Europos Sąjunga ir Trečiasis pasaulis: bendradarbiavimo kryptys ir perspektyvos

Turinys

Įvadas…………………………3

Pasaulio europizacijos pasekmės………………..5

„Trečiojo pasaulio“ šalių bruožai………………..7

Globalizacija – „Trečiojo pasaulio“ problema…………..9

Civilizacijų skirtumai – nesusikalbėjimo priežastis……….11

Imigrantai Europoje………………………12

Išvados…………………………14

Naudota literatūra……………………….16

Įvadas

Trečiojo pasaulio (tiers monde) sąvoką 1952 m. įvedė prancūzų demografas Alfred Sauvy kaip analogiją „trečiajam luomui“ Prancūzijos revoliucijos metu. Kai Francas Fanonas 1961 m. savo kūrinyje „Šios žemės prakeiktieji“ Trečiąjį pasaulį prilygina kolonizuotam, neišsivysčiusiam pasauliui ir šią sąvoką įveda į tarptautinį naudojimą, prancūziškai kalbančiose šalyse ši sąvoka jau buvo įprasta. Iki XX a. 9-to dešimtmečio „trečiojo pasaulio“ sąvoką komplikavo tai, kad „trečiuoju pasauliu“ buvo vadinamos ttiek visos ekonomiškai atsilikusios nuo Vakarų šalys, tiek tos šalys, kurios demonstravo savo neprisijungimo prie karinių-politinių blokų politiką.

„Trečiojo pasaulio“ šalims šiuo metu priskiriamose valstybėse gyvena apie 80% pasaulio gyventojų ir ši santykinė dalis turi tendenciją didėti. 73 šalys priklauso trečiajam pasauliui (1995m). Tai buvo paskaičiuota pagal gaunamą vidinį produktą. Nestabilūs „trečiojo pasaulio“ režimai, ypač po to, kai neteko konkuruojančių Rytų ir Vakarų paramos, tampa vienu svarbiausių nestabilumo tarptautiniuose santykiuose šaltiniu.

Dažniausiai „Trečiuoju pasauliu“ vadinamos ekonomiškai neišsivysčiusios daugiausia Azijos, Afrikos ir LLotynų Amerikos šalys, beveik visos buvusios kolonijos.

„Trečiajam pasauliui“ taip pat buvo priskiriamos visos valstybės, kurios nebuvo Jungtinių Amerikos Valstijų arba Tarybų Sąjungos sąjungininkais ar bent jau atvirai nestojo vienos iš jų pusėn. Pačios trečiojo pasaulio šalys priėmė šią sąvoką pper „neprisijungusiųjų“ šalių organizaciją, kuriai ilgą laiką vadovavo Jugoslavija, Indonezija ir Egiptas.

„Trečiojo pasaulio“ esmė pasidarė žymiai aiškesnė po Rytų ir Vakarų konfrontacijos pabaigos. Nustojus dėl „trečiojo pasaulio“ konkuruoti Vakarams ir Rytams, jis tapo tam tikra prasme „užmirštas“ ir sulaukia vis mažiau dėmesio. Šiuo metu „trečiuoju pasauliu“ vadinamos besivystančios (t.y. nepasiekusios Vakarų ekonominio išsivystymo) pasaulio šalys, o pasaulis pradėtas skirstyti ne į Rytus ir Vakarus, o į Šiaurę ir Pietus. Dažnai „trečiajam pasauliui“ priskiriamos ir buvusios socialistinės šalys (ar bent jų dalis), praradusios savo socialistinį statusą pasauliniuose ekonominiuose ir politiniuose santykiuose.

„Trečiasis pasaulis“ yra zona, kur valstybės veikia pagal savo normas. Šios valstybės neturi jokio paveldo, jos perėmė vakariečių politiką ir kultūrą.

Jau nuo XVI-XIXam vyko klaskinė Europinė politinė ir ekonominė modernizacija, kkuri padėjo pagrindus, pagal kuriuos galima nagrinėti kitas šalis. Modernizacija – tai perėjimas nuo tradicinių istorinių visuomenių į modernų visuomeninį būvį. Skirtingai nuo Europos, kur vyko pirminė modernizacija, „Trečiasis pasaulis“ turi tris bruožus: tai antrinė ir atsiliekanti nuo viso pasaulio dalies modernizacija; ta modernizacija turi besivejantį pobūdį, seka išvystytų šalių rezultatais, o ne ieško kažko savo; modernizacija turi imitacinį pobūdį – išvystytų šalių struktūros, technologijos, institucijų kopijavimas.

Vakarų civilizacija yra ir vakarietiška, ir moderni. Nevakarų civilizacijos pabandė tapti modernios, netapdamos vakarietiškomis —— iki šiol tai pavyko tik Japonijai. Nevakarų civilizacijos ir toliau sieks gauti turtų, technologijų, įgūdžių, ginklų, technikos — to, ko reikia būti moderniems. Jų galia, palyginti su Vakarais, didės. Taigi pastarieji vis labiau turės stengtis prisitaikyti prie šių civilizacijų. Tam reikės, kad jie išlaikytų ekonominę ir karinę galią.

Dėl savo dydžio ekonomikos, prekybos ir finansų požiūriu Europos Sąjunga užima svarbią vietą pasaulyje. ES yra sudariusi dvišales ir daugiašales sutartis su dauguma pasaulio šalių ir regionų. Turėdama didžiausias prekybos apimtis ir antrą stipriausią valiutą pasaulyje, ES kas mėnesį paramos projektams visuose penkiuose žemynuose išleidžia po 500 milijonų eurų.

Europos Sąjunga baigia sukurti bendrą užsienio ir saugumo politiką, kad jos narės galėtų veikti išvien skatindamos stabilumą, bendradarbiavimą ir supratimą pasaulyje. Tuo pat metu ES didina savo gynybinius pajėgumus ir jau ėmėsi pirmųjų savo taikos palaikymo misijų. Ji taip pat kovoja su terorizmu. Prisidėdama prie saugumo ir stabilumo kūrimo visame pasaulyje, ES užtikrina saugesnį gyvenimą savo piliečiams. Tarptautinių santykių arenoje ES ypač aktyviai gina žmogiškuosius aspektus, kaip antai solidarumą, žmogaus teises ir demokratiją.

Šio darbo tikslai: parodyti dėl ko atsirado „Trečiasis pasaulis“ ir jo problemos; kas būdinga „trečio pasaulio“ šalims; aptarti globalizacijos įtaką ir skirtumą tarp Europos šalių ir „Trečiojo pasaulio“; apžvelgti civilizacijų susidūrimą; iimigrantų iš „trečiojo pasaulio“ būvį Europoje.

Darbo metodika: periodikos analizė; mokslinės literatūros analizė; techninis surinktos medžiagos apdorojimas.

Pasaulio euoropizacijos pasekmės

Globalizacija plėtojosi prieš tūkstantį metų: romėnai, actekai, kinai niekada nesusisiekė ir vystėsi atskirai. Tačiau šios civilizacijos turėjo supratimą, kad egzistuoja dar ir kitos. Jos bendravo tik per pirklius. Skirtumai tarp civilizacijų buvo labai gilus (jie dar ir dabar yra, bet nepalyginsi su istoriniais).

Kolonializmas – vienų šalių ekspansija prisijungiant kitų šalių ir tautų teritorijas (pvz., dėl resursų, vergų, strateginės padėties, tokios kaip svarbios upės žiotys arba greta svarbaus sąsiaurio, ar didesnio ploto). Kolonializmo šalininkai teigia, jog kolonializmas kolonizuotoms tautoms yra naudingas, nes vystoma ekonominė ir politinė infrastruktūra, reikalinga modernizavimui ir demokratijai. Kaip pavyzdžius jie nurodo tokias buvusias kolonijas kaip JAV, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija, Honkongas bei Singapūras. Kita vertus, šios šalys nėra tipiški kolonializmo pavyzdžiai, nes formavosi kaip naujakūrių visuomenės arba prekybiniai miestai.

Priklausomybės teorijos (dependency theory) šalininkai teigia, kad kolonializmo sistemoje turtas yra perkeliamas iš kolonizuotų šalių į metropolijas, o kolonializmas stabdo sėkmingą ekonominį vystymąsi.

Neokolonializmo koncepcijų šalininkai teigia, kad kolonijinė sistema išlaikoma ir buvusioms kolonijoms formaliai tapus nepriklausomomis, taikomi tik kitokie poveikio būdai.

Palankios sąlygos kolonializmui susidarė vėlyvųjų viduramžių ir renesanso sandūroje, kuomet laivybos technologijos įgalino plaukti didelius atstumus per vandenynus. Viena ppagrindinių kolonializmo prielaidų yra Didieji geografiniai atradimai: Amerikos atradimas skatino galingų Europos šalių skverbimąsi į ją, nes tenai valstybės buvo silpnos, o gamtinių išteklių (pvz., aukso) – daug; jūrų kelio į Indiją aplink Afriką atradimas skatino šias šalis steigti atramos punktus Afrikos pakrantėse ir salose aplink ją, o taip pat ir pačioje Indijoje. Kai Kolumbas atvėrė naujas erdves, europiečiai ėmė formuoti pasaulinę sistemą. Pradžioje buvo išsidalinta Amerika, Afrika (išskyrus Transvalį, Oranžiją, Etiopiją ir Liberiją) išsidalinta iki XX amžiaus pradžios. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Persija, Kinija, Siamas nebuvo oficialiai prijungtos, bet išsidalintos į įtakos zonas.

XX amžiuje, kadangi galingų valstybių nevaldomų teritorijų iš esmės nebeliko (išskyrus Ameriką, kurios šalis ginti pasižadėjo JAV), kolonializmas sulėtėjo. Teritorijų trūkumas – viena pirmojo pasaulinio karo prielaidų. Po šio karo teritorijos buvo perdalintos, pralaimėjusių šalių kolonijos atiduotos nugalėjusioms šalims valdyti tiesiogiai arba kaip Tautų Sąjungos mandatinės teritorijos, susikūrė daug naujų nepriklausomų valstybių. Antrasis pasaulinis karas darsyk perbraižė sienas, naujų valdų įgijo Tarybų Sąjunga. Pokariu prasidėjo dekolonizacija, kolonijas išlaikyti tapo nebenaudinga, tad jų imta atsisakyti. Prancūzija bei Jungtinė Karalystė kolonijų atsisakė dažniausiai taikiai, tuo tarpu Portugalija dėl jų kovojo.

Iki aštuntojo XX amžiaus dešimtmečio dauguma kolonijų tapo laisvomis (išskyrus Tarybų Sąjungos užimtas teritorijas), bet tarp kai kurių buvusių kolonijų

prasidėjo tarpusavio konfliktai ir vienos jų užėmė kitas (Marokas užėmė Vakarų Sacharą, Indonezija – Rytų Timorą ir kt.). Šiuo metu dar yra kolonijų, tačiau tai jau nebe dideles pasaulio dalis užimantys plotai, o nedidelės salos ar retai apgyvendintos teritorijos, dažniausiai turinčios nedaug gyventojų arba išvis negyvenamos.

Tos šalys, kurios buvo kolonizuotos europiečių, turėjo didelę istoriją, tad Europa nelabai turėjo ką pasiūlyti joms. Kolonializmas nėra europiečių atradimas, bet kokia atsiradusi valstybė siekė plėstis savo kaimynų atžvilgiu, o vėliau tiek, kiek leidžia valstybės jjėgos. Europa kolonizuodama pasaulį nesiekė perimti tų šalių istorinės patirties, o stengėsi įdiegti europnę prigimtį. Europiečiai skaitė, kad neša pažangą į atsilikusias šalis. Ši kolonializacija turėjo tokį pobūdį, kad Europos valstybės pavertė kolonijas savo vystymosi struktūra ir tai buvo kapitalizmo atsiradimo pagrindas.

Europietiška civilizacija nešė krikščionybę, bet lemiamą vaidmenį kolonijų įsisavinimui suvaidino technologijų įtaka, kuri padarė nebegrįžtamą poveikį kolonijų vystymuisi. Kolonijos ir metropolijos sanglauda davė kolonijai pilną apsaugą iš valdančios valstybės. Europinis kapitalizmas savo vystymosi tempais aplenkė Rytų šalis, kurios lliko žemės ūkio lygio, nes jis turėjo užjūrio teritorijų. Kinijoje ir Indijoje europiečiai sunaikino industrinius pagrindus.

Kolonializmo palikimas – vergvaldystė uždėjo antikolonijinius išsišokimus. Atsirado nacionalinio išsivadavimo judėjimai tarptautiniu ir tautiniu mąstu. (Tas tautinis išsivadavimas nėra užsibaigęs. Yra apie 4 tūkstančiai etninių ggrupių, kurios gali pretenduoti į valstybę.) Tarptautiniu mąstu antikolonializmas reiškiasi organizacijose, jungtinėse tautose, sutarčių lygmenyje, realizuojamas per technologijų atnaujinimą ir panašiai.

Tačiau tęsiasi buvusių kolonijų eksplotacija (neokolonializmas) per gamtos turtus, geografinę padėtį ir t.t. Nes tos šalys yra politiškai silpnos ir nestabilios. Nacionalinis interesas turi globalinį pobūdį: sąjungos tarp įvairių valstybių ir darbo pasiskirstymo galimybės.

Tai, kas buvo suardyta kolonializmo, jau nebeįmanoma atkurti po antikolonializmo. Atsiradusi postkolonializmo pakraipa išreiškia naujo modernaus socialinio, kultūrinio ir politinio identiteto paieškas. Kaip suderinti šiuolaikinio pasaulio universalius bruožus su vietos specifika, unikalumu ir vertingumu.

„Trečio pasaulio“ valstybės yra priklausomos nuo išsivysčiusių, nes jos labai silpnos ekonomiškai ir negali išsiversti be paramos iš išorės. Tai verčia ne vystyti pramonę, o tik importuoti gamtos išteklius.

„Trečio pasaulio“ šalių bruožai

„Trečiojo pasaulio“ ššalys daugiausia išsidėsčiusios Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir Azijoje. Beveik visos jos yra buvusios Europos valstybių kolonijos. Trečiojo pasaulio šalims yra būdingi šie bendri bruožai: žemas gyvenimo standartas (mažos pajamos, didelė nelygybė); spartus gyventojų skaičiaus augimas; didelė gyventojų dalis badauja arba negauna pakankamo maitinimo; menkas gyventojų išsilavinimas, didelis beraščių skaičius; trumpa vidutinė gyventojų gyvenimo trukmė ir aukštas naujagimių mirtingumas; ekonomikos priklausomybė nuo naudingųjų iškasenų arba žemės ūkio produkcijos eksporto; menka industrializacija, ribotas naujų technologijų taikymas, menka dalis pasaulio prekyboje; prasta infrastruktūra, įįskaitant kelius; didžiuliai skirtumai tarp vieno ar kelių metropolinių centrų ir likusios šalies; tradicinės socialinės struktūros; prastai kontroliuojamas užkrečiamų ligų plitimas; nestabilios ir korumpuotos vyriausybės; politinis nestabilumas šalių viduje ir tarptautiniuose santykiuose.

Kai kurių mokslininkų nuomone „trečiojo pasaulio“ sąvoka apskritai yra praradusi savo prasmę. Jei Rytų-Vakarų konfrontacijos metu „trečiuoju pasauliu“ buvo galima laikyti į šią konfrontaciją tiesiogiai neįsitraukusias šalis, tai šiuo metu ši sąvoka nebėra tokia aiški. Viena vertus, „trečiasis pasaulis“ išsiplėtė dalimi buvo socialistinio bloko šalių, kita vertus, pati sąvoka dabar apima tokias skirtingas šalis, kad jas mažai kas bendro jungia. Keičiant „trečiojo pasaulio“ sąvoka „besivystančiomis šalimis“ iš principo niekas nesikeičia, nes į šią sąvoką papuola tokios skirtingos šalys ir regionai kaip Lotynų Amerika, naujosios industrinės pietryčių Azijos šalys, Juodoji Afrika, buvusios socialistinės šalys.

Tik nedaugelis trečiojo pasaulio šalių laikomos demokratiškomis. Kaip formaliai atitinkančias politinės demokratijos standartus yra Kosta Rika, Indija ir Botsvana bei dar keletas „trečiojo pasaulio“ šalių. Kitos „trečiojo pasaulio“ šalys, nors ir turi formaliai veikiančias demokratines institucijas, nesilaiko tam tikrų liberalioms demokratijoms būdingų standartų ir laikomos tik dalinai laisvomis. Tai tokios šalys kaip Kolumbija, Šri Lanka, Salvadoras ar Gvatemala.

Tačiau būdingiausia trečiojo pasaulio šalių politinė sistema yra nedemokratinė – oligarchija, karinė diktatūra arba absoliutinė monarchija. Galime pastebėti, kad kkai kurios šalys, kurios bandė pereiti prie tam tikrų demokratinių politinės valdžios formavimo formų, pvz., Alžyras, grįžo prie ankstesnių autoritarinių modelių daugiausia dėl valdančiosios grupuotės baimės, kad demokratija atneš suirutę arba islamistų įsigalėjimą (tai ypač būdinga musulmoniškoms šalims).

Šalia to, kad valstybės valdymas paprastai yra nedemokratinis, trečiojo pasaulio šalims paprastai prikišama ir tai, kad jos neturi efektyviai funkcionuojančių valdžios institucijų, o ir esamos yra paralyžuotos korupcijos.

Kadangi daugelis „trečiojo pasaulio šalių“ po išsivadavimo iš kolonializmo valstybinę valdžią formavo dažniausiai ne rinkimų keliu arba per vienpartinius rinkimus, šioms valstybėms reikėjo surasti kitus būdus kaip užtikrinti savo legitimaciją. Išvaduotojų iš kolonializmo aureolė laikui bėgant blėso ir politinės legitimacijos trūkumą buvo bandoma kompensuoti įvairių slaptųjų tarnybų veikla. Kartu augo armijos ir įvairių saugumo struktūrų vaidmuo, ir ne tik autoritariniuose-kariniuose režimuose. Armijos vaidmuo neapsiribojo vien gynybos funkcijomis, bet buvo svarbus užimtumo faktorius, be to tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliavo ištisas ūkio šakas nuo maisto pramonės iki ginklų gamybos (ypatingai tokiose valstybėse kaip Egiptas, Irakas ir Sirija).

Puikiai galima atskirti turtingas valstybes nuo skurdžių. Netvarkingi keliai, nešvarios miestų gatvės ir tualetai, išmaldos prašantys žmonės – tai įprasti reiškiniai buvusio trečiojo pasaulio, ypač karo nuniokotose šalyse. Tokius pat vaizdus mes galime matyti televizijai pranešant apie eilinį teroro aktą kur nors IIndijoje arba Egipte. Turtingos šalys dominuoja informaciniame lygmenyje, o sparti technologijų raida dar pagilina skirtumus. XXI amžiaus pasiekimų, tokių kaip mobilus telefonas ir internetas, taip spartinant jų ekonominį vystimąsi. Daugiau nei 90 procentų pasaulio gyventojų visiškai nesinaudoja internetu. Akivaizdu, jog dauguma tarptautinių konfliktų kyla dėl nesusipratimo ir skirtingo žinių bagažo. Iš pirmo gali atrodyti, jog šios problemos sprendimas priklauso nuo to, kiek pinigų turtingieji „numes“ skurdžiams tam, kad pastarieji pasivytų informacinį amžių. Išties neturtingos Afrikos šalys, pavyzdžiui, kelia globalaus „skaitmeninio solidarumo fondo“ klausimą. Tačiau turtingieji priešinasi tokiai iniciatyvai. Elementarus nenoras dalintis savo pinigais persipina su ideologinėmis nuostatomis, nes internetas – tai vienintelė tikrai laisva ir nevaržoma žiniasklaidos priemonė.

Konfliktas tarp turtingų ir neturtingų egzistavo, egzistuoja ir egzistuos, todėl kad absoliutaus lygiateisiškumo pasiekti neįmanoma. Skurdas turi tiek daug priežasčių, kad joks vienintelis sprendimas neužbaigs problemų visose šalyse. Kiekvienai šaliai reikalinga savo programa, kad likviduotų tokias pagrindines skurdo priežastis, kaip badas, neraštingumas, nepakankamas medicinos aptarnavimas ir kt. Tarptautiniame lygyje yra labai didelis skirtumas tarp nacionalinių pajamų vienam žmogui besivystančiose ir industrinėse šalyse. Šitas skirtumas pasireiškia ne tik trečiojo pasaulio žmonių gyvenimo kokybėje, bet ir jų galimybėse ateityje pagerinti šią kokybę. Daugelis besivystančių šalių priklauso nuo savo ūkinės produkcijos eksporto, todėl bet koks

eksporto padidinimas veda prie intensyvesnės gamtonaudos ir, kaip taisykle, ekologinio streso.

„Trečio pasaulio“ šalyse skurdą stiprina kariniai konfliktai ir pilietiniai neramumai, AIDS bei kitos aštrios sveikatos problemos, dar trapios ekonominės struktūros ir beveik visiška priklausomybė nuo nedaugelio pirminės produkcijos, – gamtinių iškasenų ir žemės ūkio produktų, – kurių kaina nuolat krenta.

Globalizacija – „Trečio pasaulio“ problema

Vykstanti globalizacija daro poveikį visoms pasaulio šalims ir visoms gyvenimo sferoms – socialinei, kultūrinei, ekonominei ir politinei, kurios patiria teigiamų arba neigiamų šio proceso aspektų įįtaką. Taigi globalizacija tampa esminiu iššūkiu politikos ir valdymo struktūroms, kurios turi būti atitinkamai pertvarkytos ir pritaikytos efektyviam funkcionavimui naujoje globalinėje aplinkoje. Ypač tai svarbu neturtingoms ir nepakankamai išsivysčiusioms šalims, kurių gyventojai pirmieji pajunta neigiamus globalizacijos efektus, nes nėra stabilių ir patikimų socialinių tarnybų, kurios apsaugotų pažeidžiamus gyventojus nuo iškylančio neteisingumo bei diskriminacijos ypač ekonominėje ir socialinėje sferose.

To rezultatas – skurdas pasaulyje, nepaisant bendrosios technologinės bei gamybinio efektyvumo pažangos, nemažėja. Iš šešių milijardų pasaulio gyventojų 2,8 mlrd. – beveik ppusė – gyvena iš pajamų, nesiekiančių ir dviejų dolerių vienai dienai, ir penktadalis gyventojų – 1,2 mlrd. – turi pajamas, mažesnes nei vienas doleris dienai. Iš pastarųjų dauguma yra susitelkę pietinėse Afrikos ir Azijos žemynų dalyse, kurie yra laikomi skurdžiausiais pplanetos regionais. Jeigu turtingose šalyse mažiau nei vienas vaikas iš 100 nesulaukia savo penktojo gimtadienio, tai labiausiai neturtingose minėtų regionų valstybėse miršta 20 proc. vaikų iki penkerių metų amžiaus. Jeigu turtingose šalyse tik 5 proc. penkiamečių ir jaunesnių vaikų neturi pakankamai valgyti, tai vargingiausiose badauja beveik pusė tokio amžiaus vaikų.

Ši padėtis tęsiasi, nepaisant to, kad iš esmės žmonių gyvenimo sąlygos praėjusiame XX amžiuje pagerėjo labiau nei per visą ankstesnę istoriją. Tačiau gerovės ir kitų pasiekimų paskirstymas bei naudojimasis jais liko labai nevienodas ir kartais pasiekia iki šiol neregėtų kraštutinumų. Pastebima, kad nacionalinės valstybės, iki šiol vaidinusios svarbiausią vaidmenį palengvinant gerovės išlyginimą tarp skirtingų gyventojų sluoksnių per iš biudžeto finansuojamas socialines programas, tapo nepajėgios kovoti su naujuoju skurdu ir nelygybe. ĮĮdomu pastebėti, kad tarptautinės monetarinės institucijos, iki šiol skatinusios tautines valstybes mažinti socialines išlaidas ir sukaupti dėmesį į ekonomikos augimą, dabar pačios pripažįsta, kad ši strategija netapo pakankamai efektyvi kovojant su skurdu.

Vien tik ekonomikos augimas ir technologijų pasiekimai nėra pakankami siekiant įveikti išplitusį skurdą. Teigiama, kad atitinkamas dėmesys, o kartu ir lėšos turi būti sutelktos stiprinti taikią politiką, stabilumą, teisingumą, efektyvų įstatymų veikimą, pagarbą žmogaus teisėms, tinkamą infrastruktūros išvystymą, gerą bei nekorumpuotą administravimą, kad būtų sukurta aplinka augti tikrajam žžmogiškumui. Kalbama apie kapitalo socialines investicijas, kurios pagerintų sveikatos apsaugą, švietimą ir ekologinę aplinką bei visų gyventojų efektyvų ir atsakingą dalyvavimą nuolatiniame ekonomikos vystymesi naujomis globalizacijos sąlygomis.

2000 metų spalį jubiliejiniame viršūnių susitikime Jungtinių Tautų Organizacija iškėlė „Tūkstantmečio pažangos tikslų“ programą, kurios esminis punktas – iki 2015 metų pagerinti žmonių gyvenimą, kad skurde gyvenančių pasaulio gyventojų, kurių pajamos mažesnės nei vienas doleris dienai, skaičius būtų sumažintas daugiau nei per pusę. Pripažinus, kad su dideliais sunkumais susiduria pirmiausia besivystančios šalys ir šalys su transformuojama ekonomika, nurodoma, jog turi būti sutelktos bendros pastangos šioms valstybėms padėti užtikrinant jų pačių visavertį dalyvavimą.

Visiškas skurdas yra paveikęs milijonus žmonių, tuo sukeldamas susirūpinimą visai tarptautinei bendruomenei. Dėl tarptautinės paramos besivystančioms šalims Didžiosios Britanijos vyriausybės iškelta iniciatyva, pavadinta „Tarptautinis finansinis palengvinimas“ („International Finance Facility). Pagal šį projektą per ateinančius dešimt metų bus siekiama kasmet iš turtingų šalių surinkti iki 50 mlrd. dolerių paramai socialinėms programoms neturtingiausiose pasaulio šalyse. Lėšos bus skirtos sveikatos apsaugos ir švietimo sistemoms vystyti, naujoms ligoninėms ir mokykloms statyti. Didžiosios Britanijos finansų ministras Gordonas Braunas pranešė, kad šiai jo vyriausybės iniciatyvai pritarė ir pažadėjo suteikti finansinį įnašą mažiausiai 50 šalių. Tarp kitų aptartų galimų sprendimų sukurti fondus neturtingų šalių vystymuisi finansiškai remti, buvo minima iniciatyva įįvesti specialų tarptautinį mokestį ginklų ir aukštosios technologijos produkcijos prekybai. Šią iniciatyvą, tarp kitų, parėmė Vokietijos, Japonijos ir JAV vyriausybės.

Turtingoss valstybės turėtų didinti paramą besivystančioms šalims, suteikti galimybes patekti į Vakarų pasaulio rinkas, kad neturtingos šalys galėtų gauti daugiau pajamų iš eksporto. Ypač svarbu Vakarų valstybėms sumažinti muitais ir subsidijomis paremtą savosios žemės ūkio produkcijos protegavimą, kad į rinką galėtų patekti besivystančių šalių gaminiai.

Besivystančioms šalims irgi reikia daug padaryti gerinant savo ekonomikos funkcionavimą ir stiprinant konkurencingumą prekyboje. Reikia ir toliau vykdyti institucines reformas, stiprinti įstatymų veikimą, užtikrinti nuosavybės teisių bei tinkamą visuomeninio sektoriaus funkcionavimą. Šios reformos ypač turėtų stiprinti privatų ekonomikos sektorių, kuris visuomet pasižymi didesniu efektyvumu, gamybos plėtra ir reikiamų kapitalo investicijų šaltinių suradimu. Finansinė parama įpareigoja jos gavėjus „rodyti skaidrumą, bei atskaitomumą“ naudojant šią paramą. Kaip žinoma, besivystančių šalių valdančiuosiuose sluoksniuose yra plačiai išplitusi korupcija bei savanaudiškumas ir nemaža gautų lėšų iš užsienio dalis neretai atsiduria pareigūnų asmeninėse sąskaitose.

Pramoninės valstybės neskuba vykdyti savo įsipareigojimo skirti apibrėžtą dalį bendrojo nacionalinio produkto paramai besivystančioms šalims. (Minėtą 0,7 proc. BNP kol kas skiria tik Skandinavijos šalys, tuo tarpu JAV ir kitų stambiųjų valstybių procentinė dalis yra žymiai mažesnė.). Iškyla ne tik paramai skirtų finansinių resursų kiekybės, bet ir kokybės problemos, nnes šį bendradarbiavimą smarkiai trikdo įvairios biurokratinės kliūtys bei donorų kontrolės reikalavimai.

Civilizacijų skirtumai – nesusikalbėjimo priežastis

Pagal S. Hantingtoną ateityje civilizacinis identitetas taps vis svarbesnis ir pasaulį didele dalimi lems sąveika tarp 7 ar 8 pagrindinių civilizacijų: Vakarų, konfucijinės, japonų, islamo, induistinės, slavų-pravoslaviškos, Lotynų Amerikos ir galbūt Afrikos. Jas skiriančiose kultūrinių lūžių linijose vyks svarbiausi ateities konfliktai. Civilizacijas skiria istorija, kalba, kultūra, tradicijos ir, svarbiausia, religija. Įvairių civilizacijų žmonės skirtingai suvokia Dievo ir žmogaus, asmenybės ir grupės, piliečio ir valstybės, tėvų ir vaikų, vyrų ir žmonų santykius, teises ir pareigas, laisvę ir valdžią, lygybę ir hierarchiją. Šie skirtumai yra susiformavę per šimtmečius, ir greitai neišnyks. Jie kur kas svarbesni už skirtumus tarp politinių ideologijų ir politinių režimų. Istorijoje skirtumai tarp civilizacijų sukėlė ilgiausius ir žiauriausius konfliktus. Įvairių civilizacijų tautos daugiau bendrauja, o toks bendravimas sustiprina „civilizacinę sąmonę“. Ekonominis modernėjimas ir socialiniai pokyčiai atskiria žmones nuo vietinių tradicijų ir silpnina priklausymo nacionalinei valstybei jausmą. Didžiojoje pasaulio dalyje šį trūkumą ima užpildyti religija, dažnai judėjimai, vadinami „fundamentalistiniais“. Religijos atgimimas suteikia galimybę saviidentifikavimui ir bendravimui, kuris peržengia valstybių sienas ir vienija civilizaciją. civilizacinio sąmoningumo didėjimą aktyvina dvigubas Vakarų vaidmuo. Viena vertus, Vakarai yra pasiekę galingumo viršūnę. Tuo pat metu, gal kaip to padarinys,

nevakarų civilizacijos grįžta prie savo ištakų (kalbama apie Japonijos užsisklendimą, Indijos induizavimą bei Neru epochos pabaigą, Artimųjų Rytų reislamizavimą, Rusijos slavizavimą ir pan.).

Taigi galingieji Vakarai vis dažniau susiduria su nevakarais, kurie turi vis daugiau noro, valios ir išteklių patys lemti pasaulio politiką. Viena vertus, sėkmingas ekonominis regionalizmas gali sustiprinti civilizacinį sąmoningumą, kita vertus — pats regionalizmas įmanomas tik kai jį lemia bendra civilizacija. Tai rodo Europos Sąjungos gyvybingumas, ekonominis Kinijos ir Taivano bei kitų ideologiškai skirtingų šalių suartėjimas ir ttuo pat metu abejotina civilizaciškai unikalios Japonijos integracija į Rytų Azijos ekonomiką.

Šiuo metu Vakarai turi ypatingą reikšmę kitoms civilizacijoms, be to, yra savo galios viršūnėje. Karinis konfliktas tarp Vakarų valstybių neįtikėtinas, o jų karinė galia neprilygstama. Be Japonijos, niekas nepajėgus Vakarams mesti ekonominį iššūkį. Vakarai dominuoja tarptautinėse politinėse ir saugumo institucijose, o kartu su Japonija — ir ekonominėse institucijose. Taigi Vakarai efektyviai naudoja tarptautines institucijas, karinę galią ir ekonominius resursus, kad išlaikytų savo dominavimą, apsaugotų savo interesus ir skleistų vakarietiškas ppolitikos ir ekonomikos vertybes. Jėgos skirtumai, kova dėl karinės, ekonominės ir institucinės galios yra vienas konfliktų šaltinis. Kitas konfliktų šaltinis yra kultūros — esminių vertybių ir tikėjimo — skirtumai. Taigi ateityje pasaulio konfliktai suksis apie vieną ašį: „Vakarų ir kitų“ ssąveiką ir nevakariečių atsakus į Vakarų galią ir vertybes. Vakarai turės geriau susipažinti su kitų civilizacijų pagrindą sudarančiomis esminėmis religinėmis ir filosofinėmis prielaidomis ir kitų civilizacijų žmonių supratimu apie jų interesus. Reikės pastangų atrasti civilizacijas jungiančių elementų ir išmokti egzistuoti kartu su kitomis civilizacijomis.

Tačiau didžioji dauguma politologų ir ekspertų įspėja, kad Vakarų civilizacijos laukia liūdnas Romos imperijos, kuri vieną dieną atsidūrė barbarų apsuptyje ir nebegalėjo atremti jų antplūdžio, likimas. Jų nuomone, visokiausių barbarų grėsmę prisišaukė patys Vakarai, vis labiau skęstantys hedonizme, nekreipiantys net minimalaus dėmesio į demografinę situaciją.

Imigrantai Europoje

Nuolatinį prieštaravimą tarp Vakarų ir daugiausia islamiškųjų šalių problemos aštrėjimą sukelia pirmiausia tai, kad Trečiojo pasaulio šalyse yra mažiausiai milijardas bedarbių. Iki tam tikro laiko šie žmonės susitaikė su tokia ppadėtimi ir net negalvojo, kad kas nors galėtų pakeisti jų gyvenimą. Tačiau šiuo metu milijardai žmonių iš Trečiojo pasaulio šalių ėmė masiškai plūsti į Europą ir Ameriką. Ne visiems tai pavyko. Trokštančiuosius gyventi kaip Vakaruose sumaniai ėmė kurstyti ekstremistinės grupuotės. Terorizmas, ypač po 2001 m. rugsėjo 11-osios, įžengė į naują veiklos etapą, kada galima dezorganizuoti ne kokią nors trečiaeilę, o galingiausią pasaulyje valstybę.

Europoje gyvena apie 13 milijonų musulmonų, beveik visi jie įstatymus gerbiantys piliečiai. Visgi, po rugsėjo 11-tos į EEuropos musulmonus yra žiūrima kaip į potencialų radikalios, antivakarietiškos ideologijos, pradžią gavusios nuo grubios ir klaidingos Islamo interpretacijos, neturinčios nieko bendro su tikruoju islamiškuoju tikėjimu, ir atmetamos daugumos musulmonų visame pasaulyje, šaltinį. Dauguma Europos musulmonų neturi ekonominių galimybių, yra menkai integruoti ir linkę telktis uždarose bendruomenėse.

Vokietijoje, turkai darbininkai atvyko iš mažiausiai išsivysčiusių Turkijos vietovių ir patyrė neįtikėtiną kultūrinį šoką susidūrę su labai modernizuota, pasaulietine Vokietijos visuomene. Kai kurie imigrantai, atvykę penktojo dešimtmečio pabaigoje, šeštojo dešimtmečio pradžioje vis dar nekalbėjo vokiškai. Tai pabrėžia jų kultūrinę izoliaciją. Senesni žmonės bando išlaikyti savo tradicinį gyvenimo būdą ir svetimoje šalyje. Daugelis jų vaikų perima vakarietišką gyvenimo būdą, bet netgi jie gyvena su ypatingu dvigubo atotrūkio jausmu: nei jų tėvų gimtinės, nei jų naujosios tėvynės jiems neatrodo kaip tikrieji namai.

Prancūzų politologo Oliver’io Roy’aus žodžiais: „Europos musulmonams trūksta islamo paaiškinimo, kuris būtų suderinamas su moderniu gyvenimu. Daugelis jų randa tarpinį variantą tarp islamiškų tradicijų ir vakarietiško gyvenimo būdo, bet kadangi jų pastangos neturi doktriniško pagrindo, žmonėms, gyvenantiems kultūrinėje kryžkelėje tai sukuria kaltės jausmą. Ši kaltė verčia kai kuriuos iš jų sutikti su radikaliausiomis Islamo interpretacijomis – ar tiksliau, klaidingomis interpretacijomis – platinamomis pravažiuojančių imamų iš Saudo Arabijos finansuojamų islamo mokyklų.“

Šiandien mes jau gyvename ““atvirame” pasaulyje ir musulmonai gali laisvai išpažinti ir skleisti savo tikėjimą visame pasaulyje – ypač liberaliose demokratinėse Vakarų valstybėse.

Nors musulmonų bendruomenėms Europoje suteiktos visos galimybės bendrauti ir integruotis į vietos visuomenes, jie neskuba to daryti. Tai rodo pastarierji įvykiai Prancūzioje, kai deginamos mašinos musulmonų jaunuolių gaujų. Prancūzų sprendimas uždrausti musulmonų mergaitėms nešioti skaras valstybinėse mokyklose įstums atgal į jų kultūrinį getą ir sukels dar didesnę antipatiją prancūziškai sistemai. Įvykiai Prancūzijoje pirmiausia būtų socialinė problema. Dėl to kalta ir Prancūzijos valdžia, nesupratusi, kad kitataučiai nenori tapti tikrais prancūzais, ir imigrantai, nepanorę geriau pažinti Prancūzijos. Kaltos abi šalys. Prancūzai juos atstūmė, laikė kitokiais, nevisaverčiais šalies piliečiais, kitataučiai nesistengė pelnyti prancūzų pagarbos. Čia islamas niekuo dėtas. Musulmonų tikėjimas neskatina nei riaušių, nei chuliganizmo. Tarp Paryžiuje automobilius deginusių jaunuolių buvo daug ir krikščionių – išeivių iš Afrikos. Naujai atsikraustę Prancūzijos gyventojai netapo integralia prancūzų bendruomenės dalimi, kaip kad tikėtasi. Pirmiausia dauguma atsikrausčiusių yra musulmonai, kurie negalėjo lengvai prisitaikyti prie griežto valstybės ir bažnyčios atskyrimo, galiojančio Prancūzijoje.

Kinai ir indai – itin taikios ir tolerantiškos tautos. Pasaulis dar nežino atvejo, kad šių tautų atstovai, atvykę į svečią šalį, sukeltų muštynes, degintų automobilius ar sprogdintų viešbučius.

Įstatymais ar Europos Sąjungos direktyvomis nelabai ką galima pakeisti. PProblema glūdi Europos praeityje bei tradicijoje, todėl imigrantų integravimo klausimas bus sunkus išbandymas šioms ir ateinančioms kartoms. Ir ne tik Prancūzijoje. Kitose Europos šalyse imigrantų klausimas taip pat nėra iki galo išspręstas. Baiminamasi, jog riaušių banga persiris per visą žemyną. Jau dabar sulaukiama pranešimų apie deginamas mašinas Belgijoje ir Vokietijoje.

Europa mielai priima ekonominius bėglius iš Artimųjų Rytų, kurių korumpuoti autokratiniai režimai nesugeba sukurti žmoniškų gyvenimo sąlygų savo piliečiams. Jei tie bėgliai taikiai integruotųsi, tai po kelių dešimtmečių be jų balso nebūtų įmanoma valdyti Europos. Kitas dalykas – gyventojų natūraliai daugėja beveik visur, išskyrus išvystytas Vakarų valstybes. Ypač nepalanki demografinė padėtis Europoje. ES ir JAV priverstos priimti imigrantus. Ir ši tendencija tiesiogiai siejasi su terorizmu. Šiuo metu islamą išpažįsta apie 8% Europos gyventojų, Prancūzijoje rodiklis artėja prie 10%. Pirmą kartą musulmonų šeimos turi daugiau vaikų nei katalikų.

Tikiuosi, kad Europa po 30 metų netaps islamiška šalim.

Išvados

Vakarų pastangos skleisti demokratijos ir liberalizmo vertybes kaip universalias, išlaikyti karinį dominavimą ir plėsti ekonominius interesus vis dažniau susilaukia priešingų atsakų iš kitų civilizacijų. Vis mažiau galėdamos mobilizuoti paramą ir kurti koalicijas ideologijų pagrindu, politinės jėgos vis labiau stengsis gauti paramą, apeliuodamos į bendrą religiją ir priklausymą kuriai nors civilizacijai. Paviršutiniškai, gal Vakarų kultūra ir atrodo

persmelkusi visą pasaulį, tačiau gilinantis pasirodo, kad Vakarų koncepcijos fundamentaliai skiriasi nuo kitų civilizacijų požiūrių, o jei šiose ir yra įdiegtos, tai paprastai dėl Vakarų kolonializmo ar priespaudos.

Paskutiniaisiais metais išsivysčiusių ir besivystančių šalių raidoje buvo pastebėti įvairūs greitėjimo tempai, kurie padidino skirtumus tokiu mastu, jog besivystančios šalys, ypač pačios skurdžiausios, atsidūrė gana rimto atsilikimo būklėje.

Motyvas, paskatinęs besivystančias tautas priimti laisvų kapitalų pertekliaus pasiūlą, buvo viltis investuoti juos į vystymosi veiklą. Šalys skolininkės, norėdamos grąžinti skolą, yra priverstos eksportuoti kkapitalą, būtiną pragyvenimo lygiui pakelti arba bent jam išlaikyti, kita vertus, todėl, kad dėl tos pačios priežasties jos negali gauti naujo, taip pat jai reikalingo, finansavimo.

„Trečio pasaulio“ valstybės naudoja savo ekologinius resursus, kad galėtų bent kažkiek išsilaikyti ekonomiškai. Tačiau ekonominiai prioritetai išnaikina ištisas civilizacijas. Vakarų valstybių bendradarbiavimas su atsilikusiomis šalimis yra eksplotacinio pobūdžio. Tai tiesioginis atsilikusių šalių priklausomumas nuo kapitalistinio pasaulinio ūkio. Dėl to periferinė ekonomika yra silpna. „Trečias pasaulis“ turi dvi reikšmingas savybes – pažeidžiamumas ir jautrumas. Jos yra aatviros pasauliui, bet neturi imuniteto. Kai kurių atskirų valdžių veiksmams turi būti suteikta parama, įskaitant ir finansinę paramą, todėl kad kova prieš skurdą yra visų šalių pareiga. Neturtingos šalis (už skurdo ribos) negalės vystytis, jeigu jos turės dideles skolas užsienio vvalstybėms, jeigu jos neturės galimybės finansuoti savo vystymosi. Finansinė parama turi būti nukreipta taip pat ir ekologinių problemų sprendimui.

Neturtingų šalių įsiskolinimo panaikinimas nėra pakankama sąlyga išspręsti realią jų vystymosi problemą, tačiau tarptautinių skolų palengvinimas gali būti gera proga stiprinti bendradarbiavimą tarp šalių kreditorių ir skolininkių išsiaiškinant abipuses galimybes bei įsipareigojimus. Besivystančios šalys, užuot persiformavusios į autonomines nacijas, besirūpinančios savo pažanga, įgalinančia teisingai naudotis visiems skirtais turtais ir tarnybomis, tampa mechanizmo dalimis, milžiniško aplinkybių susiklostymo šalimis.

Trečiasis pasaulis – tai į vieną visumą sujungtos labai skirtingos besivystančios šalys. Jas jungia ne kultūriniai veiksniai ar išskirtiniai žmonių bruožai, bet aplinkybės, kuriose jos atsidūrė. Dauguma „Trečiojo pasaulio“ šalių dabar turi nepriklausomybę. Bet demokratizacijos procesai daugelyje jų yra nestabilūs ir paviršutiniški, dažnai apsiribojama tik aatskirais demokratijos atributais.

Galingosios valstybės, kadaise siekusios sau naudos kolonizuodamos teritorijas „Trečiajame pasaulyje“, o vėliau naudojusios šias šalis kaip tarpusavio kovos lauką, vis dar linkę palaikyti elitistines demokratijas. Pagrindinis kriterijus renkantis sąjungininkus yra režimo palankumas galingajai valstybei, o ne jo demokratiškumas. Iš kolonijinės priklausomybės išsivadavusios „Trečiojo pasaulio“ šalys daugeliu atvejų iki šiol nesugeba įveikti ekonominės priklausomybės bei atsilikimo, o tai prisideda prie demokratizacijos nesėkmių.

„Trečiojo pasaulio“ valstybės yra skirtingo išsivystymo, kuris ypač priklauso nuo istorinės praeities, pilietinės bendruomenės ir bendrų pasaulinių ppokyčių bei galingųjų valstybių įtakos.

Naudota literatūra

1. www.geocites.com

2. www.politika.lt

3. www.neweuropereview.com

4. www.europa.eu.int/comm/publications

5. www.europarl.eu.int/opengov/fog_lt.htm

6. www.XXIamzius.lt/archyvas/priedai/horizontai

7. www.valsty.be

8. www.vjrt.lt

9. www.mokslas.ipc.lt

10. www.wikipedia.com