Lobizmas
TURINYS
ĮŽANGA ………………………… 3
1.Bendroji lobistinės veiklos samprata ……………………… 4
1.1. Lobizmo, lobistinės veiklos ir lobisto sąvokos …………….. 4
2. Interesų grupės ………………………… 8
2.1. Interesų grupių sąvoka ………………………… 8
2.2. Interesų grupių rūšys ir veiklos formos …………………. 12
2.3. Interesų grupių skirtumai ………………………. 14
2.4. Teigiami interesų grupių veiklos aspektai ………………. 18
2.5. Neigiami interesų grupių veiklos aspektai ……………….. 19
2.6. Veto teisė ………………………… 20
2.7. Interesų grupių įtaka Lietuvoje ir perspektyvos Europos Sąjungoje …… 20
3. Lobizmas Briuselyje ………………………… 22
4. Lobizmo reglamentavimas Europos Sąjungos ir nevyriausybinių organizacijų veikla . 28
5. LLobizmo komunikacijos ypatumai ………………………. 29
6. Lobizmas Lietuvoje ………………………… 34
6.1. Lobistinės veiklos įstatymas ………………………. 34
6.2. Lietuvos lobistų grupės ir tipai …………………….. 38
IŠVADOS ………………………… 38
LITERATŪRA ………………………… 40ĮŽANGA
Demokratinėje visuomenėje skatintinas kuo didesnis tiesioginis piliečių dalyvavimas valstybės valdyme. Kadangi visų piliečių įtraukti į valstybės valdymą praktiškai neįmanoma, skatinamas ir vertinamas suinteresuotų grupių atstovų dalyvavimas sprendžiant problemas.
Lobizmas iš esmės yra labai sena veikla. Pirmą kartą šis terminas panaudotas XIX a. viduryje, o 1946 -aisiais JAV kongresas nusprendė, kad lobistai privalo registruotis nurodydami, kam jie ppavaldūs, kokių interesų turi, kokį užmokestį gauna. 1979 m. buvo įkurta Amerikos lobistų lyga. Iš amerikiečių pasimokė ir Europos Sąjunga – dabar Briuselis dažnai vadinamas Europos lobistų sostine.
Galima drąsiai teigti, kad lobizmas kaip veikla žmonijos istorijoje egzistuoja nuo tada, kkai atsirado valdžia. Nepriklausomai nuo jos formos (monarchija, konstitucinė monarchija, konstitucinė demokratija ar pan.) visada egzistavo visuomenės narių norai (t.y. interesai) ir galimybės padaryti įtaką valdžios sprendimams, nes retai kada sprendimai būdavo tokie bendri, kad nepaliestų vienos ar kitos visuomenės narių grupės arba atskirų individų. Lobizmas savaime niekada nebūtų kokiais nors būdais teisiškai apibrėžiamas arba reguliuojamas, jei ne su juo susijusios kitos blogybės – interesų konfliktas ir korupcija.
Lobizmas beveik visame pasaulyje yra pripažįstamas kaip normali veikla, legalus verslas.
Taip pat daug kur yra įteisinta lobisto profesija, taigi verslininkų ar jų atstovų įtaka politikams laikoma įprastu dalyku.
Tuo tarpu Lietuvoje lobizmas neretai yra siejamas su korupcija, o verslininkų ar kitų organizacijų interesams atstovaujantys žmonės visuomenei atrodo įtartini.
Tikslas: apžvelgti lobizmą ES ir Lietuvoje
Uždaviniai: <
1. Apžvelgti bendrosios lobistinės veiklos sampratą.
2. Susipažinti su interesų grupėmis ir jų veikla.
3. Aptarti lobizmą Briuselyje.
4. Apžvelgti lobistinės veiklos reglamentavimą Europos Sąjungoje, nevyriausybinių organizacijų veiklą.
5. Atskleisti lobizmo komunikacijos ypatumus.
6. Išsiaiškinti lobistinės veiklos reglamentavimą Lietuvoje.
Metodika: literatūros apžvalga.
Politikoje niekas nevyksta šiaip sau.
Jei kažkas įvyksta, neabejotina- taip ir buvo suplanuota
Franklinas Delano Rooseveltas
Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas
1. BENDROJI LOBISTINĖS VEIKLOS SAMPRATA1.1. Lobizmo, lobistinės veiklos ir lobisto sąvokos.
Lobizmas – verslininkų grupių interesų gynimas įvairiais būdais darant įtaką politikams, ypač parlamento nariams. Lobistas – atstovas, mėginantis parlamente arba ministerijoje rengiamų įstatymų projektus pakreipti ttam tikrų grupių naudai.
Tokius paaiškinimus pateikia „Tarptautinių žodžių žodynas“.
Lobizmas yra procesas, kurio metu apsikeičiama informacija, ir grupės, organizacijos ar jos dalies nuomonė perduodama valdžios pareigūnams (tiek rinktiems, tiek skirtiems pareigūnams), turint pagrindinį tikslą – daryti įtaką, kad būtų priimtas palankus sprendimas.
Dažnai svarbiausia yra išreikšti nuomonę, o ne pasiekti, kad valdžia patvirtintų tam tikrą nuostatą, nes iki to laiko, kol ši pozicija bus vyriausybės priimta, gali praeiti daug savaičių, mėnesių ar net metų. O aiškiai išdėstytas ir net paremtas faktas gali daryti įtaką valdžios politikai – priversti su jums rūpimais dalykais susijusius asmenis apgalvoti pateiktus argumentus ir prisiderinti prie jų [1, p. 27].
Lobistinė veikla apibūdinama kaip fizinio ar juridinio asmens atlygintini ar neatlygintini veiksmai, kuriais siekiama daryti įtaką, kad lobistinės veiklos užsakovo interesais būtų keičiami, papildomi ar pripažįstami netekusiais galios teisės aktai, priimami ar nepriimami nauji teisės aktai [7], [12].
Yra skiriami penki pagrindiniai lobistinės veiklos uždaviniai:
1. Tinkamo pranešimo perdavimas. Tas pranešimas – tai konkreti informacija, kurią grupė arba organizacija turi perduoti politikui. Kartais tai gali būti savo pozicijos išraiška, o kartais – tik koks faktas arba statistika. Tikras menas yra nustatyti, koks informacijos perdavimo būdas yra efektyviausias.
2. Informacijos pateikimas tinkamiems žmonėms. Reikia žinoti, kas priima pagrindinius sprendimus, ir sutelkti dėmesį į ttą žmogų ar žmonių grupę. Šie asmenys nebūtinai turi būti ministerijų vadovai arba įstatymų leidėjai. Svarbūs yra ir viduriniojo lygio direktoriai arba jų padėjėjai.
3. Tinkama informacijos pateikimo forma. Šiame etape svarbu suprasti politikų norus, kokiu būdu informacija turėtų būti pateikta: kokios apimties, raštu ar žodžiu, pateikta konsultanto ar grupės vadovo.
4. Informacijos pateikimas tinkamu metu. Informacija bus netokia efektyvi arba visai neišgirsta, jei nebus pateikta tinkamiausiu bendravimo su valstybės tarnautoju metu.
5. Perduodama informacija turi tinkamai išreikšti problemą. Net įvykdžius keturis pirmuosius reikalavimus, sėkmės nepavyktų pasiekti, jeigu lobistų grupė nepajėgs paveikti problemos sprendimo, pavyzdžiui, dėl problemos neatitikimo įprastinei grupės lobistinės veiklos sričiai, nepakankamų išteklių ar problemos aktualumo politikams ir visuomenei ir t.t. – nors apskritai grupė veikia labai sėkmingai ir šiuo atveju labai stengiasi.
Šešios šių uždavinių implikacijos:
1. Svarbiausia – planuoti lobistinę veiklą; tai apima valdžios veiksmų ir kitų susietų interesų grupių stebėjimą. Planavimas sudaro 90 % lobistinės kampanijos. Be to, didžioji dalis lobistų – samdomi ar pačios grupės nariai – daug laiko praleidžia sekdami, kas vyksta valdžios sluoksniuose arba ką daro kitos lobistų grupės.
2. Ryšys su vyriausybe ir kitomis interesų grupėmis užmezgimas ir palaikymas yra itin svarbus.
3. Pasitikėjimo, patikimumo bei kai kuriais atvejais lojalumo – ypač valstybės tarnautojams kūrimas. Tai yra bet kokių artimų asmeninių ryšių, grįstų abipuse nnauda, lobistinis aspektas. Nors šio aspekto reikšmę pripažįsta beveik visi lobistai, jis yra svarbesnis nedidelę įtaką turinčioms lobistų grupėms.
4. Siekis užmegzti ryšius su valstybės tarnautojais, suteikiančiais paramą lobistinei grupei ar organizacijai. Ši veikla – ne tik ryšių užmezgimas ir palaikymas bei pasitikėjimo ir patikimumo kūrimas, nors apima ir visus šiuos aspektus. Tai jau tolesnis lobizmo etapas – priversti, kad valstybės tarnautojas – paprastai iš reikalo arba įsipareigojęs – lobistinės grupės tikslams panaudotų savo politinį kapitalą. Valstybės tarnautojus priversdami įsipareigoti, tam tikri lobis.tai, nors ir nelabai patikimi bei lojalūs, įgyja didelių galių ir tampa labai žymūs.
5. Siekis sutarti lobistinės grupės viduje bei su grupėmis sąjungininkėmis dėl esminių lobistinės veiklos klausimų. Lobistai ir interesų grupių vadovai nurodo, jog ši veikla sudaro didžiąją dalį jų darbo – ji yra esminis veiksnys, užtikrinantis, jog politikams pateikiama grupės pozicija yra vieninga.
6. Nuolatinis lobistinės veiklos – strategijos ir taktikos – tobulinimas pagal besikeičiantį politinį klimatą. Taktikos ir strategijos tobulinimas apima situaciją grupės viduje bei išorinę politinę situaciją – grupės sąjungininkų bei varžovų padėtį, besikeičiančią valdžios poziciją. Dėl kintančios situacijos ir amorfiško politikos formavimo proceso ši implikacija turbūt reikšmingesnė jungtinėms valstybėms ir Europos Sąjungai.
Lobistą galima apibrėžti kaip „asmenį, atstovaujantį interesų grupei, ir jos naudai itakojantį valdžios sprendimus“ (Thomas ir
Hrebenar, 1999, p.124). Šį apibrėžimą pripažįsta ir vartoja ne vienas mokslinnkas, tačiau vis dėlto jis yra per siauras lyginamajai atskirų šalių lobizmo analizei atlikti. Jis neapima lobistinės grupės narių veiklos, skirtos paveikti viešąją politiką.
Lobistas apibrėžiamas kaip interesų grupės paskirtas asmuo, kurio uždavinys – palengvinti savo grupei įtakoti viešąją politiką bei vykdyti tokią veiklą:
1) tiesiogiai bendrauti su valstybės tarnautojais;
2) kontroliuoti politinį ir vyriausybės darbą;
3) konsultuoti dėl politinės strategijos ir taktikos;
4) plėtoti ir prižiūrėti savo grupės lobistinę veiklą [1, p. 27-29].
“Transparency International” vieno pagrindinių ideologų Jermy PPope veikale „Akis į akį su korupcija: Nacionalinio integralumo sistemos elementai“ (“Confronting Corruption: The Elements of a National Integrity System”), kaip pavyzdiniai lobizmo reguliavimo įstatymai pateikiami Kanados teisės aktai, priimti 1997 m. Lobistinę veiklą Kanadoje reglamentuojantis įstatymas, nurodo tris Lobistų rūšis:
1. Lobistai konsultantai. Asmenys, kurie už atlyginimą vykdo lobistinę veiklą lobistinės veiklos užsakovo naudai. Jie privalo pateikti lobistų registrui informaciją, kai pradeda veiklą, kuomet informacija pasikeičia ir kai baigia veiklą.
2. Įmonėse dirbantys lobistai. Tai asmenys, kurie dirba nuolatinį ddarbą komercine veikla besiverčiančiose įmonėse. Jie lobistinę veiklą vykdo savo darbdavio komerciniams interesams tenkinti. Darbuotojai privalo lobistų registrui pateikti informaciją kuomet pradeda darbą, o vėliau – periodiškai. Informaciją būtina atnaujinti, kai jis pasikeičia, kuomet asmuo baigia vykdyti lobistinę veiklą, taip ppat kuomet baigia darbą.
3. Organizacijose dirbantys lobistai. Tai pelno nesiekiančių organizacijų darbuotojai, kurių reikšmingą pareigų dalį sudaro lobistinė veikla. Organizacijos vadovas privalo pateikti informaciją lobistų registrui nuo to momento, kai vienas iš darbuotojų pradeda vykdyti lobistinę veiklą, o vėliau – periodiškai. Pateikti informaciją būtina tik tokiu atveju, jei vieno iš darbuotojų vykdoma lobistinė veikla sudaro reikšmingą dalį jo pareigų (atskaitos taškas – 20 procentų viso jo darbo laiko) arba visų darbuotojų minėta veikla kartu sudėjus sudaro bent 20 procentų vieno darbuotojo darbo laiko
2. INTERESŲ GRUPĖS2.1. Interesų grupių sąvoka
Žmonių grupių noras paveikti valdžią ar jos atstovus, siekiant sau palankių sprendimų ir įstatymų, pastaruoju metu tapo ypač pastebimu ir nenuginčijamu vaidmeniu politikos formavime. Šios organizuotos žmonių grupės kitaip dar vadinamos „„interesų grupėmis“. Interesų grupės – tai organizacijos, kurios yra autonomiškos nuo vyriausybės ir politinių partijų ir vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis stengiasi daryti įtaką vyriausybės politikai, tačiau jos nesiekia valdžios tiesiogiai, o stengiasi paveikti jau esančius valdžioje. Į politikos formavimą yra įsitraukusios pačios įvairiausios interesų grupės. Interesų grupių veikla dažnai apibūdinama, kaip žmonių valios ir norų išreiškimas ir atstovavimas, tačiau, tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje, daugelis žmonių nepasitiki šiomis grupėmis, manydami, kad jos tėra tik politinių rietenų, pinigų ir valdžios ttroškimas, tačiau svarbiausias jų skirtumas nuo politinių partijų yra tas, kad interesų grupės nesiekia formuoti vyriausybės
Bet kuri grupė, siekianti paveikti vyriausybę, vadinama interesų grupe. Keliamas interesas gali būti santykinai siauras, jei jis išreiškia tam tikros veiklos ar vienijamų atitinkamo tikslo grupių siekius, arba gali būti žymiai plačiau suprantamas, kaip pavyzdžiui, – „Žaliųjų“ politinės organizacijos.
Skirtingos grupės, atsižvelgiant į jų veiklos pobūdį ir tikslų mąstą, grupuojamos į atskiras kategorijas. Skirstymų įvairovė yra gan didelė, tačiau vienos pagrindinių skirstymų yra visuomeninės interesų grupės ir privačių interesų grupės arba ekonominių ir visuomeninių interesų grupės [1, p. 50].
Visuomeninio intereso grupėmis vadinamos siauresnius interesus atstovaujančios grupės. Visuomeninio intereso grupės yra tos, kurios siekia visuomenines gerovės ir kurių laimėjimai nesuteikia jų nariams ar aktyvistams jokių išskirtinių ar materialių lengvatų. Šis apibrėžimas gali būti laisvai interpretuojamas pačių grupių narių. Bendra gerovė yra veiklos kryptis, kuri naudinga be išimties visiems žmonėms, nepriklausomai nuo to, ar jie dalyvauja grupėse ar ne. Ryškiais pavyzdžiais gali būti švarios atmosferos ir pasaulinės taikos klausimai. Tačiau, nors visi linkėtų šių dalykų, tačiau ne kiekvienas juos vienodai vertina. Gamybininkai priešinasi griežtoms atmosferos užterštumo apribojimo normoms, argumentuodami, kad jų pozicijos remiasi kitokia nei švarios atmosferos gynėjų visuomeninio intereso koncepcija. Tai, kas yra visuomeninė gerovė vienai grupei, ggali būti asmenine nauda kitai grupei“ [10, p.154].
Ūkio ministerijos Įmonių ekonomikosir valdymo departamento direktorė straipsnyje „ Europos ekonominių interesų grupė – nauja verslo veiklos forma“ dėsto, jog Europos ekonominių interesų grupė yra privataus juridinio asmens teisinė forma, kurios atsiradimo teisinis pagrindas – 1985 m. liepos 25 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr.2137/85 dėl Europos ekonominių interesų grupių. Reglamente nurodyta, kad grupės veikla turi būti susijusi su jos narių komercine ūkine veikla, tačiau pabrėžtina, kad ją tik papildo. Todėl pagal Reglamentą grupei neleidžiama :
• Tiesiogiai arba netiesiogiai valdyti arba prižiūrėti savo narių arba kitų įmonių veiklą, ypač personalo vadybos, finansų ir investicijų srityse.
• Tiesiogiai arba netiesiogiai bet kokiu pagrindu turėti savo narių akcijų; turėti kitų bendrovių akcijų leidžiama tik tiek, kiek to reikia siekiant grupės tikslų, ir tik jeigu tai daroma grupės narių naudai.
• Samdyti daugiau negu 500 šimtus darbuotojų.
• Būti kitos Europos ekonominių interesų grupės nariu.
• Grupei draudžiama siekti bet kokių viešųjų investicijų.
Reglamentas pateikia išsamų Europos ekonominių interesų grupių teisinį reglamentavimą, tačiau taip pat suteikia teisę valstybėms narėms nacionaliniuose teisės aktuose nustatyti kai kurias su Europos ekonominių interesų grupių veiklos reglamentavimu susijusias normas [9, p. 5-6].
Pagrindinis požymis, skiriantis interesų grupes nuo organizacijų, yra jų homogeniškumas bei mažesnė struktūra. Rasti ribą, skiriančią .visuomeninius ir privačius interesus, nne visuomet lengva ir dažnai tai tampa konfliktų priežastimi. Asmeninės ir visuomeninės gerovės sąvokos labai skiriasi, todėl ne taip paprasti rasti objektyvių ir abiem grupėms priimtinų kriterijų [1, p. 50–51].
Vieningai sutariama, jog interesų grupių susidarymo pagrindas yra bendras interesas. Jo vedami žmonės jungiasi į grupes, kurių tikslas yra tenkinti savo poreikius. Poreikių pamatu formuojami tikslai ir reikalavimai, kurie tampa vienokių ar kitokių veiksmų priežastimi. Turbūt aiškiausią ir populiariausią interesų grupių klasifikaciją pagal organizuotumo kriterijus yra pasiūlęs politologas G.A.Almond. Pagal šią klasifikaciją skiriami keturi grupių tipai: anoniminės, neasocijuotos, asocijuotos ir institucinės:
Anoniminės interesų grupės – tai grupės, kurios nepasižymi dideliu organizuotumu, neturi aiškių lyderių, susiformuoja spontaniškai, egzistuoja trumpą laiką.(Atsiranda daugikliu atvejų dėl žmonių nusivylimo). Jos yra būdingiausios besivystančioms šalims, tačiau gali pasireikšti ir kitur. Pvz. žydai buvusioje SSRS, musulmonų fundamentalistai Irane ir t.t. Anoniminių interesų grupių veikimo būdai taip pat yra patys primityviausi; tai masinės demonstracijos, grasinimas jėga, jos vartojimas, teroristiniai išpuoliai.
Neasocijuotos interesų grupės – tai grupės, neturinčios jokios formalios organizacijos ir aktyviai nedalyvaujančios politikoje, tačiau susidedančios iš žmonių, potencialiai turinčių vienodus interesus. Tai ir įvairios gentys, ir tautinės mažumos, ir įvairūs socialiniai sluoksniai, netgi religinės grupės. Šios interesų grupės būdingiausios atsilikusiems kraštams (pvz. čigonai Rytų Europoje, „neliečiamieji“ Indijoje. Jos aktyviau neveikia,
tačiau kelia socialinių konfliktų grėsmę vien savo buvimu.
Asocijuotos interesų grupės – tai grupės, kurios yra laisvai susikūrusios ir gerai organizuotos, siekiančios sau norima linkme paveikti vyriausybės politiką, aktyviai ginančios ir atstovaujančios savo interesus. Jos labiausiai pasireiškia išsivysčiusiose ir stabiliose demokratinėse valstybėse (pvz. profsąjungos, verslininkų susivienijimai, intelektualų profesinės asociacijos, žemdirbių grupės, judėjimai už taiką ir nusiginklavimą). Asocijuotų interesų grupių veikla labiausiai pasireiškia per partijas, jų finansavimą. Dar jos daro intelektualinį poveikį.
Institucinės interesų grupės – tai grupės, kurios susiformuoja ir atsiranda ppačioje vyriausybėje, jos aparate ir įvairiose tarnybose, institucijose, kad padėtų vyriausybei įgyvendinti jau priimtus sprendimus. Institucine interesų grupe galima pavadinti ir armiją, ir valdininkiją, ir mokslo bei mokymo įstaigas, taip pat mokslinius institutus ir t.t. Jos labiausiai įtakingos besivystančiose šalyse (pvz. Lotynų Amerikoje). Šios grupės veikia politinį procesą, stengiasi išnaudoti savo interesams turimus pranašumus ir galimybes, turimus valstybės valdymo sistemoje.
Interesų grupių veikla dažniausia pasireiškia per profesionalių lobistų veiklą. Įvairios organizuotos interesų grupės savo tikslams siekti turi profesionalius lobistus, kurie ir aatlieka lobistinę veiklą. „Lobistinė veikla – fizinio ar juridinio asmens atlygintini ar neatlygintini veiksmai, kuriais siekiama daryti įtaką, kad lobistinės veiklos užsakovo interesais būtų keičiami, papildomi ar pripažįstami netekusiais galios teisės aktai, priimami ar nepriimami nauji teisės aktai.“ [5].
Taip pat aapibrėžiama veikla, kuri nelaikoma lobistine:
“1) visuomenės informavimo priemonių savininkų, leidėjų ar jų darbuotojų veikla ar darbas, susiję su informacija apie teisės aktus bei jų projektus: viso ar dalies teksto paskelbimas, apžvalga, komentarai. Ši nuostata netaikoma, kai visuomenės informavimo priemonių savininkai, leidėjai ar jų darbuotojai gauna atlyginimą už lobistinę veiklą;
2) asmenų veikla, kai jie valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų kvietimu atlygintinai ar neatlygintinai kaip ekspertai ar specialistai dalyvauja rengiant, svarstant ar aiškinant teisės. aktų projektus;
3) valstybės politikų, valstybės pareigūnų ar valstybės tarnautojų veiksmai inicijuojant, rengiant, svarstant, priimant bei aiškinant įstatymų ar kitų teisės aktų projektus, atliekami pagal teisės aktų jiems suteiktas pareigines teises;
4) pelno nesiekiančių organizacijų veikla, kuria siekiama savo narių bendrais interesais daryti įtaką, kad būtų pakeisti, papildyti ar ppripažinti netekusiais galios teisės aktai, priimti ar nepriimti nauji teisės aktai;
5) mokslininkų (pedagogų) veikla, išskyrus atvejus, kai jie veikia lobistinės veiklos užsakovo interesais;
6) fizinio asmens pareikšta nuomonė dėl teisės aktų pakeitimo, papildymo, pripažinimo netekusiais galios, naujų teisės aktų priėmimo ar nepriėmimo, išskyrus atvejus, kuriais tas fizinis asmuo veikia lobistinės veiklos užsakovo interesais.” [5].
Siekiant Lietuvoje kontroliuoti lobistinę ir interesų grupių veiklą, yra sukurtos priemonės reguliuojančios ir ribojančias lobistų priemones.
“Būti lobistinės veiklos užsakovu draudžiama:
1) valstybės politikui;
2) valstybės pareigūnui, valstybės tarnautojui ar teisėjui;
3) vvalstybės ir savivaldybių institucijoms ar įstaigoms;
4) valstybės ar savivaldybių įmonėms.” [5]
Kiti lobistinės veiklos apribojimai:
1. Lobistui ir lobistinės veiklos užsakovui draudžiama sulygti dėl tokio lobistinių paslaugų apmokėjimo, kai atlyginimo dydis priklauso nuo konkretaus teisės akto pakeitimo, papildymo, pripažinimo netekusiu galios ar atmetimo arba naujo teisės akto priėmimo ar nepriėmimo.
2. Draudžiama lobistinę veiklą finansuoti iš valstybės ar savivaldybių biudžetų.
Interesų grupių vaidmuo ir veikimo pobūdis priklauso nuo jų santykio su pagrindinėmis, politinį procesą formuojančiomis institucijomis, ypač partijomis ir valstybe. ES – specifinė interesų grupių veiklos arena; realizuojant interesus šiuo lygmeniu, nesusiduriama su konkrečia tam tikrų grupių poreikių agregavimo sistema, kuri savita forma egzistuoja kiekvienoje valstybėje. Kaip vykdyti lobistinę veiklą ES ir kokios Lietuvos interesų grupių perspektyvos.
Interesų grupių veiklos suaktyvėjimą ES lygmeniu Europos politikai pastebėjo iš karto po bendrosios rinkos atsiradimo, kai buvo galima konstatuoti „tankios Europos lobizmo sistemos, įtraukiančios į save visą interesų grupių veiklos Vakarų šalyse patirtį, atsiradimą“. Tačiau visapusiškas ir itin greitas interesų grupių veiklos, siekiant paveikti ES politiką, suaktyvėjimas reiškė ir savitą strategijų bei naudojamų poveikio priemonių „maišalynę“, kurioje tik kiek vėliau Briuselis iškilo kaip galutinis poveikio tikslas. Tokią interesų grupių orientacijos kaitą galima paaiškinti šiais argumentais:
• tam tikrų ES galių imperatyvinio dominavimo prieš nacionalines valstybes augimas;
• palankus tarpinstitucinis galios balansas ppačioje ES;
• ES politikų bei biurokratų atvirumas interesų grupėms;
• „sniego lavinos“ efektas, kai paskui pirmąsias interesų grupes, pradėjusias veikti Briuselyje, masiškai sekė kitos.2.2. Interesų grupių rūšys ir veiklos formos
Visos interesų grupės, šiuo metu turinčios ir besistengiančios realizuoti savo interesus ES lygmeniu, yra skirstomos į penkias rūšis:
• verslo;
• viešojo ar visuomeninio intereso;
• profesionalų, t.y. ES biurokratų;
• regioninės;
• darbo, t.y. profesinės sąjungos.
Verslo interesų grupės. Šiandien beveik neginčijama, jog įtakingiausios ir efektyviausios ES interesų grupės priklauso verslo sričiai. Visų pirma, jos disponuoja dideliais finansiniais ištekliais savo lobistinei veiklai, kita vertus, pvz., palyginti su visuomeninio intereso grupėmis, jos yra pakankamai sutelktos ir turi aiškias bei neginčijamas preferencijas. Lietuvos atveju taip pat galima pastebėti, jog verslo interesų grupės disponuoja pakankamomis lėšomis savo lobistinei veiklai finansuoti, be to, jų organizacinė struktūra ir bent jau formalios sąsajos su politinėmis partijomis ir valdžios struktūromis yra tvirčiausios. Be to, valstybės mastu Lietuvos verslo interesų grupės sėkmingai buriasi į nacionalines asociacijas, itin besiskverbiančias į politiką. Pakankamai efektyviai veikia ir bendrovės, turinčios didelę įtaką šalies ekonomikai. Kitos veiklos formos pastebimos menkai. Ypač tai pasakytina apie lobistines įmones, kurioms veikti tiesiogiai deklaruojant savo tikslus trukdo netobula Lietuvos įstatyminė bazė. Tačiau nacionalinių asociacijų efektyvumas bei daugelio pramonės sektorių orientacija į Vakarų rinkas leidžia prognozuoti sėkmingą Lietuvos verslo interesų ggrupių įsitraukimą į europines asociacijas.
Viešojo arba visuomeninio intereso grupės. ES mastu šios interesų grupės pirmiausia siejamos su vartotojų teisių gynimu ir dažniausiai veikia kaip europinės asociacijos ar ad hoc koalicijos atskiram vienetiniam tikslui pasiekti. Palyginti su verslo interesų grupėmis, pastarosios nedisponuoja dideliais finansiniais resursais, tačiau turi kur kas didesnes viešosios nuomonės poveikio galimybes, kurias lemia jų narystės dydis bei potencialiai suinteresuotųjų ratas. Lietuvos atveju tenka konstatuoti, jog net ir nacionaliniu mastu šias interesų grupes galima laikyti nebent potencialiai galinčiomis daryti įtaką. Viena vertus, tai yra nulemta nepakankamos visuomenės politinės kultūros, ir tai sąlygoja žemą politinio dalyvavimo lygį. Kita vertus, egzistuojančios institucijos, turinčios užsiimti vartotojų interesų agregacija bei jų projektavimu į šalies politinę dienotvarkę (pvz., Lietuvos vartotojų institutas), neatlieka savo misijos. Dėl to narystė ES Lietuvos viešojo arba visuomeninio intereso grupėms gali atnešti vienintelę teigiamą perspektyvą – postūmį iš didesnę patirtį turinčių ir aktyviau veikiančių tenykščių analogiškų interesų grupių.
Profesionalų, t.y. ES biurokratų interesų grupės. Paprastai visose ES institucijose, ypač Europos Komisijoje, šios interesų grupės veikia dvejopai. Viena vertus, jos gali būti valstybių narių vyriausybių patikėtinės ir atstovauti nacionaliniams arba regioniniams interesams. Kita vertus, jos veikia kaip viena uždara ir sutelkta grupė, siekianti padidinti savo įtaką tarpinstitucinėje ES erdvėje. Panašias veiklos tendencijas,
susijusias su galios tarp legislatyvinės ir vykdomosios vadžios pusiausvyra, galima pastebėti kiekvienoje demokratiškoje valstybėje. ES šiuo atveju skiriasi tuo, jog joje nėra tradicinio galių balanso ir Europos Komisija disponuoja tiek legislatyvinės, tiek ir vykdomosios valdžios galiomis. Tačiau būsimoji ES reforma ir organizacijos plėtra suponuoja Europos Parlamento galių išaugimą, dėl to ir Lietuvos biurokratai, dirbsiantys ES struktūrose, gali nebūti tokie įtakingi kaip esami jų kolegos ES.
Regioninės interesų grupės. ES mastu šios interesų grupės dažniausiai veikia vieninteliu būdu – kaip regioninės vyriausybės aarba vietinės valdžios institucijos. Kartais, kai jų tikslas yra, pvz., regionų plėtrai skirtų programų finansavimo padidinimas, jog gali veikti ir kaip ad hoc koalicijos. Tačiau kitais atvejais kiekvienos iš šių grupių interesai yra skirtingi, todėl jos renkasi savarankišką veiklą ar.ba, ekonomiškai labiau išsivysčiusių regionų atveju, gali samdyti lobistines firmas. Lietuvos atveju galima konstatuoti, jog Vyriausybę aktyviai veikia Lietuvos savivaldybių asociacija, tačiau periferijos regionų ekonominė būklė neleidžia daryti palankių jų interesų atstovavimo ES prognozių bent jau trumpojoje perspektyvoje.
Darbo interesų grupės, t.y. pprofesinės sąjungos. ES mastu šios interesų grupės dažniausiai sėkmingai derina europinės ir nacionalinės asociacijų veiklos formas, juolab kad daugelyje dabartinių ES valstybių narių profesinių sąjungų tradicijos yra tvirtos bei ilgalaikės. Lietuvos profesinių sąjungų susiskaldymas ir vientisos organizacijos, atstovaujančios Lietuvos darbininkų iinteresams, nebuvimas aiškiai rodo, jog perspektyvos veikti ES lygmeniu yra prastos. Tokią išvadą lemia jau pats nacionalinės asociacijos nebuvimas, ir tai reiškia, jog ir patekti į europines asociacijas gali būti problemiška.
Minėtos interesų grupių rūšys paprastai renkasi septynias veiklos formas:
1. Europinės asociacijos (pvz., Naftos ir chemijos produkcijos gamintojų Europos asociacija, „Greenpeace“ judėjimo Europos skyrius ir t.t.).
2. Nacionalinės asociacijos (Didžiosios Britanijos pramonininkų konfederacija, Švedijos pramonės federacija ir t.t.).
3. Individualios arba pavienės bendrovės (pvz., „Ford Motors“ kompanija, Karališkoji chemijos kompanija ir t.t.).
4. Konsultacinės lobizmo firmos (pvz., Europos viešosios politikos patarėjai).
5. Viešosios institucijos (pvz., regioninės vyriausybės arba vietinės valdžios institucijos ES valstybėse narėse).
6. Ad hoc koalicijos ar susivienijimai vienetiniam tikslui pasiekti (pvz., Europinė kampanija dėl biotechnologijos patentų, Europinis programinės įrangos judėjimas ir t.t.).
7. Ekspertų oorganizacijos arba specifinės bendruomenės (pvz., Europinis širdies ligų tinklas, Europos veterinarų asociacija ir t.t.).
Kalbant apie ES kaip apie specifinį interesų grupių poveikio objektą, būtina išskirti, jog realizuojant interesus šiuo lygmeniu, nesusiduriama su konkrečia pavienių grupių poreikių agregavimo sistema, kuri savita forma egzistuoja kiekvienoje valstybėje. Dėl to kiekviena interesų grupė gali siekti savo tikslų realizavimo ES mastu trimis skirtingais būdais:
• visiška interesų institucionalizacija bei atstovavimas per Ekonominį ir Socialinį komitetą.
• pusiau institucionalizuotas „socialinis dialogas“.
• kova pliuralistinėmis sąlygomis, remiantis konkureciniu lobizmu [4, p.8-9].2.3. Interesų grupių sskirtumai
Skirtumus tarp interesų grupių sistemų padeda suvokti socialiniai ekonominiai veiksniai, politinė kultūra, politikos institucijų ir proceso pokyčiai, valdžios struktūra ir – svarbiausia – politikos formavimo procesas. Šie veiksniai paaiškina grupių veiklos metodus – strategiją ir taktiką. Kadangi svarbiausias interesų grupių tikslas yra daryti įtaką viešajai politikai ir gauti iš to naudos, visos patyrusios ir išmanančios savo darbą grupės bei suinteresuoti asmenys kreips savo veiklą taip, kad įgytų prieigą ir paveiktų politinę ir valdžios sistemą.
Daugelis mokslininkų domisi interesų grupių sistemų palyginimu skirtingose valstybėse ir rėžimuose. Valstybių politikos ir valdžios struktūrų skirtumai ir vaidmuo tiriami dažniausiai tik kaip kontekstas – jie nėra pagrindinis tyrimo objektas. Todėl norint suprasti šių skirtumų daromą įtaką, tenka pasitelkti ne vieną mokslinį darbą. Apibendrintai galima teigti, kad reikšmingiausi yra keturi veiksniai:
1. Konstitucinė struktūra, ypač kontrastas tarp parlamentinės ir valdžių padalijimo sistemų bei tarp federalinės ir unitarinės sistemų;
2. Politinių partijų galia;
3. Biurokratijos valdžia ir savarankiškumas;
4. Politinės sistemos centralizacijos arba fragmentacijos lygis bei korporatyvumo ir nekorporatyvumo mastas.
Konstitucinė struktūra: parlamentinė sistema lyginant su valdžių padalijimo sistema ir federacinė su unitarine sistema. Formali valdžios struktūra lemia grupių strategijos ir taktikos pasirinkimą, kadangi ji yra pagrindinis, nors ir ne vienintelis, politikos formavimo galios veiksnys. Parlamentinėje demokratijoje valdžią turi vyriausybė, kuri atstovauja politinės ppartijos ar partijų koalicijos daugumai parlamente. Nors tokios sistemos šalyse kai kurie lobistai veikia parlamente, teismai ir parlamentas turi mažai galios kasdienių politinių sprendimų priėmimui, ir interesų grupės retai koncentruojasi ties šiomis institucijomis. Dėl to įprastas lobizmas čia iš esmės nukreiptas į vykdomąją valdžią.
Federalinė sistema, kurioje pagrindines politikos sritis formuoja valstybinė, valstijų ir net periferijų valdžia, interesų grupėms taip pat atveria daug galimybių. Kai kuriose federalinėse sistemose egzistuoja veiksnių, susilpninančių fragmentuojantį federalizmo poveikį politikos formavimui ir mažinančių interesų grupių veiklos galimybes. Tokio federalizmo pavyzdys – Vokietija, kur egzistuoja stiprios politinės partijos ir neokorporatyvinis politikos formavimas.
Politinių partijų galia. Liberaliose demokratijose pagrindinis veiksnys, apibrėžiantis politikos formavimo galios struktūra, yra politinių partijų galia. Kai politinės partijos yra stiprios (gali nustatyti, kas bus jų kandidatai, bei užtikrinti griežtą partinę discipliną balsuojant įstatymų leidžiamosiose institucijose), o tokios jos yra daugelyje liberalių demokratijų, pvz., Vokietijoje, Švedijoje ir D. Britanijoje, jos tampa vyraujančia jėga, nustatančia vykdomos politikos kryptį. Politinės valdžios vakuumas, kurį lemia partijų silpnumas, suteikia interesų grupėms daugiau strategijos ir taktikos galimybių (pvz., veikti įtakingus pavienius įstatymų leidėjus) bei užtikrina tvirtą poziciją svarbiuose įstatymų leidžiamosios valdžios institucijų komitetuose.
Pagrindinis interesų grupių ir politinių partijų skirtumas yra jų tikslai. Interesų grupės nesiekia valdžios, joms pakanka spaudimo. Tačiau neretai ssąveika tarp jų būna itin artima. Pvz.: partijos remia interesų grupes, stengiasi paveikti sprendimų priėmimą jų naudai ir taip atsidėkoja joms už rinkimų kampanijos finansavimą. Dažnai interesų grupės formuoja viešąją nuomonę ir partijos siekia interesų grupių paramos, norėdamos pritraukti kuo daugiau rinkėjų. Taip pat yra keletas kitų partijų ir interesų grupių skirtumų:
• Skirtingi būdai įgyvendinant tikslus: politinės partijos veikia kitais būdais. Jos nori platesnių visuomenės sluoksnių paramos, todėl siekia kompromisų. Taip jos tik santykiškai gali ginti piliečių interesus;
• Politinės partijos yra atsakingos .visuomenei, o interesų grupės neatsako už savo veiklos padarinius;
• Partijos atviros visoms visuomenės grupėms, o interesų grupės – ne.
• Interesų grupių veikla paprastai orientuota tik vieną ar keletą veiklos krypčių, o partijų veikla apima visus nacionalinių interesų aspektus.
Partijų ir interesų grupių vaidmens skirtumai:
• Interesų grupių veikla dažnai yra konfliktų priežastis, o partijos stengiasi įvairiais būdais spręsti visus nesklandumus;
• Politinės partijos yra gyventojų integracijos į politinę sistemą objektas. Interesų grupės tokią funkciją taip pat vykdo, tačiau daug siauresniu mastu; Politinės partijos ir interesų grupės taip pat turi daug bendro. Partijos gali formuotis interesų grupių pagrindu, o pastarosios gali dalyvauti rinkimuose. Jei taip atsitinka, tai paprastai tos interesų grupės tampa partijomis, jų veikla išsiplečia.
Skirtingų ideologijų partijos skirtingai vertina interesų grupių ir valstybės santykį. Socialistinės pasisako
už korporatyvistinį modelį, leidžiantį ginti dirbančiųjų interesus, o štai liberalai – prieš bet kokį grupių veiklos apribojimą. Konservatoriai taip pat remia laisvą jų veiklą, tačiau interesų grupių veiklos modelis, būdingas kiekvienai šaliai dažniausiai yra formuojamas tos šalies istorinės praeities, kultūrinės, socialinės, politinės aplinkos, o ideologinis momentas ne visuomet yra svarbus.
Biurokratijos valdžia ir savarankiškumas. Ir liberaliose demokratijose, ir kai kuriose autoritarinėse sistemose didžiąją dalį sprendimų, veikiančių interesų grupes, priima ne politikai, bet biurokratai ar valstybės tarnautojai. Tai sąlygoja priimamų sprendimų pobūdis –– dauguma yra jų susiję su kasdieniškais, nereikšmintais dalykais, pvz., darbo licencijų išdavimo taisyklės (daktarams, teisininkams, buhalteriams ir t.t.), gamyklų darbo saugumo bei darbuotojų sveikatos apsaugos taisyklės ir kt. Biurokratai interesų grupėms yra svarbūs visose (ir išsivysčiusiose ir besivystančiose) šalyse, tačiau kuo labiau visuomenė išsivysčiusi, tuo didesnę reikšmę biurokratija įgyja kaip interesų grupių veiklos objektas bei lemiamas jų sėkmės veiksnys.
Nepliuralistinės visuomenės biurokratijos vaidmuo formuojant interesų grupių strategiją ir taktiką yra sunkiai apibrėžiamas. Daug kas priklauso nuo tam tikro departamento ar aagentūros bei jų aukščiausių pareigūnų ryšių su karaliumi, diktatoriumi, politiniu biuru, partijos aparatu ar kita institucija, priimančia esminius sprendimus. Vis dėlto korporatyvinės santvarkos visuomenėje tam tikrai biurokratijos daliai, ypač susijusiai su verslu ar darbu, suteikiama išskirtinių galių, o interesų grupių vveikla nukreipiama į bendradarbiavimą su šiais biurokratais.
Interesų grupių sąveika su biurokratija yra svarbi socialiniu problemų sprendimui – be tokios sąveikos būtų sunku aprėpti visa sudėtingą vyriausybės darbotvarkę. Balsavimu galima išspręsti tik nedaugelį vyriausybei iškilusių klausimų, ir net įstatymų leidžiamoji valdžia pajėgi aprėpti tik nedidelę spręstinų problemų dalį. Tad valdžios delegavimas departamento ar biuro vadovybei dažnai tampa efektyviausiu viešosios politikos klausimo sprendimo būdu.
Tačiau kaip elgtis tuo atveju, jeigu valdininkai reaguoja tik į nedaugelį skirtingų visuomenės narių interesų? Siekiant nuo to apsisaugoti, galima sukurti įvairių priemonių, kurios priverstu administratorių, prieš priimant viešosios politikos pasirinkimą, plačiai aptarti jį su atitinkamais valdininkais, atsakingais už kitas sritis, ir privačiomis interesų grupėmis. Pavyzdžiui, iš valdininko gali būti reikalaujama, kad jis problemą pateiktų svarstyti tarpdepartamentiniam komitetui, arba ggautų pritarimą iš tam tikrų verslo grupių ir kitų privačių organizacijų, kurios šiais klausimais yra suinteresuotos arba kompetentingos. Papročiais grindžiamos neformalios taisyklės gali reikalauti, kad valdininkas rastų kompromisą tarp skirtingų ,,klientų“, pavyzdžiui, kaip ir tokiais atvejais, kai reguliavimo komisija siekia susitarti dėl kainų su reguliuojamu pramonės. sektoriumi, jos profesinėmis sąjungomis, galbūt su vartotojų grupe ir su kita vykdomąja agentūra, atsakinga už fiskalinę arba darbo užmokesčio politiką. Bet kuriuo atveju įvairiems interesams atstovaujančių asmenų sąveika nulemia sprendimą, kurio priėmimo nebūtų galima ppatikėti nė vienam iš valdininkų ar vykdomųjų agentūrų.
Politinės sistemos centralizacijos arba fragmentacijos lygis bei korporatyvumo ir nekorporatyvumo mastas. Apžvelgti trys faktoriai rodo, jog svarbiausias struktūrinis politikos ir valdžios sistemos bruožas, veikiantis interesų grupių strategiją ir taktiką, yra politikos formavimo proceso centralizacijos arba fragmentacijos laipsnis. Tai taikytina tiek pliuralistinėms, tiek nepliuralistinėms sistemoms. Nepliuralistinėse sistemose valdžia priklauso diktatoriui, karaliui ir artimiems jo sąjungininkams, o daugelyje parlamentinių liberalių demokratijų – vyriausybei ir kokiai nors politinei partijai bei, ko gero, biurokratijai. Tai labai apriboja interesų grupių prieigą prie valdžios atstovų bei taikomos strategijos ir taktikos galimybes.
Vakarų Europoje ir kitose parlamentinėse sistemose mokslininkai ir politikai lobistinės veiklos rimtai nepripažino iki pat šeštojo dešimtmečio pabaigos, o kai kuriose valstybėse ir dar ilgiau. Šių sistemų politinė ir valdžios struktūra, ypač visaapimantis politinių partijų dominavimas politikos procese, skatino neoficialią lobistinę veiklą – viešai neprieinamuose privačiuose partijų narių susitikimuose bei vyriausybės narių ir aukštesniųjų valstybės tarnautojų kabinetuose. Nors lobizmo nepripažinimas iš dalies yra politinės kultūros produktas, šį reiškinį lemia parlamentinės sistemos struktūra, o ypač dominuojančios partijos, galinčios užkirsti kelią griežtų reglamentų, kurie joms atrodo nebūtini ar nenaudingi jų interesams, įgyvendinimui.
Kaip matome, politinė ir valdžios struktūra yra vienas svarbiausių interesų grupių veiklos veiksnių, lemiančių jų strategiją ir taktiką. BBe šio faktoriaus, yra ir kitų reikšmingų elementų – tai politinė raida ir politinė kultūra bei kiti dalykai, apibrėžiantys interesų grupių sistemą ir jų poveikio viešėjai politikai būdus.
Interesų grupės daro esminę įtaką viešosios politikos formavimui, todėl prasminga interesų grupių lyderius traktuoti kaip valdančiojo elito narius – kartu su vyriausybės pareigūnais ir vadovais. Interesų grupių lyderiai yra ir didžiulę įtaką turintys asmenys, ir tie, kurie yra veikiau užimti, nei įtakingi. Tačiau jei sąvoka ,,elitas“ apibrėžiamos grupės, kurios palyginti su visa visuomene yra mažos ir kurių politinė įtaka yra neproporcingai didelė, tuomet įtakingiausių interesų grupių lyderiai iš tikrųjų priskirtini šiai kategorijai.
Tai yra ypač teisinga atžvilgiu tų, kurie dalijasi faktine valdžia, kai vyriausybės politikos formuotojai atsakomybę už politikos formavimą deleguoja privačioms grupėms. Į rinką orientuotoje visuomenėje priimant daugelį ekonominių sprendimų tai nutinka labai dažnai. Tačiau toks delegavimas neapima vien tik verslo vadovų.2.4. Teigiami interesų grupių veiklos aspektai
“Paprastai manoma, kad per interesų grupių veiklą yra įgyvendinamos minties, žodžio, peticijų ir susirinkimų laisvės – tos laisvės, dėl kurių buvo kuriama liberalioji demokratija. Susirinkimų laisvė numato teisę burtis į grupės, o žodžio laisvė implikuoja leidimą užsiimti finansavimo paieška, kad galėtų nusipirkti vietos laikraštyje ar užmokėti už laiką eteryje. Ar verslo korporacijoms ir kitoms didelėms institucijoms reikėtų lleisti naudotis tomis pačiomis teisėmis, kurios pirmiausia buvo numatytos individualiems piliečiams, yra vienas iš svarbiausiu klausimų, į kurį lig šiol pakankamai gerai neatsakė nei demokratijos teorija, nei praktika.
Be įtakos laisvei, interesų grupės atlieka ir tam tikras politikos formavimo funkcijas. Visi žino, kad interesų grupių veikla paprastai iškraipo politikos formavimą; tai aptariama toliau šiame skyriuje. Tačiau interesų grupės atlieka ir pozityvesniu funkcijų.” [6, p.119].
Kartais privačios interesų grupės sukuria informacijos mainus tarp paprastų piliečių ir labiau kompetentingų vadovų bei personalo. Dalis tokiu mainų atliekama informacinėmis brošiūromis ir panašiomis priemonėmis, už kurias yra atsakingi profesionalus darbuotojai. Per rinkimus į vadovaujančius postus profesinėje sąjungoje ar kitoje interesų grupėje kandidatų nuomonių skirtumai gali padėti eiliniams nariams suvokti problemas, kurios iškyla jų organizacijai. Kaip dažnai atsitinka, tai labai priklauso nuo atskiru grupių ir nuo kiekvieno grupės nario.
Be to, interesų grupės yra naudingos ir galbūt net būtinos, kad politikos formavimo procesą praturtintų įvairiais požiūriais, faktine informacija bei idėjomis. Kadangi organizacijos formuoja savo narių pažiūras, būtų neteisinga sakyti, kad jos tiesiog išreiškia tai, ko nori jų nariai. Tačiau interesų grupės dažnai gina tuos poreikius ir norus, kuriems, jų vadovybes manymu, turėtų pritarti ar bent neprieštarauti dauguma tų grupių narių. Žinoma, verslo įmonių vadovai gali diktuoti grupės pozicija ir
nesukti sau galvos dėl ,,narių“ nuomonės.
Interesų grupių priežiūros funkcija kai kam atrodo esanti pagrindinė – taip atkreipiamas dėmesys į problemas, jų sprendimo laiką ir būdus. Jos padeda kontroliuoti vyriausybės veiklą – palaiko grįžtamąjį ryšį su atsakingais valdininkais ir pasiskundžia kitiems. Tokiu būdu interesų grupės sugeba pasiekti spartesnį interesų įgyvendinimą ir reikalingų teisės aktų pakeitimus. 2.5. Neigiami interesų grupių veiklos aspektai
Kadangi organizuotos grupės atlieka būtinas politines funkcijas ir taip prisideda prie protingo politikos formavimo proceso bei prie atstovavimo įvairiems požiūriams demokratinėse ssistemose, vyriausybės pareigūnai leidžia politikos formavimo procese dalyvauti tiems, kurie laikomi svarstytinų socialinių interesų reiškėjais. Egzistuoja de facto taisykle, kad žaidime gali dalyvauti tik reikalinga organizacija, o viešumas ir kitokia organizacijos veikla iš esmės yra tik ritualas. Šią ypač palankią interesų grupių interpretaciją, kuri vaizduoja sistemą kaip labai racionalią, turėtų atsverti dėmesys kitai, tamsesnei šio reiškinio pusei. Nors interesų grupių veikla yra būtina politikos formavimui, kartu ji kelia ir rūpesčių [6, p.133].
Jokioje šiuolaikinėje demokratinėje sistemoje interesų grupės neatstovauja visiems piliečiams vvienodai. Etninėms mažumoms, moterims, vartotojams, neturtingiesiems ir politiniams radikalams organizuotos grupės paprastai atstovauja nepakankamai, bet neproporcingai tvirtai atstovauja vyraujančioms etninėms grupėms, vyrams, verslui, pasiturintiems ir tiems, kurie siekia išsaugoti turimas privilegijas.
Nelygybė tarp žmonių kartais nepagrįstai pagražinama pareiškimais, kad demokratinėje ssistemoje daugybė grupių daro daugmaž vienodą įtaką politikai. Jeigu taip būtų iš tikrųjų, tai jau savaime būtų nelygybės požymis.
Tačiau interesų grupės nėra ir negali būti vienodai įtakingos. Įtaka neatitinka ir šių grupių narių skaičiaus. Palyginus su dauguma kitų organizuotų interesų, verslo grupės dažniausiai naudojasi geresnės organizacijos ir finansų teikiamais pranašumais. Pavyzdžiui, medikų profesijos nariai savo interesų grupių veiklai naudoja turimus organizacinius ir finansinius pranašumus, ir kai kuriose medicinos politikos srityse turi neįprastai didelę įtaką.
Ir ne visoms grupėms, siekiančioms priėjimo prie politikos formavimo proceso, vienodai tai pasiekiama. Netgi sustiprėjus moterų statusui kai kurių valstybės tarnautojų pripažįstamos politikos taisyklės nereikalauja, kad jie moterų organizacijas traktuotų lygiai taip pat kaip ir vyrų.
Taigi interesų grupių veikla yra didžiulės politinės nelygybės, nederančios ssu demokratinėmis normomis, šaltinis [6, p.133].
Kita bėda yra ta, kad interesų grupės, siekdamos savo siaurų (arba segmentinių) interesų, gali nepaisyti bendros gerovės. Nors šis tvirtinimas gali būti ir pagrįstas, dėl viso pikto jį reikėtų tirti atsargiai. Ko gero, griežtai tariant, nėra visiems bendrų požiūrių. Netgi tokiu universaliu klausimu, kaip kelio užkirtimas branduoliniam karui, išsiskiria žmonių nuomonės dėl aplinkybių, kuriomis jie norėtų išgyventi. Tai nepaneigia labai paplitusių siekių egzistavimo – tokių, kaip siekis išvengti ekonominės depresijos, išsaugoti švarią aplinką, pagerinti švietimą. TTačiau šios viltys yra tokios populiarios, kad nelabai ir aptarinėjamos, o politiniai nesutarimai paprastai susitelkia ties siauresniais šių klausimu aspektais, dėl kurių sutariama mažiau. Kitaip tariant, interesų grupių veikla veikiau pabrėžia skirtumus, o ne bendrumus.
Ateityje šis akcentas gali kelti vis daugiau rūpesčių. Anksčiau politikos formavimo procesas sprendė problemas, susijusias su klausimu ,,Kas ką gauna?“: mokesčių, darbo santykių, žemės ūkio politikos ir pramonės reguliavimo. Žinoma, kai kurios problemos (pvz., šalies gynyba) visados kėlė su bendra gerove susijusius klausimus, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais visas politikos formavimas smarkiai pasistūmėjo šia linkme. Ginklų kontrolės, energijos išsaugojimo, aplinkos apsaugos, tarptautinės prekybos bei kitose srityse iškilo naujų bendrų klausimų. Interesų grupių sistema buvo gerai pritaikyta senojo pavyzdžio, segmentiniams klausimams (nors kritikai abejoja net ir tuo), bet ji gali visiškai netikti naujesniu problemų, nuo kuriu sprendimo priklauso visų gerovė, sprendimui.
Vis dėlto didelę interesų grupių veiklos dalį užima ne siaurų savanaudiškų interesų, o bendro intereso vizijos siekimas [6, p.135]. 2.6. Veto teisė
Mintis, kad interesų grupės paprastai siekia tam tikros viešojo intereso vizijos įgyvendinimo dar nereiškia, kad jų pastangų padariniai bus teigiami.Aplinkosaugos grupės, reikalavusios griežtų nuostatų dėl rūgštaus lietaus, 1987 m. sužlugdė parengtą kompromisinį planą, o tai lėmė, kad kurį laiką nebuvo jokio plano. Profesinės sąjungos, siekdamos savo tikslų, dažnai kkliudo pastangoms nacionalinę ekonomiką padaryti labiau konkurencingą pasaulinėje rinkoje.
Šis konfliktas tarp plačių ir siaurų interesų siejamas su pačiu demokratinių politinių sistemų organizavimu, būtent su taisyklėmis, kurios išsklaido įgaliojimus vetuoti arba sužlugdyti viešosios politikos iniciatyvą. Kadangi veto teisė yra labai paplitusi, interesų grupės suartėja su vyriausybės pareigūnais ir kitais, kurie gali šia teise pasinaudoti. Politiniam ėjimui sustabdyti būtina įtikinti tik vieną iš daugelio asmenų arba institucijų, turinčių vetavimo teisę, tuo tarpu tam, kad kokia nors viešoji politika būtų vykdoma, grupė turi įtikinti visus politinius veto šaltinius. Taigi nenuostabu, kad interesų grupės neretai kliudo viešajai politikai, kurios imamasi šiuolaikinėje politinėje darbotvarkėje svarstant ginklų kontrolės ir kitus bendruosius klausimus.2.7. Interesų grupių įtaka Lietuvoje ir perspektyvos Europos Sąjungoje
Šiuo metu Lietuvoje veikia 61 oficialiai registruota interesų grupė: 39 iš jų priklauso Lietuvos pramonininkų konfederacijai (Lietuvos aludarių asociacija, LNVAA “Linava”, Jūros krovinių kompanijų asociacija ir kt.), 16 – žemės ūkio srities interesų grupės, nepriklausančios Lietuvos pramonininkų konfederacijai (Žemės ūkio rūmai, Lietuvos ūkininkų sąjunga ir kt.) bei 6 – kitos interesų grupės (Lietuvos savivaldybių asociacija, Lietuvos verslo darbdavių konfederacija ir kt.)
Pastaruoju metu Lietuvoje vis dažniau kyla nepasitenkinimas vyriausybės sprendimais remti vienas ar kitas šakines ar socialines grupes: verslininkai nepatenkinti parama žemės ūkiui, ūkininkams ši parama atrodo per mmaža, švietimo įstaigų darbuotojai nepatenkinti jiems skiriamomis lėšomis ir pan. Kartais darosi akivaizdu, jog įvairių organizuotų interesų grupių spaudimas vis dažniau tampa pagrindiniu biudžeto lėšų bei kitokių paramos ir apsaugos priemonių skirstymo kriterijumi. Pavyzdžiui, dažnai siekiama net įstatymu įtvirtinti biudžeto dalį nuo BVP, kuri būtų garantuota švietimui ar žemės ūkiui. Bet tai reiškia, jog, viena vertus, parama nepasiekia tų, kuriems jos reikia labiausiai, bet kurie neturi ryšių ar nepajėgia susiorganizuoti. Tai pasakytina tiek apie socialiai remtinas šeimas ar smulkius ūkininkus, tiek apie vartotojus, kuriems paprastai tenka sumokėti už kažkieno apsaugą ne tik kaip mokesčių mokėtojams, bet ir kaip brangesnių prekių pirkėjams. Geriausias pavyzdys yra cukrus, kurio gamintojų apsauga kainuoja visiems cukraus vartotojams.
Kita vertus, išskirtinio statuso ir paramos priemonių teikimas daro ir tiesioginę įtaką ekonominei šalies plėtrai. Ši įtaka ne tokia pastebima kaip biudžeto lėšų skirstymas, nes pastarųjų atveju, jei gauna vieni, akivaizdu, jog kažkas tuo pačiu praranda. Tačiau paramos priemonės iškreipia ir išteklių pasiskirstymą rinkoje, dėl jos gaminamos ne tos prekės, kurioms yra paklausa ir kurios gali būti pagaminamos Lietuvoje efektyviausiai, bet tos, kurias apsimoka gaminti dėl sudarytų išskirtinių sąlygų. Be to, valstybės ir interesų grupių santykiai Lietuvoje neretai įgauna nedemokratiškas formas bei plėtojasi neformaliais ar net nelegaliais kanalais, dažniausiai
vadinamais korupcija [13].
3. LOBIZMAS BRIUSELYJE – ĮRANKIS KONKURENCINGUMUI DIDINTI
Lietuvos atstovai gali stebėtojų teisėmis dalyvauti ES institucijų veikloje, o nuo pirmosios narystės ES dienos – 2004-ųjų gegužės 1-osios – šalis turi visas galimybes daryti įtaką ES politikos formavimui. Tai itin svarbu, kadangi daugelis šalies įmonėms svarbių įstatymų bus priimama ne tik Lietuvoje, bet ir Briuselyje. Sėkminga lobistinė veikla įmonei gali suteikti tam tikrą konkurencinį pranašumą ES rinkoje.
Lobizmas. Kas tai?
Specialistai lobizmą apibrėžia kaip procesą, kurio metu pasikeičiama informacija, ir grupės, organizacijos aar jos dalies nuomonė perduodama valdžios pareigūnams, turint pagrindinį tikslą – daryti įtaką, kad būtų priimtas palankus sprendimas.
Pramonės, prekybos ir amatų rūmų asociacijos (LPPARA) generalinis direktorius Rimas Varkulevičius teigia, kad lobizmas – tai tam tikras poveikis sprendimų priėmėjams siekiant apginti grupės ar individų interesus. Europos Sąjungos atveju savo interesus siekia apginti tiek pavienės įmonės, tiek kelios susijungusios konkrečiam tikslui įmonės, tiek asocijuotos struktūros ir pan. Lietuvos verslas norės ginti savo interesus, kai ES inicijuos naujas direktyvas, pakeitimus, galinčius turėti įtakos LLietuvos įmonių verslui, ar priims sprendimus Lietuvos rinkos ar verslo plėtros atžvilgiu.
Ekonominė Baltijos valstybių erdvė nėra didelė, todėl kai Europa svarstys, kur steigti svarbesnius logistikos centrus, kur koncentruoti mokslo inovacijas, kur kurti mokslinius parkus, čia bus būtina mūsų interesų ggrupių veikla, kurią galima pavadinti lobizmu, – atitinkamai apginti savo interesus: teisingai ir laiku pateikti informaciją, surasti žmones, kurie priima sprendimus, ir jiems įrodyti savo pranašumus.
Kodėl reikia .lietuviško lobizmo Briuselyje?
ES veikia kurdama teisės aktus, reglamentus ir direktyvas, pašalinančias tiesioginius apribojimus ekonominei veiklai tarp valstybių narių. Ji dažnai sukuria naujas bendras ES lygio taisykles bei apribojimus trečiosioms šalims. Kitaip sakant, ES institucijos kuria normas, kurių turės laikytis Lietuvos įmonės, asociacijos, organizacijos ir pati Lietuvos valstybė. Normos jai gali būti tiek naudingos, tiek žalingos. Lietuvos interesų grupės kartu su valstybės parama sieks, kad nebūtų priimtos žalingos normos ir kad būtų paskatintos naudingos.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) išsikovojo gana tvirtas pozicijas ginant pramonininkų, darbdavių, verslo visuomenės interesus, priimant svarbesnius sprendimus Parlamente, Vyriausybėje, ministerijose ir kkitur. Ko gero, nė vienas rimtesnis Vyriausybės sprendimas ar įstatymas nepraslysta be LPK nuomonės ir daugeliu atvejų į tą nuomonę atsižvelgiama, o priešingu atveju mes juos kritikuojame. Lietuvai tapus ES nare didelė dalis įstatymų bus priimama ES institucijose. Būtent ši priežastis mus verčia galvoti apie savo interesų atstovavimą Briuselyje ir apie atstovybės kūrimą”.
Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos (LATĮA) tekstilininkams svarbu jausti Briuselio pulsą, keistis informacija, dalyvauti posėdžiuose, kuriuose nagrinėjami apdirbamosios pramonės, kvotų, struktūrinių fondų klausimai. Šiuo metu ES ruošiasi nnaujiems žingsniams prieš Kinijos, Turkijos tekstilės gamintojus. Mes turime žinoti, kaip vyksta tie procesai, o prireikus privalome dėti visas pastangas, kad mūsų balsas būtų išgirstas.
Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacija tikina, jog lietuviškas lobizmas Briuselyje labai reikalingas. Vežėjai turi labai didelių interesų ES. Šiandieninė ES politika labai nepalanki kelių transporto atžvilgiu, esame kaltinami vos ne ekologinių katastrofų sukėlimu, sukeliamu pavojumi eismo saugumui ir pan. Tikimės, kad su lobistų pagalba kelių transportas bus vertinamas kaip viena pažangiausių ir perspektyviausių transporto rūšių.
Vykdydamos lobistinę veiklą ir aktyviai atstovaudamos savo interesams Briuselyje Lietuvos įmonės gali įgyti socialinį ir ekonominį konkurencinį pranašumą. Kitaip tariant, lobizmas – tai konkurencijos instrumentas įmonėms, o tai reiškia, kad Lietuvos interesų grupių lobististinis atstovavimas Europos Sąjungoje yra būtinas.
Ar būsime išgirsti Europoje?
Šiuo metu ES veikia per 10 000 profesionalių lobistų, didžiausią įtaką Briuselio sprendimų priėmėjams turi tarptautinės kompanijos bei stambias įmones jungiančios asociacijos. Dažniausiai tai įmonės, veikiančios bent keliose ES šalyse, jų veiklai ES teisės normos itin svarbios, jos yra pajėgios investuoti į interesų atstovavimą. Bet kurios Lietuvos įmonės vadovui gali kilti klausimas, ar įmonių, tarp kurių išties nėra Europos mastu didelių bendrovių, interesai bus išgirsti.
Valstybės vaidmuo atstovaujant interesams Briuselyje
“Atstovaujant interesams Briuselyje, pirmiausia reikalingas valstybės oficialus pripažinimas, verslininkai turi labai ttiksliai suformuluoti prioritetus, o diplomatai – juos žinoti ir dirbti tomis kryptimis, kuriomis nori verslas.
Norime tikėtis, kad mūsų valdžios atstovai gins mūsų interesus. Jie išlaikomi iš mokesčių mokėtojų, o jei nebūtų verslo, mokančio mokesčius, biudžetas būtų tuščias, todėl, be jokios abejonės, valstybė turi ginti mūsų interesus ir valstybės parama atstovaujant savo interesams Briuselyje yra itin svarbi”, – įsitikinęs LPK Tarptautinių santykių departamento vadovas G. Morkis.
LATĮA prezidentas J. Karčiauskas taip pat neabejoja valstybinės paramos svarba: “Be valstybės paramos mes neišsiversime. ES institucijose savo skirtingiems interesams atstovauja daugybė asociacijų. Tam, kad mūsų balsas būtų svaresnis, mums būtinas valstybės užtarimas, juolab kad ir valstybė yra suinteresuota savo ekonomine gerove, kuri priklauso nuo sėkmingos verslininkų veiklos”.
Atstovauti savo interesams Briuselyje nėra taip paprasta, . daryti įtaką Europos Komisijos sprendimams įmanoma tiktai būnant Briuselyje, tačiau įsteigti atstovybę labai brangu. Todėl skirtingos organizacijos naudojasi skirtingais būdais. Galima ieškoti vietinių lobistų, kurie imasi tos veiklos, tačiau tai įmonėms brangiai kainuoja, galima ieškoti savų kanalų, kurti regioninį bendradarbiavimą tarp verslo interesų ir taip bandyti daryti įtaką sprendimams.
Visos ES šalių darbdavių, pramonininkų konfederacijos ir federacijos turi savo atstovybes Briuselyje. Savo interesams Briuselyje atstovauja ir šakinės asociacijos: maisto ir gėrimų asociacija, žemės ūkio produkcijos perdirbėjų asociacija ir pan. Atitinkamai kuriamos aatstovybės ar įmonės jungiasi į europines organizacijas.
Šiuo metu Lietuvos vežėjų interesai Briuselyje atstovaujami per Tarptautinės vežėjų sąjungos atstovybę jame, tačiau atsiradus poreikiui steigti atstovybę, mes būtinai tai ir padarysime. D. Arlauskas tikina, kad “svarbiausia išnaudoti legalias galimybes. Yra tokių pasiūlymų iš kai kurių asocijuotų verslo struktūrų, kad reikia atidaryti savo biurą, kuriame verslininkai užsiims lobizmu. Aš į tokį dalyką žiūriu labai skeptiškai. Briuselio koridoriai yra tamsūs ir neištyrinėti, tad norint sėkmingplėtoti lobistinę veiklą, reikia turėti labai daug pinigų”.
Verslo darbdavių konfederacijos atstovas neatmeta galimybės ir pavienėms Lietuvos įmonėms kurti atstovybes Briuselyje: “Achemos” koncernas ir dabar turi savo advokatų kontorą, kuri šiam atstovavo, kai buvo keliamos antidempingo bylos. Gal yra ir daugiau tokių įmonių, pvz. „Mažeikių nafta“. Viskas priklauso nuo apyvartos, viską lemia finansiniai srautai. Jei įmonės apyvarta per metus yra milijonas litų, akivaizdu, jog atstovo Briuselyje ji neišgalės išlaikyti”.
Kokia yra lobizmo svarba norint gauti paramą projektams?
Manau, kad investuoti reikia ne į lobizmą, o į žinias. Lobizmas, manau, yra jau išgryninti santykiai tarp mokėjimo agentūrų, administratorių, sprendimus priimančių komisijų ir projektų rengėjų. Jei gerai, argumentuotai parengi projektą, pasitelki tam konsultantus, tuomet projektų sėkmei lobizmas praktiškai neturi reikšmės, arba turi jos labai mažai. Žinoma, tenka projektus ir tobulinti, kad nebūtų švaistomos lėšos.
Jei
jau kalbėtume apie tokius stambius planus, dėl kurių finansavimo iš TACIS, PHARE ar ISPA konkuruoja valstybės – pavyzdžiui, kur plėst uostą – Latvijoje, Estijoje, Kaliningrade ar Lietuvoje, čia jau reikalingas lobizmas, tačiau ne vietinio lygio, o išorinis – briuselinis.
Neseniai vieno fondo lėšomis buvome surengę dviejų lygių seminarus – apie politinį ir funkcinį lobizmą, ir antrojo lygio – apie lobizmą įgyvendinant konkrečius projektus. Pranešimus skaityti pasamdėme ekspertus iš Briuselyje veikiančios kompanijos. Joje dirba lobistai – praktikai, buvę Europos Komisijos vadovai, EEuropos Parlamento nariai. Ten reikalingas aukštesnio lygio lobizmas, nes ten jau yra visai kitas planavimo lygis ir visai kitos lėšos. Pats lobizmo procesas ten jau yra ilgokai trunkantis, prasideda ankstyvojoje projekto stadijoje. Neužtenka savaitei nuvykti į Briuselį, susitarti su visais ir ramiam grįžti namo, poveikį sprendimo priėmimui reikia daryti nuolat pradedant ankstyvojoje projekto stadijoje, tai turi būti nuoseklus darbas. Man labai patiko Vilniaus miesto mero Artūro Zuoko pokalbis su šių lobistų atstovais, kai buvo pasakyta, jog turi nuolat nenutrūkstamai vykti mmonitoringas tikslų ,projektų, finansų ir, svarbiausia – ką veikia Briuselyje kitos valstybės, kokias priemones organizuoja, kaip dalyvauja seminaruose. Egzistuoja vadinamieji „Business links“, metodologiniai tinklai, iš kurių galim pasisemti labai daug informacijos.
Kiek turime aktyvių ir pajėgių žmonių, galinčių atstovauti Lietuvos iinteresus Briuselyje?
Manau, jog čia sėkmingiausiai veikia mūsų diplomatinis korpusas. Mano praktikoje per ketverius metus dar nebuvo nė vieno atvejo, kad būčiau kreipęsis į mūsų atstovus Briuselyje informacijos ir negaučiau atsakymo. Aš manau, kad mūsų fun.kcionieriai, kurie pradės dirbti ES struktūrose, bus patys efektingiausi lobistai. „Integracijos žinių“ ir „Euroverslo naujienų“ informacija [11].
4. LOBIZMO REGLAMENTAVIMAS EUROPOS SĄJUNGOJE IR NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ VEIKLA
Nevyriausybinių organizacijų veikla, nesvarbu, ar ji atlygintina ir nukreipta į konkrečių bei siaurų interesų įgyvendinimą, inicijuojant teisės aktų pakeitimus, iš dalies patenka į lobizmo reglamentavimo sritį. Dažniausiai šios organizacijos siekia įgyvendinti ne atskiros kurios nors grupės, o bendrus visuomenės interesus arba informuoti žmones apie valstybės institucijų teisėkūros veiklą. Tačiau, prisidengiant bendrais tikslais, siekiama „ant lobizmo reglamentavimo ir priežiūros kurpalio užtempti“ kuo ddaugiau nevyriausybinių organizacijų. Dėl to šios organizacijos, dirbančios ne užsakovui, bet savo visuomeninei misijai realizuoti, patenka į keblią padėtį. Vienos jų būna priverstos registruotis lobistais ir mokėti registravimosi mokestį (o jis daug kam gali būti neįkandamas), kitos – samdyti registruotus lobistus savo pilietinei pozicijai reikšti. Tačiau blogiausia, kad nevyriausybinių organizacijų veikla nepagrįstai įvardijama kaip artima lobistinei ar su ja susijusi, pamirštant, kad šių organizacijų misija ir vaidmuo pagrįsti visai kitais principais. Dėl to visuomenė, organizacijų nariai ir rėmėjai susidaro iškreiptą nnuomonę ne tik apie atskiras nevyriausybines organizacijas, bet ir apie visą nevyriausybinį sektorių.
Vakarų Europoje ir Europos Sąjungoje institucijos nuolat skatinamos konsultuotis su nevyriausybinėmis organizacijomis, pastarosioms organizacijoms sudaromos galimybės kuo plačiau reikšti savo nuomonę apie teisės aktų projektus, tačiau toks vis platėjantis bendradarbiavimas nelaikomas lobistine veikla.
Europos Sąjungos (ES) teisės aktų leidėjas yra pranašesnis už nacionalinį, nes neturi teisės reguliuoti visko – tai griežtai riboja Europos Bendrijų Steigimo sutartis, kuri numato, kokias sritis gali reguliuoti ES. Tai apriboja ES galias reguliuoti vis daugiau gyvenimo sričių. Vis dėlto dauguma verslui aktualių reguliavimo sričių atitenka ES: pirmiausia vidaus rinkos reguliavimas – prekybos barjerų tarp valstybių narių naikinimas, bendras importo ir eksporto režimas iš trečiųjų valstybių ir kai kurių gamybos bei prekybos sričių derinimas. Kitos išimtinės ES kompetencijos sritys yra žemės ūkio, konkurencijos, transporto reguliavimas, derybos su Pasaulio prekybos organizacija, maisto sauga, telekomunikacijos, visuomenės sveikata. Kadangi šios sritys tampa vis labiau susijusios, todėl vidaus rinka veikia ir nacionalines sritis: sveikatos apsaugos paslaugas, šveitimą, nacionalines finansų sistemas, socialinio aprūpinimo sritį. Per 80 proc. nacionalinių teisės aktų inicijuojama Briuselyje.
ES požiūris į interesų grupes, jų įsitraukimą į teisės aktų leidybos procesus yra pabrėžtinai atviras. Akcentuojama abipusė nauda ir demokratiškumo svarba. Bendradarbiavimas apima visą procesą nuo politikos formavimo iki KKomisijos pasiūlymo, visas teisėkūros procedūras ir įgyvendinimo bei taikymo procesus.
ES institucijos yra priklausomos nuo verslo asociacijų turimų informacijos išteklių. Tai gali paaiškinti ir sąlyginai nedidelis ES administracinis aparatas – Komisijos administracija yra tik 2 proc. JAV federalinės valdžios aparato dydžio. Informacija, dar kitaip vadinama „prieigos prie ES institucijų preke“ skirstoma taip: pirma, ekspertinės žinios, ypač rengiant sektorių reguliavimo priemones; antra, informacija apie ekonominio sektoriaus ES vidaus rinkoje poreikius ir interesus; trečia, informacija apie ekonominio sektoriaus nacionalinėse (-ėje) rinkoje poreikius ir interesus. Ekspertinę tiek valstybių narių administracijų, tiek ES institucijų priklausomybę rodo įvairiausi tyrimai.
Nuolatinė ir aštri interesų grupių, įvairių verslo asociacijų konkurencija, pateikiant informaciją ir įtikinėjant ES institucijas priimti tam tikrus sprendimus, užtikrina per didelės ar neteisėtos įtakos pr.evenciją. Pavyzdžiui, Europos Parlamente nagrinėjant Autorinių teisių direktyvą, viena parlamento narė suskaičiavo, kad iš lobistų, atstovaujančių įvairiems interesams, gavo daugiau kaip vieno metro aukščio dokumentų šūsnį.
Nacionalinės įmonių asociacijos ir pavienės įmonės yra lyg sarginiai šunys, stebintys, kaip įgyvendinama ES politika ir teisė valstybėse narėse – taip taupomi ES ištekliai. Komisija yra atvira verslo atstovų pranešimams dėl neįgyvendintų direktyvų ir yra pasirengusi juos nagrinėti, skatinti valstybes nares įgyvendinti ES reikalavimus, galiausiai ir bausti jas dėl reikalavimų nesilaikymo.
Kiekviena įmonė turi nuspręsti: kokiame lygmenyje ssieks paveikti ES priimamus sprendimus – nacionaliniame ar ES; veiks viena ar per asociaciją; veiks pati ar tarpininkaujant tretiesiems asmenims – politikos konsultantams ar teisininkų įmonėms. Tai priklauso nuo įmonės dydžio ir finansinio pajėgumo, strategijos rinkoje ir nuo nacionalinės teisėkūros konjunktūros – valstybės daromos įtakos.
ES teisė nereglamentuoja lobistinės veiklos. Tik Europos Parlamentas yra nustatęs keletą su lobistų veikla susijusių taisyklių. Lobistai turi registruotis viešame registre, jiems išduodamas leidimas pateikti į Europos Parlamento pastatus. Didesni įpareigojimai tenka Europos Parlamento nariams ir jų padėjėjams, kurie privalo pateikti finansinių ir kitų interesų ataskaitas.
Nei Europos Komisija, nei Taryba nėra nustačiusi taisyklių, kurios ribotų interesų grupių, verslo asociacijų ar pavienių įmonių įtaką. ES institucijos skatina lobistų veiklos savireguliaciją. Todėl Komisija rekomenduoja prisijungti prie „profesinių“ lobistų asociacijos, pavyzdžiui, SEAP (angl. Society of European Affairs Professionals).
2005 m. vasarį SEAP priėmė pataisytą savo organizacijos narių veiklos etikos kodeksą, kuriame numatytos lobistų veiklos etikos taisyklės ir nuobaudos už jų nesilaikymą. Griežčiausia nuobauda – pašalinimas iš asociacijos. Tačiau, SEAP etikos kodekso rengėjos June O’Keefe teigimu, lobistui, kurio darbas grindžiamas bendradarbiavimu ir pasitikėjimu, gera reputacija yra efektyvios veiklos pagrindas. Todėl už pažeidimus iš organizacijos pašalintas lobistas nebeturėtų užsakymų „mažame Briuselio kaime“.
Esama lobizmo reglamentavimo tvarka ir siūlomos
naujos Lobistinės veiklos įstatymo projekto nuostatos nepagrįstai suvaržo aktyviai veikiančių nevyriausybinių organizacijų ir visų Lietuvos piliečių teises. Trukdant reikšti nuomonę apie valdžios veiksmus trikdoma ne tik nevyriausybinių organizacijų sektorių veikla, bet ir pažeidžiami demokratijos bei pilietinės visuomenės principai. Minėtos projekto nuostatos nukreipia valdžios veiklos reglamentavimą prižiūrinčių institucijų, valdžios kontrolės ir korupcijos prevencija užsiimančių institucijų dėmesį nuo tikrųjų korupcijos ir interesų konflikto priežasčių.
Pagal dabartinį lobistinės veiklos reglamentavimą nevyriausybinių organizacijų veikla, nepriklausomai nuo to ar ji atlygintina ir nukreipta į konkrečių iir siaurų interesų įgyvendinimą per teisės aktų pakeitimus, iš dalies patenka į lobizmo reglamentavimą. Nors dažnai NVO veikla nėra skirta jokios atskiros grupės interesams įgyvendinti, o ja siekiama bendrų visuomeninių interesų arba informuoti visuomenę apie valstybės institucijų teisėkūros veiklą, tačiau prisidengiant bendrais tikslais siekiama ant lobizmo reglamentavimo ir priežiūros „kurpalio“ užtempti kuo daugiau NVO. Tokia nuostata nevyriausybines organizacijas, dirbančias ne užsakovo interesams, bet savo visuomeninei misijai realizuoti, pastatyto į visokeriopai keblią padėtį. Tokia tvarka vienas jų verčia registruotis lobistais ir mmokėti registravimosi mokestį (kuris daug kam gali būti neįkandamas), o kitos – samdyti registruotus lobistus savo pilietinei pozicijai pareikšti. Tačiau blogiausia, kad nevyriausybinių organizacijų veikla būtų nepagrįstai įvardijama kaip artima lobistinei arba su ja susijusi, pamirštant, kad NVO misija ir vvaidmuo visuomenėje remiasi visai kitais princ.ipais. Dėl to susidaro iškreiptas ne tik atskirų organizacijų, bet ir viso nevyriausybinio sektoriaus įvaizdis visuomenės, organizacijų narių ir organizacijų rėmėjų akyse.
Noriu pabrėžti, kad jokios mūsų giminingos organizacijos kitose demokratinėse valstybėse nesusiduria su tokio pobūdžio reguliavimu. Vakarų Europos valstybėse ir Europos Sąjungoje nuolat skatinamas valstybės institucijų konsultavimasis su nevyriausybinėmis organizacijomis, nevyriausybinėms organizacijoms sudaromos galimybės kuo plačiau išsakyti savo nuomonę apie teisės aktų projektus, tačiau toks vis platėjantis bendradarbiavimas nėra laikomas lobistine veikla.
Esama lobizmo reglamentavimo tvarka ir siūlomos naujos Lobistinės veiklos įstatymo projekto nuostatos nepagrįstai suvaržo visuomenėje aktyviai veikiančių nevyriausybinių organizacijų ir visų Lietuvos piliečių teises, trukdydamos išsakyti nuomonę apie valdžios veiksmus kėsintųsi ne tik į nevyriausybinių organizacijų sektorių, bet ir demokratiją bei pilietinę vvisuomenę. Jos nukreipia valdžios veiklos reglamentavimą prižiūrinčių institucijų, valdžios kontrolės ir korupcijos prevencija užsiimančių institucijų dėmesį nuo tikrųjų korupcijos ir interesų konflikto priežasčių glūdinčių valdymo sistemos ir jos priežiūros ydose [2].5. LOBIZMO KOMUNIKACIJOS YPATUMAI
Lobistinės praktikos pavyzdžiai rodo, kad griežtų taisyklių, nusakančių vienų ar kitų grupių komunikacinio elgesio būdus atitinkamoje situacijoje, nėra. Pagaliau, be jau minėtų veiksnių, lobistinės veiklos metodus lemia ir politinio proceso etapas, kuriame norima pradėti daryti įtaką. Jei politikos procesą suskaidysime į tokius etapus, kaip 1) problemos suvokimas iir jos įvardijimas; 2) problemos įtraukimas į darbotvarkę; 3) politkos formavimas; 4) sprendimo priėmimas; 5) politikos įgyvendinimas; 6) politikos analizė ir įvertinimas, tai sąmoninga lobistinė veikla niekada neprasidės tik sprendimų priėmimo etape. Kiekvienos aktyvios interesų grupės veikla ir komunikacija prasideda nuo paties pirmojo etapo pamažu keičianti komunikacijos formas ir intensyvumą.
Apskritai siekiant įtakos naudojami patys įvairiausi metodai. Kai kuriems jų yra būtinas tiesioginis priėjimas prie įstatymų leidėjų, kitais atvejais svarbesnis yra žiniasklaidos dėmesys ar visuomenės palaikymas. Todėl, remiantis Berry, galima išskirti tokias lobistinės taktikos kategorijas:
1) Tiesioginė komunikacija tarp lobistų ir valdžios atstovų. Ši taktika apima privačius, asmeninius susitikimus, problemos pristatymus vyriausybės nariams, pareiškimus parlamento komitetams bei tokius legalius veiksmus, kaip oficialaus nutarimo užginčijimas ar įsiterpimas į administracines procedūras.
2) Metodai, kai interesų grupės lobistine veikla užsiima skatindamos masių (visos visuomenės ar didesnės jos dalies) aktyvumą.
3) Grupės gali bandyti pakeisti vyriausybės politiką, paveikdamos visuomenės nuomonę, ar net lemdamos rinkimų rezultatus
Šios trys taktikos atitinkamai įvardijamos kaip tiesioginis lobizmas, lobizmas, pasitelkiant mases ir netiosioginis lobizmas. Pažymėtina, kad gana dažnai lobistinė veikla skiriama tik į tiesioginį ir netiesioginį lobizmą, viešosios nuomonės formavimą priskiriant masių aktyvumo skatinimo sričiai. Be to, šalia tiesioginio ir netiesioginiolobizmo šiuo metu plačiai yra paplitęs ir elektroninis lobizmas [1, p. 556-57].
Tiesioginis lobizmas yra taktika, kurios metu lobistas tiesiogiai susitinka su valdžios atstovais. Asmeniniai susitikimai ir argumentų pasiskirstymas vyriausybės atstovams ar parlamento nariams laikomi pačiais efektyviausiais komunikacijos būdais. Apibendrinti, kokiame hierarchijos lygyje komunikacinė lobisto veikla intensyviausia, yra gana sunku. Tyrimai rodo, kad bedraujama su įvairiausio lygio asmenimis, tačiau labai dažnai lobistai stengiasi bendrauti su asmeniškai pažįstamais politikais – ilgamečiais draugais, bičiuliais. Todėl dažniausiai tiesioginio lobizmo, kuris dar vadinamas senamadišku lobizmu, esmę sudaro „uždaras“ , vidinis žaidimas, kur pagrindiniais koziriais tampa naudingos pažintys, geri ryšiai, lojalumas, specifinės, per patirtį įgytos žinios. Visgi verta pažymėti, kad profesionalus lobistas neapsiriboja vien draugų būreliais.
Be asmeninių susitikimų, kartai kaip atskira lobizmo forma pateikiamos ir tokios komunikacinės priemonės, kaip telefoniniai pokalbiai, laiškų, elektroninių laiškų ir faksogramų siuntimas atskiram įstatymų leidėjui arba to paties turinio laiško išsiuntimas keliems ar daugeliui politikų.kaip pastebi J.Tierney, lobistinės kompanijos, nukreiptos į plačiąją visuomenę, gali būti efektyvios informuojant ir mobilizuojant publiką, tačiau jos taip pat yra ir nenuspėjamos.Pranešimas gali būti nesuprastas, tikėtinas atsakas gali niekada nesimaterializuoti, o pat kompanija sužlugti, sukeldama tik oponentų reakciją . Todėl, siekdamos argumentus pristatyti labiau kontroliuojamu ir tinkamu būdu, grupės dažnai naudoja tiesioginius ryšius. Be to, tiesioginis lobizmas kaip konkreti taktika neretai pasirenkamas ir dėl pačių klausimų sudėtingumo. DDažnai sprendžiama problema būna pernelyg komplikuota, paini bei reikalaujanti specifinių žinių, kad ją būtų galima suprantamai pateikti plačiajai visuomenei ar net tikėtis jos paramos. Svarbu ir tai, kad tiesiogiai dirbdami su įstatymų leidėjais lobistai tampa savo.tiškais politikų patarėjais ir pateikia jiems įvairią informaciją, tyrimų duomenis, atstovauja pozicijai, prisideda prie įstatymų projektų rengimo.
Nors tiesioginio lobizmo metodai sukelia daugiausia neigiamų asociacijų, objektyviai vertinant šią lobistinės veiklos dalį tampa akivaizdu, kad jokia rimta lobistinė kompanija nėra įsivaisduojama be lygiagrečiai su kitais metodais vykdomo tiesioginio lobizmo. Atkreipti politikų ir valdžios institucijų dėmesį į konkretų klausimą galima ir kitais, daug viešesniais būdais, tačiau pradėjus problemą nagrinėti, aiškinantis detales ir konkrečius faktus, diskutuojant ir derantis, tiesioginių susitikimų išvengti nėra įmanoma, o ir kitų alternatyvų beveik nėra.
Apskritai esminis reikalavimas tiesioginiai lobistiniai veiklai yra komunikacinė kompetencija – sugebėjimas tinkamai ie profesionaliai pateikti rūpimą problemą. Akivaizdu, kad siekiant daryti įtaką visos valstybės mastu neužtenka tik žinoti interesus ir bet kokiais spaudimo būdais siekti įstatymų pakeitimų, norint apginti savąją poziciją. Užsiimant civilizuota lobistine veikla, savi interesai turi būti vertinami kitų interesų kontekste, aiškiai suvokiant galimus prieštaravimus ir jų priežastis. Todėl informacijos rinkimas, tyrimai, nuolatinis aplinkos monitoringas, tinkamas problemos suformulavimas ir objektyviai motyvuotų sprendimų siūlymas sudaro tiesioginės lobistinės veiklos
pagrindą [1, p. 57-58].
Lobizmas pasitelkiant mases. Visuomenės parama atskiroms interesų grupėms ar konkrečiai lobistinei kampanijai yra be galo svarbi. Siekiant veikti priimamus politinius sprendimus reikalinga, kad tokiems sprendimams pritartų kuo daugiau žmonių. Toks yra politikų siekis, tuo pačiu principu tenka vadovautis ir lobistiniams veikėjams. Tačiau viena yra suvokti masių palaikymo reikšmę, o kita – priversti visuomenę įsitraukti į bendrą veiklą. Dėl šios priežasties yra atliekami ir sociologiniai, ir psichologiniai tyrimai, kurie leistų nustatyti bendrą žmonių dalyvavimą masinėse kampanijose paskatos pagrindą.
Lobizmo ppasitelkiant mases taktika gali būti trejopa:
– politiniai protestai (šią taktiką, kai organizuojamos gatvių demonstracijos, piketai, streikai, dažniausiai naudoja visuomeninių interesų gripės.Šia taktika tikimasi pasiekti didesnio valdžios institucijų jautrumo ir atidumo iškeltai problemai.);
– laiškų rašymo metodas (viena pačių populiariausių taktikų. Ši taktika remiasi prielaida ir viltimi, jog į laiškus, pasiekiančius valstybės institucijas, yra atsižvelgiama);
įtakingų narių pagalba (šios taktikos principas yra prašyti įtakingų organizacijos narių, visuomenės veikėjų pagalbos bendraujant su valdžios atstovais. Šis metodas yra labai populiarus ne tik tarp privačių, siaurų iinteresų siekiančių grupių, bet ir tarp visuomeninių interesų grupių ) [1, p. 58-59].
Netiesioginis lobizmas. Netiesioginis lobizmas glaudžiai siejasi su masių paramos skatinimo metodais, tačiau kaip metodų grupė aptariamas atskirai, nes šiuo atveju yra svarbiau ne tiek tiesioginis visuomenės dalyvavimas sprendžiant kkonkretų klausimą, kiek bendras visuomenės informuotumas ir sąmoningumas bei viešosios nuomonės formavimas.
Netiesioginis lobizmas yra tokia taktika, kai interesų grupė dėmesį stengiasi užsitarnauti netiesioginės komunikacijos būdu, bet kitais būdais. Pavyzdžiui, rinkiminių kampanijų rėmimo fondai, tyrimų rezultatų paskelbimas ir ryšiai su visuomene.
Rinkiminių kampanijų rėmimo fondai. Rinkiminių kampanijų rėmimo fondų kūrimo taktika daug dažniau naudojasi privačių interesų nei visuomeninių interesų grupės. Organizacijos, naudojančios šią taktiką, įkuria ir išlaiko kampanijų fondus, skirtus kandidatams į parlamentą. Tokiu būdu galima paremti jau esamus politikus arba tuos kandidatus į parlamentą, kurie laikosi „tinkamos“ politinės pozicijos. Rėmimo fondai taip pat padeda pelnyti politikų palankumą ir taip užtikrina lengvesnį prieinamumą, kai reikia jų pagalbos.
Šalyse, kur tokie rėmimo fondai yra įteisinti, juos kiek riboja nemaži mok.esčiai. Apskritai ši taktika yyra brangi, ir taip lieka mažai lėšų kitokiai lobistinei veiklai. Rėmimo fondų taktika yra beveik visuomen derinama su kitomis ir naudojama tik kaip pagalbinė.
Ttyrimų rezultatų paskelbimas ir ryšiai su visuomene. Vienas iš būdų išprovokuoti įstatymų leidėjų dėmesį yra publikuoti tyrimų rezultatus arba užsiimti ryšiais su visuomene. Šiuo atveju lobistai siekia žiniasklaidos, kartu ir plačiosios visuomenės dėmesio. Tai bandoma padaryti klasikiniais ryšių su visuomene metodais- dažniausiai naudojantis masinių informavimo priemonių teikiamomis galimybėmis (publikacijos, spaudos konferencijos ir pan.).
Tyrimų rezultatų publikavimas ir kitos rryšių su visuomene programos atlieka dvi funkcijas. Viena vertus, bandoma sukelti visuomenės nepasitenkinimo reakciją, jei tyrimai įrodo blogai vykdomos politikos kaltę. Kita vertus, yra siekiama visuomenės sąmoningumo atsiradimo. Informacija, reklama, publikacijomis visuomenėje yra siekiama sukelti vidinį pokyčio troškimą.
Neretai aktyvios interesų grupės ryšių su visuomene priemonėmis siekia atkreipti dėmesį ne tik į konkretų klausimą, bet ir į pačią organizaciją, jos siekius, keliamus tikslus ir reikalavimus. Ypač visuomeninių interesų grupių tokiaias atvejais rengiamos kampanijos dažnai yra rėksmingos ir provakuojančiuos, taikančios į auditorijos emocijas, besiremiančios pykčiu arba prietaringumo sukėlimu. Tokiose akcijose (tiek reklamose, tiek renginiuose) dažnai naudojamos šokiruojančios vaizdinės priemonės (pavyzdžiui, abortiniai embrionai, pažeisti maisto produktai ar panašiai).
Apskritai susiformavus atskirai politinio konsultavimo industrijai, prakalbus apie politinį marketingą ir politinės vertės grandinę, kurioje komunikacija yra neatsiejama politikos vadybos dalis, interesų grupės taip pat negali atsiriboti nuo naujų galimybių ir reikalavimų. Siekiant maksimalios įtakos, lobistinėse kampanijose naudojami visi naujausi marketingo metodai, o trupalaikės kampanijos virsta permanentinėmis kampanijomis, kai be pertraukos yra organizuojami rutininiai veiksmai, tokie kaip spaudo konferencijos, susitiimai ir kiti viešieji renginiai. Akivaizdu, jog šiuolaikinėse „mediatizuotose“ visuomenėse žiniasklaidos dėmesys atlieka ir įteisinantį vaidmenį [1, p. 59-61].
Elektroninis lobizmas. Šiuolaikinių technologinių galimybių dėka didelė politinio proceso dalis persikelia į internetinę erdvę. Vietinės ir nacionalinės vyriausybės internetą nnaudoja informacijos skalidai bei gyventojų apklausoms, kai kuriose šalyse valstybiniuose tinklapiuose publikuojami įstatymų juodraščiai, kuriuos galima aptarti ir pateikti savo pastabų, rinkimų kandidatai čia rengia debatus, o įvairiausių interesų grupių ir pačių keisčiausių socialinių judėjimų šioje aplinkoje tiesiog knibždėte knibžda. Nors savo esme elektroninis lobizmas nesiskiria nuo „paprastojo“, šis metodas turi keletą išskirtinių bruožų. Įvairiausio pobūdžio lobistiniuose tinkluose galima išmokti tapti lobistu, prisijungti prie lobistinės kampanijos ar dalyvauti atskiros problemos diskusijose. Dauguma tokių tinklų turi savas duomenų bazes, todėl esant reikalui virtualūs lobistai gana nesunkiai ir operatyviai gali organizuoti masių paramą.
Aktyvioje veikloje internetas yra patogus dėl sąlyginio savo pigumo bei geografinių ribų neturėjimo. Kelios grupės, kurių narių skaičius svyruoja nuo 2 asmenų iki milijono gali lengvai susisiekti bendros ir rūpimos problemos sprendimui, o organizacijos nariams rėmėjams patogu prisijungti prie lobistinės kampanijos esant bet kurioje geografinėje vietoje ir net bandyti įtakoti užsienio šalių politiką. Didelė dalis internete egzistuojančių interesų grupių dirba duomenų apsaugos, vartotojų privatumo, tarptautinės prekybos ir panašiai klausimais.
Apskritai socialinių judėjimų arba interesų grupių veikloje internetas naudojamas informacijos rinkimui, publikavimui, dialogo vedimui, veiksmų koordinavimui bei tiesioginei lobistinei veiklai, nukreiptai į sprendimų priėmėjus.
Elektroninio lobi.zmo atveju į virtualią erdvę gali būti perkialiamos ir aktyvesnės lobistinės veiklos formos, primenančios realiai rengiamas pprotesto akcijas. Tokiu atveju pertraukiant įprastas procedūras naudojami kompiuterinių piratų metodai. Tokios veiklos apima tinklinius streikus, virtualias blokadas, elektroninius potvynius, kompiuterinius įsibrovimus bei kompiuterinius virusus.
Virtualių streikų ir blokadų tikslas, kaip ir tradicinių demonstracijų atveju, yra atkreipti į save dėmesį pertraukiant įprastas operacijas ir neleidžiant prieiti prei reikalingų informacijos šaltinių. Pažymėtina, kad tokios padeda atkreipti ne tik pasirinktos politinės organizacijos, bet ir žiniasklaidos dėmesį, ir sudaro palankias platesniam veikimui bei kitų metodų taikymui.
Taigi pasinaudodamos technologinėmis galimybėmis atskiros interesų grupės ne tik koordinuoja savo veiklą, bet suranda naujų spaudimo darymo būdų. Kai kurios iš priemonių gali pasirodyti pernelyg šiurkščios ar vaikiškos, tačiau svarbiau ne konkrečių metodų naudojimas, o pats lobistinės veiklos perkėlimas į virtualią erdvę. Tokioje aplinkoje apie save gali pareikšti net ir tokios grupės, kurios kitomis aplinkybėmis iš vis neturėtų galimybės nei sužinoti apie vienodus interesus, nei stengtis juos apginti. Daugybė grupių neturi žurnalistus dominančios informacijos ar išteklių efektyviems ryšiams su visuomene, todėl internetas tokioms grupėms tampa vienintele prieinama kominikacijos ir spaudimo darymo priemone.
Apskritai internetinis lobizmas, kur veikia pačios keisčiausios interesų grupės, atlieka ne tik tikslų siekimo funkciją, bet įgyja ir pramogos elementų. Lobizmas, kaip beveik ir visa kita, virtualioje erdvėje patenka į plataus vartojimo prekių sąrašą, kur pagal savo
pasirinkimą galima tapti ir vartotoju, ir klientu, ir pačios paslaugos teikėju [1, p. 62-63].6. LOBIZMAS LIETUVOJE
6.1. Lobistinės veiklos įstatymas
Po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. suvereni valstybinė valdžia savarankiškai pradėjo formuoti ir vykdyti valstybės politiką, kuriai vis didesnę įtaką ėmė daryti valstybėje intensyviai besiformuojančios interesų grupės, atstovaujančios skirtingoms valstybės socialinio ir ekonominio gyvenimo sritims. Jų veiklą visuomenė ėmė vertinti prieštaringai, kilo nepasitenkinimas, jog šalies vyriausybė savo sprendimais remia vienas ar kitas interesų grupes. Lietuvoje, neseniai atkūrusioje valstybingumą, interesų ggrupių poveikis šalies valdžiai tam, kad būtų patenkinti jų interesai, atrodė grėsmingas, galintis sustabdyti šalies demokratijos bei rinkos ekonomikos plėtrą, skatinti korupcijos klestėjimą. Tačiau daugelyje išsivysčiusių pasaulio valstybių, turinčių senas demokratijos tradicijas, lobizmas yra natūralus reiškinys, skatinantis visuomenės narių aktyvią veiklą, kuri pasireiškia bendravimu su vyriausybės nariais, įtakos įstatymų leidybos procesui darymu,tuo būdu siekiant savo tikslų, neprieštaraujančių visuomenės interesams, įgyvendinimo. Be to, tokio pobūdžio bendravimas yra naudingas ir vyriausybės nariams, kadangi jie gauna informacijos iš interesų grupių atstovų apie tai, kkokiose visuomenės ir valstybės gyvenimo srityse kyla daugiausia problemų, kur teisinis reglamentavimas nėra pakankamas ar tinkamas.
Intensyvėjant interesų grupių lobistinei veiklai, Lietuvoje kilo poreikis reglamentuoti šią veiklos sritį. Jis kilo ne tik valstybės viduje, bet buvo paskatintas ir iš šalies. EEuropos Komisija tiksliausiai apibrėžė tokio įstatymo poreikį: jos nuomone, lobizmo reglamentavimas padidintų įstatymų leidybos proceso skaidrumą Lietuvoje. Be to, tinkamas lobistinės veiklos įtvirtinimas įstatymu palengvintų kovą su korupcija, suaktyvintų įstatymų leidybą. Šiam tikslui 2000 m. birželio 27 d. Seimas priėmė Lobistinės veiklos įstatymą, o 2003 m. kovo 20 d. priimta nauja įstatymo redakcija.
Rengiant lobistinės veiklos įstatymą, kilo nemažai abejonių, ar jis netrukdys natūraliam demokratijos plėtros procesui šalyje, ar neapribos interesų grupių galimybių daryti poveikį teisės aktų leidybos procesui. Vis dėlto po ilgų diskusijų ir svarstymų 2000m. birželio 27d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lobistinės veiklos įstatymą [1, p. 78-79].
Dar prieš Lobistinės veiklos įstatymą buvo priimti keli norminiai aktai, teisiškai reglamentuojantys interesų grupes ir jų veiklą (1989 12 07 – Įstatymas „Dėl LLietuvos TSR Konstitucijos 6 ir 7 straipsnių pakeitimo“, 1990 09 25 – Lietuvos Respublikos politinių partijų įsatymas, 1991 11 21 – Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymas, 1992 10 25 – Lietuvos Respublikos Konstitucija, 1995 02 26 – Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų įstatymas). Šie įstatymai padarė didelę įtaką kuriantis interesų grupėms, liberalizuojant ir reglamentuojant jų veiklą [1, p. 16-17].
2003 m. kovo 20 d. priimta nauja įstatymo redakcija, kurioje lobistinė veikla apibūdinama kaip fizinio ar juridinio asmens atlygintini ar neatlygintini veiksmai, kuriais ssiekiama daryti įtaką, kad lobistinės veiklos užsakovo interesais būtų keičiami, papildomi ar pripažįstami netekusiais galios teisės aktai, priimami ar nepriimami nauji teisės aktai. Lobistas apibrėžiamas kaip fizinis ar juridinis asmuo, šio įstatymo nustatyta tvarka įrašytas į lobistų sąrašą. Matyti, kad lobistinės veiklos sąvoka apima žymiai platesnio subjektų rato, nei oficialiai registruoti lobistai, veiklą. Lobistinės veiklos užsakovas apibrėžiamas kaip fizinis ar juridinis asmuo, kuris sudarė su lobistu lobistinės veiklos sutartį pagal Civilinio kodekso ar kitų teisės aktų reikalavimus.
Lobistine veikla nelaikoma visuomenės informavimo priemonių savininkų, leidėjų, jų darbuotojų veikla, susijusi su informacija apie teisės aktus bei jų projektus (teksto paskelbimas, apžvalga, komentarai), išskyrus atvejus, kai jie gauna atlyginimą už lobistinę veiklą; asmenų veikla, kai jie institucijų kvietimu kaip ekspertai ar specialistai daly.vauja rengiant, svarstant ar aiškinant teisės aktų projektus; valstybės politikų, pareigūnų ar tarnautojų veiksmai inicijuojant, rengiant, svarstant, priimant bei aiškinant įstatymų ar kitų teisės aktų projektus, atliekami pagal teisės aktų jiems suteiktas pareigines teises; pelno nesiekiančių organizacijų veikla, kuria siekiama savo narių bendrais interesais daryti įtaką, kad būtų pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiais galios teisės aktai, priimti ar nepriimti nauji teisės aktai; mokslininkų (pedagogų) veikla, išskyrus atvejus, kai jie veikia lobistinės veiklos užsakovo interesais; fizinio asmens pareikšta nuomonė dėl teisės aktų ppakeitimo, papildymo, pripažinimo netekusiais galios, naujų teisės aktų priėmimo ar nepriėmimo, išskyrus atvejus, kuriais tas asmuo veikia lobistinės veiklos užsakovo interesais.
Įstatyme detaliai reglamentuojamos asmenų įrašymo į lobistų sąrašą sąlygos, nustatyta, kokie fiziniai ir juridiniai asmenys negali būti lobistais, kam draudžiama būti lobistinės veiklos užsakovais. Atkreiptinas dėmesys, kad lobistais negali būti valstybės politikai, pareigūnai, tarnautojai, teisėjai, valstybės ir savivaldybių institucijos. Lobistinės veiklos užsakovu draudžiama būti valstybės politikui, pareigūnui, tarnautojui ir teisėjui,valstybės ir savivaldybių institucijoms ar įstaigoms, valstybės ir savivaldybių įmonėms (nes jų darbo pobūdis neleidžia siekti asmeninių ar tam tikros grupės tikslų, kadangi būtų pažeisti valstybės demokratiniai principai, sudarytos sąlygos korupcijai, atsirastų realios galimybės pareigybiniam piktnaudžiavimui, kiltų viešųjų ir privačių interesų konfliktas).
Įstatymas nustato lobistų teises ir pareigas bei kitų asmenų pareigas, užtikrinančias teisėtą lobistų veiklą – prievolę jos nevaržyti, leisti nekliudomai įgyvendinti lobistinės veiklos užsakovų teisėtus interesus.
Asmuo, turintis teisę ir norintis tapti lobistu, pateikia Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai jos nustatytos formos dokumentus: prašymą įrašyti į sąrašą, lobisto anketą ir pasižadėjimą. Lobisto pažymėjimas išduodamas Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai priėmus sprendimą įrašyti asmenį į lobistų sąrašą ir pateikus valstybės rinkliavos sumokėjimą patvirtinantį dokumentą. Įrašymas į lobistų sąrašą yra būtina sąlyga norint pradėti vykdyti teisėtą lobistinę veiklą. Fiziniai ir juridiniai asmenys, įrašyti į lobistų ssąrašą, įgyja teises, susijusias su teisėkūros procesu, informacijos pateikimu lobistinės veiklos užsakovams, komunikavimo su visuomene teises, teises, susijusias su lobisto veiklos organizavimu. Įstatymas taip pat nustato lobistinės veiklos sustabdymo, atnaujinimo, nutraukimo ir pabaigos pagrindus, sprendimus dėl to taip pat priima Vyriausioji tarnybinės etikos komisija. Oficialūs lobistai privalo laikytis Lobistų etikos kodekso reikalavimų. Įstatymas draudžia lobistui ir lobistinės veiklos užsakovui susitarti dėl tokios lobistinių paslaugų apmokėjimo formos, kai apmokėjimo dydis priklauso nuo konkretaus teisės akto pakeitimo, papildymo, pripažinimo netekusiu galios ar atmetimo ar naujo teisės akto priėmimo, ar nepriėmimo (šis apribojimas skirtas užkirsti kelią tam, kad lobistas būtų skatinamas daryti įtaką įstatymų leidybos procesui, neatsižvelgiant į visuomenės ir valstybės teisėtus interesus). Taip pat draudžiama lobistinę veiklą finansuoti iš valstybės ar savivaldybių biudžetų.
Įstatymas pateikia galutinį lobistinės veiklos pripažinimo neteisėta atvejų sąrašą. Lobistinė veikla laikoma neteisėta kai: ją vykdo į lobistų sąrašą neįrašytas asmuo arba teisės būti lobistu neturintis asmuo; lobistas veikla užsiima po to, kai jo lobistinė veikla buvo sustabdyta; buvęs lobistas užsiima ja po to, kai jo lobistinė veikla buvo nutraukta; kai trukdoma teisės aktų leidybos procesui – valstybės politikai, tarnautojai tyčia klaidinami ar apgaudinėjami nurodant faktus ar aplinkybes, kurie gali sąlygoti sprendimą; kai siekiama neteisėtų tikslų ar naudojami neteisėti
metodai – veikla siekiama daryti įtaką, kad bū.tų priimtas ar nepriimtas teisės aktas, kuris tiesiogiai susijęs su lobisto priėmimu į valstybės tarnybą, pakeistas, papildytas ar pripažintas netekusiu galios galiojantis teisės aktas; veikiama nesamo lobistinės veiklos užsakovo vardu; lobistas tiesiogiai ar netiesiogiai skelbia ar pareiškia, kad jis gali paveikti teisės aktų leidybą, valstybės politiką ar valstybės tarnautoją; lobistas tuo pačiu metu atstovauja priešingus interesus turintiems lobistinės veiklos užsakovams. Lietuvoje neteisėtos lobistinės veiklos faktų oficialiai atskleista ir fiksuota nebuvo, už tokią veikla nnebuvo nubaustų asmenų.
Kasmet lobistai privalo pateikti Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai praėjusių kalendorinių metų lobistinės veiklos ataskaitas, kuriose privalu nurodyti teisės aktus ir projektus, dėl kurių veikė lobistas, už lobistinę veiklą gautas pajamas ir išlaidas, susijusias su lobistine veikla.
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija kasmet iki gegužės 15 d. turi pateikti Lietuvos Respublikos Seimui lobistinės veiklos kontrolės metinę ataskaitą [7], [12].
Lietuvoje naudojamos lobizmo ir lobistinės veiklos sąvokos:
Lietuvoje naudojamos dvi sąvokos: lobizmas ir lobistinė veikla. Plačiausiai mokslinėje literatūroje naudojamas lobizmo apibrėžimas yra šis: llobizmas yra procesas, kurio metu apsikeičiama informacija, ir grupės, organizacijos ar jos dalies nuomonė perduodama valdžios pareigūnams (tiek rinktiems, tiek skirtiems pareigūnams), turint pagrindinį tikslą – daryti įtaką, kad būtų priimtas palankus sprendimas.
Pažymėtina, kad terminas „lobizmas“ Lietuvoje vartojamas apibūdinti lobizmą ssiaurąja prasme, t.y. lobizmo praktiniams veiksmams apibrėžti. Terminas „lobistinė veikla“ vartojamas apibūdinti lobizmą siaurąja prasme, t.y. lobizmo praktiniams veiksmams apibrėžti.
Lobizmas siaurąja prasme, arba lobistinė veikla Lietuvoje apibrėžiama kaip „lobistų atlygintini ar neatlygintini veiksmai, kuriais siekiama daryti įtaką, kad lobistinės veiklos užsakovo interesais būtų
keičiami, papildomi ar pripažįstami netekusiais galios teisės aktai, priimami ar nepriimami nauji teisės aktai” [1, p. 18].6.2. Lietuvos lobistų grupės ir tipai
Lietuvos lobistų grupėms ir tipams išskirti galima siūlyti naudoti du kriterijus: 1) registracija Vyriausiojoje tarnybinės etikos komisijoje; 2) politinė atrama ir veikimo būdai.
Lietuvoje veikiančius lobistus pagal registracijos Vyriausiojoje tarnybinės etikos komisijoje kriterijų galima suskirstyti į dvi grupes:
1) registruoti lobistai, t.y. tie, kurie yra registruoti Vyriausiojoje tarnybinės etikos komisijoje, teikiantys nustatytos formos ataskaitas ir deklaruojantys iš lobistinės veiklos gaunamas ppajamas;
2) neregistruoti lobistai, t.y. de facto užsiimantys lobistine veikla fiziniai ir juridiniai asmenys, neregistruoti Vyriausiojoje tarnybinės etikos komisijoje, neteikiantys ataskaitų ir nedeklaruojantys pajamų, gaunamų už lobistinę veiklą;
Remiantis Ronald Hrebenar ir Clive Thomas metodika, Lietuvos lobistus pagal politinės atramos ir veikimo būdų kriterijus taip pat galime suskirstyti į kelis tipus:
1) kontraktiniai lobistai – pagal sutartį dirbantys lobistai, gaunantys atlyginimą už savo darbą. Šiam tipui priskirtini ir visi VTEK registruoti lobistai, teikiantys ataskaitas VTEK ir deklaruojantys pajamas, gaunamas už lobistinę veiklą;
2) etatiniai lobistai – organizacijų iir įmonių vadovai, prezidentai, direktoriai, atstovai ryšiams su spauda, atstovai ryšiams su visuomene; atstovauja tik vienam klientui;
3) lobistai ryšiams su įstatymų leidėjais – patarėjai, konsultantai, dirbantys dažniausiai sutartiniu pagrindu, bet nesantys tų įmonių ar įstaigų etatiniais darbuotojais ir neužsiregistravę kaip lobistai VTEK. Šiai grupei priskirtinos konsultacinės, viešųjų ryšių kompanijos, kurios sutartiniu pagrindu vykdo lobistinę veiklą kieno nors naudai;
4) lobistai savanoriai – negaunantys atlyginimo, atstovaujantys nepelno, visuomenines organizacijas ar socialiai remtinas grupes;
5) lobistai mėgėjai – dirbantys „dėl idėjos“ arba turintys asmeninę naudą iš lobistinės veiklos konkrečiu atveju; lobistai mėgėjai, kovojantys prieš jiems labai nepatinkančią politikos kryptį ar įstatymo, nutarimo projektą [1, p. 22].
Lobistinė veikla vis labiau suvokiama kaip abipusė piliečių ir valdžios sąveika, kaip mechanizmas, kuris leidžia reaguoti į sparčiai kintančius socialinių grupių interesus, jų vertybinius poslinkius bei lūkesčius. Tai vienas svarbiausių politinio visuomenės balanso palaikymo svertų, leidžiantis laviruoti tarp potencialių interesų konfliktų ir konfrontacijų, lanksčiai derinti politinių sprendimų priėmimą prie besikeičiančios situacijos, tartis ir stiprinti suinteresuotųjų pusių ryšius, palaikant nuolatinius kontaktus, keičiantis informacija, pareiškiant savo nuostatas ir pozicijas [1, p. 112 – 113].
Svarbiausi lobizmo uždaviniai yra iškelti problemą, išanalizuoti teisinį jos reguliavimą, suformuluoti pasiūlymą, kaip ją spręsti tobulinant įstatymus ir užtikrinti, kad reikiami įstatymai būtų priimti. Tokiu atveju bet kuris pilietis gali tapti llobistu, nes bet kuriam piliečiui gali šauti į galvą patobulinti įstatymus.
Tad teoriškai lobistinė veikla yra pagrindinis valstybės demokratizavimo veiksnys: į įstatymų leidybą įtraukiame kuo platesnį piliečių ratą. Lobizmas leidžia išsiaiškinti ir suderinti interesus. Teoriškai lobizmas pagerina įstatymų leidybos kokybę. Praktiškai svarbiausia kliūtis lobizmui Lietuvoje – politikų bei valstybės ir savivaldybių tarnautojų neteisėtas lobizmas, keliantis įtarimų dėl korupcijos [14].IŠVADOS
1. Lobizmas aiškinamas kaip iniciatyvių grupių siekis, jog valdžia priimdama įstatymus ir veikdama atsižvelgtų į jų interesus. Interesų grupių tikslas nėra užimti valdžią, o tik išreikšti savo tvirtą nuomonę ir paveikti sprendimų priėmimą sau naudinga linkme.
2. Kai kurie politikos formavimo dalyviai, užsiimantys tuo, kas paprastai vadinama interesų grupių veikla, faktiškai yra ne grupės, o tik individai. Savo veikla interesų grupėms prilygsta kai kurios labai turtingos arba labai visuomenėje gerbiamos asmenybės. Verslo, viešojo ar visuomeninio intereso, profesionalų, t.y. ES biurokratų, regioninės, darbo – tai išskiriamos interesų grupės, šiuo metu turinčios ir besistengiančios realizuoti savo interesus ES lygmeniu. Interesų grupės yra naudingos ir galbūt net būtinos, kad politikos formavimo procesą praturtintų įvairiais požiūriais, faktine informacija bei idėjomis. Tačiau interesų grupių veikla yra didžiulės politinės nelygybės, nederančios su demokratinėmis normomis, šaltinis.
3. Stengdamasi atstovauti savo interesams Briuselyje kiekviena šalis siekia įkurti savo atstovybes.
Kitaip tariant, lobizmas – tai kkonkurencijos instrumentas įmonėms, o tai reiškia, kad šalies interesų grupių lobistinis atstovavimas Europos Sąjungoje yra būtinas.
4.Dažnai nevyriausybinių organizacijų veikla siejama su tiesioginiu lobizmu. Tokia situacija susiklosto dėl netikslaus NVO misijos suvokimo. Nevyriausybinės organizacijos veikia, vadovaudamosios ne atskirų individų, tačiau visuomenės interesų patenkinimu bei informuoja žmones apie valstybės institucijų teisėkūros veiklą.
5. Lobistai, stengdamiesi kuo efektyviau pasiekti savo interesų patenkinimo, naudojamasi keliais pagrindiniais metodais: pačių tiesioginis susitikimas su valdžios atstovais, visuomenės nuomonės pakeitimas bei veikimas per politiką, netgi per rinkimus. Kaip paprasčiausias ir mažiausiai situacijos tyrimo reikalaujantis metodas įvardijamas tiesioginis kontaktavimas interesų grupių su valdžia.
6. Intensyvėjant interesų grupių lobistinei veiklai, Lietuvoje kilo poreikis reglamentuoti šią veiklos sritį. Jis kilo ne tik valstybės viduje, bet buvo paskatintas ir iš šalies. Manoma, kad lobizmo reglamentavimas padidintų įstatymų leidybos proceso skaidrumą Lietuvoje. Be to, tinkamas lobistinės veiklos įtvirtinimas įstatymu palengvintų kovą su korupcija, suaktyvintų įstatymų leidybą.LITERATŪRA
1. Andrikienė L. Šiuolaikinės lobistinės veiklos tendencijos. Vilnius, 2002.
2. Konferencija „Lobizmo nauda politikai, verslui ir pilietinei visuomenei“. Vilnius, 2004.
3. Krupavičius A. Interesų grupės, sandara, klasifikacija ir efektyvumas//Šiuolaikinė valstybė. Kaunas: Technologija, 1999.
4. Kūris E. Įžangos žodis // Interesų grupės, valdžia ir politika. – Vilnius.: VU TSPMI, 1997.
5. Lietuvos Respublikos lobistinės veiklos įstatymas.
6. Lindblom C.
E., Woodhouse E. J. Politikos formavimo procesas. Vilnius: Algarvė, 1999.
7. Lobistinės veiklos reglamentavimas Europos Sąjungoje / LR Seimo kanceliarija, Informacijos analizės skyrius. Vilnius, 2004.
8. Novagrockienė J. Interesų grupės ir jų vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje //Politikos mokslo pagrindai: paskaitų konspektai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001.
9. Vadovo pasaulis, 2004 birželis. Nr6.
10. Zeigler H. Politinė bendruomenė: įvadas į politinių sistemų ir visuomenės lyginamąją analizę. Kaunas: Littera universitati Vytauti Magni, 1993.
11. www.euroverslas.lt
12. www3.lrs.lt.
13. www.wtek.lt
