Fašizmas ir jo vykdoma antisemitinė veikla

Fašizmas ir jo vykdoma antisemitizmo politika

Po Pirmojo pasaulinio karo prie kitų dešiniųjų ideologijų prisidėjo

fašizmas.Istorijoje fašizmas reiškėsi trimis pavidalais: kaip politinė

idėja, politinis judėjimas ir valdžios sistema. Pirmuoju pavidalu fašizmas

pasireiškė daugelyje pasaulio šalių įvairiomis formomis.Antruoju pavidalu

fašizmas pasirodė daugelyje prieškarinės Europos valstybių. Susiformavusios

politinės ir socialinės sistemos pavidalą fašizmas igijo Italijoje ir

Vokietijoje, kuriose jo šalininkai paėmė valdžią. Greta fašizmo teorijos

ten atsiskleidė ir jo praktika. Galime skirti du fašistinių sistemų ir

ideologijų istorijos etapus: taikos metų fašizmą ir karo metų.Pokarinės

fašizmo atmainos vadinamos neofašizmu. Italų ir vvokiečių fašistų idėjas ir

darbus galėtume vadinti klasikiniu fašizmu. Įprotis daugelį dešiniųjų

ideologijų ar sistemų vadinti fašistinėmis-klaida. Ši klaida buvo būdinga

ir sovietinei Lietuvos istoriografijai: nacionalistinį autoritarinį

A.Smetonos režimą ji vadino fašistine diktatūra. Daugybė tokių sąvokų, kaip

parafašistinis, kavazifašizmas ir pan. tik didina sumaištį terminologijoje.

Fašizmo ideologiją sudaro dvi pagrindinės elementų grupės.Pirmoji grupė-

tai, ką jis teigė, ateities viziją. Iš negatyviųjų elementų vertėtų

pažymėti tarptautinės taikos idėjos neigimą. Didžiausia grėsme fašistai

laiko kairiųjų, pirmiausia kairiųjų revoliucionierių, ideologijas. Jų

idėjinis ginčas su konservatizmu. Konservatorių legalizmas ir nenoras

siekti politinio gyvenimo masiškumo nedera ssu fašizmo principais.Dar viena

problema-fašizmas neigia kai kurių tautų teisę egzistuoti. Fašizmas

visiškai nustūmė žydus, apskritai atimdamas jiems teisę gyventi. Tai buvo

pati kategoriškiausia ir agresyviausia antisemitizmo forma.Fašizmo

ideologijos teiginiai:

1)Nacionalizmas ir rasizmas.,2)Jėgos kultas.,3)Ekspansionizmas-

siekimas pasiglemžti svetimas teritorijas..,4)Militarizmas. Kalbame apie

tokią situaciją, kai visa valstybės organizacija ir visuomenės gyvenymas,

taip pat ir politika remiasi politinės organizacijos principais- įsakymais,

hierarchija.5) Visiškai naujos valstybės santvrkos kūrimas, visiškai

centralizuota socialinė tvarka, kai slopinami bet kokie spontaniški

visuomenės veiksniai. Visos iki tol nuo valdžios nepriklausomos visuomenės

gyvenimo struktūros buvo likviduotos arba pakluso griežtai valstybės

kontrolei.6)Nauja vienpartinė politinė sistema, kurios šerdis- vienintelė

legaliai egzistuojanti partija kontroliuojanti valstybę. Monopolija

hierarchijos viršūnėje esančio vado įrankis. Elitą sudarė labiausiai

atsidavusių vadui žmonių grupė.Fašistinės sistemos esmė vadas absoliučiai

valdo partiją, valstybę, visuomenę ir kiekvieną individą. Viešosios

nuomonės formavimosi iš apčios fašistai laikė apsurdiškais, kenksmingais

gendruomenei. Vadas sprendė galutinai ir neklystamai. Kas anksčiau sudarė

valstybės, visuomenės ir privataus gyvenimo sferą, buvo sulydyta į vieną

visumą .Sistemas imta vadinti totalitarinėmis. Fašistinės visuomenės

privalėjo būti aktyvios.Individas privalo nuolat veikti, būti aktyvus ir

entuziastingai pritarti valdžios siekiams.Klaidinga, visiškai tapatinti

totalitarizmą su fašizmu. Be totalitarizmo idėjos, fašizmui būdingos ir

kitos.Fašistinė ideologija atmeta krikščioniškąją Dievo idėjos sampratą. Iš

fašizmo mistinių ir racionalių svarstymų, sudievinančių vadą, kilo nauja XX

a.natūralistinės neopagonybės forma.8) privačios nuosavybės idėja būtina

disciplinuotam tautinės bendrijos gyvenimui. Ūkio sistema turi remtis

privačia nuosavybe. Kita problema- tai mūsų dienų neofašizmo kelias į pirmą

vietą,- antikomonizmą.Bažnyčia pasmerkė italų, o paskui ir vokiečių fašizmo

ideologiją kaip nesuderinamą su katalikų tikėjimo principais ir

katalikiškuoju socialiniu mokymu.Fašizmas iki šiol pavojingas visoms

pažangos jėgoms ir yra savotiškas mūsų laikų dešiniųjų politinis

rezervas.Jo pagrindiniai principai atkartoja Musolinio ir Adolfo Hitlerio

teiginius. Benitas Musolinis(1883-1945)-ideologas ir vlstybės veikėjas,

skurstančio kaimo kalvio sūnus.1914m. buvo pašalintas iš socialistų

partijos.1919m. įkūrė pirmąją fašistinę organizaciją. 1922m.Musolinis buvo

pakviestas sudaryti vyriausybę.Adolfas Hitleris(1889-1945)-ideologas ir

valstybės veikėjas.Gimė Austrijoje. Buvo savamokslis nebaigė vidurinės

mokyklos.Nuo1913m.gyveno Bavarijoje, buvo Pirmojo pasaulinio karo dalyvis-

Vokietijos kariuomenės savanoris.1933-1936m. pertvarkė Veimaro respubliką į

Trečiajį reichą.1938m.Hitleris ėmėsi įgivendinti pasaulio užkariavimo

idėją.

Fašizmas

Fašistų veikla buvo grindžiama iš esmės tais pačiais principais bei

metodais, jie siekė įvesti – totalitarinį režimą. Fašistinei valdžiai

būdinga prievarta, griežta piliečių ir visuomeninio gyvenimo kontrolė.

Fašistai remdamiesi viduriniais sluoksniais plačiai naudojo socialinę

demagogiją, prievartos priemones, propagavo nacionalizmą, karines

ekspansijas, rasinę nelygybę. Fašizmo ideologija buvo grindžiama

geopolitika, rasistinėmis prancūzų rašytojo Ž.A de Gobino teorijomis, bei

vokiečio filosofo O Špenglerio idėjomis. Fašizmas atsirado jau karo metais

, susiformavus galingiems monopolijų susivienijimams, tarp verslininkų ir

valstybės atsirado ekonominė trintis. Daug kas tuo metu palaikė fašistus,

nes tada jie atrodė, kaip ryžtinga ir patikima jėga, galinti atkurti po

karo sugriauta tvarką, pasipriešinti komunistiniam judėjimui ar net jį

sutriuškinti, įveikti visuomenės pakrikimą.

Fašistiniams judėjimams įsigalėti padėjo jų metodai. Jie kūrė sukarintas

draugoves, demagogiška propaganda formavo tautų „skriaudų jausmą“, įvedė

griežta organizacinę struktūrą ir discipliną, neginčijąmą vado autoritetą.

Fašizmas Italijoje

Fašistų vadas buvo Benitas Musolinis, kuris su savo bendraminčiais

kritikavo silpną liberalų vyriausybę, socialistus, vėliau pradėjo kovą dėl

valdžios. Fašistai greitai gavo tai, ko siekė, nes nuolat besikeičiančios

vyriausybės nesiėmė jokių priemonių prieš fašistus. 1922 10 29 Italijos

karalius ppavedė Musoliniui sudaryti vyriausybę. Ji buvo koalicinė, o taip

savo kalboje Musolinis pasakė „mums reikia visiškos valdžios ir mes patys

prisiimam visą atsakomybę“. Atėjęs į valdžią Musolinis netapo kapitalistų

įrankių, nes turėjo savo planų ir tikslų.

Užsitikrinęs armijos, bažnyčios, karaliaus bei įvairių partijų pritarimą,

Musolinis pradėjo griauti liberaliąją parlamentinę Italijos valstybės

santvarką. Musolinis pasiekė, kad vykdomoji valdžia pasidarytų aukštesnė už

įstatymų leidžiamąją.

Ekonominę politiką fašistai grindė „produktyvizmo“ principu. Valstybė

nutraukė subsidijas nerentabilioms įmonėms ir pramonės šakoms, uždėjo pelno

mokestį žemdirbystės ūkiams.

Musolinio užsienio politiką, pagrįsta gretimu šalių raminimu „draugystės

ir širdingo bendradarbiavimo paktais“, prekybos susitarimu.

Italijoje įvedus Musolinio diktatūrą buvo uždraustos visos kitos partijos.

Fašistai sukūrė savas profsąjungas, uždraudė streikus, įmonininkų ir

darbininkų ginčus sprendė valstybė.ji taip pat tvarkė ekonomiką, kišosi į

kultūros ir mokslo veiklą. Teisingumo organai neteko savarankiškumo ir

tarnavo diktatūrai.

Fašizmas Vokietijoje

Vokietijoje fašistams(nacistams) vadovavo Adaolfas Hitleris. Jis greitai

pareiškė savo pretenzijas į valdžią ir siekė ją paimti. Nacistai ypač

suaktyvėjo pasaulinės ekonominės krizės metais, kada daugelis manė, kad

valstybė beveik sužlugo. Kaip tik tokiomis sąlygomis didėjo Hitlerio

vadovaujamą nacistų įtaka įvairiems gyventojų sluoksniams. Dėl krizės

nacistai kaltino demokratiją, Versalio taikos sutartį ir žydų kapitalistus.

Krizei įveikti jie siūlė sustiprinti valstybės vaidmenį politikoje ir

pradėti atvirai ginkluotis. Tokios propagandos davė daug naudos. 1932 m.

rinkimuose gavo daugiausiai balsų, o stambieji verslininkai ir kariuomenės

vadovybė nutarė palakyti Hitlerį.

1933 01 330 Hinderburgas paskyrė Hitlerį Vokietijos vyriausybės vadovu. Per

keletą mėnesių nacistai panaikino demokratiją, uždraudė kitas partijas ir

padarė tą patį, ką Italijos fašistai.

FAŠIZMAS

Po Pirmojo pasaulinio karo prie kitų dešiniųjų ideologijų prisidėjo

fašizmas. Istorijoje fašizmas reiškėsi trimis pavidalais: kaip politinė

idėja, politinis judėjimas ir valdžios sistema. Pirmuoju pavidalu fašizmas

pasireiškė daugelyje pasaulio šalių įvairiomis formomis. Antruoju pavidalu

fašizmas pasirodė daugelyje prieškarinės Europos valstybių. Susiformavusios

politinės ir socialinės sistemos pavidalą fašizmas įgijo Italijoje ir

Vokietijoje, kuriose jo šalininkai paėmė valdžią. Greta fašizmo teorijos

ten atsiskleidė ir jo praktika. Galime skirti du fašistinių sistemų ir

ideologijų istorijos etapus: taikos metų fašizmą ir karo metų. Pokarinės

fašizmo atmainos vadinamos neofašizmu. Italų ir vokiečių fašistų idėjas ir

darbus galėtume vadinti klasikiniu fašizmu. Įprotis daugelį dešiniųjų

ideologijų ar sistemų vadinti fašistinėmis-klaida. Ši klaida buvo būdinga

ir sovietinei Lietuvos istoriografijai: nacionalistinį autoritarinį

A.Smetonos režimą ji vadino fašistine diktatūra. Daugybė tokių sąvokų, kaip

parafašistinis, kavazifašizmas ir pan. tik didina sumaištį terminologijoje.

Fašizmo ideologiją sudaro dvi pagrindinės elementų grupės. Pirmoji grupė-

tai, ką jis teigė, ateities viziją. Iš negatyviųjų elementų vertėtų

pažymėti tarptautinės taikos idėjos neigimą. Didžiausia grėsme fašistai

laiko kairiųjų, pirmiausia kairiųjų revoliucionierių, ideologijas. Jų

idėjinis ginčas su konservatizmu. Konservatorių legalizmas ir nenoras

siekti politinio gyvenimo masiškumo nedera su fašizmo principais. Dar viena

problema-fašizmas neigia kai kurių tautų teisę egzistuoti. Fašizmas

visiškai nustūmė žydus, apskritai atimdamas jiems teisę gyventi. Tai

buvo

pati kategoriškiausia ir agresyviausia antisemitizmo forma. Fašizmo

ideologijos teiginiai:

1) Nacionalizmas ir rasizmas, 2) Jėgos kultas, 3) Ekspansionizmas –

siekimas pasiglemžti svetimas teritorijas, 4) Militarizmas. Kalbame apie

tokią situaciją, kai visa valstybės organizacija ir visuomenės gyvenimas,

taip pat ir politika remiasi politinės organizacijos principais- įsakymais,

hierarchija.5) Visiškai naujos valstybės santvarkos kūrimas, visiškai

centralizuota socialinė tvarka, kai slopinami bet kokie spontaniški

visuomenės veiksniai. Visos iki tol nuo valdžios nepriklausomos visuomenės

gyvenimo struktūros buvo likviduotos arba pakluso griežtai valstybės

kontrolei.6)Nauja vienpartinė politinė sistema, kurios šerdis – vienintelė

legaliai egzistuojanti partija kontroliuojanti valstybę. Monopolija

hierarchijos viršūnėje esančio vado įrankis. Elitą sudarė labiausiai

atsidavusių vadui žmonių grupė. Fašistinės sistemos esmė vadas absoliučiai

valdo partiją, valstybę, visuomenę ir kiekvieną individą. Viešosios

nuomonės formavimosi iš apačios fašistai laikė absurdiškais, kenksmingais

bendruomenei. Vadas sprendė galutinai ir neklystamai. Kas anksčiau sudarė

valstybės, visuomenės ir privataus gyvenimo sferą, buvo sulydyta į vieną

visumą .Sistemas imta vadinti totalitarinėmis. Fašistinės visuomenės

privalėjo būti aktyvios. Individas privalo nuolat veikti, būti aktyvus ir

entuziastingai pritarti valdžios siekiams. Klaidinga, visiškai tapatinti

totalitarizmą su fašizmu. Be totalitarizmo idėjos, fašizmui būdingos ir

kitos. Fašistinė ideologija atmeta kkrikščioniškąją Dievo idėjos sampratą.

Iš fašizmo mistinių ir racionalių svarstymų, sudievinančių vadą, kilo nauja

XX a. natūralistinės neopagonybės forma.8) privačios nuosavybės idėja

būtina disciplinuotam tautinės bendrijos gyvenimui. Ūkio sistema turi

remtis privačia nuosavybe. Kita problema – tai mūsų dienų neofašizmo kelias

į pirmą vietą,- antikomonizmą. Bažnyčia pasmerkė italų, o paskui ir

vokiečių fašizmo ideologiją kaip nesuderinamą su katalikų tikėjimo

principais ir katalikiškuoju socialiniu mokymu. Fašizmas iki šiol

pavojingas visoms pažangos jėgoms ir yra savotiškas mūsų laikų dešiniųjų

politinis rezervas. Jo pagrindiniai principai atkartoja Musolinio ir

Adolfo Hitlerio teiginius. Benitas Musolinis(1883-1945)-ideologas ir

valstybės veikėjas, skurstančio kaimo kalvio sūnus.1914m. buvo pašalintas

iš socialistų partijos. 1919m. įkūrė pirmąją fašistinę organizaciją. 1922m.

Musolinis buvo pakviestas sudaryti vyriausybę. Adolfas Hitleris (1889-1945)

– ideologas ir valstybės veikėjas. Gimė Austrijoje. Buvo savamokslis

nebaigė vidurinės mokyklos. Nuo1913m. gyveno Bavarijoje, buvo Pirmojo

pasaulinio karo dalyvis – Vokietijos kariuomenės savanoris. 1933 – 1936m.

pertvarkė Veimaro respubliką į Trečiąjį reichą. 1938m.Hitleris ėmėsi

įgyvendinti pasaulio užkariavimo idėją.

ADOLFAS HITLERIS

Aloizas Šiklgruberis gimė 1837m. birželio 7d. Štroneso kaime. Kai Aloizui

buvo beveik 10 metų numirė jo motina, ir patėvis atsisakė posūnio. (Marija

Ana Šiklgruber bbuvo netekėjusi). Berniukas buvo auklėjamas Chidlerio brolio

– Johano Nepomuko – namuose. Būdamas trylikos metų Aloizas pabėgo iš namų I

Vieną, ten įsitaisė mokiniu pas batsiuvį, po penkerių metų stojo tarnauti į

pasienio apsaugą. Būdamas 24 metų Aloizas tapo inspektoriumi. Jo karjera

tuo nesibaigė: Aloizas buvo paskirtas vyriausiuoju muitinės inspektoriumi į

Braunan miestelį.

Johanas sûnaus neturėjo ir 1876 m. Nepomukas ištaisė šią klaidą, oficialiai

isisūnyjas Aloizą, Hitlerio pavarde.

1885m. sausio 7d. Aloizas vedė trečią kartą. Jo žmona tapo Johano Nepomuko

Chidlerio anūkė – Klara Pelcl. Klaros santykiai su vyru buvo įtemti. Nuo

pat pradžių ji žiūrėjo į Aloizą kaip į aukštesnę būtybę. Trijų vaikų mirtis

atsiliepė jos nėštumų dažniui, nes ketvirtas vaikas gimės 1889m. Balandžio

20d. Ketvirčiu jis buvo Hitleris, ketvirčiu Šiklgruberis, dar ketvirčiu

Pelcilis, o paskutinysis jo kilmės ketvirtis kaip ir liko neišaiškintas.

Gimimo įrašų knygoje jis buvo įtrauktas kaip ADOLFUSAS HITLERIS. Taip, tą

dieną Aukštojoj Austrijoj, prie pat Bavarijos sienos, sename bavarų

miestelyje, Braunan gimė būsimasis vokiečių tautos fiureris Adolfas

Hitleris.

Šešemetis Adolfas buvo atskirtas nuo pernelyg rūpestingos motinos – jis

pradėjo eiti į pradinę mokyklą Tišlamo miestelyje. Vėliau jis lankė realinę

mokyklą Linre. Tuo tarpu Adolfas svajojo tapti dailininku. Net kelis kartus

bandė stoti į akademija Vienoje. Tačiau jo darbai egzaminų komisijos

nesužavėjo.

Būdamas trylikos metų Adolfas neteko tėvo, o po ketverių metų mirė ir

motina. Septyniolikmetis Adolfas Hitleris lieka vienas pasaulyje. Būdamas

vienui vienas jis ankstyvoj jaunystėj ant savo kailio patiria, ką reiškia,

vargas, alkis ir nepriteklius. Nuolat prie statybų arti sueidamas su

dailininku, su “proletaru”, jis žinojo, kas šiam rūpestį daro, taigi, jau

anksti jis išmoko socialiai jausti. Bet vos tik subrendo, jis jau yra ir

užsidegęs nacionalistas. Jam širdį skaudą matant priespaudas ir

pažeminimus, kuriais Habsburgų monarchija slepia vokietybę. Ir prieš jo

akis iškyla milžiniška problema: pastatyti tilta tarp nacionalizmo ir

socializmo ir abu atrodančius nesuderinamus priešingumus sulydyti į

harmoningą visumą.

Jis pradeda domėtis – bet dar neiškildamas vviešumon politiniais klausimais.

Ir staiga jis nepaprastai aiškiai išvysta, “Kad tik pažinus žydiją, galima

suvokti vidinius ir tuo būdu galima suvokti kilniuosius socialdemokratijos

ketinimus”.

Po tų naudingų, bet kartu sunkių metų Vienoj Adolfas Hitleris pajuto

ilgesį: gyventi vokiečiu vokiečių krašte. 1912m. balandžio 12d. jis išvyko

į Miuncheną. Su visu uolumu jis pradėjo studijuoti architektūrą, o tuo

tarpu kasdieninę duoną užsidirbdavo piešdamas plakatus.

Tarp artėjo 1914m. rugpjūčio 2d, kurią tamsiame politikos horizonte

susibūrė audros debesys. Vokiečių jaunimas susibūrė į savanorių ir rezervo

batalionus. Adolfas Hitleris taip pat savanoriu įstojo į vieną bavarų

pulką. Tai buvo tartum likimo skirta, kad jam – karo metu – teko tarnauti

senoj vokiečių kariuomenėj. 1916m. spalio 6d. Adolfas sužeidžiamas, vos

paleistas iš ligoninės jis 1917m. kovo mėnesį savanoriu grįžta į frontą.

Jis gauna eilę pažymėjimo ženklų už drąsą ir nuopelnus. Už tai jam

suteikiama pirmos klasės geležinis kryžius.

1918m. spalio mėnesį dalinys pietų fronte pateko į pragarišką anglų

patrankų ugnį. Tada priešas pirma kartą panaudojo nuodingąsias dujas.

Adolfas šiaip taip pasiekė tikslą ir perdavė savo pranešimą. Tai buvo

paskutinis jo pranešimas kare. Paskui jį, apakusį, paguldė į ligoninę.

Vokiečių kariuomenei dar visuose frontuose tebekovojant, viduje prasidėjo

vis besiplečiantis irimas. Pasirodė grėsmingi perversmo šešėliai. Kielio

jūreivių sukilimas buvo jo prologas. O lapkričio 9d. buvo ta diena, kai

viskas griuvo. Ne vien Vokietijos monarchinė konstitucija, ne vien Wilhelmo

II galingasis reichas, bet kkartu ir tėvynė, tikėjimas, tvarka ir drausmė.

Šie įvykiai labai sukrėtė Adolfą Hitlerį. Dabar jame pradėjo augti

nesuvaldoma neapykanta šių darbų kaltininkams. Kartu jam pasidarė aiškus

tas uždavinys, kuriam jį pašaukė likimas. Tą dieną Adolfas Hitleris

nusprendė tapti politiku.

1919m. vasarą Miunchene šeši vyrai ėmėsi steigti naują partiją, kurią jie

pavadino “Vokiečių darbininkų partija”. Jų mintyse buvo neaiški ir

neapibrėžta mintis – pastatyti prieš marksistines darbininkų partijas

nacionalistinę. Be abejo jie buvo įkvėpti didelio tikslo, bet jiems trūko

reikalingiausių priemonių, o svarbiausia nebuvo vadovaujančios galvos. Ši

šešių vyrų draugija būtų buvusi istorijos užmiršta, jei septintasis jos

narys nebūtų jai likimo padovanotas vadas.

Netrukus po gegužės 1d. grandinis Adolfas Hitleris buvo paskirtas komisijon

revoliuciniams įvykiams 2 pėst. pulke ištirti. Ši vieta praktiškai reiškia

Adolfo Hitlerio politinės veiklos pradžią. Kariuomenėje buvo ruošiami

kursai valstybiškai pilietiniam galvojimui išugdyti.. Ten Adolfui Hitleriui

vienu debatų metu pirmą kartą atsirado proga kalbėti. Ši kalba jam padėjo:

po kelių dienų jis skiriamas vadinamuoju “švietimo karininku” į vieną

Miuncheno pulką.

Vieną dieną jo vadovybė pavedė jam susipažinti su tuo metu visiškai dar

nežinoma “Vokiečių darbininkų partija”. Adolfas buvo prašomas jon įstoti.

Hitleris jau prieš keletą metų turėjo sumanymą kurti socialrevoliucinę

partiją, po ilgų svarstymų, vis dėlto, priėmė kvietimą, nes šioje

draugijoje jis matė nors ir silpnus savo būsimo darbo ir savo minčių bei

planų realizavimo pagrindus. Taigi 1920m. vasario 24d. pagaliau įvyko

pirmasis masinis

susirinkimas, kuriame Hitleris išdėstė “Vokiečių

nacionalsocialistų darbininkų partijos” programą. Komunistus, mėginusius

aną susirinkimą sužlugdyti, išvaikė salės apsauga. Čia pirmą kartą

pasitvirtino Adolfo Hitlerio nuomonė, kad su marksistų teroru reikia kovoti

ne vien “dvasiniais ginklais”, bet ir prireikus nevengti kumščio jėgos.

1920m. gruodžio mėn. Partija įgavo “Voelkischen Beobachten”. Dabar ji

turėjo tikrą savąjį organą. 1923m. pradžioje jis virto dienraščiu, o tų pat

metų rugpjūčio mėn. Jis išeidavo jau didelio šių dienų formato.

A. Hitleris, dar nebūdamas partijos pirmininku, jau buvo jos vadu. 1921m.

liepos gale generalinis grupės narių susirinkimas ppavedė jam visą partijos

vadovavimą, nauju statutu suteikdamas jam ypatingų įgaliojimų.Pašalinamas

komitetinis šeimininkavimas kartu su savo nutarimų nuostatais ir

balsavimais ir jo vieton buvo pastatytas atsakingumo principas. Nuo to

laiko partijos pirmininkas yra vienui vienas teisingas jos atstovautojas,

kuris atsako už visą partijos vadovavimą. Tuo pat metu padedami pagrindai

vėlesniajam SA, kuris iš pradžių buvo tik tvarkai palaikyti skirtas

dalinys, o nuo 1921m. lapkričio 4d. pavadinamas “smogiamuoju daliniu”.

Konfliktas tarp Bavarijos ir Reicho vis didėjo. Čia centrinis asmuo buvo

bavarų reichsvero viršininkas generolas von Lossowas.

Penktų revoliucijos metinių sukaktuvių dieną komercijos patarėjas Zentras

sušaukė susitikimą, kuriame Kakras tautinių draugijų sluoksniams turėjo

išdėstyti savo ateities politiką. 15min. prieš 9h. savo kovos dalinių

priešaky atvyko A. Hitleris. Jis pareiškė kad reichstago vyriausybė

atstatydinama ir paskelbė vokiečių nacionalinę vyriausybę.

Dabar A. Hitleris pasiryžo kraštutiniam žingsniui. Lapkričio 9d. jo vyrai

išžygiavo į miestą. Jų priešakyje ėjo pats Hitleris su Liudendorffu ir ir

kiti tautiniai vadai. Tačiau atsitiko tai, ko niekas nesitikėjo:

kariuomenės daliniai iššovė į vokiečius laisvės sąjūdžio žygiuotojus, kurių

priešaky ėjo Hitleris ir didžiojo karo generolas kovos meistras

Liudenforffas. Kraujas ėmė lietis. A. Hitleris automobiliu išvyko į

aukštutinę Bavariją. Po kelių dienų draugų viloj Wifinge jis buvo suimtas

ir nuvežtas į Lansbergo prie Lecho tvirtovės kalėjimą. Jau lapkričio 9d.

generalinis valstybės komisaras paskelbė, kad NSDAP uždaroma ir kad bet

koks jos tolimesnis veiksmas baudžiamas sunkiausiomis bausmėmis.

Bandymas nuslėpti kitų kelių penkerius metus slėgusį likimą nepavyko.

1918m. lapkričio 9d. sistema liko nepaliesta. Bet vis dėlto A. Hitlerio

darbas nebuvo nevykęs.

Šiuo metu bendros depresijos dar nebuvo, vis dėlto kritiškieji sąjūdžio

metai buvo dar priekyje.

1924m. vasario 26d. Miunchene teismas pradėjo bylą prieš “Hitlerį ir

draugus”. Hitlerį nuteisė 5 metams tvirtovės arešto, kur, atsėdėjus

tolesnius 6 mėn. Bausmės, buvo paskirtas bandomasis laikotarpis. A.

Hitleris pasirodė kaip vadas. Jis perėmė atsakomybę už viską, kas buvo

įvykę, ir nė įsivaizduoti negalima, kiek padėjo savo bendradarbiams ir

draugams. Savo puikioje gyvenimo kalboje jis apkaltina Ebertą ir

Scheidemanną tautos išdavimu, kadangi jie kalti dėl tautos susmukimo.

Marksizmo sunaikinimą jis pažymi kaip savo tikslą. Tai esanti būtina tautos

išlaisvinimo sąlyga.

Teismo procesas Adolfo Hitlerio vadą išgarsino toli už Bavarijos ribų.

Kadangi tik jis galėjo būti siela darbų, kurių tikslas – ppašalinti nevykusį

penkerių metų šeimininkavimą Vokietijoje.

Vaizdus šios nuotaikos padarinys buvo 1924m. balandžio 6d. Bavarijos

seimelio rinkimų daviniai:

SDP

6 040 000

Vokiečių nacionalistai 5 778

313

Centras

3 920 000

Komunistai 3

746 000

Vokiečių liaudies partija 2 640

000

Tautinė vokiečių partija 1 924

000

Vokiečių demokratinė partija 1 657 000

Bavarų liaudies partija 946

000 ir kt.

Šie balsavimai Bavarijoj reiškė žingsnį atgal. Tautinės vokiečių laisvės

partijios, kartu su generolu Ludendorffu, bandymai sujungti į savo vadovybę

paimti nacionalsocialistines mases, kurių vadai daugiausia buvo suimti, į

vieningą organizaciją, atsimušė į opoziciją tų sluoksnių, kurie pasisakė

tik už Adolfą Hitlerį. Tas bandymas privedė prie to, kad Adolfas Hitleris

būdamas Landsbergo tvirtovėje, atsisakė toliau bet kokia forma vadovauti

sąjūdžiui, kurio vadu jis ir NSDAP uždarymo metu buvo numatytas.

1924m. gruodžio 20d. įsigaliojo A. Hitleriui bandomasis terminas. Hitleriui

buvo aišku, kad jis nesugebės remtis nei viena iš esančių tautinių

organizacijų, bet tik turės būt atgaivinta savo senoji NSDAP. Jis subūrė

apie save ištikimiausius ir 1925m. vasario 27d. policijos saugomame

Miuncheno Bugerbau rūsyje paskelbė kalbą kuria siūlė vėl visus elementus

suburti po viena vadovybe. Jis vėl tuo parodė savo, kaip vado, didžiulę

asmenybę. Atėjo jaunajam sąjūdžiui sunkūs metai, gal būt sunkiausi. Visko

trūko. Nereto susvyravo tikėjimas sąjūdžiu ir jo vadu. Be to, dar prasidėjo

įstaigų priespaudos ir priekabės, laukinis kairiųjų teroras gatvėse ir

įmonėse, o ekonominiame gyvenime – boikotas. Bet dėl to, kad taip buvo,

partija pasidarė ššvaresnė. Kadangi partija buvo iš pagrindų atnaujinama,

visi priklausę jai prieš 1923m. lapkričio 9d. turėjo iš nauj

persiregistruoti. Organizacija buco griežtai centralizuota. Nario bilietus

išduodavo centro vyriausybė Miunchene. Vėliau, 1926m. gegužės 22d., partija

vėl atgauna juridinį pagrindą.

Politinės A. Hitlerio kryptis dabar, kaip ir anksčiau, buvo aiškių

aiškiausia. Užsienio politikos atžvilgiu jis kovojo prieš likimą

susiartinti su prancūzais ir prieš paklusnumo sistemines vyriausybes. A.

Hitleris už Vokietijai naudingą sąjungų politiką. Anglija ir Italija,

natūraliai būdamos priešingos prancūziniam imperializmui, pirmiausia galėjo

būti Vokietijos partneriai. Vidaus politikoje Hitleris kovojo už marksizmo

sunaikinimą ir dėl politinės galios krašto viduje, kaip būtinos galios

vesti vokiškajai išsilaisvinimo kovai. Kas šiose grumtynėse pastodavo jam

kelią, tapdavo priešu.

Uždraudimas sakyti kalbas davė progą A. Hitleriui galutinai baigti savo

veikalą “Mein Kaupf”, kuriam pasirengti jis turėjo reikiamo laiko ir

medžiagos būdamas tvirtovės arešte. Bet ir šiuo metu Hitleris skleidė

masėms savo idėjas. Organizacija nuolat buvo vis labiau plečiama. Vis

gausesnis kalbėtojų būrys be perstojo važinėdavo po Vokietiją ir A.

Hitlerio mintis lėkė į masių galvas ir širdis.

Susibūrus Hitlerio jaunimui, sąjūdis padidėjo jaunuomenės organizacija,

kuri greit subūrė ypač darbo masių vaikus. Studentai sudarė “Vokiečių

studentų nacionalsocializmo sąjungą”.

1926m. birželio mėn. A. Hitleris paskelbė Weimane partijos suvažiavimą.

Dabar pirmą kartą plačiau buvo parodyta, kad sąjūdis nėra – kaip jo priešai

buvo linkę manyti – miręs, bet kad jis gyvena bei pastoviai auga ir patys

partijos nnariai, kurie šį suvažiavimą išgyveno, sėmėsi naujos jėgos ir

tikėjimo ateities kovoms. Gal būt, pats sunkiausias sąjūdžio laikotarpis

buvo praėjęs.

1926m. vasaros gale A. Hitlerio vadovybėn perėjo vokiečių Austrijos

nacionalsocialistinė partija.

Pagaliau 1927m. Bavarijoje atsaukiamas niekuo nepagrįstas draudimas

Hitleriui kalbėti.

Netrukus Vokietijoj atsirado daug įvairioms stovykloms priklausiusių

žmonių, kurie suprato, kad A. Hitleris ir jo sąjūdis reiškė ne tik tautinės

minties centrą, bet ir vienintelį išsigelbėjimą iš ūkinio susmukimo.

Kiekvienoje srityje NSADP pateisino savo reikalavimus, kuriuos ji buvo

iškėlusi, siekdama paimti į rankas politinę galią Vokietijoje.

1930m. sausio mėn. Partija įėjo į Thuringijos koalicinę buržuazinę

vyriausybę. Čia partija pastatė savo pirmąjį ministrą – Dr. Wilhelmą Fricą.

Tuo tarpu gatvėse marksistinis teroras virto tiesiog raudonųjų išprovokuotu

pilietiniu karu. 221 žuvusių ir 25000 sužeistų – tai skaičiai

nacionalsocialistų kovotojų, kurie dėl bailaus priešo užpuolimų turėjo

tapti idėjos kankiniais.

SA vadui pulk. Von Pfefferiui 1930m. rudenį nuo pareigų pasitraukus, SA

vadovavimą perėmė pats Hitleris.

Tuo tarpu organizacija išaugą į milžinišką kūną. Po galio perėmimo ją

sudaro 45 apygardos. Atitinkamai pertvarkoma ir pati reichinė partijos

vadovybė.

Artėja naujo prezidento rinkimai. Tai lėmė, kad A. Hitleris iškart tapo

centru nuodugnių pasitarimų su reicho vyriausybe. Bruhuingo pastangos, kad

A. Hitleris pasisakytų už prezidento kadencijos pratesimą parlamentiniu

keliu, nepavyko. Nauji rinkimai turėjo būti rengiami 1932m. vasario 26d.

Braunschweigo vyriausybė kviečiasi A. Hitlerį vyriausybės patarėju. Tuo

būdu pastarasis įgyja vokietijos pilietybę ir gali išstatyti savo

kandidatūrą prezidento rinkimuose.

Jei

1932m. kovo 13d. per pirmuosius rinkimus už A. Hitlerį balsavo 11,3mln,

už Kindensburgą 18,6mln, tai šis tariamas pralaimėjimas iš tiesų buvo

nepaprastas laimėjimas, nes A. Hitleris per vienerius su puse metų –

skaitant nuo reichstago rinkimų – savo balsus padidino beveik dvigubai.

Nors Kindesburgas ir buvo išrinktas be vargo, bet Reicho vyriausybė niekada

nesitikėjo tokios A. Hitlerio sėkmės. Ji buvo nustebinta. Dabar ji griebėsi

kritiškų priemonių. Balandžio 13d. dekretiniu įsakymu panaikinama SA, SS,

Hitlerio jaunimo NS motorizuotos kuopos ir lakūnų kuopos.Bet krašto

rinkimai Prūsijoj, Bavarijoj, Wutensberge ir Hamburgo mieste rinkimai

aiškiai parodė, kad šios priemonės nepajėgė sulaikyti smarkiai

besiverženčio sąjūdžio. Nacionalsocialistai tapo stipria partija.

Pagaliau gegužės 29d. per rinkimus Odensburge nacionalsocialistai laimi iš

46-24 mandatus, o 8 dienom vėliau Melnsburgo krašto rinkimuose laimima 30

vietų iš 59. Taigi abiejose absoliuti dauguma.

Hitlerio kova dėl galios vyksta toliau. Reichkansleriu tampa Reicho karo

ministras Kurt von Schleicheris. A. Hitlerio pasitarimai su Reicho

vyriausybe ir kancleriu vėl nedavė vaisių. Hitleris negalėjo sutikti su

sprendimais, kurie neįstengė pašalinti Vokietijos krizės visiems laikams.

A. Hitleris buvo pakankamai kantrus laukti savo valandos.

1933m. sausio 30d. RReicho prezidentas paveda A. Hitleriui sudaryti naują

kabinetą. Be Reicho kanclerio iš pradžių į kabinetą skiria tik du savo

ministrus.

Sudarius naują Reicho vyriausybę ir panaikinus dualizmą Reichas – Prūsija,

Vokietijos tautinei politikai pirmą kartą padedamas pagrindas ir kartu

galutinai sustabdomas tautos priešų darbas. Dabar prasideda antroji

milžiniškos sąjūdžio kovos pusė – atsakingas valstybės atstatymo darbas po

dvylikos metų trukusios opozicijos.

Hitleriui paėmus valdžią į savo rankas, pagaliau nukrito pančiai, varžę

nacionalsocialistinę agitaciją. Dabar jo užsidegančios kalbos radio

bangomis pasklisdavo į tolimiausias vietoves.

Kovo 5-oji atvežė laimėjimą, prašokantį visas viltis. 17,3mln. Balsavusių,

t.y 44%, pasisakė už A. Hitlerį, kuris visuose rinkimų apygardose buvo

nacionalsocialistinio sąjūdžio sąrašų pirmuoju kandidatu. NSDAP gavo 288

atstovus.

Savo šalininkų daugybės dievinamas, priešų nekenčiamas ir bijomas, savo

visos aplinkos gerbiamas, kaip didis vadas, kietas kovotojas ir kaip

žmogus, visiems geras ir kiekvieną suprantąs – taip stovi A. Hitleris savo

sukurtojo sąjūdžio priešakyje: vokiečių tautos Fiureris prie naujųjų laikų

slenksčio.

Nežinomas, bevardis išdrįso sviesti sistemai po kojų kovos pirštinę. A.

Hitleris turėjo pakankamai drąsos tikėti, kad jis pašauktas pakelti

Vokietiją iš paniekos ir suteikti jai naują galią ir didybę.

Jo oorganizacija stovi tvirta ir nepajudinama. Jokios audros neįstengė

priversti rudąjį frontą svyruoti. Jis yra tas granito ramstis, ant kurio

statoma naujoji Vokietija. Milijonai širdžių vėl tiki Vokietijos

prisikėlimu, tiki viso sugriuvusio pasaulio pasveikimu.

Kad taip įvyko – tai daugelio metų dėtų pastangų A. Hitlerio vaisius.

Šios ryškios istorinės asmenybės gyvenimo finalas buvo toks pat žiaurus

negailestingas, kaip ir jo darbai, šiurpinę visą pasaulį.

1945m. rusų armija buvo apsupusi Berlyną. Generolai prašė fiurerio

tučtuojau išvykti į Berchtesgadeną, tačiau jis tik purtė galvą ir pasakė,

kad savo galą pasitiks čia, Berlyne.

Po eeilinio pasitarimo jis prisiekė likti Berlyne. “Aš turiu nusilenkti

likimui – kapitonas skęsta drauge su savo laivu”,-užbaigė jis. Hitleris

neleis Stalinui demonstruoti jo narve ir turi būti visiškai užtikrintas,

kad nepateks priešininkui gyvas.

Vakariniame pasitarime Berlyno komendantas Veidlingas praneðë Hitleriui

apie rusø pasistûmëjimà á prieká. Visi ðaudmenø ir maisto sandëliai buvo

arba prieðø rankose arba smarkiai apðaudomi jø artilerijos. Po poros dienø

ðaudmenys baigsis ir kariuomenë nebegalës prieðintis. Himlerio iðdavystë

padarë galà paskutinëms Hitlerio dvejonëms. Fiureris prisipaþino kad atëjo

laikas ruoðtis blogiausiam. Jis iðsikvietë savo sekretoræ Traudæ Jungæ.

“Mano paskutinis politinis testamentas”, – iðtarë fiureris. Drebanèia ranka

sekretorë ëmë uþsiraðinëti. Tai buvo vien tik kaltinimai ir priekaiðtai.

Hitleris tvirtino, kad nei jis, nei niekas Vokietijoje nenorëjo karo. Karas

buvo “iðprovokuotas be iðimties tø tarptautiniø veikëjø, kurie tarnavo þydø

interesams”.

Balandþio 29d. atëjo praneðimas, kad Musolinis ir jo meiluþë suðaudyti

partizanø, o jø kûnai pakabinti þemyn galva prie degalinës Milane. Ði þinia

pastebimai paveikë Hitlerá. “Að nepateksiu á prieðo rankas nei gyvas, nei

miræs – pareiðkë jis. Po mirties mano kûnas bus sudegintas ir dël to

niekada nebus surastas”.

Liepos 30-osios pusiaudiená sovietø kariuomenë uþëmë Tigartenà, o

prieðakiniai jø daliniai pasirodë gatvëje ðalia bunkerio. Sunku pasakyti

kaip tai paveikë Hitleri. Per pietus Hitleris pasikvietë pas save keliatà

þmoniø. Hitleris pavedëjo á ðalá savo adjutantà Giunðæ ir pasakë kad su

þmona jie tuojau nusiþudys, ir nori kkad jø kûnai bûtø sudeginti.

Spausdamas rankà savo asmeniniam pilotui Braunui Hitleris tarë – “Reikia

turëti dràsos atsakyti uþ pasekmes – liksiu èia! Aš žinau, rytoj milijonai

mane keiks. Na, ką gi, toks likimas”.

Likusi viena Hitlerių pora atsisėdo ant sofos Svetainėje. Hitlerio žmona

Eva mirė pirmoji išgėrusi nuodų. 15:30 Hitleris išsitraukė savo “valterį”.

Jis pridėjo pistoleto vamzdį prie dešinio smilkinio ir paspaudė gaiduką.

Pasitarimų salėje buvę Gebelsas, Bormanas, Aksomanas ir Giunšė atvėrę

kambario duris išvydo ant sofos fiurerio figūrą be gyvybės ženklų, jo galva

buvo nusvirusi ant žemo staliuko. Greta gulėjo sustingusi Eva, su

išbalusiomis nuo nuodų lūpomis. Lingė ir daktaras Štumpfegeris suviniojo

Hitlerio kūną į tamsiai rudą kareivišką apklotą ir nunešė savo nešulį į

viršų. Paskui juos nusekė Bormanas, nešęs Eva. Kūnus išnešė į sodą.

Rusai vėl pradėjo šaudyti. Sviediniai sproginėjo visai greta. Kemplie

pamatė Hitlerio kūną, paguldytą už trijų metrų nuo įjėjimo į bunkerį.. Eva

gulėjo iš dešinės nuo jo. Kemplie čiupo kanistrą su benzinu ir nubėgo prie

kūnų. Jis kanistrą po kanistro pylė benziną į sviedinio išmuštą įdubą, kol

ji tapo pilna. Šoveris uždegė skudurą ir numetė jį ant kūnų. Susirinkę su

siaubu akyse regejo, kaip ugnis apėmė sutuoktinių poros palaikus. Tai buvo

žmonės, kurie dar taip nesenai priiminėjo jų sveikinimus.

Žmogus, įžiebęs pasaulinį gaisrą, pradingo pragaištingoje liepsnoje. Drauge

su juo į nebūtį nugrimzdo ir nacionalsocializmas, ir “tūkstantmetis

reichas”.

Literatūra, kuria naudojausi:

Hitleris

[pic]

[pic]

[pic]

[pic] http://www.nazi.projektas.lt/galerija.htm

.: Holokaustas :.

Hitleris teigė, kad žydai nepriklauso net „žemesniajai“ rasei, jie esą

tiesiog ne žmonės. Jis skelbėsi pasaulio gelbėtoju nuo „žydu pavojaus“, o

tą „gelbėjimą“ suprato kaip visų žydų sunaikinimą. Antrasis pasaulinis

karas sudarė galimybes Hitleriui vykdyti savo pasibaisėtinus planus. Tai

buvo daroma etapais. Lenkijoje okupantai atėmę iš žydų nuosavybę ir suvarė

juos i uždarus miestų rajonus (getus). Ten žydai neturėjo paprasčiausių

žmoniško gyvenimo sąlygų, kentė šaltį ir alkį, masiškai mirdavo nuo bado ir

ligų. Getai buvo kuriami ne tam, kad žydai gyventų atskirai nuo kitų

tautybių žmonių, o tam, kad butų geriau pasiruošta juos sunaikinti. 1941 m.

viduryje okupuotose SSRS teritorijose nacistai pradėjo visuotinį žydų –

vyrų, moterų, senelių, kūdikių – žudymą. Užėmus gyvenamąją vietovę,

nacistiniai pareigūnai iškart suregistruodavo visus žydus ir įsakydavo

nešioti prie drabužių prisiūtas geltonas šešiakampes žvaigždes. Paskui

žydams liepdavo susirinkti i kokią nors aikštę, tariamai perkelti i darbo

stovyklas. Visi vertingi daiktai iš jų būdavo atimami, o patys varomi i

žudynių vietas, prie iš anksto iškastų duobių. Ten jiems įsakydavo

nusirengti, sušaudydavo ar kitaip nužudydavo, o lavonus sumesdavo i duobes.

Kartais žydus suvarydavo i getus, bet dauguma jų gyventojų taip pat

išžudydavo. Vykdant žydų genocidą Baltijos šalyse ir Ukrainoje, nacistams

talkindavo okupantams tarnavusi vietinė policija. Masinis žydų naikinimas

okupuotose Europos šalyse prasidėjo 1941 m. pabaigoje. Mat Japonijai

užpuolus Jungtines Amerikos Valstijas, Vokietija

joms taip pat paskelbė

karą. Hitleris galėjo nebekreipti dėmesio i JAV požiūri. Vakarų, Vidurio

Europos ir Balkanų šalių žydai traukiniais buvo gabenami i naikinimo

stovyklas, įkurtas okupuotoje Lenkijos teritorijoje: Osvencimą (Aušvica),

Treblinką, Maidaneką, Belžecą, Sobiborą ir kt. Tai buvo tikri mirties

fabrikai. Juose žmones nuodijo dujų kamerose, o lavonus degino

krematoriumuose. Osvencime, kur šalia naikinimo stovyklos veikė ir

„paprasta“ koncentracijos stovykla, buvo nužudyta beveik 2 mln. žmonių, iš

jų ne mažiau kaip 1,5 mln. žydų, Treblinkoje – 870 tukst. žydų. Naikinimo

ir koncentracijos stovyklas tvarkė ir transportą aukoms parūpindavo

esesininkai. NNacistai stengėsi sunaikinti visus žydus. Į naikinimo

stovyklas buvo gabenami žydai iš 1943 m. rugsėjo mėn.. okupuotos Italijos

ir 1944 m. pavasarį okupuotos Vengrijos. Ligi tol tiek Musolinis, tiek ir

Hortis priešinosi žydu deportacijoms iš savo valstybių. Deportacijos buvo

vykdomos, mirties fabrikai veikė ir tada, kai Vokietijos pralaimėjimas kare

pasidarė neišvengiamas bei akivaizdus. Tiktai Vermachto okupuotų šalių

išvadavimas ir antihitlerinės koalicijos armijų įžengimas i pačios

Vokietijos teritoriją pagaliau sustabdė masinį visiškai nekaltų žmonių

naikinimą. Nacistinio antisemitizmo kvaitulio padarinys – baisus

nusikaltimas, nes buvo išžudyta beveik 6 milijonai tautos žmonių.

Siaubingas žžydu genocidas Antrojo pasaulinio karo metais pavadintas

holokaustu.

Holokaustas Lietuvoje :.

Jau pirmosiomis karo dienomis pradėtas masinis žydų naikinimas visoje

Lietuvoje. Prie kiekvieno didesnio Lietuvos miestelio yra vietos, kur karo

pradžioje buvo sušaudyta tūkstančiai žydų: iš pradžių vyrai, vėliau seniai,

moterys ir vaikai. Nekaltų žmonių krauju ssusitepė ir keli šimtai lietuvių.

Vieni tai darė iš godumo, kiti dėl savo antisemitinių pažiūrų, treti iš

kvailumo, ketvirti vien todėl, kad galėjo nebaudžiami žudyti, dar kitus

privertė vokiečiai. Lietuviai, tarnaujantys vokiečiams pavaldžiose karinėse

struktūrose, už atsisakymą žudyti žydus buvo šaudomi vietoje ir verčiami i

tas pačias duobes. Vokiečiu propagandistai įrodinėjo, kad žudynes yra

vietiniu gyventojų keršto žydams akcijos. Karo metais visi laikraščiai buvo

pilni kurstančiu straipsnių, įrodinėjimų, kad žydai yra didžiausi

piktadariai. Lietuvos gyventojų dauguma smerkė žudynes, o jose dalyvavusius

lietuvius paniekinamai vadino „žydšaudžiais“. Didesniuose miestuose —

Vilniuje, Kaune, Šiauliuose — žydams, išlikusiems gyviems pirmųjų masinių

žudynių metu, buvo sukurti getai – izoliuoti, saugomi miestu rajonai, iš

kurių iškraustyti visi nežydai. Žydai privalėjo prie viršutinių drabužių

prisisiūti šešiakampes žvaigždes. Jiems buvo draudžiama naudotis transporto

priemonėmis, turėti radijo imtuvus, pirkti ir parsinešti i getus mmaisto,

kuro, be leidimo išeiti iš getų, vaikščioti šaligatviais. 1941-1944 m.

getuose gyvenę žydai buvo palaipsniui sunaikinti. Lietuvoje taip pat buvo

žudomi ir iš kitų šalių atvežti žmonės. Net 94% Lietuvos žydė tapo

sąmoningo žydų tautos naikinimo, vadinamo holokaustu, aukomis. Daugiausia

žmonių nužudyta Paneriuose, prie Vilniaus, ir Kauno fortuose. Tik menka

žydu dalis slapstoma išgyveno per visa trejus metus trukusia nacių

okupaciją. Nors už žydų slėpimą vokiečiai šaudė ištisas šeimas, keli

tūkstančiai lietuvių, rizikuodami gyvybėmis, padėjo persekiojamiems

žmonėms. Nemaža išlikusių Lietuvos žydu dalį sudaro 1941 m. birželio

tremtiniai. Tai, kas ppradžioje kartu su lietuviais tremiamiems i Sibirą

žydams atrodė baisi nelaime, didžiajai tremtinių daliai išgelbėjo gyvybę.

[pic]

    .: Getai :.

 Kitose vokiečių okupuotose valstybėse žydams iš pradžių panaikindavo

teises, paskui atimdavo turtą ir tik tada suvarydavo į getus, kur juos

naikindavo. Kiekvienas etapas trukdavo 1–2 metus. Lietuvoje taip nebuvo.

Visa tai buvo daroma iš karto, be jokių pertraukų.

     Lietuvoje getai pradėti steigti 1941 m. liepą, tačiau jų gyventojai

buvo išnaikinti ir ilgainiui liko tik Kauno, Vilniaus ir Šiaulių getai.

    Kauno getas pradėtas kurti 1941 m. liepos 10 d., kai Kauno komendantas

išleido įsakymą, liepiantį žydams išsikraustyti į Vilijampolę (iki

rugpjūčio 15 d.). Iš šio geto žydai žudyti buvo vežami daugiausia į Kauno

IX fortą (nužudyta >30000 žydų) ir Kauno IV fortą (nužudyta >4000 žydų).

Žydai buvo kviečiami kokiam nors darbui ar apžiūrai, ten suimami ir vežami

į žudymų vietas. Didžiausios žudymo akcijos metu, 1941 m. spalio 29 d. buvo

nužudyta ~9200 žydai, iš jų vaikų ~4300. 1943 m. rugsėjo 15 d. getas

paverstas koncentracijos stovykla, o 1944 m. liepos 19 d. getas

panaikintas, žydus išvežant į įvairias dirbtuves ir kitų vokiečių okupuotų

valstybių koncentracijos stovyklas.

    Vilniuje buvo įrengti du getai (nuo 1941 m. rugsėjo). I-asis –

Rūdininkų, Strašiūno, Dysnos, Mėsinių gatvių rajone (čia buvo laikoma

~33000 žydų), II-asis – Stiklių, Žydų, M.Antokolskio ir Gaono gatvių rajone

(čia buvo laikoma ~~10000 žydų). Abiejuose getuose maistas buvo duodamas

pagal specialias korteles (100 g. duonos, keli gramai kruopų ir arklienos.

Dirbantiems žydams buvo duodama dar po 100 g. duonos). Dirbantys žydai

bamdydavo slapta įsinešti maisto, tačiau prie įėjimo juos tikrindavo

policija ir geto administratorius F. Mureris. Jis įsakydavo plakti gumine

lazda tuos, kurie turėdavo pasislėpę maisto. Iš Vilniaus getų žydus veždavo

žudyti į Panerius, didžiausią žudymų vietą (nužudyta ~70000 žydų). I-oji

žudymo akcija įvyko 1941 m. rugsėjo 15 d., kai buvo paskelbta, kad I-ajame

gete turi gyventi tik kvalifikuoti specialistai, o II-ajame – juodadarbiai

darbininkai. Taip keldama žydus , policija juos suiminėjo ir gabeno į

Panerius. Vėlesnėse akcijose žydus, kaip ir Kaune, kviesdavo kokiam nors

darbui ar apžiūrai, ten suiminėdavo ir veždavo į Panerius. Po kelių tokių

akcijų, 1941 m. spalio 28-30 d., II-asis getas buvo likviduotas. 1943 m.

kovo mėnesį, keliant žydus iš Švenčionių, Ašmenos ir kitų Rytų Lietuvos

miestelių, traukiniai stojo Paneriuose (tada sušaudyta ~5000 žydų). 1943 m.

rugsėjo 23 d. getas likviduotas, darbingi žydai perkelti į SS valdomas

koncentracijos stovyklas.

    Šiauliuose buvo įrengti du  getai, pradėti steigti 1941 m. rugpjūčio 22

d., kai Šiaulių miesto ir apskrities viršininkas Jonas Noreika pranešė, kad

visi ždai ir pusžydžiai turi persikelti gyventi į Žagarę (iki rugpjūčio 29

d.). Iš čia žydai buvo vežami žudyti į Kužius, netoli Šiaulių (nužudyta

~5000 žydų). 1943 m. getai perduoti SS žinion tapo koncentracijos

stovyklomis, o 1944 m. liepos 15 d. buvo pradėtas likviduoti (~3000 žydų

buvo pervežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą). 1945 m. gegužės 2 d.

likusius gyvus žydus išlaisvino amerikiečių kariuomenė. Iš viso po karo

liko tik ~350 Šiaulių žydų.  

    Keliant iš gimtųjų vietų žydus į getus ar koncentracijos stovyklas,

jiems buvo leidžiama pasiimti tik būtiniausius daiktus ir šiek tiek maisto.

Visuose getuose veikė Žydų komitetai, kurie palaikė ryšį su okupacine

valdžia ir vykdė jos įsakymus. Getuose taip pat veikė ir Žydų

pasipriešinimo organizacijos. Jos kaupė ginklus, vygdė diversijas, sabotažo

aktus ir užmezginėjo ryšius su sovietų partizanais ir pogrindininkais.

|Dodžiausios žydų |

|žudynių vietos |

|lietuvoje :. |

| |

|Paneriai (prie |

|Vilniaus) – apie 70 |

|000, |

|Vidzgirio miškas |

|(prie Alytaus) – apie|

|60 000, |

|Kauno IX fortas – per|

|30 000, |

|Marijampolė – per 10 |

|000, |

|Pajuostės miškas |

|(prie Panevėžio) – |

|per 8000, |

|Pivonijos miškas |

|(prie Ukmergės) – |

|apie 5000, |

|Kužiai (prie Šiaulių)|

|– apie 5000, |

|Rašės miškas (netoli |

|Ukmergės) – per 4000,|

|Kauno IV fortas – per|

|3000, |

|Mažeikiai – apie |

|4000, |

|Kauno VII fortas – |

|per 3000, |

|Bajorų miškas (prie |

|Rokiškio) – per 3000,|

|Vilkaviškis – per |

|3000, |

|Tauragė – apie 3000, |

|Krakynės miškas |

|(Zarasų r.) – per |

|2500, |

|Pakamponių miškas |

|(prie Biržų) – apie |

|2500, |

|Giraitės miškas – |

|2150, |

|Žagarė –

per 2000, |

|Kėdainiai – per 2000,|

|Katkiškės miškas |

|(prie Lazdijų) – per |

|1500, |

|Tūbinės miškas |

|(Šilalės r.) – apie |

|1200, |

|Kupiškis – apie 1000.|

|[pic] |

http://www.nazi.projektas.lt/holokaustas.htm

Lietuviškoji tarybinė enciklopedija.