Korupcija ir jos prevencijos priemonės Lietuvoje

TURINYS

Įvadas 3

1. Korupcija 5

1.1. Korupcijos apibrėžimas 5

1.2. Korupcijos pasyvioji ir aktyvioji formos 6

1.3. Korupcijos tipai pagal A. Heidenheimerį 7

2. Korupcijos prevencijos priemonės Lietuvoje 9

2.1. Antikorupcinės teisinės bazės formavimas 9

2.2. Korupcijos prevencija ir antikorupcinės priemonės 10

Išvados 13Įvadas

„Korupcija kelia grėsmę teisinei valstybei, demokratijai ir žmogaus teisėms, pakerta tinkamą valdymą, sąžiningumą ir socialinį teisingumą, iškreipia konkurenciją, stabdo ekonominę plėtrą ir kelia pavojų demokratinių institucijų stabilumui ir visuomenės moralės pagrindui“ .

Korupcija – tai vienas iš neigiamų kompleksinių socialinių reiškinių, sukeliantis aibę neigiamų padarinių socialinėje–politinėje, valstybės valdymo, ekonominėje bei tarptautinių santykių sferose.

Korupcijai pažeidus vvisuomeninius santykius visuomenė nebepasitiki ne tik teisėtvarkos ir teisėsaugos institucijomis, bet ir valstybe, valdžia. Tai lemia tiek teorinių, tiek praktinių korupcijos problemų analizės ir sprendimų svarbą.

Prigimtine prasme sąvoka korupcija dažniausiai siejama su neteisėtais valstybės tarnautojų veiksmais viešojo gyvenimo sferoje. Tačiau pastaruoju metu korupcija tapo aktuali ir privačiame sektoriuje.

Atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes, Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą bei atliekant teisės aktų derinimo procedūras Lietuvoje buvo priimta keletas naujų, prie antikorupcinių teisės aktų priskirtinų teisės aktų, korupciją traktuojančių plačiąją prasme &– Baudžiamasis kodeksas, Korupcijos prevencijos įstatymas, Nacionalinė kovos su korupcija programa.

Korupcijos požymiai valstybės tarnyboje, kituose valstybės ir privačiame sektoriuose kenkia demokratijai, ekonomikai ir teisės sistemai, todėl rengiamos kovos su ja priemonės turi būti nuoseklios, visapusiškos ir ilgalaikės. Ypač daug ddėmesio turi būti skirta korupcijos prevencijai ir neišvengiamos atsakomybės už neteisėtus veiksmus principo įgyvendinimui.

Šio darbo tikslas – išanalizuoti korupciją ir jos prevencijos priemones Lietuvoje.

Darbo objektas – korupcija kaip neteisėtas veiksmas.

Darbo uždaviniai:

Pateikti korupcijos apibrėžimą, korupcijos kaip neteisėto veiksmo sampratą;

Išanalizuoti korupcijos formas;

Išanalizuoti korupcijos tipus;

Apžvelgti antikorupcinę teisinę bazę;

Apžvelgti korupcijos prevenciją ir antikorupcines priemones.

Darbo metodai. Darbe naudojama tikslinės teisinės informacijos šaltinių analizė bei analitinis įvertinimas. Darbe nagrinėjami įvairūs faktai.

Darbo pabaigoje pateiktas apibendrinimas bei informacijos šaltinių sąrašas – visi norminiai aktai gauti naudojant Lietuvos Respublikos seimo duomenų bazę.1. Korupcija

1.1. Korupcijos apibrėžimas

Korupciją galima suprasti siaurai – kaip reiškinį tik valstybės tarnyboje arba plačiai – kaip reiškinį privačiame versle, žiniasklaidoje, politikoje ir t. t. .

Klasikinis korupcijos apibrėžimas, teigiantis, kad tai bbendra valstybės liga, išliko ir mūsų laikais, nors tikslaus ir universalaus visas veikas apimančio korupcijos apibrėžimo, kurį galėtume laikyti dogminiu išeities tašku sprendžiant, ką laikyti korupcija, nėra. Pats terminas kilęs iš lotynų kalbos: „corruptio“ reiškia „gadinimas“, „papirkimas“ .

Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatyme pateiktas toks korupcijos apibrėžimas: korupcija – asmens pažadėjimas, siūlymas ar davimas bet kokio neteisėto atlygio valstybės politikui, pareigūnui ar tarnautojui, taip pat valstybės politiko, pareigūno ar tarnautojo tiesioginis ar netiesioginis prašymas arba priėmimas bet kokio neteisėto atlygio ssau ar kitam asmeniui arba priėmimas pasiūlymo ar pažado dėl tokio atlygio už tam tikrų funkcijų vykdymą ar nevykdymą, taip pat asmens pažadėjimas, siūlymas ar davimas bet kokio neteisėto atlygio bet kuriam asmeniui, kuris teigia galįs daryti įtaką valstybės politiko, pareigūno ar tarnautojo sprendimams, taip pat asmens, kuris teigia galįs daryti įtaką valstybės politiko, pareigūno ar tarnautojo sprendimams, tiesioginis ar netiesioginis prašymas arba priėmimas bet kokio neteisėto atlygio arba priėmimas pasiūlymo ar pažado dėl tokio atlygio, taip pat bendrininkavimas darant šioje dalyje nurodytas veikas .

Dauguma korupcijos sąvokos apibrėžimų korupciniu elgesiu laiko tai, kai bet kuris asmuo, paskirtas ar įgaliotas atlikti bet kokias pareigas, susijusias su bet kokiu pavestu reikalu, veikia nesąžiningai. Šis korupcijos apibrėžimas aiškina, kad korupcija yra susijusi ne tik su valstybės tarnautojais, bet taip pat ir asmenimis, galinčiais paveikti valstybės reikalus dėl savo ekonominio ar politinio statuso, arba tais, kurie tvarko valstybės finansus ar turtą.

Europos Komisija kovą su korupcija apibūdina plačiąja korupcijos sąvoka: korupcija yra disciplinos nesilaikymas; ji artimai susijusi su piktnaudžiavimu galia, valdžia arba etikos normų nesilaikymu priimant tam tikrus sprendimus, kurie atitinkamai yra atliekami dėl pernelyg didelių paskatinimų arba naudos sau .

Korupcijos ir kyšininkavimo terminai nėra lygiavertės sąvokos. Kyšininkavimas reiškia pavienius atvejus, kai duodamas, ppriimamas kyšis ar jo reikalaujama. Tuo tarpu korupcija – su šiais reiškiniais susijusi būklė, neigiamai vertinama tam tikroje aplinkoje arba visuomenėje .

Kyšininkavimas, papirkimas siejamas su konkrečiais kyšio priėmimo ar davimo atvejais. Korupcija yra susijusi su galimybe toliau disponuoti, naudotis „pirktais“ žmonėmis ateityje, o tais atvejais, kai nėra visų kyšininkavimo arba papirkimo sudėties elementų, ji yra susijusi su situacijomis ir elgesiu, kuris yra palankus, o kartais inspiruoja ar palengvina nusikalstamą elgesį. Lietuvos baudžiamajame kodekse (toliau – BK) korupcija apibūdinama tokiomis nusikalstamomis veikomis: kyšininkavimas, papirkimas, tarpininko kyšininkavimas, piktnaudžiavimas, tarnybos pareigų neatlikimas (BK 225-229 str.).

Pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnio antrąją dalį korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos – kyšininkavimas, tarpininko kyšininkavimas, papirkimas, kitos nusikalstamos veikos, jeigu jos padarytos viešojo administravimo sektoriuje arba teikiant viešąsias paslaugas siekiant sau ar kitiems asmenims naudos.1.2. Korupcijos pasyvioji ir aktyvioji formos

Pagal Pirmojo protokolo 2 straipsnio pirmąją dalį, pasyvioji korupcija – tai tyčinė veikla pareigūno, kuris tiesiogiai arba trečiųjų asmenų tarpininkavimu reikalauja kokios nors naudos sau arba kitam asmeniui arba priima tokios naudos pažadą už veiksmus arba susilaikymą nuo jų savo veikloje arba atlieka savo funkcijas pažeisdamas oficialias pareigas, sukelianti arba galinti sukelti finansinę žalą Europos Bendrijos finansiniams interesams.

Pagal Pirmojo protokolo 3 straipsnio pirmąją dalį aktyviąja korupcija laikomi vveiksmai asmens, kuris tiesiogiai arba trečiųjų asmenų tarpininkavimu žada arba suteikia kokią nors naudą pareigūnui arba kitam asmeniui, siekdamas, kad šis pareigūnas neatliktų kokių nors veiksmų arba funkcijų, pažeidžiant oficialias pareigas, sukeliant arba galint sukelti finansinę žalą Europos Bendrijos finansiniams interesams .

Pasyviosios korupcijos kaltininko elgesys gali pasireikšti naudos reikalavimu arba jos priėmimu arba kartu abiem veiksmais. Reikalavimo ar priėmimo formos gali būti kyšio tiesioginis priėmimas iš asmens, suinteresuoto pareigūno dėmesiu, arba kitų naudą priimančių asmenų, kad perduotų galutiniam gavėjui. Svarbu, kad perdavimas galutiniam gavėjui atitiktų pareigūno reikalavimą arba kad tai vertintų kaip savo poreikių tenkinimą. Lietuvos BK 225 straipsnyje kalbama ne tik apie kyšio priėmimą, pažadą priimti kyšį, kyšio reikalavimą, bet ir apie susitarimą priimti kyšį, reikalavimą arba provokavimą jį duoti.

Aktyviosios korupcijos kaltininko veiksmai – tai naudos davimas arba pažadas pareigūnui tiesiogiai arba per tarpininką. Toks elgesys gali būti susijęs su tarnybiniais veiksmais (veikimu ar neveikimu) pagal pareigūno kompetenciją, nepažeidžiant savo funkcijų ar pareigų arba jas pažeidžiant. Pagal Lietuvos BK 227 straipsnį kalbama apie kaltininką, kuris „tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo duoti arba davė kyšį“. Lietuvos BK 226 straipsnyje įtvirtinta atsakomybė už tarpininko kyšininkavimą, kuris yra „įtakos pardavimas už kyšį“.1.3. Korupcijos tipai pagal A. Heidenheimerį

Vienas įtakingiausių korupcijos reiškinių tyrinėtojų A.Heidenheimeris

skiria tris skirtingus korupcijos tipus :

smulkiąją;

rutinišką;

įsisenėjusią.

Toks skirstymas grindžiamas korupcijos paplitimo dažnio ir rimtumo kriterijais, taip pat pažymima tai, ar toks elgesys yra įprastas politinių santykių sistemose.

Smulkioji korupcija . Šios korupcijos tipui A.Heidenheimeris priskiria tokį valstybės pareigūnų elgesį, kuris nedaug nukrypsta nuo esamų taisyklių ir normų, siekiant naudos draugams. Ši korupcijos forma plačiai paplitusi, tačiau tokio tipo korupcija nėra tipinė praktika, nors ir pakankamai dažna.

Rutiniška korupcija.Tokiam korupcijos tipui gali būti priskiriama :

dovanos, kurias gauna valstybės tarnautojai aar partijos ir kurios skirtos gerai valiai vykdyti;

nepotizmo atvejai (paskiriant pareigas, sudarant sutartis);

sprendimų priėmimo galios pasinaudojimas pašaliniams darbams;

įsipareigojimas balsuoti pagal patrono nurodymus.

Kai kurie iš paminėtų veiksmų aptinkami tik pilietinės kultūros visuomenėje, bet tokiais atvejais, kai egzistuoja kolektyviniai veiksmai, pavyzdžiui, renkamos lėšos partijoms. Politinių partijų rėmėjai gali siekti įtakos ir nepažeisdami įstatymo, pavyzdžiui, derybų būdu.

Įsisenėjusi korupcija. Ši korupcija aptinkama, kai:

globojamajam reikia globėjo pagalbos norint pakliūti į valdymo procesą;

pareigūnai tikisi atlygio kaip būtinos sąlygos;

valstybės tarnautojai ttoleruoja organizuotus nusikaltimus mainais į neoficialius mokėjimus;

aktyvistai staiga pakeičia lojalumą partijai dėl materialinės naudos;

valstybės tarnautojai ir piliečiai ignoruoja akivaizdžią korupciją.

Atsižvelgdamas į tai, kaip tam tikrus veiksmus suvokia elitas ir visuomenė ir kaip visuomenė suvokia korupciją skritingose politinėse sistemose, HHeidenheimeris taip pat skiria juodąją, pilkąją ir baltąją korupciją. Jeigu elito atstovų ir visuomenės dauguma tam tikrą veiksmą suvokia kaip korupcinį, tuomet jis priskiriamas juodajai korupcijai.

Tarpinė sąvoka – pilkoji korupcija – rodo, kad nėra aiškios nuomonės apie veiksmus arba nuomonė gali keistis, priklausomai nuo to, ar piliečiai yra linkę bausti už tokius veiksmus, ar ne.

Kai kurios grupės, paprastai elitas, laiko tam tikrą elgesį neteisėtu ir siekia, kad už jį būtų baudžiama, kai kitos socialinės grupės to nesiekia. Pasak Heidenheimerio, pilkosios korupcijos atvejais, elitas dažnai yra nepatenkintas, o visuomenė – indiferentiška .

Profesorius baltąja korupcija vadina tokį reiškinį, kai tam tikrą korupcinį elgesį toleruoja ir elito, ir visuomenės dauguma. Jungdamas skirtingus visuomenės ir korupcijos tipų skirstymus, Heidenheimeris teigia, kad mmodernioje pilietinės kultūros visuomenėje, įsisenėjusios korupcijos atvejai yra reti arba tiesiog netipiniai bei apibūdinami kaip juodoji korupcija.

Priešingai kituose trijuose visuomenių tipuose rutiniškos korupcijos atvejai aptinkami kaip atsitiktiniai, išskyrus atvejus, kai klientai yra įsipareigoję dėl balsų; tokia korupcija čia reta ir yra apibūdinama kaip juodoji korupcija. Tačiau dovanų ir nepotizmo atvejais, jeigu sandoriai yra kolektyviniai, kaip, pavyzdžiui, partijų finansavimas, aptinkama pilkoji korupcija. Smulkioji korupcija aptinkama dažniau ir yra laikoma pilkąja.

Heidenheimerio požiūrio vienas esminių privalumų yra tai, kad autorius nėra prisirišęs prie tteisinės korupcijos sąvokos, jam svarbus yra ir platesnis šio reiškinio suvokimas. Šis aspektas leidžia studijuoti skirtingus korupcijos tipus. Trukumas – sistemos klasifikacija yra jau gerokai pasenusi.2. Korupcijos prevencijos priemonės Lietuvoje

2.1. Antikorupcinės teisinės bazės formavimas

Vieni iš svarbiausių LR Vyriausybės veiklos uždavinių asmens saugumo bei teisėsaugos srityse yra :

skirti ypatingą dėmesį teisės aktų, kurie realiai užtikrintų kovą su korupcija, kūrimui,

suformuoti veiksmingą korupcijos prevencija,

laiduoti skaidresnę ir kuo viešesnę teisėtvarkos ir kitų valstybės valdymo institucijų bei pareigūnų veiklą,

vykdyti kryptingą ir veiksmingą antikorupcinę politiką.

Lietuvoje priimta daug teisės aktų, priskirtinų antikorupciniams. Juos santykinai būtų galima suskirstyti į tris grupes :

įstatymai, nustatantys teisinę atsakomybę už korupcines veikas: Baudžiamasis kodeksas, Administracinių teisės pažeidimų kodeksas ir Civilinis kodeksas, jų pakeitimo ir papildymo įstatymai;

kiti įstatymai: Gyventojų turto ir pajamų deklaravimo, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje, Viešųjų pirkimų, Viešojo administravimo, Valstybės tarnybos įstatymai, Baudžiamojo proceso kodeksas, Civilinio proceso kodeksas, Administracinių bylų teisenos, Pinigų plovimo prevencijos, Asmenų turto įsigijimo ir pajamų teisėtumo pagrindimo, Konkurencijos, Lobistinės veiklos, Politinių kampanijų finansavimo kontrolės, Politinių partijų ir politinių organizacijų finansavimo, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Nacionalinio saugumo pagrindų, Baudžiamojo proceso bei operatyvinės veiklos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio, Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymai, jjų pakeitimo bei papildymo įstatymai ir kt.;

Seimo ir Vyriausybės priimti teisės aktai, Ministro Pirmininko potvarkiai, nustatantys konkrečias kovos su korupcija priemones:

 Seimo 2000 m. 06 08 nutarimas Nr. VIII-1723 „Dėl ilgalaikių valstybinių saugumo stiprinimo programų rengimo ir įgyvendinimo plano“,

 Seimo 2001 m. gegužės 10 d. rezoliucija „Dėl kovos su korupcija“,

 Vyriausybės 2001 m. spalio 4 d. nutarimas Nr. 1196 „Dėl LR Vyriausybės 2001-2004 metų programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo“,

 Vyriausybės 1998 m. balandžio 9 d. nutarimas Nr. 433 „Dėl kompleksinių priemonių teisinės atsakomybės už nusikaltimus ūkininkavimo tvarkai ir finansams veiksmingumui didinti, organizuotų nusikaltimų ir korupcijos prevencijai stiprinti“,

 Vyriausybės 1999 m. sausio 15 d. nutarimas Nr. 62 „Dėl organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos prevencijos programos“, Ministro Pirmininko 2001 m. 02 26 potvarkis Nr. 31 „Dėl darbo grupės sudarymo“.2.2. Korupcijos prevencija ir antikorupcinės priemonės

Korupcijos prevencija – korupcijos priežasčių, sąlygų atskleidimas ir šalinimas sudarant bei įgyvendinant atitinkamų priemonių sistemą, taip pat poveikis asmenims siekiant atgrasinti nuo korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų darymo . Korupcijos prevencijos tikslas – užkirsti kelią korupcijos atsiradimui ir plėtrai.

Siekiant sumažinti politinės korupcijos apraiškas, būtina taikyti šiuos politinės korupcijos ribojimo būdus :

nustatyti aiškius politikų sprendimų priėmimo kriterijus dėl valstybės ar savivaldybių turto naudojimo, valdymo ar disponavimo tokiu turtu;

sukurti veiksmingesnę ir sskaidresnę politinių partijų finansavimo kontrolę;

apibrėžti pagrindinius politinės korupcijos pasireiškimus, numatyti už tai teisines poveikio priemones;

patobulinti teisės aktus ir tobulinti teisėkūros procesą siekiant išvengti korupcinės įtakos rengiant ir priimant teisės aktus;

didinti Seimo Antikorupcijos komisijos veiklos veiksmingumą užkertant kelią korupcijai ir tiriant jos apraiškas.

Vienas iš svarbiausių organizacinių ir teisinių korupcijos požymių administracijoje mažinimo būdų – tikslus elgesio, prieštaraujančio įstatymams ir skatinančio korupciją, nustatymas. Atitinkamas reguliavimas šioje srityje turi būti vykdomas teisiniu pagrindu, nustatant tarnautojų tarnybinės etikos taisykles. Norint sumažinti korupcijos galimybes, būtina nustatyti viešojo administravimo srityje aiškias sprendimų priėmimo procedūras. Tai trukdytų valstybės tarnautojui, įgaliotam priimti sprendimą, nepagrįstai ilgai vilkinti prašymo ar kreipimosi nagrinėjimą.

Svarbiausi kovos su korupcija uždaviniai yra :

užtikrinti veiksmingą ir kryptingą ilgalaikę kovą su korupcija, veiksmingą numatytų priemonių įgyvendinimą ir būtiną jų finansavimą;

užtikrinti, kad būtų veiksmingai nustatomi įtariami korupciniais teisės pažeidimais asmenys ir įgyvendinamas neišvengiamos teisės pažeidėjų teisinės atsakomybės principas;

nustatyti labiausiai korupcijos paveiktas sritis ir sąlygas jai atsirasti bei plisti, tobulinti galiojančius teisės aktus ir teisėkūros procesą;

visokeriopai skatinti nepakantumą korupcijos apraiškoms, šiuo tikslu glaudžiai bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis ir žiniasklaida, sukurti ir įdiegti mokomąsias programas švietimo ir mokslo sistemoje;

užtikrinti korupcijos prevencijos priemonių taikymo ir korupcinių teisės pažeidimų tyrimo didesnį veiksmingumą;

užtikrinti tinkamą

šios programos priemonių įgyvendinimo administravimą.

Visuomenės ir žiniasklaidos antikorupcinio švietimo tikslas – supažindinti Lietuvos Respublikos gyventojus su korupcijos keliamu pavojumi, skatinti juos nesitaikstyti su korupcija, aktyviai su ja kovoti. Turėtų būti reguliariai organizuojami išvažiuojamieji posėdžiai, pareigūnų, kovojančių su korupcija, susitikimai su visuomene ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet ir rajonuose.

Valstybės institucijų ir įmonių, kuriose vyrauja valstybės kapitalas, vadovai turi būti renkami konkurso būdu ir skiriami pareigoms pagal tarnybos sutartis. Už vadovų ir viso kolektyvo darbo rezultatus turi būti atsiskaitoma remiantis pasiektais rrezultatais ir tarnybos sutarties laikymusi. Srityse, kuriose korupcija galima labiausiai, darbą reikėtų vertinti ir atsižvelgiant į sprendimų priėmimo procedūrų skaidrumą bei aiškumą.

Siekiant sumažinti korupcijos galimybę, reikia sukurti sistemą, užtikrinančią, kad asmuo, pranešęs apie korupciją tarnyboje, būtų apsaugotas nuo susidorojimo administracinėmis priemonėmis.

Kadangi leidimų įsigyti arba nuomoti žemę, kurioje numatoma statyti gamybinės paskirties objektus ir gyvenamuosius namus, sistema yra labai sudėtinga, o apskričių viršininkų administracijos neretai savo nuožiūra kelia nepagrįstus reikalavimus papildomai investuoti į infrastruktūrą, būtina deramai reglamentuoti šį procesą ir nustatyti iinvestavimo į infrastruktūrą bendrą tvarką ir mastą.

Kadangi korupcija susilaukia vis didesnio tarptautinės visuomenės dėmesio, išsamiai susipažinti su šiuolaiki.ne patirtimi, nes Lietuvos Respublikai būtina tobulinti savo įstatymus pagal ES valstybių ir tarptautinių organizacijų standartus bei praktiką bei prisijungti prie svarbiausių tarptautinės tteisės dokumentų ir taikyti jų nuostatas. Šiuo tikslu reikia ratifikuoti pagrindines antikorupcines tarptautines sutartis:

1999 metų Europos Tarybos baudžiamosios teisės konvenciją dėl korupcijos Nr. 173,

1999 metų Europos Tarybos civilinės teisės konvenciją dėl korupcijos Nr. 174,

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos 1997 m. gruodžio 1 d. konvenciją dėl kovos su užsienio valstybių pareigūnų kyšininkavimu tarptautiniuose verslo sandoriuose.

Siekiant kuo daugiau visuomenės narių įtraukti į kovą su korupcija, būtina sukurti nuolatinę įvairių visuomeninių organizacijų, valstybės institucijų, profesinių sąjungų ir pan., konsultacinę tarybą, kuri reguliuotų korupcijos veikiamas sritis, numatytų bendras priemones bei jų įgyvendinimą. Tokia visuomeninė komisija galėtų veikti prie LR specialiųjų tyrimų tarnybos, o jos sudėtį galėtų tvirtinti Respublikos Prezidentas .Išvados

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos ir tarptautinių organizacijų teisės aktus ir aktualią ssituaciją, būtų galima abstrakčiai teigti, kad korupcija yra bet koks valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens elgesys, neatitinkantis jiems suteiktų įgaliojimų ar nustatytų elgesio standartų, ar tokio elgesio skatinimas siekiant naudos sau ar kitiems asmenims ir taip pakenkiant asmenų ir valstybės interesams.

Demokratijos plėtra, pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės stiprinimas, valdžių padalijimo principo įgyvendinimas – vieni svarbiausių korupcijos apraiškas šalinančių veiksnių.

Antikorupcinės iniciatyvos atitinka visuomenės ir kiekvieno asmens lūkesčius, todėl visokeriopai skatintina visuomenės parama numatytoms kovos su korupcija priemonėms įgyvendinti, gglaudus valstybės institucijų bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis, tarptautinėmis organizacijomis, kitais asmenimis. Visuomenės nepakantumas korupcijai turi būti pradedamas ugdyti bendrojo lavinimo mokyklose pagal specialią mokomąją programą, susijusią su kitomis švietimo ir mokslo programomis.

Korupcija nėra tolygiai paplitusi valstybėje, ir, norint sėkmingai kovoti su korupcija, labai svarbu išsiaiškinti tikslesnes korupcijos paveiktas vietas valstybės valdžios ir valdymo srityse tarp valstybės tarnautojų ir pareigūnų, privačiame sektoriuje.

Kovojant su korupcija Lietuvoje kryptingai stiprinama institucine sąranga, ugdoma visuomenės antikorupcinė teisinė sąmonė. Tačiau norint užbėgti nepageidaujamiems įvykiams už akių svarbiausias darbas – parengti ir priimti politikų, valstybės tarnautojų bei privataus verslo etikos standartus, kuriuose būtų numatytos sankcijos už nusižengimus. Taip pat būtina sukurti efektyvų priežiūros mechanizmą.

Naudotos literatūros sąrašas

1. “Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas”. Valstybės žinios, 2000, Nr. 89-2741. Neoficialus įstatymo tekstas LRS duomenų bazėje: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=270444

2. “Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymas”, Valstybės žinios 2002. Nr. 57–2297. Neoficialus įstatymo tekstas LRS duomenų bazėje: http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=211086&p_query=Lietuvos%20Respublikos%20korupcijos%20prevencijos%20įstatymas&p_tr2=0

3. “Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymas”, Valstybės žinios. 2000, Nr. 41-1162. Neoficialus įstatymo tekstas LRS duomenų bazėje: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=209831&p_query=Lietuvos%20Respublikos%20Specialiųjų%20tyrimų%20tarnybos%20įstatymas&p_tr2=0

4. “Lietuvos Respublikos nacionalinė kovos su korupcija programa” , patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. IX-711. Valstybės žinios 2002, Nr. 10-355. Neoficialus programos tekstas LRS duomenų bazėje: http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=269602&p_query=DĖL%20LIETUVOS%20RESPUBLIKOS%20NACIONALINĖS%20KOVOS%20SU%20KORUPCIJA%20PROGRAMOS%20PATVIRTINIMO&p_tr2=0

5. “Baudžiamosios teisės konvencijos dėl korupcijos preambulė”. Vilnius. Valstybės žinios. 2002, Nr. 23-853

6. Justickis V. Korupcija /// Kriminologija. Vadovėlis. I dalis. Vilnius, – 2001

7. Michailovich I. “Korupcija pagal Europos Sąjungos dokumentus ir kai kurie baudžiamojo teisinio reglamentavimo aspektai”. Teisė Nr. 50, Vilnius, – 2004

8. Piliponytė J. Korupcija: teoriniai bandymai apibrėžti ir paaiškinti. Sociologija ir kriminologija. Sociologija. Mintis ir veiksmas 2004/2. Vilnius, – 2004

9. Raudonienė A. Modernėjanti klasikinio korupcijos apibrėžimo Lietuvoje kaita. Jurisprudencija. 2002, t. 32 (24)