Politinės kultūros bruožai

TURINYS

1. Įvadas ………………………. 3 psl.

2. Politinės kultūros sąvoka ………………… 4 psl.

3. Politinės kultūros struktūra ………………… 7psl.

4. Politinės kultūros tipologija

4.1. Politinių kultūrų tipologizavimo įvairovė ………… 8 psl.

4.2. Politinių kultūrų tipologizavimo variantai. …………. 9 psl.

5. Išvados ………………………. 11 psl.

6. Literatūra ………………………..12 psl.

Įvadas

“ . savarankiškas politikos mokslas, iš pradžių tik savarankiško mokslo apie valstybę (staats lehre) pavidalu, atsirado XIX a. pabaigoje ” (10; 3). Pasak žymaus amerikiečių politologo D.Easton, praėjęs keturis pagrindinius raidos etapus (universalizmą, legalizmą, biheviorizmą, realizmą) politikos mokslas, o tiksliau, šios disciplinos darbuotojai “ . ddar vis diktuoja ir bando atsakyti į tokius klausimus kaip: kas yra politika, politinis veiksmas ar politinė institucija ” (9; 62). Kartu su šiais klausimais yra iškeliamas ir vienas svarbiausių klausimų, į kurį stengiasi atsakyti politikos pokslas, – ar egzistuoja toks reiškinys kaip politinė kultūra. Jeigu egzistuoja, tai kuo jinai pasireiškia ir iš ko jinai sudaryta? Gal ji tas pats kaip ir sociokultūra.

Stengdamiesi išsiaiškinti politinės kultūros egzistavimo požymius, politologai mėgina atsakyti į begalę klausimų, kurie vienaip ar kitaip siejasi ssu šia sąvoka, su šiuo reiškiniu. Tai, kad šiandien politika visuomenės akiratyje yra nepaskutinėje vietoje, rodo tai, kad būtina išsiaiškinti ar egzistuoja kultūros rūšis, apjungianti visuomenės grupes politiniu aspektu.

Pažvelgus į politinės kultūros koncepcijos egzistavimo galimumą šiuo momentu, nes politikos mmokslo raidą kartais net sunku įsivaizduoti, kad gali jinai egzistuoti, juk “. šiandien šis mokslas (politikos mokslas) vis dar ieško savo identiteto ” (10; 3).

Taigi, rodos, neverta imtis dar ieškoti politinės kultūros pasireiškimo visuomenėje, jei pats politikos mokslas dar tok jaunas ir nesuradęs savo identiteto. Tačiau D.Eastono teiginys tapęs klasikiniu: “ politika – tai visuomenę saistantys sprendimai.” verčia įsigilinti į jį ir suvokti tai, jog politika egzistuoja visą laiką, nors mes nevisada suprantame jos egzistavimo galimumą tam tikrose situacijose.

Jeigu visuomenę jungia sprendimai, kuriuos ji turi įgyvendinti dėl savo egzistencijos tąsos, remdamasi politiniais institutais ar pan., tai, vadinasi, ją sieja tai, ką politologas ima suvokti kaip politinį reiškinį ir kuriam duoda politinės kultūros vardą.

Savo referate remdamasi G.Almond, S.Verbos, JJ.Palidauskaitės, R. Povilionio, A.Juozaičio ir kt. autorių studijomis paanalizuosiu kaip yra suprantama politinės kultūros sąvoka, kuo politinė kultūra pasireiškia, kokie jos sudėtiniai komponentai, kokie yra pagrindiniai tipologizavimo variantai, kaip kito Lietuvos politinė kultūra bei pabandysiu nustatyti dabartinę Lietuvos politinę kultūrą.

Politinės kultūros sąvoka

Politinės kultūros idėja nėra nauja. Jau antikos mąstytojas Platonas kelia valstybės ir ją atitinkančio žmogaus problemą: “ Žmonių būdų būtinai yra tiek pat rūšių, kaip ir valstybės santvarkų. Jeigu yra penkios valstybių rūšys, tai ir paskirų žmonių sielos ssandarų taip pat turi būti penkios rūšys ” (6; 277). Šiuolaikiniais politikos terminais filosofas kelia politinės sistemo ir politinės kultūros atitikimo klausimą, pabrėždamas, kad valstybinė santvarka turi remtis reikiama piliečių sielos organizacija. Panašias idėjas kėlė ir kiti antikos bei vėlesnių laikų filosofai (5; 6).

Pirmasis politinės kultūros terminą pavartojo vokiečių švietėjas filosofas J.G.Herderis veikaluose “ Idėjos žmonijos istorijos filosofijai ” (1784-1791) ir “ Abipusę valdžios ir mokslų įtaką ” (1780), aptardamas senovės hebrajų ir graikų kultūras. Čia politinė kultūra suvokiama kaip socialinės kultūros dalis, kurią lemia vidiniai ir išoriniai veiksniai. Klimatas, tautos charakteris ir politinė tautos konstitucija, apimanti įstatymus, valdymo principus, pilietines tradicijas ir idealus, sudaro politinės kultūros pagrindą, tačiau tai, ką J.Herderis vadina politine kultūra, tiksliau būtų įvardyti politinio režimo terminu (5;6).

XIX a. politikos ir kultūros santykiai buvo aiškinami vartojant “ tautinio charakterio ” terminą. Tautinis charakteris formuojasi istorijos procese ir lemia atskirų žmonių grupių, vadinamų tautomis ar nacijomis, pažiūras bei elgesį. Svarbu pažymėti, jog tautinis charakteris stipriau veikia artimesnes individui visuomenines struktūras. Politiniai institutai yra bene labiausiai nutolę nuo individo, todėl tautinio charakterio įtaka jiems mažesnė nei kitoms institucijoms. Be to, “ tau-

tinis charakteris” yra gana abstrakti sąvoka, kurią sunku detalizuoti. Kur kas tinkamesnis yra politinės kultūros tterminas (5; 7).

Politizuotame nūdienos gyvenime vis dažniau girdime minint politinę kultūrą, kalbame apie jos stoką ar žemą lygį įvairiuose politiniuose renginiuose, net parlamentarų veikloje. Politinė kultūra (gr. politike – valstybės valdymo, jos reikalų tvarkymo menas; lot. cultura – apdirbimas, vertybių kūrimo ir vartojimo būdas, tobulinimas, garbinimas ) – individualaus ir grupinio žinojimo, vertybiškai motyvuotų nuostatų bei orientacijų visuma visuomenės politinės sistemos, jos elementų, ypač valstybės funkcijų atžvilgiu.

Mokslinėje literatūroje politinė kultūra suprantama kaip visuomeninės sąmonės apraiška, turinti didelės įtakos politinių institutų veiklai ir piliečių elgesio raidai (11; 19).

Apskritai kultūros sąvoka yra plati. Dažnokai ji suprantama ir kaip tobulumo laipsnis kurioje nors socialinės veiklos sferoje (sakoma: darbo kultūra, elgesio kultūra, kalbos kultūra ir t.t.), todėl ir politinę kultūrą galėtume apibūdinti kaip politinių idėjų bei tikslų ir jų realizavimo būdų, priemonių ir formų tobulumo laipsnį.

Istoriniu aspektu politinę kultūrą galėtume apibūdinti kaip istorinį – socialinį nacionalinės ar internacionalinės bendrijos patyrimą, formuojantį individų bei įvairių socialinių grupių politines orientacijas ir politinį elgesį. Tokiu būdu politinė kultūra yra kaip bendrosios dvasinės kultūros dalis, įstatymuose, papročiuose ir politinėje sąmonėje užfiksuota visuomenės ar atskirų jos elementų (klasių, sluoksnių, grupių) praeitis. Ji sieja (apima) santykių su išorine aplinka (kitomis tautomis bei šalimis) sferą, vidinius visuomenės iinstitutus (vertinant juos per politinių kovų ypatybių ir pergalių ar pralaimėjimų prizmę) ir turi bendrų ir specifinių bruožų. Perduodamą iš kartos į kartą socialinę patirtį veikia gaugelis išorinių veiksnių (gamybiniai poreikiai, MTR ir kt.) (11; 20).

Reikia pažymėti, kad pasaulyje egzistuoja keletas dešimčių politinių kultūrų, tačiau politinė kultūra neužima deramos vietos nei politinėje literatūroje, nei visuomenėje, nors ir matomas jos akivaizdus ryšis su politiniu pasauliu. Egzistuoja plačiausias spektras nuomonių, pozicijų vertinant šį reiškinį.

Tą nuomonių, pozicijų platumą nulemia skirtingas reiškinio suvokimas. Todėl dabar paanalizuosiu, kaip politinę kultūrą apibūdino amerikiečių sociologai, kurie yra laikomi politinės kultūros klasikais – G.Almond ir S.Verba, bei keletas kitų autorių.

G.Almond pirmasis suformulavo politinės kultūros apibrėžimą. 1956 m. straipsnyje “Lyginamosios politinės sistemos ” jis rašo: “ kiekviena politinė sistema remiasi tam tikra orientacija į politinius veiksmus “. Vėlesnieji jo darbai su S.Verba ir B.Powell išplėtė politinės kultūros tyrimus (5; 7).

G.Almond ir S.Verba politinę kultūrą apibūdino kaip visuomenės narių orientacijos į politikos objektus, kur orientacija yra polinkis į politinę veiklą. Politinės orientacijos, jų supratimu – tai istorijos, politinės sistemos ir jos konkrečių narių, patyrimo rezultatas. Tas politines orientacijas buvo pabandyta suskirstyti į tam tikras grupes. Pirmiausia iš visų politinių orientacijų buvo išskirtos pažintinės. Pažintinės orientacijos

– tai žinios apie politinę sistemą. Antroji, jų išskirta, grupė – tai emocinės orientacijos, kurių pagrindas jausmai ir išgyvenimai įtakojantys politinį procesą. “ Politinės kultūros ” autoriai manė, kad šios grupės orientacijas sukelia tiktai politinė sistema. Trečioji, jų pažymėta, orientacijų grupė buvo pavadinta vertinamosiomis politinėmis orientacijomis, kurias sudaro politinės sistemos analizė, vertinimai, kritika ir pan.

Svarbu akcentuoti, jog šie du autoriai, nors ir dirbo kartu, išleido ne vieną kolektyvinį darbą apie pilietinę ir politines kultūras, tačiau jų supratimas politinės kultūros ssąvokos turinio atžvilgiu truputį skyrėsi. Šis skirtumas, mano nuomone, pasireiškė tuo, jog autoriai pasirinko akirtingus stebėjimo taškus, taip bandydami įvertinti politinės kultūros turinį.

G.Almond manymu, politinė kultūra – tai “ . požiūriai į politinę sistemą, bei jos atskiras dalis ir savo vietą bei vaidmenį joje ” (1; 13-14).

S.Verbai politinė kultūra – nuomonių, emocijų bei vertinimų sistema, apibrėžianti politinę situaciją ir teigianti subjektyvią orientaciją.

Šie du mano pateikti teiginiai iš pirmo žvilgsnio, neįsigilinus į juos atrodo beveik tapatūs, tačiau nnorint įžvelgti skirtumą reikia paanalizuoti šių autorių politinius veikalus šia tema. Teigdamas, kad politinė kultūra, tai vertinimų sistema, o kartu ir “ teigianti subjektyvią orientaciją ”, S.Verba pabrėžia, kad politinė kultūra, tai ne vien vertinimų sistema, bet ir orientuojanti vertybių ssistema, padedanti žmogui orientuotis politinėje sferoje.

Toks požiūris verčia politologus susimąstyti apie tai ar politinę kultūrą ir apskritai kultūrą turime suvokti kaip orientuojančią sistemą ar tik kaip sistemą, kuri atsiradusi politinių tradicijų kaitoje ir raidoje.

Taigi, toks yra pagrindinis skirtumas tarp S.Verbos ir G.Almond požiūrių, tačiau tas skirtingumas nekeičia supratimo esmės. Šių autorių nuopelnas politinės kultūros sąvokos formuluotei yra įtin reikšmingas, nes ši jų suformuluota, truputį pakoreguota sąvoka buvo įtraukta į Tarptautinę socialinio mokslo enciklopediją: “ politinė kultūra yra pažiūrų, įsitikinimų ir nuomonių visuma, įprasminanti politinį procesą ir suteikianti esmines prielaidas ir normas politiniam elgesiui ” (3; 66).

Be šių tyrinėtojų, politinės kultūros klausimais yra rašę A.Binghemas, L.Pajus, L.Dittmer ir kiti politologai.

Lietuvos mokslininkai ir filosofai taip pat tyrinėjo, ggilinosi į politinę kultūrą. R.Povilionio supratimu “ politinė kultūra yra visų pirma, žinių ir išminties apie teisingumu ir kultūra grįstą visuomene ir pasaulį mokyklą, rengianti mus samoningai, prasmingai politinei veiklai ” (8; 5-6).

Ši samprata politinių tyrinėjimų kontekste yra vadinama pozityvine politinės kultūros samprata. Būtina pažymėti tai, kad tokio tipo politinės kultūros sampratą formuluoti ryžtasi tik nedaugelis politologų, sociologų, ši kultūros samprata yra susieta glaudžiais ryšiais su pilietine kultūra, nes “ pilietinės politinės kultūros nariai pozityviai orientuoti į visą politinę ssistemą. Būdinga aukšta politinė savimonė ir aktyvus dalyvavimas politiniame procese ” (7; 65). R.Povilionis politinės kultūros svarbą pabrėžia dar vienu, šiek tiek kitokiu aspektu. Jo manymu, “. politologijai svarbu surinkti žinias apie įvairių politinių sistemų ir ideologijų atsiradimą ir kaitą, suprasti ir prognozuoti patį politinį procesą. Tik remiantis tokiomis žiniomis įmanoma ugdyti žmogaus politinę kultūrą – gebėjimą ne tik kompetetingai vertinti tą ar kitą gyvenimo reiškinį, vienoki ar kitokį požiūrį į visuomenę, ir į visuomenę ir pasaulį, bet ir kompetetingai laisvai pasirinkti, susidaryti, teigti ir ginti savo pačių, savą žmogaus, visuomenės ir pasaulio sampratą ” (8; 5). Tokiu būdu, mano nuomone, tampa aišku, jog politinės kultūros subjektas ir jos plėtotojas yra žmogus.

A.Juozaitis politinės kultūros sampratą formuluoja kiek kitaip. Jis pažymi, kad politinė kultūra kaip fenomenas “ gimsta ir kyla iš pačios visuomenės dinamizmo visumos, o nėra primetamas tai visumai ” (4; 8). A.Juozaitis taip pat mano, kad politinė kultūra, tai “ visuomenės samonėjimo gairė ” (4; 24). “ Politinė kultūra – tai priemonė, padedanti išvengti visuomenės pavergimo ir tironijos, bendruomenių degradavimų, destrukcijos ir savidestrukcijos. Todėl neatsitiktinai politinė kultūra reikalauja gana aukšto visuomenės išprusimo ir racionalumo lygio ” (2; 34).

Politinės kultūros struktūra

Labai svarbu panagrinėti politinės kultūros elementus ir suvokti jjų struktūrą. Apibrėždami politinę kultūrą išskyrėme du pagrindinius ją sudarančius elementus: politines pažiūras ir politinio elgesio modelius. G.Almond ir S.Verba išskyrė tris politinių orientacijų tipus: 1) pažintines, 2) emocines, 3) vertinančiąsias.

Pažintinės orientacijos apima turimas žinias ir informaciją bei jų sąlygojamus lūkesčius ir tikėjimus, susijusius su politika. Jausminės orientacijos liudija domėjimąsi vykstančiu politiniu gyvenimu ir su tuo susijusius jausmus. Vertinančiosios orientacijos apima nuomones, svarstymus, politinio prceso bei atskirų jo objiekto vertinimą (5; 10-11).

Taigi, tiriant politinę visuomenės kultūrą itin svarbu atkreipti dėmesį, kaip formuojasi politiniai vertinimai: ar turime pakankamai informacijos daryti sprendimus, ar daugiau remiamasi asmeniniais jausmais, ar teisiog vertinimai formuojasi neasmeniniu, o iš šalies priimtų orientacijų pagrindu. Gana dažnai vertinant remiamasi kitų išsakomomis mintimis bei jausmais. Dar vienas tiek politinės informacijos, tiek jausmų ir vertinimų šaltinis kartais būna politiniai gandai.

Pažintinės, jausminės, verybinės orientacijos gali būti susipynusios todėl kartais sunku jas išskirti. Bet visų politinių orientacijų pagrindas – santykis su politika kaip specifine visuomenės gyvenimo ir veiklos sfera (5; 11).

Tiriant tautos politinę kultūrą svarbu akcentuoti, kad politinės savimonės ir politinių pažiūrų pagrindu formuojasi politinis elgesys (5; 12), tačiau reikėtų skirti politinės kultūros fenomeną nuo politinio elgesio, nes ši savoka daug platesnė. Politinė kultūra yra vienas iš politinio elgesio ššaltinių nors negalima pamiršti ir jų glaudaus ryšio, nes: 1) politinį elgesį galime aiškinti tik atsižvelgdami į politinę kultūrą, 2) politinė kultūra realizuojama per politinį elgesį, 3) politinės elgesio formos padeda apibūdinti politinės kultūros turinį ir struktūrą (11; 20).

Remiantis klasikine pozicija reikėtų skirti keletą pagrindinių politinio elgesio modelių, kurie galėtų padėti tirti politinę kultūrą: 1) dalyvavimą, 2) pasyvumą, 3) apolitiškumą ir nusišalinimą. Dalyviai nuolatos domisi vykstančiu politiniu procesu, įvykiais, asmeniškai dalyvauja politiniame gyvenime. Tačiau tai dar neįpareigoja suvokti, kad visi dalyvių veiksmai yra pagrįsti, logiškai argumentuoti ir pažangūs (5; 13).

Reikia trumpai panagrinėti ir politinės kultūros tikslus ir funkcijas. Vienas iš politinės kultūros uždavinių – ugdyti pilietiškumą, politinį sąmoningumą, socialinį optimizmą, politinį aktyvumą ir t.t. (11; 20) Politinė kultūra veikia politinę žmogaus socializaciją: a) tiesioginio mokymo būdu įdiegiant elgesio pavyzdžius, b) sąmoningai gretinant asmeninę ir visuomeninę patirtį, niveluojant individualaus suvokimo skirtumus, c) ideologinių išorinių impulsų (už arba prieš politinę sistemą) būdu (11; 21).

Politinės kultūros tipologija

Politinių kultūrų tipologizavimo įvairovė

Politinių kultūrų tipologizacijų atvejų įvairovė atsiranda tada, kai, pavyzdžiui, vienam autoriui pakanka išskirti tik du politinių kultūrų tipus, o kitas atranda tris keturis. Taigi politinių kultūrų tipologizavimo atvejų įvairovę lemia skirtingos autorių pažiūros atsirenkant politinės kultūros komponentus, pagal kuriuos politinė kultūra

būsianti įtraukta į tam tikrą tipą.

Politinių kultūrų tipologizacijos būtinumą skatina tai, jog svarbu žinoti ar egzistuoja tam tikri komponentai (bendri komponentai), kuriais būtų galima apjungti politines kultūras į tam tikrus tipus. Pasaulyje politinių kultūrų yra daug. Galima teigti, jog kiekviena valstybė turi save reprezentuojančią politinę kultūrą. Viena nuo kitos politinės kultūros dažniausiai skiriasi tuo, kaip jos yra įtakotos religijos, socialinių, ekonominių veiksnių, institucinių normų, susiklosčiusių tradicijų ir kitokių veiksnių bei normų, tačiau autoriai siekė išsiaiškinti, ar egzistuoja galimybė kaip nnors apjungti keletą ar keletą dešimčių politinių kultūrų į tam tikrą tipą, priskiriant to tipo valstybėms, tik joms būdingus politinės kultūros bruožus.

Politinių kultūrų tipologizavimo variantai

G.Almond ir S.Verba buvo pirmieji pateikę politinės kultūros skirstymą į atskirus tipus. Tipologijos pagrindas – piliečių orientacijų į politinius objektus santykis. Klasikai palyginę penkių tautų politines kultūras išskyrė keletą politinės kultūros tipų: 1) provincinė ar parapijinė, 2) paklusni ar subjektyvi, 3) dalyvaujanti politinė kultūra (1; 14).

Parapijinėje politinėje kultūroje politinės orientacijos dažnai persipina su ekonominėm, rreliginėm pažiūrom. Tokia politinė kultūra būdinga tradicinei politinei struktūrai.

Subjektyvi politinė kultūra sutinkama dažniausiai centralizuotoje autoritarinėje visuomenėje. Žmonės suvokia valdžios autoritetą, ją vertina teigiamai ar neigiamai, tačiau jų mintys daugiau remiasi jausmais, asmeniniais vertinimais nei informacija, jie linkę būti ppasyvesniais.

Dalyvaujanti politinė kultūra pasižymi aiškia visuomenės narių orientacija į politinę sistemą, politines ir administracines struktūras, “ įejimo ” ir “ išėjimo ” procesus. Dalyvaujanti politinė kultūra būdinga demokratinėms valstybėms (5; 15).

G.Almond pateikia ir kitą politinės kultūros klasifikaciją. Jo manymu, pasaulyje egzistuoja homogeninės, fragmentinės, mišrios ir totalitarinės politinės kultūros.

Homogeninę politinę kultūrą priskyrė tokioms šalims kaip JAV ir D.Britanija. Jis teigia, kad tokia politinė kultūra yra sekuliarinė, nes jos pagrindą sudaro “ daug konkuruojančių, net nepapildančių viena kitą vertybių, pažiūrų, orientacijų, racionalus atsižvelgimas priimant sprendimą, ginčų ir konflikų galimumas, individualizmas, eksperimentas. Be to, atskiri individai vienu metu priklauso daugeliui tarpusavyje susiduriančių grupių. Politinės partijos ,interesų grupės, masinės informacijos priemonės naudojasi nepriklausomybe ” (3; 458).

Fragmentinės politinės kultūros tipas būdingas kkontinentinėms Europos šalims. Šiai politiniai kultūrai būdinga tai, kad nėra būtinas atskirų visuomenės grupių sutikimas “žaidžiant politinį žaidimą ”. Visuomenė padalinta, “ sufragmentuta” į daugelį subkultūrų su savo vertybėmis, elgesio normomis it steriotipais, dažnai susiderinančiais tarp atskirų visuomenės grupių. Šiam politinių kultūrų tipui būdingas – politinis nestabilumas. Šio tipo politinės kultūros turi dar platesnę struktūrų įvairovę negu homogeninės.

Mišriam politinės kultūros tipui būna būdingos gilios politinių institutų tradicijos, o taip pat nusistovėjusios vertybės, normos ir orientacijos. Toks tipas būdingas politinei ssistemai, kurią nusako tokie atributai kaip parlamentas, rinkimų sistema, biurokratija ir kita. Formuojantis naujai politiniai sistemai, atsiranda politinis nestabilumas, todėl šis tipas yra lyg pereinamasis tipas iš vienos politinės kultūros į kitą, nors, pasak G.Almond, jis gali būti ir ilgalaikis, jeigu nesugebana atstatyti politinio stabilumo.

Ketvirtasis G.Almond išskirtas politinės kultūros tipas – tai totalitarinės politinės kultūros tipas. Savo homogeniškumu jis primena pirmą tipą, bet čia homogeniškumas dirbtinis, todėl jame nėra laisvų, nepriklausomų organizacijų ar asociacijų, politinė sistema griežtai kontroliuojama iš centrų. Apribotas partijų, interesų grupių pasireiškimas. Dažniausiai tokios politinės kultūros formavimuisi įtaką tedaro viena interesų grupė ar viena partija (6; 459).

J.Viatr siūloma politinės kultūros klasifikacija kiek kitokia. Jos pagrindas politinė sistema bei visuomeninė politinė formacija. Jis skiria: tradicinę, buržuazinę demokratinę ir socialinę demokratinę kultūras, laikydamas jas pagrindinėmis, be to, mini antraeiles kultūras: luominę – demokratinę, autokratinę ir reliktinę – autokratinę politines kultūras (5; 16).

Reikia pažymėti, kad politines kultūros tipologizavimo įvairovė gana plati. Kiekvienas tyrinėtojas stengiasi įvardinti politinės kultūros tipus, atsirenkant skirtingus politinės kultūros komponentus.

Išvados

1. Pirmasis politinės kultūros terminą pavartojo vokiečių švietėjas filosofas J.G. Herderis, aptardamas senovės hebrajų ir graikų kultūras, tačiau tai tiksliau būtų įvardinti plitinio režimo terminu.

2. Politinės kultūros klasikais priimta laikyti amerikiečių sociologus G. Almond ir S. Verba, kkurių suformuluota ir truputį pakoreguota politinės kultūros sąvoka buvo įtraukta į Tarptautinę socialinių mokslų enciklopediją.

3. Politinė kultūra nulemia politinę sistemą, pvz., aukštos politinės kultūros visuomenėje yra labai sunku įvesti totalitarinį režimą.

4. Politinės kultūros sąvoka yra pakankamai sudėtinga. Ją sudaro tokie elementai kaip politinės pažiūros ( orientacijos ), politinio elgesio modeliai. Politinės orientacijos skirstomos į pažintines, emocines, vertinančiąsias.

5. Politinės kultūros tikslas – ugdyti pilietiškumą, pilietinį sąmoningumą, socialinį optimizmą, politinį aktyvumą ir t.t. Ji veikia politinė žmogaus socializaciją.

6. Valstybes reprezentuojančių politinių kultūrų įvairovėje galima išskirti bendrus komponentus būdingus tam tikrai grupei šalių.

7. Politinių kultūrų skirstymo į tipus įvairovę lemia skirtingos autorių pažiūros, atsirenkant politinės kultūros elementus.

8. G. Almond ir S.Verba politines kultūras skirsto į tokius tipus: provincinė ar parapijinė, paklusni ar subjektyvi, dalyvaujanti; homogeninė, fragmentinė, mišri, totalitarinė. Politinė kultūra kinta lėtai, nes tai yra stabiliausia visuomenės gyvenimo išraiška, bet tuo pat metu ji yra pastovios dinamikos būsenoje, kadangi tai yra visos visuomenės veiklos rezultatas.

Literatūra:

1. G.Almond, S.Verba. The Civic Culture. Political atitudes and democrasy in five nations.

Princeton. 1963.

2. M.Degutis. Penkeri pilietinės visuomenės formavimosi metai: visuomenės reformos ir pilietinės kultūros Politologija. 1995. Nr. 1. P. 25 – 27.

3. K.S.Gadžijev. Įvadas į politikos mokslą. Maskva. 1997.

4. A.Juozaitis. Politinė kultūra ir Lietuva Sietynas. Nr. 1.

5. J.Palidauskaitė. Lietuvos politinė kultūra. Kaunas. 1997.

6. Platonas. VValstybė. Vilnius. 1981.

7. Politikos mokslų metmenys. Vilnius. 1995.

8. R.Povilionis. Apie žodžių vertę ir politinę kultūrą Kultūros barai. 1989. Nr.1. P. 4 – 6.

9. J.Šmulkštys. Politiniai mokslai vakar ir šiandien. Politika, 1998.

10. G.Vitkus. Dinamiškiausiai besivystantis mokslas. Kaunas. 1990.

11. F.Žigaras. Politologija I dalis. LKA. 1997.