Tautiškosios politinės srovės raida iki 1918m

TURINYS

ĮVADAS…………………………3

TAUTINIS ATGIMIMAS. TAUTINĖS SAVIMONĖS BRENDIMAS…..4

I…………………………4

II…………………………6

POLITINĖS SROVĖS IR JŲ ĮVAIROVĖ LIETUVOJE…………7

I…………………………8

II…………………………9

TAUTIŠKOSIOS SROVĖS VEIKLA………………….10

I…………………………11

II…………………………12

IŠVADOS…………………………15

NAUDOTA LITERATŪRA………………………16ĮVADAS

Lietuvių tautinio atgimimo laikotarpis daugiau tyrinėtas kultūriniu aspektu, tokiu kaip tautos švietimas, gimtos kalbos išsaugojimas ir skleidimas, nelegalios spaudos leidimas ir platinimas, praeities tyrinėjimas ir išaukštinimas. Todėl, daugiau ar mažiau, atsiribojant nuo kultūrinių apraiškų, išsamiau šiame darbe bandysiu panagrinėti politinius veiksnius, o būtent tautiškosios politinės srovės raidą. Klysčiau sakydama, kad pavyks visiškai atsiriboti nuo kultūrinių veiksnių, nes tai yra neįmanoma, kadangi tautinis sąjūdis glaudžiai persipynęs su kultūros modernėjimu iir inteligentijos iškilimu.

XIX a. pabaigoje Lietuvos politinė situacija buvo liūdna: pasaulis negirdėjo apie Lietuvą, lietuvių kalba uždrausta, tauta buvo tiek lenkinama per bajorus, tiek rusinama per valdžios administraciją. Bet XIX a. pasižymėjo demokratiniais judėjimais daugelyje Vakarų šalių, kurie paskleidė laisvės, lygybės, socialinio teisingumo idėjas, pilietiškumo ir tautos teises. Didžiąsias Europos valstybes sukrėtė socialiniai ir politiniai pokyčiai. Į Lietuvą parvyko kai kurie užsienyje dirbę ir besimokę lietuviai inteligentai, kurie buvo „užsikrėtę“ nacionalinių revoliucijų idėjomis. Jie turėjo didelę reikšmę nacionalinės kultūros ir ssavimonės ugdymui To pasekoje XIX amžiaus pabaigoje ėmė kurtis kuopelės, kurios vėliau peraugo į politines partijas. Jei tautinio atgimimo pradžioje tarp šių organizacijų didelio politinio ideologinio susiskaidymo nebuvo, tačiau atsiradę nesutarimai išryškino politinius nusistatymus bei veikusių politinių partijų ideologines ir ppolitines tendencijas.

Šiame darbe bus paliesti aspektai tokie kaip – atsiradusios galimybės Lietuvoje skleistis tautinei sąmonei ir tautiniam sąjūdžiui; politinių srovių formavimasis ir politinių partijų kūrimasis; TLDP susiformavimas ir tautinės srovės atsiradimas; spaudos įtaka politinei minčiai, tautos laisvės ir vienybės siekis; valstybingumo idėjų iškėlimas.

Kaip chronologinius rėmus imsiu XIX a pabaigą ir XX a pradžią.

TAUTINIS ATGIMIMAS

TAUTINĖS SAVIMONĖS BRENDIMAS

„ Tautų istorijoje maža tėra buvę liūdnesnių valandų už tąjį vaizdą, kurį buvo sudariusi mūsų tauta prieš tautinį savo atgimimą, – rašė Stasys Šalkauskis. – Vos tepakeldama ant savo susilpusių pečių sunkų istorinės praeities likimą ji buvo jau bemerdinti visais atžvilgiais, jos tautinė individualybė, sudarkyta ir suskaldyta svetimos įtakos ir prievartos, negalėjo pasigirti nei susipratimu, nei nepriklausomumu, nei kultūringumu, nei galingumu“.

Iki XIX a ssupratimo – nacionalinė valstybė ,nebuvo. Didžiosios valstybės kovojo tik dėl savo galių įtakos ir teritorinių sienų išplėtimo. Galių pusiausvyros nestabilumas, konfliktai tarp valstybių, karai vedė prie bandymų suvienyti Europą, kurie nebuvo įgyvendinti. XIX a pabaigoje – XX a pradžioje iš Prancūzijos sklido liberalizmo ir nacionalizmo idėjos, kurios ne tik kad neskatino vienijimosi, bet vedė prie naujų valstybių atsiradimo. 1849 m buvo kilusi nacionalinių demokratinių revoliucijų banga „tautų pavasaris“. Europoje formavosi naujos tautos. „ XIX a – XX a sandūroje tautinis iidealas buvo tikėjimas, kad visi, turintys bendrą istoriją ir kultūrą, turi būti autonomiški, susivieniję ir skirtingi savo tėvynėse. Neįmanoma įdiegti žmonėms giminystės ir brolybės jausmo, nesusiejant jų su vieta, kurią jie jaučia esant sava, su tėvyne, kuri jiems priklauso istorijos teise. Bet kad tai būtų įgyvendinta, gimtoji žemė turi būti laisva. Jos negali valdyti kiti, priklausantys kitokiai istorinei kultūrai. Todėl politikai siekė sukurti nepriklausomas valstybes, kuriose galėtų laisvai kurti geriausiai atitinkančias jų tautų ir istorinės kultūros poreikius institucijas“.I

XIX a Europoje prasidėjo socialinės ir tautinės revoliucijos, šis amžius dar vadinamas liberalizmo amžiumi, kai prasidėję demokratiniai judėjimai išjudino absoliučių monarchijų tokių kaip Austrija, Vokietija, Rusija, viešpatavusių tuo metu Europoje, pamatus. Jos buvo daugiatautės, vykdė tautinių mažumų asimiliavimo politiką.

„Daugelis savo valstybės neturėjusių tautų, kurioms grėsė tautinio identiteto ir etnokultūrinio savitumo praradimas, ėmė atsitokėti. Anuomet nacionalinis principas reiškė daugiau tautos reiškimosi.“

Senoji pasaulio tvarka iro, skleidėsi naujos idėjos, demokratėjimas.

Kai Europoje plėtojosi naujos kultūros srovės, nauja pasaulėžiūra, Lietuva kentė represijas. XIX a – tai okupacijos, aneksijos, spaudos draudimo, valstybės gyvavimo pabaigos amžius, kuris tęsėsi iki 1918 m. Aristokratijos sulenkėjimas, Rusijos asimiliacinė politika atsiliepė kultūros raidai, stabdė tautos modernėjimą, socialinę raidą. Su spaudos draudimu Lietuva neteko vienos iš pagrindinių civilizuotos visuomenės informavimo priemonių. Viso to nneteko tuo metu, kai kitos šalys sparčiai žengė į priekį. „Europos šalyse demokratija plėtojosi kaip vidinis visuomeninių santykių atnaujinimo poreikis. Tauta tose šalyse buvo integrali, teisėta, natūraliai vyraujanti visuomenės dalis.“ O Lietuva, dėl nepalankios geopolitinės padėties, buvo išdraskyta ir jos likimas priklausė nuo ją pasidalijusių imperijų. „XIX a pradžioje, iškart po prijungimo prie Rusijos Lietuva besąlygiškai buvo suprantama kaip buvusi valstybė, kaip etnopolitinė kategorija“. Ir todėl tautinis identitetas, tautos vieningumas, visuomenės modernėjimas, valstybingumo atkūrimo klausimas – šie procesai vyko gana lėtai.

„ O kad mes turime jėgų atsakyti į iššūkius, tai akivaizdu, nes prieš kiekvieną mūsų atgimimą būdavo kuo giliausia krizė, kurioje niekas nematė jokių vilties ženklų. XIX a pabaigoje praktiškai nebuvo kam, be keliolikos inteligentų kalbėti apie Lietuvą. XIX a pradžioje A. Mickevičius sakė, kad lietuvių tauta yra mirusi tauta ir ji nebeatgims – jos istorija baigėsi. Jau XVIII a Žečpospolitoje mes buvome ištirpę ir ištirpdyti. Bet po kiekvienos tokios krizės dugno visada būdavo šuolis – arba sukilimai, arba valstybės sukūrimas.“

Lietuva praradimų turėjo daug. Bet XIX a buvo ir lietuvių tautos tapsmo amžius. Lietuvių tauta suvokė, kad ji yra. Tautos supratimas pradėjo reikštis tarp paprastų kaimo žmonių. Knygnešystė kėlė lietuvybės idėją ir platino ją tarp lietuvių. Spaudos draudimas tturėjo didelės reikšmės lietuvių tautos konsolidacijai, jos savimonės raidai. Tautinio atgimimo pradžios bruožas buvo „uždarumas“: nes žmones reikėjo mokyti suprasti, kad jie yra lietuviai ir, kad tauta turi teisę į savarankišką egzistenciją ir tautinio identiteto išsaugojimą, kad ji yra lygiateisė su kitomis valstybėmis. „Tuometiniam lietuvių judėjimui nebuvo lengva atsakyti į klausimą, kas yra Lietuva ir kokia ji turėtų būti ateityje“

Susibūrusi inteligentų grupė pradėjo kelti bendrus visai lietuvių tautai uždavinius. „Lietuvių judėjime nepriklausomos valstybės idėja jau buvo subrendusi XIX a paskutiniuose dešimtmečiuose. Valstybės atkūrimo planai pynėsis su tradicinių Lenkijos – Lietuvos santykių problema; kita problema – tai išsivadavimas iš Rusijos ir buvusios valstybės restoracija.“

Jau tautinė savimonė XX a pradžioje jau buvo subrendusi siekti ne tik politinės ir kultūrinės autonomijos, bet ir Lietuvos nepriklausomybės.II

XIX a pradžioje paplitusi tautiškumo sąvoka ir nacionalizmas siekė ugdyti turimas vertybes. Lygiagrečiai augo ir demokratijos pradai. Tautinės idėjos Lietuvoje ėmė reikštis daug vėliau, kai tuo tarpu Europoje nacionalizmas jau buvo išugdęs patriotizmą ir šovinizmą. Pagrindinė demokratiją skleidžianti Lietuvoje jėga – tautinis išsivaduojamasis judėjimas pasireiškė spaudos draudimo laikotarpiu. „Nelegali spauda itin svarbiu tautinio atgimimo laikotarpiu suteikė laisvo tautos dvasinių galių išsiskleidimo erdvę. Nelegali lietuvių spauda buvo spontaniškas, juridiškai neapibrėžtas žodžio laisvės dvelksmas, padėjęs Lietuvos žmonėms suvokti save

kaip tautą ir kaip piliečius, padėjęs identifikuoti demokratijos sąvokų turinį.“ Lemiama jėga tapo iš kaimo žmonių kilusi lietuviška šviesuomenė ir lietuviškumą išsaugojusi smulkioji bajorija, kurie ir sudarė naujos inteligentijos pagrindą. Miestuose dominavo kelių tautybių žmonės : žydai, rusai, lenkai. Sulenkėję bajorai buvo nutolę nuo savo etninių šaknų. Lietuvos aristokratija buvo tik pasyviai prijaučianti arba dažniausiai priešiška demokratiniam lietuvių tautiniam judėjimui.

„Kylant naujai lietuvių judėjimo bangai, bajorija buvo pastatyta prieš nacionalinio pasirinkimo kryžkelę. Tad skirtingos lietuvių visuomenės grupės kūrė skirtingus politinius ttikslus, neretai utopiškai bandančius suderinti praeitį su ateitimi, bajorų interesus su valstiečių interesais, lenkų politines pretenzijas su jauno lietuviško nacionalizmo norais.“

„Nebuvo tenkinamasi, kaip XIX a pradžioje, lietuvių kalbos, praeities, tautosakos, papročių vertinimu ir kėlimu. XIX a antroje pusėje lietuvių tautinis judėjimas tapo kitoks – įsisąmonino tautų apsisprendimo teisę ir reikmę kurti nepriklausomą tautinę valstybę.“ Tai buvo sunku padaryti, nes lietuviškos žemės buvo išsklaidytos į generalgubernijas. Toks išsklaidymas stabdė besiformuojančios lietuvių tautinės ir politinės sąmonės procesą. Šiam padalinimui priešprieša buvo ppriešinimasis spaudos draudimui, spaudos platinimas, lietuviškos orientacijos dvasininkijos gausėjimas.

XIX a pabaigoje tautinio atgimimo idėjos pasiekė tautos didžiąją dalį. Tautinis sąjūdis tapo masinis. Prasidėjo lietuvių tautinio sąjūdžio idėjinės diferenciacijos, jis suskilo į kelias socialines – idėjines grupuotes ir sroves. Jos kūrė ssavus politinių – valstybinių programų matmenis, ieškojo kelių valstybingumui atkurti.POLITINĖS SROVĖS IR JŲ ĮVAIROVĖ LIETUVOJE

„XIX a pabaigoje lietuvių tautinis sąjūdis palaipsniui įžengė į politinės raidos stadiją. Pradedami formuluoti konkretūs politiniai tikslai. Vadovavimą tautiniam sąjūdžiui perima pasaulietinė inteligentija“ „Nacionalinio judėjimo etapas paženklintas tautinės ideologijos politizavimu, politinių partijų kūrimusi, didžiule periodinės spaudos įtaka politinei minčiai ir politinei kultūrai, atvira konfrontacija su kitų Lietuvoje gyvenusių tautų partijomis ar politinėmis srovėmis“

Po 1905 – 1907 m revoliucijos nuslopinimo, nors spaudos cenzūra tapo dar griežtesnė, ėmė veikti įvairios švietėjiškos organizacijos, kurtis ir stiprėti politinės partijos. Svarbiausia tai, kad nelegali lietuviška spauda leista be cenzūros. Laikraštis „Aušra“ propagavo tautinį sąmoningumą, pasisakė prieš rusinimą ir lenkinimą. Aplink šį laikraštį susibūrė liberalių ir klerikalinių pažiūrų inteligentai, kilę iš vvalstiečių ir dvarininkų. „Aušros“ redaktoriaus J.Basanavičiaus manymu, tautinė priespauda, asimiliacija prieštarauja pačiai tautos, visuomenės prigimčiai. Leidinyje daug dėmesio buvo kreipiama į tautos praeitį, bet tik tam, kad sužadinti lietuvių tautišką savigarbą. Aušrininkai neturėjo politinės programos, politinių klausimų nesvarstė, dagiau rūpinosi švietimu ir kultūra. „ „Aušros“ didžiausias ideologinis nuopelnas yra tas, kad ji atskyrė lietuvių tautą nuo lenkų tautos ir paspartino tautinį sąmonėjimą. „Aušros“ laikotarpio tautinis sąjūdis, nors buvęs daugiau kultūrinio pobūdžio, bet jis buvo paspalvintas ir politine kova. Todėl laikoma, kkad nuo „Aušros“ pasirodymo iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo visiškai nugalėta lenkiškoji arba unijinė srovė tarp lietuvių ir tuo metu susidarė lietuvių tautiniai ir politiniai junginiai, jau skirtingų politinių tikslų.“

Dauguma aušrininkų buvo dešiniaisiais, t. y. konservatoriais ar liberalais. Buvo ir J.Šliūpo vadovaujama kairesnių liberalų grupė, kuri savo straipsniuose radikaliai kritikavo konservatyvius dvarininkus ir katalikų dvasininkus, turėjo laisvamaniškų pažiūrų. Laikraštyje bendradarbiavo ir katalikų dvasininkai. Dauguma darbuotojų buvo iš valstiečių luomo kilę inteligentai.

Kadangi „Aušros“ leidėjai persiėmę tuo metu populiariais liberališkais šūkiais, nepalankiai paliesdavo krikščionybę, todėl katalikiškoji visuomenė nuo jo nusisuko. „Leidžiant „Aušrą“ išryškėjo jos idėjinis nevienalytiškumas: tautiniame judėjime išsiskyrė lietuvių pasaulietinės ir klerikalinės inteligentijos interesai.“I

Imtas spausdinti naujas pasaulietinės liberalios krypties laikraštis „Varpas, vadovaujamas V.Kudirkos, kuris „turėjo nuosaikiai liberalias pažiūras, bet buvo neabejingas socialiniam klausimui, tad, galima sakyti, daugelį problemų sprendė remdamasis liaudies demokratinėmis pozicijomis. Inteligentų grupuotė, kuri telkėsi apie „Varpą“ ir jam artimą spaudą, gavo varpininkų vardą. Varpininkai kitaip, negu aušrininkai, buvo saistomi tam tikros organizacijos, išrinko varpininkų organizacijos komitetą. Į jį patekdavo įtakingiausi įvairių idėjinių krypčių varpininkai, koordinavę savo grupuotės (savotiško pogrupio) veiklą, ypač spaudos leidimą. Dauguma jų laikomi nuosaikiaisiais liberalais. Varpininkai skelbė tautos vienybės idėją, bet tai buvo ne idėjinio vienmintiškumo ir vienpartiškumo siekis, o visų tautinio sąjūdžio ggrupuočių kvietimas bendradarbiauti norint nustatyti ir įgyvendinti tautos tikslus. Siekta, kad kuo daugiau žmonių įsijungtų į tautinį sąjūdį, priešintųsi rusinimo politikai ir lenkinimui, kurį vykdė tam tikri sluoksniai, tebeginantys unijos su Lenkiją idėją ar remiantys lenkų nacionalizmo pozicijas ir lietuvius geriausiu atveju tepripažįstantys tik kaip tautinę-kultūrinę mažumą.“

„1889 – 1894 m varpininkų organizacija laikinai buvo tapusi savotišku tautinio judėjimo koordinavimo, vienijimo centru, nes jos veikloje dalyvavo ne tik pasaulietinė inteligentija, bet ir jaunieji klerikalai, kuriuos patenkino tuometinė nuosaiki varpininkų pozicija caro valdžios ir katalikybės atžvilgiu. Bet ši ididlija truko neilgai. Dalis kairiųjų varpininkų parėmė besikuriančią socialdemokratų partiją. Šios partijos asmenyje liberalinė inteligentija įgyjo rimtą oponentą iš kairės, santykiai ir polemika su kuriuo nemeža dalimi nulėmė kasmet didėjantį skaidymąsį į radikalus ir nuosaikiuosius. Nuosaikiųjų ir radikaliųjų nesutarimų ašis, ypač jų pozicijų išsiskyrimo pradžioje, buvo nevienoda veiklos taktika, siekiant įgyvendinti tuos pačius tautinius reikalavimus.“

Nuo „Varpo“ atsiradimo, nuo jo pasirodymo prasidėjo partinė lietuviškosios sąmonės diferenciacija. Lygiagrečiai kūrėsi demokratijos principais programas ir praktinę veiklą grindusios politinės partijos. Varpininkai skilo: pirmiausiai nuo jų atskilo socialdemokratai, vėliau pasitraukė nuosaikieji tautininkai. Vyriausias varpininkų organas buvo metiniai jų suvažiavimai, kur būdavo renkamas centro komitetas arba vykdomasis komitetas. 1902 m. suvažiavime varpininkai pasivadino Lietuvių demokratų partija, iš kurių iišsivystė lietuvių valstiečių sąjunga. „Tai buvo ne tik varpininkų srovės politizavimas, bet ir siekimas išlaikyti savo įtaką ir vadovavimą lietuvių tautiniam judėjimui“

„Aušra“ žadino tautą, o „Varpas“, jos kūdikis – Lietuvių demokratų partija, viltininkai, vairininkai, Tautos pažanga, o vėliau ir Tautininkų sąjunga, vienais ar kitais būdais bandė ją sutelkti“

Šis laikraštis buvo svarbus ne tik LDP naujų politinių-socialinių nuostatų formavimuisi, bet ir davė naują impulsą visai Lietuvos politinei minčiai. Karui prasidėjus „Varpo“ leidimas sustojo.II

Lietuvoje tautinis sąjūdis iš kultūrinės stadijos peraugo į politinę. Jau XIX a. pabaigoje (1896 m.) susikuria pirmoji lietuviška politinė partija – Lietuviškoji socialdemokratų partija, kuri kalbėjo apie savarankišką Lietuvos valstybę. 1902 m. susikūrusi kita iš lietuvių tautinio sąjūdžio kilusi partija – Lietuvių (Lietuvos) demokratų partija (LDP), kuri atvirai programoje deklaravo nepriklausomos Lietuvos etnografinėse ribose siekį.

„Lietuvoje XIX a. pabaigoje formavosi trys politinės srovės: varpininkų, vėliau pasivadinusių demokratais, katalikiškoji ir socialdemokratinė. Visos jos pretendavo vadovauti bundančiai lietuvių tautai, tiesa, kiekviena numatydama skirtingas ateities gaires. Katalikų srovė kovojo tik prieš tikybos persekiojimą ir spaudos draudimą, neliesdama caro režimo esmės. Varpininkai vis dažniau savo spaudoje kėlė valdžios ydas, tačiau drąsiai kalbėti apie krašto politinę ateitį, nepriklausomybės siekį vengė. Ir tik socialdemokratai nuo pat pradžių laikė savo svarbiausiu uždaviniu ,,išgriauti caro

valdžią ir sukurti demokratišką Lietuvos respubliką”.

Radikalesnės tautinės draugijos, kartu su periodine spauda pagilino Lietuvos visuomenės politinę poliarizaciją, prisidėjo prie pagrindinių lietuvių politinių-idėjinių srovių galutinio susiformavimo. „Pagal pasaulėžiūrą jos susitelkė į du pagrindinius blokus: radikalųjį – kairįjį (socialdemokratai, demokratai), arba – kaip jie save vadino – pirmeivius“, ir nuosaikųjį – dešinįjį (krikščioniškoji ir tautinė demokratija), pirmųjų vadintus atžagareiviais“. Įvykus aiškiam politinių jėgų susigrupavimui, jų atstovai tarpusavio polemikoje, diskusijose ieškojo perspektyvų lietuvių tautai, konkrečių galimybių Lietuvos politiniam savarankiškumui atkurti. Radikaliojo lietuvių ttautinio sparno veikėjai buvo tapę naujų politinių idėjų, kreipusių Lietuvą į savarankišką valstybinį būvį, generatoriumi. „

Pirmąja tautine lietuvių partija laikoma 1905 11 27 iš Lietuvių Demokratų Partijos tautiškai angažuotų narių susikūrusi Tautiškoji Demokratų Partija, vadovaujama daktaro J. Basanavičiaus. Pačioje savo kūrimosi pradžioje, praktiškai, kiekviena lietuviška partija buvo tautinė, tačiau kiekviena tautiškumą stengėsi išreikšti savaip. „Partijų vaidmuo XX a. pradžios lietuvių visuomenėje reiškėsi ir keitėsi kartu su jos politinės sąmonės branda, skatinama etnopolitinio savarankiškumo siekių ir socialinės stratifikacijos formavimosi. Etniškumo ppolitizacija, kurios ėmėsi aktyvioji mažuma – inteligentija – naudodamasi nuo “Aušros” laikų praeities, liaudies kultūros romantizavimu, kalbos sureikšminimu, suteikė lietuviškajam nacionalizmui etnocentristinį ir etnolingvistinį pobūdį. Tautininkai kaip religiniai tolerantai sudarė vidurio srovę ir buvo vadinami liberalais. Toks srovės apibūdinimas pagal ssantykį su religija ir bažnyčia atėjo iš Rusijos liberalų, o vertinant jų politinę doktriną, socialinių ir ekonominių pažiūrų pradus būtų tik dešiniųjų politinių jėgų sparne. Pasaulėžiūrinis partijų pobūdis siejosi su paprasta realija – kova tebuvo įmanoma idėjų sferoje bei stengiantis įsitvirtinti lietuviškoje visuomenėje, pradėjusioje rodyti savo aktyvumą.“

TAUTIŠKOSIOS

SROVĖS VEIKLA

„Tautiškosios lietuvių demokratų partijos, veikusios 1905 – 1907 m, programoje bandoma bendreademokratines idėjas sieti su asmens, kaip tam tikros etninės bendrijos nario, identifikavimusi. Straipsniai to meto periodinėje spaudoje leidžia daryti išvadas apie aktyvų TLDP ( dar besikurianėios ) vaidmenį sušaukiant Didijį Vilniaus Seimą, dalyvaujant rinkimuose į I Valstybės Dūmą. Bulota TLDP apibūdina kaip kraštutinę nacionalistinę partiją, atsiskyrusią nuo LDP. “

Tautiniai reikalavimai TLDP nesiskyrė nuo tuo metu veikusių kitų partijų, tačiau šši srovė buvo jų labai kritikuojama ir net keliamas klausimas – ar ji tikrai gali būti partija. Tautinės srovės šalininkai susitelkė prie laikraščio „Vilniaus žinios“, kur akcentavo daugiau šviečiamąją veiklą, vėliau jie akcentavo „tautos vienybės“ idėją ir greitai .tapo reikšminga politine jėga.

„1906–1915 m. toliau plėtojo veiklą visos iki 1905 m. įsikūrusios lietuvių politinės grupuotės. Tiesa, formaliai kaip partijos veikė tik dvi: Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) ir Lietuvos demokratų partija (LDP). Abidvi buvo nelegalios. Negausios Tautiškosios lietuvių demokratų partijos (TLDP) rraiška 1906 m. prislopo. Nerasdami nišos savarankiškai politinei veiklai, šios srovės šalininkai tenkinosi savo laikraščiu. Krikščionims demokratams teko formaliai nutraukti Lietuvos krikščionių demokratų sąjungos (LKDS) veiklą, nes jai nepritarė Katalikų bažnyčios vadovybė, 1906 m. pradžioje parėmusi Vilniaus vyskupo Eduardo Ropo (Ropp, 1851–1939) iniciatyva įkurtą Lietuvos ir Baltarusijos konstitucinę katalikų partiją. Bet aktyviausi kunigai pritariantys lietuvių tautinio sąjūdžio idėjoms, į tos partijos veiklą neįsitraukė, o ir veikė ta partija neilgai.“

TLDP nustoja veikusi jau iki I Pasaulinio karo. O 1916 03 04 Sankt Peterburge lietuvių išeiviai įkuria Tautos Pažangos Partiją, kurios vadovai – Antanas Smetona, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas ir kt., netrukus perkelia partijos veiklą į Lietuvą ir aktyviai dalyvauja jos valstybingumo atkūrime.

Atsikuriančioje Lietuvos valstybėje, bendro reikalo vedini, telkėsi visi tautiškai susipratę lietuvių politikai.I

XIX a pabaigoje – XX a pradžioje susiformavęs lietuvių politinis elitas turėjo spręsti Lietuvos valstybės autonomiškumo klausimą. Pirmasis programinis dokumentas dėl Lietuvos nepriklausomybės buvo adresuotas Rusijos Ministrų Tarybos Pirmininkui. Prie šio memorandumumo daugiausiai prisidėjo „Vilniaus žinių“ grupė.

„Didelė dalis rašiusiųjų apie Didijį Vilniaus seimą pripažįsta lemiamą „tautininkų („Vilniaus žinių grupė) vaidmenį jį organizuojant. Tautinis klausimas buvo Didžiojo Vilniaus seimo kertinis akmuo, galų gale išsprendęs atskirų partijų ir politinių grupuočių prieštaravimus, privertęs eiti į kompromisą net LSDP. Didysis Vilnaus Seimas bbuvo esminis posūkis lietuvių tautiniame judėjime, parodęs aukštą lietuvių tautinės savimonės lygį ir tautos subrendimą politiniam gyvenimui“ Nutarimuose rašoma: „Toji autonomiškoji Lietuva turi būti sudėta iš dabartinės etnografiškosios Lietuvos, kaip branduolio, ir iš tų pakrasčių, kurie dėlei ekonomiškų kultūriškų, tautiškų arba kitų priežaščių traukia prie to branduolio ir kurių gyventojai prikausyti prie jų panorės“ Tai buvo labai liberalu ir demokratiškas požiūris. „Vilniaus žinių“ grupė po steigiamojo susirinkimo įsiformino kaip politinė partija, tapo politine jėga, kuri siekė sutelkti lietuvių tautą. Nuosaikieji liberalai sukuria TLDP. Jų programa nebuvo išbaigta. „Pastudijavus TLDP programą, pagrindiniai jos punktai pakartoja LDP ir LSDP programų postulatus. Lietuvos politinė autonomija, demokratiniai valdymo ir savivaldos principai, lietuvių kalbos ir apskritai tautinės kultūros gynimas. Ši programa išsiskyrė tuo, kad kėlė aukščiau kitų „tautos vienybės“ idėją, etnokultūrinius pradus laikydama tautos išlikimo, egzistavimo ir vystymosi pagrindu. TLDP programiniai dokumentai dauguma savo postulatų buvo nuoseklus nuosaikiųjų liberalų kultūrinės – šviečiamosios veiklos tęsinys.“

Tautininkai akcentavo tai, kad valstybėje yra labai svarbi tautos kalba, juntamas jų siekis atriboti kitataučius.

Su kitomis partijomis TLDP nekonfrontavo, bet dažnai būdavo kritikuojama dėl nacionalizmo ir reikalavimo išimtinių lietuvių teisių.

„Vienas iš svarbiausių TLDP programinių punktų, kuris teigė, kad valdymo forma Lietuvoje turi būti konstituciška valstija su seimu Vilniuje, susidedanti iš tautos aatstovų, išrinktų visuotiniu, lygiu, stačiu ir slaptu balsavimu“II

Kitos politinės partijos taip pat kėlė Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo tikslus. „LDP artimiausiu tikslu laikė kovą dėl Lietuvos, t. y. lietuvių etnografinės teritorijos, politinės autonomijos, o tolesnis programinis partijos tikslas buvo kova „dėl laisvos, niekam nepriklausomos demokratinės Lietuvos respublikos su teisingu turto paskirstymu, suvienytos su kaimyninėmis demokratiškomis valstybėmis federacijos ryšiais. Be to, LSDP programa skelbė, kad partijos tikslas – „Savustovi demokratinė respublika, susidedanti iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių, paremta ant liuosos federacijos“. Praktiškai tai reiškė, kad siekiama atskirti nuo Rusijos bent jau buvusias Lenkijos ir Lietuvos Valstybės žemes ir sudaryti federacinę valstybę iš tautinių-teritorinių junginių. LSDP Lietuvos teritoriją, atrodo, suvokė taip pat kaip ir PPS. Bet pripažino jos gyventojams politinio suvereniteto teisę, kitaip tariant, laikė ją ne istorine Lenkijos (ar Rusijos) provincija, o savarankišku, lygiaverčiu Lenkijai politiniu vienetu.“

„Abiems partijoms bendra tai, kad tautiniai aspektai jų programose nebuvo ypač akcentuojami, o tai kėlė TLDP nerimą. Realioje praktinėje veikloje TLDP norom nenorom tapo kitų partijų – LDP, LSDP – oponente. Taigi nuosaikieji liberalai skirtingai nuo kitų politinių srovių stebėtinai nuosekliai laikėsi savo pagrindiniės veikimo linijos: „realiai“ vertino priešininkų jėgas, rinkosi kompromisų kelią ir siekė vieno tikslo – ugdyti tautiškumą“

„Tautiniai demokratai – viltininkai, nuo

1914 m. – vairininkai sudarė dešiniųjų (nuosaikiųjų) lietuvių politinių jėgų srovę, o besiremiančios materialistine, racionalistine, pozityvistine bei liberaline pasaulėžiūromis (socialdemokratai bei demokratai) telkėsi kairiųjų (radikaliųjų) srovėje. 1906-1915 m. ir vyko šių dviejų pagrindinių srovių idėjinė-politinė kova. 1907 m. suartino krikščionis demokratus su daug silpnesniais, bet veikliais tautiniais demokratais. Pastarųjų gretas tuomet jau buvo papildę ir išeiviai“ iš LDP – nuosaikieji. Skirtumas tarp jų buvo tas, kad vieni (tautiniai demokratai), gindami tautiškumą, kovodami už jį, tikėjimą stengėsi panaudoti kaip priemonę, o kkiti (krikščionys demokratai), remdamiesi tautiškumu, bendrais tautos raidos reikalais, rūpinosi tikėjimu, jo pozicijų stiprinimu. Tačiau tai kurį laiką bendram darbui netrukdė: 1907-1913 m. jų pastangomis leistas laikraštis „Viltis““ Išėjęs iš LDP ir leisdamas „Viltį“ A.Smetona, vystė toliau tautinę ideologiją. „Bene pagrindiniu savo uždaviniu viltininkai laikė kovą su lenkų nacionalistais, kurie siekė Lietuvoje plėsti savo įtaką. Dėl to jie kvietė sutartinai veikti katalikiškąją ir pasaulietinę liberaliąją inteligentiją, siūlė atsisakyti idėjinio politinio priešiškumo, t. y. bandė būti savotiška vidurio jėga, kuri telktų aatskiras politines-idėjines lietuvių tautinio sąjūdžio sroves, ypač krikščionis demokratus ir demokratus, bendram, kaip jiems atrodė, svarbiausiam darbui. Dėl tautos vienybės viltininkai nekėlė ir socialinio klausimo, kritikavo klasių kovos sampratą, kurios laikėsi socialdemokratai, nes manė, kad bent jau lietuvių tautai ji ppavojinga. Taigi pagrindinis ir svarbiausias viltininkų veiklos orientyras buvo Lietuvos tautinė valstybė, tuometinės jų veiklos esmė – kaupti kultūros ir idėjines-politines galimybes tokiai valstybei sukurti. Žinoma, kalbama apie nuostatą, išplaukiančią iš jų ideologijos, o ne apie konkretų ruošimąsi kurti valstybę. Kita vertus, buvo aišku, kad realią galimybę Lietuvos valstybingumui (nepriklausomybei ar autonomijai) gali sukurti tik arba Rusijoje įvykusi revoliucija, arba tarp dviejų Europos karinių politinių blokų, t. y. tarp Antantės ir Trilypės sąjungos prasidėjęs karas, ir dėl to susidariusi palanki geopolitinė padėtis. Viltininkams, kitaip, negu socialdemokratams ir demokratams, priimtinesnis turėjo atrodyti antrasis variantas, tačiau visiems buvo aišku, kad įvykių raida ne nuo jų priklauso.“

„Lietuvių politinių jėgų konsoloidacijos ypatumai atsispindėjo 1916 . kovo p.abaigoje „Inteligento būrio“ parengtoje proklamacijoje „Lietuviai“. Netrukus ppasklidusi krašte, ji ragino susipratusius lietuvius burtis po tautinės , visiškai nepriklausomos Lietuvos vėliava. O konservatorių pozicijų stiprėjimas rodė ne tik pabrėžta principinė orientacija į etninį Lietuvos lietuviškumą, bet ir deklaruotas valstybinės natūralizacijos kelias“

„Naujas lietuvių nepriklausomybės siekių pakilimas prasisėjo įpusėjus Pirmajam pasauliniam karui, t.y. vokiečiams okupavus Lietuvą“

„Pilietiškumo augimas sustiprėjo po lietuvių konferencijos Vilniuje ir jos išrinktos Lietuvos Tarybos veiklos. Konferencija buvo forumas, kuris demokratizavo ir padarė politinį nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo tikslą viso krašto siekiu, o konferencijoje išrinkta ddvidešimties asmenų Lietuvos Taryba buvo įpareigota realizuoti nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimą.

1917-1918 metais, daug ryškesnis politiniame Lietuvos gyvenime buvo dvasininkų, ūkininkų ir kaimo jaunimo vaidmuo. Lietuvių tauta, 1918 metais atkūrusi savo valstybę, pasirodė neabejotinai subrendusi savarankiškam valstybiniam gyvenimui.“IŠVADOS

Tautiškosios politinės raidos ištakas jau galima pastebėti XIX a pabaigos – XX a pradžios tautinio atgimimo sąjūdyje. Tuo laikotarpiu atsiranda tautos supratimas. Sąjūdžiui vadovaujanti pasaulietinė inteligentija pradeda kurti partijas, jų programas, atsiranda ideologinė diferencijacija, iškeliami valstybingumo atgavimo tikslai. Visą tai įtakojo ir pasaulyje susiklosčiusi to meto istorinė situacija. Per inteligentiją Lietuvą pasiekė iš Vakarų atėjusios liberalizmo idėjos, kurios buvo persipynusios su nacionalizmu – sutapatinti save su toje teritorijoje gyvenančia etnine grupe, siekti autonomijos. Imta akcentuoti, kad lietuviai skiriasi nuo lenkų ir rusų ( bei kitų). Lietuvos liberalaus nacionalizmo siekis buvo – iškovoti valstybingumą. Iškeliamas tautos laisvės siekis kartu au asmens laisvės idealu. Nelegali spauda suteikė galimybes laisvės idėjas skleisti platesnėms masėms.

Atsiradus didesnei srovių įvairovei, išsiskyrė du poliai: kairieji – demokratai ir socialdemokratai, bei dešinieji – krikščioniškoji srovė. Prie konservatorių priskiriama ir tautiškoji politinė srovė. Abu sparani siekė tų pačių tikslų – tautos teisių, autonomijos, tik skirtingai suprato kaip tuos tikslus pasiekti.

Tautiškosios srovės politinės minties iškeltą tautiškumą skatino leidžiami „Aušra“ ir „Varpas“ iir varpininkų iškeltas „tautos vienybės“ lozungas. Kitos partijos gynė visų Lietuvoje gyvenusių tautų teises, TLDP aukščiau už kitas iškėlė lietuvių tautą, sutapatindama ją su teritoriškumu ir etniškumu, už ką buvo kritikuojama oponentinių partijų. Tautiškosios krypties inteligentija parodė aukštą lietuvių tautinės savimonės lygį surašydami memorandumą dė Lietuvos autonomijos ir demokratinių laisvių, turėjo lemiamą vaidmenį Didžiajame Vilniaus seime.

Tautininkai nesukūrė stipresnės organizacijos kaip jos oponentės, jų iškeltos etnokultūrinės ir etnopolitinės tradicijos kėlė ne vienadienius uždavinius. Jų įpėdiniai vilitininkai veikė pagal iširusios TLDP programą.

Tautiškoji srovė turėjo didelę reikšmę lietuvių kultūros, tautiškumo ir politinės savimonės ugdymui bei savo tautos iškėlimu lygiai su kitomis tautomis.NAUDOTA LITERATŪRA

1. Šenavičienė I. „Tautos budimas ir blaivybės sąjūdis“//ISTORIJA XL, 1999, Vilnius

2. Šenavičius A. „Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto teisinė prigimtis ir konstitucinė reikšmė“// ISTORIJA XL, 1999, Vilnius

3. Lopata R.Lietuvos valstybingumo raida 1914 1918 metais// LAIS – T.9. – Vilnius, 1996

4. Skeivys R. „Lietuviško žodžio laisvė“ // www.straipsniai.lt

5. Aleksandravičius E. Politiniai lietuvių siekiai 1863 – 1914 m – Kn:XIX a profiliai, Vilnius, 1993

6. Beresnevičius G. „Mitologija, dievai, lietuviai ir politika“ // „XXI amžiaus“ priedas: visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai, 2003 05 28, Nr 5 // www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/atodangos/20030530/3_1.html

7. Lietuva Rusijos imperijoje“// www.wikipedia.org/wiki/Lietuvos_istorija

8. Miknys R, Motieka E. Tautiškoji lietuvių demokratų partija: idėjinės – politinės kūrimosi aaplinkybės // LAIS – T. 1. – Vilnius, 1990

9. „Aušra“ // www.straipsniai.lt

10. A. Kulakauskas „Nepriklausomybės žadintojai – „Varpas“; „Politinių partijų raida 1906-01915m“; „Pirmosios lietuvių politinės partijos“ „//www. mkp.emokykla.lt/gimtoji/docs/09k04t04k.rtf

11. Ilgūnas G. „Kairioji vaivorykštė. Lietuvos socialdemokratijos pradininkai A. Domaševičius ir A. Moravskis“//www.straipsniai.lt

12. Miknys R. „Spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo panaikinimo reikšmė lietuvių tautinio sąjūdžio politizavimuisi“ // www.ausra.pl/0401/miknys.html

13. „Tautos pažangos partijos įkūrimas“ // www.tpp.lt

14. Tyla A. „Vasario 16 d. Akto veikos politinis ir etninis arealas“ // http://neris.mii.lt/kalbos/Tyla.html