Demokratiniai rinkimai

Rinkimai (kaip ir plebiscitai, referendumai) yra piliečių valios išraiškos formos.

Rinkimai demokratinėje visuomenėje skirti atstovavimo organų (pariamentų,

municipalitetų) ir vykdomosios valdžios atstovų (prezidentų, vyriausybės)

rinkimui. XIX a.pab. išleistame F.A.Brokhauzo ir I.A.Bfrono

„Enciklopediniame žodyne“ rašoma, jog :“Žodis „rinkimai“ vartojamas kaip

juridinis terminas išreikšti tam tikram aktui, kurio dėka žinomas visuomeninis

ar politinis junginys išskiria iš savo tarpo vieną ar kelis savo narius kaip

atitinkamos visuomeninės grupės ar visos tautos atstovus arba kaip asmenis,

atitinkančius reikalavimus užimti tam tikras pareigas, atlikti atitinkamas

funkcijas. Būdama vienu valdžios formavimo ar teisių išrinktam aasmeniui

suteikimo būdų, rinkimų sistema gali egzistuoti su kitomis žinomomis teisinių

įgaliojimų suteikimo formomis: konkursais, burtų metimu, eiliškumu bei

vyriausybės skyrimu“.

Reprezentavimo problemas plačiai nagrinėjo Ž.Ž.Ruso (Rousseau) ir

Ž.P.Esmeinas (Esmein). Pirmasis gana nuosekliai bandė individualistiniu

metodu konstruoti socialinio asmens valią. Pagrindinis Ž.Ž.Ruso teiginys yra:

paklusdama daugumos sprendimui mažuma. nepasiduodanti jokiai svetimai

valiai, grjžta į bendrosios valios vagą.

Tauta, savo žinioje turinti atskirą teritoriją ir nustačiusi jai valdymo

formą, vykdo savo suverenitetą. Suverenitetas reiškiamas tiek viduje, tiek

išorėje. Jis yra pačioje tautoje, ir tik pastaroji yra jo šaltinis. Pagrindinis

tautos savarankiškumo teisinis principas &– suvereniteto priklausymas tik

tautai. Turime suvokti, kad „tauta“ apima buvusias, esamas ir būsimas kartas

(tęstinis socialinis junginys), o suverenios tautos valios išreiškimas rinkimais

– tai tik dalies jos, t.y. rinkėjų balsų išdava. Teisė dalyvauti rinkimuose

suteikiama ne visai suvereniai tautai, o tik jos tteisinei daliai. Teisė dalyvauti

rinkimuose vadinama politine rinkimų teise. Tie šalies piliečiai, kurie šia

teise naudojasi, ir yra teisinė tauta. Taigi rinkejų visuma nėra pati gyvoji

tauta, o tik jos reprezentantė. Ž.P.Esmeinas išskiria tris būtinus valstybėje

veiksnius:

1. Suvereninę nuolatinę tautą.

2. Piliečių visumą arba gyvąją tautos kartą.

3. Piliečius-rinkėjus arba teisnę tautą.

Rinkėjų vykdoma tautos reprezentacija turi juridinj pobūdį, kuris

įgyvendinamas per atskirų individų suderintą valią, išreiškiamą politine

rinkimų teise. Rinkėjai, reprezentuodami gyvąją tautą, atlieka savo funkciją,

socialinę pareigą. Taigi reperezentacija nėra jų subjektyvistinė teisė.

Suvereninę tautos valią reikšdami balsavimu, rinkėjai veikia ne savo, o tautos

vardu.

M.Rėmeris veikale „Reprezentacija ir mandatas“ nagrinėja rinkimus,

kaip rinkėjų interesų atstovavimo problemą. Atstovaujama tada, kai vienas

asmuo daro ką nors už kitą, t.y., kai atstovo veiksmas kartu yra ir

atstovaujamojo valios pareiškimas. B.Rėmeris išskiria du atstovavimo tipus:

1)atstovavimo mandatą, kaip aasmens valios tęsimą ir 2)reprezentaciją, kaip asmens

valios pavadavimą.

Yra 2 politinės teisės kaip tautos suvereniteto įgyvendinimo būdai.

Graikai pripažino tik tiesioginę demokratiją, kaip ir tiesioginius rinkimus,

kadangi aktyvioji visuomenės dalis galėjo būti sukviesta į vieną susirinkimą.

Tačiau lygybės principas dar nebuvo žinomas. Vergoviniai santykiai buvo

reikalingi tam, kad laisvieji piliečiai turėtų laiko užsiimti valstybės reikalais.

Viduramžių valstybės jau negalėjo pasitenkinti tiesiogine demokratija.

Buvo renkami atstovai ir siunčiami į atstovaujamąjį organą, kuriamejie turėjo

kalbėti už savo rinkėjus – tai jau reprezentacinis valdymas. Galimas atvejis,

kai renkami „rinkikai“, kurie renka atstovus &– tai netiesioginiai rinkimai.

Reprezentaciniame valdyme atstovaujamojo valia aktyviai nepasireiškia.

Pastarąjį visiškai pavaduoja reprezentantas. Atstovavimą mandatu sprendžia

pats atstovaujamasis. Jis išrenka atstovą ir suteikia jam atstovavimo funkciją.

Tokiu atvėju atstovą renka atstovaujamasis. Rinkėjo nevaržo jokios taisyklės

ir atstovą jis gali išsirinkti savo nuožiūra; taip pat jam pavesti kai kurias

funkcijas, suvaržyti jį nurodymais ar atimti mandatą. Valdžios funkcijų

vykdymo mandatas, kuriuo varžoma atstovo kompetencija, vadinamas

imperatyviniu mandatu. Turint imperatyvinį mandatą deputatą varžo

rinkiminės programos, rinkėjų priesakai, nurodymai ir kontrolė. Taigi

atstovas atsako už savo veiksmus rinkėjams. Atsakomybė moraline prasme

– pareiga vykdyti įpareigojimus ir patikėtus uždavinius. Imperatyvinis

mandatas -tai santykis, kuris susidaro tarp piliečių-rinkėjų

ir jų atstovų. Rinkėjai gali reikalauti ataskaitos atstovo už darbą.

Taigi deputatai pavaldūs rinkėjų kontrolei, gali būti

atšaukiami arba keičiami. Ypač griežti imperatyviniai mandatai buvo suteikti

Lenkijos-Lietuvos Respublikos Seimo atstovams pagal 1791 m. gegužės 3 d.

Konstituciją. Griežto imperatyvinio mandato taikymas atstovo statusą beveik

prilygino skiriamų valdininkų statusui. Šiuo atveju deputato rinkimas – tik

tam tikras paskyrimo būdas, iš esmės nesiskiriantis nuo administracijos

pareigūno skyrimo. Imperatyvinis mandatas dera tik tiesioginei demokratijai.

Klasikinė demokratija atmeta Ž.Ž.Ruso tezes apie suvereninį individą,

visuomenės sutartį ir bendrąją ar visuotinę valią. Reprezentacinis valdymas,

kai rinkėjai renka atstovus, kurie vykdo suverenitetą tautos vardu, o patys

valdžios nevykdo, tampa vienu pagrindinių klasikinės demokratijos bruožų.

Atstovai nevykdo jokių rinkėjų įsakymų ir nėra kontrolės; jie veikia savo

iniciatyva ir nuožiūra. DDeputatai remiasi tik savo įsitikinimais bei sąžine.

Tapdami tautos atstovais, jie pavaduoja pagrindinius tautos reprezentantus

– rinkėjus, o drauge ir pačią suvereninę tautą. Tokiu būdu atsiranda 2

lygių tautos reprezentacija: 1)teisinės tautos (rinkėjų, negalinčių atlikti valdžios

funkcijų) ir 2)tautos reprezentantų (vykdančių valdžią). Rinkėjus apibrėžia

tam tikros konstitucinės ir kitų įstatymų normos. Deputatų (kuriems neturi įtakos

imperatyvinis mandatas) rinkėjai negali

atšaukti, šalinti ar kontroliuoti. Teisinė tauta reiškia valią visai valdžiai ir

jos galia yra steigiamoji; atstovų galia yra įsteigta ir apribota atstovavimo

ribomis.

Atstovavimo ir imperatyvinio mandato formos įvairios, o mišraus

atstovavimo tipas gali būti pavadintas reprezentaciniu mandatu. Jis skiriasi

nuo grynosios reprezentacijos tuo kad:

1. Atstovavimo sudaryme aktyviai dalyvauja patys rinkėjai -teisinė tauta,

kuri skiria savo atstovus rinkimais.

2. Atstovai yra kontroliuojami rinkėjų ir jiems atsiskaito. Rinkimų

periodiškumas – kontrolės ir atsakomybės išraiška. Dažnesni rinkimai leidžia

aktyviau kontroliuoti atstovus (reikšti pasitikėjimą ar nepasitikėjimą jais).

Numatoma ir parlamento paleidimo galimybė bei jo veikimo teisinės sąlygos.

Parlamento kaip atstovaujamo organo atsisakymas vykdyti konstitucines

normas (pvz., rinkimus atidėti neribotam laikui) nepriklauso nuo rinkėjų

valios . Tokiu atveju rinkėjų korpusas bejėgis teisinės iniciatyvos atžvilgiu ir tik gyvoji tautos karta šią krizę gali įveikti prievarta ir išvaikydama teisinių normų ribas peržengusį parlamentą.

Šiandieninės rinkimų sistemos formavimuisi įtakos turėjo XVIII a.pab.

Didžioji prancūzų revoliucija bei XIX a.vid. demokratinės revoliucijos

Europoje; nors jau pirmykštė bendruomeninė valdžia ir rinkimų embrioninės

apraiškos &– vėlesnių epochų valdžios formų prototipas. Anglijos

pariamentarizmo patyrimas, prancūzų ideologija ir žmogaus teisių teorija

turėjo didelę įtaką tautos atstovavimo pagrindimui ir praktiškam jo

jgyvendinimui. Tautos suvereniteto principas iškilmingai skelbiamas XVIII

a.pab. konstitucijose. Prancūzijos “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje”

(1789 m.) teigiama: „Bet kokio viešpatavimo pagrindas pačia savo esme glūdi

tautoje. Joks asmuo ir jokia įstaiga negali realizuoti valdžios, kuri nekiltų iš

jos“.

XVIII-XIX a. beveik visose šalyse buvo panaikintas absoliutizmas ir

paveldėjimo formą pakeitė atstovaujamoji valdymo forma, rinkimų principas

tapo pagrindiniu jstatymų leidimo valdžios atsiradimo šaltiniu. Šis principas

iš dalies naudojamas formuojant vykdomąją ir teisminę valdžią. Luominius

rinkimus pakeitė politiniai, kuriems būdingas balsavimo teisės išplėtimas.

Visuotiniai rinkimai, į kuriuos XVIII a. žiūrėta labai priešiškai, XIX a.

praktikuojami Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, JAV. Visuotinė balsavimo

teisė suprantama kaip taikytina visiems sluoksniams, ne vien aristokratijai

ar pasiturintiesiems. Demokratinių rinkimų pradžioje kilo ginčas: “Piliečių

balsavimas – jų teisė ar politinė socialinė pareiga?”. Jei tai piliečio teisė,

balsavimas gali būti tik visuotinis. Balsavimo teisės gali neturėti tik

mažamečiai, nepilnapročiai ir pan. – tie, kurie dėl savo psichinio ar socialinio

nebrandumo jokios sąmoningos valios valstybės klausimais turėti negali; taip

pat nuteistieji, globojamieji. XIX a. politinio veiksnumo amžius ne visuomet

sutampa su pilietine pilnametyste ir svyruoja nuo 20 (Šveicarija) iki 30

(Olandija) metų. Žymus visuotinės rinkimų teisės apribojimas – moterų

eliminavimas iš rinkimų. Vyravo nuomonė, esą moters teisių plėtimas

pavojingas

šeimos pagrindams. Taigi moteris, būdama veiksni civilinės teisės

požiūriu, lygiateisė su vyru privatinės teisės santykių sferoje, buvo

diskriminuojama nagrinėjamo klausimo atžvilgiu.

Pirmą kartą rinkimų teisę moterims pripažino 1906 m. Suomijos pozityvinė konstitucinė teisė.

(Jordanijos moterys rinkimų teisę turi tik nuo 1982 metų.)

Rinkimų teisė buvo ribojama suterštos moralės ir gaunantiems valstybinę

pašalpą asmenims, negalintiems mokėti skolininkams, kariškiams. XIX a.

rinkimų teisės trūkumus padėti įveikti turėjo mokslo cenzo įvedimas. 1882

m. rugsėjo 24 d. Italijos rinkimų jstatymas neleido balsuoti skaityti ir rašyti

nemokantiems asmenims. Kai kuriose šalyse rinkimų teisę ((teisę rinkti) ribojo

turto cenzo reikalavimai. Viduramžiais teisę rinkti turėjo žemę valdantieji.

Vėliau, pramonę ir amatus prilyginus žemdirbystei, rinkėjų ratas žymiai

išsiplėtė. Kai kada rinkimų teisė buvo nustatoma pagal valstybei mokamų

mokesčių dydį. Rinkimų teisės suteikimas vien pasiturintiems buvo

argumentuojamas jų didesniu savarankiškumu ir suinteresuotumu valstybės

gerove apskritai. Jie geriau išsilavinę ir protingiau gali naudoti rinkiminius

įgaliojimus. O neturtingieji sluoksniai gali išjudinti finansinius valstybės

pamatus. Reiškia, turto cenzas negali būti socialiniu rinkimų pagrindu,

kadangi negarantuoja nei protinių, nei moralinių rinkėjų ir renkamųjų

savybių. Prieita išvados, kad turtas suteikia daugiau galimybių. TTačiau

negarantuoja žinių ir moralinių savybių, privalomų renkamajam.

Inteligentiškiausi yra viduriniai sluoksniai. Turto cenzo įteisinimas atvedė į

plutokratijos viešpatavimą – išskirtinį savanaudiškų interesų tenkinimą

valstybės sąskaita. XIX a. tam tikras turto cenzas, kaip aktyvios rinkimų

teisės sąlyga, egzistavo Austrijoje, Belgijoje, Olandijoje, Ispanijoje,

Portugalijoje, Prūsijoje, Švedijoje ir NNorvegijoje. Anglijoje greta turto cenzo

1867 m. reformos bilio pagrindu buvo įvestas ir mokslo cenzas.

XIX a. netiesioginiai rinkimai buvo praktikuojami Prancūzijoje,

Ispanijoje, Prūsijoje, Bavarijoje, Austrijoje, Švedijoje. Šių rinkimų esmė ta,

kad rinkėjai (mažai išsilavinę) renka tik rinkikus, kuriuos pažįsta ir kurie

išsiskiria savo įtaka, išsilavinimu, visuomenine padėtimi; o pastarieji jau

sugeba įvertinli iškelto kandidato sugebėjimus. Suprantama, netiesioginiai

rinkimai visiškai netinkami ten, kur pirminių rinkimų įtaka tokia didelė,

kad rinkikas yra priverstas balsuoti už tą, o ne už kitą kandidatą.

XIX a. buvo sudaromos daugiamandatinės ir vienamandatinės

apygardos. Pirmosiose būdavo balsuojama pagal politinių organizacijų

sudarytus sąrašus. Tokiuose rinkimuose buvo įmanomi įvairūs rinkiminiai

manevrai. Sąrašo pradžioje buvo įrašomi gerai apygardoje žinomi kandidatai,

o po jų – mažai ar visiškai nežinomi rinkėjams asmenys. Balsavimas buvo

viešas ir slaptas. Viešojo balsavimo šalininkai teigė, kad rinkimų teisė turi

tarnauti nne rinkėjų asmeninei, o visų naudai, todėl rinkimų eigą turi

kontroliuoti visuomenė. Slaptas balsavimas žymiai demokratiškesnis, kadangi

spaudimas rinkėjo valiai neįmanomas. Viešas balsavimas užleido vietą

slaptajam net Anglijoje, kas susilaukė itin stipraus pasipriešinimo. Kai kuriose

valstybėse rinkimų biuleteniai buvo išdalijami vokuose ir grąžinami

užantspauduoti.

XIX a. buvo žinomas D.S.Milio projektas, įvertinantis rinkėjo

išsilavinimą. Išsilavinusio rinkėjo balsas buvo tolygus dviems ar trims

neturinčio tam tikro mokslo cenzo asmens balsams. Reikia paminėti Lou

apjungto balsavimo sistemą, t.y. leidimą rinkėjui atiduoti po balsą už

kiekvieną kandidatą arba sujungti tuos balsus vienam kandidatui. Buvo

svarstoma llordo Kernso sistema, apribojanti rinkėjo teisę balsuoti už visus

kandidatus ir t.t.

XIX a. buvo panaikinti arba priimti nauji pasyviosios rinkimų teisės

reikalavimai:

1. Deputatą rinkti tik nustatytos rinkiminės apygardos ribose.

2. Kad kandidato turto cenzas būtų žymiai didesnis nei rinkėjo.

3. Amžiaus cenzo.

Unikalus buvo Danijos rinkimų įstatymas, teisę rinkti suteikiantis nuo

30 metų amžiaus, o būti išrinktam – nuo 25.

Įvairiai traktuojama buvo valstybinių tarnautojų rinkimų teisė. Iš vienos

pusės – valstybės reikalus jie išmano geriausiai; iš kitos – kyla jų veiklos

kontrolės problema. XIX a. Italijos įstatymai reikalavo, kad parlamente būtų

ne daugiau kaip 40 valdininkų, 10 teisėjų ir 10 profesorių. Įstatymai

nevienodai reglamentavo ir deputato darbo atlyginimą.

Demokratinių rinkimų teisė ir jų organizavimas

Demokratiniai rinkimai ir rinkimų teisė kaip normų visuma, reguliuojanti visą rinkimų

(nuo balsavimo teisės pripažinimo iki galutinių rezultatų paskelbimo)

procedūrą, yra glaudžiai susijusi su visais kitais demokratiniais institutais, o

visų pirma – su piliečio teisėmis ir laisvėmis. Rinkimų teisės demokratiškumas

priklauso nuo teisių ir laisvių demokratiškumo. Taip pat rinkimai yra

istoriškai būtinas demokratijos formavimosi elementas. Renkamumas

tampriai moraliai susaisto parlamentą ir tautą, yra pastarosios atstovavimo

politinės jėgos šaltinis. Išnyksta priklausomybė nuo biurokratinio

mechanizmo. Iš dviejų pagrindinių rinkimų instituto elementų tik aktyvi

rinkiminė teisė (teisė rinkti) turi subjektyviosios teisės bruožų. Pasyvi rinkimų

teisė (teigiamų ir neigiamų savybių visuma), leidžianti būti išrinktam – daro

sugebėjimo pasinaudoti privilegijomis, o ne teisės, kkuri galėjo būti

jgyvendinta, įspūdį.

Rinkimuose susiduria įvairių grupių interesai. Vyksta atkakli rinkiminė

kova. Daugelyje šalių rinkimai yra ne vien priemonė režimui paremti; jų

dėka tauta pasirenka politinius lyderius ir politikos kryptį. Taigi kandidatų

pasirinkimas yra tolygus konkrečios politikos pasirinkimui. Politinius lyderius

krašto piliečiai pasirenka rinkiminės kovos metu, o formaliai už vieną ar

kitą lyderj ar atstovą (kartu ir politikos kryptį) balsuoja betarpiškai

rinkimuose. Rinkimų procese objektyviai įvertinama politinių partijų ir

organizacijų įtaka bei jėgos. Vakarų politologai 6-ojo dešimtmečio pradžioje padarė

išvadą, kad atstovaujamoji demokratija – tai potencialių valstybės veikėjų

konkurencija dėl rinkėjų balsų. Toku būdu demokratija suvokiama kaip

politikų ir visuomenės mažumos valdymas.

Daugelyje pasaulio valstybių rinkimai yra visuotiniai, lygūs, slapti ir

liesioginiai. Rinkimai yra visuotiniai, jeigu neribojami turto, socialiniu,

rasiniu ar paveldėjimo skirtumu. Amžius ir kiti cenzai į visuotinumo sąvoką

neįeina. Aišku , kad šalies pilietybės reikalavimas yra pateisinamas.

Daugelis valstybių susiduria su absentizmu – nedalyvavimu balsavime.

Absentizmas gali būti apolitinis ir politinis. Pagrindinės apolitinio

nedalyvavimo balsavime priežastys: liga, toli rinkiminė apylinkė, lytis, amžius.

Politinio absentizmo priežastis – nedalyvavimas rinkimuose yra politinė

pozicija. Absentizmą veikia įvairios aplinkybės, bet dažniausiai tai -politinės

ir ekonominės priežastys. Mažesnio rinkėjų kontingento išrinktų atstovų

valdžia turės įtakos visiems rinkėjams, kaip ir jų iniciatyva vykdomos

reformos. Kartu tai yra protesto forma siūlomoms reformoms bei

kandidatams. Siekiant įveikti absentizmo padarinius, leidžiama balsuoti

paštu, pagal įgaliojimus, iš anksto.

Demokratinių politinių režimų šalyse rinkimai yyra lygūs. Tam būtinos

trys sąlygos:

• kiekvienas rinkėjas disponuoja lygiu balsų skaičiumi;

• kiekvienas deputatas atstovauja lygiam rinkėjų skaičiui;

• negalimas rinkėjų dalijimas pagal turtinius, rasinius, religinius

ar kitus požymius. Renkamų atstovų skaičius turi priklausyti nuo rinkėjų

skaičiaus apygardoje.

Rinkimai gali būti tiesioginiai ir netiesioginiai (daugiapakopiai).

Tiesioginių rinkimų metu rinkėjas balsuoja už konkretų sąrašą ar kandidatą.

Netiesioginių rinkimų metu rinkėjai patys nerenka savo atstovų, o tik

rinkikus. Trijų ar keturių pakopų rinkimai pasitaiko retai (dalis Prancūzijos

Senato). Dvipakopiais rinkimais renkami JAV ir Suomijos prezidentai,

Indijos aukštieji rūmai.

Rinkimai pagal renkamąjį organą skirstomi į prezidentinius,

parlamentinius, municipalinius ir kt. Rinkimai pagal juos apsprendusias priežastis skirstomi į eilinius,

neeilinius, papildomus. Dažniausiai rinkimai vyksta nedarbo dieną, tačiau

Danijoje – antradieniais, Airijoje -antradieniais, trečiadieniais ar

ketvirtadieniais, Olandijoje -trečiądieniais ir t.t. Belgijoje parlamento

rinkimus skelbia karalius, Vokietijoje – prezidentas, Prancūzijoje – vyriausybė.

Daugumoje valstybių sudaromos rinkiminės apygardos. Lygias rinkėjų

skaičiumi apygardas suformuoti yra neįmanoma, nes vyksta nuolatinė

gyventojų migracija. Didžiojoje Britanijoje apygardos pertvarkomos kas 15

metų. Anglų konservatyvizmas XIX a. atvedė prie to, kad 1831 m. stambūs

centrai (Birmingamas, Lidsas ir Mančesteris) Bendruomenių rūmuose

neturėjo nė vieno deputato, o pusiau užsemtas Šiaurės jūros Davičas turėjo

vieną rinkėją ir vieną deputato vietą, Old Sarumas – 7 rinkėjus ir du deputatus.

Svarbus rinkimų momentas – aktyviąją ir pasyviąją rinkimų teisę turinčių

piliečių registravimas. Rinkėjų registracijos tikslas -išvengti apgavysčių

rinkimų metu. Yra valstybinės ir asmeninės

registracijos sistemos. Manoma,

kad privaloma registracijos sistema yra efektyvesnė už asmeninę.

Kandidatų kėlimas renkamoms pareigoms užimti sąlyginai skirstomas taip:

• kelia rinkėjai, pats kandidatas arba pats kandidatas rinkėjams

pritariant. Belgijoje kandidatų sąrašą turi pasirašyti 200-500 rinkėjų, o

Danijoje – nuo 25 iki 50. Prancūzijoje save keldamas, kandidatas turi pateikti

pareiškimą prefektūrai;

• kelia politinės partijos. Tokia tvarka yra Vokietijoje, Austrijoje,

Suomijoje (į atstovų rūmus – Italijoje, Japonijoje, Šveicarijoje);

• kandidatų kėlimas primerizu. „Pirminiai rinkimai“ praktikuojami JAV,

PAR ir kai kuriose kitose valstybese.

Dažniausiai kandidatus kelia partijos. Partijos kandidatas turi galimybę

naudotis jos aautoritetu, propagandiniu aparatu, finansais. Agitacinės ir

propagandinės priemonės yra įvairios: mitingai, susirinkimai, lapelių

platinimas, straipsniai laikraščiuose ir žurnaluose, plakatai, kalbos radijuje

ir televizijoje. Kai kuriose šalyse reglamentuojamos vienos ar kitos priemonės

(pvz.lėšų, eterio ir pan.) panaudojimas.

Svarbus laisvos rinkėjų valios pasireiškimas yra slaptas balsavimas.

Prancūzijoje slaptas balsavimas teoriškai jvestas 1789 m., o praktiškai jsigalejo

tik 1871 metais; Didžiojoje Britanijoje – 1872 metais. Kai kurie politinės

filosofijos atstovai pasisakė už atvirą balsavimą. Š.Monteskje tvirtino: „Kai

liaudis balsuoja, balsavimas turi būti atviras ir kaip tik tame reikia įžvelgti

vieną pagrindinių demokratijos įstatymų“. DDž.St.Milis manė, kad „tik tas

pasitikėjimas nuoširdus, kuris reiškiamas atvirai, nes tik pilietis, nebijantis

jokio persekiojimo, vertas būti lygiateisiu visuomenės nariu“. Viešo balsavimo

šalininkai teigė, kad rinkimų teisė skirta tarnauti ne asmeninei rinkėjų

naudai, o visuomenei, ir todėl rinkimų eigą turi kontroliuoti visuomenė.

Slaptojo balsavimo ššalininkai pagrįstai teigė jog šis balsavimo būdas užtikrina

rinkimų laisvę. Plečiantis rinkimų teisei, ypač rinkimams tapus visuotiniais,

įstatymų leidėjai turi kreipt dydelį demesį į galimą politinį ir ekonominį spaudimą,

piktnaudžiavimą, korupciją, gąsdinimą.

Išvada:

Rinkimai yra laikomi demokratiškais:

1. Balsavimo teisę turi visi suaugę piliečiai.

2. Balsavimas – visuotinis, laisvas, slaptas.

3. Rinkimai vyksta periodiškai.

4. Kandidatai turi lygias sąlygas.

5. Kandidatų kėlimas laisvas.

6. Patikima balsų skaičiavimo sistema.

7. Valdžia atitenka laimėjusiems rinkimus.