Federacinė valstybė: terinis pagrindas ir praktinis palyginimas
FEDERACINĖ VALSTYBĖ: TEORINIS PAGRINDAS IR PRAKTINIS PALYGINIMAS
TURINYS
ĮVADAS 3
1. FEDERACINĖS VALSTYBĖS SAMPRATA 4
2. ĮSTATYMŲ LEIDŽIAMOJI, VYKDOMOJI IR TEISMINĖ VALDŽIA 6
2.1. Įstatymų leidžiamoji valdžia. Aukštesnieji ir žemesnieji rūmai 6
2.2. Vykdomoji valdžia. Prezidento ir vyriausybės vadovo institucijos 7
2.3. Teisminė valdžia 7
3. FEDERACINIŲ VALSTYBIŲ VALDYMO FORMOS 8
3.1. Vokietijos Federacinė Respublika 8
3.2. Jungtinės Amerikos Valstijos 10
4. NIGERIJOS FEDERACINĖ RESPUBLIKA 13
IŠVADOS 15
LITERATŪRA 17
PRIEDAI 18ĮVADAS
Žmonijos raidos kelyje buvo sukurta labai daug valstybės valdymo modelių, kurių kiekvienas geriausiai atitinka ir atspindi valstybės istorinės, kultūrinės, ekonominės, ir, žinoma, politinės raidos kelią. Šiuolaikiniai politologai pagal įvairius kriterijus išskiria labai daug valstybių valdymo sąrangų iir politinių sistemų.
Federalinė valstybė yra nacionalinė arba tarptautinė politinė sistema, kurioje tą pačią teritoriją valdo dviejų lygių vyriausybės. Federalinė valstybė turi centrinę vyriausybę ir mažesnių politinių vienetų vyriausybes. Šių smulkesnių politinių vienetų vyriausybės dalį savo įgaliojimų perduoda centrinei valdžiai, taip siekdamos bendros gerovės (Microsoft Encarta Encyclopedia Deluxe 2004).
Aktualumas. Norint suprasti šiuolaikinį politikos pasaulį ir jame vykstančius pokyčius, būtina žinoti, kuo skiriasi įvairios valstybinės santvarkos ir kokią įtaką tai turi valstybės padėčiai tarptautinėje politikoje bei valstybės piliečių teisėms, laisvėms ir ppareigoms. Todėl šiam darbui buvo pasirinktas gan retas ir sudėtingas valstybinės sąrangos modelis – federacinė valstybė. Pasirinktos valstybės – Vokietijos Federacinė Respublika ir Jungtinės Amerikos Valstijos – skiriasi valdymo formomis, atskirų administracinių vienetų galiomis, istorinėmis susidarymo aplinkybėmis bei daugeliu kitų bbruožų. Šiaip ar taip, VFR ir JAV gali būti laikomos klasikiniais federacijų pavyzdžiais. Lyginant jas, tikimasi atrasti visoms federacijoms bendrus bruožus, o taip pat ir nustatyti esminius skirtumus. Be to, šiuos klasikinius pavyzdžius palyginus su Nigerijos Federacine Respublika galima nustatyti, kuriuo pavyzdžiu buvo remtasi formuojant šią jauną valstybę.
Darbo tikslas: aprašyti federacinę valstybę, remiantis Vokietijos Federacinės Respublikos palyginimu su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.
Uždaviniai:
1. Aptarti federacinės valstybės sampratą;
2. Aprašyti teorinius valdžių įgaliojimus ir funkcijas;
3. Detaliai aptarti JAV ir VFR įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžias;
4. Nustatyti įgaliojimų pasiskirstymą tarp federalinės valdžios ir valstijų;
5. Aptartas valstybes palyginti su Nigerijos Federacine Respublika, nustatyti, kurios valstybės pavyzdžiu suformuota valstybės valdymo forma.
Naudota metodika – mokslinės literatūros analizė.
Šio darbo objektas –Vokietijos Federacinė Respublika, Jungtinės Amerikos Valstijos ir Nigerijos Federacinė Respublika.1. FEDERACINĖS VALSTYBĖS SAMPRATA
Valstybė yra vvisos visuomenės politinė organizacija, užtikrinanti visuomenės vienybę ir vientisumą, tvarkanti visuomenės reikalus, suverenia viešąja valdžia suteikianti teisei bendrai privalomą reikšmę, garantuojanti piliečių teises, laisves, teisėtumą ir teisėtvarką. Valstybės samprata konkretizuojama atskleidžiant jos požymius, kurie skiria ją nuo gimininės santvarkos ir nevalstybinių organizacijų: 1) tauta, 2) teritorija, 3) valstybinė valdžia, 4) valstybės suverenitetas, 5) tarptautinis valstybės pripažinimas (Žigaras F., 2001). Kiekviena valstybė turi savą valdymo sistemą, nes per daugelį metų susiklosto toks modelis, kuris geriausiai atitinka šalies istoriją, ekonomiką, kultūrą (Letukienė NN., Gineika J., 2004). Istoriškai valstybės sandara kito, todėl ir dabar nėra galutinai susitarta, kaip skirstyti valstybes. Žymus Lietuvos politologas F. Žigaras pateikia tokį valstybių skirstymą (Žigaras F., 2001):
1. valdymo forma (monarchija ar respublika);
2. ekonominė sandara (vergovinė, feodalinė, kapitalistinė, socialistinė);
3. politinis režimas (demokratinis, nedemokratinis, pereinamasis laikotarpis);
4. šiame darbe svarbiausias bus valstybių skirstymas pagal vidinę sandarą – pagal tai, kiek tam tikra politinė sistema plėtoja atskirų administracinių vienetų suverenitetą bei autonomiją (šaltinis: http://en.wikipedia.org/wiki/List_of_forms_of_government, žiūrėta 2006-02-08.):
4.1. Kai tautos suvereniteto nešėju laikoma išimtinai centrinė valdžia, valstybė vadinama unitarine.
4.2. Kai tautos suvereniteto nešėjais laikoma ir centrinė, ir periferinė valdžia:
• Federacija ir federalinė respublika;
• Konfederacija;
• Supranacionalinė sąjunga.
Žymus Lietuvos teisininkas M. Romeris unitarizmo ir federalizmo skirtumą aiškina vartodamas atributinės ir pagrindinės kompetencijos sąvokas. Kompetencija (lot. competentia – priklausomybė pagal teisę) jis laiko valdžios institucijų visumą ir siūlo skirti dvi kompetencijų rūšis:
• atributinę kompetenciją sudaro aiškiai ir tiksliai nurodytos funkcijos, kurias vienas valdžios organas patiki ir perduoda kitam;
• pagrindinės kompetencijos turinį sudaro visa tai, kas lieka išskyrus išvestinę kompetenciją (funkcijos nėra griežtai ir aiškiai apibrėžtos) (Vitkus G., 1998).
Federacija – sudėtinė valstybė, susidedanti iš federacijos narių ir centrinės vyriausybės. Kitaip sakant, federacija – valstybės santvarkos forma, kurioje kelios valstybės ar žemesnio lygio nacionaliniai arba istoriškai susiklostę teritoriniai junginiai yra susivieniję į vieną valstybę (Tarptautinių žodžių žodynas, 1985). Tokioje vvalstybėje pagrindinė kompetencija priklauso federacijos nariams, o išvestinė – centrui, bet kompetencijų pasiskirstymą kontroliuoja centras (Žigaras F., 2001). Taigi, federacinėje valstybėje, kaip ir unitarinėje, dominuoja centras, tik centrinė valdžia funkcijas ir reikalų sprendimą perduoda federacijos narių dispozicijai (Letukienė N., Gineika J., 2004). Yra pastebėta, kad federacijos narių teisės ilgainiui kinta, o bendra pasaulinė tendencija yra unitarinių valstybių formavimasis (Žigaras F., 2001). Federacinių valstybių pasaulyje yra nedaug. Tokį valstybės santvarkos modelį paprastai pasirenka didelės valstybės (Letukienė N., Gineika J., 2004), kad būtų paprasčiau įgyvendinti etninių, rasinių, teritorinių skirtumų turinčių gyventojų poreikius, kad būtų išvengta konfliktų. Taip pat smulkesni politiniai – teritoriniai dariniai, susijungę į vieną didelę valstybę, gali įgyti svaresnį balsą tarptautinėje politikoje, prekių rinkoje, pagerinti socialinių paslaugų kokybę ir t.t. Todėl, nors federacinės valstybės tesudaro 11% viso pasaulio valstybių skaičiaus, jose gyvena daugiau nei 1/3 pasaulio gyventojų – 37%, o plotas užima 49% Žemės rutulio teritorijos (Žigaras F., 2001).
Avinų armija, kuriai vadovauja liūtas, nugalėtų liūtų armiją, kuriai vadovauja avinas.
Arabų patarlė
Federacija, kaip minėta, susideda iš tam tikrų regioninių vienetų. Jie dažnai vadinami valstijomis, nors kai kurios val.stybės turi specifinius pavadinimus, pvz., Šveicarijoje – kantonai, Vokietijoje – žemės, Nyderlanduose – provincijos ir t.t. Federacijoje yra dvi valstybės organų sistemos – federalinė ir ffederacijos narių. Federacija turi savo federalinę valdžią, vieną kariuomenę, vieną biudžetą. Jos gyventojai turi tą pačią pilietybę. Valstijos, įeinančios į federaciją, dalį savo suvenerių teisių perleidžia federacinei valdžiai, kuri vienija valstybę. Skirtingai nuo unitarinės valstybės, federacijoje autonominių vienetų savarankiškumo statusas yra įteisintas Konstitucijoje ir negali būti panaikintas vienpusiu centrinės valdžios sprendimu.
Federacinė respublika yra tipas valstybės, kuri kartu yra ir federacija, ir respublika. Termino respublika vartojimas kai kuriais atvejais yra ginčytinas, tačiau iš principo jis tinka, nes reiškia valstybę, kurioje valdžia yra renkama piliečių. Federacinės respublikos terminui labai artimas federatyvinės respublikos terminas, vartojamas oficialiame Brazilijos pavadinime. Ne kiekviena federacija gali būti vadinama respublika, pavyzdžiui, Kanada, Australija ir Malaizija yra valdomos kaip federacinės konstitucinės monarchijos. Tik trys valstybės yra aiškiai ir vienprasmiškai vadinamos federacinėmis respublikomis, tai: Vokietijos Federacinė Respublika, Nigerijos Federacinė Respublika ir Etiopijos Federacinė Respublika. (šaltinis: http://www.answers.com/topic/federal-republic, žiūrėta 2006-02-08). Kitos federacinės valstybės: Jungtinės Amerikos Valstijos, Rusija, Meksika, Austrija, Olandija, Šveicarija, Indija, Pakistanas ir kt. Prie federacinių valstybių save priskyrė ir buvusi Sovietų Sąjunga, tačiau dėl griežtai centralizuoto valdymo (respublikoms nebuvo suteiktas joks politinis savarankiškumas), ją galima priskirti prie tipiškų unitarinių valstybių su kultūrinės autonomijos elementais (Žigaras F., 2001).2. ĮSTATYMŲ LEIDŽIAMOJI, VYKDOMOJI IR TEISMINĖ VALDŽIA
Parlamento, valstybės vadovo ir ministrų kabineto funkcijas bei
tarpusavio santykius nustato kiekvienos valstybės konstitucija (Žigaras F., 1997). Stasys Vansevičius (2000) primena, kad valdžių padalijimo principas nėra absoliutus. Valstybinės teisinės jo įgyvendinimo formos priklauso nuo nacionalinių tradicijų, konkrečios socialinės ekonominės ir politinės padėties. Šiame skyriuje nagrinėsime ir palyginsime, kaip pasirinktose federacinėse valstybėse yra įgyvendinamas valdžių atskyrimo principas.2.1. Įstatymų leidžiamoji valdžia. Aukštesnieji ir žemesnieji rūmai
Įstatymų leidžiamoji valdžia yra atstovaujamoji. Rinkimų būdu tauta perduoda valdžią savo atstovams ir juos įgalioja ją įgyvendinti (Vansevičius, 2000). Parlamentas – tai tautos (piliečių) išrinktų atstovų ((deputatų) susirinkimas, kuris turi įstatymų leidimo valdžią ir kuriam suteikta teisė kalbėti tautos ar valstybės vardu (Žigaras F., 1997). Greta įstatymų leidybos parlamentas tvirtina biudžetą, kai kurių pareigūnų skyrimą, vykdo vyriausybės darbo ir kitų vykdomosios valdžios pareigūnų veiklos kontrolę (Vansevičius St., 2000). Parlamentai būna vienerių arba dvejų rūmų. Jeigu yra dveji rūmai, tai vieni iš jų vadinami žemesniaisiais, o kiti – aukštesniaisiais. Dvejų rūmų buvimas leidžia detaliau išnagrinėti įstatymus bei užtikrina platesnį ir įvairesnį valstybės tautos atstovavimą, teigia F. Žigaras ((1997), o St. Vansevičiaus (2000) nuomone, dvejų rūmų struktūra apsaugo nuo skubotų žemesniųjų rūmų sprendimų. Aukštesniųjų rūmų įgaliojimų laikas ilgesnis, rūmai atnaujinami rečiau, dažniausiai jie sudaromi netiesioginių rinkimų tvarka (Vansevičius St., 2000). Daugelyje didelių valstybių veikia dvejų rūmų parlamentai. Rūmų ppavadinimai yra skirtingi priklausomai nuo tradicijų. Pavyzdžiui, JAV parlamentas, vadinamas Kongresu, susideda iš Senato ir Atstovų rūmų; Vokietijos FR – Bundestagas ir Bundesratas; Prancūzijoje – Senatas ir Nacionalinis Susirinkimas; o Rusijoje – Valstybės Dūma ir Federacijos Taryba (duomenys iš: Žigaras F., Politologija. I dalis. Mokomoji knyga. Vilnius, 1997, 140 psl.). Rūmų sudarymo tvarka yra skirtinga: žemųjų rūmų deputatai yra renkami tiesiogiai, o aukštųjų – tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai. Aukštųjų rūmų deputatų mandatų galiojimo laikas paprastai yra ilgesnis nei žemųjų tam, kad būtų užtikrintas valdžios perimamumas. Žemieji rūmai, esant reikalui, gali būti paleidžiami nesibaigus mandatų galiojimo laikui. Rūmų kompetencija priimant įstatymus gali būti vienoda arba skirtinga. Įstatymų projektai svarstomi abiejuose rūmuose ir paprastai priimami abiems rūmams sutarus (Žigaras F., 1997).
Parlamentas ssudaromas po visuotinių rinkimų. “Parlamentinėje respublikoje aukščiausioji valdžia priklauso parlamentui. Vyriausybė už savo veiklą atsako parlamentui, o ne prezidentui. Pagrindinis parlamentinio valdymo bruožas – tai visos valdžios sukoncentravimas viename centre – parlamente”, teigia politologas F. Žigaras.
JAV, kaip ir, pvz., Italijoje bei Japonijoje, Aukštieji rūmai renkami tiesiogiai. JAV Aukštųjų rūmų deputatų mandatų galiojimo laikas yra tris kartus ilgesnis nei žemųjų rūmų, atitinkamai 6 ir 2 metai (duomenys iš: Žigaras F., Politologija. I dalis. Mokomoji knyga. Vilnius, 1997, 140 psl.). Tuo tarpu VVokietijos FR deputatai į Aukštesniuosius rūmus yra renkami ne piliečių balsavimu, o žemių vyriausybių sprendimu (šaltinis: http://www.answers.com/germany, žiūrėta 2006-02-08).2.2. Vykdomoji valdžia. Prezidento ir vyriausybės vadovo institucijos
Vykdomoji valdžia yra antraeilės reikšmės, išvestinė valdžia. Jos rankose yra grėsminga jėga, kadangi valdžia pasireiškia valdininkų, armijos, administracijos, policijos ir teismų pagalba. Todėl vykdomąją valdžią turi kontroliuoti parlamentas ir teismas. Vykdomąją valdžią įgyvendina vyriausybė, prezidentas ir kitos vyriausybinės įstaigos (Vansevičius St., 2000). Skirtingai nuo parlamentarizmo, išsirutuliojusio natūraliu evoliucijos keliu, tokia vyriausybės struktūros forma yra dirbtinė konstrukcija, konstitucijų kūrėjų fantazijos ir darbo rezultatas. Esant prezidentinio valdymo valstybės formai galioja griežtai nustatytas valdžios suskirstymo principas – įstatymų leidimo organas ir vykdomoji valdžia yra vienas nuo kito nepriklausomi ir kiekvienas veikia pagal konstitucijos nustatytą kompetenciją. Tokio valdymo metu vyriausybę sudaro du atskiri valdžios centrai: parlamentas ir kabinetas. Prezidentinėje respublikoje prezidentas yra ne tik vyriausybės galva, bet ir vadovauja vyriausybei. Vykdomoji valdžia priklauso prezidentui, kabinetas yra atskaitingas tiesiogiai jam. Svarbiausias parlamento ir prezidento valdžios centrų nepriklausomybės garantas yra atskiri prezidento ir parlamento rinkimai (Žigaras F., 1997).
Jeigu valdžią turi prezidentas, tai vyriausybės nariai yra artimiausi jo patarėjai ir vyriausybės įgaliojimai yra išvestiniai iš prezidento įgaliojimų (Vansevičius, 2000). Tačiau dviejų valdžios centrų buvimas nereiškia, kad jie veikia visiškai nepriklausomai ir atskirai vvienas nuo kito. Šie du centrai turi vienas kitą kontroliuoti, kad būtų užtikrintas demokratijos gyvavimas ir įstatymų laikymasis.2.3. Teisminė valdžia
Teismo valdžia yra trečioji valstybės valdžios šaka, vaidinanti ypatingą vaidmenį valdžios mechanizme ir “atsvarų bei stabdžių” sistemoje. Teismas yra arbitras sprendžiant ginčus dėl teisės. Tik teismas vykdo teisingumą. Jis nepriklausomas, garantuoja piliečių teises ir laisves bei valstybingumą apskritai. Teismas yra ir tam tikras arbitras leidžiant įstatymus (Vansevičius St., 2000).
Prezidentinio valdymo sistemoje atsiranda trečiosios valdžios institucijos būtinybė, nes ten, kur yra du valdžios centrai, atsiranda sunkiai sprendžiamų ginčų, kuriems reguliuoti ir kontroliuoti konstitucijoje numatomas Konstitucinis teismas. Tačiau parlamentinio valdymo sistemoje trečiosios valdžios institucijos nereikia, nes visa valdžia priklauso vienam centrui – kabinetui ir jį remiančiai parlamento daugumai. Tokiu atveju Konstitucinis teismas prižiūri, kad valdžia neviršytų įgaliojimų (Žigaras F., 2001).
Konstitucinės priežiūros funkcijos demokratinėse šalyse paprastai priklauso teismo institucijoms. Vienose šalyse (JAV, Japonija, Šveicarija) šias funkcijas atlieka bendri teismai, t.y., patys teismai, kurie nagrinėja baudžiamuosius ir pilietinius reikalus. Galutinį sprendimą dėl kilusio ginčo priima Aukščiausiasis Teismas. Kitose šalyse (daugiausiai Europoje) konstitucinės priežiūros funkcijas atlieka tam tikslui sukurti specialūs organai – Konstituciniai Teismai (Vokietija, Italija, Ispanija) arba Konstitucinė Taryba (Prancūzija, Belgija). Kai kuriose šalyse šios funkcijos priklauso ir teismams, ir specialiems organams, o musulmoniškose ššalyse įsigalėjo tarybos, prižiūrinčios, kad įstatymai atitiktų islamo principus (Žigaras F., 2001).3. FEDERACINIŲ VALSTYBIŲ VALDYMO FORMOS
Bet kokios valdymo sąrangos valstybė turi savitą valdymo formą, kuri jai pagal tam tikrus kriterijus tinka geriausiai. Šiame skyriuje pristatysime dvi klasikines federacines valstybes – Vokietijos Federacinę Respubliką (parlamentinė respublika) ir Jungtines Amerikos Valstijas (prezidentinė respublika).3.1. Vokietijos Federacinė Respublika
Vokietijos Federacinė Respublika, turinti daugiausiai gyventojų ir vieną stipriausių ekonomikų Europoje, yra itin svarbi šio žemyno ekonominių, politinių ir gynybinių organizacijų narė. Federatyvinė struktūra – istorinė Vokietijos tradicija. Yra nuomonių, kad Vokietija be tokios struktūros egzistuoti negalėtų. Federalizmo buvo atsisakyta tik valdant A. Hitleriui (Žigaras F., 2001). Po Antrojo Pasaulinio karo Vokietiją okupavo karą laimėjusios JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Sovietų sąjunga. Vakarų Vokietija buvo suformuota 1949 metais, o Sovietų valdoma zona tapo Rytų Vokietija. Abi Vokietijos buvo sujungtos 1990 metais, po Rytų Vokietijos komunistinės vyriausybės žlugimo. Didelėmis pastangomis VFR pavyko pakelti buvusios Rytų Vokietijos pragyvenimo lygį iki Vakarų Vokietijos standartų. 1999 sausį Vokietijos Federacinė Respublika kartu su kitomis 10 ES narių įsivedė bendrą valiutą – eurą (http://www.answers.com/germany, žiūrėta 2006-02-08).
Federacijos Konstitucija laikoma 1949 m. gegužės 23 d. priimta konstitucija, pavadinta Pagrindiniu Įstatymu, su vėlesniais 1954 ir 1956 papildymais 1990 m. spalio 3 d. tapo sujungtos Vokietijos Konstitucija
(Pasaulio šalys. Vakarų Europa, Lietuvių informacijos institutas, 1991).
VFR yra federacinė respublika, sudaryta iš 16 žemių (žr. 1 priedas) (Pasaulio šalys. Vakarų Europa, Lietuvių informacijos institutas, 1991). Vokietijos FR atstovauja federacinės valstybės modelį, kuris atsiranda centrinės valdžios iniciatyva, tai yra vadinamasis “modelis iš viršaus”. Oficialioji sostinė ir didžiausias miestas yra Berlynas, bet daug administracinių institucijų vis dar yra įsikūrusios Bonoje, buvusios Vakarų Vokietijos sostinėje (šaltinis: http://en.wikipedia.org/wiki/Berlin, žiūrėta 2006-02-14). Kiekviena žemė turi savo konstituciją, įstatymų leidybos organus (parlamentą) ir vyriausybę, kuri gali įįstatymais reguliuoti bet kurią viešojo gyvenimo sritį, išskyrus tas sritis, kurios yra išimtinė federalinės vyriausybės kompetencija (gynyba, užsienio reikalai ir finansai). Švietimo, vietinių įstatymų įgyvendinimo priemonių, kultūros ir aplinkos apsaugos politikos klausimai yra žemių vyriausybių kompetencijoje (šaltinis: http://www.answers.com/germany, žiūrėta 2006-02-08).
Vokietija yra parlamentinės demokratijos valstybė. Įstatymus leidžia parlamentas, kurį sudaro dveji rūmai: Bundestagas ir Bundesratas. Aukštesnieji rūmai, Bundesratas, sudaromi iš 69 deputatų (šaltinis: http://www.bundesrat.de/Site/Inhalt/EN/2_20Bundesrat/2.1_20Struktur_20und_20Aufgaben/2.1.1_20Organisation/index,templateId=renderUnterseiteKomplett.html, žiūrėta 2006-02-14). Kiekvienos žemės vyriausybė skiria 3 – 6 deputatus priklausomai nuo žemės gyventojų skaičiaus (deputatų skaičius nnuo žemių pateikiamas 1 priede). Taigi rinkimai į Bundesratą nerengiami. Bundesratą sudaro deputatai, skirti iš žemių vyriausybių sudėties 4 metams (Pasaulio šalys. Vakarų Europa, Lietuvių informacijos institutas, 1991). Vadinasi, Bundesrato sudėtis priklauso nuo žemių vyriausybių sudėties. Aukštesniųjų rūmų sudėtis gali ppakisti bet kada, kai viena iš žemių surengia vietinius rinkimus. Žemesnieji rūmai, Bundestagas, yra pagrindinis valstybės įstatymų leidybos organas. Bundestagą renka gyventojai iš 603 deputatų 4 metams (šaltinis: http://www.bundestag.de/htdocs_e/orga/index.html, žiūrėta 2006-02-14). Pusė deputatų renkami rinkiminėse apylinkėse mažoritarinės sistemos tiesioginio balsavimo būdu, kita pusė – pagal partijų sąrašus nuo kiekvienos žemės proporcingai. Partija, norėdama patekti į Bundestagą, turi surinkti ne mažiau kaip 5% visų balsavimo teisę turinčių piliečių balsų arba gauti 3 tiesioginius mandatus (šaltinis: http://www.answers.com/germany, žiūrėta 2006-02-08).
Vykdomoji valdžia priklauso federalinei vyriausybei, kuriai vadovauja federalinis kancleris. Federalinis kancleris renkamas Bundestage balsų dauguma, prezidento teikimu. Ministrus skiria prezidentas federalinio kanclerio teikimu (Pasaulio šalys. Vakarų Europa, Lietuvių infor.macijos institutas, 1991). Valstybės vadovas – federalinis prezidentas, kurį renka specialiai sušauktas Federalinis susirinkimas 5 metams, iir kuris gali būti pakartotinai renkamas tik vieną kartą. Federalinį susirinkimą sušaukia Bundestago pirmininkas, susirinkimą sudaro Bundestago deputatai ir toks pat skaičius narių, išrinktų landtaguose (žemių parlamentuose). Konstitucijoje numatoma, kad, jeigu prezidentas yra neveiksnus arba miršta, jo įgaliojimus vykdo Bundesrato pirmininkas (Pasaulio šalys. Vakarų Europa, Lietuvių informacijos institutas, 1991). Federalinis prezidentas yra konstitucinis valstybės vadovas, tačiau jis turi labai mažą įtaką vyriausybei (šaltinis: http://www.answers.com/germany, žiūrėta 2006-02-08). Dabartiniai valstybės vadovai: prezidentas Horst Köhler ir kanclerė Angela Merkel.
Vokietijos FR teismų sistema ssusideda iš trijų tipų teismų. Pagal skaičių daugiausiai yra bendrosios kompetencijos teismų, kurie sprendžia kriminalines ir daugumą civilinių bylų. Specializuotieji teismai išaiškina bylas, susijusias su administracine, darbo, socialine, fiskaline ir patentų teisėmis. Konstituciniai teismai užsiima Konstitucijos interpretavimu. Teismai skirstomi į vietinius, regioninius, apeliacinius ir federalinius. Šiuo metu Vokietijoje yra 828 bendrosios kompetencijos teismai, 142 darbo teisės teismai, 69 administraciniai teismai, 20 mokesčių teisės teismų, 86 socialinės teisės teismai ir 16 konstitucinių teismų (15 Žemių Konstitucinių teismų, 1 Federalinis Konstitucinis teismas). Kiekviena žemė, išskyrus Šlėzvigą – Holšteiną, turi Žemės Konstitucinį teismą. Toks teismas yra nepriklausomas administraciškai ir finansiškai nuo bet kokios valdžios institucijos. Pavyzdžiui, žemės Konstitucinis teismas gali sudaryti savo biudžetą, samdyti ir atleisti darbuotojus. (šaltinis: http://www.answers.com/topic/judiciary-of-germany?method=8, žiūrėta 2006-02-14).
Federalinis Konstitucinis Teismas (Bundesverfassungsgericht) yra aukščiausia teisminė instancija. Jį sudaro 16 teisėjų, kurie renkami 12 metų kadencijai; teisėjų sudėtis nėra atnaujinama, o teisėją iš užimamų pareigų galima pašalinti tik tada, jei pats Federalinis Konstitucinis teismas jį apkaltina piktnaudžiavimu pareigomis. Pusę šio teismo teisėjų išrenka Bundestagas, kitą pusę – Bundesratas. Teismas padalintas į du Senatus, abiejuose yra po 8 teisėjus, iš kurių vienas yra paskiriamas Vyriausiuoju. Pirmasis senatas sprendžia klausimus, susijusius su pagrindinėmis teisėmis, garantuotomis Pagrindinio Įstatymo (Basic Law) 1 – 19 straipsniuose bei lliečiančius priimamų įstatymų sutinkamumą su Konstitucija. Antrasis senatas sprendžia vyriausybių organų konstitucinius ginčus bei nustato, kaip turi būti reguliuojamas politinis procesas (šaltinis: http://en.wikipedia.org/wiki/Judiciary_of_Germany, žiūrėta 2006-02-14).
Kitaip nei Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiasis Teismas, Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas nepriima galutinio sprendimo, ši funkcija yra perduota specializuotiems federaciniams teismams. Pagrindinis Įstatymas (Basic Law) aiškiai numato, kad Federalinio Konstitucinio teismo jurisdikcijoje – tik Konstitucijos klausimai (šaltinis: http://en.wikipedia.org/wiki/Judiciary_of_Germany, žiūrėta 2006-02-14).3.2. Jungtinės Amerikos Valstijos
1776 nuo Karūnos atskilo Šiaurės Amerikos žemyne buvusios kolonijos ir taip įsikūrė Jungtinės Amerikos Valstijos. XIX – XX amžiais prie pirmųjų 13 valstijų prisijungė dar 37, taigi dabar ši valstybė užima didžiąją dalį žemyno, jai priklauso ir daug kitų teritorijų (American Samoa, Baker Island, Guam, Howland Island, Jarvis Island, Johnston Atoll, Kingman Reef, Midway Islands, Navassa Island, Northern Mariana Islands, Palmyra Atoll, Puerto Rico, Virgin Islands, Wake Island). Labiausiai šiai supervalstybei pakenkė Civilinis karas (1861 – 1865) ir Didžioji depresija (XX a. 3 – 4 deš.). Tačiau sustiprinta laimėjimų I ir II Pasauliniame kare, taip pat Šaltojo karo, JAV įgijo didelią įtaką pasauliniu mastu ekonomikoje, politikoje, kultūroje, taip pat kariuomenės, mokslo ir technologijų srityse. Dėl tokios didelės įtakos JAV yra laikoma supervalstybe. Ši šalis gali pasigirti stabiliu ekonomikos augimu, žemu nedarbo ir infliacijos llygiu bei stulbinamai dideliais pasiekimais technologijų kūrime (šaltinis: http://www.answers.com/usa, žiūrėta 2006-02-14).
Jau daugiau nei 200 metų JAV galioja pirmoji pasaulyje rašytinė konstitucija – JAV konstitucija, kuri buvo sukurta ir priimta 1787 po Amerikos nepriklausomybės karo prieš Angliją, kai į vieną valstybę susijungė atskiros valstijos (Žigaras F., 2001).
Jungtinės Amerikos Valstijos pagal valdymo formą yra federacinė respublika, sudaryta iš 50 valstijų ir vienos federalinės apygardos, taip pat turi kelias skirtingo priklausomybės laipsnio teritorijas (žr. 2 priedas) (šaltinis: http://en.wikipedia.org/wiki/United_States, žiūrėta 2006-02-14). JAV atstovauja federacinės valstybės modelį, kuris yra sukuriamas teritorinius vienetus sujungiant į bendrą visumą. Toks modelis pramintas “modeliu iš apačios”. Pagal valstybės formą JAV vadinama prezidentine demokratija; vyriausybės skirstomos į tris lygius: federalinė, valstijos ir vietinė. Kiekvienas iš valdymo lygių turi tam tikras išimtines teises ir įgaliojimus. Kiekvieno lygmens pareigūnai yra arba renkami rinkėjų slaptu balsavimu, arba paskiriami kitų išrinktų pareigūnų. Dažniausiai renkamieji pareigūnai renkami paprastosios daugumos balsavimo sistema. Balsavimo teisė nuo valstijų sukūrimo labai pakito. Tuomet rinkimų teisę turėjo tik baltieji vyrai žemvaldžiai. 1913 metais patvirtinus Septynioliktąją Konstitucijos pataisą, numatyta, kad abeji rūmai yra renkami tiesioginiu balsavimu. Priėmus Dvidešimt šeštąją Kostitucijos pataisą, bet kokios rasės, lyties ar turtinės padėties amerikietis balsavimo teisę įgyja, sulaukęs 18 metų. Tačiau yra ir apribojimų: sunkius
nusikaltimus įvykdę asmenys kai kuriose valstijose balsavimo teisės netenka bausmės atlikimo metu, kitose – visam laikui. Be to, nors Kolumbijos apskrities gyventojai moka federalinius mokesčius ir paklūsta federaliniams įstatymams, vienintelis jų atstovas Kongrese neturi balso teisės.
Valdžios galių paskirstymas tarp federalinės ir valstijų vyriausybių pateikiamas 3 priede. Kiekviena valstija turi savo rašytinę konstituciją, vyriausybę ir įstatymų kodeksą. Aukščiausias renkamas valstijos pareigūnas yra gubernatorius. Jo funkcijos labai panašios į prezidento; gubernatorius turi veto teisę, yra vykdomosios valdžios galva. Taip pat kiekviena vvalstija renka dvejų rūmų parlamentą, išskyrus Nebraską, kurios parlamentas yra vienų rūmų. Tarp valstijose galiojančių įstatymų pasitaiko labai didelių skirtumų (Woll P., Zimmermann S. E., 1989). Indėnų gentys yra laikomos “vietinėmis priklausomomis tautomis”. Gentys turi skirtingas teises: nuo paprastų susirinkimų aptarti genties reikalus iki didelių ir sudėtingų valdymo aparatų. Federalinė vyriausybė skatina tokios savivaldos formavimą rinkimų keliu ar religinių lyderių paskyrimu. Genties pilietybė ir balsavimo teisė paprastai teikiama pagal kilmę, bet yra palikta teisė nustatyti ir kitus reikalavimus (šaltinis: http://en.wikipedia.org/wiki/United_States, žžiūrėta 2006-02-14).
1 lentelė. JAV federalinės vyriausybės sandara (šaltinis: Microsoft E.ncarta Encyclopedia Deluxe 2004)
Vykdomoji valdžia Įstatymų leidžiamoji valdžia Teisminė valdžia
Prezidentas Kongresas Kiti specializuoti teismai Aukščiausiasis teismas
Vice prezidentas Senatas Atstovų rūmai Apeliaciniai teismai
Ministrų kabinetas Apylinkių teismai
Kitos vykdomosios valdžios institucijos
Federalinė vyriausybė susideda iš įstatymų leidžiamosios (aukščiausia instancija yra Kongresas), vykdomosios (“vadovauja” prezidentas) iir teisminės valdžios (šiuo atveju svarbiausia institucija – Aukščiausiasis Teismas), žr. 1 lentelę. Šios valdžios yra sumodeliuotos priklausomos viena nuo kitos. Konstitucijoje numatyta, kad federalinė vyriausybė yra atsakinga už gynybą, tarptautinius santykius, monetarinę politiką, prekybos ir santykių tarp valstijų reguliavimą ir žmogaus teisių užtikrinimą. Be to, federalinė vyriausybė kartu su Aukščiausiuoju Teismu išplėtė savo galias į švietimo ir socialinio aprūpinimo sritis. Visos kitos vyriausybės funkcijos teoriškai priklauso valstijoms (šaltinis: http://en.wikipedia.org/wiki/United_States, žiūrėta 2006-02-14).
Jungtinių Amerikos Valstijų Kongresas susideda iš dvejų rūmų – Atstovų rūmų ir Senato. Atstovų rūmuose pirmininkauja spikeris, o Senate – viceprezidentas. Atstovų rūmai, kurie yra visų JAV piliečių atstovybė, turi 435 narius, kurių kiekvienas atstovauja kongresinę apskritį (congressional district) ir yra renkamas 2 metams kiekvienoje valstijoje maždaug proporcingai ggyventojų skaičiui. Tuo tarpu Senatas išreiškia federacinį valstybės pobūdį ir yra laikomas valstijų atstovybe. Senatas susideda iš 100 senatorių, renkamų po 2 iš kiekvienos valstijos, nepriklausomai nuo gyventojų skaičiaus, 6 metams, po trečdalį perrenkant kas dveji metai, kad būtų užtikrintas valdžios pereinamumas (Žigaras F., 2001). Rūmai turi skirtingas “pareigas”. Tačiau be bendro abejų rūmų sprendimo neįmanoma priimti įstatymų.
JAV valdymo sistema iki šių dienų išliko pats ryškiausias prezidentinio valdymo pavyzdys. Visa vykdomoji valdžia priklauso išimtinai prezidentui. Jį JAV piliečiai renka nnetiesioginiais rinkimais pagal paprastosios daugumos atstovavimo sistemą. Kiekvienoje valstijoje renkami prezidento rinkikai (iš viso 535), žr. 4 priedas. Kartu su prezidentu 4 metų terminui išrenkamas ir viceprezidentas, kuris paprastai laikosi atokiau nuo tiesioginio valdymo. Prezidentas savo nuožiūra formuoja vyriausybę ir visi ministrai yra atsakingi tik jam. Prezidentas taip pat yra ir vyriausiasis karinių pajėgų vadas, gali sudarinėti tarptautines sutartis. Prezidentas nėra atsakingas jokiai kitai institucijai (Vitkus G., 1998). Nors prezidentas gali pats teikti įstatymų projektus (pvz., federalinio biudžeto projektas), jam yra būtinas palaikymas Kongrese, kad įstatymas būtų priimtas. Net jei abeji rūmai pritaria pateiktam įstatymo projektui, tik prezidento pasirašytas projektas tampa įstatymu. Jei prezidentas nepritaria pateiktam projektui, jis gali pasinaudoti suspensyvinio veto teise ir grąžinti įstatymo projektą pakartotinai svarstyti. Tokiu atveju Kongresas prezidento veto gali įveikti tik 2/3 abejų rūmų balsų. Šia teise naudojamasi labai retai. JAV prezidento pareigas eina George W. Bush, išrinktas antrai kadencijai. Jis yra jau 43 JAV prezidentas.
JAV Aukščiausiasis Teismas (Supreme Court) yra nepaprastai svarbi ir galinga valdžios institucija, reikšminga “stabdžių ir atsvarų” mechanizmo dalis, padedanti užkirsti kelią tiek vykdomosios valdžios piktnaudžiavimams, tiek Kongreso priimtų nekonstituncingų įstatymų įsigaliojimui (Žigaras F., 1997). Aukščiausiasis teismas susideda iš 9 teisėjų. Teisėjus skiria prezidentas Senato pritarimu iki gyvos galvos. Šis tteismas užsiima JAV Konstitucijos interpretavimu; bet kurio vyriausybės lygmens priimtą įstatymą ar atliktą veiksmą pripažinti nekonstitucingu, panaikinti tą įstatymą ir sukurti precedentą būsimų bylų sprendimui (Woll P., Zimmermann S. E., 1989). Mažesnės galios yra apeliaciniai ir apylinkių teismai, kurie sprendžia federaline teise aiški.namas bylas. Atskirai nuo federalinių teismų sistemos egzistuoja valstijų teismai (kai kuriose valstijoe teisėjus renka gyventojai), veikiantys pagal toje valstijoje nustatytas taisykles, procedūras ir įstatymus. Valstijos Aukščiausiasis Teismas yra galutinė instancija tos valstijos įstatymų ir konstitucijos interpretavime. Į Federalinį Aukščiausiąjį teismą galima kreiptis tik kilus neaiškumams dėl JAV Konstitucijos ar tarptautinių įstatymų ar sutarčių (šaltinis: http://en.wikipedia.org/wiki/United_States, žiūrėta 2006-02-14).4. NIGERIJOS FEDERACINĖ RESPUBLIKA
Nigerija, oficialiai vadinama Nigerijos Federacine Respublika, – šalis vakarinėje Afrikoje prie Gvinėjos įlankos. Dauguma dabartinių Nigerijos FR valstijų buvo įkurtos dar prieš europiečių užkariavimus. Šią šalį XVII – XVIII a. ypatingai žiauriai išnaudojo portugalų, anglų, prancūzų ir olandų kolonizatoriai bei prekeiviai vergais. 1914 metais Britanijos imperija suvienijo visą teritoriją. Tiesa, nepriklausomybę Nigerijos FR paskelbė tik 1960 metais. Nuo 1991 oficiali sostinė yra Abuja, tačiau dauguma valdžios institucijų vis dar įsikūrusios Lagos –didžiausiame mieste, kuris anksčiau buvo sostinė.
Nigerija pagal gyventojų skaičių yra didžiausia šalis Afrikoje, tuo pačiu – greičiausiai auganti valstybė pasaulyje. Vietiniai gyventojai skirstomi į daugiau 250 eetninių grupių, kurios susiformavo genčių pagrindu. Iš jų didžiausios: Hausa, Fulani, Yoruba ir Igbo. Nors oficialia kalba pripažįstama anglų, kiekviena etninė grupė kalba savo kalba. Šiaurinėje šalies dalyje paplitęs islamas (maždaug pusė gyventojų išpažįsta šį tikėjimą), pietinėje dalyje – krikščionybė (apie 40% populiacijos), likusieji 10 % praktikuoja tradicinius tikėjimus (šaltinis: http://www.answers.com/nigeria, žiūrėta 2006 – 02 – 08), plačiau žr. 5 priedas.
Prieš ir po nepriklausomybės paskelbimo 1960, Nigerija buvo trijų regionų – Šiaurės, Vakarų ir Rytų – federacija. 1963 metais dvi provincijos buvo atskirtos nuo Vakarų regiono ir suformavo Vidurio vakarų regioną. 1967 regionai buvo pakeisti 12 valstijų, tik Vidurio vakarų regionas išvengė padalijimo. 1967 – 1970 vyko “atskilimo” procesai, kai valstijos įkurdavo atskiras valstybes, pvz., Biafra. 1967 buvo suformuotos 7 naujos valstijos ir išskirta Federalinės sostinės teritorija, dabar vadinama Abuja. 1987 buvo įsteigtos dar dvi, o 1991 – 10 naujų. Paskutiniai pokyčiai įvyko 1996 metais, kai, patvirtinus 5 naujas valstijas, jų bendras skaičius pasiekė 36. Šiuo metu Nigerijos FR susideda iš 36 valstijų ir Federalinės sostinės teritorijos. Jų pavadinimai bei geografinis išsidėstymas pateikiami 6 priede.
Dabartinę Nigerijos Federacinės Respublikos santvarką reglamentuoja 1999 gegužės konstitucija. Vykdomosios valdžios galva yra prezidento institucija ir ministrų kabinetas, vadinamas Federaline Vykdomąja Taryba (Federal Executive Council).
Prezidentas yra ne tik valstybės galva, bet ir vyriausybės vadovas. Jis renkamas 4 metų kadencijai. Dabartinis prezidentas Olusegun Obasanjo antrai kadencijai buvo perrinktas 2003 gegužės 19. Šiuo metu viceprezidento pareigas eina Atiku Abubakar. Įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso dvejų rūmų parlamentui, kuris vadinamas Nacionaline Asamblėja (National Assembly). Nacionalinė Asamblėja susideda iš 360 vietų Atstovų rūmų ir 109 vietų Senato. Abiejų rūmų nariai renkami 4 metų kadencijai, į Senatą renkama po 3 atstovus iš kiekvienos valstijos ir vienas atstovas iš Federalinės sostinės tteritorijos. Tuo tarpu į Atstovų rūmus kandidatai renkami paprastąja balsų dauguma. Šioje kadencijoje Atstovų rūmuose viena vieta yra likusi laisva. Parlamentas pirmą kartą susirinko 1999 rugpjūtį Abuja mieste.
Lygi ir universali balsavimo teisė suteikiama visiems 18 metų sulaukusiems Nigerijos Federacinės Respublikos piliečiams.
Įstatyminė sistema pagrįsta anglosaksų precedentine teise, 12 šiaurinių valstijų – šariatine islamo teise, taip pat esama tradicinės paprotinės teisės įtakos. Teisminė valdžia susideda iš Aukščiausiojo teismo ir Federalinio apeliacinio teismo. Aukščiausiojo teismo teisėjus skiria prezidentas, o Federalinio apeliacinio – ffederalinė vyriausybė Patariamojo komiteto teismų klausimais (Advisory Judicial Committee) teikimu.IŠVADOS
1. Federacija – valstybės santvarkos forma, kurioje kelios valstybės ar žemesnio lygio nacionaliniai arba istoriškai susiklostę teritoriniai junginiai yra susivieniję į vieną valstybę (Tarptautinių žodžių žodynas, 1985). Tokioje valstybėje pagrindinė kompetencija priklauso ffederacijos nariams, o išvestinė – centrui, bet kompetencijų pasiskirstymą kontroliuoja centras (Žigaras F., 2001). Federacinių valstybių pasaulyje yra nedaug. Tokį valstybės santvarkos modelį paprastai pasirenka didelės valstybės (Letukienė N., Gineika J., 2004), kad būtų paprasčiau įgyvendinti etninių, rasinių, teritorinių skirtumų turinčių gyventojų poreikius, kad būtų išvengta konfliktų. Taip pat smulkesni politiniai – teritoriniai dariniai, susijungę į vieną didelę valstybę, gali įgyti svaresnį balsą tarptautinėje politikoje, prekių rinkoje, pagerinti socialinių paslaugų kokybę ir t.t.
2. Parlamentas – tai tautos išrinktų atstovų susirinkimas, kuris turi įstatymų leidimo valdžią ir kuriam suteikta teisė kalbėti tautos ar valstybės vardu (Žigaras F., 1997). Greta įstatymų leidybos parlamentas tvirtina biudžetą, kai kurių pareigūnų skyrimą, vykdo vyriausybės darbo ir kitų vykdomosios valdžios pareigūnų veiklos kontrolę (Vansevičius St., 2000). PParlamentai būna vienerių arba dvejų rūmų. Dvejų rūmų buvimas leidžia detaliau išnagrinėti įstatymus bei užtikrina platesnį ir įvairesnį valstybės tautos atstovavimą, apsaugo nuo skubotų žemesniųjų rūmų sprendimų. Vykdomąją valdžią įgyvendina vyriausybė, prezidentas ir kitos vyriausybinės įstaigos (Vansevičius St., 2000). Prezidentinėje respublikoje prezidentas yra ne tik vyriausybės galva, bet ir vadovauja vyriausybei. Vykdomoji valdžia priklauso prezidentui, kabinetas yra atskaitingas tiesiogiai jam. Teismo valdžia yra trečioji valstybės valdžios šaka. Teismas yra arbitras sprendžiant ginčus dėl teisės. Tik teismas vykdo teisingumą. Jis nepriklausomas, ggarantuoja piliečių teises ir laisves bei valstybingumą apskritai.
3. Abi nagrinėtos valstybės yra respublikos – turi parlamentus. Ir JAV, ir VFR parlamentai yra sudaryti iš 2 rūmų; JAV abeji rūmai yra renkami tiesiogiai, o VFR – tik žemesnieji. JAV prezidentas yra renkamas netiesiogiai, o VFR – tiesiogiai, bet “galingiausia” politinė figūra yra kancleris. JAV prezidentas sudaro vyriausybę ir yra premjeras. Abi šalys turi Aukščiausiuosius Konstitucinius Teismus, kurie aiškina konstituciją.
4. Abiejose nagrinėtose valstybėse valstijos turi savo konstitucijas, parlamentus, vyriausybes, renkamus pareigūnus ir teismus. Valstijos yra atstovaujamos parlamente. Egzistuoja dvi teismų sistemos – federalinė ir valstijų. Valstijos (su mažomis išimtimis) turi savo Konstitucinius Teismus. Kiekviena valstija turi daug įgaliojimų, neperduotų centrinei vyriausybei. Federalinės valstybės įgaliojimai paprastai apima gynybą, užsienio reikalus ir finansus.
5. Pagal pateiktą NFR valdymo formos aprašymą galima daryti išvadą, kad ši valstybė yra panašesnė į JAV nei į VFR. Tai parodo prezidento galios iškėlimas, viceprezidento pareigybės įsteigimas, prezidento teisė formuoti Ministrų kabinetą, paties prezidento ir premjero institucijų sujungimas, Aukštesniųjų rūmų rinkimas tiesioginiu balsavimu.
6. LITERATŪRA
1. Duomenų bazė answers.com [interaktyvus]. Prieiga per Internetą:
2. Elektroninė enciklopedija Wikipedia [interaktyvus]. Prieiga per Internetą:
3. Interaktyvi duomenų bazė. Prieiga per internetą:
4. Letukienė N. Istorija, politologija/ N. Letukienė, J. Gineika. Vilnius, 2004. 343 p.
5. Lietuvių informacijos institutas. Pasaulio šalys. Vakarų Europa. Vilnius, 1991. 1100 p.
6. Microsoft Encarta Encyclopedia Deluxe 2004.
7. Oficialusis Bundesrato Internero puslapis [interaktyvus]. Prieiga per Internetą:
8. Oficialusis Bundestago Interneto puslapis [interaktyvus]. Prieiga per Internetą:
9. Tarptautinių žodžių žodynas / Ats. red. V. Kvie.tkauskas. Vilnius, 1985. 528 p.
10. Vansevičius St. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius, 2000. 256 p.
11. Vitkus G. Politologija. Vilnius, 1998. 286 p.
12. Woll P. American Government: The Core/ P. Woll, S. E. Zimmermann. New York, 1989. 278 p.
13. Žigaras F. Politologija / Mokomoji knyga. Vilnius, 2001. 701 p.
14. Žigaras F. Politologija. I dalis. Mokomoji knyga. Vilnius, 1997. 140 p.
