Biurokratija

XIX a. pabaigoje Europoje, pirmiausiai Vokietijoje, susiformavo naujas valstybės administracijos organizavimo būdas, kuris plačiai tebetaikomas ir šiandien. Tai biurokratinis valstybės administracijos organizavimo būdas. Kasdieniniame gyvenime terminas “biurokratas” ar “biurokratizmas” paprastai vartojamas kaip valdininko, kurio veikla vertinama neigiamai, sinonimas. Tačiau politologijoje šis terminas suvokiamas kiek kitaip. Biurokratija – tai vienas iš daugelio valstybės administracijos organizavimo būdų, kuriam būdinga tai, kad:

Ё vietą valstybės administracijoje gali užimti tik tas asmuo, kurio išsilavinimas ir klasifikacija atitinka numatomo darbo turinį;

Ё valdininko funkcijos yra aiškiai apibrėžtos ir standartizuojamos ttaip, kad būtų išvengta jo savavaliavimo ir tarnybinės padėties naudojimo asmeniškiems interesams tenkinti;

Ё visa valstybės administracija yra suorganizuota griežtai hierarchiškai, t.y. aukštesniųjų organų nurodymus žemesnieji organai privalo vykdyti besąlygiškai;

Ё siekiant apsaugoti valdininkus nuo įvairių įtakų ir spaudimų, iš užimamų pareigų jie gali būti atleidžiami tik pagal specialią procedūrą. Visais kitais atvejais jie iš savo pareigų anksčiau nustato laiko negali būti pašalinti;

Ё dažniausiai vietos valstybės administracijoje užimamos konkurso tvarka.

Nors biurokratija pasirodė pranašesnė už kitas valstybės administracijos organizavimo formas, tačiau ir ji turi trūkumų. Tuos rreikalavimus, kuriuos turėtų atitikti ideali valdininkija, biurokratija atitinka tik iš dalies. Pavyzdžiui, biurokratija yra efektyvi savo galimybėmis sąžiningai ir kruopščiai įgyvendinti vyresnybės sprendimus bei neleisti įsigalėti valdininkų savivalei. Kita vertus, funkcijų standartizavimas ir reglamentavimas, paprastai laikomas biurokratinės organizacijos pranašumu, gali bbūti vertinamas ir kaip reikšmingas jos trūkumas. Mat tai dažnokai riboja valdininkų galimybės lanksčiai reaguoti į netikėtas ar neįprastas aplinkybės. Kitaip tik dėl to neretai eiliniam piliečiui biurokratija ir sukelia neigiamą reakciją bei siejasi su buku ir nesuprantamu užsispyrimu nuolat laikytis jai vienai težinomų taisyklių ir reglamentų, kada, atrodytu, reikalas yra visai paprastas ir lengvai išsprendžiami.

Biurokratijos organizavimas demokratinėje visuomenėje.

Biurokratijos struktūrų ir personalo organizavimas modernioje visuomenėje yra pripažintas kaip neabejotinas fenomenas, įtakojantis valstybės politikos krypčių formavimą ir jų įgyvendinimą.

Analizuojant biurokratinio organizavimo esminius bruožus, nemažai dėmesio skiriama biurokratiniam administraciniam personalui. Nors terminas “biurokratija” dažniausiai vartojamas valdymo institucijose, ši organizavimo forma gyva ir verslo, taip pat pelno nesiekiančiose ir net religinėse institucijose. Biurokratinis organizavimas toks patrauklus, nes suteikia nemažas galimybes vienokiu ar kitokiu mmastu kontroliuoti didelio žmonių skaičiaus veiklą, siekiant tam tikrų tikslų. Istorinė praktika rodo, kad biurokratiniu valdymo būdu, kai taikomos racionalios priemones ir kontrolė, kartais galima pasiekti efektyvaus darbo rezultatų.

Nėra tokio biurokratijos sampratos apibrėžimo, kuris būtų visuotinai pripažintas. Biurokratijos istorinė genezė nueina tolyn į žmonijos civilizacijos priešaušrį. Šiuolaikinis “biurokratijos” sąvokos variantas, atrodo, atėjęs iš XVIII a. Prancūzijos, tačiau ir dabar šis žodis yra daugiareikšmis. Organizacijų teorijos srityje dirbantys mokslininkai suformulavo keletą šios sąvokos reikšmių.

Pirma, ši reikšmė daugiausia atspindi semantinę kilmę: biurokratija –– valdžios sistema, kurioje dominuoja tarnautojai. Biurokratijos kaip tarnautojų valdžios konceptualizavimas? yra dažnas reiškinys.

Antra, “biurokratijos” sąvokos interpretuotojai traktuoja kaip elgesio būdą. Tai susiję su elgesiu, kuris grindžiamas bendrų jų taisyklių taikymu. Ši interpretacija vyrauja kasdienėje praktikoje. Kai sakoma, kad bet koks reiškinys – planavimo metodas ar nusiskundimas – sprendžiamas biurokratiškai, turim galvoje, kad jis bus sprendžiamas pagal atitinkamą formą, tam tikras taisykles, kurias retkarčiais gali pakeisti bendrosios taisyklės arba bendrosios formulės. Biurokratinis požiūris atspindi nuomonę, kad teisingumas negali būti tik asmeniško bendrų jų taisyklių taikymo rezultatas, kad didesnis teisingumas gali būti pasiekiamas gerinant bendrąsias taisykles arba formules.

Trečia, biurokratijos sampratos traktavimo galimybė gali būti “efektyvumas” ir “neefektyvumas”. Organizacijų sociologijoje iki septintojo dešimtmečio buvo paplitęs suabsoliutintas Weber interpretavimas, pasak kurio, biurokratinei sistemai, jos formaliųjų taisyklių tobulinimui suteikiama hipertrofuota galia, ypač kai siekiama didesnio efektyvumo sprendžiant organizacijų uždavinius. Dauguma dabartinių analitikų gana rezervuotai žiūri į priklausomybės ryšį tarp efektyvumo ir biurokratijos. Tačiau vis dar galima rasti “biurokratinio efektyvumo” pvz., tai yra organizacijos ir struktūros laikomos efektyviomis, nes jos buvo ir yra biurokratinės. Tokiomis galima laikyti senųjų vergovinių valstybių vandens ir drėkinimo sistemas. Kitas pavizdis – tarybinė biurokratija, ištisus dešimtmečius administravusi “efektyvų” penkmečio planų vykdymą. Apskritai biurokratija sukelia neefektyvumo įvaizdį – ji tarsi ttarnautojų liga, kuri gali būti pagydoma, bet visiškai išgydyti jos neįmanoma. Taip suvokiant biurokratiją, biurokratizmas geriausiu atveju yra nepakankamas efektyvumas, kai įtraukiamos dažnai nereikalingos taisyklės ir procedūros. Blogiausiu atveju toks šios sampratos interpretavimas reiškia iniciatyvų nuslopinimą tam tikromis taisyklėmis ir procedūromis, kurios iš esmės užblokuoja realus veiksmus.

Ketvirta, biurokratija gali būti siejama su socialine gripe, su tais, kurie dirba administracinėse institucijose. Tai gali būti taikoma bet kam, kas dirba įstaigoje – visuomeninėje ar privačioje, bet dažniausiai – pirmojoje.

Visi šie “biurokratizmo” sąvokos aiškinimo būdai yra analizuojami M. Weber kūriniuose. Jis nurodė tris pagrindinius idealius valdžios tipus: 1) racionalųjį teisinį, kur biurokratinė forma yra gryniausia, 2) charizmatinį, kurio forma gana nestabili, nes valdžios turėtojas įgyja teisėtumą dėl asmeninių bruožų, kurie jo visuomenėje yra išskirtiniai, 3) racionali teisinė valdžios formą pagrįsta administraciniu tarnautojų personalu. Jos nereikia tapatinti su vyriausybės sistema, kurioje dominuoja civiliniai tarnautojai, nes biurokratinė sistema yra tokia, kai valdo biurokratinis – administracinis personalas. Žinoma, daug vyriausybinių sistemų gali būti pavadintos biurokratinėmis. Monarchijos, vienpartinės valstybės arba liberaliosios demokratijos gali būti pavadintos biurokratinėmis, kol jos pasikliauja biurokratiniu administraciniu personalu, nors šių biurokratinių sistemų politinių vadovų autoritetas įtvirtinamas remiantis skirtingais principais.

Administracinis tarnautojų personalas turi daug bruožų, kurie jį išskiria iš tradicinės ir charizmatinės sistemų aadministracinio personalo. Šie bruožai gali būti skirstomi į keletą grupių. Pirma, biurokratinio tarnautojo įdarbinimo ir karjeros bruožai. Tarnautojas paskiriamas dirbti pagal teisinę sutartį, gauna fiksuotą atliginimą, jo pareigos – vienintelis ir pagrindinis darbas, jis turi karjeros perspektyvą organizacijos viduje. Antra, biurokratinė sistema yra ta sritis, kurioje tarnautojams privalomi tam tikri elgesio bruožai. Biurokratinis tarnautojas turi būti ramus ir dėmesingas, nuolankus ir sukalbamas bet kokiomis aplinkybėmis. Trečia, biurokratinio personalo tipas apibūdina administracinio personalo struktūra, sudarytą iš įstaigų su aiškiai nustatytomis funkcijomis ir veikiančią aiškių hierarchinių santykių pagrindu.

Daugelis veiksnių lėmė biurokratinės valdžios sistemos plėtrą modernioje valstybėje. Tai didelių nacijų ir valstybių atsiradimas bei jų raida, valstybės vaidmens didėjimas, finansinių išteklių koncentravimas ir socialinių ir ekonominių skirtumų mažėjimas.

Analizuodamas idealaus tipo biurokratija, M. Weber suprato, kad idealus tipas yra abstrakcija ir tam tikrų elementų, kurių sujungimas suteikia tam tikrą specialią prasmę, plėtra. Jis nurodė dvi idealaus tipo sąvokos pasekmes biurokratijai. Pirma, kadangi biurokratinė valdžios sistema pagrįsta tarnautojų žiniomis ir vertinimais, atsiranda “ne specialisto” valdžios erozijos galimybė, kai jam vadovauja biurokratinės administracijos. Kas bebūtų administracinės organizacijos vadovas – ministras ar monarchas, – jis yra diletantas, o išmokytas valstybės tarnautojas – ekspertas. Antra, kai biurokratiniai tarnautojai įgyja tam tikrą įtaką, politikos kūrimas iš dalies

transformuojasi iš visuomenės į privačiąją ir uždarąją veiklą, kadangi biurokratinė administracija pagal savo prigimtį visuomet yra tokia administracija, kuri nesiekia per daug įtraukti visuomenę į savo veiklą. Be to, valstybės tarnautojai sukuria tam tikrą slaptumą ir jį gina, dažnai – fanatiškai. Nustatydamas veiksmus, kurie galėtų apriboti tarnautojų biurokratų galią. M. Weber nurodė teisines normas, veiksmingą parlamentinę valdžią kaip atsvarą vykdomosios valdžios įsigalėjimui, profesionalius politikus, kurie vadovautų administracinėmis organizacijomis.

Modernioje visuomenės sistemoje veikiantis administracinis biurokratinis personalas tarsi moko valdžią. Diskusija apie llegaliosios valdžios santykius su biurokratiniu administraciniu personalu apibūdina esminius biurokratinio organizavimo principus. Pagal tokią sąrangą sudarytų valdymo struktūrų tarnautojai yra asmeniškai laisvi ir tik dėl savo neasmeniškų įsipareigojimų yra valdžios subjektas. Šie tarnautojai organizuoti pagal tam tikrą įstaigų hierarchiją, jie renkami techninės kvalifikacijos pagrindu. Valdymo tarnautojams įstaiga sudaro galimybę siekti karjeros, tačiau tikėtis jos gali tik tie, kurie laikosi griežtos drausmės ir kontrolės reikalavimų.

Kitas vertas diskusijų problemos aspektas – biurokratijos požiūris į demokratinę kontrolę.

M. Weber išvados išplaukia iš egzistencializmo ppozicijų, kai analizuojamos nesuderinamos vertybės, idėjų kova, bandymai pajungti kontrolei vienas ar kitas veiklos sritis. Mokslas, administravimas ir griežta ūkinių subjektų valdymo sistema sumodernino pasaulį, racionalizavo jį, tačiau idėjų kova tebesitęsia. Kadangi, pasak M. Weber, šiuo atveju trečiųjų teismas neegzistuoja, aasmenybei lieka vienas kelias – vidinis pasirinkimas pagal savo sąžinę. Kaip sakė M. Weber, – pasirinkimas ir sprendimas.

Literatūra:

1. Raipa A. (1997). Biurokratija ir demokratinė visuomenė Sociologija Nr 1

2. Römeris M. (1995). Valstybė ir jos konstitucinė teisė.

3. Šiuolaikinė valstybė

4. Vytkus G. Politologija

5. “Respublika”, 2001 m. spalio 23 d.