Interesai ir bažnyčia: religinės sektos

Įvadas 3

1. Naujieji religiniai judėjimai 4

1.1. Beieškant apibrėžimo 4

1.2. Politinė naujųjų religinių judėjimų veikla pasaulyje 5

2. Interesų grupės 5

3. Naujųjų religinių judėjimų teisinis reglamentavimas 6

4. Naujųjų religinių judėjimų veikla: interesų grupės? 7

4.1. Naujieji religiniai judėjimai ir valstybės institucijos 7

4.2. Naujieji religiniai judėjimai ir partijos 9

4.3. Naujųjų religinių judėjimų poveikis visuomenės nuomonei 10

Išvados 11

Išnašos 12Įvadas

Visuomenės ir politinės sistemos perėjimas iš totalitarizmo Lietuvoje

išryškino naujas, kitoniškas arba neįprastas religingumo formas. Lietuva

pasirinko gana liberalų religijų pripažinimo ir veiklos reglamentavimo

modelį, ir, be kelių tradicinių religijų, tai įgalino organizuotis ir

veikti kelias dešimtis įvairių kitų bažnyčių bei religinių judėjimų.

Naujieji religiniai judėjimai dažnai yra visiškai skirtingi savo pobūdžiu

ir veiklos tikslais, tačiau aptariant jų poveikį visuomenei, pagrįstas

klausimas yra apie šių judėjimų veiklą politinėje arenoje arba stengiantis

daryti įtaką politiniams sprendimams.

Kitaip sakant, vienas iš požiūrių į religinių grupių veiklą Lietuvoje būtų

jų kaip interesų grupių nagrinėjimas. Šiuo darbu ir bus siekiama

išsiaiškinti, ar (ir jei taip, tai kiek) pagrįsta laikyti naujuosius

religinius judėjimus interesų grupėmis ir kokie tuomet yra šių interesų

grupių įtakos būdai. Tai lleistų suformuluoti hipotezę, jog bent kai kurios

netradicinės religinės grupės Lietuvoje veikia ar siekia veikti politikos

formavimą (ir įgyvendinimą) kaip interesų grupės. Prieš imantis šios

analizės, šiame darbe bus pateiktas bendras religinių judėjimų apibrėžimas,

jų veiklos apibūdinimas, taip pat interesų grupių apibrėžimas ir išskirti

jų įįtakos modeliai.

Vis dėlto aptariama tema yra itin specifinė. Visų pirma, kyla informacijos

ir jos patikimumo problema. Sistemizuotos ir neutralios kokybinės

informacijos apie religinių grupių veiklą yra gana nedaug. Žinant autorių

religinę priklausomybę arba bendras nuostatas religinių mažumų atžvilgiu,

galima abejoti ir esamos informacijos patikimumu. Iki šiol, kaip bus

aptarta žemiau, dar nėra vienos valstybinės institucijos, kuri kauptų

duomenis ir koordinuotų su religinėmis grupėmis ir judėjimais susijusią

kitų valstybės institucijų veiklą. Tam tikrą informaciją renka atitinkamos

valstybės institucijos, pirmiausia Valstybės saugumo departamentas, tačiau

tik tais atvejais, kai įtariama, jog ši veikla gali būti pavojinga

valstybei. Tokia informacija, dažniausiai turinti operatyvinį pobūdį, yra

neprieinama. Kiekybiniai rodikliai, kita vertus, yra prieinami, tačiau

savaime nedaug pasako apie religinių grupių ir judėjimų įtaką.

Antra, pats tyrimo objekto pobūdis kelia abejonių, ar visos netradicinės

religinės grupės gali turėti politinių interesų ir juolab siekti jų

įgyvendinimo tais pačiais kanalais kaip ir tradicinės interesų grupės.

Tolesnis nagrinėjimas turėtų patvirtinti šias abejones. Pagrindinis su

valstybe susijęs religinių grupių interesas paprastai yra jų vienokia ar

kitokia registracija valstybės institucijose. Kaip bus nurodyta šiame

darbe, dėl liberalios registravimo tvarkos pasiekti šį tikslą Lietuvoje

nėra labai sudėtinga ir be ypatingesnių poveikio priemonių iš religinių

grupių pusės. Užtat įsiregistravusios, bent dalis aptariamų judėjimų,

bažnyčių bei religinių grupių nebeturi interesų palaikyti bet kokių ryšių

su valstybės įstaigomis, taigi nagrinėti jas kaip tradicines interesų

grupes gana problemiška. Žinoma, esti aatvejų, kai religinės grupės renkasi

ir politinio poveikio priemones. Kita vertus, su šiomis grupėmis susijusių

sprendimų priėmimui valstybės institucijose įtaką gali daryti viešoji

nuomonė, tačiau šis netiesioginis poveikio kanalas Lietuvoje yra labiau

prieinamas kaip tik ne netradicinėms religinėms grupės, bet į jas neigiamai

reguojantiems veikėjams.

Pagaliau, prieš imantis apibrėžimų ir analizės, derėtų aptarti termino

„sektos“ vartojimą. Iki šiol įvade šio žodžio nebuvo minima, jį pakeitė

terminai „netradicinės“, „naujosios“ religinės grupės“, „judėjimai“ ir

„bažnyčios“. Taip yra dėl termino „sektos“ konotacijų. Lotyniškas terminas

secta, reiškiantis „kryptį“, „doktriną“ ar „.mokyklą“ laikui bėgant ėmė

įgauti neigiamą prasmę. Tarptautinių žodžių žodyne taip apibūdinamos

religinės bendruomenės, grupės, kurios yra atskilusios nuo viešpataujančios

bažnyčios, tikybos arba žmonių grupės, kurios yra atsiskyrusios nuo kitų ir

turi savo įsitikinimus bei interesus. Tačiau kasdieninėje kalboje sekta

asocijuojama su „blogiu, šėtoniškumu, finansiniu reketu, išnaudoja ir

prievartauja savo narius kontroliuodama jų protą, įsivėlusi į prievartos

veiksmus ir politines intrigas, o jos nariai yra linkę į savižudybes“1.

Anaiptol ne visi netradiciniai religiniai judėjimai pasižymi šiomis

savybėmis, todėl korektiškiau (nors ir su tam tikromis išlygomis2) yra

vartoti terminą „naujieji religiniai, dvasiniai arba ezoteriniai

judėjimai“. 1986 m. Vatikano pranešimas „Apie sektas, kultus ir naujus

religinius judėjimus“ prašoma kuo rečiau vartoti sektos sąvoką, ypač

kalbant apie krikščioniškus judėjimus. Toliau šiame darbe bus linkstama

vartoti terminą „naujieji religiniai judėjimai“ (NRJ).1. Naujieji religiniai judėjimai

1.1. Beieškant apibrėžimo

Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos 1999 m. birželio 22 d. priimta

rekomendacija nurodo, kad nėra būtina apibrėžti, kas sudaro sektą ar

nuspręsti, kas yra religija3. Bet koks apibrėžimas, akivaizdu, yra

savavališkas, o sektų atveju apibrėžimai svyruoja nuo vertybiškai

neutralių, bet pernelyg abstrakčių iki konkrečių, tačiau religiškai

tendencingų. Vienas iš sektų apibrėžimų yra „žmonių grupė, neseniai

išnirusi dvasiniuose vandenyse“, kurią galima apibūdinti arba pagal lyderį,

arba pagal religines koncepcijas, arba pagal ypatingą elgesio formą, arba

pagal šių aspektų kombinaciją“4. Dar vienas apibrėžimo variantas yra

„religinį ar mistinį pagrindą turinti grupė, kurios nariai gyvena

bendruomenėje ir patiria vieno ar daugiau asmenų psichologinę įtaką5.

Dažniausiai siūloma vietoj sektos ar naujojo religinio judėjimo apibrėžimo

išskirti pagrindines jų ypatybes: izoliaciją nuo išorinio pasaulio,

nepriklausomybę nuo visuomeninių organizacijų bei institucijų ir

nonkomformizmą, atskirą pasaulėžiūrą, ideologiją, akseologiją, griežtą

hierarchinę struktūrą, centralizaciją, autoritetingo vadovo buvimą, narių

atsidavimą, lojalumą, fanatizmą ir didelį religingumą. Atskirai paimti, šie

bruožai nėra pakankami, tačiau tam tikras jų kompleksas leidžia atskirti

sektas. Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos 1992 m. pranešime skiriami

sektos ir kitų religinių grupių bruožai: „Religija paprastai pasirenkama

laisvu apsisprendimu, turint visą informaciją, laisvai priimant žinomas

tikėjimo normas, o žmonės, stojantys į kai kurias sektas įstojimo momentu

gali būti laisvi, bet neinformuoti, o kai gauna visą informaciją,

dažniausiai būna praradę laisvę“6. Pagal kitų autorių pateikiamus

kriterijus sektą apibūdina trys bruožai: ji turi gyvą lyderį, pasižymintį

ypatingu dvasiniu autoritetu, galintį keisti grupės doktriną, jai būdingas

dualistinis požiūris į pasaulį ir atsiribojimas nuo išorinio pasaulio

(informacijos filtravimas)7.

Sektos gali būti apibūdinamos kaip naujieji religiniai judėjimai, tačiau ne

kiekvienas NRJ yra sekta. Imant bendriau, galima išskirti kai kurias

daugeliui naujųjų religinių judėjimų būdingas ypatybes. Jie prasideda nuo

nedidelių, asmeninėmis pažintimis pagrįstų grupių. Ypatingą vaidmenį juose

vaidina „pirmosios kartos atsivertėliai“ — entuziastingi ir „žinantys

tiesą“. Narystė šiuose judėjimuose paprastai sunkiai prognozuojama — iš

anksto negalima spėti, kurie visuomenės sluoksniai ar darbo rinkos

sektoriai bus labiau linkę prie jų prisijungti. Bene svarbiausias bruožas

yra charizmatiniai lyderiai, kurių nevaržo taisyklės ar tradicija. Taip pat

— dualistinis pasaulėvaizdis, suponuojantis gero ir blogo „mūsų“ ir „jų“

priešpriešą. Naujieji religiniai judėjimai paprastai patiria atvirkščią

dualistinį visuomenės požiūrį, kai su jais elgiamasi įtariai,

antagonistiškai ir su baime8.

Kai kurie autoriai daro išvadą, kad šitaip apibūdinamos, sektos iš principo

negali būti krikščioniškos. Kuo daugiau krikščioniškų bruožų jos turi,

teigiama, tuo sektantiški bruožai labiau atmiršta, ir priešingai, noras

stiprinti sektos ypatybes veda link doktrinos koregavimo ir asmens laisvės

apribojimo9. Dinaminis aspektas apskritai svarbus nagrinėjant naujuosius

religinius judėjimus jau vien dėl besikeičiančios jų demografinės sudėties.

„Naujieji“ religiniai judėjimai, virstantys paprastais, ima nebepritraukti

naujų narių, o dauguma naujų narių yra nebe atėję iš kitur, o judėjimui

priklausančių asmenų vaikai. Naujųjų komunikacijų prieinamumas keičia ir

judėjimų pobūdį — vertikali organizacija paprastai turi tendencijų virsti

horizontalia. Dichotominį pasaulėvaizdį keičia priklausomybė įvairesniems

socialiniams tinklams (net jei uždarumas .ir išlieka, laikui

bėgant

religinio judėjimo nariai bent jau yra priversti skirti dėmesio savo

vaikams). Religinis judėjimas „apsipranta“ visuomeninėje ir teologinėje

aplinkoje. Todėl bendros naujųjų religinių judėjimų raidos tendencijos yra

nuo religingumo (religiosity) link dvasingumo (spirituality)10.1.2. Politinė naujųjų religinių judėjimų veikla pasaulyje

Į mėginimus dalyvauti politikoje ar veikti politinių sprendimų priėmimą yra

įsitraukusios tik nedaugelis religinių grupių. Pasak profesorės Ailyn

Barker (Eileen Barker), likusios siekia pakeisti pasaulį kitais, labiau su

jų prigimtimi susijusiais būdais. Politiškai aktyviausia pripažįstama

scientologų bažnyčia. Įvairiose pasaulio valstybėse, nors neregistruojamas

ir dažnai išvis draudžiamas dėl destruktyvaus pobūdžio (1984 m. Europos

Taryba pripažino jį destruktyviu kultu), šis judėjimas siekia turėti savo

narių įvairių valstybės institucijų bei strateginių objektų vadovybėje.

Tačiau aktyviausiai scientologai reiškiasi teismuose ir ypač siuntinėdami

savo literatūrą. Tokios kvazipolitinės veiklos tikslas yra ne tiek

konkrečių interesų įgyvendinimas, kiek mėginimas daryti poveikį visuomenės

nuomonei.

Kai kurie naujieji religiniai judėjimai yra susiję su Jungtinių Tautų

institucijomis, ypač per labdaros programas. Be to, Japonijoje labai

įtakinga yra trečioji pagal dydį pasaulyje pranašo Muno (Moon)

Susivienijimo bažnyčios atšaka, turinti savo atstovų „Comeito“ bloke. Šios

bažnyčios politinė veikla pastebėta taip pat tėvynėje — Pietų Korėjoje,

Jungtinėse Valstijose, Prancūzijoje bei Didžiojoje Britanijoje.

Transcendentinės meditacijos judėjimas Didžiojoje Britanijoje įkūrė

Prigimtinių teisių partiją, tačiau būdama visiškai nepopuliari, ji neturi

jokios politinės įtakos. Pagaliau, specifinę politinę įtaką savo nariams

daro tokie judėjimai kaip amišai (amish) ir Jehovos liudytojai, skatinantys

izoliaciją ir nedalyvavimą politiniuose pprocesuose.2. Interesų grupės

Vienas iš daugelio interesų grupių apibrėžimų yra „organizacijos, turinčios

tam tikros autonomijos nuo vyriausybės ar politinių partijų ir mėginančios

daryti įtaką viešajai politikai“11. Esminis teorinis interesų grupių

apibrėžimo elementas yra sąlyga, kad interesų grupės pačios nesiekia

dalyvauti rinkimuose12. Viena iš daugelio interesų grupių klasifikacijų yra

pagal jų organizacijos ir narystės pobūdį bendruomeninių—asociacinių grupių

skalėje, kur arčiausiai bendruomeninio poliaus yra tradicinės (genčių,

kastų, tautinės) grupės, toliau — institucinės (kariuomenė, biurokratija,

bažnyčia), protekcinės (profsąjungos, darbdavių organizacijos) ir

galiausiai propagavimo (promotional), arba tikslinės grupės (ekologinės,

antipornografinės).

Interesų grupių poveikio priemonės priklauso nuo grupės pobūdžio, jos

išteklių, narių bei tikslų, tad gali būti įvairios. Bendra yra tai, kad

dažniau siekiama daryti įtaką politikos formavimui, o ne jos įgyvendinimui.

Net ir religinės interesų grupės tam tikrais atvejais gali kelti iš esmės

politinius reikalavimus13 arba teikti ieškinius teismams14. Vienas iš

interesų grupių poveikio modelių yra trijų metodų skyrimas: (1) tiesioginis

bendravimas su vyriausybe, (2) netiesioginė įtaka per partijas ir (3)

netiesioginė įtaka per viešąją nuomonę15. Interesų grupėms taip pat

prieinamos ir kitos politinės išraiškos priemonės — protestai, tiesioginės

akcijos ir prievartos naudojimas, tačiau šių priemonių gausa nurodo tam

tikrą interesų grupių ir politinės sistemos nebrandumą arba, Semiuelio

Hantingtono (Samuel Huntington) terminais, „pretoriškumą“.

Įvairios interesų grupės teikia pirmenybę skirtingoms poveikio priemonėms:

protekcinėms grupėms svarbiausias yra bendravimas su vyriausybe ir ypač

biurokratija, o propagavimo — visuomenės nuomonės formavimas. Tiesioginį

interesų grupių bendravimą su vyriausybe analitiškai galima skirti į

asmeninių peticijų teikimą, interesų grupių atstovavimą politiniame elite,

pažintis su elito atstovais, tiesioginį bendradarbiavimą su biurokratija,

poveikį sprendimų priėmimui parlamente ir teismuose. Netiesioginis poveikis

per partijas yra sunkiau pamatuojamas, nes interesų grupių ir partijų

ryšiai paprastai labai glaudūs, ypač kai pirmosios finansuoja pastarąsias.

Netiesioginė įtaka sprendimų priėmimui per visuomenės nuomonę yra veikiau

papildomas poveikio būdas, (išskyrus minėtąsias propagavimo grupes), nes

net įtikinusios žurnalistus, jog verta platinti jų nuomonę, interesų grupės

neužsitikrina joms palankių politinių sprendimų priėmimo.

Interesų grupių įtakos mastą lemia keli veiksniai16: (1) politinės sistemos

pobūdis, (2) grupės legitimumas, (3) interesų grupės „naudingumas“

vyriausybei ir galimos sankcijos, kurias grupė gali panaudoti, (4) grupės

turimi ištekliai veikti vyriausybės politiką, jos organizuotumas ir

narystės pobūdis17. Šis interesų grupių sąveikos su valstybės

institucijomis modelis ir bus toliau naudojamas, analizuojant naujųjų

religinių judėjimų veiklą Lietuvoje.3. Naujųjų religinių judėjimų teisinis reglamentavimas

Ir kritikų, ir proponentų nuomone, Lietuva pasižymi gana liberaliu naujųjų

religinių judėjimų reglamentavimu. Visą religinių organizacijų veiklą, be

Konstitucijos, kur garantuojama teisė į tikėjimo laisvę, apibrėžia du

įstatymai: 1995 m. spalio 4 d. priimtas Lietuvos Respublikos religinių

bendruomenių ir bendrijų įstatymas ir tų pačių metų spalio 12 d. priimtas

įstatymas dėl pastarojo įstatymo įgyvendinimo tvarkos.

Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas nurodo, kad „tikintieji turi

teisę laisvai jungtis į religines bendruomenes, bendrijas bei kurti

religines organizacijas“ (2 str.). Bendrijas sudaro dvi ir daugiau

religinės bbendruomenės. Valstybė pripažįsta devynias tradicines religines

bendrijas: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų

liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikų), sentikių, judėjų,

musulmonų sunitų ir karaimų (5 str.). Šių bendrijų tikyba gali būti dėstoma

valstybinėse švietimo įstaigose ir, atitinkamai įregistravus, konfesinėse

mokymo įstaigose (9 str.). Kitos, netradicinės bendrijos, valstybės

pripažįstamos kaip istorinio, dvasinio ir soclialinio palikimo dalis,

„jeigu jos palaikomos visuomenės ir jų mokymas bei apeigos neprištarauja

įstatymams bei dorai“. Kreiptis dėl pripažinimo į Seimą gali tos religinės

bendrijos, kurios įregistruotos veikia (ar veikė tarpukariu) ne mažiau kaip

25-erius metus (6 str.).

Įstatymas detaliai reglamentuoja religinių bendruomenių registraciją: jos

turi vienyti ne mažiau kaip 15 pilnamečių Lietuvos piliečių ir pateikti

Teisingumo ministerijai įstatus, kur nurodoma buveinė, religinio mokymo

pagrindai, veiklos kryptys ir tikslai, organizacinė struktūra ir vadovybė,

turto valdymo ir jo paskirstymo likvidavus bendruomenę tvarka. Teisingumo

ministerija turi registruoti bendruomenę per 6 mėnesius, nebent nebūtų

pateikti visi reikalingi dokumentai (11 str.), tokiu pavadinimu bendruomenė

jau yra registruota arba „religinės bendruomenės ar bendrijos veikla

pažeidžia žmogaus teises ir laisves arba viešąją tvarką“ (12 str.). Jei

bendruomenė pažeidžia Konstituciją arba įstatymus, Teisingumo ministerija

suteikia terminą ištaisyti šiuos pažeidimus, o jų neištaisius, gali

kreiptis į teismą dėl religinės bendruomenės veiklos sustabdymo. Jei per 6

mėnesių maksimalų sustabdymo terminą pažeidimas neištaisomas, teismo

sprendimu jos veikla gali būti nutraukta (20 str.).

Pagal antrąjį įstatymą visos valstybės ir savivaldybių institucijos,

anksčiau įregistravusios religines bbendruomenes, turi pateikti Teisingumo

ministerijai žinias apie tokias bendruomenes ir jų registracijos

dokumentus, tačiau perregistruoti jų iš naujo nebūtina (2 str.).

Vyriausybei buvo „pasiūlyta“ per tris mėnesius įsteigti „padalinį, kuris

analizuotų religinių bendruomenių ir bendrijų veiklą, rengtų medžiagą,

susijusią su jų veiklos įteisinimu, sustabdymu ar nutraukimu, laiku apie

tai informuotų visuomenę“ (1 str.).4. Naujųjų religinių judėjimų veikla: interesų grupės?

4.1. Naujieji religiniai judėjimai ir valstybės institucijos

Lietuvoje iki 2000 m. rugpjūčio 1 d. buvo įregistruotos 165 netradicinės

religinės organizacijos. Pagal tikėjimo doktrinas jas galima suskirstyti į

maždaug 22 religines kryptis, o pagal organizacijas — į 42 formalias ir

neformalias bendrijas18. Kai kuriais — neoficialiais — duomenimis,

Lietuvoje gali veikti apie 300 religinių judėjimų19, tačiau kitų šaltinių

vertinimu, šis skaičius perdėtas ir yra informacijos tik apie 6020.

Naujieji religiniai judėjimai gali vienyti apie vieną procentą Lietuvos

gyventojų, t. y. nuo 30 iki 50 tūkst. žmonių, didžiausi iš jų — Naujųjų

apaštalų bažnyčią ir Jehovos liudytojus — turi maždaug po 5 tūkst. narių21.

Naujųjų religinių judėjimų politinės veiklos Lietuvoje nagrinėjimas pagal

aptartus interesų grupių įtakos modelius, remiantis prieinamais šaltiniais

ir antrine literatūra, kaip minėta šio darbo įvade, atskleidžia, kad

sistemiško jų kaip interesų grupių poveikio nėra, galima pastebėti tik tam

tikras atskirų judėjimų pastangas veikti visuomenės nuomonę ar atskirus

politinius sprendimus, arba atvirkščiai: kai kurie NRJ siekia įgauti tam

tikros politinės įtakos be konkrečiai apibrėžtų tikslų.

Pagrindinis NRJ

poveikis (kaip aiškėja ir iš trumpo pasaulio patirties aptarimo) nukreiptas

ne į politinę sistemą, bet į visuomenę ar pačių judėjimų narius.

Pagrindinis su valstybės institucijomis susijęs naujųjų religinių judėjimų

interesas yra jų registravimas (ir, ateityje,— galimybė būti pripažintam

tradiciniu). Tačiau interesų konfliktų šioje srityje beveik nekyla:

dabartiniai įstatymai leidžia įsiregistruoti iš esmės bet kuriam naujajam

religiniam judėjimui. Remiantis įstatymo nuostata, kad religinis judėjimas

neturi pažeisti žmogaus teisių bei laisvių ar visuomenės tvarkos, nebuvo

įregistruotas tik Ošo meditacijos centras „Odžas“. Teisingumo ministerija

taip pat neįregistravo Lietuvių pagonių tikėjimų ddraugijos „Senasis žynys“

bei Lietuvos Dzogčeno bendruomenės „Dorželing“, tačiau tai padaryta dėl

formalių priežasčių. Vis dėlto net ir neįregistruotos bendruomenės veikia,

nes registravimas nėra privalomas. Kai kurios religinės grupės yra

įregistruotos ne kaip religinės bendruomenės, bet kaip visuomeninės

organizacijos. Be to, Teisingumo ministerijoje neregistruojamos religinės

bendruomenės mėgina išnaudoti galimybes kaip visuomeninės organizacijos

įsiregistruoti savivaldybėse.

Šiuo požiūriu svarbi antrojo įstatymo nuostata, kad Teisingumo

ministerijoje nebūtina perregistruoti iki 1996 m. vyriausybėje ir

savivaldybėse įregistruotų religinių grupių ir judėjimų. 1995 m. Vilniaus

savivaldybėje kaip visuomeninė švietėjiška organizacija įregistruotas viena

iš destruktyviausių laikomos Scientologijos bažnyčios padalinys „Dianetikos

centras“. Tuometinį valstybės institucijų požiūrį į neaiškių religinių

judėjimų registravimą galėtų apibūdinti savivaldybės pareigūnų

paaiškinimas, kad „atėję registruoti centro žmonės buvo labai malonūs,

teigė turį itin kilnius tikslus“22. Susivienijimo bažnyčia (munitai) ir

įvairūs jos padaliniai į Teisingumo ministeriją nesikreipė, nes 1992 m.

buvo registruota vyriausybėje. JJehovos liudytojų bendruomenė 1993 m. taip

pat registruota Vyriausybėje. Apskritai, iš 165 netradicinių religinių

organizacijų daugiau negu pusė (85) buvo įregistruotos dar iki Religinių

bendruomenių ir bendrijų įstatymo įsigaliojimo23. Nors galima daryti

prielaidą, kad pavojingomis laikomos religinės bendruomenės buvo

įregistruotos dėl to, kad išnaudojo besikuriančių valstybės institucijų

informacijos stoką, vis dėlto jų registravimą valstybės ir savivaldybių

institucijose 1990—1995 m. būtų nekorektiška laikyti šių judėjimų kaip

interesų grupių įtakos valstybės biurokratijai išraiška.

Religiniai judėjimai. galėjo išnaudoti informacijos apie juos stoką

valstybės institucijose. Religinių judėjimų priežiūra Lietuvoje iki 2000 m.

balandžio neužsiėmė jokia institucija. Teisingumo ministerijos Registro

skyrius buvo įpareigotas tik registruoti naująsias religines bendruomenes.

Vyriausybės patarėjas religijų klausimais (pareigybė 2000 m. buvo

panaikinta) pagal savo kompetenciją galėjo tik rinkti gyventojų skundus

apie naujųjų religinių judėjimų poveikį. Valstybės saugumo departamentas

rinko informaciją tik apie dalį religinių judėjimų, laikomų destruktyviais.

Institucijos, kuri „nuolat rinktų ir kauptų medžiagą apie naujųjų religinių

judėjimų veiklą mūsų šalyje ir užsienyje, analizuotų Lietuvoje įsikūrusių

religinių bendruomenių veiklą, rengtų medžiagą, susijusią su tos veiklos

įteisinimu, sustabdymu ar nutraukimu, stebėtų visuomeninių ar privačių

institucijų statusu prisidengusias religines organizacijas“ poreikį ne

kartą pabrėžė Teisingumo ministerijos ir Vyriausybės pareigūnai24, o 1997

m. metiniame pranešime paminėjo ir Prezidentas Algirdas Brazauskas. Tačiau

nepakanka duomenų tvirtinti, kad tokios institucijos, numatytos dar 1995 m.

spalio 12 dienos įstatymu, įkūrimas buvo atidėliojamas dėl religinių

judėjimų įtakos.

Dar daugiau, galima spėti, kad šis klausimas tiesiog nebuvo tarp

Vyriausybės prioritetų, tad neskirta atitinkamo finansavimo. 2000 m.

balandžio 14 d. Vyriausybės nutarimu įkūrus komisiją koordinuoti valstybės

institucijų, sprendžiančių su religinių, ezoterinių ir dvasinių grupių

veikla susijusius klausimus, darbą, ji nepakankamai finansuojama, kad

atliktų savo uždavinius (koordinuoti valstybės institucijų veiklą, tiriant

grupių veiklos atitikimą įstatymams, keistis informacija tarp suinteresuotų

valstybės institucijų ir teikti siūlymus dėl neatidėliotinų veiksmų)25.

Įstatymu numatytas padalinys rinkti ir analizuoti medžiagą apie NRJ veiklą

kol kas išvis neįkurtas, o Valstybės saugumo departamentas atsisako steigti

religines bendrijas prižiūrinčią įstaigą, nors vienas jo pareigūnas

specialiai domisi NRJ veikla26. Seimas — Nacionalinio saugumo ir Žmogaus

teisių komitetai net du kartus mėgino kurti priežiūros grupę, bet projektai

buvo nepatvirtinti dėl finansavimo stygiaus. Taigi nepakanka duomenų sieti

tai, kad iki šiol nebuvo nė vieno kreipimosi į teismą sustabdyti ar

uždrausti religinio judėjimo veiklą, su šių judėjimų poveikiu valstybės

institucijoms.

Reikia pripažinti, kad visuose savo posėdžiuose komisija svarstė ne tik

veiksmus, nukreiptus prieš destruktyvių religinių judėjimų veiklą, bet ir

šių judėjimų apsaugą. Viename iš posėdžių paties Dianetikos centro

iniciatyva komisijos nariai susitiko su jo atstovais ir išklausė

informacijos apie jo veiklą. Taigi nors galima būtų daryti prielaidą apie

tai, kad veikdamos kaip interesų grupės, religinės organizacijos „perėmė“

komisijos koordinavimą (angl. capture), jos darbas kol kas yra tik

epizodiškas (pagal reglamentą ji gali rinktis tik kartą per du mėnesius,

yra informacijos tik apie keturis jos posėdžius). Todėl dar nekorektiška

daryti patikimas išvadas apie komisijos ryšių su naujaisiais religiniais

judėjimais pobūdį.

Religinių grupių atstovavimas valstybės biurokratijoje yra sunkiai

nustatomas. Tiesa, abu naujuosius religinius judėjimus registruojančio

Teisingumo ministerijos padalinio ekspertai buvo arba yra susiję su NRJ.

Arūnas Peškaitis, dabar atudijuojantis kunigų seminarijoje, yra priklausęs

religiniam judėjimui „Emanuelis“, o Donatas Glodenis, dar vadovaujantis ir

kuriamam Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centrui, yra bažnyčios

„Tikėjimo žodis“ narys. Jis buvo apkaltintas dėl teismui pateiktos

Teisingumo ministro pasirašytos pažymos, kurioje Jehovos .liudytojų

organizacijai pasakyta pagyrimų27. Tačiau būtina pabrėžti, kad daryti

galutines išvadas apie valstybės pareigūnų šališkumą vien pagal jų religinę

priklausomybę yra nekorektiška.

Buvę Seimo pareigūnai paskelbė, kad, Valstybės saugumo departamento

duomenimis, kai kurios sektos siekia skverbtis į valstybės institucijas ir

turi savo atstovų viduriniojoje valdininkijos grandyje, tačiau konkrečių

tai patvirtinančių faktų nepateikta28. Valstybės saugumo departamentas

paskelbė, kad 1999 m. buvo „užkardyti bandymai kai kurioms destruktyvioms

sektoms skverbtis į strateginės reikšmės objektus, pavyzdžiui, Ignalinos

atominę jėgainę“. Neoficialiais duomenimis, vienuolika Scientologijos

bažnyčios narių bent jau iki 1999 m. joje užėmė gana aukštas pareigas —

bažnyčia skelbia tikslą „valdyti pasaulį“29 ir turi saugumo tarnybų

funkcijas atliekančių padalinių bei plačius žvalgybos archyvus. Dar 8

jėgainės darbuotojai priklausė Visagino Jėzaus Kristaus cerkvei. Į

valstybės institucijas — pirmiausia „jėgos struktūras“: Krašto apsaugos

ministeriją, policiją, privačias saugos tarnybas — Valstybės saugumo

departamento vertinimu, skverbiasi ir Susivienijimo bažnyčia (munitai).

Aukštas pareigas „Lietuvos telekome“ ilgai užėmė labai uždaro religinio

judėjimo —— „Laisvųjų ir ištikimųjų 7 dienos adventistų“ narys30. Nors

galima spėti, kad kai kurie religiniai judėjimai sąmoningai mėgina įtraukti

į savo veiklą aukštus postus užimančius valstybės pareigūnus, abejotina, ar

visais minėtais atvejais atstovavimas sektoms aiškintinas jų mėginimais

įgyvendinti savo interesus (įmanomi ir alternatyvūs aiškinimai, ypač turint

galvoje socialinę padėtį Ignalinos atominės jėgainės mieste Visagine).4.2. Naujieji religiniai judėjimai ir partijos

Be skandalingos istorijos, kai kelios „sektos“ „Lietuvos aido“ laikraštyje

tariamai pasveikino susikūrusią Moderniųjų krikščionių demokratų partiją,

nepakanka duomenų kalbėti apie naujųjų religinių judėjimų ryšį su Lietuvos

partijomis. Patvirtintas yra tik faktas, kad „Tikėjimo žodžio“ bažnyčia

1988—1989 m. skelbėsi Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio dalimi, tačiau

pastarasis nuo jos atsiribojo. Vis dėlto palankų naujiesiems religiniams

judėjimams Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą bei įvairių, net ir

destruktyvių kultų registravimą Vyriausybėje ir savivaldos institucijoje

galima aiškinti dešimtmečio pradžios politinės sistemos kontekstu, kai

visuomenė ir įstatymų leidėjai bei pareigūnai buvo gana palankiai nusiteikę

religijų laisvės atžvilgiu bei neturėjo pakankamos informacijos ir

suformuotos nuomonės apie naujųjų religinių judėjimų įtaką31.

Vis dėlto yra užregistruoti bent keli atvejai, kuriuos galima laikyti

naujųjų religinių judėjimų siekimu užsitikrinti palankią nuomonę leidžiant

bei įgyvendinant įstatymus. Aktyviausiai, ypač naujųjų Seimo kadencijų

pradžioje, reiškiasi įvairūs Susivienijimo bažnyčios (munitų) padaliniai.

2000 m. gruodžio pradžioje Seime buvo platinami kvietimai į „Tarpreliginės

ir tarptautinės federacijos už taiką pasaulyje“ konferenciją, o 1996 m.

„Moterų federacija už taiką pasaulyje“ padovanojo labdaros siuntą Vytauto

Landsbergio fondui. Susivienijimo

bažnyčios vadovu Vilniuje paskirtas

Gunardas Johansonas buvo gavęs Prezidentūros sutikimą dėl audiencijos pas

Prezidentą Algirdą Brazauską, tačiau įsikišus Valstybės Saugumo

departamentui, ji buvo atšaukta32. Pagaliau, buvęs Seimo narys Vytautas

Bubnys Seime rengė Satja Sai Babos (Sathya Sai Baba) judėjimo pristatymą.4.3. Naujųjų religinių judėjimų poveikis visuomenės nuomonei

Naujųjų religinių judėjimų siekimas daryti įtaką visuomenės nuomonei

labiausiai atitinka jų prigimtį, tačiau šiuo atveju sunku daryti išvadas,

ar šia įtaka siekiama politinių tikslų. Vis dėlto pagrindinės religinių

judėjimų pastangos nukreiptos ne tiek į periodinės spaudos platinimą ar RTV

transliacijų užtikrinimą, bet į švietimo institucijas ir Kultūros bei

Švietimo ministeriją. Vienai iš munitų organizacijų — Šeimų federacijai už

taiką — pavyko gauti Kultūros ministerijos paramą „Tyros meilės per

Lietuvą“ projektui. Remdamasis šiuo leidimu, Panevėžio vicemeras Petras

Luomanas leido miesto mokyklose šio judėjimo nariams skaityti paskaitas

apie dorovę. Valstybės paramą kuriant labdaringus fondus mėgino

užsitikrinti ir iš JAV kilęs mormonų judėjimas.

Šis judėjimas taip pat mėgino gauti teisę dėstyti anglų kalbą vidurinėse

mokyklose. Dešimtmečio pradžioje Švietimo ministerija susidūrė su munitų

spaudimu patvirtinti jų parengtą etikos vadovėlį. Panevėžio vyskupijos

vadovybės spaudimu miesto valdžia atšaukė lleidimą steigti menonitų judėjimo

koledžą, tačiau vėliau jo steigimui pritarė Klaipėdos savivaldybė.

Scientologijos bažnyčia taip pat rengė plačią švietimo programą ir net

sugebėjo gauti Ignalinos atominės jėgainės direktoriaus pritarimą skaityti

paskaitas pagal ginčytinai vertinamą jos narkotikų prevencijos programą

„Narconon“. Nors čia pateikti tik keli mėginimai vveikti visuomenės nuomonę,

galima daryti išvadą, kad naujųjų religinių judėjimų pastangos šioje

srityje yra sistemiškiausios.Išvados

Pagal aptartą interesų grupių klasifikaciją naujuosius religinius judėjimus

galima priskirti propagavimo, arba tikslinėms grupėms, su nedideliu narių

skaičiumi ir griežta organizacija. jų ištekliai nėra pakankami tiesiogiai

veikti vyriausybę, todėl arba imamasi ieškoti ryšių su politinio elito

nariais bei valdininkais (taip pat įtraukti į savo veiklą svarbias pareigas

užimančius pareigūnus), arba stengiamasi veikti visuomenės nuomonę. Tačiau

naujųjų religinių judėjimų visuomenė nelaiko legitimiomis interesų

grupėmis.

Pagrindinis su valstybės institucijomis susijęs religinių judėjimų

interesas yra jų registravimas ir pripažinimas. Tačiau dėl gana liberalios

registravimo tvarkos šis interesas yra įgyvendinamas įstatymo numatyta

tvarka. Negalima pagrįstai tvirtinti, kad palankus religiniams judėjimams

įstatymas buvo priimtas jų pastangų dėka, tačiau verta pastebėti, kad prie

to galėjo prisidėti palanki dešimtmečio pradžios politinė atmosfera. Taip

pat negalima daryti tvirtos išvados, jog įstatyme numatytos religinių

grupių priežiūros institucijos nekuriamos dėl šių grupių įtakos nei kad

naujieji religiniai judėjimai perima jau įkurtų institucijų dienotvarkės

sudarymą. Dėl religinių grupių pobūdžio sunku įvertinti informaciją apie jų

įtaką ir valdininkų reagavimą į šią įtaką. Todėl nors naujųjų religinių

judėjimų aktyvumas politinėje arenoje nekelia abejonių, turimų duomenų

nepakanka patvirtinti, kad jie sistemiškai veikia kaip interesų grupės.Išnašos

1 Pagal Londono ekonomikos mokyklos sociologijos profesorės Ailyn Barker

(Eileen Barker) pranešimą „Naujųjų religinių judėjimo ir atsako į juos

apžvalga“ konferencijoje „Religija ir teisė pilietinėje visuomenėje“,

surengtoje LR Teisingumo ministerijos 2000 mm. gruodžio 7—8 d.

2 Ne visada apibūdinimas „naujieji“ nusako jų atsiradimo laiką. Kai kuriais

atvejais „naujuoju“ gali būti vadinamas religinis judėjimas, pasaulyje

turintis gana senas tradicijas, tačiau į tam tikrą šalį atėjęs neseniai.

3 Recomendation 1412 (1999): Illegal activities of sects // Gazette of the

Council of Europe.— Strasbourg, 1999.— No. 6.

4 Peškaitis A., Glodenis D. Šiuolaikinis religingumas: Naujieji judėjimai

ir išraiškos formos amžių sandūroje.— V., 2000.— P. 14.

5 Ten pat.

6 Ten pat.

7 Ten pat.

8 Žr. 1 išnašą.

9 Peškaitis A., Glodenis D. Op. cit.— P. 15.

10 Žr. 1 išnašą.

11 Wilson G. Interest groups.— Oxford, 1990. Pacituota kn. Hague R., Harrop

W., Breslin S. Comparative government and politics.— P. 209—210.

12 Heineman R. Political science: An introduction.— New York, 1996.— P.

102.

13 Žr. ten pat.

14 Žr.: Adrian C. R. The American political process.— New York, 1969.— P.

211.

15 Hague R., Harrop W., Breslin S. Comparative government and politics.— P.

215.

16 Ten pat.— P. 220—221.

17 Žr.: Adrian C. R. Op. cit.— P. 210—221.

18 Netradicinės religinės organizacijos: [Teisingumo ministerijos registro

skyriaus informacija] //

http://www.min.tm.lt/ministerija/regskyrius/RS_STATISTIKA.htm.

19 Peleckis M. Ignalinos atominėje elektrinėje atsakingas pareigas užima

pavojingos visuomenei sektos nariai // Respublika.— 1999.— Rugpjūčio 21.

20 Žiniasklaida kaltinama skatinanti sektofobiją: [A. Peškaičio interviu]

// Lietuvos aidas.— 2000.— Sausio 13.

21 Gubista L. Sektos (2): Religinių sektų lyderiai pamaldoms vadovauti

samdo parapsichologus // Lietuvos žinios.— 11999.— Lapkričio 10.

22 Zinkevičienė V. Laimės fabrikėlis ar gudrios sektos prieangis? //

Ekstra.— 2000.— Gruodžio 4.

23 Žiniasklaida kaltinama skatinanti sektofobiją: [A. Peškaičio interviu]

// Lietuvos aidas.— 2000.— Sausio 13.

24 Žr., pvz., Butkienė D. Įstatymas neapsaugo nuo destruktyvios sektų

veiklos // Lietuvos aidas.— 1999.— Gegužės 23.

25 Pagal komisijos pirmininko Antano Barono pranešimą „Lietuvos patirtis“

konferencijoje „Religija ir teisė pilietinėje visuomenėje“, surengtoje LR

Teisingumo ministerijos 2000 m. gruodžio 7—8 d. Taip pat žr.: Komisijos

valstybės institucijų, pagal savo kompetenciją sprendžiančių su religinių,

ezoterinių ar dvasinių grupių veikla susijusius klausimus, veiklai

koordinuoti naujienos // http://www.min.tm.lt/naujienos.htm.

26 Vėgelytė I. Valstybė nepajėgi sutramdyti klestinčių sektų // Lietuvos

aidas.— 2000.— Sausio 6.

27 Peleckis M. Pagiriamieji Teisingumo ministerijos žodžiai Jehovos

liudytojams: Lietuvoje sektoms klestėti padeda ir valdžios institucijos //

Respublika.— 2000.— Sausio 6.

28 Ten pat.

29 Peleckis M. Ignalinos atominėje elektrinėje atsakingas pareigas užima

pavojingos visuomenei sektos nariai // Respublika.— 1999.— Rugpjūčio 21.

30 Gubista L. Sektos (4): Pavojinga visuomenei S. M. Moono sekta aukojo

lėšas V. Landsbergio fondui // Lietuvos žinios.— 1999.— Lapkričio 24.

31 Plačiau žr.: Peškaitis A. Glodenis D. Op. cit.

32 Gubista L. Sektos (4): Pavojinga visuomenei S. M. Moono sekta aukojo

lėšas V. Landsbergio fondui // Lietuvos žinios.— 1999.— Lapkričio 24.

Naudotos literatūros sąrašas

Butkienė D. Įstatymas neapsaugo nuo destruktyvios sektų veiklos // Lietuvos

aidas.— 1999.— Gegužės 23.

Gubista L. Sektos (2): Religinių sektų lyderiai pamaldoms vadovauti samdo

parapsichologus // Lietuvos žinios.— 1999.— Lapkričio 10.

Gubista L. Sektos (4): Pavojinga visuomenei S. M. Moono sekta aukojo lėšas

V.. Landsbergio fondui // Lietuvos žinios.— 1999.— Lapkričio 24.

Komisijos valstybės institucijų, pagal savo kompetenciją sprendžiančių su

religinių, ezoterinių ar dvasinių grupių veikla susijusius klausimus,

veiklai koordinuoti naujienos // http://www.min.tm.lt/naujienos.htm.

Netradicinės religinės organizacijos: [Teisingumo ministerijos registro

skyriaus informacija] //

http://www.min.tm.lt/ministerija/regskyrius/RS_STATISTIKA.htm.

Peleckis M. Ignalinos atominėje elektrinėje atsakingas pareigas užima

pavojingos visuomenei sektos nariai // Respublika.— 1999.— Rugpjūčio 21.

Peleckis M. Pagiriamieji Teisingumo ministerijos žodžiai Jehovos

liudytojams: Lietuvoje sektoms klestėti padeda ir valdžios institucijos //

Respublika.— 2000.— Sausio 6.

Peškaitis A., Glodenis D. Šiuolaikinis religingumas: Naujieji judėjimai ir

išraiškos formos amžių sandūroje.— V., 2000.

Vėgelytė I. Valstybė nepajėgi sutramdyti klestinčių sektų // Lietuvos

aidas.— 2000.— Sausio 6.

Zinkevičienė V. Laimės fabrikėlis ar gudrios sektos prieangis? // Ekstra.—

2000.— Gruodžio 4.

Žiniasklaida kaltinama skatinanti sektofobiją: [A. Peškaičio interviu] //

Lietuvos aidas.— 2000.— Sausio 13