvarstymai apie atstovaujamąją valdžią” šią idėją jis sukonkretino, teikdamas, kkad “vienintelė valdžia yra tokia, kuri gali pilnai patenkinti visų visuomenės narių interesus, jiems patiems aktyviai tame procese dalyvaujant. Tačiau didesnėse visuomenėse to praktiškai padaryti neįmanoma, kadangi visi visuomenės nariai tegali spręsti tik nedidelę dalį svarbių viešųjų klausimų, todėl idealus vvaldžios tipas tegali būti atstovaujama valdžia”. J.Bentamas (1748 – 1832) savo darbe “Įstatymų leidžiamųjų susirinkimų taktika” pateikė keturias sąlygas, kurios užtikrintų pasitikėjimą reprezentantų susirinkimu:

1) tiesioginiai rinkimai; 2) atstovų pakeičiamumas; 3) tam tikros nustatytos sąlygos rinkėjams ir renkamiesiems; 4) proporcingas teritorijai deputatų skaičius”.

Ideali klasikinė demokratija remiasi šiais teiginiais:

Valstybės valdžios šaltinis yra tauta. Valdantieji yra tautos atstovai, renkami visuotine rinkimų teise. Rinkėjai išreiškia tautos valią, todėl parlamentas yra aukščiausia politinės valdžios institucija, kontroliuojanti vyriausybę.

Visi piliečiai daro vienodą įtaką valdžios politikai. Jie turi teisę patys užimti pareigas valstybės aparate arba siųsti ten savo atstovus. Tauta turi teisę patraukti atsakomybėn kiekvieną valstybės pareigūną , jeigu jis viršija jam suteiktus įgaliojimus.

Prigimtinės žmogaus teisės ir politinės laisvės suteikia visiems piliečiams vienodas galimybes vertinti valdžios vveiksmus ir ketinimus.

Individas negali būti apribojamas teisine politine prasme, nes jo teisės yra prigimtinės, jos amžinos ir neatimamos.

Valdžia kyla iš valdomųjų valios, todėl tauta turi teisę pakeisti valdžią, jei šioji vykdo ne tokią politinę liniją, kokios nori tauta.

Tačiau ir ši demokratijos forma nebuvo be trūkumų. Šios klasikinės demokratijos teorijos silpna vieta yra gerokai pervertintas racionalusis žmogaus pradas. Tikrovėje žmonės nėra aktyvūs politinio proceso dalyviai. Jie, būdami gana specifiškoje politinės veiklos srityje diletantais, sunkiai galėjo racionaliai suformuluoti bendrąją valią, nukreiptą į vvisuotinę gerovę.

Vienas pirmųjų klasikinės demokratijos teorijos kritikų buvo garsus XX a. vokiečių sociologas M.Vėberis (1864 – 1920). Savo plebiscitinėje demokratijos teorijoje jis teigė, kad demokratija neišsprendžia politinių problemų. Tokios sąvokos, kaip “tautos suverenitetas”, “tautos valia” yra utopinės. Beveik visose visuomenėse, o ypač masių, valdžią savo rankose turi biurokratija ir šis visuomenės elementas yra nepanaikinamas. Kylant valdžios hierarchijos laiptais, įsitvirtina biurokratinė viršūnė, kuri ir priima visus sprendimus. M.Vėberis siūlė biurokratinį valdymą pakeisti plebiscitine demokratija. Jos esmė glūdi tame, kad visuotinių rinkimų metu masės išsirenka charizmatinį lyderį, jam deleguoja įgaliojimus biurokratijai kontroliuoti ir jos valdymui įveikti. Charizmatinis lyderis privalo tapti visuomenę vienijančia jėga. Jo vaidmenį M.Vėberis apibūdino tokiais žodžiais: “Demokratija yra tada, kai liaudis išrenka lyderį, juo pasitiki. O išrinktasis lyderis sako: “O dabar nutilkite ir pakluskite man”. Nei liaudis, nei partija neturi kištis ten, kur jis veikia. Charizmatinis lyderis turi būti kilęs iš ekonomiškai pasiturinčių sluoksnių, privalo būti gerai pasirengęs politiko – profesionalo veiklai ir tik jis gali išspręsti visas visuomenėje kylančias problemas ir pažaboti biurokratiją.

M. Vėberio plebiscitinė demokratijos teorija padarė didelį poveikį būsimiesiems elitinės demokratijos teorijos kūrėjams bei amerikiečių ekonomistui ir sociologui Dž. Šumpeteriui (1883 – 1950). Tai rimčiausias klasikinės demokratijos teorijos kritikas. Jo demokratijos teorijoje teigiama, kad ddemokratijos jokiu būdu negalima laikyti liaudies valdžia. Eilinio piliečio politinė sąmonė yra menka, todėl juo manipuliuoja profesionalai politikai ir bendroji valia formuojama ne visų piliečių valios pagrindu, o yra profesionalių politikų sukuriamas veiklos produktas. Dž.Šumpeterio demokratijos teorijoje tarsi įtvirtinami “politinės rinkos” elementai, kai politikai, kovodami už rinkėjų balsus, konkuruoja tarpusavyje, siūlo savo politines programas. Pradžioje ta konkurencija tarp politikų yra individuali, vėliau ją keičia atskirų politinių grupių tarpusavio kova. Pagrindinės politikoje veikiančios jėgos yra atskiros grupės, jų sąjungos, turinčios savo interesus. Dž. Šumpeteris pripažįsta politinių partijų, kaip realių politikos sferoje veikiančių jėgų, reikalingumą. Kiekviena tokia grupė ar grupių sąjunga instituciškai save įteisina ir dalyvauja politinėje veikloje, iškeldama politinį lyderį. Teorijoje individo ir grupės, jų interesai tampa pagrindiniu politikos veiksniu. Pagal Dž. Šumpeterį būtinos 4 sąlygos demokratijai formaliai funkcionuoti: 1) turi egzistuoti kvalifikuotų atstovų, kuriuos galima rinkti į svarbiausius valstybinius postus, grupės; 2) politiniai organai privalo priimti tokius sprendimus, kuriuos liaudis turi suprasti ir pareikšti apie juos nuomonę. Jei šito nėra, sprendimų įteisinimas nebus didelis ir politinis rėžimas gali tapti nestabilus; 3) reikalinga aukštai kvalifikuota biurokratija. Ji daug geriau spręs politikos problemas negu neprofesionalūs politikai; 4) būtina demokratinė savikontrolė. Tai reiškia, kad politikoje veikiančios grupės turi įgyvendinti bendranacionalinius interesus, siekti tarpusavio ssusitarimo, o ne grupinių interesų įgyvendinimo. Jeigu toks susitarimas nepasiekiamas, demokratija pasmerkta žlugti.

Taigi, naujaisiais amžiais buržuazijos kovoje su absoliutine monarchija išsiskyrė socialinės klasės ir sluoksniai, formavosi politinės tėkmės, naujos pakraipos. Ėmė kūrėsi įvairios politinės partijos, atstovavusios valdžios organuose įvairiems visuomenės grupių interesams. Todėl dažnai šis demokratijos tipas apibūdinamas kaip partinė politinė demokratija, besivadovaujanti klasikiniu “teisinės valstybės” idealu.

2.4. Pliuralistinė demokratija

Pliuralistinė demokratija – tai šių dienų išsivysčiusių šalių socialinio – politinio valdymo forma, kuriai būdinga veiksminga ir aktyvi pilietinė visuomenė. Jos užuomazgų yra klasikinės demokratijos teoretikų darbuose. Klasikinės demokratijos atstovas Dž.Madisonas teigė, kad visuomenėje nėra daugumos, ją sudaro aibė mažumų, galinčių vienytis ar skaidytis, todėl dauguma yra mažumų koalicija. Mažumų teisių apsauga iš esmės stiprina kiekvienos asmenybės, kiekvienos socialinės grupės padėtį ir atitinka daugumos interesus. Madisono nuomone, demokratija, kaip daugumos valdžia, teisėta tik tada, kai ta dauguma nėra nuolatinė, o yra tik kintanti koalicija įvairių mažumų, iš kurių kiekviena išlaiko savo ypatybes ir teises bei galimybę dalyvauti visuomenės ir valstybės reikalų tvarkyme.

Pliuralistinė moderniųjų laikų demokratijos teorija pritarė šiai nuomonei ir visiškai atsisakė tiesioginio visų piliečių dalyvavimo politiniame procese idėjos. Reprezentacinė demokratija aplamai tampa neįmanoma kiekvienam piliečiui būti svarbiausiu veikiančiu politikoje asmeniu. Pliuralistinė demokratijos idėja patį politinį procesą supranta ne kaip

individų sąveiką, bet grupių ir grupinių interesų sąveiką. Juo labiau, kad modernioji sociologija pakankamai įtikinamai įrodė, jog individas formuoja savo idėjas, vertybes ir motyvus būtent grupės viduje arba tarpgrupinėje sąveikoje. Šios teorijos atstovas A.Bentlis teigė, kad politinis procesas yra įvairių interesų grupių tarpusavio sąveika ir kova už savo siekių įgyvendinimą. Neegzistuoja jokia “bendra valia”, o tik atskirų grupių interesai.

Didžiausią įtaką pliuralistinės demokratijos teorija buvo įgijusi 6 – 7 dešimtmečiuose. Vėliau ji pergyveno krizę, dalis jos teoretikų perėjo į kitas, pliuralistinio eelito pozicijas. Kiti transformavo ir toliau vystė pliuralistinės demokratijos teorijos idėjas. Šioje teorijoje pagrindinis vaidmuo politikoje tenka socialinėms grupėms, kurios yra tarpininkai tarp žmogaus ir valstybės. Tik jų dėka individai integruoja save į politinę sistemą. Interesų grupės taip pat padeda žmogui pajusti psichologinį komfortą. Visuomenėje, kur pirminių mažų socialinių rupių, tokių kaip šeima, vaidmuo labai sumažėjęs, žmonės jaučiasi labai nesaugiai. Todėl identifikacija su kokia nors grupe padeda įveikti nesaugumo, bejėgiškumo jausmus.

Pagal šią teoriją interesų grupių būvimas sumažina galimybę konfliktams vvisuomenėje atsirasti. Teigiama, kad yra vadinamoji “susikryžiuojanti narystė” grupėse, kai žmonės priklauso kelioms socialinės grupėms, pav., JAV pilietis gali būti lietuvių kilmės, katalikas, gydytojas, gyventi JAV pietuose. Pagal šias charakteristikas jis gali priklausyti kelioms grupėms. Reiškia, negalima teigti, kad žmogus bbus iki galo ištikimas tik vienai kuriai nors grupei.Tokia “susikryžiuojanti narystė”mažina konfliktų visuomenėje galimybę, daro visuomenę gerokai stabilesnę.

Pagrindiniai pliuralistinės demokratijos teiginiai yra šie:

Pliuralistinėje visuomenėje nelieka “neorganizuoto intereso”. Interesų grupės suvienija visus individualius interesus.

Grupių interesai suformuojami kaip politiniai. Jie pateikiami per atstovaujamas asociacijas.

Nors interesų grupės ne visada laimi, tačiau kiekviena grupė, kokius reikalavimus ji keltų, turi vienodą galimybę dalyvauti politikoje.

Atstovaudamos atskiriems žmonėms, grupės padaro juos efektyvia politine jėga. Tokiu būdu visuomenės socialinė struktūra tampa daug stabilesnė.

2.4.1. Partisipatorinės demokratijos teorija

Vakarų pasaulyje 7 dešimtmečio pradžioje susiformavo nauja – partisipatorinės (dalyvavimo) demokratijos teorija. Šios teorijos atsiradimą paskatino keletas priežasčių. Valdymo, aplinkos apsaugos, energetikos ir kt. krizių išdavoje formavosi nauji socialiniai judėjimai. Jų dalyviai buvo nepatenkinti egzistuojančiom politinėm struktūrom, kurios nesugebėjo ggreitai ir efektyviai pašalinti krizių reiškinius. Jie reikalavo masėms suteikti didesnes galimybes dalyvauti politikoje. Pagrindinė šios teorijos idėja yra ta, kad visuomenė turi kontroliuoti oligarchines struktūras, kurios priima svarbiausius politinius sprendimus. Todėl masės privalo dalyvauti politikoje, nes demokratija yra galima tik tada, kai patys piliečiai formuoja politinius reikalavimus, o ne lieka pasyviais vertintojais tų politinių sprendimų, kurie buvo priimti jiems nedalyvaujant. Toks reikalavimas kelia analogijas su tiesiogine Atėnų demokratija, kuri praktiškai nerealizuojama. Todėl Dž.Makpersonas siūlo tokią politinės organizacijos formą, kurioje bbūtų suderinti tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos elementai. Jo nuomone, didelėse visuomenėse partisipatorinė demokratija turi funkcionuoti kaip “piramidės pavidalo” sistema, kurios pagrindas yra tiesioginė demokratija, o kiekviename aukštesniame lygyje – delegatų demokratija.

2.4.2. Perėjimas iš autoritarizmo į demokratiją

Paskutiniųjų dešimtmečių istorinės raidos išdavoje susiformavo perėjimo iš autoritarizmo į demokratiją teorija. Šią problemą vakarų politologai pradėjo analizuoti nuo 8 dešimtmečio vidurio, kai Portugalijoje, Ispanijoje, Graikijoje žlugo autoritariniai režimai ir šiose šalyse pradėta įtvirtinti demokratija. Buvo mėginta teoriškai apibendrinti šių šalių istorinį patyrimą, netgi vadinant Viduržemio jūros demokratijos modeliu. Politologų nuomone, būtinos sąlygos pereiti iš autoritarizmo į demokratiją yra šios:

Ekonomikos decentralizacija, ekonominės valdžios išskaidymas, kuris suteikia alternatyvas ir sugebėjimą atsilaikyti prieš valstybės valdžią, duoda galimybę elitinėms grupėms, kontroliuojančioms ekonomiką, apriboti valstybės valdžią ir panaudoti demokratine priemones, kad pastaroji tarnautų jų interesams.

Socialinis ir kultūrinis pliuralizmas. Egzistuojančios įvairios visuomenės grupės kovoja už valstybės valdžios apribojimą, stengiasi ją kontroliuoti, sukurdamos demokratinius institutus. Jeigu tokios grupės nesusiformuoja, nepradeda veikti, tada galimas grįžimas atgal į autoritarizmą.

Kai kurie politologai teigia, kad viena iš sąlygų demokratijai įtvirtinti yra užsienio valstybių parama. Ši parama gali būti tiesioginė, kai vyriausybės, vykdančios demokratines reformas, yra remiamos pinigais, ginklais ir kt. bei netiesioginė, t.y. sekama demokratinių politinių sistemų modeliu, formuojami analogiški demokratiniai institutai.

Vakarų ppolitologai yra sudarę perėjimo iš autoritarizmo į demokratiją modelių tipologiją. S.Hantingtono nuomone, tokie modeliai yra trys:

1. klasikinis, linijinis demokratizacijos modelis (Didžiosios Britanijos, Švedijos pavyzdžiu), kai pereinama nuo pilietinių prie politinių ir socialinių teisių, palaipsniui plečiama parlamento valdžia, kuriai atsiskaito vyriausybė.

2. ciklinis modelis daugiausia paplitęs besivystančiose šalyse, kur autoritarizmo ir demokratijos elementai egzistuoja kartu, o tuo pačiu, nei autoritariniai, nei demokratiniai institutai normaliai nefunkcionuoja.

3. dialektinis modelis, kuriame demokratiniai ir autoritariniai režimai gali keisti vienas kitą, tačiau galų gale autoritarizmas žlunga ir įsitvirtina demokratija.

Apibendrinant pliuralistinę šių dienų demokratiją, būtų galima pabrėžti, kad ji susideda iš daugybės komitetų, asociacijų, sąjungų, masinių politinių judėjimų ir partijų, realiai kontroliuoja ir reguliuoja stichinę partinių politinių jėgų sąveiką visuomeniniame gyvenime. Bet svarbiausia garantuoja efektyvų įvairių socialinių sluoksnių ir grupių interesų formavimą, numato jų realizacijos būdus ir priemones.

3. Pagrindiniai demokratijos principai ir idėjos

Naujaisiais amžiais buvo suformuoti trys pagrindinai, pamatiniai demokratijos principai – kuriais dar ir šiandien remiamasi, aiškinant šio rėžimo esmę. Šie principai pirmą kartą buvo paskelbti “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje”.

Lygybės principas.

Teoriniu požiūriu šis principas demokratijos sampratoje kertinis. Juo remiantis yra nustatoma demokratijos programa politikoje, ekonomikoje, socialinėje, kultūrinėje srityse. Pirmą kartą istorijoje lygybės idėją, kaip lygybės prieš Dievą idėją, suformavo krikščionybė. Naujieji laikai yra lygybės principų įgyvendinimo ppradžia. Pavaldiniai tapo piliečiais ir įgavo teisę dalyvauti politiniame gyvenime. Šią galimybę jiems užtikrino rinkimų teisė, kurios įgyvendinimas buvo pradėtas 1793 m. politinis lygybės principo aspektas yra lygybė prieš įstatymus. Politinio organizavimosi idėjos politinio gyvenimo centru iškelia žmogų, kaip didžiausią vertybę. Žmogaus gyvenimas yra didžiausias visuomenės turtas. Padėti jam gyventi normalų dvasinį ir fizinį gyvenimą yra kiekvienos demokratinės politikos tikslas. XIX a. susiformavo demokratinės socialiai atsakingos valstybės koncepcija. Tokioje valstybėje lygybė yra suprantama kaip lygių galimybių visiems visuomenės nariams, kurioje socialinėje pakopoje jie būtų, užtikrinimas, sąlygų realizuoti savo sugebėjimus sudarymas. Ypač reikšmingas yra intelektualinės saviraiškos galimybių užtikrinimas. Tačiau taip suprantama lygybė nėra lygiava. Čia svarbus vaidmuo tenka individo sugebėjimams, pastangoms, darbo kokybei.

Laisvės principas.

Lygybė užtikrina visiems vienodą laisvės laipsnį. Demokratija siekia aukščiausio laisvės laipsnio vienodai visiems žmonėms. Laisvės samprata suvokiama įvairiai. Labiausiai paplitęs laisvės supratimas: nepriklausyti nuo kito. Tačiau tai ne pilnai atskleidžia laisvės esmę. Būti laisvam, pirmiausia, reiškia būti asmeniu, išsiskiriančiu iš gamtos ir visuomenės, ir matyti savo ribas, kurių negalima peržengti, nes už jų prasideda kito žmogaus laisvė. Nėra ir negali būti absoliučios laisvės nuo visuomenės ir valstybės. Demokratija teikia piliečiams tiek laisvės, kad vieno žmogaus laisvė būtų suderinama su kito žmogaus laisve ir neprieštarautų jo teisėms. Demokratija

galima tik savitarpiškai gerbiant kiekvieno laisvę. Tai įmanoma tik teisiškai nustatant valstybės galios ribas ir asmens teisių sritis. Tačiau to dar nepakanka. Laisvės apsaugai būtina, kad pati valstybė laikytųsi nustatytų įstatymų, kitaip sakant, demokratijai būtina teisinė valstybė. Pagrindinė laisvės principo įgyvendinimo sąlyga yra privatinė nuosavybė. Ji apsaugo žmogų nuo bet kokios prievartos (idėjinės, ekonominės ir pan.), nes turįs nuosavybę žmogus yra materialiai saugus, nepriklauso nuo kitų žmonių valios, turi pasirinkimo galimybę.

Solidarumo principas.

Žmogiškojo solidarumo idėja jungia dvi lygybės turinio puses: visuomeninę-socialinę iir moralinę. Demokratijos moralinis pamatas yra tolerancija (pakantumas). Tad demokratija yra ne tik formali daugumos valia, bet ir šios valios apribojimas teise (įstatymu) taip, kad nebūtų pažeistos mažumu ir asmens (žmogaus) teisės. Demokratija gyvenime reiškia visuotinį pakantumą, tad minties lygmenyje jos negalima tapatinti su kuria nors pasaulėžiūra ar ideologija. Filosofiniai demokratijos pagrindai gali būti įvairūs. Tačiau jų bendras pagrindas tegali būti vienas – humanizmas, tikėjimas žmogiškojo asmens unikalumu ir protingumu. Šia prasme antidemokratiškos yra tokios tendencijos, kurias vadiname kolektyvizmu, kai žžmogus vertinamas tik kaip priemonė tarnauti suabsoliutintam kolektyvui (valstybei, tautai, partijai ir kt.).

Šitas principas – lietuviškai broliškumo arba brolybės principas – kartu su lygybės ir laisvės principais sudaro dorovinį demokratijos pamatą.

Kalbant apie šiuolaikinės demokratijos idealus, vertybes ir nuostatas, galima bbūtų pažymėti tokius, naujai susiformavusius principus:

1. Daugumos principas, išreiškiantis liaudies suvereniteto, kaip aukščiausios valstybinės valdžios šaltinio demokratinėje visuomenėje prioritetą, sprendžiant svarbiausius jos gyvenimo ir vystymosi klausimus tiesioginiu, t.y. liaudies susirinkimo arba atstovavimo, t.y. parlamento, būdu.

2. Mažumos teisė opozicijai – kaip įteisinta galimybė reikšti savo nesutikimą su įstatymais ir aktais, priimtais daugumos valia.

3. Piliečių politinės ir socialinės – ekonominės teisės ir laisvės, numatančios žodžio, įsitikinimų, sąžinės laisvę visiems žmonėms nepriklausomai nuo jų rasės, lyties, kalbos ar religijos. Tai ir asmenybės ir jos buveinės neliečiamybės, laisvo persikėlimo bei išvykimo ir atvykimo į savo šalį garantijos, teisė į nuosavybę, į laisvą darbo ir profesijos pasirinkimą, teisė streikuoti bei jungtis į profsąjungas ir t.t.

4. Teisinės valstybės principas, išreiškiantis įstatymo viršenybę visuose visuomeninio gyvenimo sferose ir garantuojantis visų ppiliečių lygiateisiškumą. Demokratinės teisinės valstybės veiklos, užtikrinant piliečių teise ir laisves, bei individo gynimą nuo valdžios organų savivalės, pagrindas yra konstitucija, įtvirtinanti teisinių normų veikimą visuomenėje nepriklausomai nuo politinės konjunktūros.

5. Valdžios išskaidymo valstybinės valdžios sistemoje principas, apibūdinantis įstatymų leidimo, vykdomosios ir teisminės valdžios atskyrimą vieną nuo kitos ir apibrėžtą kiekvienos jų autonomiją, tuo pat metu joms pastoviai sąveikaujant valstybinės politikos formavimo ir realizavimo procese.

6. Viešumo principas, apibrėžiantis valstybinių organų pareigą laiku informuoti visuomenę apie savo veiklos kryptis ir akcijas bei laisvų, nnecenzūruojamų masinės informacijos priemonių teisę skelbti bet kurią įstatymu neapribotą informaciją ir teisiškai atsakyti už jos objektyvumą.

7. Daugiapartiškumo principas būdingas visoms demokratinėms visuomenėms ir atlieka dvilypę funkciją:

* Neleidžia įsigalėti kurios nors vienos partijos valdžios monopolijai,

* Sudaro legalias ir lygiateises galimybes visoms politinėms jėgoms steigti savo institucijas (partijas, sąjungas, judėjimus).

8. Laisvų rinkimų principas, apibrėžiantis demokratinį įvairių politinių jėgų varžymąsi įvairiuose rinkimuose.

Nesunku pastebėti, kad šie demokratijos principai ir kriterijai vienu ar kitu būdu išreiškia bendrą orientaciją į visus demokratijos tipus, valstybės pajungimą pilietinei visuomenei. Politinės demokratijos triumfas reiškiasi visuomeninio atstovavimo formų dominavimu visose valstybės valdymo sferose: įstatymdavystėje, vykdomojoje valdžioje, teisme. Tai, kad visuomenė kontroliuoja valstybę, verčia valstybę efektyviai tenkinti bendruosius politinius, socialinius – ekonominius, ir kitus bendrijos poreikius.

4. Politinės ideologinės šiuolaikinės demokratijos srovės

Besireiškiantys nūdienos pasaulyje demokratijos, kaip visuomeninės politinio vystymosi modelio bruožai, radikaliai skiriasi nuo antikinės, luominės demokratijos. Laisvoji rinka, stambioji mašininė gamyba ir socialinių klasių susidarymas sąlygojo bendrųjų demokratinių idėjų ir nuostatų diferenciaciją, dėl kurios išvystytose Vakarų Europos šalyse susiformavo trys pagrindinės demokratijos pakraipos, kurias būtina aptarti šiek tiek plačiau.

4.1. Liberalioji demokratija.

Tai pažangiosios buržuazijos srovė. Jai nemažai priklausė inteligentų – gydytojų, profesorių, advokatų ir kt. Jos pagrindą sudaro liberalizmo doktrina, kurios esminės idėjos suformuluotos žymių XVIII – XIX a. politinių ir ekonominių mmąstytojų A.Smito, Dž.St.Milio, A.Tokvilio ir kitų darbuose. Politinėje srityje liberalizmas akcentuoja žmogaus teises, reikalauja pasirinkimo laisvės ir laisvos konkurencijos individų, atsakančių už save tiksliai apibrėžtos teisės sistemos ribose. Visi liberalai pripažįsta, kad kiekvienas žmogus turi teisę tikėti taip, kaip jam jo sąžinė liepia, turi teisę kalbėti ir rašyti viską, kas tik jam į galvą ateis, kad tiktai nebūtų priešinga visuomenės dorai. Žmogų suimti ar kratą jo namuose atlikti galima tik teismui nutarus. Už nusikaltimus gali bausti tik teismas, bet ne valdininkai ar karaliai savo valia. Mokslas ir mokymas turi būti laisvi nuo kokio nors tikėjimo ar kitų suvaržymų. Bažnyčia visai neturi teisės kištis į mokslo ar mokymo dalykus. Ekonominėje srityje liberaldemokratai teigia privačios iniciatyvos laisvę, valstybės kišimosi į ekonominį gyvenimą panaikinimą ar apribojimą. Apskritai liberaliosios demokratijos principai – laisvė, kosmopolitizmas, tolerancija, humanizmas ir individualizmas.

4.2. Krikščioniškoji demokratija

Pirmosios krikščioniškosios socialinės arba krikščionių demokratų partijos ir grupuotės Europoje atsirado XIX a. antroje pusėje. Jų idėjinė doktrina grindžiama popiežiaus Leono XIII socialine enciklika “Rerum novarum” (“Apie naujus dalykus”), tapusia ideologine katalikų bažnyčios požiūrio į svarbiausias socialines – politines epochos problemas deklaracija. Tai naujų, idealių socialinių – ekonominių santykių modelis, akcentavęs klasių solidarumą, grindžiamą jų tarpusavio papildymu (darbdavių ir dirbančiųjų) socialinėje sferoje. Todėl pabrėžiamos kkrikščionybės principų sąlygotos pilietinės vertybės – sąžiningumas, stropumas, gailestingumas, artimo meilė ir sutarimas tiek ekonomikoje, tiek politikoje. Šiuo pagrindu krikščionių demokratų judėjime išsiskyrė vadinamosios “socialinės katalikybės” ir “krikščioniškojo socializmo” srovės, įgijusios didelę įtaką Belgijoje, Olandijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Italijoje. Programinis krikščioniškosios demokratijos idealas – teisingumas ir brolybė. Jo realizacija numato”

* Piliečių lygybę prieš įstatymą;

* Asmenybės ir šeimos teisių gerbimą;

* Dirbančiųjų telkimą į įvairaus lygio profesines organizacijas.

Vadovaudamasis šiomis nuostatomis, šiuolaikinis krikščionių demokratų judėjimas siekia kuo didesnio visuomeninio solidarumo ir socialinės harmonijos, sąveikaujant įvairioms socialinėms grupėms.

4. 3. Socialdemokratija

Šią srovę sukėlė XIX a. pabaigos masinis dirbančiųjų socialinis aktyvumas. Pradine organizacine jos išraiška tapo II Internacionalas (1889 – 1914), apėmęs du socialistinio judėjimo srautus – revoliucinį ir reformacinį. Šiandien socialdemokratija yra pati įtakingiausia Vakarų pasaulio politinė tėkmė, savo tarptautiniame susivienijime – Socialistiniame Internacionale siejanti apie šimtą įvairių šalių partijų ir organizacijų. Idėjinė socialdemokratų doktrina – socializmas kaip evoliucinis judėjimas, realizuojant pagrindines bendražmogiškas vertybes – laisvę, socialinį teisingumą ir solidarumą. Socialdemokratinės teorinės nuostatos apima ir krikščioniškąsias vertybes, pasaulietinio humanizmo principus ir įvairias kultūrines tradicijas. Siekdami savo tikslų, socialdemokratai akcentuoja aktyvų valstybės vaidmenį ekonomikoje ir visuomeninių gėrybių pasiskirstyme. Tai pasiekiama ne diktato ar administravimo būdu, o lanksčia mokesčių, dotacijų ir investicijų politika įvairiose visuomenės gyvenimo sferose.

Socialdemokratų metodas – tolerancija ir kompromisas, pasiekiamas diskusijų būdu; tai ir tenkinimasis dalimi, tuo pat metu neatsisakant visuminio tikslo; tai sugebėjimas adaptuoti savo politiką dinamiškoje įvykių ir situacijų tėkmėje.

Socialdemokratijos idealas – “socialinė valstybė”, efektyviai garantuojanti maksimalią socialinę ir ekonominę lygybę visiems visuomenės sluoksniams, tuo pat metu išsaugant ir skatinant jų politinę ir ekonominę iniciatyvą bei pažangą. Visą tai lemia platų socialdemokratų populiarumą ir įtaką daugelyje išsivysčiusių Vakarų Europos šalių, kur šios pakraipos partijos daug metų yra valdžioje.

IŠVADOS

1. Demokratijos samprata yyra nevienareikšmė, tačiau pirmiausia ji suprantama kaip politikos sferos reiškinys, siejamas su asmens ir valstybės santykiais, valdymo forma.

2. Šiandieninėje politinėje tikrovėje susiduriama su demokratijos formų įvairove, aiškinimo daugiareikšmiškumu ir istoriniu kitimu.

3. Demokratijos kritikai išskiria kelis demokratijos istorinio vystymosi etapus: antikinę, luominę, konstitucinę – teisinę, bei šių dienų pliuralistinę.

4. Antikinės demokratijos kertinis akmuo – atstovaujamosios valdžios forma, kuri buvo įgyvendinta per Asamblėjos posėdžius ir Penkių šimtų tarybos veiklą.

5. Romos imperijos pagrindinis demokratijos bruožas buvo valdžios padalijimas į tris lygmenis: konsulų valdžią, senatą ir liaudies tribūnatą.

6. Viduramžių lluominė demokratija pasižymėjo luominių klasių susiformavimu ir monarchinės valdžios atsiradimu. Visus miestų – respublikų klausimus spręsdavo turtingiausias luomas – feodalai, kurių valdžia nebuvo abejojama ir jai prieštaraujama.

7. Naujaisiais laikais susiformavo naujos konstitucinės teisinės demokratijos idėjos, grindžiamos žmogaus prigimtinių teisių ir liaudies ssuverenumo principais. Politinę išraišką šios idėjos įgavo Nepriklausomybės kare Šiaurės Amerikoje ir Didžiosios Prancūzijos buržuazinės revoliucijos metais priimtuose politiniuose programiniuose dokumentuose: “Nepriklausomybės deklaracijoje”, ir “Žmogaus ir piliečių teisių deklaracijoje”.

8. Šių dienų išsivysčiusių šalių socialinio – politinio valdymo forma – pliuralistinė demokratija, kuriai būdinga veiksminga ir aktyvi pilietinė visuomenė. Pliuralistinė moderniųjų laikų demokratijos teorija politinį procesą supranta ne kaip individų sąveiką, bet grupių ir grupinių interesų sąveiką.

9. Vakarų pasaulyje 7 dešimtmečio pradžioje susiformavo nauja – partisipatorinės (dalyvavimo) demokratijos teorija, kuri teigia, kad demokratija yra galima tik tada, kai patys piliečiai formuoja politinius reikalavimus, o ne lieka pasyviais vertintojais tų politinių sprendimų, kurie buvo priimti jiems nedalyvaujant.

10. Naujaisiais amžiais paskelbtoje “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje” buvo suformuoti pagrindiniai principai: lygybės, laisvės ir solidarumo, kurie iir iki šių dienų sudaro dorovinį demokratijos pamatą.

11. Šiuolaikinė demokratija išskiria kelis naujai susiformavusius principus ir vertybes: daugumos, mažumos teisę opozicijai, piliečių politines ir socialines – ekonomines teises ir laisves, teisinės valstybės principą, valdžios išskaidymą valstybinės valdžios sistemoje, viešumą, laisvus rinkimus bei daugiapartiškumo principą.

12. Laisvoji rinka, ekonomikos augimas, socialinių klasių susidarymas sąlygojo demokratijos pakraipų atsiradimą.

13. Liberalioji demokratija akcentuoja žmogaus teises, reikalauja pasirinkimo laisvės ir laisvos konkurencijos individų, atsakančių už save tiksliai apibrėžtos teisės sistemos ribose.

14. Krikščionių demokratų judėjimas siekia kuo didesnio visuomeninio solidarumo ir ssocialinės harmonijos, sąveikaujant įvairioms socialinėms grupėms, akcentuoja pilietinės vertybes – sąžiningumą, stropumą, gailestingumą, artimo meilę ir sutarimą tiek ekonomikoje, tiek politikoje.

15. Socialdemokratijos idealas – “socialinė valstybė”, efektyviai garantuojanti maksimalią socialinę ir ekonominę lygybę visiems visuomenės sluoksniams, tuo pat metu išsaugant ir skatinant jų politinę ir ekonominę iniciatyvą bei pažangą.

LITERATŪRA

1. Bytamas D. Demokratija: klausimai ir atsakymai / D.Bytamas, K.Boilas. Klaipėda, 1997. 130 p. ISBN –417-02904-1

2. Butkuvienė A.Demokratijos idėjos raida // Politologijos studijos. 1992, D2, p.47-59.

3. Dahl Robert A. Demokratija ir jos kritikai. Vilnius, 1994. 526 p. ISBN 9986-430-15-1

4. Juknevičius A. Valstybės pagrindai /A. Juknevičius, J. Matakas. Kaunas, 1996. p. 55 – 57. ISBN 9986-13-426-9

5. Lemontowicz W. Šių laikų valstybė. Vilnius, 1998. p.110-120. ISBN 83-02-05286-8

6. Matakas J. Šiuolaikinė valstybė. Kaunas, 1999. p.29 – 38. ISBN 9986-13-712-8

7. Šerpetis K. Demokratija ir autokratija // Politinis procesas: mokymo priemonė. 1992, p.3 – 12

8. Varnienė J. Istorijos konspektai:civilizacijos, Lietuva, pasaulis. Vilnius, 1998. 239 p. ISBN 9986-491-42-8

9. Zaleskienė I. Mes. Pilietinės visuomenės pagrindai. Vilnius, 1999. p. 127-197. ISBN 9986-9153-7-6

10. Zeigler H. Politinė bendruomenė. Kaunas, 1993. p. 74-105. ISBN 0-582-294996