Monarchijos samprata konstitucinėje teisėje

1. Monarchijos samprata konstitucinėje teisėje

1.1 Monarchijos valdymo forma

1.2. Absoliutinė (konstituciškai neribota) monarchija

1.3. Dualistinė monarchija

1.4. Parlamentinė monarchija

1.5. Monarcho valdžios nenutrūkstamumo principas

1.6. Monarcho valdymo trukmė

1.7. Monarchijos įtvirtinimas Europos valstybių konstitucijose

2. Sosto užėmimo reglamentavimas Europos valstybių

konstitucijose

2.1. Monarcho instituto formavimo konstituciniai principai

2.2. Paveldimas sostas

2.3. Salijų (Agnatinė) sistema

2.4. Kastilijos sistema

2.5. Švedijos (Kognatinė) sistema

2.6. Renkamas sostas

2.7. Sosto Regento institutas

3. Monarcho įgaliojimai ir imunitetai

3.1. Monarchas – valstybės vadovas

3.2. Įstatymų leidžiamosios valdžios ir monarcho santykis

3.3. Monarchas ir įstatymų vykdomoji valdžia

3.4. Monarcho imunitetas

3.5. Asmeninis monarcho imunitetas

3.6. Monarcho institucinis imunitetas

Išvados

1. MMonarchijos samprata konstitucinėje teisėje

1.1 Monarchijos valdymo forma

Valstybės valdymo forma – tai valstybės valdžios organizacijos forma, kuria

nusakomas valstybės valdžios šaltinis, aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų

sudarymo tvarka, jų struktūra, teisinė padėtis, taip pat šių institucijų tarpusavio

santykių principai.1 Pagrindinis veiksnys, pagal kurį yra nustatoma konkrečios šalies

valdymo forma yra valstybės vadovo (prezidento ar monarcho) santykis su kitomis

valstybinės valdžios institucijomis ir tauta.2 Šiuolaikinėse pasaulio valstybėse

egzistuoja du valstybės valdymo modeliai: respublika ir monarchija.

Respublika yra labiausiai paplitusi valdymo forma pasaulyje. Ji yra įtvirtinta

daugumos valstybių Konstitucijose ar konstitucinės reikšmės teisės aktuose.

Respublikoje pagrindinės valdžios institucijos yra parlamentas, vyriausybė ir

prezidentas. Svarbu pažymėti, kad prezidento institutas yra vienas lemiamų veiksnių,

nustatant respublikos valstybės valdymo formą. Visos valstybės, kurių Konstitucijose

yra įtvirtintas prezidento institutas, pagal savo valdymo formą yra respublikos. Pagal

tai kokie įgaliojimai yra suteikti prezidentui, respublikos valdymo forma teisinėje

literatūroje dar smulkiau charakterizuojama. Išskiriamos parlamentinės,

prezidentinės, pusiau prezidentinės, super – prezidentinės respublikos.3

Tuo tarpu valstybėse, kurių valdymo forma yra monarchija, valstybės

vadovas yra monarchas, kuris gauna teisę vadovauti šaliai ne rinkimų būdu, o šią

teisę įgijęs sosto paveldėjimo įstatymų nustatyta tvarka.4

Terminas „monarchas“ sudarytas iš žodžių monos (vienas) + archos

(valdovas), yra graikiškos kilmės; išvertus jį į lietuvių kalbą, reiškia „vienvaldys“.5

Tiek siaurąja, tiek plačiąja prasme ši reikšmė per du tūkstančius metų, dinamiškai

1 T. Birmontienė, J. Jarašiūnas, E. Kūris ir kt. Lietuvos Konstitucinė teisė. – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2001. P.

526.

2 В. Е. Чиркин. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Юрист, 2003. C. 155.

3 В. Е. Чиркин. Сравнительное конституционное право.- Москва: Международные отношение, 2002. C. 261.

4 А. А. Мишин.Конституционное (государственное) право зарубежных стран.- Москва: Юстицинформ, 2002. C. 69.

5 Vaitkevičiūtė VV. Tarptautinių žodžių žodynas. – Vilnius: Žodynas, 2002. P. 649.

vystantis monarchijos valdymo formai, yra tebevartojama ir dabar. Visgi, manytume,

ši formuluotė yra per daug lakoniška, kad galėtų tiksliai atspindėti monarchijos

specifiką.

Siaurąja prasme kritikuotinas sąvokoje pateikiamas vienasmeniškumo

požymis. Pasaulio istorijoje yra žinoma ir dvivaldžių monarchijų pavyzdžių (Antikinė

Sparta). Dabartinė dvivaldė monarchija yra įtvirtinta Andoros Kunigaikštystės

Konstitucijoje: 43 straipsnyje nustatyta, jog Kunigaikščių titulai yra suteikiami

Urchelio Vyskupui ir Prancūzijos Prezidentui.6

Plačiąja prasme monarchijose valdovas išliko valstybės vadovu, tačiau

dualistinėse bei ypač parlamentinėse monarchijose jis neteko svarbiausių įstatymų

leidžiamosios bei įstatymų vykdomosios galių arba pasidalino jas su kkitomis valdžios

institucijomis – parlamentu, vyriausybe, pripažindamas aukščiausiu įstatymu šalies

Konstituciją. Pastaruoju metu daugumos (ypač Vakarų Europos) valstybių

konstitucinėje teisenoje vienareikšmiškai konstatuojama, jog jo galias nustato

visuomenės suverenitetą atstovaujantis parlamentas.7

Atsižvelgiant į svarbiausių valstybės įstatymų monarchui suteiktus

įgaliojimus, šios institucijos santykius su kitomis valstybės institucijomis, yra

išskiriamos dvi pagrindinės monarchinių santvarkų grupės. Tai absoliutinė

(konstituciškai neribota) ir konstitucinė monarchija. Pastaroji dar yra skirstoma į

dualistinę ir parlamentinę. Kai kurie autoriai išskiria teokratinę monarchiją, kurioje

monarchas – valstybės vadovas ir tuo pačiu vienos iš pasaulinių religijų dvasinis

lyderis.8 Pasaulyje egzistuoja vienintelė tokia valstybė – Vatikanas.

Manytume, kad derėtų kiekvieną iš šių monarchijų tipų trumpai apžvelgti,

nustatant pagrindinius dėsningumus ir tendencijas. Tai padės išsamiau ir aiškiau

atskleisti konstitucinio monarcho statuso ypatybes Europoje.

1.2. Absoliutinė (konstituciškai neribota) monarchija

Konstitucinės teisės mokslininkai šiai kategorijai vienareikšmiškai priskiria

tokias valstybes, kuriose išvis nėra Konstitucijos ar konstitucinės reikšmės aktų, o

6 Andoros Kunigaikštystės Konstitucija// http://www.trybunal.gov.pl/constit/constitu/parlamen/andorra/andora-e.htm ;

prisijungimo laikas: 2004-10-15.

8 М.В. Баглай, Ю.И. Лейбо, Л.М. Энтин. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Норма, 2002. C. 120.

monarcho valdžia nėra suvaržyta jokiomis imperatyviomis teisės normomis. Tačiau

tokių valstybių pasaulyje kažin ar bėra likę. Šių laikų konstitucinės teisės doktrinoje

įsivyrauja nuomonė, kad absoliutinėmis monarchijomis yra pripažįstamos ir šalys,

formaliai turinčios Konstitucijas ar konstitucinės reikšmės aktus. Kai kurie

konstitucinės teisės mokslininkai tokias valstybes įvardija kaip pusiau absoliutines

monarchijas.9 Tokios šalys yra Saudo Arabija, Omanas, Kuveitas, Jungtiniai Arabų

Emyratai, Brunėjus, Bachreinas. Paprastai šiose valstybėse konstitucijos yra

oktrojuotos (Valdovo dovanotos Tautai). Šiose konstitucijose gali būti įtvirtintas ir

valdžių padalijimo principas, tačiau šios nuostatos tėra formalaus pobūdžio ir

praktiškai negalioja. Be to dažnai monarchai nevengia pasinaudoti savo teise

sustabdyti Konstitucijos veikimą neribotam laikotarpiui. Taigi tokios konstitucijos

praktiškai neriboja monarcho valdžios. Jis pats vienvaldiškai įgyvendina įstatymų

leidžiamąją ir vykdomąją valdžias, yra pats aukščiausias teisėjas. Preziumuojama,

kad visos valdžios šaltinis yra ne tauta, o monarchas.

Europoje absoliutine teokratine monarchija yra pripažįstama Vatikano Miesto

Valstybė.10 Ši valstybė neturi kodifikuotos Konstitucijos, tačiau konstitucinės

reikšmės aktuose įtvirtinama absoliuti Pontifiko valdžia. Jo konstitucinį statusą

plačiau paanalizuosime kituose šio baigiamojo darbo skyriuose.

1.3. Dualistinė monarchija

Konstitucinės teisės mokslo doktrinoje dualistine monarchija apibrėžiama

tokia valstybės valdžių sistema, kurioje valstybės vykdomąją valdžią įgyvendina

valdovas ir vyriausybė, tuo tarpu įstatymų leidžiamosios valdžios kompetencija

priklauso visuomenės renkamam parlamentui. Tokiai valstybinės valdžios sąrangai

yra būdingas monarcho ir parlamento dualizmas. Monarchas praktiškai yra

nepriklausomas nuo parlamento, įgyvendindamas vykdomąją valdžią. Jis pats skiria

vyriausybę, kuri yra atskaitinga tik valdovui. Parlamentas, kuriam pagal Konstituciją

priklauso įstatymų leidžiamosios valdžios kompetencija, neturi jokios įtakos

formuojant vyriausybę, vertinant jos veiklą. Dualistinėje monarchijoje nėra

9 B. E. Чиркин. Сравнительное конституционное право. -Москва: Международные отношение, 2002. C. 259.

10 В. А. Виноградов. Основы государственного устройства Государство Города Ватикана//Журнал

российсского права.2002, Но. 9. C. 121.

vyriausybės atsakomybės parlamentui instituto.11 Parlamento įgaliojimai įstatymų

leidžiamosios valdžios srityje irgi yra apriboti. Monarchas turi rezoliucinio arba

absoliutaus veto teisę, leidžiančią jam atmesti parlamento priimtą įstatymą.12

Taigi, kaip matome, dualistinė monarchija yra tarsi tarpinė valdymo forma

tarp absoliutinės ir parlamentinės (konstitucinės) monarchijos. Monarchas negali

vienasmeniškai valdyti šalies, bet tuo pačiu ir parlamentas neturi pakankamai galios

ypatingai riboti valdovo valdžią.13

Šis monarchijos tipas labiausiai buvo paplitęs devynioliktojo – dvidešimtojo

amžių sandūroje; Vokietijos Antrojo Reicho, Austrijos – Vengrijos, Rumunijos, Italijos

monarchistinėse santvarkose. Šiuo metu pasaulyje nėra daug valstybių, kurias būtų

galima vadinti dualistinėms monarchijoms. Konstitucinės teisės doktrinoje šiai

kategorijai priskiriama Maroko, Nepalo, Jordanijos Hašimitų Karalystės.14 Europoje

tokios valstybės tėra dvi – Lichtenšteino Kunigaikštystė ir Monako Kunigaikštystė.

1.4. Parlamentinė monarchija

Šis monarchijos valdymo formos tipas apibrėžia tokią konstituciškai

reglamentuotą valstybės valdžių sistemos organizaciją, kurioje valdovo institutas

netenka ne tik įstatymų leidžiamosios, bet ir daugumos vykdomosios bei teisminės

valdžios funkcijų ir valstybės valdyme lyderio poziciją užleidžia visuomenės

atstovaujamajai institucijai – parlamentui. Šiose valstybėse galioja demokratiniu

būdu priimtos konstitucijos, įstatymų leidžiamosios valdžios kompetencija išimtinai

suteikta tik parlamentui. Konstitucinės teisės doktrinoje teigiama, kad monarchas

nors juridiškai ir yra valstybės vadovas, tačiau praktiškai nedalyvauja valstybės

valdyme.15

11 А. А. Мишин.Конституционное (государственное) право зарубежных стран.- Москва: Юстицинформ, 2002. C. 70.

12 Б.А Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть особенная: страны Эвропы. – Москва: Издательство

БЕК, 1997. C. 344; М.В. Баглай, Ю.И. Лейбо, Л.М. Энтин. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Норма, 2002.

C. 118.

13 В.О. Лучин, Г.А. Василевич, А.С. Прудников. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Закон и право, 2001.

C. 152.

14 В.О. Лучин, Г.А. Василевич, А.С. Прудников. Конституционное право зарубежных

стран.- Москва: Закон и право, 2001.

C. 152.

15 К. В. Арановский. Государственное право зарубежных стран.- Москва: Форум, 2000. C. 180; А. В .Якущев.

Конституционное право зарубежных стран (курс лекций).- Москва: Приор – Издат, 2003. C. 25.

Turbūt svarbiausias parlamentinės monarchijos požymis yra tas, kad

vyriausybė yra atskaitinga parlamentui, o ne monarchui. Nors, remiantis

Konstitucijos nuostatomis, vyriausybę paprastai skiria valstybės vadovas, tačiau tai

tėra tik formalus veiksmas. Paprastai vyriausybę formuoja partijos, turinčios

daugumą parlamente, lyderis, kurį ministru pirmininku paskiria monarchas. Tik

tada, kai nė viena politinė partija neturi daugumos parlamente, monarchas gali

savarankiškai parinkti kandidatūrą į ministro pirmininko postą. Taip yra

įgyvendinamas parlamento viršenybės principas.16

Parlamentinėse monarchijose valstybės vadovas arba neturi veto teisės

parlamento priimtiems teisės aktams ir turi juos besąlygiškai pasirašyti, arba

turėdamas šią prerogatyvą, niekada ja nesinaudoja.

Taigi ryškus monarcho valdžios apribojimas parlamentinėse monarchijose,

suformuoja dažnai konstitucinės teisės doktrinoje vyraujančią nuomonę, kad

„monarchas karaliauja, bet nevaldo“.17

Parlamentinės monarchijos modelis labiausiai yra paplitęs pasaulyje.

Parlamentinės monarchijos yra įtvirtintos daugelyje Vakarų Europos valstybių, taip

pat Japonijos, Malaizijos, Tailando Konstitucijose. Šiuo metu Europoje yra 9

valstybės, kurias konstitucinės teisės mokslas priskiria parlamentinėms

monarchijoms: Nyderlandų, Švedijos, Danijos, Norvegijos, Ispanijos, Belgijos,

Jungtinė Karalystės, Liuksemburgo, Andoros Kunigaikštystės.

1.5. Monarcho valdžios nenutrūkstamumo principas

Sąvokomis „Karalius niekada nemiršta“ (The King never dies), „Karalius mirė,

tegyvuoja Karalius!“ (The King died, long life the King!) išreiškiamas Europos šalių

konstitucinės teisėje įtvirtintas monarcho valdžios nenutrūkstamumo principas.18

Konstitucinės teisės doktrinoje sutinkamas teiginys, jog valdovo sostas negali būtu

tuščias, yra visiškai teisingas. Tokia tradicija susiformavo jau pačiose pirmosiose

16 Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основные

институты.- ММосква: Издательство БЕК, 2000. C. 345.

17Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основные

институты.- Москва: Издательство БЕК ,2000. C. 345; T. Birmontienė, J. Jarašiūnas, E. Kūris ir kt. Lietuvos Konstitucinė teisė.

– Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2001. P. 529.

18 O. Hood Phillips, P. Jackson, P. Leopold. Constitutional and Administrative law.- London: Sweet & Maxwell Limited of 100,

Avenue Road, London NW3 3PE, 2001. P. 293-294.

pasaulio monarchinėse sistemose (ypatingai tose, kur Valdovas savo rankose turėjo

sutelkęs absoliučią valdžią). Einant laikui, valdovų kaitos sukaupta patirtis rodė, jog

sėkmingiausiai egzistuoja tokia monarchija, kurioje Valdovo valdžios perdavimas yra

iš anksto apgalvotas. Priešingu atveju iškildavo suirutės, anarchijos, neefektyvios

oligarchijos pavojus, šalyje kildavo politinė krizė. Valstybei, likusiai be Valdovo,

grėsdavo vidinio susiskaldymo, užkariavimo ir pavergimo pavojus. Taigi, vienas

pagrindinių veiksnių, lemiantis šalies stabilumą tarpuvaldžio laikotarpiu, buvo sosto

paveldėjimo sistemų susidarymas (susiformavo Salijų, Kastilijos ir kitos sistemos19,

jas plačiau aptarsime kituose šios studijos skirsniuose). Išsivystė sosto regento

institutas, kuris užtikrina kompetentingą monarcho funkcijų vykdymą, kai sosto

paveldėtojas yra kūdikis, mažametis ar neveiksnus asmuo.

Šių laikų Europos valstybėse, kurių konstitucijose yra įtvirtinta monarchijos

valdymo forma, sosto perdavimo klausimai yra reglamentuojamai itin preciziškai.

Nors monarchas valstybėje paprastai nebeturi tokių svarių politinių, juridinių galių,

tačiau Valdovo valdžios nenutrūkstamumo principas išliko nepakitęs, tuo

išskirdamas monarcho statusą iš kitų valstybės valdžios institucijų. Taigi, Valdovo

mirties atveju, į sostą įžengia teisėtas įpėdinis, kuris jau yra žinomas iš anksto.

Dažniausiai sosto paveldėjimo teisę turintis Karališkosios Šeimos narys yra

tituluojamas Karūnos Princu, kol jis dar nėra užėmęs sosto. Visgi, kai kuriose

Europos valstybėse šis pavadinimas varijuoja. Jungtinėje Karalystėje sosto įpėdinis

yra vainikuojamas Velso Princu20, Ispanijos Karalystėje – Asturijos Princu21,

Nyderlandų Karalystėje – Orange – Nassau Princu.22 Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog

paveldėtojo teisės į sostą nevaržo pilnametystės brandos reikalavimas. Ši teisė yra

pripažįstama nuo pat gimimo momento ir yra apibrėžta principu „Įpėdinis niekada

nėra per jaunas“ 23. Panaši pozicija yra įtvirtinta Europos šalių konstitucijose.

Nyderlandų Karalystės Konstitucijoje šis principas yra dar labiau išplėstas.

19 Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основные

институты.- Москва: Издательство БЕК, 2000. C. 612.

20 Didžiosios Britanijos Karališkosios Šeimos oficialus tinklapis//http://www.royal.gov.uk/output/Page1.asp ;

prisijungimo laikas: 2004-09-06.

21 Ispanijos Karališkosios Šeimos oficialus tinklapis// http://www.chasareal. es ; prisijungimo laikas: 2004-08-15.

22 Nyderlandų Karališkosios Šeimos oficialus tinklapis//http://www.koninklijkhuis.nl/welkom.html; prisijungimo

laikas: 2004-10-12.

23 1937 m. Jungtinės Karalystės Regento instituto aktas//http://www.heraldica.org/topics/royalty/ukregency.htm ; prisijungimo

laikas: 2004-11-01.

Interpretuojant Konstitucijos 25 straipsnį, pastebime, jog teisę į sosto paveldėjimą

gauna net palikuonis, kurį Karalienė monarcho mirties dieną jau nešioja savo įsčiose,

jeigu jis išgyvena iki gimimo ir nemiršta gimdymo metu.24

1.6. Monarcho valdymo trukmė

Teisinėje literatūroje dažnai teigiama, kad monarchija – tai tokia valstybės

valdymo forma, kai valstybės vadovas yra asmuo, kuris paveldėdamas sostą ir ttitulą,

valdo iki gyvos galvos.25 Analizuojant šį teiginį, derėtų atkreipti dėmesį į du

pagrindinius aspektus: sosto paveldimumą ir valdymo trukmę.

Postulatas, kad monarchas užima sostą, paveldėdamas jį, atrodo beveik

neginčijamas. Beveik visų valstybių, kurių valdymo forma yra monarchija,

konstitucijose būtent toks sosto užėmimo būdas ir yra įtvirtintas. Tačiau kai kurių

istorinių ir dabartinių monarchijų pavyzdžiai liudija ką kita. Turbūt mums labiausiai

yra žinoma XVI – XVIII amžiuose gyvavusi Žečpospolitos valstybė. Šioje monarchijoje

Karalių rinkdavo Lenkijos ir Lietuvos didikai. Dabartiniais laikais taip pat sėkmingai

gyvuoja keletas valstybių savo Aukščiausiajame įstatyme įtvirtinusių renkamo sosto

principą (Malaizija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Svazilendas). Šiuo metu Europoje yra

vienintelė valstybė, kurioje yra renkamas valdovas – Vatikanas. Šiai valstybei

vadovauja kardinolų Konklavoje daugiausiai balsų gavęs (2/3 + 1 balsas nuo visų

dalyvaujančiųjų konklavoje kardinolų skaičiaus26) kandidatas.

Kaip matome, ne visų monarchijų sostai yra paveldimi. Taigi, dabar

pasistengsime išsiaiškinti kokia gi yra monarcho įgaliojimų trukmė. Atsakymas į

kilusį klausimą, ar bent paveldimose monarchijose valdovas išlaiko savo valdžią tol,

kol yra gyvas, taip pat yra neigiamas. Europos monarchinių valstybių konstitucijų

analizė bei susiklosčiusių istorinių įvykių pavyzdžiai mums leidžia teigti, jog

monarchas, paveldėjęs sostą, jį praranda ne tik savo mirties atveju, tačiau ir dėl kitų

priežasčių, kurias pasistengsime atskleisti.

24 Nyderlandų Karalystės Konstitucija// http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/nl00000_.html ; prisjungimo laikas: 2004-09-15.

25 В.О. Лучин, Г.А. Василевич, А.С. Прудников. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Закон и право, 2001.

C. 150; М.В. Баглай, Ю.И. Лейбо, Л.М. ЭЭнтин. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Норма, 2002. C. 117;

B. E. Чиркин. Конституционное право зарубежных стран. –Москва: Юристь, 2003. C. 155.

26 John Paul II Supreme Pontiff Apostolic Constitution „Universi Dominici Gregis“ of the vacansy of the Apostolic See and the

election of Roman Pontiff,// http://www.vatican.va/holy_father/john_paul_ii/apost_constitutions/documents/hf_jp-

ii_apc_22021996_universi-dominici-gregis_en.html ; prisijungimo laikas: 2004-10-15.

Monarchas privalo atsisakyti, arba būna priverstas atsisakyti sosto, kai jis

sulaužo priesaiką, kurią duoda karūnavimo metu, taip pat jei pažeidžia

Konstitucijoje nustatytus valdovo statuso reikalavimus. Švedijos Karalystės Valdymo

Formos Akte nustatyta, jog tada, kai Karalius šešių mėnesių laikotarpyje nevykdė

jam priskirtų pareigų arba negalėjo jų vykdyti, Riksdagas, Vyriausybės teikimu,

svarsto klausimą, dėl pripažinimo, jog monarchas atsisakė sosto.27 Norvegijos

Karalystės Konstitucijoje nustatyta, kad Karalius praranda teisę į sostą, jeigu jis

reziduoja užsienio valstybėse ilgiau negu 6 mėnesius be Stortingo sutikimo.28

Monarchas gali prarasti sostą, jeigu tuokdamasis pažeidžia Konstitucijoje

įtvirtintas religines tradicijas ir susisaisto santuokos ryšiais su kito tikėjimo ar kitos

konfesijos išpažintoju. Tokie reikalavimai ypač griežtai paisomi tose monarchijose,

kur valstybės vadovas formaliai ir realiai tapatinamas su valstybinės religijos

dignitoriumi. Jungtinės Karalystės 1701 m. Sosto Paveldėjimo Akto 4 – ame

straipsnyje nustatyta, jog monarchas privalo išpažinti protestantizmą bei negali

sudaryti santuokos su kataliku29.

Konstitucinės teisės doktrinoje tebėra diskutuotinas klausimas dėl sosto

paveldimumo teisės prigimties. Neaiškumų kyla norint tiksliai apibrėžti teisėto

įpėdinio ryšį su sostu. Vienų autorių nuomone, šis ryšys turėtų būti siejamas su teise

paveldėti, kiti gi mano, jog

tai yra ne teisė, o pareiga. Ši diskusija taptų svarbi, jei

atsirastų įpėdinis, kuris nenorėtų būti monarchu ir vadovauti valstybei. Visgi,

dauguma konstitucinės teisės mokslininkų palaiko nuomonę, jog sosto paveldėjimas

yra pareiga. Didžiosios Britanijos konstitucinėje teisėje vyrauja nuomonė, jog

monarchas savavališkai negali atsisakyti nuo sosto, jei parlamentas su tuo

nesutinka, Nyderlandų konstitucinės teisės šaltiniuose teigiama, jog įpėdiniai negali

atsisakyti (nuneigti) savo teisės į sostą.30 Savo ruožtu, tie sosto įpėdiniai, kurie

„nenori ar jaučiantys neturį pašaukimo“ valdyti valstybės, gali pasinaudoti taikomų

įpėdiniui griežtų reikalavimų bei formalumų nevykdymu (pavyzdžiui, sudarydami

27 Švedijos KKaralystės Valdymo Formos Aktas//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sw00000_.html ; prisijungimo

laikas: 2004-10-15.

28 Norvegijos Karalystės Konstitucija// http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/no00000_.html ; prisijungimo laikas:

2004-09-29.

29 1937 m. Jungtinės Karalystės Sosto Paveldėjimo Aktas// http://www.heraldica.org/topics/royalty/ukregency.htm ;

prisijungimo laikas: 2004-10-16; J. Alder. Constitutional and administrative law. –London: The Macmillian Press LTD

Houndsmills, Basingtoke, Hampshire RG21 2XS, 1991. P. 196.

30J. Alder. Constitutional and administrative law. –London: The Macmillian Press LTD Houndsmills, Basingtoke, Hampshire RG21

2XS, 1991. P. 197; A.J.M. Kortmann, P.T . Bovend‘Eert. Dutch Law. -The Hague, 2000. P. 75.

santuoką su kitos nei valstybinės religijos išpažintoju) ir pasitraukti iš sosto

paveldėtojų sekos. Tačiau tokiu atveju paveldėjimo teisės netenka ne tik pats

įpėdinis, tačiau ir visi jo palikuonys.

Šiuolaikinėse monarchijose yra įsidėmėtinas Didžiosios Karalystės Karaliaus

Edvardo VIII – ojo poelgis. 1936 m. sausio mėn. 20 d. užėmęs sostą, valdovas

paskelbė, kad ketina vesti JAV pilietę Willis Simpson. Karaliaus išrinktoji išpažino

Romos Katalikų tikėjimą, be to, paaiškėjo faktai, jog ji praeityje jau buvo susituokusi

du kartus ir abi santuokos buvo nutrauktos. Kadangi Anglikonų bažnyčia draudė

tuoktis išsiskyrusiems tikintiesiems, Edvardo VIII- ojo santuoka su misis Simpson

tapo neįmanoma, kol jis bus valdovas31. Karalius Edvardas VIII – asis, gerbdamas

karališkąsias tradicijas, 1936 m. gruodžio 11 d. savanoriškai atsisakė teisių į sostą ir,

įgyvendindamas savo pasirinkimą, po trijų mėnesių vedė Willis Simpson. Šis įvykis,

sukėlė didžiulį susidomėjimą bei diskusijas to meto Jungtinės Karalystės ir kitų

pasaulio valstybių visuomenėse, praturtino konstitucinės teisės, reguliuojančios

monarcho statuso turinį, praktiniu pavyzdžiu, liudijančiu šio valdovo įgaliojimų

reliatyvumą chronologine prasme.

Kaip patį naujausią pavyzdį, kada įpėdinis atsisako teisų į sostą, galėtume

paminėti Nyderlandų Princo Johano vestuves, įvykusias 2004 m. Princas dar 2003 m.

paskelbė apie savo ssužadėtuves su savo išrinktąja Meibl Visse Smit. Tačiau paaiškėjo,

jog sužadėtinė praeityje buvo susijusi su nusikalstamomis struktūromis, o ši

informacija nebuvo pateikta vyriausybei. Savo ruožtu vyriausybė atsisakė net teikti

pasiūlymą parlamentui svarstyti klausimą dėl Princo Johano vedybų. Visgi, Princas

neatsisakė savo ketinimų ir vedė savo išrinktąją.32 Kadangi šiai santuokai,

parlamento sutikimo nebuvo, Princas Johanas, nors ir išsaugojo Princo titulą, tačiau

jis ir jo palikuoniai prarado teisę užimti Nyderlandų Karalystės Sostą (Princas

Johanas buvo trečiasis sosto paveldėjimo sekoje po Karūnos Princo Willemo ir jo

dukters Amalijos 33). Beje, savo tteisių į sostą atsisakyti turėjo ir Nyderlandų Princesė

31 Jugtinės Karalystės Vindzorų Dinastijos oficialus tinklapis//http://www.royal.gov.uk/output/Page1.asp/history ; prisijungimo

laikas: 2004-10-08; Virtuali Enciklopedija//http://www.wikipedia.org/wiki/Edward_VIII_of_the_United_Kingdom; prisijungimo

laikas: 2004-09-06.

32 Naujienų internetinis portalas//http://www.grani.ru/Society/People/Monarchy/m.68322.html; prisijungimo

laikas: 2004-11-03.

33 Nyderlandų Karališkosios Šeimos oficialus tinklapis// http://www.koninklijkhuis.nl/UK ; prisijungimo laikas: 2004-10-08.

Irena (1964 m.) bei Princesė Kristina (1975 m.) kadangi parlamentas nepritarė jų

santuokoms.

Monarchas sosto gali atsisakyti ir dėl kitų priežasčių. Nors nei vienoje

Europos valstybių konstitucijoje nėra įtvirtintos nuostatos, kad valdovas sosto gali

atsisakyti dėl senatvės ar ligos, tačiau tokių pavyzdžių yra konkrečių valstybių

praktikoje. Antai Nyderlandų Karalystėje 1980 m. Karalienė Juliana pasirašė aktą,

kurių ji atsisakė nuo sosto. Tokiu būdu naująja Karaliene tapo jos dukra Beatričė

Vilhelmina Armgard, kuri vadovauja valstybei iki šiol. Nyderlandų monarchijos sosto

kanceliarijos oficialūs leidiniai dažniausiai santūriai komentuoja savanorišką

Karalienės Julianos atsisakymą nuo sosto, motyvuodami tuo, jog ši suteikė tokią

galimybę dukteriai, vertindama jos gabumus ir jaunatvišką energiją. Tačiau

nepriklausomi šaltiniai pateikia versiją, jog apie septyniasdešimtuosius jos gyvenimo

metus Karalienei Julianai buvo diagnozuoti Alzhaimerio ligos požymiai34, todėl

veikiausiai dėl silpstančios sveikatos 1980 – aisiais Juliana, būdama 71 metų

amžiaus, žengė išmintingą žingsnį – atsisakė sosto, tenorėdama jog Karalystę valdytų

veiksnus ir kūrybingas monarchas.

Liuksemburgo Didžiojoje Kunigaikštystėje susiformavo savotiška tradicija, kai

monarchas sosto atsisako savo įpėdinio naudai dėl senatvės priežasčių. 1964 m.

Kunigaikštienė Šarlotė atsisakė sosto savo sūnaus Žano naudai. Pastarasis, būdamas

Kunigaikščiu, tokį pat sprendimą priėmė 2000 m. ir sostą užėmė jo sūnus HHenris.35

Lichtenšteino Kunigaikštystės Konstitucijos 131 straipsnyje įtvirtinta

nuostata, jog Kunigaikštis, norėdamas, kad jo įpėdinis į sostą būtų iš anksto

pasiruošęs valdyti šalį, gali perleisti jam dalį savo įgaliojimų, neprarasdamas savo

titulo ir valstybės vadovo galių.36 2004 m. Lichtenšteino Kunigaikštis Hansas Adamas

34 Н.В. Попов. Монархи Звропы. – Москва, 1996. C. 166; Virtuali Enciklopedija//

http://www.wikipedia.org/wiki/Juliana_of_the_Netherlands ; prisijungimo laikas: 2004-10-05.

35 Naujienų internetinis portalas

„Delfi“//http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=87527&categoryID=8&ndate=970864986; prisijungimo laikas:

2004-10-23; Internetinis tinklapis „Europos monarchijos“//http://personales.ya.com/fororeal/enfrlux.htm;

prisijungimo laikas: 2004-10-12.

36 Lichtenšteino Kunigaikštystės Konstitucija//http://www.fuerstenhaus.li/verfassung.0.html?&lang=en;

prisijungimo laikas: 2004-11-10.

II – asis pasinaudojo šia Aukščiausiojo įstatymo suteikta teise ir paskelbė

perduodantis valdyti šalį savo sūnui ir teisėtam įpėdiniui Aloisui.37

Pastaruoju metu pasaulyje atidžiai sekama Vatikano Miesto Valstybės

Pontifiko Jono Pauliaus II – ojo sveikata. Vatikano Kurijos administracijoje Pontifikui

Jonui Pauliui II ne kartą neoficialiai buvo siūlyta perleisti sostą naujam įpėdiniui.

Vatikano Kurijos iniciatyva buvo pagrįsta baime, jog dabartinis Popiežius dėl

silpstančios sveikatos nėra pajėgus deramai atlikti savo funkcijas, sergstint Romos

Katalikų Bažnyčios gerovę. Tačiau pats Jonas Paulius II- asis savo pasisakymuose

ne kartą tvirtai pareiškė liksiąs Šventajame soste iki mirties, pasikliaudamas Dievo

Apvaizda.

Taigi, išanalizavę aukščiau išdėstytus teiginius, galime reziumuoti, jog

monarcho valdymo trukmė priklauso ne tik nuo jo mirties momento, tačiau yra

sąlygota Konstitucijos nuostatų ir kitų teisinių, socialinių veiksnių.

1.7. Monarchijos įtvirtinimas Europos valstybių konstitucijose

Monarchijos valdymo formos įtvirtinimas Europos šalių konstitucijose lemia

tam tikrus ir savitus jos struktūros pakitimus. Konstitucijos preambulėje ar bendrose

nuostatose deklaruojama, kad valstybės valdymo forma yra monarchija. Tai aiškiai

išreikšta Danijos (Konstitucijos 2 straipsnis), Ispanijos (Konstitucijos 1 straipsnis),

Norvegijos (Konstitucijos preambulė), Monako (Konstitucijos 2 straipsnis),

Lichtenšteino (Konstitucijos 2 straipsnis) konstitucijose.38 Tuo tarpu kitų Europos

valstybių konstitucijose ar konstitucinės reikšmės teisės aktuose (Didžioji Britanija,

Švedija, Vatikanas, Nyderlandai, Andora, Liuksemburgas, Belgija) valstybės valdymo

forma nėra konkrečiai nurodyta, tačiau konstitucinės teisės doktrinoje jos yra

vienareikšmiškai priskirtos monarchijos valdymo formos šalims. Europos

monarchijose valdovo institutas yra pripažįstamas visaverčiu valdžių sistemos

elementu, o jo statusą apibrėžiančios teisės normos paprastai yra sutelktos viename

37 Naujienų internetinis portalas

„Delfi“//http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=4911998&categoryID=8&ndate=1092687703; prisijungimo

laikas: 2004-10-23.

38 Danijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/da01000_.html ; prisijungimo laikas:2004-10-12;

Ispanijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sp00000_.html; prisijungimo laikas:2004-

09-22; Norvegijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/no00000_.html; prisijungimo laikas:

2004-08-29; Monako Kunigaikštystės Konstitucija//

http://www.monaco.gouv.mc/Dataweb/GouvMc.nsf/0/8EAC97F956A58C44C12569D1004E6ABF?OpenDocument

; prisijungimo laikas: 2004-10-15; Lichtenšteino Kunigaikštystės

Konstitucija//http://www.fuerstenhaus.li/verfassung.0.html?&lang=en ; prisijungimo laikas: 2004-10-30.

Konstitucijos skirsnyje. Analizuodami Europos konstitucijų sandarą, galime surasti

struktūriškai išskiriamus du monarcho instituto tipus.

Institucinis prioritetas. Konstitucijose įtvirtinta juridinė valdžių

charakteristika, jų tarpusavio santykiai ir kompetencija, dažniausiai pradedama nuo

monarcho statuso reglamentavimo. Nors paprastai tai yra būdinga absoliutinių ir

dualistinių monarchijų konstitucijoms, tačiau tas pats pasakytina ir apie Europos

parlamentinių monarchijų Aukščiausiuosius įstatymus, nors čia monarchas turi kur

kas mažiau galių lyginant su parlamentu ir vyriausybe. Visgi, kaip išimtį galėtume

paminėti Belgijos Karalystės Konstituciją, kurioje pirmenybė suteikta parlamento

institutui (II Konstitucijos skyrius), o monarcho statusą reglamentuojančios teisės

normos yra III skyriuje.39 Panaši tendencija įžvelgiama ir Švedijos Karalystės

konstitucinės reikšmės aktuose. 1974 m. Valdymo Formos Akte (jis yra viena

sudėtinių nekonsoliduotos valstybės Konstitucijos dalių) Valdovo statusą

apibrėžiančios konstitucinės nuostatos yra įtvirtintos tiktai V skyriuje.40

Vertybinis prioritetas. Norvegijos, Liuksemburgo, Danijos, Lichtenšteino

konstitucijose po preambulės esantis skirsnis

reglamentuoja Valdovo statusą. Taigi,

jis formaliai yra įtvirtintas tarp svarbiausiųjų valstybės vertybių ir pripažįstamas

lygiaverčiu suvereniteto, žmogaus laisvių, visuomenės gerbūvio kategorijoms. Kartu

ryškėja ir konstitucinio valstybės santvarkos modelio struktūrinis išsiskaidymas:

monarcho institutas nutolsta nuo parlamento bei vyriausybės, nes atskiriamas

valstybės funkcijų, konstitucinių principų, žmogaus teisių bei laisvių skirsniais

(Liuksemburgo Didžiosios Kunigaikštystės, Norvegijos Karalystės Konstitucijos).41

Monarcho statuso struktūriniai prioritetai, pastebimi Europos šalių

konstitucijose, tik pabrėžia Valdovo instituto išskirtinę reikšmę valstybėje. Visgi šie

ypatumai yra tik formalaus pobūdžio ir nesuteikia mums pakankamai informacijos,

kuri galėtų visiškai apibrėžti konstitucinį monarcho statusą.

39 Belgijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/be00000_.html; prisijungimo laikas: 2004-

10-03.

40 Švedijos Karalystės Valdymo FFormos Aktas//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sw00000_.html ; prisijungimo

laikas: 2004-10-06.

41 Liuksemburgo Didžiosios Kunigaikštystės

Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/lu00000_.html#A080_; prisijungimo laikas: 2004-10-24;

Norvegijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/no00000_.html; prisijungimo laikas: 2004-

09-12.

2. Sosto užėmimo reglamentavimas Europos valstybių

konstitucijose

2.1. Monarcho instituto formavimo konstituciniai principai

Monarcho instituto formavimui taikomos konstitucinės teisės normos ryškiai

išsiskiria iš kitų valstybės institucijų sudarymo principų tvarkos. Iš pradžių vertėtų

išsiaiškinti ar monarcho institutas priklauso visuomenės atstovaujamųjų institucijų

kategorijai, kuriai konstitucinėje teisėje priskiriamas palamentas, vyriausybė ir

prezidentas. Analizuodami konstituciškai apibrėžto sosto užėmimo ypatumus,

įvertinsime kokį vaidmenį atlieka visuomenė šiame procese.

Šiuo metu pasaulyje nėra nė vienos valstybės, kurioje monarchas būtų

renkamas remiantis visuotinio ir lygaus balsavimo teise. Šalies visuomenė neturi

tiesioginių galimybių išreikšti savo pasirinkimą ir suteikti valdovui legitimumo savybę

(valdyti šalį juos valia ir vardu). Visgi negalima būtų teigti, jog valdovas užima sostą

nesilaikydamas jokių taisyklių ir tvarkos. Monarchas dažniausiai sostą perima

laikydamasis konstituciškai apibrėžtos paveldėjimo tradicijos42. Visgi kai kurios

valstybės savo Aukščiausiajame įstatyme yra nustatę renkamo sosto koncepciją

(Malaizija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Vatikanas). Tačiau analizuodami šiuos aktus,

pastebime, jog Valdovą rinkti gali tik Konstitucijoje įvardinti specialūs asmenys

(Vatikane – bažnytiniai dignitoriai, turintys Kardinolo titulą)43. Tačiau šie asmenys,

turintys tiek aktyviąją, tiek pasyviąją rinkimų teises, sudaro tiktai nedidelę

visuomenės elektorato dalį. Visgi, kaip išimtį galėtume paminėti Andoros

Kunigaikštystės konstitucinę santvarką. Šios valstybės Konstitucijoje nustatyta, kad

42 J. Alder. Constitutional and administrative law. –London: The Macmillian Press LTD Houndsmills, Basingtoke, Hampshire RG21

2XS, 1991. P. 196.

43 John Paul II Supreme Pontiff Apostolic Constitution „Universi Dominici Gregis“ of the vacansy of the Apostolic See and the

election of Roman Pontiff//http://www.vatican.va/holy_father/john_paul_ii/apost_constitutions/documents/hf_jp-

ii_apc_22021996_universi-dominici-gregis_en.html ; prisijungimo laikas: 2004-10-15.

valstybės vadovo įgaliojimai lygiomis teisėmis yra suteikti Prancūzijos Respublikos

Prezidentui ir Urchelio Vyskupui.44 Prancūzijos Respublikos Konstitucijos 6

straipsnis, nustato, kad Prezidentas yra renkamas 7 metų kadencijai visuotiniais ir

tiesioginiais rinkimais.45

Pastebėtina, kad ppretendentams į sostą nėra taikomi amžiaus cenzai, įprasti

norint tapti Prezidentu ar parlamentaru, be to, gimimu įgyta valstybės pilietybė,

nepriekaištinga asmens reputacija, sėslumas nėra pakankamos savybės ir nesuteikia

kiekvienam norinčiam valstybės piliečiui pretenduoti į sostą. Kandidatas į valdovus

paprastai turi priklausyti valdančiajai dinastijai (Vindzorų dinastija Didžiojoje

Britanijoje, Burbonų dinastija Ispanijoje, Bernadotų dinastija Švedijoje, Grimaldžių

šeima Monake ir t.t.).46 Tačiau netgi priklausydamas Karališkajai Šeimai, ne

kiekvienas jos narys gali pretenduoti į sostą. Antai Nyderlandų Karalystės

Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad teisę paveldėti sostą turi tik tie

šeimos nariai, kurie yra mmonarchui artimi iki trečiosios giminystės eilės.47 Iki 2002

m. Monako Kunigaikštystės Konstitucijoje buvo įtvirtinta nuostata, jog tuo atveju, jei

nėra įstatyminio įpėdinio, sostą paveldėti gali netgi įvaikintas asmuo ir jo

palikuonys,48 tačiau, įvykus Konstitucijoms pakeitimams, ši nuostata buvo

panaikinta. Šis atvejis tik patvirtina taisyklę, jog sostą asmuo gali paveldėti tik tada,

jei jis yra teisėtas valdančiosios dinastijos atstovas.

Sosto paveldėtojas yra nustatomas pagal atsižvelgiant į giminystės ryšius ir

lytį. Visuomenė neturi teisės nurodyti, kuris asmuo iš karališkosios šeimos turėtų

paveldėti sostą, jos nuomonė gali būti tik patariamojo pobūdžio. Visgi sprendžiant

sosto paveldėjimo klausimus, kartais išryškėja ir parlamento vaidmuo. Belgijos

44 Andoros Kunigaikštystės Konstitucija,//http://www.trybunal.gov.pl/constit/constitu/parlamen/andorra/andora-e.htm ;

prisijungimo laikas: 2004-10-12.

45 Prancūzijos Respublikos Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/fr00000_.html ; prisijungimo laikas:

2004-11-02.

46 Didžiosios Britanijos Karališkosios Šeimos oficialus tinklapis//http://www.royal.gov.uk/output/Page1.asp;

prisijungimo laikas: 2004-09-06; Ispanijos Karališkosios Šeimos oficialus tinklapis//http://www.chasareal.es ; prisijungimo

laikas: 2004-08-15; Švedijos Karališkosios Šeimos oficialus tinklapis//http://www.royalcourt.se ; prisjungimo laikas: 2004-

09-03, Virtuali enciklopedija//http://en.wikipedia.org/wiki/Grimaldi ; prisijungimo laikas: 2004-10-10.

47 Nyderlandų Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/nl00000_.html; prisijungimo laikas: 2004-09-24.

48 Л. А. Окуньков. Конституции государств Европы. Том II.- Москва: Норма, 2001.C.591.

Karalystės Konstitucijoje nustatyta, jog monarchas sostą užima tik tada, kai jo

kandidatūra yra svarstoma ir patvirtinama parlamento posėdyje.49

Taigi, kaip matome, monarcho institutui yra svetimas atstovaujamosios

valdžios požymis. Visuomenės ar jos suformuotų valdžios institucijų galimybės,

skiriant monarchą yra tik simbolinio pobūdžio.

Mes jau paminėjome pagrindines konstitucinės tiesės doktrinoje išskiriamas

sosto užėmimo prielaidas: paveldimumą ir rinkimus, taigi tolimesniuose darbo

skyriuose pasistengsime aptarti pagrindines Sosto paveldėjimo sistemas, jų

dėsningumus, apžvelgsime renkamo Sosto mechanizmo specifiką.

2.2. PPaveldimas sostas

Paveldimo sosto koncepcija įtvirtinta daugumos Europos valstybių

konstitucijose. Kai kuriose šalyse šie klausimai apibrėžti atskiruose įstatymuose

(1701 m. Jungtinės Karalystės, 1810 m. Švedijos Karalystės, 1953 m. Danijos

Karalystės Sosto paveldėjimo aktai). Tačiau Europoje yra 2 valstybės, kurių

konstitucijose nėra konkrečiai nustatyta sosto paveldėjimo tvarka. Antai

Liuksemburgo Didžiosios Kunigaikštystės Konstitucijos 3 straipsnis nustato, jog

sostą paveldi Nassau šeimos dinastija, remiantis 1783 m. liepos mėn. 30 d. sutartimi,

1815 m. birželio mėn. 9 d. Vienos traktato 71 straipsniu, 1867 m. gegužės mėn. 11 d.

Londono traktato 1 straipsniu.50 Lichtenšteino Kunigaikštystės Konstitucijos 3

straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog visi sosto paveldėjimo klausimai yra apibrėžti

Kunigaikščių Rūmų įstatymais.51

Šio sosto užėmimo tipo paplitimas yra susijęs su kiekvienoje monarchijoje

puoselėjamu poreikiu išsaugoti valdančiosios dinastijos tęstinumą. Monarchistinėje

valstybėje gyvuojanti dinastija (priklausomai nuo jos senumo ir nuopelnų) savyje turi

sukaupusi itin galingą valstybės ir Tautos istorinio identiteto potencialą. Net ir

šiuolaikinėse monarchistinėse santvarkose, išlieka gyvybinis poreikis saugoti ir ginti

viešpataujančios dinastijos tęstinumą. Konstituciniu požiūriu taip užtikrinamas

49 Belgijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/be00000_.html; prisijungimo laikas: 2004-

10-15.

50 Liuksemburgo Didžiosios Kunigaikštystės Konstitucija//

http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/lu00000_.html#A080_; prisijungimo laikas: 2004-10-24.

51 Lichtenšteino Kunigaikštystės Konstitucija// http://www.fuerstenhaus.li/verfassung.0.html?&lang=en ;

prisijungimo laikas: 2004-11-10.

valstybės teisinis – politinis stabilumas, o vertybiniame kontekste apsaugomos

visuomenės mentalitetinės vertybės, nes sostą užima Tautai etniniu, religiniu,

kultūriniu požiūriu priimtinas valdovas. Šiuolaikinių monarchijų sosto paveldėjimo

konstituciniame reglamentavime išliko gana daug apsauginio pobūdžio teisinių

prielaidų, padedančių užtikrinti tokią paveldėjimo seką, kuri leistų užimti sostą kuo

artimesniam monarcho šeimynykščiui.

Vienas svarbiausių veiksnių, nustatant sosto paveldėtojų seką, yra įpėdinio

lytis. Per ddaugelį metų susiformavo kelios įpėdinio lyties pirmumo sistemos, kurias

pasistengsime trumpai apžvelgti.

2.3. Salijų (Agnatinė) sistema

Tai yra seniausia sosto paveldėjimo sistema, išreiškianti patriarchalinės

koncepcijos bruožus.

Salijų sistema yra įtvirtinta Japonijos, Maroko, Jordanijos, kitų valstybių

konstitucinėje teisėje. Europoje tik 2 valstybėse sostas yra paveldimas, remiantis šia

sistema – tai Lichtenšteino Kunigaikštystė ir Liuksemburgo Didžioji Kunigaikštystė52.

Šios sistemos išskirtinis bruožas yra tas, jog čia griežtai yra atmetama moteriškosios

lyties palikuonių pretenduoti užimti sostą. Legitimiais paveldėtojais laikomi tik vyrai,

o įpėdinystės pirmumas teikiamas vyriausiam monarcho sūnui53. Svarbu yra dar ir

tai, jog ne tik moterys negali pretenduoti į sostą, tačiau ši teisė yra atimta ir iš jų

teisėtų palikuonių. Ši sosto paveldėjimo sistema šiais laikais, ypač paplitus lyčių

lygybės idėjoms Europoje, atrodo neteisinga, nes joje ryškiai vyrauja diskriminacinės

nuostatos. Visgi, ši sistema buvo viena populiariausių tarp Europos valstybių XIX a.,

ir tik paskutiniaisiais dešimtmečiais buvo įvestos liberalesnės nuostatos į daugelio

valstybių teisę. Ši sistema 1987 m. buvo panaikinta Švedijoje, pataisius 1819 m.

Švedijos Karalystės Sosto paveldėjimo Aktą, įvestos naujos nuostatos, kuriomis buvo

įteisinta vyrų ir moterų lygios galimybės užimti sostą, atsižvelgiant tik į

pirmagimystės faktorių. Svarbūs pokyčiai įvyko ir Norvegijos Karalystės

52 Du kartus Liuksemburgo Kunigaikštystę valdė moterys (Kunigaikštienė Marija Adelaidė (1912 – 1919) ir

Kunigaikštienė Šarlotė (1919 – 1964)), Virtuali enciklopedija//

http://en.wikipedia.org/wiki/Grand_Duke_of_Luxembourg#Grand_Dukes_of_Luxembourg ; prisijungimo laikas:

2004-10-03.

53 Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основные

институты.- Москва: Издательство БЕК, 2000. C. 612.

konstitucinėje teisėje. Šios valstybės

Konstitucijos 6 straipsnis nustato lygias

galimybes pretenduoti teisėtiems Karališkosios Šeimos palikuonims neatsižvelgiant į

jų lytį, o tik į pirmagimystės principą.54 Nors ši konstitucinė nuostata galioja tik

Karališkosios Dinastijos nariams, gimusiems po 1990 m., ji yra reikšminga tuo, nes

išreiškia paties paveldėjimo principo pakitimą. Galima drąsiai teigti, jog kai kurių

konstitucinės teisės teoretikų (Strašun B. A., Malko A. V.55) nuomonė, jog Norvegija

tebetaiko Salijų sistemą, yra neteisinga. Teisinėje literatūroje dažnai tenka susidurti

su teiginiu, jog Belgijos Konstitucijoje yra įtvirtinta Salijų sosto paveldėjimo sistema.56

Ši nuomonė yra klaidinga, nes SSalijų sistema Belgijoje galiojo tik iki 1991 m. Būtent

tais metais buvo priimta pataisa, kuria lygios teisės paveldėti sostą yra suteikiamos

abiejų lyčių teisėtiems palikuonims.57 Belgijos Karalystės Konstitucijos 85 straipsnyje

nustatyta, jog sostas yra paveldimas, remiantis pirmagimystės principu, o

Konstitucijos IX dalyje skelbiama, kad ši nuostata bus taikoma dabartinio Karaliaus

Alberto II – ojo teisėtiems palikuoniams, bei bus taikoma ir jo sesers Princesės

Astridos ainiams, jeigu jos santuokai pritars Karalius.58

Kaip jau aukščiau pastebėjome, Salijų sistema išsilaikė tik dviejose Europos

šalyse. Nors 2003 m. Lichtenšteino Kunigaikštystėje įvyko referendumas dėl

Konstitucijos pataisų, tačiau Sosto paveldėjimo klausimai nėra apibrėžti

Konstitucijoje (tai reglamentuoja Karališkųjų Rūmų įstatymai) ir nuostatos,

reguliuojančios šį klausimą liko nepakeistos. Liuksemburgo Didžiosios

Kunigaikštystės Konstitucijoje sosto paveldėjimo mechanizmas taip pat nėra

apibrėžtas, kkaip jau anksčiau pastebėjome, sosto paveldėjimo taisyklės yra įtvirtintos

net keliuose skirtinguose teisės aktuose. Pateikiamoje Liuksemburgo Didžiosios

Kunigaikštystės sosto įpėdinių sekos schemoje, atskleidžiami Salijų sistemos

ypatumai:

54 Norvegijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/no00000_.html; prisijungimo laikas:

2004-09-29.

55Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и еего основные

институты.- Москва: Издательство БЕК, 2000. C. 612; А. В. Малько. Конституционное право зарубежных стран в вопросах

и ответах. – Москва: Юристь, 2003. C. 121.

56B. E. Чиркин. Конституционное право зарубежных стран. –Москва: Юристь, 2003. C. 302; А. А.

Мишин.Конституционное (государственное) право зарубежных стран.- Москва: Юстицинформ, 2002. C. 196; А. В .Якущев.

Конституционное право зарубежных стран (курс лекций).- Москва: Приор – Издат, 2003. C. 136.

57 Virtuali enciklopedija//http://www.heraldica.org/topics/royalty/belgian_succ.htm#law; prisijungimo laikas:

2004-10-05.

58 Belgijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/be00000_.html; prisijungimo laikas: 2004-

10-03.

Liuksemburgo Didžioji

Kunigaikštystė

vaikai

Didysis kunigaikštis

Henris (1955 m.)

broli

Princas Guilaumas

(1963 m.)

3 4

Princas Polas

Luisas (1998 m.)

Princas

Guilaumas

(1981 m.)

Feliksas

(1984 m.)

Luisas

(1986 m.)

Sabastianas

(1992 m.)

Princas Leopoldas

(2000 m.)

Lentelėje pateikta įpėdinystės seka atkleidžia Salijų sistemoje taikomo

pirmagimystės principo ypatumus. Išskiriamos dvi paveldėjimo grupės – pirmąją

sudaro Didžiojo Kunigaikščio Henrio , antrąją – jo brolio PPrinco Guilaumo vyriškos

lyties palikuonys. Pastarosios grupės atstovai įgauna teisę paveldėti sostą tik po

pirmosios grupės įpėdinių. Verta pažymėti, kad, monarchijose, naudojančiose Salijų

sistemą, galioja taisyklė: jei pirmagimis valdovo sūnus (Princas Guilaumas) mirtų,

nespėjęs paveldėti sosto, ši aplinkybė neatimtų pirmumo teisės iš jo palikuonių.

Pačioje Didžiojo Kunigaikščio palikuonių grupėje eiliškumo dėsnis

atspindimas kiekvienos kartos pirmagimystės principu ir paženklintas raudonais

žymenimis.

2.4. Kastilijos sistema

Europoje ši sosto paveldėjimo sistema įtvirtinta Didžiosios Britanijos, Danijos,

Monako monarchijų konstitucinėje teisėje, taip pat 1978 m. priimtoje Ispanijos

59 Virtuali enciklopedija//http://en.wikipedia.org/wiki/Grand_Duke_of_Luxembourg; prisijungimo laikas: 2004-10-

06.

Karalystės bei 1990 m. pataisytoje Norvegijos Konstitucijoje.60 Lyginant Salijų ir

Kastilijos sistemas galime įžvelgti nemažai panašumų. Ir vienoje ir kitoje išskiriamas

artimiausios paveldėtojų grupės prioritetas, taip pat taikomas ir sosto įpėdinio

pirmagimystės principas. Pirmumo teisę turinčio įpėdinio mirties atveju taikoma

identiška Salijų sistemai taisyklė – į sostą pretenduoja kiti tos pačios paveldėjimo

grupės palikuonys.61 Pagrindinis skirtumas tarp Salijų ir Kastilijos sistemų yra tas,

kad pastarojoje pripažįstama valdovo moteriškos lyties įpėdinių teisė pretenduoti į

sostą, vyriškajai giminei suteikiant pirmumą tik konkrečioje paveldėjimo kartoje.

Manytume būtų pravartu paanalizuoti Ispanijos Karalystės Sosto paveldėjimo

dėsningumus. Sosto paveldimumo teisėje, taikant Kastilijos sistemos principą,

susidaro visiškai kitokia paveldėjimo grandžių struktūra. Sosto paveldėtojo Asturijos

Princo titulas priklauso Karaliaus Chuano Karlo I sūnui Felipei. Tačiau jo

vyresniosios seserys Princesės Elena bei Kristina taip pat pripažįstamos teisėtomis

sosto paveldėtojomis, o jų vaikai priklauso antrinei ir tretinei įpėdinystės grupėms.

Jeigu Asturijos Princas mirtų, nesulaukęs teisėtų palikuonių, paveldėjimo teisė

pereitų Princesei Elenai bei antrinei jos palikuonių grupei. Pamėginus sukurti

Ispanijos Karaliaus Chuano Karlo įpėdinių teorinę schemą pagal Salijų sistemą,

tektų konstatuoti, jog vieninteliu teisėtu įpėdiniu taptų Asturijos Princas Felipė, taip

pat išliktų tik jo paties būsimų sosto paveldėtojų grupė.

Pateikiamoje Ispanijos Karalystės sosto įpėdinių sekos schemoje, atskleidžiami

Kastilijos sistemos ypatumai:

60 Ispanijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sp00000_.html ; prisijungimo laikas:

2004-09-22; Norvegijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/no00000_.html ; prisijungimo

laikas: 2004-09-29.

61 J. Alder. Constitutional and administrative law. –London: The Macmillian Press LTD Houndsmills, Basingtoke, Hampshire

RG21 2XS, 1991. P. 196.

Ispanijos Karalystė

Karalius

Chuanas KKarlas

I (1938 m.)

sesu

Princesė Margarita

(1939 m.)

vaikai

Princas Felipė

(1968 m.)

Princesė Elena

(1963 m.)

Princesė Kristina

(1965 m.)

Princas Felipė

(1998 m.)

Princesė Viktorija

(2000 m.)

Princas Chuanas

(1999 m.)

Princas Migelis

(2002 m.)

Princas Pablas

(2000 m.)

Svarbu pažymėti, jog Europos valstybėse, kurios konstitucinėje teisėje

įtvirtinta Kastilijos sistema sosto įpėdinio pirmagimystės principas nėra taikomas

besąlygiškai. Pats valdovas turi teisę šį principą pažeisti. Didžiojoje Britanijoje,

Norvegijos Karalystėje monarchui suteikta teisė savo nuožiūra skirti įpėdinį ir suteikti

pagrindinio sosto paveldėtojo titulą bet kuriam valdančios dinastijos atstovui63.

Pirmagimystės principas gali būti netaikomas ir tuo atveju, kai valstybės

parlamentui yra suteikta kompetencija patvirtinti sosto įpėdinio kandidatūrą ir

perleisti valdovo įgaliojimus. Belgijos Karalystės parlamentas, remdamasis šia teise,

gali atmesti teikiamą pirmagimio įpėdinio kandidatūrą, jei parlamento daugumos

nuomone, jis nėra tinkamas atlikti valstybės valdovo funkcijas. Todėl pirmagimystės

62 Ispanijos Karališkosios Šeimos oficialus tinklapis//http://www.casareal.es/casareal/home.html ; prisijungimo

laikas: 2004-09-16.

63 Б.А. Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть особенная: страны Эвропы. – Москва: Издательство

БЕК, 1997. C.48;

Norvegijos Karalystės Konstitucija//http://odin.dep.no/odin/engelsk/norway/system/index-b-n-a.html ; prisijungimo laikas:

2002-12-04.

požymis valdovo palikuoniui suteikia ne tvirtą garantiją, o tik dėkingiausią galimybę

užimti sostą.

2.5. Švedijos (Kognatinė) sistema

Iki paskutiniųjų praėjusio amžiaus dešimtmečių šiuolaikinėse monarchijose

tebuvo žinomos Salijų, Kastilijos ir Austrijos (pastaroji, numačiusi moterų teisę į

sostą tik visiškai pasibaigus vyriškosios lyties paveldėtojų sekai, nunyko XX amžiaus

I-oje pusėje) sosto paveldėjimo sistemos. Visiems šiems sosto paveldėjimo

mechanizmams yra būdinga lytinė diskriminacija, pasireiškianti stipriai suvaržant

arba išvis atimant teisę monarcho moteriškosios lyties įpėdiniams teisę pretenduoti į

sostą.

Pirmą kkartą ši diskriminacija buvo panaikinta Švedijos Karalystėje 1980 m.,

pataisius 1810 m. Sosto Paveldėjimo Aktą ir pripažinus abiejų lyčių įpėdinių lygybę,

pretenduojant į sostą. Būtent nuo šio laikotarpio pradėjo egzistuoti nauja Sosto

paveldėjimo sistema. Europoje ši sistema yra įtvirtinta dar Nyderlandų ir Belgijos

Karalysčių konstitucinėje teisėje. Vis dėl to, Nyderlandų Konstitucija numato atvejį,

kai šios sistemos taisyklės gali būti sulaužytos. Konstitucijos 29 straipsnyje

nustatyta, jog, susiklosčius nepaprastoms aplinkybėms, Parlamentas turi teisę

nesilaikyti paveldėjimo eiliškumo ir sostą perduoti kitam įpėdiniui. Teisinėje

literatūroje galima sutikti teiginių, jog Nyderlandų Karalystėje sostas yra paveldimas

pagal Kastilijos sistemą,64 o Belgijos pagal Salijų sistemą,65 tačiau šie samprotavimai

yra nepagrįsti. Nyderlandų Karalystės Konstitucijoje iki 1983 -ųjų buvo taikoma

Kastilijos sistema, bet tais metais priimtos Konstitucijos 25 – ojo straipsnio pataisos

panaikino santykinę vyriškos lyties įpėdinių pirmenybę paveldint sostą ir pagrindiniu

sosto paveldėtojų eiliškumo sudarymo kriterijumi pripažino palikuonių

pirmagimystės principą.66 Belgijoje Salijų sistema galiojo iki 1991 m. Tais metais

64Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основные

институты.- Москва: Издательство БЕК, 2000. C. 612; М.В. Баглай, Ю.И. Лейбо, Л.М. Энтин. Конституционное право

зарубежных стран.- Москва: Норма, 2002. C. 220.

65 В. Е. Чиркин. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Юристь, 2003. C. 302; А. А. Мишин.

Конституционное (государственное) право зарубежных стран.- Москва; Юстицинформ, 2002. C.

196; А. В .Якущев.

Конституционное право зарубежных стран (курс лекций).- Москва: Приор – Издат, 2003. C. 136.

66 Nyderlandų Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/nl00000_.html; prisijungimo laikas:

2004-10-16.

buvo priimta pataisa, kuria lygios teisės paveldėti sostą yra suteikiamos abiejų lyčių

teisėtiems palikuonims.67

Pateikiamoje schemoje nurodoma Belgijos Karalystės Sosto paveldėtojų seka:

Belgijos Karalystė

Karalius

Albertas II

(1934 m.)

Princas Philipas

(1960m.)

4 vaikai

Princesė Astrida

(1962 m.)

Princas Laurentas

(1963 m.)

Princesė

Elizabeta

(2001 m.)

Princas

Gabrielius

(2003 m.)

Princas Amadeo

(1986 m.)

Princesë Marija

Princesë Luiza

(2004 m.)

Laura (1988 m.)

Princas

Jachimas (1991

Princesë Luiza

Marija (1995

Princesë Leticija

Marija (2003 m.)

Naujojoje Belgijos Karalystės sosto paveldėjimo akto redakcijoje vieninteliu

paveldėjimo sekos sudarymo kriterijumi lieka palikuonio pirmagimystė, todėl sosto

įpėdinio teisė pirmiausiai tenka Karaliaus Alberto II – ojo vyriausiam sūnui Princui

Filipui. Pagal šią paveldėjimo sistemą, kitas įpėdinis yra Princo Filipo dukra Princesė

Elizabeta, po jos seka Princas Gabrielius. Princesė Astrida ir jos palikuoniai sudaro

antrinę paveldėjimo sekos grupę, kuri, gauna teisę paveldėti tik po Princo Filipo ir jų

67 Virtuali enciklopedija//http://www.heraldica.org/topics/royalty/belgian_succ.htm#law ; prisijungimo laikas:

2004-10-05.

68 Virtuali enciklopedija//http://en.wikipedia.org/wiki/List_of_Succession_to_the_Belgian_Throne; prisijungimo

laikas: 2004-10-28.

palikuonių. Tretinę sosto paveldėjimo grupę sudaro Princas Laurentas ir jo

palikuonys. Jeigu Belgijoje tebebūtų taikoma Salijų sitema, tada sostą galėtų

paveldėti tik vyriškosios lyties karaliaus Alberto II palikuonys (Princas Filipas ir jo

sūnus Princas Gabrielius, antrinę paveldėjimo sekos grupei priklausytų Princas

Laurentas). Princesė Astrida ir visi jos vaikai, taikant Salijų sistemą, neturi teisės

pretenduoti į sostą.

1980 m. Švedijos Karalystėje įįgyvendintos sosto paveldėjimo akto reformos iš

tikrųjų buvo išskirtinis reiškinys konstitucinės teisės doktrinoje, netrukus šiuo

pavyzdžiu pasekė ir Nyderlandų Karalystė 1983 m, 1991 m. ši sistema įvesta ir į

Belgijos Karalystės konstitucinę teisę. Šiuolaikinėje konstitucinės teisės doktrinoje be

Salijų bei Kastilijos sosto paveldėjimo sistemų yra išskiriama ir Švedijos (Kognatinė)

sistema69. Visgi tik paskutiniųjų metų leidiniuose ši sistema yra išskiriama kaip

savarankiškas sosto paveldėjimo mechanizmas, ankstesnėje konstitucinės teisės

doktrinoje švediškoji sosto paveldėjimo sistema buvo ignoruojama.70 Šią sistemą, be

abejonės, galima vertinti kaip įkūnijančią moderniausią sosto paveldėjimo

mechanizmo koncepciją, kaip sektiną pavyzdį visoms šiuolaikinėms paveldimo sosto

monarchijoms.

Analizuojant daugumoje Europos valstybių monarchijų taikomo sosto

paveldėjimo principo turinį, teko pastebėti, jog jame kartais atsiskleidžia ir tam tikri

rinkiminių procedūrų niuansai – sosto įpėdinio kandidatūra gali būti svarstoma ir

patvirtinama balsų dauguma parlamente, Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje

monarchas turi teisę pats paskirti savo įpėdinį. Vis dėlto sosto paveldėjimo

procedūroje egzistuojančios rinkiminės teisės prielaidos savo reikšme neprilygsta

kitiems prioritetams – pirmagimystei bei giminystės ryšiui su valdančiąja dinastija.

Pastarieji kriterijai yra svarbiausi, nes sudaro sosto paveldėjimo esmę, o tam tikros

rinkimų procedūros taikymas tėra papildoma priemonė, suteikianti galimybę

paveldėti sostą geriausiam valdančiosios dinastijos atstovui. Vis dėlto, kai kuriose

monarchijose būsimasis valdovas skiriamas vadovaujantis ne paveldėjimo principu, o

išimtinai sosto įpėdinio rinkikų išreikšta politine valia.

69В.О. Лучин, Г.А. Василевич, А.С. Прудников. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Закон и право, 2001.

C. 239; B. E. Чиркин. Конституционное право зарубежных стран. –Москва: Юристь, 2003. C. 302.

70Б. А . Страшун. Конституционное пправо зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основные

институты.- Москва: Издательство БЕК, 2000. C. 612; М.В. Баглай, Ю.И. Лейбо, Л.М. Энтин. Конституционное право

зарубежных стран.- Москва: Норма, 2002. C. 221.

2.6. Renkamas sostas

Renkamo sosto metodas monarchijos raidoje jau yra žinomas nuo seniai, dar

nuo Romos Imperijos Principato laikų. Nors renkamo sosto koncepcija niekada savo

populiarumu neprilygo sosto paveldėjimui, tačiau ji dar iki šiol kai kuriose valstybėse

yra taikoma.

Konstitucinės teisės doktrinoje yra išreiškiama nuomonė, jog praktiškas

renkamo sosto principas gali būti išreikštas dvejopai ir charakterizuoja tiek

rinkimais įtvirtinamą monarchijos valdymo formą, tiek renkamą sostą.71

Pirmuoju atveju, rinkimų būdu valstybėje nustatant pačią monarchijos

valdymo formą, juridiškai įtvirtinamas monarcho institutas, detalizuojama jo

kompetencija, nustatomi kiti statuso ypatumai. Monarchijos valdymo formą gali

rinkti tiek valstybėje dominuojanti siaura luominė kategorija – aristokratija, didikai,

tiek pati Tauta. Ši savo valią gali išreikšti tiesiogiai (referendumas, plebiscitas) arba

per savo išrinktus atstovus (parlamentas). 1975 m. Ispanijoje plebiscito keliu

visuomenė pritarė valstybės monarchijos valdymo formai, kuri buvo įtvirtinta 1978

m. priėmus naująją šalies Konstituciją72. Monarchijos valdymo forma rinkimų keliu

gali būti sukurta arba restauruota, o valdančioji dinastija – pradėta (1810 m.

Bernadotų dinastija Švedijos Karalystėje) arba pratęsta (1978 m. Burbonų dinastija

Ispanijos Karalystėje).

Antruoju atveju kalbama apie konstitucinėje teisėje jau įtvirtintos

monarchijos valdymo formos – sosto – užėmimą rinkimų keliu. Taikant sosto

rinkimų principą, nebevartojamos įpėdinio ar paveldėtojo sąvokos, nesudaroma sosto

paveldėtojų eilė, todėl kur kas sunkiau nuspėti, kas taps bbūsimu valdovu. Be abejo,

renkamose monarchijose tarp pretendentų į sostą dažniausiai taip pat išsiskiria

lyderiai bei autsaideriai, tačiau šią nelygybę lemia ne jų genealoginiai ypatumai, o

tarp sosto rinkikų pelnytas pasitikėjimas ir autoritetas.

Europoje renkamo sosto koncepcija yra įtvirtinta tik vienoje valstybėje –

Vatikane. Šioje valstybėje sosto rinkimai yra rengiami jau nuo V – ojo amžiaus. Tai

yra seniausia pasaulyje sosto rinkiminė sistema, kuri tebegaliojanti iki šiol.

71 А.Е. Козлов. Конституционное право. –Москва: Издательство БЕК, 1997. C. 184.

72 Б. А. Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть особенная: страны Эвропы. – Москва: Издательство

БЕК, 1997. C. 214; А.Е. Козлов. Конституционное право. –Москва: Издательство БЕК, 1997. C. 184.

Vatikano Šventojo Sosto rinkimų tvarką reglamentuoja valdančiojo Popiežiaus

išleista Apaštališkoji Konstitucija73. Joje pateikiama detali rinkiminės institucijos –

Konklavos – organizavimo tvarka. Ši Apaštališkoji Konstitucija yra viena iš

Popiežiaus testamento sudėtinių dalių. Kitos Vatikano institucijos – Kurija, Religinių

Reikalų institutas ar Bažnytinis Teismas negali jos keisti, papildyti ar panaikinti.

Popiežiui mirus, Apaštališkoji Konstitucija dėl Konklavos Vatikano Kanonų teisės

sistemoje išsaugo aukščiausią teisinę galią.

Vadovaujantis dabartinio Jono Pauliaus II-ojo išleista Apaštališkąja

Konstitucija, Vatikano Šventojo Sosto rinkiminę instituciją sudaro bažnytiniai

dignitoriai, turintys Kardinolo titulą74. Kardinolams, kuriems iki Popiežiaus mirties ar

vakuojančio sosto atsiradimo momento sukako 80 metų, rinkimuose balsuoti

nebeleidžiama.75 Apaštališkoje Konstitucijoje detaliai reglamentuota visa Pontifiko

rinkimų eiga, šiame dokumente daug sakralizuotų nuostatų, atspindinčių ypatingą

šiai teokratinei monarchijai būdingą specifiką. To pavyzdžiu galėtume pateikti

Apaštališkosios Konstitucijos 42 straipsnio nuostatą, jog davę priesaiką, Konklavos

dalyviai keliauja į Siksto koplyčią, kurioje jie atskiriami nuo viso išorinio pasaulio:

koplyčios patalpa kruopščiai patikrinama, durys užrakinamos ir užkalamos, o langai

– užmūrijami. Kardinolai išskirstomi į atskiras celes, kur pasninkaudami meldžiasi ir

laukia Dievo apreiškimo, padedančio apsispręsti, kam atiduoti balsą rinkimuose.76

Šioje Konstitucijoje aprašytoji Pontifiko rinkimo tvarka yra daugiau

idealistinio pobūdžio. Tuo tarpu realybėje prasideda aktyvios Kardinolų diskusijos ir

derybos. Konklavoje susidaro įvairių pakraipų politinės jėgos, remiančios skirtingus

pretendentus. Konservatyvios dešiniosios pozicijos interesams dažniausiai atstovauja

Vatikano Kurijos narys, nuosaikių ar liberalių politinių pažiūrų Kardinolai remia

Kurijai nepriklausantį italą arba kitų Europos šalių bei JAV Bažnyčioms

atstovaujantį dignitorių. Konklavoje susiformuoja ir kairiųjų reformatorių politinis

73Virtuali Encklopedija// http://en.wikipedia.org/wiki/Politics_of_the_Vatican_City ; prisijungimo laikas: 2004-10-15 ; С.А.

Авакъан. Конституционное право. Энциклопедический словарь. – Москва: Норма, 2001. C. 80.

74 John Paul II Supreme Pontiff Apostolic Constitution „Universi Dominici Gregis“ of the vacansy of the Apostolic See and the

election of Roman Pontiff, ch. 33// http://www.vatican.va/holy_father/john_paul_ii/apost_constitutions/documents/hf_jp-

ii_apc_22021996_universi-dominici-gregis_en.html ; prisijungimo laikas: 2004-11-05.

75 Virtuali Encklopedija//http://en.wikipedia.org/wiki/Politics_of_the_Vatican_City; prisijungimo laikas: 2004-10-15.

76 John Paul II Supreme Pontiff Apostolic Constitution „Universi Dominici Gregis“ of the vacansy of the Apostolic See and the

election of Roman Pontiff, ch. 33//http://www.vatican.va/holy_father/john_paul_ii/apost_constitutions/documents/hf_jp-

ii_apc_22021996_universi-dominici-gregis_en.html ; prisijungimo laikas: 2004-11-05.

blokas, kuriame susitelkia Lotynų Amerikos, Afrikos bei krikščioniškų Azijos šalių

Kardinolai.

Paskutiniosiose išleistose Apaštališkose Konstitucijose suformuota nuostata,

jog Vatikano Pontifiku paprastai yra išrenkamas tas kandidatas, kuriam teko 2/3 + 1

visų rinkimuose dalyvavusių Kardinolų balsų.

Tokiu būdu Konklavos pirmajame

rinkimų ture išryškėja keli dignitoriai – lyderiai, surinkę daugiausiai balsų.

Paskelbus pirmojo balsavimo rezultatus, skirtingų politinių interesų grupių derybos

tęsiasi, ieškoma kompromisinių sprendimų, sudaromos laikinos politinės sąjungos.

Taip Konklavoje galiausiai susiformuoja dominuojanti interesų koalicija, sudaryta iš

suartėjusių politinių grupuočių ir palaikančių bendrą kandidatą. Paskutiniame

Konklavos balsavime išryškėjusio lyderio kandidatūrai dažniausiai pritariama

vieningai ir išrenkamas Vatikano Pontifikas.

Išnagrinėtas Vatikano renkamo sosto mechanizmo pavyzdys liudija šios

rinkimų rūšies specifinius savitumus. Pretendentą į sostą čia renka ne pilietinė

bendruomenė, o speciali rinkiminė institucija, sudaryta iš ypatingą religinės valdžios

rangą turinčių aasmenų – Kardinolų. Teisę užimti sostą turi tik rinkiminės institucijos

nariai. Apibendrinant, galime teigti , jog sosto rinkimuose atstovaujamųjų institucijų

rinkimų demokratiškumą užtikrinantys konstituciniai principai negalioja.

2.7. Sosto Regento institutas

Jeigu sostą užėmęs asmuo yra mažametis, nepilnametis ar laikinai negalintis

atlikti savo funkcijų dėl ligos, ilgos kelionės ir kt., jo įgaliojimus perima sosto

Regentas. Šis procesas tu ti dvi sudėtines dalis. Visų pirmiausia nustatomas

(remiantis objektyviais požymiais, medicinos įstaigų pažymomis77) ir juridiškai

pagrindžiamas asmens, užėmusio sostą, negalėjimas atlikti Konstitucijos ir įstatymų

jam prisikirtų pareigų ir prerogatyvų. Šiuo atveju dažniausiai parlamentas išleidžia

atitinkamą aktą. Tokiu būdu yra suformuluojama teisinė prielaida monarcho

įgaliojimus perduoti sosto Regentui. Šis procesas yra užbaigiamas kompetentingai

institucijai priėmus aktą, apie sosto perdavimą regentui. Šia institucija Europos

valstybėse dažniausiai yra parlamentas, tai yra nustatyta Belgijos Karalystės,

Švedijos Karalystės, Norvegijos Karalystės, Nyderlandų Karalystės Konstitucijose ir

77 1937 m. Jungtinės Karalystės Regento instituto aktas//http://www.heraldica.org/topics/royalty/ukregency.htm;

prisijungimo laikas: 2004-11-01.

konstitucinės reikšmės teisės aktuose.78 Visgi, kai kuriose valstybėse (Liuksemburgo,

Lichtenšteino, Monako Kunigaikštystėse) ši klausimą sprendžia Karališkoji Šeima.

Pagal Liuksemburgo Konstitucijos 6 straipsnį sosto Regentas yra paskiriamas

Karališkosios Šeimos paktu.79

Svarbu būtų išsiaiškinti, kas gi gali įgyvendinti sosto Regento funkcijas. Šią

instituciją paprastai sudaro vienas asmuo, tačiau jos įgaliojimus gali atlikti ir

kolegialus organas. Belgijos, Norvegijos ir kitų šalių konstitucijose numatyta, kad

sosto Regento įgaliojimai yra suteikiami pilnamečiui Karališkosios Šeimos nariui,

kuris yra pirmasis įpėdinis į sostą. Tuo tarpu Ispanijoje Regentu skiriamas įpėdinio

tėvas ar motina, o jei jų nėra, arba jie neatitinka sosto regentui keliamų reikalavimų,

vyriausias iš artimiausių giminaičių.80 Kai kurių valstybių konstitucijos numato ir

galimybę sosto Regentu skirti ir ne Karališkosios Šeimos narį. Antai Švedijos

Karalystės Valdymo Formos Akte yra įtvirtinta nnuostata, jog, jei nei vienas asmuo iš

Karališkosios dinastijos neatitinka reikalavimų, keliamų sosto Regentui, arba tokių

asmenų išvis nėra, Riksdagas sosto Regentu gali paskirti parlamento spikerį

(Švedijoje vadinamą talmanu) arba jo pavaduotoją.81 Kolegialus organas kai kuriose

Europos valstybėse irgi gali būti skiriamas sosto Regentu. Norvegijos Karalystės

Konstitucijos 41 straipsnis nustato, jog Regentu turi būti skiriamas artimiausias

sosto paveldėtojas, jeigu jis yra pilnametis. Jeigu tokios galimybės nėra, monarcho

įgaliojimus perima Valstybinė Taryba82, į kurios sudėtį įeina ministras pirmininkas ir

7 nariai.

Monarcho pilnametystė, suteikianti jam teisę naudotis visomis

karališkosiomis prerogatyvomis, Europos valstybių konstitucinėje teisenoje yra

nustatoma skirtingai. Dažniausiai yra sutinkamas 18 metų cenzas (Danija,

Liuksemburgas, Didžioji Britanija, Nyderlandai, Švedija, Norvegija), tačiau Monako

78 Belgijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/be00000_.html ; prisijungimo laikas:

2004-10-03; 1810 m. Švedijos Karalystės Sosto Paveldėjimo Aktas// http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sw00000_.html

; prisijungimo laikas: 2004-10-12; Norvegijos Karalystės Konstitucija//

http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/no00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-08-29; Nyderlandų Karalystės

Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/nl00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-10-06.

79 Liuksemburgo Didžiosios Kunigaikštystės

Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/lu00000_.html#A080_; prisijungimo laikas: 2004-10-24.

80 Ispanijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sp00000_.html 2004 09 22

81 Švedijos Karalystės Valdymo Formos Aktas//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sw00000_.html ; prisijungimo

laikas: 2004-11-06.

82 Norvegijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/no00000_.html ; prisijungimo laikas:

2004-09-29.

Kunigaikštystės ir Belgijos Karalystės konstitucijose įtvirtinta nuostata, kad įpėdinis

gali užimti sostą, jam sulaukus tik 21 metų.83 Taigi, kaip matome, monarcho

pilnametystė daugelyje Europos valstybių yra sutapatinama su paprastų piliečių

pilnametystės sąlygomis, ir jokie išskirtiniai amžiaus brandos reikalavimai nėra

nurodomi. Tuo monarchui taikomos pilnametystės sąlygos gerokai skiriasi nuo

respublikos valdymo formoje pretendentams į prezidento pareigybes taikomų

amžiaus cenzo reikalavimų (35 – 50 m.). Išimtis, susijusi su valdovo amžiaus

sąlygomis aptinkama Vatikano konstitucinėje santvarkoje. Vatikano Pontifiku,

remiantis kanonų teisės normomis ir susiklosčiusiomis konklavų tradicijomis,

renkamas asmuo, kuriam yra daugiau negu 60 metų.

Monarchui sulaukus pilnametystės, grižus iš kelionės ar pasveikus, sosto

Regento veikla nutrūksta.

83 Monako Kunigaikštystės

Konstitucija//http://www.monaco.gouv.mc/Dataweb/GouvMc.nsf/0/8EAC97F956A58C44C12569D1004E6ABF?O

penDocument ; prisijungimo laikas: 2004-09-26; Belgijos Karalystės Konstitucija//

http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/be00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-10-03.

3. Monarcho įgaliojimai ir imunitetai

3.1. Monarchas – valstybės vadovas

Valstybės vadovas – atsakingas asmuo, užtikrinantis konstitucinę tvarką,

garantuojantis valstybinės valdžios tęstinumą ir stabilumą, aukščiausiu lygiu

atstovaujantis tarptautiniams santykiams. Europos valstybėse, savo KKonstitucijose ar

konstitucinės reikšmės aktuose įtvirtinusiose monarchijos valdymo formą, valstybės

vadovu yra monarchas. Ispanijos Karalystės Konstitucijos 56 straipsnyje skelbiama,

jog Karalius – valstybės vadovas, jos vientisumo ir tęstinumo simbolis, teisėjas ir

sutarimo garantas kasdieninėje valstybės valdžios organų veikloje – aukščiausiu lygiu

atstovaujantis valstybę tarptautiniuose santykiuose, vykdantis Konstitucijos ir

įstatymų jam priskirtas funkcijas.84 Manytume, jog šis monarcho, kaip valstybės

vadovo, apibūdinimas yra tiksliausias ir išsamiausias, aptinkamas Europos šalių

konstitucijose.

Monarchas turi teisę naudotis ypatingu titulu, kuriuo yra pristatomas

oficialiuose priėmimuose bei politiniuose susitikimuose. Siaurąja prasme titulas

nurodo monarcho pavadinimą – Europos valstybėse yra naudojami Karaliaus (D.

Britanija, Danija, Norvegija, Nyderlandai ir kt.), Kunigaikščio (Liuksemburgas,

Lichtenšteinas), Pontifiko (Vatikanas) titulai. Plačiąja prasme titulas suvokiamas

kaip informatyvus monarchijos rekvizitas atskleidžiantis svarbiausius monarcho

statuso ypatumus: jame įtvirtinamas ypatingas valdovo instituto sakrališkumas, jo

vaidmuo, specifinės funkcijos ryšys su valdančiąja dinastija, nurodomi monarchijos

teritoriniai vienetai. Štai Jungtinės Karalystės Sosto titulas suteikia teisę valdovui

vadintis „Jo Didenybe Dievo skirtu Karaliumi Jungtinės Didžiosios Britanijos ir

Šiaurės Airijos Karalystės ir kitų jai pavaldžių valstybių ir teritorijų, Britų

Sandraugos vadovu, Tikėjimo gynėju“85 Jungtinės Karalystės valdovo titulas ko gero

yra vienas lakoniškiausių, lyginant su kitų monarchijų vartojamais oficialiais

titulais.

84 Ispanijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sp00000_.html ; prisijungimo laikas:

2004-09-22.

85 O. Hood Phillips, P. Jackson, P. Leopold. Constitutional and Administrative law.- London: Sweet & Maxwell Limited of 100,

Avenue Road, London NW3 3PE, 2001. P. 293-295.

Minėtų monarchinių santvarkų valstybės vadovo instituto vaidmuo nėra

visiškai adekvatus. Ispanijos, Nyderlandų ar Jungtinės Karalystės monarchai vis dar

tebeturi išlaikę pakankamai svarias valdžios funkcijas, kurios išryškėja politinių

krizių momentais. Tuo tarpu Švedijos Karalystėje, valdovas pripažįstamas tik šalies

simboliu ir valstybės valdyme nedalyvauja86. Didžiausius įgaliojimus Europoje turi

Lichtenšteino Kunigaikštis ir Vatikano Miesto Valstybės Pontifikas.

3.2. Įstatymų leidžiamosios valdžios ir monarcho santykis

Įstatymų leidžiamojoje valdžioje, Europos valstybėse, kuriose įtvirtinta

parlamentinė monarchija, monarcho funkcijos tampa simbolinėmis: jis skelbia

parlamento rinkimus, sušaukia ir atidaro naujai išrinkto parlamento pirmąją sesiją,

tvirtina jo išleistus įstatymus. Visus šiuos veiksmus valdovas atlieka tik laikydamasis

valstybės Konstitucijoje ar kituose įstatymuose įtvirtintų nuostatų87. Parlamentinėse

monarchijose valdovo institutas Konstitucijos griežtai subordinuojamas, nepaliekant

jokios konstitucinės teisenos interpretacijos ir ekspresijos galimybės.

Svarbu pažymėti, jog parlamentas įgauna svarbias funkcijas formuojant

monarcho institutą. Štai Belgijos Karalystėje pretendentas į sostą patvirtinamas ta

dingstimi sušauktame parlamento posėdyje. Daugelyje Konstitucijų yra įtvirtinta

valdovo priesaikos parlamentui taisyklė, kuri simbolizuoja kur kas svarbesnį nei

formalų Karūnacijos procedūros momentą. Iš tiesų, tokiu būdu parlamentas

prisaikdintam monarchui suteikia valdžios įgaliojimus88.

Dabartinėse parlamentinio tipo monarchijose valdovas praktiškai neteko visų

savarankiškos įstatymų leidžiamosios valdžios įgaliojimų. Visgi, kai kurių valstybių

konstitucinė teisė pripažįsta monarchą turint įstatymų leidybos iniciatyvos teisę.

Belgijos Karalystės, Nyderlandų Karalystės Konstitucijose nustatyta, jog

Karalius kartu su parlamentu įgyvendina įstatymų leidžiamąją valdžią, o su

Vyriausybe – vykdomąją valdžią. Visgi, Belgijos Konstitucijos 74 straipsnyje įtvirtinta

monarcho įstatymų iniciatyvos teisę ribojanti nuostata, jog Karalius gali parlamentui

86 T. Larsson. Governing Sweden. – The Swedish Agency for Administrative Development,

Stockholm, 1997. P. 39.

87 Б.А Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть особенная: страны Эвропы. – Москва: Издательство

БЕК, 1997. C. 215.

88 A.J.M. Kortmann, P.T . Bovend‘Eert. Dutch Law. -The Hague, 2000. P. 78-79.

pateikti tik įstatymų projektus, susijusius su valstybės armijos kontingento

nustatymo, natūralizacijos, biudžeto vykdymo, Karaliaus ministrų civilinės ir

baudžiamosios atsakomybės klausimais.89 Monako Kunigaikštystės Konstitucijos 66

straipsnis skelbia, jog įstatymų leidybos iniciatyvos teisė priklauso Kunigaikščiui,90

tuo tarpu Švedijos Karalystėje monarchas tokios teisės neturi. Didžiosios Britanijos

konstitucinės teisės doktrinoje yra susiformavęs principas, kad Parlamentą sudaro

Karalienė, Lordų ir Bendruomenių Rūmai91, tačiau Karalienė neturi svarios įtakos,

Parlamentui priimant įstatymus. Jau nuo XIX – ojo a. pradžios įsitvirtino

konstitucinis paprotys, pagal kurį, Karalienė turi veikti pagal jos ministrų patarimus.

Be to, svarbu pažymėti, jog monarchas nuo 1845 m. praktiškai nedalyvauja įstatymų

priėmimo Parlamente procedūroje.

Visiškai skirtinga monarcho padėtis yra nustatyta Vatikano Miesto Valstybės

Pagrindiniame Įstatyme. Šiame įstatyme įtvirtinta nuostata, jog visa įstatymų

leidžiamoji valdžia priklauso Pontifikui,92 tačiau jis savo nuožiūra šią teisę gali

deleguoti Komisijai, sudarytai iš Kardinolo Pirmininko ir Kardinolų.

Nors parlamento išleistas teisės aktas įsigalioja tik jjį pasirašius valdovui; šis

neturi jokios alternatyvios galimybės pateiktą įstatymą panaikinti arba sugrąžinti

pakartotiniam svarstymui. Tiesa, kai kurių monarchijų Konstitucijose ar

konstitucinės reikšmės teisės aktuose (Jungtinė Karalystė, Norvegija) tebėra

numatyta valdovo teisė vetuoti parlamento priimtą įstatymą, tačiau jis šia

prerogatyva praktiškai nesinaudoja (išskyrus išimtinius atvejus, kai to kolegialiai

paprašo valstybės vyriausybė)93. Jungtinėje Karalystėje nuo 1707 m. monarchas

neatmetė nė vieno parlamento iišleisto statuto, todėl valstybės konstitucinių teisinių

santykių realijose susiklostė konvencinė nuostata, jog valdovas, taikydamas veto

teisę, atskleistų savo politinio korektiškumo stoką, pažeisdamas parlamento

89 Belgijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/be00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-

10-03.

90 Monako Kunigaikštystės

Konstitucija//http://www.monaco.gouv.mc/Dataweb/GouvMc.nsf/0/8EAC97F956A58C44C12569D1004E6ABF?O

penDocument ; prisijungimo laikas: 2004-09-26.

91 A. W. Bradley, K. D. Ewing. Constitutional and Administrative law. 13 th edition. London: Copyright licensing agency Ltd, 90

Tottenham road, London W1P 0LP, 2003. P. 319.

92 2001 m. Vatikano Miesto Valstybės Pagrindinis Įstatymas//Основной Закон Государство Города

Ватикана//Журнал российсского права. 2002, Но. 9. C. 128.

93 В.О. Лучин, Г.А. Василевич, А.С. Прудников. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Закон и право, 2001.

C. 153; В.Е. Чиркин. Конституционное право зарубежных стран. – Москва: Юристь, 1997. C. 143.

institucinės viršenybės valdžių sistemoje principą. Visgi, galima paminėti išskirtinį

atvejį, kai monarchas nepasirašė Parlamento priimto įstatymo. 1989 m. Belgijos

Karalystėje buvo priimtas ir pateiktas Karaliui pasirašyti įstatymas, legalizuojantis

abortus. Nors Belgijos Karalystės Konstitucija nebuvo nustačiusi monarchui veto

teisės Parlamento priimtiems įstatymams, tačiau Karalius Boduenas atsisakė šį

įstatymo pasirašyti, nes jo esmė prieštaravo monarcho išpažįstamam Romos Katalikų

tikėjimui. Išeitimi iš šios situacijos tapo laikinas Karaliaus nušalinimas nuo jo

pareigų, remiantis Konstitucijoje įtvirtinta nuostata. Taigi, problema buvo išspręsta ir

Karalius buvo atleistas nuo pareigos pasirašyti įstatymą.94 Kai įstatymas buvo

pasirašytas, Parlamentas vėl gražino Karaliui Boduenui jo įgaliojimus.

2003 m. Lichtenšteino Kunigaikštystėje referendumo būdu buvo pataisyta

šios šalies Konstitucija. Šios pataisos suteikė svarius įgaliojimus valstybės vvadovui.

Konstitucijos 65 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad, jei Kunigaikštis per 6

mėnesius nepasirašo Parlamento priimto įstatymo, tai reiškia, jog jis yra atmestas.

Kaip matome, šia Konstitucijos pataisa valdovui buvo suteikta absoliutaus veto teisė,

suteikianti monarchui didžiausius įgaliojimus įstatymų leidybos procese Europos

monarchinėse valstybėse.

M.V. Baglaj redaguotame vadovėlyje tvirtinama, jog parlamentinėje

santvarkoje monarchas įstatymų leidžiamojoje valdžioje tampa savotišku Parlamento

institucijos veiklą vertinančiu notaru95, tačiau šią nuomonę drįstume kritikuoti.

Pirmiausia pabrėšime, jog valdovas praktiškai neturi galimybės kvestionuoti

parlamento priimtų įstatymų konstitucingumo klausimo. M.V. Baglai veikale

pateikta metafora prieštarauja ir valdovo institucinio imuniteto principui, kurio dėka

šis nėra atsakingas dėl savo atliekamų valdžios funkcijų (įskaitant ir parlamento

priimtų teisės aktų tvirtinimą) pasekmių.

3.3. Monarchas ir įstatymų vykdomoji valdžia

Monarcho vykdomosios valdžios prerogatyvos Europos šalyse, kuriose

įtvirtinta parlamentinė monarchija, yra ganėtinai ribotos. Paprastai jo leidžiami

dekretai rengiami vyriausybėje: kompetentingoje ministerijoje sudaromas ir

94 Lichtenšteino Kunigaikštystės Konstitucija//http://www.fuerstenhaus.li/verfassung.0.html?&lang=en ;

prisijungimo laikas: 2004-10-15.

95 М.В. Баглай, Ю.И. Лейбо, Л.М. Энтин. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Норма, 2002. C. 119.

svarstomas akto projektas, paruošiama galutinė jo redakcija, tuomet aktas teikiamas

valdovui pasirašyti ir paskiausiai yra kontrasignuojamas ministro pirmininko arba

tos ministerijos ministro, kur buvo parengtas aktas96.

Monarchas yra informuojamas apie visas rengiamo akto ypatybes, jis taip pat

gali pareikšti ir savo politinę poziciją97, tačiau ji negali būti traktuojama kaip

privaloma, lemianti akto turinį, priešingu atveju, valdovas peržengtų savo

kompetencijos ribas. Todėl monarcho įtaka jo paties aktų leidimo procesui pasirodo

esanti mažybinė – didžiumą organizacinių, tvarkomųjų darbų nuveikia vyriausybė,

vadinasi, ir jos atsakomybė kur kas didesnė. Tačiau monarchas kai kuriose Europos

valstybėse turi teisę savarankiškai leisti teisės aktus. Monako Kunigaikštystės

Konstitucijos 46 straipsnis nustato, jog Kunigaikštis tam tikrais klausimais (užsienio

pasiuntinių, teisėjų, Ministro Pirmininko, Vyriausybės narių paskyrimas, Parlamento

paleidimas ir kt.) gali leisti ordonansus. 2003 m. pataisytoje Lichtenšteino

Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, jog Kunigaikštis gali savarankiškai leisti

ypatinguosius dekretus, iki 6 mėnesių sustabdančius tam tikrų Konstitucijos

straipsnių galiojimą.

Išimtinė valdovo kuruojamų valstybės reikalų sritis, kur išliko absoliuti jo

valdžia – karališkojo dvaro administravimo organizavimas. Štai Ispanijos Karalystės

Konstitucijoje įtvirtinta monarcho savarankiška teisė skirti ir atleisti karališkojo

dvaro tarnautojus.98

Daugelio Europos parlamentinių santvarkų Konstitucijose Valdovo

kompetencijai priskiriama teisė tvirtinti ministro pirmininko kandidatūrą, tačiau ši

prerogatyva tėra formali ir neatspindi monarcho politinės valios. Svarbu pažymėti, jog

Konstitucijose pati valdovo iniciatyvos prielaida Vyriausybės instituto formavimo

procesui yra nevienoda. Ispanijos Karalystės Konstitucijoje monarchui suteikta teisė

pačiam siūlyti ministro pirmininko kandidatūrą, pasitarus su parlamento politinių

partijų atstovais, tuo tarpu Belgijos Karalystės Konstitucija pripažįsta tik valdovo

teisę patvirtinti parlamento siūlomą kandidatūrą99. Tačiau abejais atvejais valdovo

96 С.А. Авакъан. Конституционное право. Энциклопедический словарь. –Москва: Норма, 2001. C ..363.

97 A.J.M. Kortmann, P.T . Bovend‘Eert. Dutch Law. -The Hague, 2000. P. 79.

98 Ispanijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sp00000_.html ; prisijungimo laikas:

2004-10-07.

99 Belgijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/be00000_.html ; prisijungimo laikas 2004-09-16;

Ispanijos Karalystės Konstitucija// http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sp00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-10-07.

sprendimą įtakoja Konstitucijoje įtvirtinta parlamentarizmo koncepcija: ministrų

kabinetas įgaliojimus gauna tik parlamento daugumai patvirtinus premjero

suformuotą vyriausybę ir pritarus jos sudarytai programai. Šiuo atveju lemiamas

vaidmuo tenka parlamente susidariusiai politinei pozicijai, proteguojančiai savo

lyderio kandidatūrą į premjero postą. Jeigu monarchas, nesutikdamas premjeru

tvirtinti parlamento daugumos remiamo atstovo, šioms pareigybėms pparinktų nors ir

labai kompetentingą, tačiau politinei pozicijai nepriklausantį asmenį, valstybėje kiltų

vyriausybės krizė. Valdovo iniciatyva sudarytas ministrų kabinetas parlamente

negautų politinės pozicijos pritarimo ir privalėtų atsistatydinti.

Tais atvejais, kai šalies parlamente nesusidaro stabili politinė pozicija, tam

tikrose monarchijose (Nyderlandų, Belgijos, Ispanijos, Jungtinės Karalystės), valdovo

prerogatyva, tvirtinant ministro pirmininko pareigybes, tampa kur kas svaresnė.

Politinio susiskaldymo parlamente dingstimi monarchas turi teisę pasirinkti, kuriai

partinei koalicijai patikėti politinės pozicijos vaidmenį100. Šios protekcijos dėka,

valdovas gali pareikalauti iš sudarytos parlamento daugumos skirti ministru

pirmininku jam priimtiną politiką. Aptartos teorinės institucinės sąveikos schemos

pavyzdžiu galėtume nurodyti Jungtinės Karalystės Valdovės Elžbietos II- osios

išreikštą politinę iniciatyvą, 1957 – aisiais premjeru patvirtinus G.Mak Milan‘ą, o

1963 –aisiais – A.Duglas – Hium‘ą, kurie nebuvo parlamento politinės daugumos

lyderiai101.

Vis dėlto, monarcho iniciatyva suformuotos vyriausybės (net ir gavusios

parlamento pasitikėjimą) veikla retai kada būna konstruktyvi, nes parlamente

susidariusios opozicinės jėgos nuolat rengia interpeliacijų vyriausybei ar

konkrečiam jos nariui projektus. Šiame procese prie jų dažnai prisijungia ir kai kurie

politinės pozicijos atstovai – „atskalūnai“, nepritariantys jų partijoje susiklosčiusiems

hierarchiniams – ideologiniams pakitimams, sudarius politinį konsensusą su

monarchu. Tokiu būdu, valstybės vyriausybės veiklos tęstinumas tampa

nebenuspėjamu, nes parlamento pozicija pernelyg susilpnėja ir susiskaldo,

nebeįstengdama atmesti inicijuojamus nepasitikėjimo votumus. Čia išryškėja ir

monarcho instituto kompetencijos spraga: jis neturi teisės kvestionuoti parlamente

100 J. Alder. Constitutional and administrative law. –London: The Macmillian Press LTD Houndsmills, Basingtoke, Hampshire

RG21 2XS, 1991. P. 199.

101 .А Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть особенная: страны Эвропы. – Москва: Издательство

БЕК,

1997. C. 50.

išreikšto nepasitikėjimo vyriausybe ir nepriimti jos atsistatydinimo102. Todėl

monarcho galimybė įtakoti vyriausybės institucijos sudarymo ir jos politikos

formavimo aspektus vertintina santūriai: susiklosčius palankiai politinei situacijai

subūręs ministrų kabinetą, valdovas neturi galimybės laiduoti jo tęstinumą politinės

krizės laikotarpiu.

Daug didesnes galias turi vykdomosios valdžios srityje turi Lichtenšteino ir

Monako, Liuksemburgo Kunigaikščiai. Pagal Liuksemburgo Didžiosios

Kunigaikštystės Konstitucijos 77 straipsnį, Didysis Kunigaikštis pats skiria ir

atleidžia Vyriausybės narius.103 Lichtenšteino Kunigaikštis, gali paleisti vyriausybę ar

atleisti atskirą ministrą, jei jis praranda monarcho pasitikėjimą. Visgi, Kunigaikštis

tokį sprendimą priima ne savarankiškai, o pasitaręs su Parlamentu.

Skirtingai nei dualistinėse santvarkose, parlamentarizmo koncepciją

proteguojančiose monarchijose valdovas neturi savarankiškos prerogatyvos

vyriausybės atsistatydinimo atveju paleisti parlamentą. Ši galimybė atsiranda tik tuo

atveju, kai aatstatydinus vyriausybę, parlamentas per atitinkamą laikotarpį nesugeba

sudaryti ir siūlyti monarcho patvirtinimui naują ministrų kabinetą, arba nepritaria

suformuotos vyriausybės veiklos programai. Konstatavus parlamento institucijoje

susiklosčiusią politinių struktūrų bendradarbiavimo aklavietę, valdovas gali paleisti

parlamentą paskutiniosios nesutikusios atsistatydinti Vyriausybės prašymu104. Be

vyriausybės ir monarcho, parlamento įgaliojimų nutraukimo klausimą paprastai

sprendžia ir trečioji, nepriklausoma institucija, atliekanti savotiško arbitro vaidmenį.

Štai Jungtinėje Karalystėje, valdovas negali patenkinti vyriausybės prašymo paleisti

parlamentą, negavus slaptosios valstybės tarybos (Privy Council) pritarimo105.

Vieningai nusprendus paleisti parlamentą, politinės krizės sprendimo svertai

suteikiami valstybės pilietinei bendruomenei, kuri rinkimų keliu įgaliojimus suteikia

naujai atstovaujamajai institucijai, pajėgiai suformuoti stabilią politinę poziciją ir

sudaryti konstruktyvią vyriausybę.

102 Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основные

институты.- Москва: Издательство БЕК, 2000. C. 50.

103 Liuksemburgo Didžiosios Kunigaikštystės

Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/lu00000_.html#A080_ ; prisijungimo laikas: 2004-10-24.

104 С.А. Авакъан. Конституционное право. ЭЭнциклопедический словарь. –Москва: Норма, 2001. C ..363.

105 J. Alder. Constitutional and administrative law. –London: The Macmillian Press LTD Houndsmills, Basingtoke, Hampshire

RG21 2XS, 1991. P. 199.

Dualistinėse Europos monarchijose, kurioms konstitucinės teisės doktrina

priskiria Lichtenšteino ir Monako Kunigaikštystes, monarchas turi didesnius

įgaliojimus. Antai Lichtenšteino Kunigaikštystės Konstitucijos 48 straipsnis nustato,

kad Kunigaikštis gali sustabdyti Parlamento įgaliojimus 3 mėnesiams arba išvis jį

paleisti.106

Parlamento, vyriausybės ir kitų valdžios institucijų atžvilgiu monarchas

išlaikė tam tikrą „kritikos prerogatyvą“. Jos turinį atskleidžia monarcho

kompetencijos ypatumus, nusakantis angliškosios bendrinės teisės principas:

„Patarti, Paraginti ir Įspėti“ (To Advise, Encourage and to Warn)107. Tai reiškia, jog

valdovas turi teisę gauti visą su valstybės ir visuomenės būties klausimais susijusią

informaciją, taip pat reikalauti pareigybinių ataskaitų iš įvairaus rango valstybės

veikėjų. Net nebūdamas valstybės ministrų kabineto vadovas ir nedalyvaudamas jo

rengiamuose posėdžiuose, monarchas savo oficialioje kalboje gali viešai išsakyti

kritiką tiek kolegialios Vyriausybės, tiek atskiro ministro veiklos adresu. Šios

prerogatyvos galia nėra vien įspėjamojo pobūdžio: ji taip pat gali reikšti ir peikiamo

valstybės veikėjo karjeros pabaigą. Štai Nyderlandų Karalystės konstitucinės teisės

doktrinoje teigiama, jog valdovui viešai pasmerkus konkretų valstybės pareigūną, šis

privalo arba paaiškinti ir argumentuoti kritikuotus jo veiksmus bei sprendimus, arba

atsistatydinti108.

Daugelyje Europos valstybių valdovas formaliai tebėra laikomas ginkluotųjų

pajėgų vyriausiuoju vadu, tačiau konkrečiose valstybėse realūs jo įgalinimai šioje

srityje yra skirtingi. Jungtinėje Karalystėje pagal 1689 m. Teisių bilio nuostatas, be

parlamento sutikimo, valdovas negali naudotis prerogatyva savarankiškai priimti

karinio pobūdžio sprendimus. Tuo tarpu Ispanijoje Valdovas pripažįstamas

vyriausiuoju aarmijos vadu ne tik konstituciškai, tačiau ir faktiškai disponuoja šiais

įgalinimais. 1981 m. Ispanijos Karalius Chuanas Karlas neparėmė šalyje inicijuoto

karinio pučų organizatorių, įsakydamas visiems kariuomenės daliniams likti

dislokacijos vietose109.

106 Lichtenšteino Kunigaikštystės Konstitucija//http://www.fuerstenhaus.li/verfassung.0.html?&lang=en ;

prisijungimo laikas: 2004-10-15.

107 J. Alder. Constitutional and administrative law. –London: The Macmillian Press LTD Houndsmills, Basingtoke, Hampshire

RG21 2XS, 1991. P. 198.

108 A.J.M. Kortmann, P.T . Bovend‘Eert. Dutch Law. -The Hague, 2000. P. 79.

109 Н.В. Попов. Монархи Звропы. – Москва, 1996. C. 239.

3.4. Monarcho imunitetas

Monarchijos valdymo formą įtvirtinusių Europos valstybių Konstitucijose

valdovo institutas yra apsaugojamas konstitucinėmis nuostatomis, užtikrinančiomis

jam, kaip valstybės vadovui teikiamas konstitucinio statuso garantijas.

Monarcho statusas savo imuniteto ypatybėmis išsiskiria iš visų kitų valdžios

institucijų. Daugumoje Europos Konstitucijų vyrauja principas: „valdovas yra

neliečiamas“110. Liuksemburgo, Lichtenšteino konstitucijose tik visai neseniai buvo

panaikinta tezė, jog valdovo asmuo yra šventas, Norvegijos Karalystėje tokia

formuluotė yra iki šiol.

Europoje ši reikšmė yra labiau metaforizuota ir suvokiama ne kaip absoliuti

dogma, o kaip pačioje visuomenėje susiformavęs mentalitetinis sentimentas tokios

institucijos atžvilgiu. „Šventumo“ epitetas Europos konstitucinėje doktrinoje

vertinamas santūriai, neretai moderniose monarchinių valstybių Konstitucijose jis

net nėra minimas. Valdovas sakralizuojamas itin savotiškai – jam jaučiama didelė

pagarba, jis vertinamas kaip autoritetas, tačiau jo šventumas kildinamas ne iš

nepasiekiamo Dieviškumo versmės, o iš paprastų žmogiškųjų vertybių.

Reikšmingiausias monarcho imuniteto bruožas yra jo neliečiamumas, kuris

gali dvejopai charakterizuoti Valdovo statusą. Konstatuosime, jog konstitucinės tteisės

doktrinoje monarchas gali būti traktuojamas ir kaip asmuo, ir kaip institucija111.

3.5. Asmeninis monarcho imunitetas

Monarcho asmeninio imuniteto turinio esmę atspindi konkrečiose

Konstitucijose valdovo asmeniui suteiktos teisinio pobūdžio garantijos. Personalinio

pobūdžio imunitetas taikomas tik valdovui, taip pat laikinai jis gali būti suteiktas

110 Liuksemburgo Didžiosios Kunigaikštystės

Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/lu00000_.html#A080_ ; prisijungimo laikas: 2004-10-24;

Norvegijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/no00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-

09-29.

111 A.J.M. Kortmann, P.T . Bovend‘Eert. Dutch Law. -The Hague, 2000. P. 78.

sosto regento funkcijas vykdančiam asmeniui monarcho nepilnametystės ar ligos

metu. Ši privilegija netaikoma jo šeimos asmenims, taip pat dvaro tarnautojams112.

Europos valstybių konstitucinės teisės doktrinoje vyrauja nuomonė, jog

valdovo teisinis imunitetas apsaugo jį nuo imperatyvių viešosios teisės normų

reikalavimų. Tačiau kartu pažymima, jog valdovo imunitetas negali būti

pripažįstamas privatinėje teisenoje. Taip reziumuojama, jog monarchas nėra atleistas

nuo asmeninės civilinės atsakomybės113.

Vakarų Europos konstitucinės teisės doktrinoje laikomasi požiūrio, jog valdovo

absoliutaus asmeninio imuniteto teoriją nuneigia karūnacijos metu asmens

duodama priesaika ne tik saugoti valstybės vientisumą, nepriklausomybę, jos

įstatymų veiksmingumą, tačiau taip pat gerbti visuomenės ir piliečių teises bei

laisves114.

Prisiekdamas valdovas prisiima pareigą užtikrinti valstybėje galiojančių

įstatymų veiksmingumą, kartu suvaržydamas savo galimybę piktnaudžiauti įgyto

imuniteto privilegijomis. Modernios monarchijos visuomenėje iš valdovo asmens

tikimasi teisinės sąmonės bei teisinės kultūros pavyzdžio kitiems. Priesaika šiuo

atveju nėra formalus karūnacijos elementas – ji liudija būsimo monarcho lojalumą

šalies visuomenės prioritetinėms vertybėms, tarp jų ir teisei.

3.6. Monarcho institucinis imunitetas

Valdovas, įgyvendamas savo kompetenciją valstybės įstatymų leidžiamosios,

įstatymų vykdomosios ar teisminės valdžios srityje išlieka neliečiamas ir

neatskaitingas nei vyriausybei, nei parlamentui, nei valstybės teismų sistemai,

išvengdamas politinės – teisinės atsakomybės dėl priimtų ir realizuotų valstybinio

valdymo reikšmės sprendimų.

Parlamentinėse monarchijose valdovo instituto neliečiamumą pagrindžia jo

atskaitingumo delegavimo kitoms valdžios institucijoms principas. Jo turinio esmę

112 J. Alder. Constitutional and administrative law. –London: The Macmillian Press LTD Houndsmills, Basingtoke, Hampshire

RG21 2XS, 1991. P. 195.

113A.J.M. Kortmann, P.T . Bovend‘Eert. Dutch Law. -The Hague, 2000. P. 79.

114 Ispanijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sp00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-09-12;

Belgijos Karalystės Konstitucija// http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/be00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-11-03.

sudaro kelios svarbios konstitucinėje doktrinoje išskirtos prielaidos, kurias

pamėginsime apžvelgti.

Pirmiausia tenka konstatuoti, jog monarcho vaidmuo valstybės valdžių

organizacijoje pastebimai minimizuojamas, pagrindinės valdymo funkcijos

sutelkiamos parlamento bei vyriausybės institucijose, kurioms ir tenka visa politinė –

teisinė atsakomybė. Toks Valdovo kompetencijos apribojimas yra būdingas visoms

parlamentinėms monarchijoms. Sumenkinant monarcho instituto įtaką įstatymų

leidybos bei įstatymų vykdomosios veiklos procesams, nulemiamas ir adekvatus jo

atskaitingumo pokytis. Angliškosios bendrinės teisės doktrinoje monarcho

kompetencijos apribojimas labai teisingai išreiškiamas teiginiu „The King can do no

wrong“ (Karalius negali daryti nieko blogo)115. Be abejo, tai nereiškia jog visi

sprendimai, kurių priėmime dalyvavo valdovas, yra priderami, pagrįsti ir teisingi.

Tačiau šis teiginys liudija sumenkėjusias monarcho instituto prerogatyvas – jis

negali padaryti nieko blogo, nes tam neturi pakankamai svarių teisinių įgalinimų.

Verta pabrėžti, jog monarchas nebetenka galimybės savarankiškai leisti savo

teisės aktus, vadinasi praranda institucinio nepriklausomumo savybę

įgyvendindamas savo funkcijas. Visus įgalinimus jis realizuoja tik kartu veikiant

kitoms valdžios institucijomis – parlamentui, vyriausybei, teismų sistemai116. Tokiu

būdu visi valdovo kompetencijai priskirti įgaliojimai įgauna juridinę reikšmę, tik juos

patvirtinus konkrečiai institucijai ir atlikus būtinus formalumus. Tradiciniu tokios

juridinės kooperacijos pavyzdžiu

galima būtų nurodyti valdovo ir vyriausybės

bendradarbiavimą, kadangi parlamentinėje monarchijoje šių institucijų tandemas

atlieka vykdomosios valdžios funkcijas ir bene glaudžiausiai tarpusavyje sąveikauja.

115 Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основные

институты.- Москва: Издательство БЕК, 2000. C. 34.

116 М.В. Баглай, Ю.И. Лейбо, Л.М. Энтин. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Норма, 2002. C. 119.

Išvados

1. Baigiamajame darbe išnagrinėti monarcho instituto konstitucinio

statuso aspektai Europos valstybėse. Juos taip pat pagrindėme ir konkretizavome

įvairiomis politinėmis, socialinėmis, istorinėmis žiniomis, suteikiančiomis galimybę

visapusiškai įvertinti šioje studijoje gvildentų klausimų problematiką.

2. Konstituciškai reglamentuojamas monarcho institutas, įsiterpdamas į

valstybės valdžių organizavimo sistemą, lemia monarchijos valdymo formos

susidarymą. Šios valdymo formos ypatumai atsiskleidžia, nagrinėjant konstituciškai

reglamentuotus specifinius monarcho instituto požymius.

3. Monarchas Konstitucijos struktūroje išskiriamas kitų valstybės valdžios

institucijų atžvilgiu. Jam dažniausiai suteikiama ir prioritetinė pozicija Konstitucijoje

įtvirtintoje visuomenės bei valstybės vertybių skalėje. Monarcho instituto ideologinė

išaukštinimas itin pastebima senesnių – XIX – ojo, XX – ojo amžiaus pradžios

Konstitucijų struktūrose. Tuo tarpu moderniuose monarchinių valstybių (Ispanijos,

Belgijos, Nyderlandų Karalystės) Aukščiausiuose Įstatymuose ši valdžios institucija

reglamentuojama kur kas santūriau – konstituciškai ji nebėra pripažįstama svarbia

visuomenės ir valstybės vertenybe. Manytume, monarchijos instituto devalvacija

Konstitucijos struktūroje yra neišvengiama, nes modernioje valstybėje esminės

vertybės pavyzdžiu pripažintinas Tautos Suvereniteto požymis, tuo tarpu valdžios

institucija – monarchas, tampa tik šios ir kitų vertybių puoselėtoju bei plėtotoju.

4. Monarcho instituto formavimo principai – sosto paveldimumas ir sosto

rinkimai – buvo atskleisti aptariant konkrečias sosto užėmimo sistemas. Galime

konstatuoti, jog monarcho instituto sudarymo procedūra smarkiai skiriasi nuo kitų

valdžios institucijų suformavimo ypatumų. Paveldimo Sosto monarchijose taikomi

pretendentų kilmės prioritetai akivaizdžiai prieštarauja lygios ir laisvos visuomenės

principinėms nuostatoms. Renkamo sosto modelis taip pat neatitinka esminių

demokratiškų valdžios institucijos sudarymo prielaidų: visuomenė tokiuose

rinkimuose nedalyvauja. Monarchijos instituto formavimo ideologijoje

tūkstantmečiais buvo ignoruojama moters – valdovės perspektyva. Daugelio

šiuolaikinių pasaulio monarchijų Konstitucijose tebėra fiksuojamos moters lytį

diskriminuojančios sosto paveldėjimo nuostatos. Švedijos, Belgijos ir Nyderlandų

Karalysčių Konstitucijų pataisos, įteisinusios lygias moterų ir vyrų galimybes

paveldėti sostą, galėtų būti pavyzdžiais visoms monarchinėms santvarkoms,

siekiančioms pelnyti modernios visuomenės simpatijas ir pasitikėjimą.

5. Monarchas valdžios įgaliojimų netenka ne tik savo mirties atveju.

Baigiamajame darbe pateiktos sosto atsisakymo išimtys nors ir nėra itin skaitlingos,

tačiau paneigia teiginį, jog monarcho galiojimų laikas apspręstas jo mirties momentu.

Paprastai konkretaus monarcho valdžios laiko tarpsnis būna kur kas ilgesnis už

parlamento ar prezidento institucijų kadencijų trukmę. Valdovas išlieka neutraliu bei

nepakeičiamu valstybės bei visuomenės raidos stebėtoju, padedančiu užtikrinti

Konstitucijoje įtvirtintų skaidrumo, sąžiningumo ir kitų principų paisymą, valdžios

institucijoms realizuojant joms patikėtas funkcijas.

6. Europoje ne visi monarchai turi Konstitucijos suteiktus vienodus

įgaliojimus. Jie varijuoja priklausomai nuo monarchinės santvarkos tipo. Didžiausias

galias turi Vatikano Pontifikas, kiek mažesniais įgaliojimais disponuoja Monako,

Lichtenšteino Kunigaikštysčių valdovai. Europos parlamentinėse monarchijose

valdovas, gaudamas įgaliojimus iš parlamento institucijos, valdo pritariant Tautai.

Parlamentinėse monarchijose tarp valdovo ir kitų valdžios institucijų susiklosto

lygiavertė institucinės priklausomybės būsena: parlamentas ir vyriausybė praktiškai

negali atstatydinti valdovo, o šis turi tokias pat menkas atgręžtino poveikio galimybes.

Valdovo atliekamos valdžios prerogatyvos teoriškai yra gana svarbios, tačiau jos yyra

formalaus pobūdžio.

7. Monarcho demokrato įvaizdis atsiskleidžia, šiam ieškant naujų veiklos

sričių ir linkstant į visuomeninės veiklos pusę. Kadangi parlamentinėje santvarkoje

monarcho instituto egzistencijos perspektyva tiesiogiai priklauso nuo visuomenės

pozicijos, valdovas tampa suinteresuotas suartėti su ja, tam kad įgytų jos palankumą

ir pasitikėjimą. Visuomenė šiuo atveju, įgyja dar vieną stiprų ir jai lojalų sąjungininką

– politiškai neutralų, stabilų, teisingą valstybės veikėją, atstovaujantį jos interesus

valstybės valdymo reikaluose. Vakarų Europos monarchų gebėjimą integruotis į

visuomenės egzistencijos peripetijas ir jų teigiamą vaidmenį demokratinių procesų

raidoje šiandien viešai pripažįsta net respublikos valdymo formos šalininkai117.