NATO valstybės – plėtra Vidurio Rytų Europoje (referatas)

1. ĮVADAS

2. NATO STRATEGIJOS po šaltojo karo

3. NATO PLĖTROS ETAPAI Į VRE po šaltojo karo:

a. Trečiasis NATO plėtros etapas 1997m.

i. 1997 metų NATO plėtros argumentai ir kriterijai

ii. Palyginimas su anksčiau įvykusia Aljanso plėtra

iii. NATO valstybių nuomonė plėtros atžvilgiu

b. Ketvirtasis NATO plėtros etapas 2002m.

i. NATO valstybių nuomonė plėtros atžvilgiu

ii. Besikeičiantys NATO ir Rusijos santykiai

iii. NATO plėtros scenarijai

iv. 2002 metais numatomo plėtros etapo kriterijai

4. DVI GALIMOS NATO LŪŽIO LINIJOS:

a. Tarp Rytų ir Vakarų Europos:

1. Rusijos NATO narystės prototipas-NATO ir Rusijos

taryba

2. Irako krizė- Europos valstybių nuomonių skilimas (

Vilniaus dešimtuko pareiškimas)

3. Lenkija-JAV “Trojos arklys” Europoje

b. Tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos:

1. Nauji ( kitokie JAV ) tikslai

2. Europietiškas daugiašališkumas- nauja nacionalizmo

forma.

5.IŠVADOS

ĮVADAS

Temos aktualumas

1949 metais balandžio 4 dieną susikūrė Šiaurės Atlanto Sutarties

Organizacija – NATO (North Atlantic Treaty Organization), kurią sudarė 12

steigėjų – narių. Įvairių aplinkybių įtakojamai jau 1952m. NATO teko

plėstis, o po 33 metų – 1955 metais teko plėstis ir antrą kartą. Per visą

savo egzistavimo istoriją NATO plėtėsi keturis kartus, priimdama 7 naujas

nares ir taip savo narių skaičių padidindama nuo 12 iki 19. Visi iki šiol

buvę keturi NATO plėtros atvejai skirstomi į 33 plėtros etapus., 2003 metais

lapkričio mėnesio pabaigoje įvyko Prahos viršūnių susitikimas, kurio metu į

NATO pakvietimą gavo naujos narės. Taigi, galima kalbėti ir apie naują –

jau ketvirtąjį NATO plėtros etapą.

Pirmieji du NATO plėtros etapai vyko Šaltojo karo metais. Vykstant

konkurencijai tarp NATO šalių ir Varšuvos Sutarties Organizacijos bei tam

tikrais laikotarpiais balansuojant ant galimo trečiojo pasaulinio karo

ribos, buvo svarbu užkirsti kelią galimai priešininko agresijai. Todėl

būtent politiniai ir geografiniai aspektai darė didelę įtaką Šaltojo karo

metu vykusiai Aljanso plėtrai.

Pasibaigus Šaltajam karui, narystės NATO siekimą deklaravo daugelis

buvusių Sovietų Sąjungos sateličių valstybių, priklaususių Varšuvos

Sutarties Organizacijai bei Baltijos šalys, kurios iki 1990 metų priklausė

Sovietų Sąjungai [1]..Suirus Varšuvos Sutarties Organizacijai, buvę jos

narės kuo skubiau norėjo užsitikrinti savo saugumą, kurį jos siejo su

integracija į NATO.

1997 metais vykusio MMadrido viršūnių susitikimo metu, į NATO buvo

pakviestos Lenkija, Čekija ir Vengrija – buvusios Varšuvos Sutarties

Organizacijos narės. Tai buvo tam tikras lūžis, parodęs, kad Aljansas

pripažįsta pasikeitusią politinę situaciją ir neignoruoja nei vienos

buvusio priešininko valstybės, jeigu ji siekia demokratijos, žmogaus teisių

apsaugos ir kitų, NATO vertybes atitinkančių vertybių įtvirtinimo. Šiame

viršūnių susitikime buvo pažadėta, kad šis plėtros etapas nėra paskutinis.

1999 metais vykusio Vašingtono viršūnių susitikimo metu į Aljansą nebuvo

pakviesta nė viena kandidatė, tačiau buvo numatyta, kad artimiausias

plėtros klausimo peržiūrėjimas įvyks 2002 metų viršūnių susitikime, kuris,

kaip vėliau buvo nuspręsta, įvyks Prahoje. Lietuvai šis viršūnių

susitikimas yra ypač svarbus todėl, kad būtent šio viršūnių susitikimo metu

ji pagaliau gavo pakvietimą į Aljansą.

Kaip teigia Henry Kissinger’is , Prahos susitikimas buvo ne tik

pirminių Aljanso tikslų triumfas, bet ir proga apsvarstyti šio įvykio

sukeltų ilgalaikių pasikeitimų padarinius.

Prieš pusę amžiaus NATO buvo sukurta tam, kad gintų savo narius nuo

agresijos, o ypač nuo Sovietų invazijos į Vakarų Europą. Šiai grėsmei

nunykus, NATO dabar ne tiek plečiasi, kiek keičiasi ir tampa kitokia

organizacija. Šiandien ji jau panašesnė į kolektyvinio saugumo

organizaciją, tokią kaip Jungtinės Tautos. Aljansas brėžia naujas

skiriamąsias linijas ir plėtoja naujus specifinius tikslus. Tai kelia

pavojų pačiai NATO idėjai. Kolektyvinio saugumo organizacijos, kokia pamažu

virsta NATO, grėsmes suvokia kitaip nei paprastas gynybinis Aljansas. Šios

organizacijos grėsmes nagrinėja ne bendrame kontekste, bet kiekvieną

atskirai, dėl to sunku priimti sprendimus dėl kovos su šiomis grėsmėmis

būdų ir tikslingumo. Įvairios krizės per Šaltąjį karą dar buvo sprendžiamos

Aljansui būdingais metodais, ir sąjungininkai kovojo kartu. Antiteroristinė

kampanija, pradėta 2001 metų rugsėjį, jau buvo kolektyvinio saugumo

reikalas. Sąjungininkai prie šios kampanijos prisidėjo tik kiek galėjo (tai

reiškia, kad veikė vien tik amerikiečiai). NATO, kaip organizacija, į kovą

su tarptautiniu terorizmu jau nebuvo įtraukta.

Dabar NATO vykstantis keitimosi procesas sukuria dvi galimas lūžio

linijas Aljanso viduje: tarp Rytų ir Vakarų Europos bei ttarp Europos ir

JAV. NATO plėtra būtų vykusi daug sunkiau, jei Europos šalys, kurios yra

NATO narės, vis dar tikėtų Rusijos grėsme ar branduolinio karo galimybe,

t.y. jei Europos šalys būtų jautusios Aljanso reikalingumą. Tačiau viskas

yra kitaip.

Šiame darbe yra siekiama apžvelgti ne tik NATO plėtros etapus į

Vidurio Rytų Europą , palyginti juos su anksčiau įvykusią NATO plėtra,

pateikti NATO narių nuomuonę plėtros atžvilgiu, bet ir išanalizuoti

galimas NATO lūžio linijas. Didelis dėmesys skiriamas priežasčių, kodėl

NATO nusprendė plėstis į VRE regioną,kodėl ši plėtra iššaukė tokį

nuomuonių skirtumą , kaip pasikeitė JAV ir Europos santykiai bei kokią

vietą Alijanse užima Vilniaus dešimtuko šalys.

Temos pasirinkimas

Šios temos pasirinkimą nulėmė keletas priežasčių. Pirmiausia tai, kad

būtent šiemet įvykusiame Prahos viršūnių susitikime, Lietuva pagaliau gavo

pakvietimą į NATO. Įdomu panagrinėti, kokios buvo politinės aplinkybės,

kurios privertė NATO plėstis, kokiais kriterijais buvo remiamasi, priimant

sprendimus dėl NATO plėtros ir dėl kandidačių į Aljansą pasirinkimo. Antra,

tai, jog šiandienos įvykių sraute( turiu omeny Irako krizę, kovą prieš

terorizmą ir pan.) yra aiškiai matomas valstybių narių nuomuonių

prieštaravimas esminiais alijanso veiklos klausimais. Reikia pripažinti ir

tai , jog neoficialiai tenka išgirsti, jog Europa pasidalino į dvi

stovyklas, o Aljansas skyla. Iš čia kyla hipotezė: plėtra į VRE :

Alijanso stiprėjimas ar skilimas? Trečia šios temos pasirinkimą lėmusi

priežastis yra ilgametis domėjimasis Atlantizmu bei NATO .

Tyrimo metodika

Šiame ddarbe bus naudojami aprašomasis, analitinis ir palyginamasis tyrimo

metodai. Rašant šį darbą buvo atsižvelgiama į anksčiau kitų autorių

darbuose padarytas prielaidas.

Nato plėtros etapų klasifikacija

Šiuo metu dar nėra visuotinai priimto NATO plėtros skirstymo į etapus.

Literatūroje galima sutikti keletą NATO plėtros skirstymų į etapus

variantų:

Pirmasis variantas: NATO plėtros etapai pradedami skirstyti nuo

pirmojo naujų NATO narių priėmimo 1952 metais.:

1. Pirmuoju NATO plėtros etapu laikoma 1952m. Turkijos ir Graikijos

priėmimas bei 1955m. Vokietijos priėmimas.

2. Antruoju NATO plėtros etapu laikomas 1982m. Ispanijos priėmimas.

3. Trečiuoju NATO plėtros etapu laikomas 1997m. Lenkijos, Čekijos ir

Vengrijos priėmimas.

4. Ketvirtuoju etapu laikomas numatomas naujų narių priėmimas Prahos

viršūnių susitikime 2002 metų lapkričio mėnesį..

Dar vienas, dabar dažniausiai spaudoje sutinkamas, NATO plėtros etapų

skirstymas – nuo 1997m., kada NATO plėtra pirmą kartą buvo vykdoma pagal

pasikeitusias sąlygas po Šaltojo karo.

1. Pirmuoju etapu laikomas 1997m. Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos

priėmimas.

2. Antruoju etapu laikomas būsimasis 2002 metų NATO plėtros etapas.

Šiame magistro darbe bus remiamasi pirmuoju NATO plėtros etapų

skirstymu į 4 plėtros etapus: 1952 – 1955; 1982; 1997; 2002 metais.

Darbo objektas bei tikslas

Darbo objektą nurodo jau pats darbo pavadinimas: NATO plėtros etapai į

Vidurio Rytų Europą, darbo tikslas – išanalizuoti NATO skilimo galimybes,

priežastis bei aplinkybes.

Siekiant pateikti Aljanso lūžio linijas

bei jų aspektus, reikia

išnagrinėti priežastis, kodėl NATO nutarė plėstis į VRE, kas įtakojo jos

plėtimąsi šia kryptimi, kokios valstybės ir kodėl buvo pasirinktos tapti

NATO narėmis. Kaip vystosi santykiai dabar tarp NATO narių, ar organizacija

vis dar svarbi tarptautinėje arenoje?

NATO STRATEGIJOS PO ŠALTOJO KARO

1991 metų lapkritį buvo priimta nauja NATO strateginė koncepcija –

pirmoji po Šaltojo karo pabaigos bei pirmoji kada nors viešai paskelbta

NATO strategijos koncepcija. Užduotis parengti naują NATO strategijos

koncepciją buvo Tarybos pavesta NATO karinės strategijos peržiūrėjimui

sukurtai Ad hoc grupei, kuri daugiau žinoma kaip Strategijos peržiūros

grupė. Ši ad hoc grupė nusprendė, kad naujoji karinė strategija turėtų

atspindėti ne tik dabartinę saugumo aplinką, bet ir Aljanso politinį atsaką

į pasikeitusias aplinkybes. Mažai susijusi su ankstesnėmis strategijos

koncepcijomis, ji pabrėžė bendradarbiavimą su buvusiais priešininkais, o ne

konfrontaciją. NATO pagrindiniu tikslu ir toliau liko jos narių saugumas,

bet jau derinamas su specialiu įsipareigojimu dirbti visos Europos saugumo

labui. 1991 metų Aljanso strategijos koncepcija pakeitė Šaltojo karo metais

galiojusias nuostatas. Tai – pirmoji viešai paskelbta NATO strategijos

koncepcija, kas rodo, jog situacija, kkuri buvo paskutinius keturiasdešimt

metų yra pasikeitusi, ir kad NATO jau nebemato rimtos grėsmės iš Rytų, kas

leidžia savo strategijos koncepciją skelbti viešai. Šioje koncepcijoje,

aptariant politinius ir karinius NATO saugumo politikos aspektus,

atsižvelgiama į pasikeitusią politinę situaciją, į naujų partnerių Rytų ir

Centrinėje Europoje interesus, kurie jau laikomi Aljanso strategijos

sudėtine dalimi. Numatomas priklausomybės nuo branduolinės ginkluotės

mažinimas, įprastinės ginkluotės pokyčiai, pabrėžiamas NATO vaidmuo krizių

valdyme ir taikos palaikymo operacijų vykdyme, dialogo, bendradarbiavimo ir

kolektyvinės gynybos sampratos ir būtinybė.

Šioje Aljanso strategijos koncepcijoje bandoma sukurti bendrą Šiaurės

Amerikos ir Europos saugumo sistemą, pasitelkiant ne tik NATO, bet ir

tokias viena kitą papildančias organizacijas kaip ESBO[2], Europos Sąjunga,

Vakarų Europos sąjunga, Europos Taryba. Kiekviena iš šių institucijų

prisideda prie bendro Europos saugumo, todėl jų sąveika ir veiklos

koordinavimas lemia jų veiklos saugumui užtikrinti efektyvumą. Tai, kad

strategijos koncepcijoje kalbama apie įvairių bendradarbiavimą saugumui

užtikrinti rodo, jog keičiasi Aljanso požiūris į saugumą: karinis saugumo

aspektas iš svarbiausio saugumo užtikrinimo politikos elemento tampa tik

vienu iš daugelio saugumo užtikrinimo politikos elementų.

1991 metų Aljanso strategijos koncepcijoje akcentuojamos įvairios

galimų grėsmių rūšys: ppažymima, kad grėsmių Aljanso teritoriniam saugumui

sumažėjo, bet grėsmės gali iškilti kaip ekonominiai, socialiniai ir

politiniai sunkumai, įskaitant etninius konfliktus, teritorinius ginčus, su

kuriais susiduria daugelis Centrinės ir Rytų Europos šalių.

1997m. Madrido viršūnių susitikime buvo nuspręsta atnaujinti 1991m.

Aljanso strateginę koncepciją. Koncepcijos atnaujinimo būtinybė buvo

grindžiama pokyčiais, įvykusiais Europoje nuo 1991 metų strateginės

koncepcijos priėmimo, patvirtinant Aljanso narių įsipareigojimus dėl

kolektyvinės gynybos ir transatlantinių ryšių bei garantuojant, kad NATO

strategija dera prie XXI amžiaus pokyčių. 1999 metų balandžio 23 – 24

dienomis Vašingtone minint 50-tąsias NATO įkūrimo metines, patvirtinta

naujoji Aljanso strategijos koncepcija (tiksliau – atnaujinta 1991 metų

NATO strategijos koncepcija).

Šios koncepcijos formavimas (tiksliau: 1991 metų Aljanso strateginės

koncepcijos atnaujinimas) buvo baigtas 1999 metų balandžio mėnesį ir

pateiktas tuo metu vykusiam Vašingtono viršūnių susitikimui. Vykę debatai

dėl naujos koncepcijos išryškino ir kai kuriuos JAV ir jos Europos

sąjungininkių nuomonių skirtumus. Amerikiečiai siūlė plačiau apimantį

koncepcijos variantą: apimantį ne tik Europą, bet ir kitus regionus, kurie

gali sukelti grėsmes NATO narių saugumui. Europoje buvo keliama idėja

sukurti savo – be JAV – strategines pajėgas. Svarstant koncepcijos

metmenis, niekam nekilo abejonių, kad NATO turi išlikti svarbiausiu saugumo

garantu euroatlantinėje erdvėje, kas įtakoja atitinkamo karinio potencialo

išlaikymo būtinybę.

1999 metų Aljanso strategijos koncepcijoje pirmą kartą pripažinta

karinių misijų vykdymo regionuose, neįeinančiuose į NATO valstybių

teritoriją, galimybė. Aišku, kad kyla problema dėl tokių misijų

suderinamumu su Jungtinių Tautų jurisdikcija.

Atnaujintos strateginės koncepcijos esmę nusako Vašingtono viršūnių

susitikime 1999m. balandį priimtas komunikatas: “Idant Aljansas įstengtų

priimti naujus iššūkius saugumui, mes atnaujinome Strateginę koncepciją

taip, kad ji būtų adekvati naujajai Aljanso saugumo aplinkai. Atnaujinta

koncepcija patvirtina mūsų kolektyvinės gynybo įsipareigojimą bei

transatlantinį ryšį; įvertina iššūkius, su kuriais Aljansas susiduria

dabar; pristato Aljansą drauge su visų jo pajėgumų spektru, pasirengusį

stiprinti Euroatlantinio regiono saugumą ir stabilumą; patvirtina mūsų

įsipareigojimą sukurti ESGI[3] Aljanso viduje; akcentuoja padidėjusią

partnerystės ir dialogo svarbą; pabrėžia poreikį išvystyti visą gynybos

pajėgumų potencialą, idant būtų pasirengta įvairioms Aljanso misijoms,

įskaitant lengviau perdislokuojamas, geriau aprūpintas, turinčias išlikimo

potencialą ir gebančias efektyviau veikti karines pajėgas; nustato gaires

NATO karinei vadovybei šiems tikslams siekti.” (Vašingtono viršūnių

susitikimo komunikatas, 5 pastraipa. “NATO Vašingtono viršūnių susitikimo

vadovas 1999m. balandžio 23-25d.”, p.14. Aidai, 2000)

Kiekviena anksčiau ar vėliau buvusi Aljanso strateginė koncepcija buvo

NATO pagrindinių tikslų, keliamų grėsmių supratimo ir gynybos principų

išraiška. Todėl strateginės koncepcijos raida yra svarbus rodiklis, pagal

kurį galima daryti išvadas apie Aljansą. Tai, kad 1991 ir 1999 metų

koncepcijos buvo viešai publikuotos, rodo, kad NATO tampa atviresnė,

keičiasi jos tikslai ir priešų suvokimas.

Priėmus 1991 metų strateginę koncepciją, kurioje buvo suformuluoti

kitokie nei iki tol galioję tikslai ir principai, atsirado galimybė po

keleto metų numatyti NATO plėtros galimybes ir atverti Aljanso duris

naujoms narėms.

TREČIASIS NATO PLĖTROS ETAPAS – 1997 metai

Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos priėmimas į NATO

Trečiuoju NATO plėtros etapu laikomas Čekijos, Lenkijos ir Vengrijos

priėmimas į Aljansą 1997 metais[4]. Šis plėtros etapas buvo pirmasis NATO

plėtros atvejis po Šaltojo karo pabaigos.

Po Šaltojo karo pabaigos, norą prisijungti prie NATO pareiškė Lenkija,

Čekija, Vengrija, Lietuva, Latvija, Estija, Slovakija, Slovėnija, Rumunija,

Bulgarija, FYROM (Makedonija), Albanija. Tačiau tik 3 valstybės – Lenkija,

Čekija, Vengrija – buvo pakviestos pradėti derybas su Aljansu.

Apie būsimą NATO plėtrą 1997 metais buvo plačiai svarstoma kelerius

metus. Realiausiomis kandidatėmis buvo laikomos vadinamosios Višegrado

šalys – Lenkija, Čekija, Vengrija. (Kai kurios valstybės palaikė ir

Rumunijos bei Slovėnijos kandidatūras.) Šios šalys ekonomiškai buvo

stipriausios iš galimų kandidačių į Aljansą, bet netgi joms buvo numatomos

didelės finansinės problemos, susijusios su integracija į NATO.

Baltijos šalims – Lietuvai, Latvijai ir Estijai, taip pat siekiančioms

narystės Aljanse – ankstyva narystė nebuvo žadama. Kaip atsaką 1996 metų

pavasarį JAV vyriausybė išvystė Baltijos narystės planą (Baltic action

plan) Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Šis planas siekė išspręsti šių šalių

integracijos į Europą problemas, nežadant joms narystės Aljanse. Šį planą

sudarė trys dalys:

1. Pirmoji dalis liečia daugiašalius santykius su Baltijos šalimis

ir tokiomis organizacijomis kaip NATO, ESBO ar Europos Sąjunga

siekiant geresnio šių santykių koordinavimo.

2. Baltijos valstybių santykių su Rusija gerinimas, pabrėžiant rusų

mažumų teisių gerinimą.

3. Dvišaliai Baltijos valstybių ir JAV santykiai, siūlant padidintą

ekonominę ir karinę JAV pagalbą, bendras karines pratybas tarp

Baltijos bataliono ir JAV kareivių (BALTBAT) ir pasikeitimai

simboliniais, aukšto rango susitikimais tarp Vašingtono ir

Baltijos valstybių.[5]

1997 METŲ NATO PLĖTROS ARGUMENTAI IR KRITERIJAI

Madrido viršūnių susitikime 1997 metų liepos mėnesį, kuriame Aljansas

nusprendė deryboms pakviesti Lenkiją, Čekiją ir Vengriją, Čekijos užsienio

reikalų viceministras Vondra kreipėsi į JAV senatorių grupę su klausimu:

Kodėl jūs mus pasirinkote? Ir jis gavo atsakymą: “Jūs mums patinkate, mes

manome, kad mes jums

irgi patinkame, ir be to, jūs tai kalėte į mūsų galvas

taip ilgai, kad mes tiesiog negalėjome kitaip pasielgti.”[6]

Argumentai, kurie nulėmė šių trijų Centrinės Europos valstybių

pakvietimą, skyrėsi nuo ankstesnės NATO plėtros argumentų. Jeigu

ankstesniais plėtros atvejais lemiamą reikšmę turėjo strategiškai gera

geografinė padėtis ar politiniai dalykai, tokie kaip saugumo užtikrinimas

ar galimas indėlis į saugumo užtikrinimą, tai šis plėtros etapas skyrėsi

kitokia argumentacija ir reikalavimais šalims aspirantėms.

Geografiškai visos trys 1997 metais į Aljansą pakviestos valstybės

priklauso Centrinei arba Vidurio Europai. Lenkija turi išėjimą į Baltijos

jūrą, sienomis ribojasi su Lietuva, Baltarusija, Rusija (Kaliningrado

sritimi), Ukraina, Slovakija, Čekija ir Vokietija. Čekija ribojasi su

Lenkija, Vokietija, Austrija ir Slovakija, o Vengrija – su Slovakija,

Ukraina, Rumunija, Jugoslavija, Kroatija ir Slovėnija.

Pagal geografinę padėtį, Lenkijos priėmimas į NATO Aljansą priartina

prie buvusios Sovietų Sąjungos šalių – NATO ribos pasislenka į Rytus.

Vengrija – NATO anklavas – valstybė, neturinti sienos su jokia NATO

valstybe. Strategiškai gera Vengrijos padėtis tuo aspektu, kad jos sienos

ribojasi su Balkanų šalimis, kuriose po Šaltojo karo pabaigos prasidėjo

karas, turėjęs ypatingą NATO dėmesį. Vengrijos priėmimas NATO priartina

prie konfliktų židinių.

NATO šalių nuosprendis, kuriuo buvo nuspręsta, kurias valstybes

kviesti prisijungti prie Aljanso, iš dalies rėmėsi 1995 metų NATO plėtros

studija, kurioje buvo teigiama, kad narystės siekiančios šalys turėtų

pademonstruoti įtvirtintą demokratijos praktiką, ekonomikos reformas,

siekiant laisvos rinkos ekonomikos sistemos, pagarbą žmogaus teisėms,

taikius santykius su kaimyninėmis šalimis, civilinę armijos kontrolę ir

norą bei galimybes prisidėti prie Aljanso saugumo užtikrinimo. Sprendimas

taip pat buvo įtakotas faktorių, kurių NATO plėtros studija nenumatė:

strateginė kandidatės svarba, Rusijos politinis jautrumas, NATO narystės

šiaurės – pietų pusiausvyra, įvairūs NATO valstybių politiniai dalykai bei

svarstymai, susiję su kaina ir ratifikacijos procedūromis.

Dar vienas svarbus aspektas dėl būtent šių šalių pakvietimo narystei

NATO yra tas, kad nei viena iš šių šalių nepriklausė Sovietų Sąjungai – jos

buvo tik įtakos zonoje. Tuo metu Vakarų valstybėms vis dar darė įtaką

įsivaizduojama Rusijos grėsmė.[7]

JAV Kongresas savo 1994 metais priimtame NATO dalyvavimo akte išreiškė

6 kriterijus, kuriais remdamasis jis vertins NATO plėtros galimybę.

Kandidatės šalys turi turėti demokratines institucijas, laisvos rinkos

ekonomiką, civilinę armijos kontrolę, įstatymų viršenybę, piliečių teisių

apsaugą iir pagarbą kaimyninių šalių teritoriniam integralumui.

Pagrindiniai debatai dėl NATO plėtros buvo susiję su kandidačių

kvalifikacija, galimybe dalyvauti misijose bei narystės kaina. Išlaidų,

susijusių su naujų narių priėmimu, klausimas nebuvo labai pabrėžiamas,

kadangi šių trijų valstybių priėmimas nereikalavo didelių JAV išlaidų.

1997 metų birželio 12 dieną JAV Prezidentas B.Clinton’as pranešė, kad

JAV remia Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos kandidatūras priėmimui į Aljansą.

Buvo tikima, kad šios trys šalys yra padarę didžiausią progresą kariuomenės

reformavime, demokratinių institucijų ir laisvos rinkos vystyme, bei

civilinės armijos kontrolės užtikrinime. Taip pat buvo ttikima, kad daugiau

galimybių pasiekti konsensusą trims šalims, o ne penkioms ar daugiau šalių.

Dar keletas aplinkybių lėmė tai, kad Senatas nubalsavo už tris, o ne

daugiau šalių: trijų šalių integracija kainuoja mažiau, be to, NATO

priimant sprendimus konsensuso principu, didesnis skaičius turinčių balso

teisę narių kelia tikimybę, kad konsensusas nebus arba sunkiai bus

pasiektas. Mažesnė plėtra reiškia lengvesnę naujų narių integraciją į

Aljanso struktūras. Dažnai išreiškiama nuomonė, kad likusioms šalims yra

duodama galimybė pasiekti pakankamą kvalifikaciją, norint tapti

pilnateisėmis Aljanso narėmis. JAV pareigūnai teigė, kad Baltijos šalims

dar reikia patobulinti savo karines pajėgas, kadangi kol kas jos dar

negalėtų pilnai prisijungti prie V straipsnio kolektyvinės gynybos

principo, atsižvelgiant į jų geografinę padėtį.

Argumentai, kurie galėjo nulemti, kodėl būtent šios trys šalys buvo

pakviestos deryboms į Aljansą, ganėtinai tiksliai buvo išdėstyti JAV

Gynybos departamento parengtame pranešime JAV Senatui, dėl ko Senatas

turėtų balsuoti už Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos priėmimą į NATO.[8] Šiame

pranešime yra įvardinti Aljanso plėtros į Centrinę Europą pranašumai ir

trūkumai, pavojai, slypintys plėtros atidėjime ar stabdyme. Kaip akivaizdus

privalumų įrodymas buvo išvardinti šie faktoriai:

• Demokratinės reformos ir šalių stabilumas. Centrinės ir Rytų

Europos valstybės, siekiančios narystės Aljanse, priėmė

įstatymus, užtikrinančius civilinę ginkluotųjų pajėgų kontrolę.

Taip pat parama narystei NATO vienija daug skirtingų politinių

partijų. Tokiu būdu ekstremistinės jėgos dar labiau nustumiamos

į šalį.

• Sustiprėjusi kolektyvinė gynyba ir gebėjimas spręsti naujas

saugumo problemas. Kolektyvinė gynyba ir JAV karinės pajėgos

Europoje išlieka kertinis Europos bei transatlantinio saugumo

akmuo. Karas Jugoslavijoje, terorizmas, masinio naikinimo ginklų

platinimas sukėlė naujas saugumo problemas. Naujų šalių

priėmimas leis kovoti su šiomis grėsmėmis ir taip padidinti

regiono saugumą.

• Gerėjantys Centrinės ir Rytų Europos valstybių santykiai.

Glaudesnis bendradarbiavimas su NATO ir siekimas įstoti į

Aljansą skatina Centrinės ir Rytų Europos valstybes spręsti

tarpusavio problemas. Tai leido pasirašyti daugelį dvišalių

sutarčių, tuo užbaigiant ilgalaikius nesutarimus dėl sienų,

padėjo gerinti tautinių mažumų gyvenimo sąlygas.

• Naštos dalinimasis NATO misijose. Kandidatės į NATO prisideda

prie NATO vadovaujamos operacijos Bosnijoje ir Kosove ir tokiu

būdu padeda užtikrinti Europos saugumą.

• Išplėstas stabilumas Europoje. Istorijos pamokos rodo, kad

visuomet, kai padėtis Vidurio ir Rytų Europoje

susikomplikuodavo, kildavo nestabilumas, apimantis visą Europą.

Stiprindama stabilumą ir pasitikėjimą, NATO gina ne tik priimamų

į Aljansą valstybių ilgalaikius saugumo interesus, bet ir jų

kaimynių, įskaitant Rusiją ir Ukrainą.

• Ekonominė pažanga. Mažindama nestabilumą, NATO prisideda prie

priimamų į Aljansą šalių ekonomikos vystymo, skatindama

ekonomines refomas, prekybą ir investicijas.

• Europa taps stipresne JAV partnere. Priimdama naujus narius ir

drauge integruodama savo institucijas, Europa taps pajėgesne JAV

partnere ekonomikos ir saugumo stiprinimo srityje. Ji galės

sukurti savus krizių valdymo pajėgumus ir įveikti krizes, kurios

kyla jos sienų prieigose[9].

Tuometinė JAV Sekretorė M.Albright dar 1994 metais susitikimuose su

Lenkijos pareigūnais dažnai minėjo garantuotą Lenkijos vietą artimiausiame

Aljanso plėtros rate. Spaudoje dažnai pasigirsdavo nuomonių, kad Lenkijos

ir Čekijos bei Vengrijos narystę Aljanse labai palaikė itin įtakingas lenkų

išeivių lobby prie JAV Senato. Taip pat negalima atmesti Lenkijos kaip

valstybės dydžio bei Vokietijos kaimynystės: dvi didžiulės ir pajėgios

kaimynės turėjo sudaryti labai stiprios Aljanso rytinės sienos įspūdį.

PALYGINIMAS SU ANKSČIAU ĮVYKUSIA ALJANSO PLĖTRA

Prieš Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos priėmimą į Aljansą, buvo daug

svarstymų apie galima problemas, kurias NATO sukels šių šalių narystė. Buvo

bandoma lyginti praėjusius plėtros etapus ir jų “pamokas” su galimomis šios

NATO plėtros pasėkmėmis.

Steigiant NATO 1949 metais, į šalis – steigėjas buvo pakviesta Italija

– šalis, kuri neturi priėjimo prie Atlanto, II pasaulinio karo metais

buvusi “ašies” valstybė, kurios demokratija ir rinkos ekonomika kėlė

didelių abejonių. Tačiau buvo nuspręsta, kad saugiau Italiją turėti kaip

NATO valstybę. Šiandieninės Rytų Europos šalys, kaip ir Italija, nėra

geografiškai “Atlanto” šalys, yra naujai susikūrusios ar atsikūrusios

demokratijos, pradėjusios kurti rinkos ekonomiką. [10]

Portugalijos pavyzdys rodo, kad kuriant Aljansą, Portugalija visai

nebuvo demokratinė valstybė, tačiau jos priėmimas į NATO sudarė sąlygas

tolesniai demokratijos raidai. Rytų Europos valstybės, ko gero, yra

labiau

demokratizuotos, nei Portugalija steigiant NATO, taip pat jos yra labiau

suinteresuotos tolesniam demokratizacijos vykdymui.[11]

Graikija ir Turkija – konkuruojančios šalys, kurios į Aljansą buvo

kartu priimtos 1951 metais. Jas priimant, prisijungimo protokole aiškiai

buvo nurodytas pagrindinis priėmimo kriterijus: <..> Šiaurės Atlanto erdvės

saugumas bus padidintas priimant Graikijos karalystę ir Turkijos

respubliką.[12] Iš šios prisijugimo protokolo citatos galima daryti išvadą,

kad pagrindiniu prisijungimo kriterijumi buvo gera strateginė geografinė

padėtis.

Net ir būdamos Aljanso valstybės, Graikija ir Turkija sugebėjo

konfliktuoti. Bet be jų narystės Aljanse, Kipro konfliktas būtų kur kas

didesnis. Taigi, konfliktuojančių šalių narystė Aljanse gali būti konflikto

sprendimo ar bent jau konflikto dydžio sumažinimo priežastimi.

Graikijos ir Turkijos narystė Aljanse sukelia problemų sprendimų

priėmime NATO viduje. Dažnai sprendimai yra sulaikomi iš kurios nors šių

dviejų šalių pusės. Graikija ir Turkija tai daro, nepalaikydamos konsenso

principo arba grąsindamos veto grėsme. Teoriškai, NATO nėra veto teisės,

bet tokia teisė dažnai iškyla retoriniuose klausimuose. Praktikoje

neformalus veto taikomas Šiaurės Atlanto Tarybos narių vieni kitų

atžvilgiu. Dažniausiai veto grąsinama ne dėl šalies ypatingo intereso vienu

ar kitu klausimu, bet šantažo bbūdu bandant išplėšti iš NATO kokią nors

nuolaidą, dažniausiai liečiančią konfliktą su kaimynine šalimi[13]. Tai

rodo pavojų, kurį NATO gali sukelti priimtos konfliktuojančios šalys.

Kita problema, kurią galima numatyti remiantis Graikijos ir Turkijos

narystės Aljanse pavyzdžiu, yra galimas veto prieš būsimą kitų valstybių

narystę AAljanse. Tai įmanoma, jeigu narystės siekia šalis, kurioje jau

esama NATO narė turi ypatingų interesų (pavyzdžiui, dideles tautines

mažumas). Tokiu atveju tikėtina, kad bus grąsinama veto, jeigu šalis

aspirantė neįvykdys kokių nors reikalavimų.[14]

Vokietijos narystės Aljanse[15] pavyzdys rodo, kad narystė NATO gali

potencialų priešą paversti pajėgia sąjungininke. Manoma, kad jeigu

Vokietija nebūtų savo laiku priimta į Aljansą, ji tikėtinai galėjo

išvystyti nacionalinį – karinį identitetą, kuris būtų skirtingas nuo Vakarų

ir, tikriausiai, būtų panašus į pavojingą neoromantinę Mitteleuropa

idėją[16].

Dažnai diskusijose Aljanso viduje yra cituojamas Ispanijos pavyzdys.

Ispanijos priėmimas į NATO buvo ne tik saugumo sumetimais: po ilgų

diktatorystės metų Ispanija tapo demokratiška šalimi – tokia, kaip ir visos

Vakarų Europos valstybės. Remiantis šiuo aspektu, galima išvesti paralelę

su Rytų ir Vidurio Europos šalimis: po ilgų totalitarinio režimo metų, jos

tampa demokratinėmis valstybėmis. TTačiau Ispanijos pavyzdys yra kitoks tuo,

kad ji buvo priimta į Aljansą dar Šaltojo karo metais, tačiau ši valstybė

buvo ganėtinai saugioje padėtyje ir jos narystės NATO klausimas galėjo būti

atidėtas be didesnio pavojaus.[17]

NATO VALSTYBIŲ NUOMONĖ PLĖTROS ATŽVILGIU

NATO valstybės turėjo skirtingas nuomones plėtros atžvilgiu. Kai kurių

NATO narių vyriausybės išreiškė mažai entuziazmo dėl plėtros, tačiau rėmė

plėtrą todėl, kad B.Clinton’o administracija tikėjo, jog plėtra yra būtina

Europos stabilumui ir Aljanso gyvybingumui. Kai kurios narės plėtrą rėmė

dėl regioninių išskaičiavimų, tokių kaip Italijos ar Graikijos troškimas

taikos BBalkanuose. Kai kurios NATO narės plėtrą traktavo plačiai, į ją

žvelgdamos per Europos Sąjungos evoliucijos prizmę. Dėl Čekijos, Lenkijos

ir Vengrijos integracijos konsensas buvo akivaizdus. Dalis narių siekė į

pakviestųjų sąrašą įtraukti Rumuniją ir Slovėniją. Kitos valstybės –

Baltijos šalys, Bulgarija – buvo minimos kaip potencialios ateities

kandidatės, kurios, ko gero, Madrido viršūnių susitikimo metu palaikymo

neturėtų sulaukti.[18]

1996 metais JAV mokslininkai pateikė NATO narių vertinimų būsimos

plėtros atžvilgiu analizę.[19] Joje, remiantis oficialia tu šalių pareigūnų

nuomone bei spaudos tyrimais, aprašoma kiekvienos Aljanso narės nuomonė.

• Belgija. Belgija keletą mėnesių rėmė Lenkijos, Čekijos ir

Vengrijos narystę. 1997 metų gegužę kai kurie pareigūnai nurodė,

kad Belgija remtų ir Rumunijos bei Slovėnijos kandidatūras.

Belgijos politinis elitas rėmė būsimos plėtros idėją bei

pasisakė už “atvirų durų” politiką būsimiems plėtros etapams.

Kaip plėtros trūkumą nurodė labiau komplikuotą sprendimo

priėmimo procedūrą.

• Didžioji Britanija rėmė mažos plėtros idėją. T.Blair’o

vyriausybė teigė, kad Aljansas neturi priimti narių, kurios jį

silpnintų. Britanija norėjo būti tikra, kad būsimosios narės

tikrai yra demokratinės valstybės, pajėgios reikalingomis

kontribucijomis prisidėti prie NATO. Buvo pasisakyta prieš

Baltijos valstybių pakvietimą pirmame plėtros rate. Stipriai

buvo remiamos Lenkija, Čekija ir Vengrija, kai kurie pareigūnai

teigė, kad nieko prieš neturi prieš Slovėnijos kandidatūrą..

Britų vyriausybė pasisakė teigiamai už galimą NATO plėtrą

ateityje.

• KKanada rėmė Lenkiją, Vengriją, Čekiją, Slovėniją ir Rumuniją.

• Danija rėmė Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos narystę bei,

stipriausiai iš visų Aljanso valstybių, pasisakė už Baltijos

šalių priėmimą.

• Prancūzijoje išsiskyrė prezidento Jacques Chirac ir premjero

Jospin nuomonės Aljanso plėtros klausimu. Prezidentas pritarė

Aljanso plėtrai, gindamas Rumunijos kandidatūrą ir

neprieštaraudamas Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos bei Slovėnijos

narystei. Premjeras neprieštaravo NATO plėtrai, tačiau

pageidavo, kad ji vyktų lėtai. Premjeras Jospin taip pat

stipriai palaikė Rumunijos kandidatūrą. Rumunijos kandidatūra

Prancūzijoje buvo remiama todėl, kad šią šalį prancūzai matė

kaip potencialiai stabilią saugumo požiūriu valstybę Balkanuose,

iš kur, Prancūzijos nuomone, didžiausia tikimybė grėsmės

Europai.

• Vokietija rėmė Lenkiją, Vengriją, Čekiją. Vokietijos siekis buvo

perkelti NATO sieną – stabilumo ir saugumo sieną – tolyn į

Rytus. Tam puikiai turėjo pasitarnauti NATO plėtra. Rumunijos ir

Slovėnijos bei Baltijos šalių kandidatūros buvo numatomos

tolimesniems NATO plėtros etapams..

• Graikija tikėjo, kad ateities grėsmės greičiau ateitų iš pietų

nei iš rytų, kaip dar manė kai kurios Aljanso valstybės.

Pietumis graikai laikė Islamo pasaulį, Kaukazo regioną ir

Balkanus. Atėnai rėmė Lenkiją, Vengriją, Čekiją. Taip pat ragino

priimti Rumuniją ir Bulgariją bei rėmė Slovėnijos kandidatūrą.

Bulgarijos narystę graikai laikė bent jau sekančio plėtros etapo

būtina dalimi.

• Islandija rėmė Lenkiją, Vengriją, Čekiją kaip būsimas NATO

nares. Taip pat pasisakė už būsimą Baltijos šalių narystę.

Islandija vis dar turėjo idėją, kad Rusija vieną dieną taps

grėsme. Todėl, anot Islandijos pareigūnų, NATO turėtų atverti

duris ateities kandidatėms, tame tarpe ir Baltijos šalims.

• Italija pykosi su Clinton’o administracija dėl Slovėnijos ir

Rumunijos kandidatūrų. Prodi vyriausybė rėmė Lenkijos, Vengrijos

ir Čekijos priėmimą, tačiau pasisakė už stiprų Slovėnijos ir

Rumunijos palaikymą. Tokią nuostatą lėmė pabėgėlių iš nestabilių

Balkanų srautai, netvarka Šiaurės Afrikoje ir Vidurio Rytuose –

tradicinėse Italijos interesų zonose. Italijos manymu,

Slovėnijos ir Rumunijos nepriėmimas rodytų NATO nesirūpinimą

pietryčių Europos regionu, kuriame kyla grėsmės stabilumui.

• Liuksemburgas palaikė Lenkiją, Vengriją, Čekiją, Slovėniją ir

Rumuniją.

• Nyderlandai taip pat palaikė Lenkiją, Vengriją, Čekiją,

Slovėniją ir Rumuniją. Baltijos šalys negali būti priimtos į

Aljansą, kol NATO santykiai su Rusija ženkliai nepagerės.

• Norvegija rėmė Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos narystę. Buvo

manoma, kad nei Slovėnija, nei Rumunija dar negalėjo įnešti

reikalingo dydžio įnašo kolektyvinei gynybai.

• Portugalija manė, kad plėtra sustiprins Aljanso galimybes

spręsti problemas Europos pietuose, todėl palaikė tiek Lenkiją,

Vengriją, Čekiją, tiek Slovėniją ir Rumuniją.

• Ispanija taip pat palaikė Lenkiją, Vengriją, Čekiją, Slovėniją

ir Rumuniją. Diskusijose apie NATO plėtrą Ispanijos pareigūnai

dažnai remiasi savo

šalies teigiama patirtimi integruojantis į

Aljansą. Kartu su kitomis Viduržemio jūros valstybėmis Ispanija

norėtų matyti didesnį Aljanso dėmesį Pietų Europos regionui.

• Turkija Buvo daug nuomonių, kad Turkija yra ta valstybė, kuri

užkirs kelią Aljanso plėtrai, siekdama priversti Europos Sąjungą

atverti Turkijai duris. Turkijos parlamente buvo daug nuomonių,

kad reikia blokuoti NATO plėtrą tam, kad Europos Sąjunga rimtai

apsvarstytų Turkijos narystės galimybę. Kiti apžvalgininkai

teigė, kad Ankara neblokuos JAV politikos. Turkijos kariškiai

yra gan konservatyvūs ir rėmė NATO plėtrą Vakarų saugumo

stiprinimui prieš galimą Rusijos agresiją. Turkijos vyriausybė

palaikė Rumuniją, Slovėniją ir Bulgariją ir teigė, kad Turkija

netrukdys Aljanso plėtrai Madrido viršūnių susitikimo metu.[20]

Diskusijų rezultatas buvo, kaip ir planuota, Lenkijos, Čekijos ir

Vengrijos pakvietimas į Aljansą 1997 metais.

———————–

[1] Lietuva narystės NATO siekia nuo pat 1994 metų

[2] Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija

[3] ESGI – Europos saugumo ir gynybos identitetas

[4] Pagal dabar spaudoje vyraujantį NATO plėtros etapų skirstymą, Čekijos,

Lenkijos ir Vengrijos priėmimas į Aljansą laikomas pirmuoju plėtros etapu.

[5] NATO expansion: a time tto reconsider. A special report by the British

American Security Information Council (BASIC) and Center for European

Security and Disarmament (CESD) 5 skyrius.

[6] NATO’s Enlargement to the East: An Analysis of Collective Decision-

making EAPC-NATO Individual Fellowship Report 1998-2000

Frank Schimmelfennig

[7] Sprendžiant iš įvairių ppasisakymų ir nuomonių, tuo metu Rusija buvo

traktuojama kaip Sovietų Sąjungos tradicijų tęsėja.

[8] JAV Senatas turi pritarti saugumo garantijų suteikimui naujoms narėms

2/3 balsų, t.y. daugiau nei 67 balsų.

[9] R.Šapronas. “Lietuvos integracija į NATO: narystės kainos

problema.”Op.cit.p.201

[10] Learning from past experience of admitting new members into NATO.

http://www.fas.org/man/ceern/lessons.htm

[11] Op.cit. p.2

[12] Protocol To The Treaty On The Accession Of Greece And Turkey,

www.nato.int

[13] Op.cit. p 3

[14] Kaip pavyzdį galima paminėti JAV Senato žydį lobby spaudimą Lietuvai

dėl žydų turto grąžinimo.

[15] Vokietija į NATO buvo priimta 1955m.

[16]Op.cit. p 5.

[17] http://www.fas.org/man/crs/gprime.htm#B1a

[18] http://www.fas.org/man/crs/gprime.htm#B1a

[19] Enlargement and Madrid summit.

http://www.fas.org/man/crs/gprime.htm#B1a