KOKIA LYGYBĖS SAMPRATA ĮGYVENDINAMA SOCIALINIŲ PASLAUGŲ TEIKIMU

TURINYS

Įvadas 3

I. LYGYBĖS APIBRĖŽTIS IR KLASIFIKACIJA VISUOMENĖJE 4

1. 1. Lygybės samprata 4

1. 2. Lygybės tipologija: klasifikavimo kriterijai 6

II. LYGYBĖS APIBRĖŽTIS VISUOMENĖS SOCIALINIŲ PASLAUGŲ TEIKIMO PERIFERIJOJE 7

2. 1. Socialinių paslaugų apibūdinimas, poreikis, reglamentavimas ir tikslai 7

2. 2. Socialinių paslaugų teikėjas: pagrindinės funkcijos 9

Išvados 11

Bibliografija 12ĮVADAS

Pasaulyje dominuoja diferencijuoti lygybės sampratos kriterijai, todėl kartais sudėtinga nustatyti produktyvias šios vertybės sampratos įgyvendinimo periferijas. Mes turime tikslą į šią vertybę kaipo visuomeninių santykių reguliavimo fenomeną pažvelgti pro socialinio mokslo teorijų nagrinėjimo prizmę. Aktualu kognityviniu, analitiniu būdu apibrėžti, pasiremiant perspektyviausiomis lygybės teorijomis bei įžvalgomis, pastarosios vvertybės sampratos gvildenimo ir nagrinėjimo gaires.

Tikslai:

1. Supažindinti su bendriausiomis lygybės teorijomis, jas kreipiant link socialinės apibrėžties kategorijų, klasifikacijos, su tikslu pateikti aiškesnę lygybės sampratos įgyvendinimo direktyvą socialinių paslaugų teikime.

2. Apibūdinti socialinių paslaugų tolygias funkcijas, poreikius, reglamentus, tikslus aktualizuotos lygybės sampratos perspektyvoje.

Uždaviniai:

1. Apibrėžti diferencijuotų lygybės teorijų kompleksą.

2. Išsiaiškinti lygybės sampratos perspektyvas socialinėje dimensijoje.

3. Išnagrinėti savo nuožiūra sublimuotus socialinių paslaugų teikimo principus, operuojant lygybės sampratos teorijomis, siekiant jas pritaikyti ir integruoti į pastarųjų principų įgyvendinimo dinamiką.

Metodai:

 Reprezentacinis;

 Analitinis;

 Sintetinis.I. LYGYBĖS APIBRĖŽTIS IR KLASIFIKACIJA VISUOMENĖJE

Apibrėžiat lygybės fenomeno diferencijuotą sampratą bei ttipologiją visuomenėje, svarbu remtis skirtingų autorių tyrinėjimų perspektyvomis. Mes analitiniu būdu aptarsime fundamentaliausias, tematiką liečiančias skirtingas teorijas ir įžvalgas. Tokiu būdu pateikdami diferencijuotų nuomonių kompleksą sistemingai priartėsime prie sociologinio lygybės klausimo nagrinėjimo spektro.

1. 1. LYGYBĖS SAMPRATA

Ashford N. studijoje Laisvos visuomenės pprincipai lygybę apibrėžia kai principą, talpinantį savyje visų žmonių lygias teises pirmiausia vienodų dalykų pasirinkimo laisvėje. Žinoma, jis lygybės sąvoką bandydamas apibrėžti kaip kiekvieno žmogaus teisę ne tik į lygius, bet ir į diferencijuotus dalykus, betarpiškai kelia klausimą, kuria prasme žmonės lygūs? Šiuo atveju Ashford N. išskiria penkias lygybės aiškinimo dimensijas:

1. Moralinė (arba formalioji) lygybė;

2. Lygybė prieš įstatymą;

3. Politinė lygybė;

4. Galimybių lygybė;

5. Rezultato lygybė .

Pirmieji trys tipai yra pageidaujami, paskutinysis – ypač nepageidaujamas, o lygių galimybių vertė priklauso nuo to, kaip tos galimybės suprantamos , paaiškina Ashford N. Apie tai plačiau žr. 1.2. skirsnyje.

Pateiksime kryptingos lygybės sampratos teorijų kompleksą:

 Aristotelis teigė, jog nereikėtų daryti skirtumo tarp žmonių, kurie yra lygūs visais atžvilgiais, aktualių klausimų svarstyme .

 Krikščionys laikosi, jog visi žmonės yra vienodai vertingi DDievo akivaizdoje .

 Hobbes T. tvirtino, jog žmonės yra lygūs savo prigimtine būkle, tačiau tai buvusi tokia nepageidaujama būsena, kur gyvenimas buvęs vienišas, bjaurus, gyvuliškas ir trumpas, jog žmonės troško atsisakyti šios lygybės mainais į tvarką, kurią vykdytų stiprus valdovas .

 Locke J. teigė, kad žmonės prigimtinėje būklėje turėjo lygias teises, bet išsaugojo jas ir valdomi politinės valdžios. Šios teisės į gyvybę, laisvę ir nuosavybę priklauso visiems žmonėms .

 Amerikos Nepriklausomybės Deklaracijos autorius Jefferson T. neigia prigimtinės hierarchijos prioritetą, pabrėždamas, jog visi žmonės tturėtų žinoti savo vietą visuomenėje .

 Atsiradus socializmui ir komunizmui, lygybę visuotinai imta sieti su medžiagine lygybe arba Ashford N. vadinama rezultatų lygybe .

Kis J. antologijoje Šiuolaikinė politinė filosofija pateikia tekstus reprezentuojančius ne tik bendrą politinės filosofijos spektrą kaipo tokį, bet ir laisvės teorijų sankirtas bei jų generaciją pačios lygybės, bendruomenės kriterijų atžvilgiais. Pavyzdžiui Dworkin R. straipsnyje Liberty, Eqality, Community aktualizuoja lygybės ir laisvės konfrontacijos klausimą. Jis tvirtina, kad lygybės tikslas yra pasiekti, kad žmonių neasmeninius išteklius ir galimybes, leidžiančius jiems realizuoti, esant teisingai starto padėčiai, savo planus, projektus ar gyvenimo būdą, lemtų ekonominė rinka, o ne kolektyviniai sprendimai, kiek pripažintini konkretūs tų žmonių polinkiai arba vertinimai, su kuriais jie ateina į tą rinką. Vadinasi, liberalus aiškinimas, ko reikalauja tikra lygybė, taip pat taikomas tiek socialinei, tiek ir moralinei aplinkai. Tokią prielaidą patvirtina ir pats Dworkin R. reikalavimas: socialinė ar moralinė aplinka turi būti formuojama laisvės reikšti įvairias pažiūras ir pomėgius pagrindu – ir nesvarbu, kokie bjaurūs ar nepageidautini būtų kai kurie šie pomėgiai arba pažiūros daugumai ar kokiai nors mažesnei grupei . Kalbėdamas apie lygybės pagrindą kaip apie bendrosios pasirinkimo laisvės prielaidą, jis prieiną išvadą, kurią priešpastato Mill J. S. liberalios tradicijos sampratai: negalima pateisinti teisinių draudimų remiantis vien tuo, kkad draudžiamas elgesys įžeidžia kokią nors vyraujančią religiją arba moralinę ortodoksiją . Taigi, jis aiškina, kad lygybė nesuderinama su Mill J. S. principu, nes plintant tam tikriems pomėgiams arba pažiūroms pvz., rasistinėms pažiūroms, – konkretiems žmonėms – rasinių mažumų atstovams – tampa sunkiau pasiekti tai, ko jie nori, tad lygybė veikiau skatina reikalauti cenzūros, o ne pakantos tokioms pažiūr.oms . Žinoma, kai kurios žmonių pažiūros yra apgailėtinos ir įžeidžiančios, bet lygybė neduoda pagrindo cenzūruoti tokias pažiūras arba paskelbti jas baudžiamu nusikaltimu; priešingai, ji yra stiprus argumentas elgtis kaip tik atvirkščiai. Akivaizdu, kad, jeigu visuomenė siekia tikros socialinės lygybės, tai tam tikros laisvės vis tiek privalo būti ribojamos.

Kaponienė V. studijoje Žmogaus socialine raida: Lyčių lygios galimybės iškelia aktyvaus moters dalyvavimo darbo, politikos, ekonomikos sprendimuose problematiką lygybės kontekste. Ji tvirtina, Lietuvoje tebėra stiprios patriarchalinės nuostatos, mat apie tai liudija nevienoda lyčių padėtis visuomeninio darbo pasidalijimo sistemoje bei didžiulės moterų ir vyrų šeimyninių vaidmenų disproporcijos. Sociologinių tyrimų duomenimis, bene vienintelis reikšmingas vyrų vaidmuo šeimoje yra uždirbančiojo arba šeimos maitintojo, tik kas ketvirtas vyras padeda sutuoktinei namų ruošos darbuose , kaip konstatuoja Kaponienė V. Vadinasi, tuo tarpu moterys aktyviai atlieka visus reprodukcijos darbus šeimoje. Kadangi darbo rinkoje į moteris dažniausiai žvelgiama pro šeimyninių pareigų pprizmę, dvigubi jų vaidmenys tampa svarbia prielaida paslėptai diskriminacijai pagal vienintelį – lyties požymį.

Pastarosios teorijos leidžia susidaryti pakankamai aiškias lygybės problematikos gaires, norint nagrinėti šio fenomeno sampratą socialinių paslaugų teikimo amplitudėje.

1. 2. LYGYBĖS TIPOLOGIJA: KLASIFIKAVIMO KRITERIJAI

Sintetikai reprezentuosime Ashford N. išskirtas penkias pagrindines lygybės aiškinimo kategorijas, kurios mums padės produktyviau atsakyti į lygybės kausimą gvildenamą socialinių paslaugų teikimo periferijoje.

 Moralinė lygybė. Remiasi įsitikinimu, jog egzistuoju tam tikri dalykai, kurie yra bendri visiems žmonėms (ypač prigimtinės ar žmogaus teisės) ir kurie padaro žmones vertus pagarbos. Taigi, kiekvienas žmogus yra vertas dėmesio moraline prasme. Tuo nenorima pasakyti, jog visi žmonės savo elgesiu yra lygūs moraline prasme, bet – vis dėlto jų gyvenimai išlaiko vertę .

 Lygybė prieš įstatymą. Tai lygybės pažinimo pasekmė. Įstatymas turėtų visus žmones traktuoti nešališkai, nepaisant tokių socialinių kategorijų kaip: tautybė, etinė grupė, turtas, klasė, giminė, religija ar rasė. Taigi, lygybė prieš įstatymą gaudžiai siejasi su įstatymo valdžios principu .

 Politinė lygybė. Visi turi teisę balsuoti, nebent egzistuotų kokia nors svari ir teisėta priežastis, dėl kurios asmuo tos teisės netektų. Mat visų žmonių interesai yra verti dėmesio, kad būtų užtikrinta, jog išrinktieji politikai tų interesų paisys .

 Galimybių lygybė. Individai turėtų turėti galimybę ar progų, kurios jiems leistų ko nors pasiekti gyvenime pagal jų

pačių sėkmės supratimą. Galimybių lygybė reiškia, kad reikia pašalinti neteisingas kliūtis tikslo siekimui. Visuomeninė padėtis turėtų remtis asmeninėmis pastangomis ir gabumais. Ši mintis yra glaudžiai susijusi su švietimo visiems idėja, pagal kurią visi žmonės ugdymo dėka gali atskleisti visus savo sugebėjimus. Praktiškai beveik neįmanoma pasiekti lygių galimybių, ir toks dalykas iš esmės tikrai būtų nepageidaujamas. Tačiau visiškas įsipareigojimas ištrinti bet kokius galimybių skirtumus pareikalautų sukurti totalitarinę visuomenę .

 Rezultato lygybė. Tai egalitarizmo analogas, kuris reiškia, jog visi turi gauti vienodą dalį. TTikslas – ne sąlygos, o – rezultatai, atlygis. Rezultato lygybė susijusi su medžiagine lygybe, kuri reikalauja perskirstyti turtą, atimant iš turtingesnių ir atiduodant skurdesniems ..II. LYGYBĖS APIBRĖŽTIS VISUOMENĖS SOCIALINIŲ PASLAUGŲ TEIKIMO PERIFERIJOJE

1.1. ir 1.2. skirsniuose reprezentavę bendrus lygybės sampratos kriterijus bei diferencijuotas aiškinimo kategorijas visuomenėje, dabar bandysime visa tai integruoti į socialinių paslaugų teikimo sferą, su tikslu išryškinti paties teikimo reglamentavimą ir teikėjo funkcijas pirmiausia socialinės lygybės kontekste. Pradėsime nuo socialinių paslaugų supažindinimo, generuodami mintį link socialinių paslaugų organizuoto teikimo. TTokiu būdu sublimuosime lygybės fenomeno sampratą socialinių paslaugų teikimo direktyvoje.

2. 1. SOCIALINIŲ PASLAUGŲ APIBŪDINIMAS, POREIKIS, REGLAMENTAVIMAS IR TIKSLAI

Socialinės paslaugos pačia bendriausia prasme apibrėžiamos kaip nematerialine veikla (funkcija turinti paklausą), kuri prisideda prie žmonių (visuomenės) poreikių tenkinimo . Socialinių paslaugų sistema aapima labai daug įvairaus pobūdžio, funkcinės paskirties, tikslo paslaugų, todėl jų spektras gali būti įvertintas ir suprastas tik išanalizavus paslaugų įvairovę pagal įvairiausius kriterijus .

Socialinės paslaugos siauresne prasme yra paslaugos, kurias teikia šiuolaikinė socialinės apsaugos sistema, apimant aštuonias socialines rizikas (liga, invalidumas, senatvė, našlystė, šeima/vaikai, nedarbas, būstas, socialinė atskirtis) pagal ES socialinės apsaugos statistikos klasifikaciją. Jos apima sveikatos priežiūros paslaugas; ikimokyklinio ugdymo paslaugas; vadinamąsias asmenines socialines paslaugas, teikiamas įvairiose socialinės globos įstaigose vaikams, seniems žmonėms, neįgaliesiems, rizikos grupių žmonėms; apgyvendinimo paslaugas suteikiant socialinį būstą; įdarbinimo paslaugas; pajamų palaikymo paslaugas .

Socialinių paslaugų esmę, veiklos centrą, branduolį sudaro profesionalų arba savanorių, viešųjų, ne pelno ar pelno teikėjų pagalbos veikla, atliekamas socialinis darbas . Tačiau, kaip turėtų būti apibrėžiamas socialinių paslaugų poreikis?

Paslaugų poreikis &– tai objektyvių sąlygų, aplinkybių nulemta kliento būklė, situacija, kai klientui reikia socialinių paslaugų, kurios padėtų jam išspręsti kilusias problemas .

Socialinių paslaugų poreikių įvertinimas yra pirmas žingsnis organizuojant ir teikiant paslaugas. Paslaugų poreikio vertinimo procedūra yra labai svarbi paslaugų teikimo sėkmei.

Poreikio vertinimo reikšmingumas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Poreikio vertinimas užtikrina, kad paslaugos bus suteiktos tiems, kuriems labiausiai jų reikia.

2. Garantuojama klientui tinkamus paslaugų teikėjus ir adekvačias jo būklei paslaugas.

3. Objektyvus poreikio vertinimas užtikrina racionalų išteklių paskirstymą.

4. Išsamus ir daugiapusis vertinimas svarbus sėkmingai socialinei reabilitacijai aar integracijai .

Akivaizdu, kad pastarosios argumentacijos savo perspektyva neprasilenkia su lygybės aiškinimo principais, kuriuos nurodėme 1.2 temos skirsnyje. Šiuo atveju galimybių lygybė, apie kurią kalba Ashford N. garantuojama visiems žmonėms, racionaliai atsižvelgiant į tai, kuriems iš jų atitinkamų poreikių patenkinimas opus labiausiai. Savaime aišku, kad tai veda prie diferencijuotų prioritetų nustatymo klausimo. Prioritetų nustatymas socialinių poreikių direktyvoje nepamina lygybės principų, bet priešingai – juos paaiškina. Mat šioje interpretacijoje vertėtų akcentuoti 1.2 skirsnyje sublimuotą Dworkin R. idėjų kompleksą. Remiantis jo laisvės ir lygybės samprata, galima prioritetų nustatymą socialinių poreikių direktyvoje aiškinti kaip neišvengiamą kliento laisvės ribojimo diferenciacija pasirinkimo atžvilgiu. Tokiu atveju tik perspektyvus laisvės ribojimas turi pakankami daug bendro su produktyvios lygybės sampratos įgyvendinimu socialinių paslaugų teikime.

Socialinių paslaugų poreikio vertinimas:

 turi remtis aiškiai apibrėžtais kriterijais;

 nepriklausyti nuo bendruomenės išteklių;

 atliekamas specialistų, įtraukiant klientą, jo aplinką, paslaugų teikėjus .

Paslaugų poreikio vertė turi koreliuoti su paslaugų reglamentavimu, kuris liečia daugiau patį teikėją orientuotą į klientą nei klientą orientuotą į teikėją. Regl.amentuojant paslaugų teikimą, siekiama parengti kuo daugiau įstatymų, normų, kurie standartizuotų visą paslaugų teikimą, o tai ir užtikrina kokybišką paslaugų teikimą. Darbuotojas, teikdamas paslaugą, turi veikti pagal tam tikrą reglamentą, tačiau jo veikla nėra ribojama griežtomis procedūromis ar taisyklėmis, nes priešingu atveju nukentėtų asmeninės atsakomybės stimuliacija vvykdant veiklą.

Tokio pobūdžio reglamentacija padeda konstruktyviau apibrėžti socialinių paslaugų tikslus:

1. Pagrindinis socialinių paslaugų tikslas – patenkinti asmenų gyvybinius poreikius ir sudaryti žmogaus orumą nežeminančias sąlygas, kai jie patys nepajėgūs to pasiekti savarankiškai.

2. Galutinis socialinių paslaugų tikslas – atkurti asmenų gebėjimą funkcionuoti visuomenėje, kad jie patys galėtų savimi toliau savarankiškai rūpintis.

3. Socialinės paslaugos teikiamos ir prevencijos tikslais, kad būtų užkirstas kelias problemoms atsirasti .

Reglamentavimo klausimas spontaniškai kreipia link atviro lygybės klausimo gvildenimo socialinių paslaugų teikimo periferijoje. Šiuo atveju atsiveria galimybė taikyti Ashford N. lygybės prieš įstatymą principo aiškinimą. Mat socialinių paslaugų teikimą reglamentuoja atitinkami teisės aktai. Teisės aktų paskirtis ir yra pirmiausia ne jų pačių formalumų perspektyvos socialinių paslaugų teikime, bet – lygybės prieš įstatymus aktualizacija kiekvieno žmogaus atžvilgiu.

Prieinamumo principo aspektu, kaip nurodo Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas, socialinės paslaugos turi būti prieinamos visiems, kuriems jų reikia . Štai čia ir yra emisinis lygybės paaiškinimo kriterijus socialinių paslaugų teikime. Būtent, pirmiausia tiems, kuriems reikia. Priešingu atveju nebūtų galima kalbėti apie racionalios lygybės kategoriją, t.y. teisingumo principais grįstą lygybės sampratą. Atmetant tokio nagrinėjimo galimybę, vis vien kiekvienas bendruomenės narys, socialinės lygybės aspektu, turi būti apibrėžiamas kaip turintis universalią teisę kreiptis dėl paslaugų teikimo ir poreikio paslaugoms įvertinimo.

2. 2. SOCIALINIŲ PASLAUGŲ TEIKĖJAS: PAGRINDINĖS FUNKCIJOS

Socialinio darbuotojo pprofesinį vaidmenį teikiant socialines paslaugas galima apibūdinti kaip metodinį tarpininkavimą tarp kliento ir socialinių institucijų , sprendžiant problemas. Metodinio tarpininkavimo veiklos turinys yra skirtingas priklausomai nuo skirtingo tipo institucijų, kuriose socialinis darbuotojas dirba, tačiau pačių funkcijų įvardijimas yra toks pat . Klientas šiuo atveju gali būti asmuo, grupė, bendruomenė.

Funkcijos klasifikuojamos remiantis dvejais jų bendriausio įvardijimo kriterijais:

 Individualaus socialinio darbo metodo struktūra. Išskiriamos socialinių paslaugų teikimo funkcijos: socialinis tyrimas; paslaugų planavimas, administravimas; tiesioginis paslaugų organizavimas, teikimas; paslaugų teikimo efektyvumo ir rezultatyvumo vertinimas; profesinės veiklos tobulinimas.

 Konkrečios veiklos detalizavimas: diagnostinė, konsultavimo, informavimo, organizacinė, socialinių paslaugų planavimo, socialinių programų rengimo, pajamų testavimo, tarpininkavimo, prevencinė, šviečiamoji, tiesioginio paslaugų teikimo, vadybos, profesinės veiklos tobulinimo .

Kas liečia moralinės lygybės (Ashford N.) klausimą, socialinių paslaugų teikėjui atliekant atitinkamo profilio socialines funkcijas (pvz., užmegzti adekvataus pobūdžio kontaktus su diferencijuotais klientais, kuriuos tarpusavyje skiria socialinės charakteristikos), tai akivaizdu, jog žvelgiant iš reglamentacinio taško, funkcijų vykdymas neturėtų peržengti lygybės ribų. Tačiau, jei socialinių paslaugų teikimo procedūroje, kaip pabrėžia Žalimienė L., kokybiškas kliento poreikių tenkinimas disponuojant atitinkamomis taisyklėmis lygiai taip pat svarbus kaip ir dinaminis poreikių tenkinimas atsižvelgiant į savo kaip teikėjo asmeniškumus, tuomet, kokia garantija, kad teikėjas paisys lygybės dėsnių panaudojimo prioritetus. Tokiu atveju moralinės lygybės išpildymas teikėjo darbo procese lieka. paties

teikėjo tik sąlyginės kompetencijos ribose. Bet, žinoma, čia reikėtų konkrečiau nustatyti ir pritaikyti galimus pavyzdžius, nes skirtingais atvejais, reikalautinas skirtingos lygybės sampratos pritaikymas.

Praktiškai socialinių darbuotojų funkcijų struktūra skirtingo tipo socialinių paslaugų institucijose ir dirbant su įvairiomis klientų grupėmis yra gana skirtinga. Ši funkcijų struktūra suponuoja skirtingus socialinių darbuotojų vaidmenis. Teikėjo vaidmenys apibūdina santykio su klientu ypatybes arba bendras paslaugų administravimo ypatybes. Pavyzdžiui, stacionarioje socialinių paslaugų įstaigoje dirbančio socialinio darbuotojo svariausia funkcija – teikti tiesioginę pagalbą, o bendruomenės organizatoriaus – tirti ssituaciją. Pagal tokius kriterijus kinta ir socialinės lygybės sampratos gvildenimo kryptys pačiame socialinių paslaugų teikime.

IŠVADOS

1. Lygybę svarbu apibrėžti ne tik kaip principą, talpinantį savyje visų žmonių lygias teises pirmiausia vienodų dalykų pasirinkimo laisvėje, bet ir kaip vertybę sublimuojančią kiekvieno žmogaus teisę ne tik į lygius, bet ir į diferencijuotus dalykus.

2. Kryptingos lygybės sampratos teorijų kompleksas padeda netiesioginiu būdu kaupti skirtingas socialinės lygybes interpretacijų formas. Pavyzdžiui, liberalus aiškinimas, ko reikalauja tikra lygybė, taip pat taikomas tiek socialinei, tiek ir moralinei aplinkai.

3. Lygybė skatina reikalauti rracionalios cenzūros, be kurios neįmanoma socialinė lygybė.

4. Diferencijuotos lygybės teorijos leidžia susidaryti pakankamai aiškias lygybės problematikos gaires, norint nagrinėti šio fenomeno sampratą socialinių paslaugų teikimo amplitudėje.

5. Ashford N. išskirtos penkios pagrindines lygybės aiškinimo kategorijos, padeda produktyviau atsakyti į lygybės kausimą gvildenamą socialinių ppaslaugų teikimo periferijoje.

6. Socialinių paslaugų poreikio vertinimo procedūra socialinės lygybės direktyvoje yra labai svarbi pačių paslaugų teikimo sėkmei.

7. Prioritetų nustatymas socialinių poreikių direktyvoje nepamina lygybės principų, bet priešingai – juos paaiškina. Lygybės sampratos perspektyvus įgyvendinimas socialinių paslaugų teikime nėra priešingai proporcingas kliento laisvės apribojimui, nes kitaip būtų sudėtinga paaiškinti prioritetų nustatymo būtinumą.

8. Tik teisingumo principais pagrįsta lygybės samprata gali būti su racionalia perspektyva įgyvendinta socialinių paslaugų teikime.

9. Skirtingas socialinių paslaugų teikimo atvejais, reikalauja skirtingos lygybės sampratos pritaikymo.BIBLIOGRAFIJA

I. Monografijos:

1. 1. Ashford N. Laisvos visuomenės principai. – Vilnius, 2003.

1. 2. Hobbes T. Leviatanas. – Vilnius, 1999.

1. 3. Kis J. Šiuolaikinė politinė filosofija. – Vilnius, 1998.

1. 4. Loke J. Esė apie pilietinę valdžią. – Vilnius, 1992.

1. 5. Maceina A. Socialinis teisingumas, – Vilnius, 1992.

1. 6. Rimkutė J., KKaponienė V. Žmogaus socialinė raida: Lyčių lygios galimybės. – Vilnius, 2001.

1. 7. Žalimienė L. Socialinės paslaugos. – Vilnius, 2003.

II. Straipsniai:

2. 1. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas. Valstybės žinios, 1996. Nr. 104.

III. Enciklopedijos ir žodynai:

3. 1. Auštrevičius P. Šiuolaikinių ekonomikos terminų enciklopedinis žodynas. – Vilnius, 1991.