Kaliningradas

Įvadas

1993 m. rugpjūtį, išvedus Rusijos armiją iš Lietuvos, prasidėjo naujas Lietuvos- Rusijos santykių etapas. Tiek vienai, tiek kitai valstybei neberūpėjo armijos išvedimo klausimas, kuris iki to laiko buvo itin opi problema tarpusavio santykiuose.

Nepaisant Rusijos armijos išvedimo iš Lietuvos fakto, problemų liko gana daug, o jų svarba- ne kažkiek mažesnė. Visų pirmiausia- tai RF Kaliningrado sritis. Kaliningrado sritis kaip tokia neturi didelių ambicijų, tačiau „didžioji“ Rusija nuo pat kariuomenės išvedimo naudoja ją tarpvalstybinių klausimų sprendimui bei spaudimui. 1993 m. ir iki ššiol išliko aktuali karinio tranzito per Lietuvą problemą (šiuo metu tranzito kryptis liko viena- iš rytų į vakarus). Pastaruoju metu, Lietuvai prisijungus prie ES, ypač paaštrėjo civilinio tranzito problema, kuri iki tol nekėlė didesnių problemų, net priešingai buvo mums naudinga.

Kaliningrado problema egzistavo jau nuo antrojo pasaulinio karo, o nuo 1993 m. ji tapo centriniu ir pačiu aštriausiu Lietuvos ir Rusijos santykių klausimu. Oficialiu lygmeniu ši problema kaip politinė-teritorinė problema neegzistuoja, tačiau yra kita šio reikalo pusė- saugumo užtikrinimas, ekonominis bbendradarbiavimas ir humanitarinės problemos. Po Tarybų Sąjungos suirimo Kaliningrado sritis tapo Rusijos Federacijos eksklavu. Lietuva, mano nuomone, yra šios problemos „ašis“, kadangi tranzito mūsų valstybe rusai negali išvengti, net ir telankydami artimuosius.

Kaliningrado sritis yra vienas labiausiai militarizuotų Europos regionų, o ttai kelia Lietuvai didžiausią nerimą. Nors Europa spaudė ir spaudžia rusus palaipsniui demilitarizuoti šią sritį, pastarieji nenusileidžia, motyvuodami, kad tai vienintelis neužšąlantis RF uostas Baltijos regione bei geostrategine savo teritorijos padėtimi.

Anot Aleksandro Bubeneco „Nezavisimaja gazeta“ žurnalisto straipsnyje 2001 02 24 „Eskadrinis subjektas „Kaliningradas““, ekonominė padėtis, srities padėtis ES ir NATO plėtros kontekste ir pan. yra labai aktuali RF, tad bet kuriam žmogui, kuris susipažinęs su karine-strategine situacija regione, aišku, kad galingos karinės grupuotės būvimas eksklavo teritorijoje gyvybiškai svarbus užtikrinant Rusijos nacionalinį saugumą. Sąveikaudama su Baltarusijos armija (viena iš labiausiai pasirengusių Europoje), Rusijos kariuomenė tvirtai laiko pirštus ant trapios buvusių sovietinių Pabaltijo respublikų gerklės. Suspaudus siaurą Lenkijos-Lietuvos sienos ruožo „defile“, esant grėsmei Sąjunginei valstybei, galima lengvai paversti patį Pabaltijį į „anklavą“, kkurio apgynimas NATO bus stipriausias galvos skausmas ir praktiškai neįvykdoma užduotis. Vakarų šalių politikai visomis jėgomis stengiasi atgniaužti Kaliningrado-Baltarusijos pirštus.

2002 metų Lietuvos ir Rusijos politinis dialogas ir įvairaus lygio kontaktai įgavo sisteminį pobūdį. Pavyko pasiekti, kad Lietuvos pakvietimas į NATO neturėtų neigiamos įtakos Lietuvos ir Rusijos dvišaliams santykiams.

Česlovas Laurinavičius savo satraipsnyje „The Euro-Atlantic Integration and the Future of Kaliningrad Oblast“ teigia, jog Kaliningrado sritis visų pirmiausia yra vidinės pačios Rusijos federacijos politikos klausimas. Viskas yra federacinės valdžios rankose- ar pastaroji lleis vystytis Kaliningrado eksklavui kartu su geopolitikos, modernizacijos bei globalizacijos tendencijomis ES ir NATO kontekste ir kokia būtų visų šių reiškinių įtaka. ES ir NATO laukiama Rusijos modernizacijos arba specialaus centrinės valdžios sprendimo dėl minėto eksklavo, kol kas nesikišant į RF suverenumą, bet neatmetant ekonominės ir socialinės krizės varianto vienokio ar kitokio sprendimo atveju.

1994-1995 m. vykusios derybos tarp Lietuvos ir Rusijos dėl karinio tranzito baigėsi abiem pusėm nenusileidus (rusai padidino muitą lietuviškoms prekėms). Tačiau vėliau susitarta ir liko galioti 1993 m. lapkričio Rusijos karinį tranzitą iš Vokietijos per Lietuvą reglamentuojančios taisyklės (muitai lietuviškom prekėm sumažinti).

Kalinigrado sritis- geopolitinis įkaitas?

Prasidėjus ES ir NATO plėtros procesams į rytus, tiek Rusijos, tiek aplinkinių bei suinteresuotųjų požiūris į Karaliaučiaus sritį pakito. Pradėtos vertinti ne karinės grėsmės, o kiti saugumo aspektai: socialinis ekonominis srities atsilikimas, organizuotas nusikalstamumas, nelegali migracija, aplinkos užterštumas, susisiekimas su didžąja Rusija ir t.t. Kaliningradas pradėtas vertinti kaip naujas iššūkis Baltijos regionui. Nors tuo pat metu Rusija dar neturi savo tvirtos nuomonės dėl srities problemų sprendimo būdų.

Anot stebėtojų, Karaliaučių Rusija bando naudoti kaip įrankį savo tikslams pasiekti. Buvusi imperija vis dar negali susitaikyti su prarastu supervalstybės- superjėgos statusu. Kaliningrado sritis tapo Rusijos užsienio politikos ir neaiškių bei beviltiškų tikslų įkaite. Karaliaučius- RRusijos užsienio politikos instrumentas. Pvz.: Tranzito klausimas buvo išnaudojamas stabdant Lietuvos stojimo į tarptautines organizacijas procesus; Lenkijai ir Baltijos valstybėms buvo siūloma atsisakyti jungtis į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją mainais į Kaliningrado anklavo demilitarizavimą; 1997 m. minimos srities Dūmos deputatai ypač aktyviai siekė susieti pasirašomą Lietuvos-Rusijos sutartį dėl valstybinės sienos su rusų karinio tranzito per Lietuvos teritoriją į/iš Kaliningrado srities; 2001 m. pavasarį Lietuvos diplomatai pajuto realų spaudimą įteisinti politine sutartimi tranzitą per mūsų šalies teritoriją, o šio reikalo karščiausias taškas buvo pasiektas antilietuviška- anti NATO propaganda, gandais, jog RF pasiruošusi Lietuvos respublikai atiduoti kone pusę Karaliaučiaus už atsisakymą stoti į NATO.

Baigiant šį skyrių, noriu pabrėžti, jog dauguma nūdienos mokslininkų sutinka su vyraujančia nuomone, jog Maskva Kaliningradą sąmoningai laiko savo geopolitikos įkaitu.

Nūdienos Lietuvos užsienio politika Kaliningrado sričiai

Vizų režimas ir tranzito tvarka

2003 m. liepos 1 d. nustojo galioti bevizis režimas tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos Kaliningrado srities. Rusijos Federacijos piliečiai, keliaujantys tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją į Kaliningrado sritį ar iš jos, privalo turėti arba vizą, arba supaprastinto tranzito dokumentą, arba supaprastinto tranzito geležinkeliu dokumentą, jei keliauja traukiniu. Pastaruosius išduoda tranzitiniuose traukiniuose dirbantys Lietuvos konsuliniai pareigūnai. Dėl naujosios RF piliečių tranzito tvarkos Europos Sąjunga ir Rusijos Federacija susitarė 2002 mm. lapkričio 11 d. Europos Sąjungos ir Rusijos viršūnių susitikime Briuselyje, priimdamos “Bendrą Europos Sąjungos ir Rusijos Federacijos pareiškimą dėl tranzito tarp Kaliningrado srities ir likusios Rusijos Federacijos dalies”. 2003 m. birželio 20 d. Lietuva ir Rusija pasirašė techninį dokumentą, reglamentuojantį supaprastinto tranzito geležinkeliu dokumentų išdavimą Rusijos piliečiams.

Siekdama užtikrinti efektyvų vizų režimo ir naujosios tranzito tvarkos įgyvendinimą, Lietuva efektyviai išplėtė konsulinį tinklą Kaliningrado srityje – 2003 m. birželio 26 d. Sovetsko mieste atidarytas Lietuvos konsulatas, Lietuvos generaliniame konsulate Kaliningrade ėmė veikti šeši Rusijos piliečius aptarnaujantys langeliai.

Artimiausiu metu Europos Sąjungos lėšomis ketinama atlikti analitinę Rusijos piliečių tranzito į ir iš Kaliningrado srities per Lietuvos teritoriją poveikio studiją.

Lietuvos narystės Europos Sąjungoje įtaka Kaliningrado sričiai

2000 m. spalio mėn. išleista “Lietuvos integracijos į ES poveikio Lietuvos ir Rusijos Federacijos Kaliningrado srities santykiams vertinimo studija”, kurią bendrai atliko Lietuvos ir Danijos mokslininkai. Studija apima tris sritis, esmines harmoningam Lietuvos ir Kaliningrado srities santykių vystymui, – vizų politiką, tranzitą ir prekybos režimą.

Lietuva, kaip Rusijos Federacijos Kaliningrado srities kaimynė bei viena pagrindinių srities prekybinių partnerių ir investuotojų, visada palaikė glaudžius ryšius su šia sritimi. Lietuva, puikiai suprasdama Kaliningrado srities gyventojų nuotaikas ir lūkesčius, jau prieš keletą metų pradėjo kelti Kaliningrado srities klausimą Europoje.

Šiuo metu vykstanti tarptautinė diskusija apie Kaliningradą nemaža dalimi yra ir aktyvios Lietuvos užsienio politikos nuopelnas. 2002 m. pagrindinis Europos Sąjungos, Lietuvos ir Rusijos dėmesys, svarstant Kaliningrado srities klausimus, buvo sutelktas į Rusijos piliečių tranzito per Lietuvos teritoriją problematikos sprendimą. Dabar, kai pagrindiniai tranzito klausimai yra sėkmingai išspręsti, Lietuva siūlo vėl pereiti prie platesnio Kaliningrado srities socialinės ir ekonominės plėtros konteksto. Tapusi Europos Sąjungos nare Lietuva ir toliau siekia konstruktyviai bendradarbiauti su Kaliningrado sritimi, skatinti šios atsivėrimą Europai, pasinaudojant Europos SSąjungos parama įgyvendinti įvairius abiems pusėms naudingus bendradarbiavimo abipus sienos projektus. Svarus instrumentas tam – Europos kaimynystės programa ir, konkrečiai, jos dalis Interreg IIIA, skirta Lietuvos-Lenkijos-Rusijos Federacijos (Kaliningrado srities) bendradarbiavimui abipus sienos.

Ekonominis bendradarbiavimas

Investicijos

Lietuva yra vienas svarbiausių šio Rusijos regiono partnerių – pagal investicijas užima trečią vietą po Vokietijos ir Kipro. Iki 2004 m. liepos 1 d. Lietuva Kaliningrado srityje investavo iš viso 14 mln. JAV dolerių, kas sudarė 10 % visų Kaliningrado srityje sukauptų užsienio investicijų. Pagal įsteigtų įmonių sskaičių Kaliningrade, Lietuva užima pirmąją vietą – užregistruota apie 650 įmonių su lietuvišku kapitalu. Lietuvių verslininkų indėlis įmonių įstatiniame kapitale sudaro 234,7 mln. rublių arba 13 % nuo visos užsienio investuotojų sumos.

Daugiausiai Lietuvos verslininkai investuoja į: maisto produktų gamybą bbei jų perdirbimo gamybą, baldų gamybą, paslaugų sferą, statybą. Didžiausi lietuviško kapitalo investuotojai Kaliningrade yra AB “Snaigė”, Lietuvos bendrovės “Vilkė” valdomas mėsos fabrikas “Kaliningradskij Delikates”, “Vičiūnai-Rus”, konditerijos įmonė “Naujoji rūta” Sovetske, siuvimo įmonė „Švitis“ Sovetske. Lietuvos verslininkai Kaliningrade yra susibūrę į Verslo klubą.

Prekyba

Lietuvos eksportas į Kaliningrado sritį 2004 m. I pusm. buvo 109.1 mln. JAV dolerių, lyginant su 2003 m. I pusm., išaugo 27.3 %.

Lietuvos importas iš Kaliningrado srities 2004 m. I pusm. buvo 30.3 mln. JAV dolerių, lyginant su 2003 m. I pusm., importas iš Kaliningrado srities išaugo 59.3 %.

Lietuvos ir Kaliningrado srities prekybos apyvarta 2004 m. I pusm. sudarė 139.4 mln. JAV dolerių, lyginant su 2003 m. I pusm., prekybos apyvarta padidėjo 33.2 %. PPrekybos balansas buvo teigiamas ir sudarė 78,8 mln. JAV dolerių.

Aplinkosauga taip pat labai svarbi bendradarbiavimo sritis

Lietuvos Respublikos ir Kaliningrado srities aplinkosaugos ekspertai įgyvendina paviršinių ir požeminių vandenų monitoringo pasienio teritorijose bendrą programą. Keičiamasi upių vandens kokybės ir hidrologiniais duomenimis. Lietuvos geologijos tarnyba kartu su Kaliningrado srities atsakingomis institucijomis rengia požeminio vandenų monitoringo programos projektą. Prioritetinės reikšmės uždavinys aplinkosaugos srityje yra Kuršių marių ir Baltijos jūros monitoringo vykdymas, ypač foninio monitoringo naftos telkinio D-6 rajone atlikimas. 2004 metais galutinai parengta iir patvirtinta bendra Lietuvos ir Rusijos Monitoringo Baltijos jūroje ir Kuršių mariose programa, kurią tikimasi pradėti įgyvendinti artimiausiu metu. Lietuvą neramina Kaliningrado srities Nemano ir Sovetsko miestų celiuliozės-popieriaus gamyklų keliama tarša Nemuno upei. Lietuva yra pasiryžusi perduoti savo patirtį valymo įrenginių statymo srityje, kartu su Kaliningrado sritimi rengti ir įgyvendinti projektus, nukreiptus taršos mažinimui, padėti ieškoti galimų finansavimo šaltinių. 2003 m. gruodžio 16 d. Lietuvoje surengtas seminaras, kuriame aptarti aplinkosauginių projektų, susijusių su Nemano ir Sovetsko gamyklomis, finansavimo modeliai, gamyklų rekonstrukcijos planai. Seminare dalyvavo Kaliningrado srities administracijos atstovai, minėtų gamyklų atstovai, EBRD, NEFCO, Šiaurės investicijų banko, Danijos, Švedijos tarptautiniai ekspertai.

Vienas svarbiausių aplinkosaugos klausimų, susijusių su Kaliningrado sritimi, yra naftos telkinio D-6, esančio Baltijos jūroje tik už 22,5 km nuo Kuršių nerijos, įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, eksploatavimas. Rusijos kompanija “LUKoil” naftą iš šio telkinio ėmė išgauti 2004 m. liepos mėnesį. Eksploataciją ketinama vykdyti 25-30 metų. Kasmet išgaunamos naftos kiekis sudarytų apie 600-700 tūkst. tonų. Lietuvai kelia didžiulį nerimą potenciali grėsmė užteršimu nafta Kuršių nerijai, su tuo susijusios ekologinės ir ekonominės pasekmės. Naftos telkinio D-6 ekologinio saugumo klausimas aktyviai keliamas Lietuvos valdžios pareigūnų ir diplomatų susitikimų su Rusijos pareigūnais metu. Šį klausimą Lietuva kelia ir tarptautinėse organizacijose – Europos SSąjungoje, Europos Taryboje, UNESCO, HELCOM (1992 m. Helsinkio Konvencijos “Dėl Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos“, prie kurios yra prisijungusi ir Rusija, komisija). Lietuva siekia, kad būtų atliktas tarpvalstybinis naftos telkinio D-6 eksploatavimo projekto poveikio aplinkai įvertinimas, kad būtų sudarytas tarpvyriausybinis Lietuvos ir Rusijos susitarimas dėl jūros taršos prevencijos ir likvidavimo priemonių taikymo bei žalos atlyginimo, kad būtų sudarytas bendrų veiksmų planas avarinio naftos išsiliejimo pasienio regionuose Baltijos jūroje atvejais, kad būtų patvirtinta ir imta įgyvendinti monitoringo Baltijos jūroje ir Kuršių mariose programa. Lietuva taip pat siūlo, kad būtų užtikrinta projekto įgyvendinimo tarptautinė priežiūra per visą eksploatavimo laikotarpį.

Europos Sąjungos Šiaurinės dimensijos iniciatyva

(Kaliningrado modernizacija)

1999 m. Suomijai iškėlus Europos Sąjungos Šiaurinės Dimensijos iniciatyvą, kurios esmė yra Rusijos Šiaurės Vakarų regionų įtraukimas į bendradarbiavimą su besiplečiančia Europos Sąjunga, bendri projektai su Kaliningrado sritimi tapo natūralia šios iniciatyvos dalimi: Lietuva ir Rusija 2000 m. vasario mėn. suderino ir pateikė Europos Komisijai 15 transporto, energetikos, aplinkosaugos, sveikatos pasaugos ir kitų bendrų projektų. Jie buvo pavadinti “Nidos Iniciatyvomis” ir realizuojami šalių vidaus, dvišalės pagalbos ir ES programų lėšomis. 2001 m. Balandžio 9 d. įvykusioje Liuksemburgo Šiaurinės Dimensijos konferencijoje Lietuva ir Rusija pristatė 5 papildytus ir atnaujintus bendradarbiavimo su Kaliningrado sritimi projektus (Nida2): “ViaHanseatica” magistralę (sujungsiančią VVakarų Europą ir Kaliningrado sritį), IX D Kretos koridoriaus atšakos į Kaliningradą rekonstrukciją, Nemuno atšakos Skirvytės gilinimą, AIDS prevencijos programas ir muitininkų bei pasieniečių mokymą. Šių projektų įgyvendinimas aktualus iki šiol. Pirmasis Europos Sąjungos Šiaurinės dimensijos veiksmų planas, apimantis ir minėtus projektus, patvirtintas 2000 m. birželio mėn. Feiroje. 2003 m. spalio mėn. Briuselyje ES Taryba pritarė antrajam Šiaurinės dimensijos veiksmų planui, kurio projektui Lietuva teikė savo pastabas bei pasiūlymus.

Išvados

ES plėtra į Rytų Europą pakankamai akivaizdžiai atskleidė Kaliningrado regiono kaip Maskvos užsienio politikos įrankio rolę. Nei politologai, nei stebėtojai neprognozuoja artimiausių RF veiksmų šiuo klausimu. Keliai yra du: atsivėrimo ir tapimo pavyzdiniu bei klestinčiu Federacijos regionu, kuris taptų jungiančiąja grandimi tarp Vakarų ir Rusijos; atskyrimo, militaristinio regiono, Rusijos buferinės zonos tendencijos. Šių tarptautinių santykių dalimi tapo, žinoma, ir Lietuva, kurios diplomatai dešimto XX a. dešimtmečio viduryje spaudžiami pasirašyti tranzito sutartį ir neturėdami papildomų svertų, išskyrus savo dar trapią nepriklausomybę, sugebėjo atsilaikyti ir išsiderėti abiem pusėm palankų sprendimą. Tik Lietuvos dėka Kaliningrado problemą pradėta bandyti spręsti modernizacijos keliu, keliant šį klausimą Rusijos ir ES darbotvarkėje. Neabejoju, jog šiais veiksmais siekiama įgyvendinti mūsų užsienio politika prioritetus.

Dabar, kada Lietuva jau visateisė NATO ir ES narė, manau, jog Kaliningrado problemos aktualumas tapo nebe toks aštrus.

O sprendžiant likusias problemas rusų diplomatai jau dabar privalo žaisti pagal kitas taisykles. Neatmetu, jog Rusija kaip viena įtakingiausių pasaulio valstybių Karaliaučių ir toliau naudos kaip įrankį politiniams tikslams siekti, tačiau tai teks daryti subtiliau ir atsargiau. Negalima teigti, kad, iškilus konfliktinei situacijai Lietuva su savo užnugariu, „išbris iš balos sausa“- teks nusileisti abiem pusėm ir ieškoti kompromiso, o Lietuva turėtų žiūrėti į tokius dalykus pragmatiškiau ir, manyčiau, daugiau tokią situaciją išnaudoti. Viena aišku, kad nuolaidų visada mes patys darysime ddaugiau.

Vartydamas literatūrą, susidariau nuomonę, jog Karaliaučius nors vis dar militarizuotas, vis dar įrankis nenorinčiai pripažinti šios dienos silpnumo Rusijai, vis dar izoliuotas, tačiau modernėjimo epizodų yra pakankamai daug. Kad ir pakankamai neprastai išspręsta (kartu su ES, Lietuva ir Rusija) civilinio tranzito problema, 2K projektas, kuris leis tiek mums, tiek Kaliningradui padidinti uostų krovos apimtis, sėkmingas mūsų verslininkų darbas ten ir t.t.