Politinės teorijos

Politines teorijos

Politikos teorijos esme ir funkcijos.

1. politikos ir politines teorijos samprata

2. politinės teorijos formavimo procesas (pasaulėžiūra- ideologija- politine teorija- politine programa)

3. politikos teorijų klasifikacija

4. politikos teorijų funkcijos

5. politines partijos vaidmuo kuriant ir įgyvendinant politine teorija.

Literatūra:

Guciavicius R. – politologija

Vitkus G- politologijos įvadas

Junevicius A- politinės partijos dabarties pasaulyje

Šileikis E- politinių partijų institucionalizmas

Politikos ir politines teorijos samprata

Kas tai yra politika? Politika yra labai sudėtinga ir sunkiai apibrėžiama sąvoka. Suvokti politika yra labai problematiška dėl jos įvairiapusiškumo ir turinio platumo, kadangi egzistuoja įvairios politikos sakos. Daugelis politologu skirtingai apibudina ppolitikos terminą, tačiau iš jų visu galime išskirti dvi politikos sampratos grupes. Pirmajai priklauso tie, kurie politika sieja su valstybes arba vyriausybes veikla. Antrajai tie, kurie politika aiškina valdžios galios arba konflikto aspektu. Pirmieji kildindami politikos samprata iš antikos mąstytojų teigia, kad politika yra valstybes valdymo menas. Antrosios grupes politologai politikos apibrėžime remiasi Nikolo Makevelio idėjomis, kuris teigė, kad politikos pagrindinis tikslas – didinti valstybes galia, o jos sėkmės rodiklis yra valstybes galios augimas.

Valstybė – tai visuomenės organizacija, turinti valdžią žžmonėms, gyvenantiems apibrėžtoje teritorijoje ir siekiantiems konkrečių tikslų. Valdžia – tai jos subjektų sugebėjimas prievartinėmis ir ne prievartinėmis priemonėmis primesti savo valią kitiems žmonėms, jais disponuoti ir valdyti jų veiksmus. Politika – tai valstybės reikalų tvarkymo teorija ir praktika, apimanti ddvi konceptualias visumas: valdančiųjų ir valdomųjų, valdžios ir paklusimo, lyderių ir siekėju, valstybės ir visuomenės santykius. Galiausiai politiką galima aptarti tokiu ją visą apimančiu aspektu:

1. politika – tai valstybes reikalu tvarkymo teorija ir praktika

2. politika – tai socialinių grupių, politinių partijų ir atskirų žmonių veikla, siekiant paimti, išsaugoti ir panaudoti valstybinę valdžią savo interesams tenkinti

3. politika – tai visuomeninė veikla, apibrėžianti valstybės uždavinius ir organizuojanti jų realizavimą

Prancūzų politologas Žanas Blondelis remdamasis Amerikiečių politologu Deividu Istonu, teigia, kad politika, tai tokia veikla, per kurią bendruomenėje ir bendruomenės labui priimami bei įgyvendinami sprendimai. Kaip jau buvo minėta, viena iš politikos apibūdinimo dalių yra tai, kad politika yra valstybės valdymo teorija ir praktika. Vadinasi politika yra susijusi su tam tikromis teorinėmis koncepcijomis, tai yra su ppolitinėmis teorijomis, kurios turi didelę įtaką politinei praktikai. Tokio pobūdžio politinės teorijos politologinėje literatūroje dažnai vadinamos politinėmis doktrinomis arba teorijomis. Politinė doktrina, tai sistema teiginių apibrėžiančių tam tikromis sąlygomis:

1. konkrečius istorinius tikslus kuriuos siekia realizuoti valstybė arba politinė partija

2. priemonės reikalingos šių tikslų pasiekimui

3. jų tarpusavio ryšius

Toks doktrinos supratimas yra kompleksinis, nes jis apima tikslus ir priemones, susijusiomis su visomis politikos temomis.

Politinės teorijos formavimo procesas (pasaulėžiūra- ideologija- politine teorija- politine programa)

Visų pirmą reikia pažymėti, kad norint išsiaiškinti politikos teorijos formavimus, reikia ppradėti aiškintis nuo pagrindinio su pasaulėžiūra susijusio „pasaulio atsiradimo“ klausymo. Šiuo klausymu yra įmanomi trys požiūriai:

1. idealistinis požiūris – kuris teigia, kad pasaulis yra kilęs iš idėjos, egzistuojančios už jo ribų, kuri yra už jį aukštesnė ir nuo jo nepriklauso, nes yra pirminė. Dažniausiai žmonės tapatindavo šią idėją su Dievu (pasaulį sutvėrė Dievas).

2. materialistiniu požiūriu – pasaulio pradžia ir jo pokyčių priežastys glūdinčios pačiame save ir jo materialiojoje tikrovėje, todėl virš pasaulio nesa jokios jį veikiančios jėgos.

3. gnosticizmo požiūris – pripažįstama kad šios problemos galutinai išspręsti neįmanoma, todėl nei idealistai nei materialistai negali būti tikri savo teisumu.

Vieno kurio iš trijų požiūriu pasirinkimas yra labai reikšmingas, formuojantis žmogaus santykiui su pasauliui, žmonių bendruomenės ir žmogaus egzistencijos problemomis. Šios bendriausios sampratos arba vaizdiniai ir sudaro pasaulėžiūrą. Tokiu būdu pasaulėžiūra atsako į pačius bendriausius klausimus, tokius kaip pasaulio objektyvus egzistavimas ir jo pažinimas. Kai kalbame apie pasaulį, turime galvoje žmones ir žemės rutulį, kuriame jie gyvena. Žmogaus žemiškoji būtis turi du lygmenis: pirmasis – tai visa tai ką žmogus užtiko žemėje (gamta), antrasis lygmuo – tai visi žmonijos kūriniai, kitaip sakant kultūra pačia plačiausia šio žodžio prasme. Šiam antrajam lygmeniui priskiriamas ir žmogaus gebėjimas mąstyti, taigi ir įvairiausios mąstymo apie politiką formos. Pastaraisiais ššimtmečiais labiausiai paplito sekančios sudėtingos politinės mąstysenos formos: ideologija, politinė doktrina ir politinė programa.

Visuomenei yra būdinga gausybė skirtingų interesų ir pozicijų, bei įvairių argumentų ir idėjų. Kiekvienas žmogus savo visuomeniniame gyvenime atranda tai, kas jam atrodo svarbiausia ir vertingiausia. Visa tai yra vadinama vertybėmis, kurios reiškiasi kaip idėjos. Šių idėjų įvairovė išaugo iš troškimų ir interesų įvairovės ir yra ideologijų šaltinis. Tokiu būdu ideologija tai sistema idėjų išreiškiančių kurios tai visuomenės grupės, ar socialinio sluoksnio pasaulėžiūrą ir interesus. Ideologinis mąstymas visų pirma skiria tikslus ir priemones, bei nustato vertybių arba idėjų hierarchiją iškeldamas į pirmą planą pagrindines ir svarbiausias idėjas. Todėl galima sakyti, kad ideologija ir iš jos išsitituluojanti politinė programa turėtų pagrįsti visus grupės politinius veiksmus ir nuolat būti jų idėjinis orientyras. Politinė programa – tai konkrečių politinių tikslų išdėstymas laike ir erdvėje. Ideologijos turi vieną būdinga bruožą: jas sudaro tik patys bendriausi samprotavimai. Tai kad ideologijai būdingi patys bendriausi samprotavimai, politinėje praktikoje nulemia ir kitų politinio mastymo forų atsiradimas. Pirmoji tokia forma tai politinė programa. Tačiau tarp ideologijos ir politinės programos lieka vietos dar vienai politinio mąstymo atmainai – politiniai doktrinai. (ideologija, politinė doktrina, politinė programa). Politinė programa taip pat gali išsirutuliuoti ir iš politinės doktrinos, tokiu atveju jji yra jos konkretizacija, tai yra dokumentas, kuriame yra išdėstoma politinė doktrina.

Politinė doktrina, tai iš konkrečios ideologijos išplaukianti darni pažiūrų į tam tikros visuomenės politinį gyvenimą ir visų pirma į valdžios ir valstybinės santvarkos problemą visuma. Doktrina turi aprėpti teorinius ir praktinius nurodymus, kaip realizuoti šias pažiūras konkrečiame laike ir erdvėje. Be to pilnesniam doktrinos apibūdinimui reikėtu pažymėti tai, kad:

1. svarbiausias ideologiją ir doktriną siejantis elementas yra vertybių ir pradinių idėjų tapatumas; doktrina turi padėti realizuoti šias ideologijoje užkoduotas idėjas.

2. doktrina ne būtinai turi aprėpti pažiūras į visą visuomenės politinį gyvenimą.

3. politinė doktrina visada privalo konkretizuoti valdžios problemą, vadinasi ji visada turi kelti bendrijos politinio gyvenimo organizavimo, tai yra visuomenės politinės struktūros, valstybės ir teisės klausimus.

4. doktrina, kuri išplaukia iš ideologijos visada turi būti ideologijos konkretizacija atsižvelgiant į konkretaus laiko, erdvės, konkrečios valstybės bei visuomenės realijas.

Iš anksčiau minėtų samprotavimų galima padaryti išvada, kad politiniam mąstymui, kuris išplaukia iš pasaulėžiūros, būdingos trys, viena kitą papildančios ir ta pačia tvarka viena kita keičiančios formos: ideologija – politinė doktrina – politinė programa. Kartu reikia pažymėti, kad politinėje praktikoje nesutinkame aiškių ir ryškių ribų tarp ideologijos, doktrinos ir programos. Dažniausiai doktrina turi ženklų, būdingų ideologijai, elementų krūvį, o ideologijai gali būti būdingi doktrinos elementai. Toje srityje, kurioje ideologija

tiesiogiai susiliečia su politine sfera, ji tampa lygiai taip pat kaip doktrina ir kaip politinė programa.

Politinių doktrinų klasifikacija

Doktrinų klasifikacijos kriterijai gali būti įvairūs, nes priklauso nuo to, ką mes konkrečiu atveju norim pabrėžti arba tyrinėti. Ypač svarbi doktrinų klasifikacija yra ta, kuri remiasi ideologijos kriterijumi, nes kaip jau minėjome su ideologija yra susijusios visos doktrinos. Tokia klasifikacija leidžia bendriausia prasme apibrėžti kokio socialinio sluoksnio arba didelės socialinės grupės interesus doktrina objektyviai išreiškia. Todėl pagal minėtą kriterijų, doktrinas galima suskirstyti įį koncervatyvines, liberalines ir socialistines. Antras kriterijus – adresato kriterijus. Adresato kriterijus atsako į klausima: kokioms visuomenės grupėms doktrina yra skirta , kurios turės ją realizuoti ir kurias socialines grupes ji atmeta arba lieka joms abejinga. Trečias kriterijus – pažangos kriterijus. Politines doktrinas taip pat galima klasifikuoti pagal pažangumo, konservatyvumo ir reakcingumo kriterijus. Tokiu atveju doktrinas galima suskirstyti priklausomai nuo to, ar jų rekomenduojami tikslai, bei jų pasiekimo metodai yra apibrėžti pažangos ir kaitos kategorijomis, ar remiasi mistifikuotu praeities įvaizdžiu, aar apsiriboja tik esamos padėties pripažinimu. Dar vienas klasifikacijos kriterijus būtų – pagrindinių politinės veiklos krypčių pasirinkimo strategijos kriterijus. Remiantis minėtu kriterijumi visus politinės veiklos dalyvius galima klasifikuoti į keturias grupes:

1. tai tie, kuriems priimtina esama padėtis. Jie mano, kad ji tturinti išlikti ir palaiko būtinas pataisas ir pertvarkymus, kurie leistų išlaikyti esamą darną. Taip mąstančius žmones vadiname konservatoriais, o jų ideologiją ir kartu teorija – konservatizmu.

2. tai tie, kurie linkę pripažinti egzistuojančias realias, bet palaiko tokius pokyčius – reformas, kurių reikia dabar ir kokių reikės dabar. Tokių pažiūrų grupę vadiname reformistais, o jos ideologiją – reformizmu.

3. tie kurie kategoriškai reikalauja grįžti į nebeegzistuojančią praeitį. Ir kartais to jie reikalauja prievartos keliu, kad būtų atstatyta – restauruota buvusi tvarka. Jie yra vadinami reakcionieriais, o jų politinės idėjos reakcijomis.

4. ją sudaro visi tie, kurie visiškai atmeta esamus santykius ir kviečia kurti naują tvarką, visiškai kitokią, negu esama. Jų įsitikinimu būtina yra prievarta, revoliucija, todėl jie yra vadinami revoliucionieriais, o jų ideologija – revoliucinė ideologija. Tokios iideologijos būdingos ultra kairiosioms jėgoms. Jų nemažai trečio pasaulio šalyse, lotynų Amerikoje, yra Vokietijos, Italijos ultra kairieji. (pvz: raudonoji brigada)

Pagrindinės politinių doktrinų funkcijos

Pirmoji, esmingiausia ir išplaukianti iš pačios doktrinos prigimties yra programinė funkcija, nes doktrina yra kompleksas normų, apibrėžiančių ideologijos vertybių ir tikslų realizaciją, formuluojant tarpinius tikslus ir jų realizacijos metodus, bei formas.

Antroji: vykdo propagandinę ir agitacinę funkciją, nes doktrina yra instrumentas arba priemonė gauti paramą politiniam judėjimui ar partijai, o jei ta partija yra valdančioji, vadinasi ir politiniai ššalies vadovybei. Tokiu būdų doktrina atlieka propagandinę, o kai kuriais atvejais ir agitacinę funkciją.

Politinė doktrina atlieka integruojančią ir mobilizuojančiąją funkciją. Politinė doktrina atlikdama minėtą funkciją politinio judėjimo atžvilgiu yra viena iš sričių, per kurias identifikuojamasi su tuo judėjimu. Ištikimybė ir lojalumas politiniai doktrinai, jos supratimas, sugebėjimas ją propaguoti ir realizuoti – yra vienas iš kriterijų pagal kurį yra atrenkamas politinio judėjimo aktyvas ir vadovybė.

Išvados: svarbiausia doktrinos funkcija yra programinė. Kitų doktrinos funkcijų hierarchijoje galima pastebėti vienos iš jų dominavimą priklausomai nuo daugelio veiksniu, tokiu kaip:

1. politinio judėjimo pobūdžio

2. jo pozicijos konkrečioje politinėje sistemoje

3. esamos politinės kultūros ir tradicijų

4. istoriniu aplinkybių

Politinės partijos vaidmuo kuriant ir įgyvendinant politinę doktriną

Šiuolaikinės demokratinės visuomenės politinėje sistemoje vis didesnį ir svarbesnį vaidmenį vaidina politinės partijos. Politinių partijų vietą ir vaidmenį demokratinėje visuomenėje apsprendžia:

1. jų organizuotumas

2. partijos nariu vienovė siekiant užsibrėžto tikslo

Todėl partijos sugeba žymiai labiau įtakoti politinius procesus, negu atskiri piliečiai ar neorganizuotos visuomenės grupės. Terminas partija yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio „party“, kuris reiškia dalį visumos. Politinės grupės, vadinusios save partijomis, buvo žinoma save senovės Graikijoje ir Romoje. Tuo metu tai buvo tam tikros grupės žmonių kurios palaikydavo to meto politinius veikėjus. Partijos terminu buvo apibūdinamos grupės susibūrusios apie Cezary, Marijų arba Antonijų. Pagal vokiečių sociologą MMaksą Vėberį šiuolaikinių partijų istorijoje galima išskirti tris pagrindinius etapus:

1. aristokratų koterijos (asmenų grupė siekianti bendru tikslu)

2. politiniai klubai

3. masinės partijos

masines politinės partijos vakarų Europoje ėmė kurtis antroje devyniolikto amžiaus pusėje. Pirmoji masinė politinė partija įsisteigė 1861 metais, Anglijoje. Jos pavadinimas- rinkimo registracinis liberalinis susivienijimas. Pirmoji masinė darbininkų partija, visuotinė vokiečių darbo sąjunga, 1863 metais.

Pagrindiniai partijos bruožai yra šie:

1. pagrindinis veiklos tikslas – kova dėl valdžios

2. savo veiklą grindžia politine programa ir įstatais

3. turi tam tikra organizacinę struktūrą centre ir vietose

4. aktyviai dalyvauja rinkiminėse kompanijose

Apibrėžimas: partija tai savanoriška naryste grindžiama visuomeninė organizacija, kurios tikslas laimėti rinkimus, įgyti teisę valdyti valstybę ir įgyvendinti savo politinės programos nuostatas.

Išeities pozicija išskiriant partijų funkcijas yra konstatacija, jog partija yra didelių socialinių grupių organizacija, skirta tos grupės interesų atstovavimui politinėje sistemoje.

1. Viena iš svarbiausių politinių partijų funkcijų yra ideologijos ir politinių doktrinų kūrimas. Realizuodama savo ideologinę funkcija, politinė partija išreiškia ir gina didelės visuomenės grupės interesus ir konkrečiai tai pasireiškia tuo, kad jos tų interesų pagrindu kuria tam tikras politines teorijas. Ideologinė politinių partijų funkcija pasireiškia politinės doktrinos kūrimu ir propagavimu. Paprastai politinės partijos savo idėjas ir teorijas pateikia partinėse ir rinkiminėse programose. O taip pat tai atsispindi daugumoje partiniu publikacijų, partijos lyderių kalbose, pasakytose įvairiuose mitinguose ir susirinkimuose o ttaip pat per radiją arba televiziją.

2. Partijos ryšį su visuomene ir jos įvairiais socialiniais junginiais atspindi politinės socializacijos funkcija. Kiekviena politinė partija rūpinasi savo narių ir šalininkų politinėmis nuotaikomis arba nuostatomis. Siekia kad jie palaikytu ir padėtų įgyvendinti jos politika. Auklėja šalies piliečius propaguojamu šios partijos vertybių ir tradicijų dvasia.

3. Dauguma politinių partijų siekiančių politinės valdžios, viena iš svarbiausių savo funkcijų laiko rinkimo funkcija. Analizuojant šia funkcija būtina išskirti du pagrindinius jos elementus:

a. kandidatų į renkamas pareigas atranka

b. rinkiminės programos formavimas ir propagavimas.

Rinkiminę partijos programą ruošia politinės partijos vadovybė, remdamasi savo partijos politine programa ir atsižvelgdama į konkrečią politinę, ekonominę ir socialinę situaciją rinkimų metu.

Svarbiausias kiekvienos politinės partijos tikslas – tai vadovavimas valstybei. Teisiniu požiūriu valdžios disponentu galinčiu priimti politinius sprendimus yra aukščiausi valstybiniai organai. Tačiau toks supratimas yra grynai formalus ir nepakankamas. Valdžia betarpiškai priklauso politinėms partijoms, kurios yra pagrindiniai kadrų tiekėjai įstatymo leidimo ir vykdymo organams. Partija, laimėjusi rinkimus, ir turėdama savo rankose įstatymų leidimo ir vykdomąją valdžią, ji turi visas priemones įgyvendinti savo politinę programą.

Klasikinės demokratijos teorija

1. demokratijos idėjos raida

2. klasikinės demokratijos teorijos susiformavimas

3. demokratijos samprata

4. demokratijos principai

5. demokratijos sąlygos

6. demokratijos privalumai ir trūkumai

Dahl Ed „demokratija ir jos kritikai“

Krupavičius A. „Lietuva kelyje į demokratiją“

Maliauskis A. „politinės sistemos“

Novovrockienė J. „demokratija ir politiniai režimai“

P.S. labai neaiškiai

tarė pavardes, todėl gali būti klaidingos.

Čerčilis yra pasakęs: „demokratija – bjauri valdymo forma, tačiau žmonija kol kas nieko geresnio nesugalvojo“.

Demokratijos idėjos raida

Demokratijos sąvoka (Demos – liaudis, kratos – valdžia) yra ne vienareikšmė. Ji yra suprantama keleriopai:

1. Kaip liaudies valdžia

2. Kaip valstybės santvarkos forma

Demokratija turi ir platesne prasme. Ji yra suprantama kaip bendražmogiškų vertybių dalis, pabrėžianti žmogaus vertę, jo orumą, teises ir laisvę. Demokratijos tėvynė yra laikoma senovės Graikija. Pirmą kartą jos apibūdinimą pateikė Atėnų politinis veikėjas Kleonas (mirė 422 metais). JJis teigė, kad demokratija, tai liaudies valdžia liaudžiai. Demokratijos bruožus gana tiksliai apibūdino Herodotas. Veikale „istorija“ jis rašė, kad demokratija, kaip „daugumos valdžia pirmiausia turi svarbiausią privalumą: lygybė prieš įstatymus. valdo burtais išrinkti valdininkai. Kiekvienas valdininkas atsiskaito už savo veiksmus. Svarbius klausimus visi kartu sprendžia“. Antikos laikais, demokratija buvo vertinama gana diferencijuotai. Gana nepalankei apie demokratija atsiliepė Sokratas – demokratiją laikė papročių nuopuolio pradžia; Platonas („valstybėje“) – demokratija išsigimsta į nežabotą minios laisvę ir piliečiai ima nepaisyti net įstatymų, kad ttik niekas neturėtų jiems valdžios; Aristotelis demokratiją vertino dvejopai, iš vienos pusės pabrėždamas jos privalumus, iš kitos – trūkumus; privalumai – lygybė, laisvė, piliečių teisė i valstybės pareigybes; trūkumai – kai liaudis tampa vienvaldžiu kolektyviniu vienetu ir valdo kaip vieninga vvisuma, demokratija tampa panaši į tironiją.

Antikinė demokratija labiausiai suklestėjo mieste Atėnuose. Jos pradininku yra laikomas valstybės veikėjas Klistenis (?- apie 506 pr. Kr.) kuris panaikino gimininės aristokratijos privilegijas ir įtvirtino demono (liaudės) valdžią. Periklio valdymo metais (443-429) buvo Atėnų demokratijos valdymo aukso amžius. Pagrindinis tuo meto valdžios valdymo organas buvo tautos susirinkimas – eglezija. Šaukiamas ne rečiau kaip kas dešimt dienų. Jame dalyvaudavo visi Atėnų piliečiai sulaukę dvidešimties metų. Piliečių Atėnuose buvo apie trisdešimt tūkstančių, kurie sudarė vieną dešimtąją visų Atėnų gyventojai. Pilietybės neturėjo moterys, vertai, graikai iš kitų miestų (metekai). Piliečiai buvo renkami į daugumą valstybės pareigų. Periklio laikais už valstybines pareigas pradėta mokėti, kad neturtingi piliečiai galėtu skirti visą laiką valstybės reikalams. Už tai buvo mokama du oobolai, už kurį buvo galima nusipirkti viską, ko reikėdavo vienai dienai. Toks mokestis buvo vadinamas dieta. Romos respublikos laikais jos valdyme buvo demokratijos elementų. Aukščiausias valdovas buvo Romos tauta. Visi piliečiai galėjo dalyvauti tautos susirinkime – komisijoje ir būti išrinkti į valstybines pareigas.

Atsižvelgiant į senovės Graikijos ir Romos demokratinius režimus, galima suformuluoti pagrindinius senovės antikos demokratijos bruožus:

1. demokratijos pagrindas buvo laisvė

2. laisvės esmę sudarė žodžio laisvė

3. neatskiriama laisvės dalis buvo teisių lygybė

4. sudėtine demokratijos dalimi buvo teisėtumo principas – visi privalėjo laikytis įstatymų.

Viduramžiais Italijos mmiestuose-respublikose – Florencijoje, Vienoje ir kt. taip pat galima laikyti buvus demokratinei valdžiai. Bajoriškosios demokratijos pavyzdžiu gali būti jungtinė Lenkijos Lietuvos valstybė, kurioje visa valdžia priklausė bajorų luomui, kurie sudarė apie dešimt procentų visų gyventojų.

Visai naujas demokratijos raidos etapas prasidėjo naujausiais laikais. Pagrindinius naujosios demokratijos principus pagrindė Gracijus, Džonas Lokas, Čarlis Monteskija, Žanas Žakas Ruso, kurie teigė, kad kiekvienas žmogus yra vertybė, visi žmonės gimsta lygus ir laisvi ir privalo būti nepriklausomi nuo niekieno valdžios. Todėl valdžia tegali būti bendras jų valios išreiškimas (Žanas Žakas Ruso).

Minėtų filosofų idėjos apie demokratiją netrukus buvo įtvirtinti naujųjų laikų svarbiausiuose programiniuose dokumentuose. Tai JAV nepriklausomybės deklaracija (1776 m.) ir „žmogaus ir piliečių teisiu deklaracija“ (1789 m. Prancūzija). Žmogaus ir piliečių teisių deklaracijoje sakoma: „žmonės gimsta lygūs ir laisvi. Kiekvienos politinės sąjungos tikslas – apginti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises. Tai – laisvė, nuosavybė, saugumas ir pasipriešinimas priespaudai. Suverenios valdžios šaltinis glūdi tik tautoje. Jokios įstaigos nei kuris nors vienas individas negali disponuoti valdžia, kuri nekyla iš tautos“.

Klasikinės demokratijos teorijos pagrindai

Naujųjų laikų politinės filosofijos idėjos ir pirmųjų politinių programų dokumentu teiginiai tapo klasikinės demokratijos teorijos pagrindu. Ši teorija dar kitaip apibūdinama, kaip reprezentacinė. Reprezentavimo esmę ryškiausiai atskleidė anglų filosofai: J.S. Milis, Brentanas. Bentanas savo vveikale „statymų leidžiamųjų susirinkimų taktika“ pateikė keturias sąlygas, kurios užtikrintų pasitikėjimą reprezentantų susirinkimu (parlamentu):

1. tiesioginiai rinkimai

2. atstovų pakeičiamumas (neamžinai užimamas postas)

3. tam tikros nustatytos sąlygos rinkėjams ir renkamiesiems

4. proporcingas teritorijai deputatų skaičius

Demokratijos sampratoje buvo mėginta suderinti valdžios galių ir individo laisvės principą (ką gali valdžia ir ko ji negali individo atžvilgiu, kad negalėtų pažeisti žmogaus prigimtines žmogaus teises). Tam nemažai pasitarnavo XVIII a. antrosios puses ir XIX a. prafilosofų ir politikos veikėjų – Džono Stuarto Milerio, Spencerio, Bendžamino Konstano, Adetokvilio, Kanto, Madisono ir kitų idėjos. Remiantis šiomis idėjomis ir anksčiau mūsų aptartų filosofų bei pirmųjų programinių dokumentų teiginiais ir buvo suformuluota klasikinės demokratijos teorija, kurios esme atskleidžia penki pagrindiniai teiginiai:

1. Valstybės valdžios šaltinis yra tauta. Valdantieji yra tautos atstovai, renkami visuotine rinkimų teise. Rinkėjai išreiškia tautos valią, todėl parlamentas yra aukščiausia politinės valdžios institucija kontroliuojanti vyriausybę.

2. Visi piliečiai daro vienodą įtaką valdžios politiką. Jie turi teisę patys užimti pareigas valstybės aparate arba siusti ten savo atstovus. Tauta turi teise patraukti atsakomybėn kiekvieną valstybės pareigūną, jei jis viršija jam suteiktus įgaliojimus.

3. Prigimtinės žmogaus teisės ir politinės laisvės suteikia visiems piliečiams vienodas galimybes vertinti valdžios veiksmus ir ketinimus.

4. Individas negali būti apribojimas teisine ir politine prasme, nes jo teisės yra prigimtinės, jos amžinos ir neatimamos.

5. Valdžia kyla iš valdomųjų valios, ttodėl tauta turi teisę pakeisti valdžią, jeigu šioji vykdo ne tokią politinę liniją, kokios nori tauta.

Klasikinės demokratijos teorijos kritika.

XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje klasikinės demokratijos idėjos pergyveno gilią krizę. Politikoje, visuotinės rinkimų teisės išdavoje pradėjo dalyvauti didžiulės žmonių masės. Prasidėjo „masių“ visuomenės era. Imta suvokti, kad atskiro individo vertybinės nuostatos, politinio elgesio motyvai formuojasi ne izoliuotai, o tam tikru socialinių grupių viduje arba tų socialinių grupių tarpusavio sąveikoje. Tokiu atveju negalima buvo kalbėti apie autentišką atskiro individo valią arba politinį elgesį. Todėl tuo laikotarpiu nebuvo galima kalbėti apie bendrą valią masių visuomenėje. Vienas iš pirmųjų klasikinės demokratijos teorijos kritikų buvo vokiečių sociologas Maksas Vėberis. Savo plibiscitinės??? demokratijos teorijoje jis teigia, kad demokratija neišsprendžia politinių problemų. Tokios sąvokos kaip tautos suverenitetas yra utopinės, nes beveik visuose visuomenėse, o ypač masių, valdžia savo rankose turi biurokratija, kuri yra nepanaikinama. Vėberis siūlo biurokratinį valdymą pakeisti plebiscitine demokratija. Jos esmė glūdi tame, kad visuotinių rinkimų metu masės išsirenka charizmatinį lyderį ir jam deleguoja įgaliojimus biurokratijai kontroliuoti ir jos valdymui įveikti. Vėberis teigia, kad: „demokratija yra tada, kai liaudis išrenka lyderį, juo pasitiki, o išrinktasis ir sako o dabar nutilkite ir pakluskite man. Niekas neturi teisės kištis ten, kur jis veikia. Toks lyderis

turi būti kilęs iš pasiturinčių sluoksnių ir gerai pasirengęs politiko profesionalo veiklai ir tik tos lyderis gali išspręsti visas visuomenėje kylančias problemas ir pažaboti biurokratiją“

Vienas iš rimčiausių klasikinės demokratijos teorijos kritikų buvo JAV ekonomistas ir sociologas Džonas Šumpeteris. Jo demokratijos teorijoje buvo teigiama, kad demokratijos jokiu būdu negalima laikyti liaudies valdžia, nes eilinio piliečio politinė sąmonė yra menka, todėl juo manipuliuoja profesionalūs politikai ir bendroji valia formuojama ne visų piliečių valios pagrindu, o yra profesionalių politikų veiklos produktas. Šumpeterio demokratijos tteorijoje yra įtvirtinti politinės rinkos elementai. Šios rinkos esmę sudaro tai, kad politikai, kovodami už rinkėjų balsus, konkuruoja tarpusavyje siūlydami savo politines programas. Todėl Šumpeterio teorijoje ypač pabrėžiamas politinių partijų reikalingumas. Pagal Šumpeterį būtinos keturios sąlygos demokratijai normaliai funkcionuoti:

1. Turi egzistuoti kvalifikuotų atstovų, kuriuos galima būtų rinkti į svarbiausius valstybinius postus, grupes arba partijas.

2. Politiniai organai privalo priimti tokius sprendimus, kuriuos liaudis turi suprasti ir pareikšti savo nuomonę apie juos. Jei šino nėra, sprendimų legitiniškumas (įteisinimas) nebus didelis ir politinis režimas gali ttapti nestabilus.

3. Reikalinga aukštai kvalifikuota biurokratija. Ji daug geriau spręs politikos problemas, negu neprofesionalūs politikai. Biurokratija (teigiama ta žodžio prasme) turi būti kilusi iš pasiturinčių visuomenės sluoksnių.

4. Būtina demokratinė savikontrolė. Tai reiškia, kad politikoje veikiančios grupės turi įgyvendinti bendranacionalinius interesus, siekti tarpusavio ssusitarimo, o ne grupinių interesų įgyvendinimo. Jeigu toks susitarimas nepasiekiamas, demokratija pasmerkta žlugti.

Demokratijos samprata

Demokratija – tai tokia visuomenės politinė santvarka, kurioje valdžios suverenitetas nedalomai priklauso tautai. Šiuolaikinė demokratiją galima apibūdinti sekančiais teiginiais:

1. kiekvienas pilietis dalyvauja formuojant valdymo struktūrą ir kiekvienas gali į ją patekti

2. visuomenėje nenutrūkstamai vyksta legali kova dėl valdžios

3. valdžios šaltinis yra tik vienas – tautos valia

4. priimami sprendimai grindžiami daugumos valia, gerbiant mažumos teises

5. tiek piliečiai iš valdžios, tiek ir valdžia iš piliečių reikalauja vieno – laikytis įstatymų: „leidžiama viskas, ko nedraudžia įstatymas“

Demokratijos principai

Pagrindiniai yra šie:

1. tautos suverenitetas

2. laisvė ir lygybė

3. konsensusas (susitarimas)

Pirmasis principas, tai tautos suverenitetas. Suverenas tai tas, kam nedalomai priklauso aukščiausia valdžia. Demokratija bus įgyvendinta tik tuomet, kai aukščiausia valdžia visiškai disponuos valstybės tauta (visi piliečiai turintys pilietybę). Pati tauta laikinai rrinkimų būdu ir įstatymo nubrėžtomis sąlygomis gali deleguoti sau priklausantį suverenitetą reprezentaciniams valdžios organams (parlamentui).

Antras principas – laisvė ir lygybė. Laisvė, tai galėjimas daryti visą tai, kas neprieštarauja gamtos, dorovės ir juridiniams įstatymams. Laisvė sudaro galią daryti visą, kas nekenkia kitam žmogui (piliečių ir žmonių teisių deklaracija). Laisvės ribos gali būti nustatytos tik įstatymu. Lygybė demokratinėje visuomenėja suprantama tik kaip piliečių lygybė prieš įstatymus, teisių ir pareigų vienovė – lygiateisiškumas. Senai pastebėta, kad tarp laisvės ir lygybės yra akivaizdus prieštaravimas: kkuo daugiau laisvės, tuo mažiau lygybės. Santykis tarp laisvės ir lygybės demokratinėje visuomenėje išreiškiamas socialinio teisingumo kategorija kuri apima savyje dvi puses:

1. starto lygybė: visų demokratinės visuomenės galimybės save realizuoti turi būti lygios nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, tautinės priklausomybės, religijos ir t.t. Reikia pasakyti taip, kad visiškai to pasiekti neįmanoma, bet kuo arčiau prie šio idealo yra priartėjusi visuomenė, tuo demokratiškesne ją galima laikyti

2. tai natūraliai susiklostanti ekonominė ir socialinė padėties nelygybė, atsirandanti dėl to, kad nevienodi iš prigimties žmonės nevienodai pasinaudos vienodomis galimybėmis. Talentingi, energingi žmonės demokratijos sąlygomis pasieks daugiau ir jų padėtis socialinės hierarchijos piramidėje bus pranašesnė ir tai bus teisinga.

3. konsensuso principas: šis principas reikalauja nuolat ieškoti visuomenėje bendros nuomonės, santarvės ir harmonijos. Politinėje praktikoje tai „daugumos ir mažumos“ problemos.

Demokratinėje visuomenėje viską sprendžia dauguma, tačiau tai nereiškia, kad mažuma visuomet neteisi. Demokratija turi gintis ir nuo daugumos, kada ši imasi grubios prievartos mažumos atžvilgiu. Įdomiai šią problemą apibūdino Amerikos politologas Milis: jis tai vadino daugumos tironija, o asmenybei nėra jokio skirtumo, kas ją engė: vienveidis ar dviveidis tironas. Šiuolaikinis demokratinis mąstymas išpopuliarino tokią politiką, kuriai būdinga harmonija, santarvė, interesų derinimas. Akcentuojama tai, kas žmones jungia o ne skaldo ir šiuo pagrindu gimsta nauja politinė konsensuso kultūra. Kompromisinis politinės kovos bbūdas skatina ieškoti abiem šalims priimtinų sprendimų, todėl reikalauja nepalyginamai aukštesnės bendražmogiškosios ir politinės kultūros.

Demokratijos sąlygos: pliuralizmas, tolerancija, viešumas.

Pliuralizmas: yra būtinas demokratijos atributas ir jos egzistencijos sąlyga. Yra sekančios pagrindinės pliuralizmo raiškos formos:

1. ekonominis pliuralizmas

2. socialinis pliuralizmas

3. politinis pliuralizmas

4. pasaulėžiūrinis pliuralizmas

• ekonominis pliuralizmas: demokratinėje visuomenėje yra pripažįstama, kad turi teisę legaliai funkcionuoti įvairios nuosavybės formos ir jų pagrindu susiformavusios ekonominės sanklodos. Pagrindinis kriterijus- efektyvumas ir sugebėjimas konkuruoti.

• socialinis pliuralizmas: demokratinėje visuomenėje egzistuoja įvairūs socialiniai sluoksniai ir grupės, turinčios specifinius, dažnai nesutampančius interesus.

• politinis pliuralizmas: visas interesų spektras turi įgauti realias politinės raiškos formas. Paprastai tai susiklosto į daugiapartinę sistemą, garantuojančią politinį rungtyniavimą neperžengiant konstitucinių rėmų.

• pasaulėžiūrinis pliuralizmas: skirtingus ekonominius, socialinius ir politinius interesus išreiškia ir formuoja įvairios doktrinos ir ideologijos.

Tolerancija: tolerancijos idėja gimė Anglijoje ir Prancūzijoje. Tuomet atsirado ir pati tolerancijos sąvoka, kuri apibūdinama sekančiai: privalu gerbti kiekvieną žmogų, kaip savarankišką pilietį, kuris gali laisvai spręsti apie pasaulio tvarką, savo egzistavimo tikslus ir prasmę, apie tai kas jam asmeniškai naudinga ar kenksminga. Toks požiūris atmeta bent kokį religinį fanatizmą, socialinę ir politinę žmogaus diskriminaciją, išaukština žmogaus vertę, orumą, laisvės ir lygybės idėjas. Tolerancija pasisako už asmenybės interesų neliečiamumą, pripažįsta kiekvienam teisę turėti savo įsitikinimus ir pažiūras, savitai gyventi ir elgtis.

Politinė tolerancija: ji pripažįsta kiekvienam žmogui teisę turėti ssavo pažiūras ir įsitikinimus, ir kiekvienas turi pripažinti šią teisę kitiems žmonėms. Kovojant už savo idėjas nenaudojama prievarta, o tik pasikeitimas argumentais, kritika neliečiant asmens savybių. Klystančiuosius reikia įtikinti ir leisti patiems įsitikinti savo pažiūrų klaidingumu. Aiškindamiesi tolerancijos problema dažnai susiduriame su senu ir amžinu klausimu – tolerancijos ribų klausimu. Juk akivaizdu, kad absoliučiai visko toleruoti negalima. Žmonija negali toleruoti to, kas griauna pačius jos egzistavimo principus: smurto, genocido, rasizmo, narkomanijos, pornografijos. Gana sudėtingas uždavinys yra išskirti toleruotinas ar netoleruotinas pažiūras ir idėjas. Ilgą laiką dominavo požiūris, kad žmonių įsitikinimus galima sugrupuoti į teisingus ir klaidingus pirmuosius toleruojant, o antrųjų ne. Dabartiniu metu įsitvirtino visai kitas požiūris: visi įsitikinimai yra vienodos vertės, nes jie subjektyvus ir jų teisingumas negali būti patikrintas, todėl turi būti toleruojamas visos (santykinai), kol jos nepradedamos brukti kitiems prievarta.

Viešumas: šiuolaikinės demokratijos negalima įsivaizduoti be viešumo, turinčio dvi puses:

1. visiška teisė platinti ir gauti informaciją

2. galimybė kontroliuoti valstybiniu institucijų darbą, o tai reiškia, kad visuomenei jis turi būti žinomas, neapgaubtas paslapties skraiste (viskas turi būti viešai).

Abiem atvejais lemiamas vaidmuo priklauso žiniasklaidai, kuri dažnai vadinama ketvirtąja valdžia. Tik visiškai informuotas žmogus gali adekvačiai (tikroviškai) suvokti socialinę tikrovę ir priimti jam teisingus sprendimus. Efektyviam valstybės valdymui reikalingi apsišvietę piliečiai, kuriems

nereikia aiškinti, kas teisinga, o kas neteisinga, jie ir patys tai supranta. Viešumas, tai būtina normaliai funkcionuojančios demokratijos sąlyga. Kalbant apie viešuma iškyla klausimas: ar viską galima skelbti? Šiuo klausimu didelį patirima turi JAV žiniasklaida. JAV kontroliuojama tik ta informacija, kurios paskelbimas:

1. kelia grėsme nacionaliniam saugumui

2. kenkia kieno nors reputacijai

3. griauna visuomenės moralę

Visuose demokratinėse šalyse įstatymai tvirtai gina spaudos laisvę. Žymus prancūzų filosofas Kamiu, jog: „laisvoji spauda gali būti gera ar bloga, bet be laisvės ji gali būti tiktai bloga. Laisvė, tai ne kkas kita, kaip šansas tapti geresne“

Liberalizmas

1. liberalizmo geneze (atsiradimas)

2. liberalizmo samprata. Liberalizmo doktrinos esme.

3. ankstyvasis liberalizmas Anglijoje ir Prancūzijoje.

4. klasikinės formos liberalizmas.

5. neoliberalizmas

6. šiuolaikinis liberalizmas: socialliberalizmas ir liberaldemokratizmas.

Literatūra:

1. Degutis A. „individualizmas ir visuomenine tvarka“

2. Jokubaitis A. „liberalizmo tapatumo problema.- politologija“

3. Radžvilas V. „moderniosios socialinės teorijos“

4. Kulieša W. „mūsų laikų ideologijos“

5. Gray J. „liberalizmas“

6. Rowls J. „politinis liberalizmas“

7. Patric Dulovy, Brendon O‘Lealy „valstybės teorijos. Liberaliosios demokratijos politika“

Liberalizmo geneze

1. sąvokos esmė: liberalizmo pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio (liber – laisvas, libertas – laisvė). Liberalizmas plačiausia prasme – tai laisvės filosofija ir apologetika, gyrimas, oo liberalizmo istorija, tai visos žmonijos ir atskiro žmogaus laisvėjimo istorija. Liberalais yra laikomi tie, kas laisvės problemą laiko esmine žmogiškoje egzistencijoje. Liberalizmo terminas pirma karta buvo panaudotas 1811m. Ispanijoje svarstant naują konstituciją.

2. krikščionybė: mokslinėje literatūroje beveik vieningai liberalizmo idėjos uužuomazgų ieškoma krikščionybėje. Kuri bene pirmoji pabrėžė žmogaus asmenybės pirmapradį ir absoliutų vertingumą: „kiekvienas individas esąs dievo kūriniu ir yra į jį panašus. Dievas yra jam skiręs amžintąją laimę ir už jos nukentėjimą yra nukentėjęs jo sūnus“

3. renesansas: tikra revoliucija milžinišku šuoliu žmonijos kelyje i laive tapo renesansas arba atgimimas. Šios epochos centre atsirado žmogus. Laisvas nepakartojimai individualus, pasitikintis savo jėgomis ir suvokiantis savo galią. Esminiu renesanso bruožu buvo humanizmas – žmogaus pripažinimas aukščiausia vertybe teigiantis jo teisią į laisvę, teisingumą ir gerovę.

4. Dekartas – Ruso: renesanso pažadinti didieji laisvės idėjų skleidėjai Dekartas, Lokas, Ž. Ž. Ruso metė iššūkį viduramžių feodalizmui ir apsoliutizmui, kurių nustatytos luominės reglamentacijos ribojo ir darkė natūralią žmogaus prigimtį. Asmenybės idealu tapo žmogus, aktyviai formuojantis savo paties egzistencijos ssąlygas, siekiantis užsikariauti ir sužmoginti visą socialinį pasaulį.

5. prigimtinės žmogaus teisės ir visuomenės sutarties doktrina: šie du esminiai dalykai suvaidino ypatingą vaidmenį liberalizmo genezėje. Nes svarbiausi iš prigimtinių teisių yra laisvė. Žmogus gimsta laisvas. Tai jo suvereni teisė, kurios jis iš niekur negauna ir kurios niekas neturi teisės iš jo atimti.

6. klasikinis liberalizmas: prigimtinių teisių ir visuomenės sutarties teorijos pasitarnavo išeities tašku klasikiniam liberalizmui susiformuoti. Tai politinė ir socialinė filosofija laisvės trokštantiems žmonėms. Teiginiai:

a. ne valstybė yra absoliuti vertybė, o žmogus, jo llaisvė ir teisės

b. žmonės patys sukuria valstybę, kai jiems to prireikė (visuomenės sutarties teorija), kai jiems tai naudinga ir patys nustato jos kompetencines ribas, ir patys gali įtakoti, ir netgi keisti ją prievartos būdu.

c. Nes asmenybė, jos interesai, yra aukščiau ir svarbiau už valstybę ir jos interesus.

d. Ne žmogus tarnauja valstybei, o valstybė žmogui.

7. Milžinišką poveikį liberalizmo raidai turėjo reformacija. Sąjūdis, pasibaigęs universalios tolerancijos įsitvirtinimu Europietiškoje politinėje kultūroje, minties, sąžinės ir kitomis laisvėmis. Reformatoriai teigia, kad kiekvienas turi teisę savitai matyti ir įsisavinti jį supantį pasaulį, ieškoti savo vietos jame. Ir kiekvieno pasirinkimas turi būti gerbiamas ir toleruojas.

8. Prancūzų švietėjai: pats žmogus buvo be galo išaukštintas prancūzų enciklopedistų, ir ypač Ž. Ž. Ruso. Jie šventai tikėjo, kad žmogus iš prigimties yra geras, tik duok jam laisvę ir jis visada suras teisingausią sprendimą. Žmogus yra pajėgus savarankiškai mąstyti ir veikti, jis sugeba atskirti gėrį nuo blogio, tereikia tik jį išlaisvinti, nedarkyti natūralios prigimties išgalvotomis ir valstybės iš viršaus brukamos reglamentacijomis.

9. Pramonės revoliucija: aštuoniolikto amžiaus antrojoje pusėje Anglijoje prasidėjo pramonės revoliucija, kuri vėliau apėmė vakarų Europą ir šiaurės Ameriką. Spartus ekonomikos vystimasis, miestų augimas, didieji mokslo ir technikos išradimai radikaliai pakeitė visuomenę. Socialinio gyvenimo centre atsidūrė buržua, laisvieji verslininkai, energingi, iniciatyvus ir protingi žmonės. Tuo laikotarpio liberalizmo ir bburžua idėjų ideologu tapo Adamas Smitas, parašęs veikalą „tautų turtų prigimtis ir priežasčių tyrinėjimas“, kuri tapo liberalinio ūkio Biblija.

10. Adamo Smito ir jo bendraminčių mąstysena buvo grindžiama natūraliomis žmoniškosios prigimties savybėmis: egoizmu, asmeninių interesų prioritetu ir naudos sau siekimu. Šios žmoniškosios esmės savybės buvo ne tik kad nesmerkiamas, bet priešingai, laikomas visuomenės pažangos varomąja jėga, nes visiems turi būti suteikta lygi teisė siekti savo naudos ir iš to laimės visa visuomenė. Adamas Smitas teigė, kad „siekdamas savo paties interesų, žmogus dažniau veiksmingiau tarnauja visuomenės interesams, negu tada, kai sąmoningai stengiasi tai daryti “

11. konkurencijos laisvė: dar viena Adamo Smito doktrininės centinė idėja – konkurencijos laisvė. Tik laisva niekuo nevaržoma konkurencija gali sukurti klestinčia visuomenę. Jokios protekcionistinės priemonės, kaip muitai importo eksporto kvotos, profesiniai draudimai ir t.t. neturi prieštarauti ūkinės veiklos laisvei, darbo jėgos, kapitalo ir finansų natūraliai cirkuliacijai. Tai ne tik kad nesuderinama su rinkos ekonomikos logika, bet ir varžytų prigimtinę žmogaus laisvę, tai yra laisvę parduoti ir pirkti, samdyti ir būti samdomam, gaminti ir vartoti. Ypač išryškėjo laisvosios prekybos Free trade. Šis reikalavimas tapo svarbiausiu devyniolikto amžiaus liberalinių politinių partijų programose. Taip laipsniškai turtėjo liberali politinė ir ekonominė mintis. Išmušė klasikinio liberalizmo teorijos ir praktikos valanda.